Filmas: "Neapykanta" / "La haine"

 Sveiki,

Dar šių metų „Kino pavasario“ sezone galite išvysti prancūzų dokumentinį filmą „Smurto monopolis“ (2020), kuriame pasakojama, kaip Prancūzijoje veikia policija prieš savo piliečius. Tai politiškai šokiruojantis filmas, kuriame dažnai keikiama vakarų civilizaciją dėl per didelio liberalizmo ir galimybių daryti „ką nori“ visgi pamatome, kaip policija, užuot tarnavusi pagal visas demokratijos idėjas savo tautai, tiesiog sadistiškai vykdo legalias smurto akcijas prieš bet kokius protestuojančius taikius žmones. Tai vyksta šiomis dienomis Prancūzijoje, tačiau įtampos tarp piliečių, emigrantų ir policijos būta nuolatos. Štai prancūzų režisierius Mathieu Kassovitz prieš 26 metus pristatė filmą „Neapykanta“ (pranc. La haine) (1995), kuriame iš dalies nagrinėjamas policijos ir nepaklusnios visuomenės santykis.

Istorijos dėmesio centre – trys draugužiai, toli gražu ne klasikiniai prancūzai: arabas, žydas ir afrikietis, kas šiomis dienomis yra statistinis prancūzas, gyvena savotiškame etniniame gete, kur galioja savitos taisyklės. Šiame rajone mirtinai policijos sumuštas arabų kilmės jaunuolis, kuris paguldomas į ligoninę ir saugomas tų pačių policininkų. Trys jaunuoliai klaidžioja po savo rajoną, gyvena kasdienį gyvenimą (brutalų, netašytą, dažnai pavojingą) ir vis prisimena, jog jų draugužis guli ligoninėje komos būsenos.

Tai vienos paros istorija, čia panašiai kaip vokiečių filme „Bėk, Lola, bėk“, atsiveria ištisas brutalumo ir pažeidžiamumo pasaulis. Vaikėziškai besielgiančių jaunuolių trijulė, su savimi besitampanti policininko ginklą, tik ir ieško provokacijos, kaip atsiteisti su policijos institucija. Tai keistai brutalokas filmas apie 10 dešimtmečio jau šiandien tikriausiai išnykusias arba gerokai pasikeitusias Paryžiaus subkultūras. Čia juodas humoras derinamas su smurtu, netašytas žodynas su draugyste, čia šokamas breikas, žaidžiama ginklais ir tai... geto rajono kasdienybė. Labai įdomiai ir dinamiškai perteiktas operatoriaus judesys, montažas, geto juodai-balta atmosfera, charakteringi jaunuoliai. Žiūrėjau šį filmą ir jis iš tikrųjų gerai pastatytas, tačiau tuo pačiu jutau kažkokią šios istorijos beprasmybę, tuštumą, išdrikusią siužetinę minties liniją, kuri tikriausiai surėdyta sąmoningai dėl kasdienybės perteikimo įspūdžio. Pavyzdžiui, ką tualete galėjo reikšti pagyvenusio žmogaus pasakojimas apie tremtį į Sibirą? Daug tokių nesuvokiamų ir iš pažiūros absurdiškų mizansceninių intarpų, kurie iš vienos pusės glumina, o iš kitos leidžia tapatintis su ta trijule ir pajusti, kad ne viskas gyvenant tame gete yra taip lengvai ir logiškai perprantama.

Filmas ekspresyvus, brutalus, slepiantis jaunuolių smurtinius gyvenimus, tiesos ir teisingumo troškimą prieš „legalų“ policijos smurtą. Filmas su geru aktoriaus Vincent Cassel pasirodymu, tačiau man visgi tai filmas labiau apie prancūzų subkultūros atstovus. Čia kaip žiūrėti filmą apie emo arba skin‘us iš 1990-ųjų epochos ir jausti istorinį tam tikrą pažinimą, tačiau tuo pat neturėti itin didelio tapatumo su šių subkultūrų ideologijomis. Manau, kai kuriems kino gurmanams šis filmas labiau patiks, nei man.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 8.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laiminga pabaiga" / "Happy End"

Sveiki,

Tikriausiai po tokių M. Haneke darbų kaip „Meilė“ ir „Paslėpta“ reikia laukti pačios aukščiausios prabos filmų, tačiau kartais nebegali aukščiau bambos iššokti netgi meistrai. Vienas labiausiai lankomų filmų šiemet Scanramoje buvo „Laiminga pabaiga“ (angl. Happy End) (2017), dėl kurio šnopavo pilna salė. Nežinau, ar jų lūkesčius pateisino, bet štai manuosius bent jau iš dalies nenuvylė.

Juodojo humoro drama pasakoja apie elitinę prancūzų šeimynėlę, kurioje kiekvienas veikėjas turi savo broką, o dėl brokų veikėjai visada būna įdomesni. Pradėkime nuo to, kad pats filmo pavadinimas nevykęs, nes paprasčiausiai pas M. Haneke neįmanomas toks dalykas kaip tiesiog laiminga pabaiga, tad paradoksaliai išvirkščias pavadinimas jau seniai yra nuspėjamas ir nebeįdomus triukas, kuris šiuo atveju nesuveikė. Kas vyksta toje keistoje savižudžių ir žudikų šeimoje? Ogi jaunoji atžala nunuodijusi motiną toliau sėkmingai angelišku veideliu trikdo suaugusiuosius, tačiau greitai ją perregi iš gyvenimo norintis pasitraukti senukas. Filme pasakojama ir kitų vaikų istorijos, nesusiklostę likimai, kur stinga paprasčiausios meilės. Visumoje piešiama šiuolaikiška „Adamsų šeimynėlė“, kuri kelia juoką ir susidomėjimą, tačiau tos intrigos, jautrumo kuo dažniausiai garsėja M. Haneke režisūra ėmė ir pristigo.

Galimas daiktas režisierius tiesiog pavargo būti sunkiasvoris ir prasirinko paprastesnį kelia – tiesiog savaip palinksminti žiūrovą prieš savo karjeros pabaigą. Iš tikrųjų juodojo humoro komedija neprasta ir nurauna daugelį komercinių filmų, tačiau visumoje režisieriaus dabų kontekste filmas tikrai nėra jo perliukas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Purpurinės upės" / "Les rivières pourpres" / "The Crimson Rivers"

Sveiki, kino žiūrovai,

Mėgstu mistinius trilerius. Kasmet jų tenka pamatyti apie penkis, tai šiemet iš jų – „Purpurinės upės“ (pranc. Les rivieres pourpres) (2000). Filmas tai vienas iš jau klasika tampančių mistinių trilerių su biblijinėmis misterijomis, kur susiduria faktai ir religiniai prietarai. Taip, filmo visas žavumas yra prancūzų režisieriaus Mathieu Kassovitz mokėjimas mistifikuoti, kiekvienoje scenoje sukaupti energiją ir prifarširuoti žiūrovo vaizduotę plečiančių metaforų ir simbolių. Būtent metaforos ir simboliai „užmėto pėdas“ ir filmas iš dalies, bent pirmąją valandą, tampa nenuspėjamas. Nenuspėjamumas trileriuose yra vienas iš nuostabiausių dalykų, nes kuo ilgiau išlaikoma paslaptis ir intriga, tuo žiūrovas labiau prilipęs prie ekrano.

Filmas išties neblogas, gal neprilygsta amerikiečių filmui „Mistinė upė“ (jis nėra perdirbtas), tačiau šarmo turi. Siužetas puikus, puiki režisūra ir, žinoma, prancūzų aktoriai. Tikriausiai visiems labiausiai įsiminė ne Jean Reno, bet charizmą spinduliuojantis niekšiškasis Vincent Cassel personažas. Su pastaruoju pažiūrėjus keletą filmų – abejingas tikriausiai palieka tik retas arba visiškai aklas. 

Yra sukurtas ir šio filmo tęsinys, tačiau be V. Cassel ir pasikeitė režisierius. Antroji dalis, anot kritikų ir žiūrovų, kur kas prastesnė, todėl nežinau, ar kada pasiryšiu žiūrėti prastesnė „Purpurinių upių“ dalį. O šiaip tikrai rekomenduoju, kas mėgsta mistinius trilerius (o tai vienas mano mėgstamiausių žanrų!), tai tikrai verta pažiūrėti. Gal filmo pabaiga kiek pernelyg išrišama banaliai – susišaudymas, sniego lavina, bet viso filmo paslaptys taupiai išlaikomos vieningoje intrigoje.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela