Filmas: "Disko berniukas" / "Disco boy"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai,

 

Italų režisierius Giacomo Abbruzzese net 10 metų kūrė „Sidabriniu lokiu“ Berlyno kino festivalyje įvertintą dramą „Disko berniukas“ (angl. Disco Boy) (2023), kurį rodė „Kino pavasaryje“. Nusprendžiau pasižiūrėti ir aš, nes seku man patinkančio Europos aktoriaus Franz Rogowski vaidmenis kine ir jis man be galo patinka. Man asmeniškai sunku patikėti, kad į šią juostą režisierius sudėjo dešimtmečio darbą, nes paprasčiausiai viso to nei pamačiau, nei pajutau. Gal tai vienas iš atvejų, kada ambicijos, mintys ir darbas yra tikrovėje sunkesni, nei gautas rezultatas? Visgi mane šiek tiek ištiko lengvas šokas, šypsena, kad būtent šiai juostai buvo patikėtas „Sidabrinis lokys“.

 

Pastaruoju metu man nesiseka su nekomerciniu ir nepriklausomu kinu. Pastarosios matytos juostos blankios, pasikartojančios idėjomis, neprovokuojančios ir netgi... migdančios. „Disko berniukas“ nėra saldi istorija, kaip galbūt bandytų sufleruoti filmo pavadinimas, veikiau tai besisukančio ir besikeičiančio kaip disko kamuolys pagrindinio veikėjo Aleksėjaus (aktorius F. Rogowski) iš Baltarusijos istorija, bandant susikurti laimę Prancūzijoje. Jis per Lenkiją su geru draugu pabėga, deja, draugui baigiasi liūdnai, o jam pavyksta išsikapanoti iš upės ir pasiekti Prancūziją, kur pereina legionierių karinę atranką ir turi atitarnauti kurį laiką, kad gautų naują prancūzišką pasą ir tapatybę. Likimas jį su legionieriais bloškia į Afriką, Nigerio upės žiotis, kur jis nužudo ir palaidoja vietos vadeivą, o grįžęs į Prancūziją regi jo šmėklos apsireiškimus, kurie galutinai pakeičia jo santykį su tikrove...

 

Kol žiūrėjau pirmąją filmo dalį iki afrikietiškos istorijos linijos – viskas buvo daugmaž aišku, atmosferiška, logiška, bet intarpas su Afrika tapo nebeskanus, psichodelinis ir ištęstas. Filmas vienu metu žadėjęs intrigą ir socialinę adaptacijos istoriją nuneša žiūrovą į filosofinę ir dvasinę nestabilią istorijos matmenį. Afrikoje prieš karą šoka afrikiečių būrys aplink laužą, vėliau tas pats nutinka viename iš Paryžiaus naktinių klubų, kuriame spindinčiai apsirengusi imigrantė juodaodė šoka ir pasirodo Aleksėjui kaip priminimas apie kare pakastą afrikietį. Scenos išdrikusios, sumetaforintos ir labai nuobodžios. Kad ir kaip bežiūrėčiau į idėją parodyti savaip pagal generolo šokančius purvyne ir treniruotėje legionierius ir Afrikos sukilėlius maištininkus aplink laužą, man asmeniškai nesižiūrėjo, tiesiog niekaip negalėjau susitapatinti, tad ir Aleksėjaus įtaigus paveikslas pamažu ima blėsti, jo veiksmai ir sąžinės graužatis vaikantis supoetintus vaiduoklius tampa velnias žino kuo, t. y. neskaniu ambicingu bandymu psichodeliškai pavaizduoti sutrikusį žmogų, kuris svetimoje žemėje kovoja prieš kitą, bet iš esmės trokšta tik taikos, ir tai tampa drauge vidinio veikėjo kovos parabole.

 

Visgi kai kas siūlo šį filmą analizuoti ir jame pamatyti LGBT homoerotines įtampas tarp karių ir skirtingų rasių atstovų, nors filme nevystoma jokia konkreti gėjiška siužetinė linija. Veikiau ji užmaskuota, pridengta legionierių bendrystės ir draugystės bei konkurencingumo bendravimo šablonais, tad toji įtampa, jeigu ją ir pajusite, toli gražu nėra tipinė ir akivaizdi. Nors filmas neilgas, jis mane išvargino, o pabaigoje galutinai nuvylė.

 

Tiesa, galite pasiskaityti lietuviškai gana įdomų režisieriaus interviu. Spausti ČIA.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela 

Filmas: "Paukštis" / "Bird"

 

Sveiki, skaitytojai ir praeiviai,

 

Pirmosios pavasario uogos pas mane – vasarį. Tuoj ant nosies „Kino pavasario“ startas ir aš jau sąmoningai žiūriu filmus iš jų repertuaro, o pirmoji „Kino pavasario“ braške tapo britų režisierės Andrea Arnold filmas „Paukštis“ (angl. Bird) (2024). Su šia režisiere susipažinau pirmąkart pažiūrėjęs jos filmą „Akvariumas“ (2009), kuriame nusifilmavo profesionalus aktorius Michael Fassbender, vėliau teko pamatyti šį bei tą iš autorės įdomesnio ir galbūt ne tokio britiško „Amerikos mylimoji“ (2016) – pastarasis man labai patiko, labai įsijaučiau, susitapatinau su pagrindine veikėja, išgyvenau jos ilgą kelionę. Naujausias filmas „Paukštis“ puikiai įvertintas kino kritikų, neblogai, sakyčiau, ir pačių žiūrovų, tačiau jis, deja, netaps mano šio „Kino pavasario“ sezono mėgstamiausiu filmu, nors jis dar tik pirmasis, bet jau galiu įvardyti kelias svarias priežastis kodėl.

 

Filmas visumoje tikrai nėra prastas, netgi, sakyčiau, sudėtingas, ne toks aiškus ir empatiškai žiūrovą priartinantis kaip „Amerikos mylimoji“, sakyčiau, filmas labiau panašus į „Akvariumą“, rodytą 2009 metais. Istorija pasakoja apie Didžiosios Britanijos didmiesčio skurdžių kvartalą, kuriame tiek visko baisaus, kad tos baisumos net nebereikia pabrėžti, ji vaikų žvilgsniuose, kai jie tarpduryje alkani žiūri, kaip jų prisigėrę tėvai šniokščia narkotikus, šoka, keikiasi ir jų niūrios dienos slenka, nes netrukus jie taip pat seks jų pėdomis. Tuose socialinio dugno kvartaluose pernelyg daug jaunų tėvų, dar visai paaugliai susilaukia savų vaikų ir tęsia tas pačias tėvų klaidas.

 

Pagrindinė veikėja – dvylikametė ir jau pagal metus pernelyg brandi Beilė, kuri bėga nuo savo varlę mylinčią ir narkotikus šniokščiančio tėvo, bando suprasti, kas pati yra. Nors kontekste ryškėja jos tariamas homoseksualumas ar biseksualumas, tačiau ne lytinė tapatybė čia svarbiausia, o tai, kad režisierė visoje toje stigmatizuotoje priešiškoje erdvėje išryškina instinktyvų Beilės gerumą. Ar ji herojiška? Tik tiek, kiek ji jaučia, kad turi apsaugoti savo mažesniuosius brolius ir seseris, ginti silpnesniuosius ir jų orumą joks heoizmas, Beitei tai atrodo savigynos forma, būtinybė išgyventi, išsaugoti silpnesniuosius. Beilei šioji vasara dar ir ypatinga, ji patiria pirmąsias mėnesines, gina girtuokliaujančią motiną nuo sugyventinio ir ruošiasi kituose namuose tėvo vestuvėms, tad jaučia, kad įžengusi į atsakomybės pasaulį ji nebetampa svarbi nei vienam, nei kitam, todėl netrukus ji susipažįsta su žmogumi Paukščiu, savo naujuoju draugu, kuris palaiko tikrovės svertus sudėtingame amžiuje, atsisveikinant su vaikyste ir žengiant į atsakomybės amžių.

 

Istorija išties puiki. Paukštis, kurį suvaizdino Franz Rogowskis irgi puikus, bet labiausiai man įstrigo ir patiko airių aktoriaus Barry Keoghan, kuris suvaidino Bagą, Beilės infantilų ir nebrandų, matomai turintį šiokių tokių autizmo spektro bruožų, tėvą. Atrodo, kad visi tame sudėtingame pasaulyje grumiasi ir gyvena taip kaip išmano, tad klausimas: ar Beilė irgi tokia taps? Šiuo atveju į sudėtingą ir tikrai juslingai bei tikroviškai perteiktą britiško socialinio pakraščio tikrovę režisierė įtraukia Paukščio metaforą, išgalvotą Beilės palydovą, teisybės ir kitoniškumo sergėtoją, kuris iš vienos pusės kaip ir Beilė ieško savo tapatybės, tikrųjų tėvų, o iš kitos – įkūnija apsaugą, viltį. Nesu tikras, ar man šioji vizija patiko, manding, ji itin mistiška, nors ir nuspėjama beveik nuo pat pradžių.

 

Beilės vidinio pasaulio virsmas įgauna tikrovės simbolinius kontūrus. Atrodo, filme nieko neįvyksta, bet ir įvyksta labai daug. Tiesą sakant, nėra lengva stebėti tą hiperrealistinį socialinio gyvenimo sankirtą su mistinio pasaulio formomis, režisierė tą sankirtą sulydo, bet ji veikia savaip slogiai, daug ką išsprendžia. Žinote, prieš kelerius metus „Kino pavasaryje“ mačiau kažką panašaus: filmas vadinosi „Karo ponis“ (2022), kurį režisavo Gina Gammell ir Riley Keough, bet anas filmas mane kažkaip sugebėjo paveikti, nors taip pat filmo pabaigoje pasirodo mitinis jakas/buivolas, kuris tampa pagrindiniam berniukui apreiškimu. Sunku man įvardyti, kodėl „Karo ponis“ paveikė, o „Paukštis“ man liko įdomus tik analizės lygmenyje, bet manau, kad labiausiai dėl to, jog niekaip nepavyko susitapatinti su Beile. Bet kokiu atveju, „Paukštis“ nebanaliai pasakoja apie mikroskopinius Beilės suvokimo atsivėrimus permainų vasarą, kada iš tikrųjų mergaitei (jau paauglei) atsiveria kiek kitokio gėrio ir blogio samprata. Iš pradžių nekentusi tėvo rengiamų vestuvių, istorijos pabaigoje ji visgi patenkinta šoka pagal country muzikos šlagerį ir džiaugiasi tėvo laime. Ji užauga žiūrovų akivaizdoje, nes tik nesavanaudiška asmenybė pradeda džiaugtis kitų laime – tai jau ūgtelėjusios ir apie gyvenimą šį bei tą supratusios sąmonės rodiklis.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Labirintai" / "Passages"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Teko seniau matyti kelis amerikiečio režisieriaus Ira Sachs filmus, tad galėjau maždaug įsivaizduoti, ko galiu tikėtis iš šiemet pagrindinėje programoje rodomo naujausio jo filmo „Labirintai“ (angl. Passages) (2023). Pastarojo pasaulinė premjera įvyko Berlyno kino festivalyje ir tęsia režisieriaus susidomėjimą LGBTQ santykių periferijomis. Beveik neabejojau, kad filmas bus geriausiu režisieriaus darbu, tačiau po filmo seanso, apmąstydamas visos istorijos eigą, ėmiau svyruoti, ar filmas nėra kai kurių vertinimais perdėtas? Visgi Kino pavasaryje pasirodė pirmieji šykštūs filmo vertinimai, kurie teigia, kad sunku žiūrėti filmą, kurio pagrindinis veikėjas yra neigiamas. Nuo kada Kino pavasario kinas turi pataikauti ir skleisti meilę bei gėrį? Norėtųsi atšauti tiems komentatoriams, bet juk kiekvienam savo.

 

Filmas pasakoja homoseksualaus kino kūrėjo Tomo istoriją. Veiksmas vyksta Prancūzijos didmiestyje, veikėjai kalbasi iš tikrųjų kas kaip moka ir išmano, nes Tomas vokietis, jo mylimasis Martinas britas, o naujoji aistra Agata prancūzė. Tikras Europos galingųjų šalių suvažiavimas, kas pritinka kosmopolitiškam kinui, turint galvoje, kad režisierius išvis iš kito kontinento – amerikietis. Visgi įdomiausias čia aktoriaus Franz Rogowskio pasirodymas, kuris sukūrė infantilaus karštakošio menininko Tomo charakterį. Iš esmės aišku, kad Tomui gyvenimas yra savitas teatras, pasaulis sukasi apie narciziškai pažeidžiamą veikėjo suvokimą, kad visi jam turi būti skolingi, o jis niekam. Per vieną vakarėlį susipažinęs su Agata ima seksualiai eksperimentuoti, o kitą dieną drebia savo gyvenimo partneriui, jog mylėjosi su mergina. Galiausiai visas filmas yra vienas didelis tenisas, kurio kamuoliuku yra Tomas. Nesugebėdamas gyventi įsipareigojančiai, kurti ilgalaikius santykius, stokojantis atsakomybės, jis pasiduoda akimirkos juslėms, todėl nei Marinui gerai, nei Agatai gerai su tokiu nesusitepėjusiu vyru.

 

Filmas, tiesą sakant, buvo šiek tiek nuobodokas. Aišku, kad tokių gyvenime kaip Tomas yra tūkstančiai, kurie negali priimti sprendimų ir kurti romaus gyvenimo, tačiau žiūrint filmą buvo nuobodu, nes aišku, kad toji perteikta nesuaugusio vyro problema niekur nenuves, nebent į susinaikinimą ir vienatvę, narkotikus ir užmarštį. Liberalūs gėjų santykiai kine jau seniai neidealizuojami kaip stipresni už heteroseksulų, šiuo atveju politiškai režisierius nieko nenori įtikinti; galiausiai ir LGBTQ pasaulyje viskas labai nepastovu, trapu ir daug dramų, galgi dar daugiau, nei galime įsivaizduoti. Visgi Agatos nėštumas filmui pridavė muilo operos skonio, intriga pamažu dingsta ir mes matome tik besiblaškantį Tomą, kuris nori viso pasaulio ant padėklo, trokšta visko, kas juda ir teikia malonumą. Jeigu ir tiko bei patiko šis filmas, tai žinoma, kad verta traukti žiūrėti dėl spalvingo ir įsimenančio Franz Rogowskio vaidmens, kuris, beje, jau antrąkart vaidina temperamentingą homoseksualą. Tiesa, verta paminėti jo ir aktoriaus Beno Whishaw sekso sceną, kuri beveik jau buvo priartėjusi prie pornografijos, tad kėdėje įsijautus į sceną su žiūrovais galima pasijausti šiek tiek keistai, bet o kodėl gi ne?

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Krautuvių valsas" / "In den Gängen"

 

Sveiki,

Nemažai tikėjausi iš vokiečių režisieriaus Thomas Stuber filmo „Krautuvių valsas“ (vok. In den Gängen) (2018), kuriame pasirodo mano mėgstamiausias šiuo metu vokiečių aktorius Franz Rogowski. Pastarasis šiame filme atlieka pagrindinį vaidmenį.

Beveik visas siužetas vyksta vienaip ar kitaip dėliojant prekes didžiuliuose sandėliuose ir urmo bazę primenančiame prekybos centre. Jis – tatuiruotas vyrukas be praeities, o ji – ištekėjusi saldainių skyriaus darbuotoja. Abu vienas kitą pastebi, šiek tiek flirtuoja, nutolsta, vėl susieina. Tai išties primena paauglišką meilės istoriją iš serijos „myliu-noriu-negaliu“ ir taip daugmaž visą filmą, kol galiausiai žiūrovas pajunta, jog filmo lokali krautuvės aplinka yra savitai hermetiška socialinė erdvė, kurioje „atrinkti“ specifiniai žmonės, atsidūrę beveik socialinėse paribiuose. Jie bendrauja savita kalba, turi savitą humorą, rengia savitus vakarėlius, vagia išmestą maistą iš konteinerių ir mokosi valdyti tobulai keltuvus...

Iš tikrųjų tikėjausi daug daugiau, gal daugiau emocijų, subtilumo, netikėtų siužetinių linijų. Nesumeluosiu šįkart sakydamas, kad Scanoramos repertuaro filmą sužiūrėjau šiek tiek nuobodžiai. Taip, atmosfera ir specifiškumas filme yra išgautas, bet, dievaži, viskas labai ištęsta ir statiška, todėl filmas dažnai atrodo be dinamikos ir labiau fokusuojasi ne į veikėjus ir vyksmą, o atmosferos kūrimą. Veikėjai irgi atrodo be vidinės dinamikos, nors tenka pripažinti, kad įdomu buvo pamatyti Rogowski pagaliau prislėgtą, susikrimtusį tylenį, o ne charizmatišką maištininką donžuaną. Bet tai tikriausiai viskas, ką gavau iš šio filmo. Ne, meluoju, visgi dabar žinau, kad nėra lengva išmokti naudoti mechaniniu keltuvu ir tam reikia išsilaikyti egzaminus.

Filmas savotiškas, monotoniškas, bet jeigu jums rūpi režisūriniai sprendimai ir krautuvės pavertimas teatru ar savotiška romantiška jausmų šokių sale, manau, galite pabandyti žiūrėti.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didžioji laisvė" / "Grosse Freiheit" / "Great Freedom"

 

Sveiki,

 

Aktorius Franz Rogowski tikriausiai po šio filmo man tapo vienu įsimintiniausiu dabarties europietiškojo kino aktoriumi. Pasirodęs tokiuose neabejingus žiūrovus paliekančiuose filmuose kaip „Krautuvių valsas“ (2018), „Tranzitas“ (2018), „Undinė“ (2020), „Viktorija“ (2015) ar net paties M. Haneke filme „Laiminga pabaiga“ (2017) dabar jau galima teigti, jog pagaliau aktorius sukūrė vieną geriausių ir įsimintiniausių savo vaidmenų filme „Didžioji laisvė“ (vok. Grosse Freiheit) (2021), kurį režisavo Sebastian Meise.

 

Istorija pasakojama trimis laiko atkarpomis 1945 m. 1957 m. ir 1968 m., kada pagrindinis veikėjas už homoseksualizmą patenka į vyrų kalėjimą. Pirmasis patekimas išties šokiruojantis. Rusams vos išlaisvinus koncentracijos stovyklą, visus ten likusius homoseksualus uždarė į kalėjimą. Galiausiai nė jokie areštai, laisvės atėmimas neužgniaužia Hanso Hofmano seksualumo. Kaskart išėjęs į laisvę, priešingai nei daugelis teistų homoseksualų, jis ir toliau gyvena pagal savo prigimtį ir maždaug kas dešimtmetį papuola į vis tą patį kalėjimą. Slenkant metams, kartojasi ir mezgasi naujos draugystės ir Hansas pripranta prie griežtų kalėjimo sąlygų. Susidraugavęs su ilgamečiu kalėjimo draugu, kuris užtatuiruoja jo koncentracijos stovyklos numerį, galiausiai kalėjimo draugą paskutiniaisiais kalinimo metais gelbsti nuo narkotikų priklausomybės. Jeigu filme tikitės daug prievartos ir kalėjimo „mačo“ patyčių, manau, nusivilsite. Režisierius koncentruojasi į maištininką, kuris dėl savo ūmaus būdo kaskart kovodamas už savo įsitikinimus ir gindamasis patenka į juodą belangę, kuri atima protą...

 

Įsimintinas bebaimis veikėjas nė nesitiki stebėdamas, kaip kosmonautai išlipa 1969 metais Mėnulyje, kad visai netrukus bus panaikintas 175 įstatymas, kuris draudžia homoseksualius santykius. Palikęs draugą jis išeina į laisvę, visą gyvenimą buvęs niekuo, atstumtas visuomenės nusikaltėlis vien dėl to, kad yra tas, kas yra, todėl natūralu, kad Hansas nežino, ką su ta laisve daryti. Paskutinieji kadrai, kai Hansas apsilanko homoseksualų klube „Didžioji laisvė“ nebestebina, jis perbėga per rūsyje įrengtas vyrų orgijas, apsižvalgo po nebaudžiamų homoseksualų kultūrą ir suvokia, kad visą gyvenimą tupdomas į kalėjimą už tai, ko visada norėjo, nebegalės gyventi šioje kultūroje. Čia kaip prijaukintą vilką atgal paleisti į laisvę, todėl veikėjas grįžta, kaip aš ir tikėjausi, į savo didžiąją laisvę nelaisvėje, kad ir kaip paradoksaliai beskambėtų.

 

Šiame charakteringame filme išryškinti gana numanomi maištaujančio veikėjo pasirinkimai, tačiau vaidyba ir gera režisūra vis tiek sukelia efektą, jog kaip žiūrovas kartu su veikėju išeini į laisvę ir nežinai, ką su ja daryti, nes laisvė be suvaržymo tiesiog nebetenka prasmės... Filmas istoriniame baudžiamųjų įstatymų ir kalėjimo kontekste byloja siaubingai absurdiškus dalykus šių dienų tikrovės žmogui. Visą tą laiką, kol veikėjas kalėjime siuvo patalynę, galvojau: argi ne absurdas, kad kiti žmonės gali pasikėsinti į tavo laisvę ir nurodinėti, kaip gyventi ir ką jausti, ir net tai pavadinti nusikaltimu? Žiūrint į nūdienos Lietuvą, kurioje dėl LGBTQ pilna visokiausių homofobinių paraiškų, darosi akivaizdu, kad jeigu ir įstatymiškai tvarkosi pamažu ši situacija, tačiau „mentaliniai nukrypimai“ ir požiūris į žmogaus skirtybes tebėra posovietiškai sustabarėję. Gaila, kad visus tuos norimus daryti pokyčius ir pastangas kai kurie tiesiog nuleidžia kaip į „propagandos unitazą“. Tačiau... Mes turime kiną ir meną, galimybę empatiškai susitapatinti ir patirti, ką reiškia būti, kai tau uždrausta būti.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Undinė" / "Undine"

 Sveiki, skaitytojai,

Labai apsidžiaugiau Scanoramos programoje pamatęs naujausią vokiečių režisieriaus Christian Petzold filmą „Undinė“ (vok. Undine) (2020). Paskutinysis jo matytas kafkiško pasakojimo stiliaus „Tranzitas“ padarė nemenką įspūdį. Autorius taip pat žinomas ir už labai gerai vertinamą filmą „Feniksas“, o visose dvejose juostose nusifilmavo jo pamėgtas aktorių duetas Paula Beer ir Franz Rogowski.

„Undinėje“ pasakojama mistifikuota romantinė drama apie moterį vardu Undinė, kuri besąlygiškai įsimylėjusi vyruką, kuriam prieš darbą iškelia ultimatumą, tačiau grįžusi po pusvalandžio jo neberanda, bet randa naują vyruką, kurį įsimyli ... sudužus akvariumui. Na, ir tada prasideda ilga myliu-noriu-negaliu istorija, kuri būdinga mažo ir skurdaus siužeto bei biudžeto istorijoms. Ką tik „iškepta“ porelė taip besąlygiškai vienas kitą myli, kad nebegali išbūti nė popietės atskirai, tačiau užtenka nusisukti ir jau atsiranda pavydo priepuoliai.

Man toji santykių drama absoliučiai nepatiko, net neįtikino. Kaip čia ką tik ašarojusi moteris jau kitą dienos pusę prilipusi prie kito vyruko. Maniakiškai nesveika ji, ar ką? Jeigu atsiduosite tokiai analizei, nieko iš šio filmo negausite, vien tik logines spragas, todėl filmą reikia priimti, sakyčiau, kaip sąlygišką istoriją apie moters meilės ir praradimų bei atradimų būsenas. Labai efektyviai sulipdyta Berlyno istorijos pasakojimo ir rekonstrukcijos istorija su pačios Undinės asmeninės laimės istorija – du viename, taip pat kamera „dirba“ su maketu ir realiuoju Berlynu, tam tikros vietos tampa Undinės sąmonės ir pasąmonės kelione maketu ir tuo pačiu po jos gyvenimo geografines vietas.

Jeigu ir yra stiprių dalykų šiame filme, tai akivaizdžiai du: mistifikuota pasakojimo maniera ir juslingai vaidmenis perteikęs aktorių duetas. Mistifikavimą režisieriui padeda sukurti Undinės vardas, siejamas su vandens stichija, ežeru, akvariumu, ten buvusia nardytojo statulėle, kurios kojele vienoje scenoje nulūžta, o mes jau žinome, kad tai nieko gero nežada. Atrodo, kad viskas gražu ir subtilu, bet, tiesą sakant, tie simboliai, vudu lėlių efektai nuobodoki, kine jau panaudoti ne vieną ir ne dešimtį kartų. Taip, filmas atmosferinis, čia galima pajusti berlynietiškos meilės svaigulį su kriminaliniu niuansu, tačiau visumoje nepakako man to mistinio svingavimo, norėjosi iš istorijos kai ko daugiau. Nes atėmus pasakojimo manierą, sakyčiau, filmas lieka plokščias kaip senas meilės serialas iš Lotynų Amerikos. „Tranzitas“, mano akimis, buvo nepalyginamai stipresnis ir įtaigesnis, nes ten buvo idėjinė provokacija, ko, sakyčiau, labiausiai trūko „Undinei“.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.4

 

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tranzitas" / "Transit"

Sveiki, skaitytojai,

Jau labai seniai norėjau pamatyti Christian Petzold režisuotą filmą „Tranzitas“ (angl. Transit) (2018), kuris prieš kelerius metus susižėrė kalną kino apdovanojimų ir nominacijų. Nors man nelabai buvo įstrigęs filmas „Feniksas“ (2014), kuris anuomet man pasirodė kaip daugelis panašių į lenkų kino sukirpimo dramų apie žydus per Antrąjį pasaulinį karą. Visgi „Tranzitas“ turi kiek kitokią istorijos perteikimo viziją, na o patį filmą neseniai galėjote pamatyti LRT kino rubrikoje „Elito kinas“.

„Tranzitas“ yra iš pradžių nepaaiškinamas. Man labai pasisekė, kadangi prieš žiūrint, kaip tyčia, nemačiau jokios analizės, neskaičiau jokių anotacijų ir siužetų vingių, todėl buvau įmestas kaip muselė į barsčius, nė nežinant, ko norėti ir tikėtis iš „Tranzito“. Iš pradžių man buvo neaišku, kodėl šiuolaikiniame Paryžiuje du vyrukai kalbasi slaptai ir nori per Marselį bėgti iš Europos. Gerai, galvoju, gal po to išaiškės, bet nė velnio, todėl logika „įsijungė“ maždaug filmo viduryje, kai supratau, jog šis filmas iš esmės nevaizduoja nieko realaus. Scenarijus parašytas tarsi apie žydus, kurie jaučia Antrojo pasaulinio karo fašistų grėsmę, todėl bando pabėgti iš Europos, tačiau viskas vyksta tarsi dabartyje, XXI amžiuje. Vienas vyrukas pasivogęs mirusio rašytojo paskutinį rankraštį, aptinka jo žmoną ir, atrodo, kad netrukus „pasivogs“ ir jo beveik išprotėjusią ir gatvėmis be pastogės ieškančią savo sutuoktinio žmoną ir numirėlio tapatybę.

Galiausiai panašiai ir yra. Karo, nesaugumo, vienatvės jausmas sklindantis iš puikaus lenkų aktoriaus Franz Rogowski, perteikia beviltiškos situacijos siaubą. Bet argi tai dar vienas filmas apie žydus karo akivaizdoje? Tam tikra prasme ir taip, ir ne. Kuo toliau filmas slenka link finalo, tuo tame mieste darosi keisčiau. Iš tikrųjų filmas greitai pakeičia ne tik tėkmę, atmosferą, bet ir „išplaukia“, tampa alegoriniu pasakojimu, primenančiu absurdą vaizduojančius F. Kafkos literatūrinius šedevrus. Taip pat man priminė ir neseniai skaitytą J. M. Coetzee „Elizabeta Kostelo“ paskutinio romano skyrių, kada mirusi Kostelo patenka į keistą sausros ir karščio apimtą miestą ir laukia, kada atsidarys vartai ir ji galės išvykti, tada skaitytojams paaiškėja, kad tie vartai niekada jai tikriausiai ir nebus atkelti.

Kaip ir „Tranzite“ esantys žydai, kurie bando pabėgti iš miesto, tačiau jie negali pabėgti, jie tampa tarsi dvasiomis tame mieste, kurie kasdien, laikui besikeičiant, gyvena ir išgyvena savo patirtą siaubą. Tai dviejų laikų (reliatyvaus ir tikrojo) susluoksniavimas, norint išgauti dviprasmišką žmogaus gyvenimo prasmės grožį. Juk vienoje pusėje mes turime meilės istoriją, o kitoje siaubingą genocidą, turime politinę situaciją prieš 80 metų, o kitoje sanklodoje – dabarties laiką. Toks koliažinis susisluoksniavimas – tai būdas kalbėti universaliau, ne vien tik apie karą ir išsigelbėjimą, bet ir ieškoti dabartyje tų pačių atsikartojančių motyvų. Kartais mes bėgame ne tik nuo karo, bet ir nuo savo šaknų, susikurtų tapatybių vien tam, kad rastume už Atlanto save iš naujo. „Tranzitas“ tikriausiai anuomet labai tematiškai pataikė, nes Sirijos pabėgėlių istorija dar buvo labai gyva ir aktuali, netgi buvo kalbama apie musulmonų invaziją į Europą. Jeigu gerai įsigilintume į veikėjus, matytume žmogiškuosius, o ne tiek politinius pabėgimo motyvus. Juk kartais neturime jokių pasirinkimų, tik arba mirti, arba bėgti ir tikėtis, kad nemirsi.

Filmo pradžia nežavėjo, netgi vietomis buvo gerokai nuobodu, tačiau, kai sulaukiau pabaigos ir ėmiau galvoti apie filmo potekstes, laiko sanklodas, alegorines idėjas, staiga nušvito protas, jog tai itin geras ir vykęs filmas, kuris jaudina, apie kurį norisi kalbėti ir skelbti žmonėms. Galbūt ne visiems patiks, bet mąstantiems, skaitantiems ir mėgstantiems gerą ir kokybišką kiną, manau, patiks. Tai istorija apie praeities laiką ir jo žmones, kurie paraleliai tebegyvena savo istorijas „ant mūsų laiko“, mes prasilenkiame vieni su kitais tose gatvėse, kur buvo šaudoma, kur buvo žydų getai, valgome tose kavinėse, nusiėminėjame tuose namų sienose įrengtuose bankomatuose pinigus, kur kažkada buvo irgi mylėta, tikėta, bijota... Toji idėja, kad tai ilga kaip šimtmečiai viena diena ir niekas nesibaigia, o tampame tų besisukančių istorijų dekoracijomis ir patys tampame veikėjais, išties gerai ir subtiliai perteikta.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslėptas gyvenimas" / "A Hidden Life"

Sveiki,

Režisierius Terrence Malick yra puikus. Per savo ilgą karjerą sukūrė ne vieną šedevrą, kuriuo galėsime žavėtis net ir 100 metų praėjus. Iki tol man didžiausią įspūdį padaręs filmas „Gyvenimo medis“ (2011) tikriausiai buvo vienas mėgstamiausių tų metų filmų ir geriausias, bent man, režisieriaus filmas. Po to sekė kur kas kuklesni filmai ir štai, kai jau galėjome pagalvoti, kad režisierius tiesiog sulaukė savo kūrybinio saulėlydžio ir tikriausiai nieko stipraus ir įtaigaus nebesukurs, kas pranoktų daugelį jo darbų, pernai ėmė ir abstulbino pristatydamas Alpių kalnuose nufilmuotą dramą „Paslėptas gyvenimas“ (angl. A Hidden Life) (2019). Pastarąjį kūrinį galėjote pamatyti Scanoramos kino festivalyje.

Istorija pasakoja apie jauną šeimą, kuri gyvena Austrijos Alpių papėdėje įsikūrusiame atokiame kaime. Čia bendruomenė primena komuną: vieni apie kitus viską žino, lauko darbai nudirbami kartu ir t. t. Vieną dieną šeimos vyras iškviečiamas į karo tarnybą ir prasideda didžioji šeimos tragedija. Tiesą sakant, tai vienas iš tų režisierių, kuris gali iš jau senų ir šabloniškai įsigalėjusių temų kaip antai Antrasis pasaulinis karas rasti naują tų įvykių atskleidimo būdų. Malick kino kalba juslinga, metaforiška ir perteikta simboliais, jis kuria eksperimentines scenas, leidžia aktoriams improvizuoti, o po to sulipdo gerą juslėmis išreikštą nuotaiką. Nedaug tokių režisierių, kurie geba prasimušti būtent tokia filmavimo ir montavimo maniera į didįjį kiną.

Šįkart filmas anglų kalba, bet su vokiečių aktoriais. Paskutiniu metu režisierius dirbo su Holivudo žvaigždėmis, o filmai, nors ir pavykdavo raiškos būdu labai juslingi, tačiau jie neturėjo stiprių išorinių aplinkybių, kurias padeda sukurti tam tikra laikotarpio problema. Kad ir pavyzdžiui jo tikriausiai neįvertintas filmas „Naujasis pasaulis“ (2005). Būtent grįžimas prie istorinio konteksto režisieriui leido sukurti daugiasluoksnį pasakojimą. Iš pažiūros tai meilės, šiurpios ir negailestingai laikmečio išdraskytos šeimos istorija, bet filosofiniame lygmenyje, kur nemažai religinių poteksčių, tai yra filmas apie gėrio ir blogio grumtynes, paties blogio prigimtį. Ilgą laiką žiūrėdamas filmą virpėjau, nes šitaip taikliai ir pagaviai perteiktos mizanscenos leido šiurpti nuo lėto, meditatyvaus žiūrovo žudymo. Tai lėtas pasakojimas, kuriame dvasingumas, trapumas ir gyvenimo gražumas subtiliai „suliejamas“ su Antrojo pasaulinio karo žiaurumu. Karas vokiečius ir austrus privertė paklusti, juos fiziškai ir protiškai žagino, primesdami sukurtas Tėvynės prievolės ir pareigos idėjas. Iš esmės dabar ta pati retorika kalbama ir Lietuvoje, kai šauktiniams iš lūpų į lūpas kiek kitokia intonacija persakomos tos pačios nacionalistinės idėjos...

Filmas, bent man, leido permąstyti, kokį kolektyvinį traumos poveikį šie įvykiai turėjo žmonijai ir kiek mes šiandien esame pažengę, kad to nepasikartotų. Nors gyvename tos pačios lėtai besikeičiančios brutalios sistemos rėmuose. Tai baisu, kai pareigos tėvynei idėja spekuliuojami žmonių protai ir jie sava laisva valia yra paskatinami rinktis labai prastus sprendimus. Tuos juslingus kadrus, ypač ilgus kankinimus kalėjime lydi didinga choro muzika, kuri sustiprina gyvenimo šventumo ir to šventumo išniekinimo priešpriešas. Tai metaforų orkestras, išreiškiantis gyvenimo grožio ir kančios, meilės ir beprotybės paradoksais.

Galiausiai galima kartu palūžti su veikėjais, kai kažkurioje iš scenų paklausiama vidinio naratyvo balsu paties gyvenimo ir Dievo: „Kodėl mus sutvėrei?“ Ir tikrai, kodėl žmogus sutvertas be pasirinkimo laikytis tos jį naikinančios sistemos? Tam tikras pagrindinio veikėjo Franco maištas, nesutikti su Hitlerio politika ir karu, nepasirašyti dokumento netgi žinant, kad dėl vieno parašo, galbūt jis galės grįžti pas savo dukras ir žmoną, jis vis tiek renkasi kažką tikriau ir giliau už idilę. Kas tai? Nuolat klausiau ir bandžiau perprasti Franco apsisprendimą ir iki šiol dar nesuvokiu. Galbūt jis įkūnija paties režisieriaus pareiškimą, kad tik tokiu būdu gali būti atstatomas šio pasaulio teisingumas, paaukojant viską, kas geriausia ir gražiausia, nes būtent už tai kovojama. Franco gyvenimas ir sprendimas tampa simboliu neatstatyto teisingumo ir kartu jo pasirinkimas atrodo kaip neteisingumas, turinti ambivalentiškumo šiame dualistiniame – gėrio ir blogio – pasaulyje. Tai yra ypač sakralu ir slapta, beveik neįžiūrima proto lygmenyje, bet taip jaučiama širdimi, kad visa tai ir tegali būti pavadinta... paslėptu gyvenimu.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laiminga pabaiga" / "Happy End"

Sveiki,

Tikriausiai po tokių M. Haneke darbų kaip „Meilė“ ir „Paslėpta“ reikia laukti pačios aukščiausios prabos filmų, tačiau kartais nebegali aukščiau bambos iššokti netgi meistrai. Vienas labiausiai lankomų filmų šiemet Scanramoje buvo „Laiminga pabaiga“ (angl. Happy End) (2017), dėl kurio šnopavo pilna salė. Nežinau, ar jų lūkesčius pateisino, bet štai manuosius bent jau iš dalies nenuvylė.

Juodojo humoro drama pasakoja apie elitinę prancūzų šeimynėlę, kurioje kiekvienas veikėjas turi savo broką, o dėl brokų veikėjai visada būna įdomesni. Pradėkime nuo to, kad pats filmo pavadinimas nevykęs, nes paprasčiausiai pas M. Haneke neįmanomas toks dalykas kaip tiesiog laiminga pabaiga, tad paradoksaliai išvirkščias pavadinimas jau seniai yra nuspėjamas ir nebeįdomus triukas, kuris šiuo atveju nesuveikė. Kas vyksta toje keistoje savižudžių ir žudikų šeimoje? Ogi jaunoji atžala nunuodijusi motiną toliau sėkmingai angelišku veideliu trikdo suaugusiuosius, tačiau greitai ją perregi iš gyvenimo norintis pasitraukti senukas. Filme pasakojama ir kitų vaikų istorijos, nesusiklostę likimai, kur stinga paprasčiausios meilės. Visumoje piešiama šiuolaikiška „Adamsų šeimynėlė“, kuri kelia juoką ir susidomėjimą, tačiau tos intrigos, jautrumo kuo dažniausiai garsėja M. Haneke režisūra ėmė ir pristigo.

Galimas daiktas režisierius tiesiog pavargo būti sunkiasvoris ir prasirinko paprastesnį kelia – tiesiog savaip palinksminti žiūrovą prieš savo karjeros pabaigą. Iš tikrųjų juodojo humoro komedija neprasta ir nurauna daugelį komercinių filmų, tačiau visumoje režisieriaus dabų kontekste filmas tikrai nėra jo perliukas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela