Filmas: "Gurmaniška aistra" / "La passion de Dodin Bouffant"

 

Sveiki,

 

Kai praėjusį rudenį keliavau per Paryžių, tada viena iš reklaminių afišų apie prancūzų kiną buvo reprezentuojanti vietnamiečių režisieriaus Anh Hung Tran dramą „Gurmaniška aistra“ (pranc. La passion de Dodin Bouffant) (2023) su Juliette Binoche ir Benoît Magimel. Po to teko iš lietuvių girdėti puikių atsiliepimų apie filmą, tačiau tik visai neseniai pačiam teko tuo įsitikinti.

 

Pati istorija siužetiškai nėra niekuo įspūdinga. Ji pasakoja apie realiai XIX amžiuje egzistavusį gurmanišką kulinarijos meistrą Dodin Bouffant, tačiau istorija sutelkta ne į jo karjeros ir pripažinimo užkulisius, bet į tylią meilės istoriją virtuvėje. Tikriausiai tektų atskirai domėtis, kiek scenarijuje yra išmonės, o kiek tikrovę atliepiančių faktų, bet filmas įdomus ne dėl tikslių faktografinių detalių, kiek dėl magiškos virtuvės atmosferos, kurią sukuria režisierius su operatoriais. Namų šefas jau 20 metų su pagalbininke Eugenija dirba virtuvėje ir kasdien gamina pačius įmantriausius patiekalus. Dodinas myli Eugeniją, jis peršasi jai, tačiau Eugenija tikriausiai nujausdama savo fizinę būklę ilgai atsisakinėjo. Galiausiai filme nieko neįvyksta, tik Dobinas veda Eugeniją, tačiau šeiminiu gyvenimu, regis, pasimėgauja vos kelis mėnesius...

 

Lėtame ir apgaulingai „nieko nevykstančioje“ istorijoje yra svarbi tapybiška virtuvės estetika, kurią operatoriai žaismingai „išsiūbuoja“ kadrais. 15 minučių žiūrėti, kai Binoche kuriama veikėja gamina gurmanams vyrams nuostabiausius patiekalus, atrodo, neįtikėtina! Ne tik estetika, bet kuriama ir šiokia tokia įtampa: ar tikrai veikėjai virtuvėje nesusimaus, neatsitiks koks nors gėdingas reikalas? Tačiau tiek siužetiškai, tiek scenarijuje išvengiama visų įmanomo populiariojo kino intrigos kūrimo elementų, todėl „Gurmaniška aistra“ pavyko kaip koks romantizmo epochos švelnus eilėraštis, meilės istorija iš ciberžolių ir rozmarinų!

 

Visgi be visos šios poetikos galima savitai užjausti XIX amžiaus virtuvės virtuozus: kiek daug reikėjo laiko pagaminti samtį sultinio, kad jį galėtum tik užpilti ant veršienos paviršiaus! Turiu galvoje, kad mes šiandien padažiukus nusiperkame už kelis eurus, sultinio kubelių irgi, o tų laikų žmonės turėjo kuistis pusdienį ir ilgiau, kad galėtų pagardinti pagrindinius patiekalus. Neįtikėtina kantrybė ir atsidavimas maisto ruošos aistrai. Šiaip nepaisant visko, filmas demonstruoja spartietiškas virtuvės darbo pastangas ne tik smaginti kitų gomurį, bet ir parodo, kiek daug tikrojo darbo ir nuovargio bei streso atitenka profesionalas. (Čia prisiminiau TV šou laidą „Pragaro virtuvė“ ir Oliverio laidas, kai niekuo rūpintis nereikia, viskas stačiai drebiama iš pakelio tiesiai į puodą ir volia!). Visgi filmas tapybiškas, jautrus ir subtilus. Manausi, kad nesu didelis kulinarinių filmų mėgėjas, bet vis žiūrėdamas ir juos girdamas turiu pripažinti, kad tie filmai mane paveikia itin gurmaniškai!

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Neapykanta" / "La haine"

 Sveiki,

Dar šių metų „Kino pavasario“ sezone galite išvysti prancūzų dokumentinį filmą „Smurto monopolis“ (2020), kuriame pasakojama, kaip Prancūzijoje veikia policija prieš savo piliečius. Tai politiškai šokiruojantis filmas, kuriame dažnai keikiama vakarų civilizaciją dėl per didelio liberalizmo ir galimybių daryti „ką nori“ visgi pamatome, kaip policija, užuot tarnavusi pagal visas demokratijos idėjas savo tautai, tiesiog sadistiškai vykdo legalias smurto akcijas prieš bet kokius protestuojančius taikius žmones. Tai vyksta šiomis dienomis Prancūzijoje, tačiau įtampos tarp piliečių, emigrantų ir policijos būta nuolatos. Štai prancūzų režisierius Mathieu Kassovitz prieš 26 metus pristatė filmą „Neapykanta“ (pranc. La haine) (1995), kuriame iš dalies nagrinėjamas policijos ir nepaklusnios visuomenės santykis.

Istorijos dėmesio centre – trys draugužiai, toli gražu ne klasikiniai prancūzai: arabas, žydas ir afrikietis, kas šiomis dienomis yra statistinis prancūzas, gyvena savotiškame etniniame gete, kur galioja savitos taisyklės. Šiame rajone mirtinai policijos sumuštas arabų kilmės jaunuolis, kuris paguldomas į ligoninę ir saugomas tų pačių policininkų. Trys jaunuoliai klaidžioja po savo rajoną, gyvena kasdienį gyvenimą (brutalų, netašytą, dažnai pavojingą) ir vis prisimena, jog jų draugužis guli ligoninėje komos būsenos.

Tai vienos paros istorija, čia panašiai kaip vokiečių filme „Bėk, Lola, bėk“, atsiveria ištisas brutalumo ir pažeidžiamumo pasaulis. Vaikėziškai besielgiančių jaunuolių trijulė, su savimi besitampanti policininko ginklą, tik ir ieško provokacijos, kaip atsiteisti su policijos institucija. Tai keistai brutalokas filmas apie 10 dešimtmečio jau šiandien tikriausiai išnykusias arba gerokai pasikeitusias Paryžiaus subkultūras. Čia juodas humoras derinamas su smurtu, netašytas žodynas su draugyste, čia šokamas breikas, žaidžiama ginklais ir tai... geto rajono kasdienybė. Labai įdomiai ir dinamiškai perteiktas operatoriaus judesys, montažas, geto juodai-balta atmosfera, charakteringi jaunuoliai. Žiūrėjau šį filmą ir jis iš tikrųjų gerai pastatytas, tačiau tuo pačiu jutau kažkokią šios istorijos beprasmybę, tuštumą, išdrikusią siužetinę minties liniją, kuri tikriausiai surėdyta sąmoningai dėl kasdienybės perteikimo įspūdžio. Pavyzdžiui, ką tualete galėjo reikšti pagyvenusio žmogaus pasakojimas apie tremtį į Sibirą? Daug tokių nesuvokiamų ir iš pažiūros absurdiškų mizansceninių intarpų, kurie iš vienos pusės glumina, o iš kitos leidžia tapatintis su ta trijule ir pajusti, kad ne viskas gyvenant tame gete yra taip lengvai ir logiškai perprantama.

Filmas ekspresyvus, brutalus, slepiantis jaunuolių smurtinius gyvenimus, tiesos ir teisingumo troškimą prieš „legalų“ policijos smurtą. Filmas su geru aktoriaus Vincent Cassel pasirodymu, tačiau man visgi tai filmas labiau apie prancūzų subkultūros atstovus. Čia kaip žiūrėti filmą apie emo arba skin‘us iš 1990-ųjų epochos ir jausti istorinį tam tikrą pažinimą, tačiau tuo pat neturėti itin didelio tapatumo su šių subkultūrų ideologijomis. Manau, kai kuriems kino gurmanams šis filmas labiau patiks, nei man.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 8.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Memuarai apie skausmą" / "La Douleur" / "Memoir of Pain"

Sveiki,

Šiemet pirmasis festivalio „Kino pavasario“ filmas, kurį man pavyko pamatyti (neskaitant tų, kuriuos jau spėjau pamatyti prieš festivalį) yra prancūzų rašytojos Marguerite Duras romano „Skausmas“ ekranizacija „Memuarai apie skausmą“ (pranc. La Douler) (2017), kuris priskirtas prie festivalių favoritų filmų programos.

Tiesą sakant, pirmąjį pusvalandį suabejojau, ar filmas išties geras. Sėdėjau ir galvojau, kažkaip nėra provokacijos, aštrumo, o scenos ir pati istorija jau kažkur matyta, netgi atmosfera atrodė pernelyg nuvalkiota, bet laikui bėgant pagrindinės veikėjos vidinis netekties ir nežinomybės skausmas tiesiog užvaldo ir varo iš proto. Didžiuliai pagyrimai prancūzų aktorei Melanie Thierry, kuri praktiškai yra viso šio filmo akstinas ir varomoji jėga. Daug vidinės energijos įdėta į šį vaidmenį, o veido išraiška ir ties beprotybe balansuojanti depresyvi būsena iš tikrųjų leidžia patirti tai, ką galima įvardyti skausmingu sielvartu.

Moteris, laukianti vyro iš koncentracijos stovyklos ir nė vieno vaizdo iš tų kraupių stovyklų. Laukimas atima gyvybę iš jaunos moters, lieka kančios ir beprotybės valandos. Nepaisant tų būsenų, rezgama ir politinių intrigų istorija, į kurią įsivelia pagrindinė veikėja. Vokiečiams okupavus Paryžių, prasideda pogrindžio veikla, kuria užsiimantys visi rizikuoja savo gyvybe. Toji politinio pavojingo flirto istorija neatrodo kažin kokia ypatinga ir net retkarčiais atrodo pernelyg sentimentaliai nuspėjama. Jeigu rekomenduočiau pasižiūrėti šį filmą, tai tik dėl pagrindinės aktorės vaidybos ir tos vidinės skausmo atmosferos, visa kita dekoratyvi karo atmosfera Paryžiuje nieko nebestebina, o ir siužetinių netikėtų vingių tikrai nesitikėkite, filmas sukurtas „skausmui nešioti“, manau, tas tikslas filmo kūrėjams pavyko. Filmas dievinantiems prancūzišką kiną ir Paryžių, kas, kad ne pačiais geriausiais laikais.

Puslapis į "Kino pavasarį" ČIA.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pianistė" / "La Pianiste"

Sveiki,

Paskutiniu metu „sergu“ prancūzišku kinu. Dar niekada nemylėjau jo taip, kaip šiandien. Štai mano itin vertinamas režisierius Michael Haneke sukūrė puikiai įsimenamą filmą „Pianistė“ (pranc. La Pianiste) (2001), kai kur dar verčiama kaip „Pianino mokytoja“. Na, M. Haneke yra kino magas, jo formos itin universalios, tačiau jis itin stiprus pasakotojas, susitelkęs į ydingą žmogaus pasaulį, sugeba skrupulingai išnarstyti ir pateikti neabejotinai nepataikaujančius kino portretus.

„Pianistė“ absoliučiai mane sužavėjo, sakau tiesiai šviesiai, nes nėra daug filmų, kurie verčia žiūrėti išsižiojus. Gal ne itin buvau patenkintas M. Haneke paskutiniu darbu „Laiminga pabaiga“, nes jis visgi stipresnis dramų kūrėjas, o ne komikas. Štai „Pianistę“ priskirčiau prie pačių ryškiausių ir geriausių režisieriaus darbų „Baltas kaspinas“ ir „Meilė“.

Filmas pasakoja apie kietą ir šiurkščią pianino mokytoją, į kurios gyvenimą įsiveržia jaunas studentas. Po itin griežto sukirpimo mokytojos įvaizdžiu slypi suluošinta ir meilės išbadėjusi siela, kuri prasiveržia neadekvačiais poelgiais. Tai kartu paaiškina, kodėl žmonės linkę į seksualinį sadizmą ir žeminimą. M. Haneke sukurta „Pianistė“ neįtikėtinai psichologiškai grįstas personažas, kurį suvaidino puikioji Isabelle Huppert. Tiesą sakant, tai „kalės“ vaidmuo ir galbūt iš dalies ji man siejosi su kitu šios aktorės sukurtu personažu irgi be galo sudėtingo charakterio filme „Ji“. Filme siejasi gana daug pasakojimo atšakų: tai ir filmas apie klasikinės muzikos pasaulį, tai dėstytojos ir studento santykiai, tai pernelyg glaudūs motinos ir dukters santykiai, priklausomybės troškulys, frigidiškumas ir neadekvatus seksualinis pasitenkinimas... Veikėja tiesiog pulsuoja ties pavojingomis etinėmis, moralinėmis ir sveiko proto ribomis, kad nekyla abejonių nei dėl I. Huppert galingos įtaigos, nei dėl M. Haneke genialumo.

Provokuojantis filmas, netgi šiek tiek skandalingas, su itin jautriai išreikštu moters pasauliu, moteris, kuri visą gyvenimą buvo uždaryta tarp griežtų muzikos natų ir taisyklių, kad net jos dvasia sustabarėjusi reikalauja elgtis neadekvačiai. Tam tikra prasme tai didaktinis filmas, parodantis, kokias pasekmes gali turėti netinkamas žmogaus auklėjimas. Labai, labai pribloškiantis filmas gurmanams.

P. S. Šį filmą, pelniusį Kanų kino festivalyje Didįjį žiūri prizą, lietuviškai titruotą galite pamatyti „Kino pasaka“ internetinėje mokamoje filmų platformoje.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela