Filmas: "Žvelgiant į saulę" / "In die Sonne schauen"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Nedaug per metus parašau filmams dešimtukų, tačiau vokiečių režisierės Mascha Schilinski filmas „Žvelgiant į saulę“ (vok. In die Sonne schauen) (2025) mane absoliučiai įtraukė, užhipnotizavo ir net keletą kartų nuėjo šiurpas pagaugais. Priminė panašius potyrius, kuriuos kažkada mačiau žiūrėdamas įsimintinas įvairių festivalių filmus „Po saulės“ (2022), „Visi mes svetimi“ (2023) ar tuos pačius Terrence Malick filmus, tik šįkart kažin kaip vis tiek savitai, sakyčiau, beveik prūsiškai, mat filmas nufilmuotas Vokietijos šiaurėje, prie Elbės upės, kur besisvečiuojant režisierei ir kilo mintis sukurti šiuose kraštuose filmą.
 
Filmo pasakojimą sudėtinga įrėminti į siužetą, nes jis pasakoja keturias paralelines istorijas iš skirtingų Vokietijos XX amžiaus istorijos momentų. Nuo šiuolaikinių paauglių pasaulio iki mažylės baltaplaukės Almos XX amžiaus pačioje pradžioje, kuri seka sudėtingą savo namų socialinį gyvenimą. Karų, traumų ir geismo paženklinta istorija išdrikusi ir smarkiai poetizuota kaip kokia Lanos Del Rey „Summertime Sadness“ melodija ir vaizdo klipo tonacija. Fragmentiški pasakojimo momentai perteikti įtaigiai, o juos jungia Elbės upės vietovė, ypatingas raudonų plytų namas, uždaras kiemas, kuris bėgant dešimtmečiams keičiasi pagal to laikmečio kultūrą, o namuose vis gyvena nauji žmonės, tačiau jie kažin kuo panašūs, atsikartojantys, tarsi įciklinti intuityviai jaučiamos jėgos – gal vietovės ir čionai įsispraudusių energetiškai likimų, kurie linkę vienokiomis ar kitokiomis formomis atsikartoti.
 
Pasakojime randasi vyras, netekęs kojos, geismo kamuojamos jaunos moterys, pūslėtos ir gyvenimo džiaugsmo netekusios tarnaitės, žiaukčiojančios puritoniškos motinos, incestas... Visas pasakojimo koloritas primena vaiduoklišką nuojautą, kurią užsipildo pats žiūrovas. Nesitikėkite paaiškinimo ar užbaigtumo, nes tai jausmų voratinklis, kuriame švysteli kaip ungurių šonai žmonių sudramatinti žmonių likimai, tačiau jie iš esmės etiudiniai, neužbaigti ir neapibrėžti, bet intuityviai numanomi. Režisierei pavyko unikaliai išgauti atmosferą, kuri man kaip žiūrovui kėlė alkį, troškulį ir tuo pačiu buvau maitinamas. Retai besutinku tokių vaidybinių filmų, kurie perteiktų gyvenimo ir mirties tėkmę, kartu būtų kaip šeimos saga, epiškas, bet pasakojimo maniera atmestų visus epiškumo konceptus, priartintų prie mirties pažinimo, bet kartu ir paryškintų gyvenimo trapumo grožį. Filmas, kuriame vaikų žaidimai pranašiškai išsipildo, o stambiu planu kameros pagautas pirmas planas, aktorių akys perteiktų likimo nuojautas.
 
Filmas, kuris pradžioje sukėlė tam tikrą abejonę, tačiau tampa ritualinis ir pagavus kaip vaikų žaidimai, ar tai būtų prikaltos tarnaitės klumpės, ar staiga pragaru tapusi šieno daržinė, ar į medį įlipusi mergaitė, kuri laukia, kol ją suras. Istoriniai vokiečių kontekstai įvedami subtiliai, tad atrodo, kad blogis ir mirtis visada tūno šalia, o prie namų tekanti Elbė, kuri ne vieną paskandino ir paskandins, dar ir žymi dviejų Vokietijų (Vakarų ir Rytų) puses, staiga įgauna ne tik geopolitinę prasmę, bet ir individualią, dalijanti kiekvieno vietos gyventojo likimą. Daug emocijų sukėlė šis filmas, toks jusliškai ir empatiškai universalus ir turtingas, kad net nežinočiau, kam jį iš tikrųjų rekomenduoti, nes jis ne visiems ir patiks, tačiau tai, ko šiandien jau kuris laikas ieškau nepriklausomame kine, sakyčiau, „Žvelgiant į saulę“ suteikė su kaupu. Beje, filmas Kanų kino festivalyje pelnė Žiuri prizą, Lietuvoje jis buvo pristatytas kino festivalyje „Lokys, liūtas ir šakelė“, kur sulaukė kino kritikų palaikymo dėl savo neįprastos formos ir gilaus egzistencinio turinio. Man belieka tik pritarti – filmas išskirtinis.
 
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 90/100
IMDb: 7.1

 
Maištinga Siela

Filmas: "Povas" / "Pfau - Bin ich echt?" / "Peacock"

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Man sudėtinga su absurdą vaizduojančiomis metaforų persunktomis socialinėmis dramomis kine. Tikrai. Būna, kad pasiseka ir provokatyviai įtraukia, o būna, kad puikiai įvertintas, tačiau susižiūri gana prėskai ir nuobodžiai. Labai panašiai nutiko su austrų režisieriaus Bernhard Wenger debiutiniu ilgametražiu filmu „Povas“ (vok. Pfau - Bin ich echt?) (2024), rodytu per „Kino pavasarį“.

 

Istorija šiek tiek siurrelistiška. Pagrindinis veikėjas Matijas (aktorius  Albrecht Schuch) dirba keistoje įmonėje, kurioje nuomojami žmonės terapijoms ir renginiams, o šie kaip kokie aktoriai apsimeta tam tikrose situacijose jų sūnūs, tetomis, draugėmis ar net meilužiais (priklauso nuo to, ko nori užsakovas). Galų gale taip uždarbiaudamas Matijas suvokia, kad nebežino, o kas jis pats yra iš tikrųjų, įvyksta toks dvasinis ir psichologinis perkrovimas. Pasiklydęs tarp daugybės tapatybių, nebeturintis savasties, todėl ima elgtis tiek gyvenime, tiek atlikdamas savo vaidmenis darbe keistai ir nepaaiškinamai, pvz., jam sunku prieštarauti arba priešingai – nei iš šio, nei iš to ima elgtis agresyviai, nesąmoningai kviečiasi santechnikę (pasąmoninis noras susitvarkyti gyvenimą) ir t. t. Didžiausias Matijo lūžis įvyksta viename turtuolio renginyje, kuriame jis turi apsimetinėti sūnumi, pobūvyje šis nusirengia nuogas (kaip povas nusimeta netikrą kaukę, socialinių vaidmenų plunksnas) ir iššoka per langą, sukeldamas susirinkusiems performanso susižavėjimą: žmonės nė neatpažino, kad tai perdegusio ir savęs praradusio žmogaus lūžis...

 

Šiaip man filmo idėja patiko, tačiau nepatiko jo trafaretinė, šalta ir prėska realizacija. buvo vietomis, kada norėjosi jau lyginti su puikiuoju švedų „Kvadratas“, bet tik priartėdavo prie įtampos, filmas staiga pakrypdavo ne individo ir visuomenės konflikto strategija, o tuo, kad visuomenė abejinga individo sutrikimui, žmonės ne tik neidentifikuoja, bet ir stengiasi interpretuoti kaip meną, pateisinti, rodydama įprastą politinį korektiškumą, toleranciją, taip apsisaugodama save normatyvumo iliuzija. Visgi didžioji filmo dalis yra Matijo „iškritimo iš rikiuotės“ vaizdavimas, gan nuobodokas, vietomis nuspėjamas. Galiu suprasti, kodėl kitiems šis filmas patiko ir sukėlė minčių: ne visada patogu išeiti iš sistemų, pripažinti ir parodyti savo sutrikimą kaip esminį savęs praradimą. Visgi, manau, daugelis patys dažnai pasijaučiame absurdiškai kaip Matijas, manomės, kad elgdamiesi „normaliai“ išsaugosime tariamą tapatybę ir nebūsime smerkiami, tačiau Matijas eina dar toliau – reikia visiškai save sunaikinti, kad galėtum pradėti save kurti.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Krautuvių valsas" / "In den Gängen"

 

Sveiki,

Nemažai tikėjausi iš vokiečių režisieriaus Thomas Stuber filmo „Krautuvių valsas“ (vok. In den Gängen) (2018), kuriame pasirodo mano mėgstamiausias šiuo metu vokiečių aktorius Franz Rogowski. Pastarasis šiame filme atlieka pagrindinį vaidmenį.

Beveik visas siužetas vyksta vienaip ar kitaip dėliojant prekes didžiuliuose sandėliuose ir urmo bazę primenančiame prekybos centre. Jis – tatuiruotas vyrukas be praeities, o ji – ištekėjusi saldainių skyriaus darbuotoja. Abu vienas kitą pastebi, šiek tiek flirtuoja, nutolsta, vėl susieina. Tai išties primena paauglišką meilės istoriją iš serijos „myliu-noriu-negaliu“ ir taip daugmaž visą filmą, kol galiausiai žiūrovas pajunta, jog filmo lokali krautuvės aplinka yra savitai hermetiška socialinė erdvė, kurioje „atrinkti“ specifiniai žmonės, atsidūrę beveik socialinėse paribiuose. Jie bendrauja savita kalba, turi savitą humorą, rengia savitus vakarėlius, vagia išmestą maistą iš konteinerių ir mokosi valdyti tobulai keltuvus...

Iš tikrųjų tikėjausi daug daugiau, gal daugiau emocijų, subtilumo, netikėtų siužetinių linijų. Nesumeluosiu šįkart sakydamas, kad Scanoramos repertuaro filmą sužiūrėjau šiek tiek nuobodžiai. Taip, atmosfera ir specifiškumas filme yra išgautas, bet, dievaži, viskas labai ištęsta ir statiška, todėl filmas dažnai atrodo be dinamikos ir labiau fokusuojasi ne į veikėjus ir vyksmą, o atmosferos kūrimą. Veikėjai irgi atrodo be vidinės dinamikos, nors tenka pripažinti, kad įdomu buvo pamatyti Rogowski pagaliau prislėgtą, susikrimtusį tylenį, o ne charizmatišką maištininką donžuaną. Bet tai tikriausiai viskas, ką gavau iš šio filmo. Ne, meluoju, visgi dabar žinau, kad nėra lengva išmokti naudoti mechaniniu keltuvu ir tam reikia išsilaikyti egzaminus.

Filmas savotiškas, monotoniškas, bet jeigu jums rūpi režisūriniai sprendimai ir krautuvės pavertimas teatru ar savotiška romantiška jausmų šokių sale, manau, galite pabandyti žiūrėti.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didžioji laisvė" / "Grosse Freiheit" / "Great Freedom"

 

Sveiki,

 

Aktorius Franz Rogowski tikriausiai po šio filmo man tapo vienu įsimintiniausiu dabarties europietiškojo kino aktoriumi. Pasirodęs tokiuose neabejingus žiūrovus paliekančiuose filmuose kaip „Krautuvių valsas“ (2018), „Tranzitas“ (2018), „Undinė“ (2020), „Viktorija“ (2015) ar net paties M. Haneke filme „Laiminga pabaiga“ (2017) dabar jau galima teigti, jog pagaliau aktorius sukūrė vieną geriausių ir įsimintiniausių savo vaidmenų filme „Didžioji laisvė“ (vok. Grosse Freiheit) (2021), kurį režisavo Sebastian Meise.

 

Istorija pasakojama trimis laiko atkarpomis 1945 m. 1957 m. ir 1968 m., kada pagrindinis veikėjas už homoseksualizmą patenka į vyrų kalėjimą. Pirmasis patekimas išties šokiruojantis. Rusams vos išlaisvinus koncentracijos stovyklą, visus ten likusius homoseksualus uždarė į kalėjimą. Galiausiai nė jokie areštai, laisvės atėmimas neužgniaužia Hanso Hofmano seksualumo. Kaskart išėjęs į laisvę, priešingai nei daugelis teistų homoseksualų, jis ir toliau gyvena pagal savo prigimtį ir maždaug kas dešimtmetį papuola į vis tą patį kalėjimą. Slenkant metams, kartojasi ir mezgasi naujos draugystės ir Hansas pripranta prie griežtų kalėjimo sąlygų. Susidraugavęs su ilgamečiu kalėjimo draugu, kuris užtatuiruoja jo koncentracijos stovyklos numerį, galiausiai kalėjimo draugą paskutiniaisiais kalinimo metais gelbsti nuo narkotikų priklausomybės. Jeigu filme tikitės daug prievartos ir kalėjimo „mačo“ patyčių, manau, nusivilsite. Režisierius koncentruojasi į maištininką, kuris dėl savo ūmaus būdo kaskart kovodamas už savo įsitikinimus ir gindamasis patenka į juodą belangę, kuri atima protą...

 

Įsimintinas bebaimis veikėjas nė nesitiki stebėdamas, kaip kosmonautai išlipa 1969 metais Mėnulyje, kad visai netrukus bus panaikintas 175 įstatymas, kuris draudžia homoseksualius santykius. Palikęs draugą jis išeina į laisvę, visą gyvenimą buvęs niekuo, atstumtas visuomenės nusikaltėlis vien dėl to, kad yra tas, kas yra, todėl natūralu, kad Hansas nežino, ką su ta laisve daryti. Paskutinieji kadrai, kai Hansas apsilanko homoseksualų klube „Didžioji laisvė“ nebestebina, jis perbėga per rūsyje įrengtas vyrų orgijas, apsižvalgo po nebaudžiamų homoseksualų kultūrą ir suvokia, kad visą gyvenimą tupdomas į kalėjimą už tai, ko visada norėjo, nebegalės gyventi šioje kultūroje. Čia kaip prijaukintą vilką atgal paleisti į laisvę, todėl veikėjas grįžta, kaip aš ir tikėjausi, į savo didžiąją laisvę nelaisvėje, kad ir kaip paradoksaliai beskambėtų.

 

Šiame charakteringame filme išryškinti gana numanomi maištaujančio veikėjo pasirinkimai, tačiau vaidyba ir gera režisūra vis tiek sukelia efektą, jog kaip žiūrovas kartu su veikėju išeini į laisvę ir nežinai, ką su ja daryti, nes laisvė be suvaržymo tiesiog nebetenka prasmės... Filmas istoriniame baudžiamųjų įstatymų ir kalėjimo kontekste byloja siaubingai absurdiškus dalykus šių dienų tikrovės žmogui. Visą tą laiką, kol veikėjas kalėjime siuvo patalynę, galvojau: argi ne absurdas, kad kiti žmonės gali pasikėsinti į tavo laisvę ir nurodinėti, kaip gyventi ir ką jausti, ir net tai pavadinti nusikaltimu? Žiūrint į nūdienos Lietuvą, kurioje dėl LGBTQ pilna visokiausių homofobinių paraiškų, darosi akivaizdu, kad jeigu ir įstatymiškai tvarkosi pamažu ši situacija, tačiau „mentaliniai nukrypimai“ ir požiūris į žmogaus skirtybes tebėra posovietiškai sustabarėję. Gaila, kad visus tuos norimus daryti pokyčius ir pastangas kai kurie tiesiog nuleidžia kaip į „propagandos unitazą“. Tačiau... Mes turime kiną ir meną, galimybę empatiškai susitapatinti ir patirti, ką reiškia būti, kai tau uždrausta būti.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "(Ne)tobulas vyras" / "Ich bin dein Mensch"

Sveiki,

 

Vokiečių draminė komedija „(Ne)tobulas vyras“ (vok. Ich bin dein Mensch) (2021) jau spėjo pasižymėti europietiško kino kontekste. Berlyno kino festivalyje pagrindinė filmo aktorė Maren Eggert gavo apdovanojimą už geriausią vaidmenį (įdomu tai, kad tai pirmasis prizas, skirtas aktoriui, nepaisant lyties, ir jis, kaip keistai beskambėtų, atiteko moteriai). Šiame mokslinės fantastikos komedijoje pasakojama iš dalies apie ateities pasaulį, iš dalies apie tai, kas jau mūsų visuomenėje vienaip ar kitaip vyksta. Moteris vardu Alma leidžiasi į eksperimentą ir trim dienom į savo namus pasiima dirbtiniu intelektu suformuotą Tomą – vyrą robotą, kuris nuspėja kiekvieną moters troškimą. Kaip galima vėliau įspėti, tobulumas yra nenuspėjamume ir pačiame netobulume, nes tokia žmogaus prigimtis, todėl viskas laiku ir vietoje gali kaip reikiant bet ką išvesti iš kantrybės.

 

Filme pasirodo britų aktorius Dan Stevens, kuris ir atlieka roboto Tomo vaidmenį. Visgi pats filmas sukaltas pagal daugelį europietiškas, sakyčiau, ypač prancūziško stiliaus, taisykles. Komedija nei aštri, nei itin absurdiška, laikosi jau ne tokios ir naujos idėjos t. y. pakeisti žmogų kažkuo kitu, kas atstovėtų vienatvės valandas. Jeigu matėte S. Spielbergo „Dirbtinį intelektą“, suprasite, apie ką pasakoju. Filmas subalansuotas masiniam žiūrovui, nors ir nėra vien tiesmukas ir lėkštas. Filme gvildenamos ne tik tapatumo klausimai, bet ir gyvenimo prasmės bei dabarties laiko tendencijos. Santykiai yra nuolatinis kūrybinis darbas ir retsykiais sunkus. Kas nutinka, jei žmogus nebegali megzti bendražmogiškųjų santykių su kitu žmogumi? Ogi įvyksta civilizacijos pabaigtuvės, žmonių rasės klestėjimo pabaiga ir nebūtinai tai gali būti geros tendencijos pokyčiams.

 

„Tavo skausmas yra reliatyvus, todėl apgailėtinas,“ – sako robotas Tomas moteriai, kuri prarado kūdikį. Žmogaus ryšys ir roboto „supratimas“ pagrindinę veikėją apsvaigina karčiomis iliuzijomis, jog galima mylėti robotą taip pat, kaip ir gyvą žmogų. Mes, žiūrovai, beveik patikime, kad filmas stebuklingai (kadangi komedija) išgelbės veikėją ir ji Maljorkoje gers šampaną su humanoidu, tačiau tikrovė tokia, kad moteris pripažįsta, jog save apgaudinėja, ir ima suvokti apskritai šių santykių sistemos baisumą. Esminis ir tikriausiai reikšmingiausias klausimas, taip ir neištartas filme, tikriausiai yra: ar mes suvokdami, jog tai absurdiškai netikra, vis tiek rinksimės gyventi saviapgaulėje, o gal mokysimės netobulai gyventi savitus gyvenimus su žmogiškosiomis ydomis? Nuotaikingas, tačiau nebanalus filmas, keliantis įdomius klausimus. Ir jeigu ne komedijos aspektai, iš šios medžiagos išeitų rimta drama.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kava Berlyne" / "A Coffee in Berlin" / "Oh boy"

 Sveiki,

 

Nedaug tenka per metus pamatyti vokiečių kino. Vienas įsimintiniausių pastarųjų filmų buvo režisieriaus Jan-Ole Gerster „Lara“. Pastarasis filmas pasakojo apie savo sūnaus pianisto talentu abejojančią ir meilės bei švelnumo stokojančią griežtą mamą. Filmas pasižymėjo unikaliai gerai perteiktu moters charakteriu, todėl nusprendžiau pažiūrėti ir senesnį režisieriaus filmą pavadinimu „Kava Berlyne“ (angl. Coffe in Berlin) (2012), tikėdamasis labai panašaus ir sodraus charakteringo filmo, juolab kad daug kas gyrė aktoriaus Tom Schilling pasirodymą šiame filme.

 

Juodai baltoje kino juostoje pasakojama apie trisdešimtmetį vyruką, kuris neranda savo gyvenime tėkmės. Prisimelavęs tėvui apie tęsiamas studijas, jis dienų dienas šlaistosi už jo pinigus po Berlyną, kai jo bendraamžiai jau turi vaikų, yra ne tik baigę studijas, bet ir gerokai įsitvirtinę, žinantys ko nori iš gyvenimo. Pagrindinis veikėjas Nikas nežino, ko nori, jis tiesiog diena iš dienos plaukia per Berlyną, dalyvauja bohemiškoje draugijoje ir tiesiog, sakant žargonu, chillina. Kokia tada gyvenimo prasmė? Ilgą laiką žiūrint į veikėją ir bandant suvokti jo visišką ambicijų ir troškimo neturėjimą, manding, atsiveria dvi šio vyruko gyvenimo perspektyvos. Viena iš jų klasikinė: turtingo tėvo sūnelis tikriausiai buvo išlepęs, todėl tapo tinginiu, tikru lepšiu, todėl neišsiugdęs tvirtumo, neturi ir gyvenime stuburo. Kita perspektyva: visas pasaulis spaudžia vyruką būti tokiu, kaip ir visi kiti – kalti pinigus, būti kažkuo, įgyti profesiją, vesti, turėti vaikų. Kodėl jam reikia būtinai gyventi tokį šablonišką ir primestą gyvenimą, jeigu galima mėgautis buvimu čia ir dabar. Dvi perspektyvos ir šis laisvas bei betikslis vyrukas vis mažiau ir mažiau mėgaujasi tariama savo laisve, nes savęs neberealizuoja...

 

Iš tikrųjų filmas labiau apie vertybių ir ambicijų nebuvimą, nei apie maištą prieš šablonišką sistemą. Kuo toliau analizavau veikėją, tuo jis man darėsi neįdomus ir necharakteringas. Galiausiai visam filmui pasibaigus jaučiausi tik išgėręs kavos ir plepėjęs tuščiai apie nieką. Nors filmas vizualus, dialogai sukalti gana gyvi, bandoma siužetą paaštrinti kerštaujančios smarkiai nuo mokyklos laikų suliesėjusios blondinės konfliktais ir isterijomis, visgi pagrindinis veikėjas niekur mūsų nenuveda, nepralinksmina, net nesujaudina. Statiškas ir atbukęs charakteris, kuris suponuoja XY kartos pasimetusius ir nežinančius ko iš gyvenimo nori žmones. Norėčiau sakyti, kad filmas nieko neanalizuoja, jo funkcija absoliučiai jausminė – perteikti įstrigusio žmogaus gyvenimo tėkmėje bejėgystę, kurion tikriausiai ne vienas esame atsidūrę, bet visgi šis filmas, kad ir gurmaniškas, žiūrėjosi be aistros.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Valchenzė amžiams" / "Walchensee Forever"

Sveiki skaitytojai,

Tęsiu savo apžvalgas iš šių metų „Kino pavasario“ repertuaro.

Absoliučiai neplanavau žiūrėti vokiečių dokumentinio filmo „Valchenzė amžiams“ (angl. Walchensee Forever) (2020), kurį režisavo Janna Ji Wonders. Režisierė nusprendė papasakoti savo neįtikėtinai turtingą šeimos moterų giminės istoriją. Neapsigaukite, nors filmas apie moteris, visgi labai rekomenduočiau žiūrėti ir įsimylėjėliams, ir vienišiams vyrams, ir apskritai visiems, kuriems patinka unikalios ir suasmenintos istorijos, „išrišančios“ pasikartojančių arba labai kontrastingų pasirinkimų gijas. Pats „skaniausias“ dalykas žiūrint tokius filmus tikriausiai yra stebėti per padidinamąjį stiklą suaustus likimus, kurių žmogus nėra pajėgus nei sukontroliuoti, nei užbėgti lemtingiems įvykiams už akių, bet galima priimti kaip dovaną, neretai kaip traumuojančią patirtį, kuri mus sutveria naujiems gyvenimo sprendimams.

Istorija pasakoja apie režisierę, jos motiną ir 104 metų močiutę. Prabėgomis užgriebiami ir prosenelės filmuoti kadrai. Pagrindinis veiksmas vyksta nuostabiame Valchenzės gyvenvietėje, įsikūrusiame prie kalnų ežero. Čia nuo seno moterys dirbo kurortiniame viešbutyje tiek virtuvėje, tiek tvarkydamos kambarius. Istorija brėžia ryškias tris kartas, visapusiškai atskleidžia moterų charakterio bruožus, savivertės, seksualumo, santykių su vyrais peripetijas. Viskas kruopščiai ir gana apnuoginančiai dokumentuota nuotraukomis, išlikusiais senais filmuotais kadrais, gyvų moterų liudijimais. Ir iš tikrųjų, filmas toks neįtikėtinai jaukus, intymus ir pritraukiantis, kad net pats keliskart graudenausi.

Jeigu tikitės, kad šiame filme bus pateiktos santūros ir Veimaro politikos subordinuotų ir morališkai įspęstų moterų istorijos, jūs labai klystate. Iš tikrųjų per Valchenzės moteris papasakota ir vokiečių, ir viso pasaulio istorija. Pirmoji dalis skirta močiutei, kuri nuo mažumės visąlaik gyveno Valchenzės gyvenvietėje, patyrė vyro menininko meilę, jo karo paliktas žaizdas, pagimdė dvi dukras. Iš tikrųjų močiutė atspindi konservatyvią karo ir pokario moterų padėtį Vokietijoje. Bet labiausiai stebina viduriniosios generacijos Anos Werner gyvenimas, kuri su savo seserimi keliavo į Meksiką, domėjosi fotografija, etniniu dainavimu, psichodeliniais dalykais. Galiausiai Ana tapo ne tik į Indiją, Graikiją keliaujančia hipe, kuri pasninkauja ir medituoja nuo ryto iki vakaro, bet ir seksualinės revoliucijos rėmėja. Anai teko gyventi komunoje, su trimis moterimis dalytis vienu vyru, siekti dvasinių aukštumų ir tas hipiniškas gyvenimo būdas aiškiai atspindi Vietnamo karo su JAV epochą, kai visi norėjo ir tikėjo besąlygiškai meile. Kas įdomiausia, kad filme „tai“ nepraeina, moteris vis dar iš dalies tebėra tos epochos idealistė, nors tikrovė labai pasikeitė...

Norėčiau panagrinėti visus šiame filme jautriai perteiktus ir sumontuotus filmo aspektus, norėčiau kiekvienai užduoti tam tikrus klausimus. Po filmo ilgai galvojau, kaip man pasisekė, kad „netyčia“ teko pamatyti šį filmą ir tai gali būti vienas iš šio „Kino pavasario“ manųjų favoritų. Nes toji gyvenimo istorija, kad ir kiek ji buvo apgalvota, už kadro karpoma ir lipdoma, visgi pasakoja ne vien asmeninę giminės istoriją, man tai ir kontrastingų, prieštaringų epochų, filosofijų, gyvenimų būdų viena kitą generacijos jungtyje papildančių ir tuo pačiu neigiančių kontrastų liudijimai. Visgi, kaip atsakė Ana į vieną esminių užduotų klausimų, – kur yra tikrieji žmogaus namai? – lyg tikėdamiesi, kad atsakymas bus Valchenzė, iš tikrųjų Ana atsako: Pasaulis yra tik vieta, posūkis, o tikrieji namai laukia už jo ribų. Žiūrėdamas filmą galvojau, kad kartu su veikėjais savotiškai imu suvokti, kad skaudžiausia mūsų visų užduotis yra pripažinti, kad viską, ką mes tariamai manome, kad pažįstame ir yra apčiuopiamai tvaru, iš tikrųjų lemta vieną dieną išnykti. Gyvenimas gražus, nes jis kintantis, netvarus ir laikinas.

Mano vertinimas: 10/10

IMDb:6.2

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tonis Erdmanas" / "Toni Erdmann"

 Sveiki,

Jau šį mėnesį startuos Kino pavasaris, todėl užsibrėžiau sau tikslą kas vakarą pažiūrėti iki festivalio bent po vieną labai gerai vertinamą filmą, kitaip sakant, būti erkė su aperityvu prieš didįjį kino siurbimą. Nusprendžiau žiūrėti kiną, kurio dar nebuvau matęs, bet kažkada norėjau, tačiau nebuvo nei laiko, nei noro, nei galimybių. Kino pavasaris startuos kovo 18 dieną, jis paruošęs net du scenarijus: karantininį ir tą, pagal kurį galėtume grįžti į kino sales. Iki jo turiu pažiūrėti 18 gerų filmų. Nežinau, ar pavyks, bet bandom...

 

Pirmuoju filmu tapo vokiečių režisierės Maden Ade puikiai tiek žiūrovų, tiek kino kritikų įvertinta komedijinė drama „Tonis Erdmanas“ (vok. Toni Erdmann) (2016), kuris Europos kino apdovanojimuose pelnė ne vieną įvertinimą, tarp kurių Sandra Huller kaip geriausia aktorė. Tiesą sakant, vengiau beveik trijų valandų filmo vien dėl trukmės, su metais nebeturiu kantrybės ir visada svarstau galimybę žiūrėti ką nors kitą, jeigu filmas trunka daugiau nei dvi valandas ir penkias minutes, tačiau iššūkis iki Kino pavasario leido apsispręsti, kad reikia pradėti nuo itin ilgo metražo.

 

Istorija pasakoja apie dukrą ir tėvą: vienas kito priešingybės. Inesė susikausčiusi, rūsti kompanijos atstovė, kuri niekada neklysta, o jos didžiausia aistra – laimėti darbe ir triumfuoti, nepasirodyti silpnai ir niekam tikusiai. Jos tėvas Vinfiredas apkūnus ir šiaip jau linksmo, nenuspėjamo būdo, kuris nuolat pokštauja, apsimetinėdamas nerūpestingu klounu, netgi atrodo truputį kuoktelėjęs, tačiau po to slepiasi silpstanti širdis ir menkstanti sveikata. Iš tikrųjų tėvas lyg tyčią svarbiuose susirinkimuose erzina ir veda iš kantrybės dukrą, kadangi ši tiesiog pamiršo save pačią ir džiaugsmingą gyvenimą. Galiausiai visokie pokštai, akibrokštai ir tėvelio sukurti alter ego personažai tėra tik būdas išmušti dukrą iš vėžių, kad ši pagaliau pripažintų, kad yra nelaiminga ir gyvena dirbtinai per griežtai sukurtame savo pačios pasaulyje.

 

Pagrindinis moralinis Inesės klausimas yra jos pačios ambicijos laimėti svarbų projektą arba pralaimėti, bet išsaugoti 200 rumunų darbo vietas. Kvailiodamas tėvas nusiveža ją į rumunų šeimą, primena Whitney Houston dainą (kuri dar tebeskamba mano galvoje) ir sužadina pamirštus moralinius vertybinius dalykus: arba tu esi pasiutusi kalė plėšrūnė ekonominei rinkai, arba tu vis dar esi žmogus. Inesė nedvejoja, ji galiausiai pasirenka, tačiau susikūrusios asmenybės griūtis Inesę paverčia neprognozuojama pamišėle, kitaip sakant, tikra savo tėvo dukrele. Galiausiai finalinės scenos itin šokiruoja savo netikėtais kontrastais, dėl ko filmas įgyją netikėtą toną ir beprotybės koloritą – dėl to ir rekomenduočiau žiūrėti! Inesė suorganizuoja savo gimtadienį nudizmo tema ir taip galutinai išsivaduoja iš savo pačios sukurtų rėmų ir jai primestų lūkesčių bei stereotipų.

 

Filmas iš esmės yra keliabriaunis. Mažos kūrybiškos mergaitės tampa griežtomis ofiso moterimis, kurios bijo suklysti. Tai tėvo ir dukters santykių analizė, beje, Froidui būtų įdomus egzempliorius. Tai ir moralės pasirinkimai, ir Europos lobistų ir skurstančiųjų politiniai atšvaitai. Filmas balansuoja tarp realumo ir provokacijos, toks savotiškas R. Ostlundo „Kvadratas“, tačiau labiau susitelkęs į asmens nelengvą persitransformavimą. Čia ir siurrealizmo, ir simbolikos, ir netikėto sveiko kvanktelėjimo su griežtais ir rimtais veikiančiais ponais. Baisiausia tikriausiai gyvenime dėl ambicijų ir aukštų standartų pamiršti save pačius. Gurmanams ir ne tik.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kino kritikai: 93/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lara" / "Lara"

Sveiki,

Vienas iš paskutinių Scanoramoje matomų filmų tapo vokiečių drama „Lara“ (vokieč. Lara) (2019), kuris man pradėjo, priešingai nei daugelį festivalio filmų, patikti nuo pat pirmųjų minučių, kada Lara atsidaro langą ir apimta depresijos nori nusižudyti. Tik vėliau sužinome, kad Lara buvo ambicinga muzikos pasaulio valdytoja ir griežta talentingo sūnaus mokytoja, tačiau pati savo muzikines ambicijas „investavo“ į sūnų...

Išties puikus Varų Europos, prancūziška maniera nufilmuotas vokiečių filmas, kurios centrine figūra tampa moteris, kurios nemėgsta, nes buvo pernelyg reikli sau ir kitiems, jai visą laiką pritrūkdavo švelnumo, nuolankumo ir žmogiškumo. Ne kartą filme minimas jos ambicingumas, kuris tapo ir šios moters gyvenimo tikslu, ir formuojančiąją jos charakterį jėga ir savotišku prakeiksmu – nuo jos nusigręžia ne tik visi darbdaviai, bet ir sūnus. Tai vienos dienos istorija, kai jai sukanka 60 metų, ji dalija bilietus, tačiau nė vienas nėra jos draugas, ji neturi atramos, ji vienintelė sau šeimininkė, todėl baisiai vieniša, ji tą suvokia, tačiau vaikšto pagiežinga, nepalaužiama, imituoja rūpestingos ir teisingos motinos vaidmenį, tačiau pati yra tuščia kaip indas...

Iš tikrųjų filmas man labai patiko, labai subtiliai atskleidžiami patys reikliausi moters charakterio bruožai. Menkos detalės atskleidžia jos praeitį, kuri nebuvo lengva nei jai, nei jos aplinkiniams. Nėra pasakojama pernelyg apie praeitį, tačiau po filmo įspūdis toks, kad žinai apie Larą praktiškai viską, o labiausiai apie jos žlugusias viltis. Netobula „kalių kalės“ moters, kuri griauna sūnaus gyvenimą, nes jai tiesa ir teisingumas svarbiau už palaikymą, talentas svarbiau už saviraišką ir ieškojimą. Tokių reiklių žmonių esu sutikęs ne vieną ir aš pats. Rezultatas būna dvejopas: arba jie perdega nuo perfekcionizmo, arba tiesiog tampa užkietėjusiais kirviais bei rakštimis, gadina gyvenimus kitiems vardan viršenybės... Nuostabi toji aktorė Corinna Harfouch, kuri pristatoma kaip legendine vokiečių aktorė, bet man pačiam menkai žinoma. Šitas vaidmuo tikrai įspūdingas, kaip ir scenarijus bei jo realizavimas.

Apskritai filmas primena prieš trejetą metų matytą filmą „Ji“ su prancūzu aktore Isabelle Huppert, tik ten viskas ėjo kraštutinumo principu, o filme „Lara“ viskas pateikiama užuolankomis, tačiau faktas lieka faktu – tai išties gerai sukaltas charakteringas filmas apie moterį trokštančią, kad ją laikytų tobula, tačiau papasakojama apie visapusiškai netobulą jos pačios gyvenimą.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Madmuazelė Paradis" / "Mademoiselle Paradis"

Sveiki,

„Kino pavasaryje“ rodytas vokiečių ir austrų filmas „Madmuazelė Paradis“ (pranc. Madmoiselle Paradis) (2017) kažkada buvo mano paties seansų sraute praleistas, nes tuo metu teko pasirinkti tiesiog kito filmo seansą, tačiau vis neapleido mintys, kad galbūt vertėjo pasirinkti būtent šį filmą – puikūs kostiumai, europietiškas kinas, įdomi istorijos anotacija, todėl labai viliojo. Tai istorija apie realiai gyvavusią aklą Maria Theresa von Paradis, turtingų tėvų atžalą, skambinančią muziką aukštuomenės pobūviuose, kurią tėvai palieka pažangiam ir moderniam tų laikų okulistui, o šis pamažu grąžina jai regėjimą...

Istorija, jeigu atmesime visą aukštuomenės prabangą, išties graudi. Tai sudėtingi politiniai, vyrų ir moterų nelygybės bei tėvų ir vaikų, laikomų savo nuosavybėmis, laikai. Jauna muzikantė pamažu ima atgauti regėjimą, tačiau, kaip dažnai gyvenime būna, jeigu gauni kokią nors dovaną, vadinasi, už ją tenka susimokėti. Panelė Paradis atgaudama regėjimą netenka muzikinio polėkio, nebegali jausti muzikos, dėl to labai išsigąsta jos tėvai, kuriems geriau talentinga akla dukra, nei niekam tikusi reginčioji... Na, visas filmas ir sukasi maždaug apie šiuos įvykius. Juosta užpildyta žėrinčiais ir įspūdingais kostiumais, manieringomis to meto bendravimo formomis, bauginančiais moksliniais ir medicinos eksperimentais, kurie dažniau žmogų suluošindavo, nei jį pagydydavo...

Iš esmės tai lėtas filmas, kuriame svarbu virpėjimas, subtilumas, kuris kažin kaip nedera su arogantiškais aristokratais, ta priešprieša dvelkia melodramatiniais niuansais. Visgi maniau, kad filmas visa tai pateiks kažin kaip aštriau, originaliau, savičiau, bet visumoje filmas, kad ir neblogas, visgi aukštumų, mano supratimu, nesiekia. Aišku, besidomintiems istorinių Europos didikų biografijomis ir šiaip muzikos istorija, filmas turės visai kitokią prasmę. Manding, yra keletas tikrai stiprių šio filmų sudedamųjų. Visų pirma neįmanoma nesigerėti jaunos iš Rumunijos kilusios aktorės Maria Dragus atliekamu pagrindiniu vaidmeniu. Kamera ją išties myli, o jos sutrikusios jaunos talentingos aklosios vaidmuo išties įsimenantis ir įtaigus. Kitas dalykas – be jokios abejonės yra kostiumai. Visgi visumoje siužetiškai pasigedau arba aštresnių vingių, arba labiau suveržtos istorijos, nes pabaigoje jau pradėjau dirsčioti į laikrodį, kadangi tapo aišku, kuo filmas pasibaigs. Visgi, manau, daugelis gurmaniškojo kino žiūrovų gėrėsis vaidyba, stambiais aktorių planais kadruose, perteiktomis epochos bendravimo formomis.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pina" / "Pina"

Sveiki,

Nutariau šiuos metus pradėti geru filmu ir išsirinkau „Oskarui“ nominuotą vokiečių dokumentinį filmą „Pina“ (vok. Pina) (2011), kurį kadaise rodė „Scanorama“. Filmas pasakoja apie legendinę modernaus šokio mokytoja iš Vokietijos Pina Bausch, kuri mirė 2009 metais, kai medikai likus vos 5 dienoms iki jos mirties, pranešė, kad ji serga vėžiu...

Tiesą sakant, apie Piną nieko iki tol nežinojau, gal dėl to, kad labai mažai žinau apskritai apie šiuolaikinio šokio istoriją, o visos mano žinios dažniausiai iš biografinių filmų. Regis, dokumentiniame filme turėtų būti pasakojama apie jos gyvenimą, tad kiek stebina nestandartinis filmo pasakojimo būdas – gilus, mąslus, filosofinis. Jos šokio teatras pasižymėjo savita raiška, performenso meno formomis, kuriai priklausė jau net trys menininkų kartos. Visgi nuo pat pradžių filmą žiūrėti, (bent jau man, paskutiniu metu, kad ir besidominčiu performensu), buvo gana sudėtinga. Filmas prisodrintas Pinos kurtų šokių, kurie tęsiasi kaip retrospektyva, nesibaigiantys spektakliai, atskleidžiantys pačius esmingiausius ir žinomiausios šios menininkės darbus.

Nesu tikras, ar viską supratau, nes filmas kaip ir pats šokis – vengia absoliučios ir aiškios apibrėžties ir labiau veikia kaip žiūrovo sąmonėje besikuriančiomis prasmėmis. Meditacinio pobūdžio pasakojime likusių ištikimų aktorių prisiminimai išliejami ne tekstu, o jų pasirodymais didmiesčio gatvėse, teatro scenoje ir tik viena ar kita sentencijomis išleista frazė nusako, ką Pina kiekvienam iš jų suteikė ir kaip išlaisvino, o pačios Pinos biografijos tarsi nėra. Toji biografija – vidinis aktorių trupės dvasinis palikimas, todėl sakyčiau, kad toks dokumentinis filmas, kuriame Pina tarsi palikimas, dvasia, netgi rezonansas, yra išties novatoriškas, įdomus, ekspresyvus, bet vėlgi, kai kada chaotiškas ir nelengvai žiūrimas. Tokiam filmui kaip „Pina“ visų pirma reikia išties nusiteikti susigrumti, kad teks mąstyti ir kurti prasmes pačiam, nes kitaip filmas pasirodys tuščias, atsikartojantis, gal kiek marionetinis, bet už to galima apčiuopti šio filmo esmę – kokią didžiulį palikimą ir indėlį Pina davė ir padarė kiekviename iš tų šokančių aktorių, kokią milžinišką pagarbą jie jautė ir tebejaučia po jos mirties. Čia prisiminiau mūsų šalies pedagogus ir susimąsčiau, kaip svarbu, kad mokinys pats trokštų mokytis, o ne dėl to, kad liepia sistema – šiandien troškimas, kad tave mokytojas valdytų ir išlaisvintų tikriausiai yra vienas esminių pagarbos mokytojui aspektų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dangus virš Berlyno" / "Aistros sparnai" / "Der Himmel über Berlin" / "Wings of Desire

Sveiki,

Žiūrėdamas vokiečių filmą „Dangus virš Berlyno“ – kai kur verčiama pagal anglišką pavadinimo versiją „Aistros sparnai“ arba „Troškimo sparnai“ – (vokieč. Der Himmel uber Berlin) (1987), nejučia iš tikrųjų jaučiausi taip, lyg trumpam būčiau susigrąžinęs vieno mėgstamiausio savo režisieriaus A. Tarkovskio kino magiją. „Dangus virš Berlyno“ pelnęs Kanuose geriausio režisieriaus apdovanojimą tikriausiai galėtų laisvai pretenduoti ir į vieną geriausių visų laikų vokiečių filmo titulą...

Žiūrėdamas šį filmą vis bandžiau prisiminti amerikietišką versiją „Angelų miestas“ su M. Rayan bei N. Cage, tačiau nors užmušk, nieko itin panašaus nepavyko pamatyti. Netgi mini serialas su Meryl Streep ir kitais garsiais amerikiečių aktoriais „Angelai Amerikoje“ labiau priminė nei anoji juosta. Visgi filmas europietiško lygio, taigi, ir visai kita kino lyga. Vizualiai patrauklus, apgalvotas ir sudėtingai filosofiškas. Po Berlyną „nardo“ pulkai angelų, kurie iš pažiūros globoja, iš pažiūros tik stebi ir nieko negali padaryti, kol vienas iš angelų susigundo tapti žmogumi, kad galėtų pajusti žmogišką ribotumą. Šiek tiek kino magijos, šiek tiek biblijinių motyvų, šiek tiek urbanistinio eksperimentinio kino užuominų ir turime išties gerą kiną.

Gerai, prisipažinsiu, kad ne viskas šiame filme patiko. Ypač banaloka pasirodė meilės istorija – angelas tampa žmogumi dėl ant cirko trapecijos šokančios liūdnos moters. Tas ištęstas jųdviejų susitikimas tikrai vilkinosi, o muzikinės pankroko scenos šiandien atrodo gerokai nepasiteisinusios, bet kaip man patiko pirmasis filmo pusvalandis – jis man stipriausias! Neaprėpiami Berlyno vaizdai iš aukštybių, visur nardantys angelai, mistiški ir netgi demoniškai bauginami kadrai iš bibliotekos, tie angelų žvilgsniai – tai iš tikrųjų tai, ko norėjosi visame filme, bet netrukus filmas tapo neįmanomos meilės istorija, nors iš esmės aprėpia visą Berlyno marginaliją. 

Netradicinė pateiktis – beveik visas filmas „sudurstytas“ ne iš natūralių bendravimo formų, bet iš ilgų monologų apie gyvenimo džiaugsmus ir skaudulius, kuriuos tenka angelams išklausyti. Taigi ne vien angelams, bet ir patiems žiūrovams, tad filmas dar tampa ir labai literatūriškas. Daug šiai dienai egzotiško anų laikų Berlyno vaizdinių, kurie dar mena Antrojo pasaulinio karo žaizdas, bet nušvitus spalvotiems kadrams, akivaizdu, kad Berlyno sienos griūtis ir naujasis pokytis jau nebe už kalnų.

Filmas išties gurmaniškas, vizualus, filosofinis ir gilus. Gal dėl to, kad filmas stengiasi aprėpti ir papasakoti ne vien asmeninę istoriją, bet tai, kas apskritai pavyksta retai – viso miesto, o kartu ir žmonijos gyvenimo prasmę.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb:8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano pasaulio centras" / "Die Mitte der Welt" / "Center of my world"

Sveiki,

Šį filmą aptikau visai netyčia po vokiško serialo „Tamsa“ peržiūros. Jau tada teko pasidomėti kai kuriais europietiško kino projektuose matytais aktoriais, tad vedamas jaunojo aktoriaus Louis Hofmann, nusprendžiau pasižiūrėti dar vieną jo darbą pavadinimu „Mano pasaulio centras“ (vok. Die Mitte der Welt) (2016), kuris pastatytas pagal vokiečių rašytojo knygą.

Čia kaip ir paskutinieji mano regėti su LGBT indeksu filmai „Vadink mane savo vardu“ (2017) bei „Su meile, Saimonas“ (2018) tikriausiai kviečia apmąstyti jaunojo žmogaus brendimą per savivoką ir pirmosios ryškesnės meilės svilėsius. „Mano pasaulio centras“ pasakoja apie vieną iš dvynių perspektyvos apie savo gyvenimo užkaborius. Pirmame plane – šeimos paslaptis, infantili ir nuo rimtų santykių bėganti motina, slepianti nuo atžalų tikrojo tėvo tapatybę bei į klasę atėjęs naujas homoseksualus vaikinas, tampantis visu dėmesio traukos centru pagrindiniam veikėjui. Kaip jau galima numanyti, iš greitai užsiplieskiančios meilės nieko gero neišeina. Filmo terpėje homoseksualizmas jokia problema ir aplinkiniai, regis, priima viską taip natūraliai, kad nebėra net ką aštrinti, ką, tarkime, trečiosios šalys šiuo klausimu visada pateikia kaip sudėtingas tapatybės sociume problemas kuriamuose filmuose.

Džiugu, kad istorija neapsiribojo vien tik „Romeo ir Romeo“ meilės ašimi, o išsikerojo iki sudėtingų santykių, vaizduojant šeimos problemas, ypač stebino kiek sveikai pakrikęs motinos paveikslas, kuris skirtingai nei atžalų, atrodo kaip iškritęs gegužiukas, bet tokių kontrastingų motinų net holivudinio kino oazėje turime į valias. Visgi filmas šviesus, estetiškai nebanalus, nors esame sentimentalumo užuomazgų, tačiau viskas pernelyg nenucackinta ir, sakyčiau, filmas patiks europietiškojo kino tradicijos žiūrovui, kuriam svarbu žinoti, kad pasakojama istorija nėra būdas pritraukti žiūrovą ir iš jo išvilioti pinigą, o tiesiog papasakoti savo regimo pasaulio modelį ir pakviesti diskusijai, kuriai nebūtina trankytis kumščiais kaip ponui Gražuliui.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano vardas Viktorija" / "Victoria"

Sveiki,

Šiemet „Kino pavasaryje“ buvo parodytas geriausias vokiečių metų filmas pavadinimu „Mano vardas Viktorija“ (vokieč. Victoria) (2015), tiesą sakant, nežinau, kodėl festivalio rengėjai iš filmo pavadinimo priskaldė šitiek malkų, tačiau tikriausiai tam yra komercinių priežasčių. Beveik pustrečios valandos trunkantis filmas, kas jau po „Žmogus-paukštis“, atrodo, jau įmanoma, nufilmuotas vienu nepertraukiamu kadru. Tai žvėriškas darbas operatoriams ir kino aktoriams – viską suplanuoti iki mikroskopinių niuansų. Aišku, „Žmogus-paukštis“ buvo filmuotas prabangiai ir daugiau izoliuotoje patalpoje, tačiau „Viktorija“ – Vokietijoje ir neretai gatvėje, trankantis po klubą ir gyvenamąsias patalpas. Tai trasi šou, gyvas spektaklis, kur jaučiamas emocinis aktorių aktyvumas, atoslūgiai.

Apskritai filmą norisi pavadinti „Užauginti įtampą“, nes pirmoji filmo valanda iš tikrųjų gana naivi – mergina išeina iš klubo, sutinka chuliganus primenančius vaikinus ir įsitrina tarp jų, vėliau prasideda romantiniai pokalbiai ir boring, nieko nevyksta, o jau praėjo kokia valanda. Negi jie jos po to gausybės alaus neišprievartaus? Nesurakins ir nekankins? Ak... Bet! Staiga prasideda žaibiškas trileris, įsuka kinematografinis aktyvumas, auganti personažuose įtampa ir vis didėjantis adrenalinas. Nors filmo finalą numačiau, nes pats tikriausiai būčiau taip sugalvojęs, bet pasitenkinimo emocijos po filmo išliko gana ryškios ir dar ilgokai buvau po juostos „jos viduje“, kas apskritai sunku patikėti, nes filmo pradžioje, maniau, kad tiek laiko su naktiniais pokalbiais apie nieką tikrai neištversiu. Bet, kaip ir Justin Beaber filmo pavadinimas sako „Niekada nesakyk niekada“, taip ir su šiuo filmu.

Tiesą sakant, kiek netgi keista, kad „Kino pavasaris“ šio perliuko neprastūmė į rodomiausių ir verčiausių pamatyti kino filmų sąrašą – tikriausiai nebeužteko vietos. Filmas stebina ne tiek savo turiniu, kiek raiška ir nuostabia parengtimi. Jaučiasi, kad režisierius absoliučiai pasitiki aktoriais ir jeigu jie padarė kokių nors klaidų, jie tapo filmo dalimi ir mums jau nebeatkasami, todėl jaučiamas nuolatinis eksperimentavimas tiek iš aktorių, tiek ir visos filmo kūrybinės komandos. Vien dėl to rašau didelį įvertinimą, nes filmas dėl to kelia susižavėjimą.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela