Filmas: "Gurmaniška aistra" / "La passion de Dodin Bouffant"

 

Sveiki,

 

Kai praėjusį rudenį keliavau per Paryžių, tada viena iš reklaminių afišų apie prancūzų kiną buvo reprezentuojanti vietnamiečių režisieriaus Anh Hung Tran dramą „Gurmaniška aistra“ (pranc. La passion de Dodin Bouffant) (2023) su Juliette Binoche ir Benoît Magimel. Po to teko iš lietuvių girdėti puikių atsiliepimų apie filmą, tačiau tik visai neseniai pačiam teko tuo įsitikinti.

 

Pati istorija siužetiškai nėra niekuo įspūdinga. Ji pasakoja apie realiai XIX amžiuje egzistavusį gurmanišką kulinarijos meistrą Dodin Bouffant, tačiau istorija sutelkta ne į jo karjeros ir pripažinimo užkulisius, bet į tylią meilės istoriją virtuvėje. Tikriausiai tektų atskirai domėtis, kiek scenarijuje yra išmonės, o kiek tikrovę atliepiančių faktų, bet filmas įdomus ne dėl tikslių faktografinių detalių, kiek dėl magiškos virtuvės atmosferos, kurią sukuria režisierius su operatoriais. Namų šefas jau 20 metų su pagalbininke Eugenija dirba virtuvėje ir kasdien gamina pačius įmantriausius patiekalus. Dodinas myli Eugeniją, jis peršasi jai, tačiau Eugenija tikriausiai nujausdama savo fizinę būklę ilgai atsisakinėjo. Galiausiai filme nieko neįvyksta, tik Dobinas veda Eugeniją, tačiau šeiminiu gyvenimu, regis, pasimėgauja vos kelis mėnesius...

 

Lėtame ir apgaulingai „nieko nevykstančioje“ istorijoje yra svarbi tapybiška virtuvės estetika, kurią operatoriai žaismingai „išsiūbuoja“ kadrais. 15 minučių žiūrėti, kai Binoche kuriama veikėja gamina gurmanams vyrams nuostabiausius patiekalus, atrodo, neįtikėtina! Ne tik estetika, bet kuriama ir šiokia tokia įtampa: ar tikrai veikėjai virtuvėje nesusimaus, neatsitiks koks nors gėdingas reikalas? Tačiau tiek siužetiškai, tiek scenarijuje išvengiama visų įmanomo populiariojo kino intrigos kūrimo elementų, todėl „Gurmaniška aistra“ pavyko kaip koks romantizmo epochos švelnus eilėraštis, meilės istorija iš ciberžolių ir rozmarinų!

 

Visgi be visos šios poetikos galima savitai užjausti XIX amžiaus virtuvės virtuozus: kiek daug reikėjo laiko pagaminti samtį sultinio, kad jį galėtum tik užpilti ant veršienos paviršiaus! Turiu galvoje, kad mes šiandien padažiukus nusiperkame už kelis eurus, sultinio kubelių irgi, o tų laikų žmonės turėjo kuistis pusdienį ir ilgiau, kad galėtų pagardinti pagrindinius patiekalus. Neįtikėtina kantrybė ir atsidavimas maisto ruošos aistrai. Šiaip nepaisant visko, filmas demonstruoja spartietiškas virtuvės darbo pastangas ne tik smaginti kitų gomurį, bet ir parodo, kiek daug tikrojo darbo ir nuovargio bei streso atitenka profesionalas. (Čia prisiminiau TV šou laidą „Pragaro virtuvė“ ir Oliverio laidas, kai niekuo rūpintis nereikia, viskas stačiai drebiama iš pakelio tiesiai į puodą ir volia!). Visgi filmas tapybiškas, jautrus ir subtilus. Manausi, kad nesu didelis kulinarinių filmų mėgėjas, bet vis žiūrėdamas ir juos girdamas turiu pripažinti, kad tie filmai mane paveikia itin gurmaniškai!

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Apsireiškimas" / "L'apparition" / "The Apparition"

 Sveiki,

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino pavasario“. Devintasis filmas. 

Prancūzų režisierius Xavier Giannoli prityręs savo amato meistras, tačiau neteko matyti jo darbų, todėl buvo smalsu, koks tai režisierius ir kokia jo kino kalba. Filmas „Apsireiškimas“ (pranc. L‘apparation) (2018) nuo pat pradžių žadino smalsumą ir žadėjo neblogą prancūzišką mistinę dramą. Istorija pasakoja apie kriminalinių bylų tyrėją Žaką, kuris po sunkių išgyvenimų, per kuriuos apkurto viena ausimi ir neteko vieno geriausio savo draugo, susiruošia į Prancūzijos pietus tirti keistos istorijos apie Mergelės Marijos apsireiškimą. Jauna katalikiškai ugdyta mergina Ana tvirtina, kad kai jai buvo 15 metų, ji kelyje per laukus sutiko Mergelę Mariją. Ana vietinė tikinčiųjų žvaigždė, ja besąlygiškai pasitiki vietos kunigas, čia jau ima plūsti piligrimai iš viso pasaulio ir bylos tyrėjui tenka išsiaiškinti, ar Ana iš tikrųjų yra apreikštoji...

 

Šiame lėtame detektyvinio pobūdžio filme iš esmės bandoma sužaisti dviem koziriais. Viena iš intrigų – Žako asmeninė krizė, susijusi su neseniai išgyventa netekties trauma ir, žinoma, mergina Ana, kuri sakosi, kad yra palytėta dangaus. Ko galima tikėtis iš tokio filmo? Gėrio ir blogio kovos, melo ir tiesos atskleidimo, aštrių trilerio intarpų ir daug įtariamųjų, kurie manipuliuoja jaunąja šventąja. Tačiau filmas gana tamsus, lėtas ir slogus, „aštrumo“ čia ne kažin ką ir pamatysite. Žakas tiria byla, stebi mišias, laksto paskui Aną ir provincijos kunigus, vis šaukia komandą, apsvarsto galimas versijas ir jokios čia mistikos, jokio velnio ar noro paklaidinti žmones. „Apsireiškimas“ labai racionaliai bando ištirti, o Bažnyčia čia vaizduojama iš dviejų barikadų: Bažnyčios valdžia kaip tik nori išsiaiškinti tiesą, o vietos kunigai tiesiog nori, kad to tyrimo nebūtų ir leistų Anos fenomenui vešėti, kadangi atsigauna tikėjimas ir vietos ekonomika. Iš tikrųjų man tai primena Lietuvos kunigus, kurie neigia Popiežiaus, savo tiesioginio viršininko, nurodymus priimti LGBT narius, tačiau jie labiau „plakasi“ prie mūsų vietos valdžios ir daro priešingai (prisiminkime kunigą iš Kretingos ir poną Toliatą).

 

Galiausiai istorija darosi nuobodi. Tenka pripažinti, kad intriga pamažu ima blėsti, ją bandoma išlaikyti kadrai apie tai, kaip Ana susirašinėja su pasauliečiais, dangstoma jos tam tikra praeitis, bet likus pusvalandžiui iki pabaigos atidengiamos visos kortos. Galiausiai taip ir nesupratau, kam reikėjo šitiek iki begalybės ištęsti filmo pabaigą, kai Žakas išveža apdegusią ikoną į užsienį. Tas toks perdėtas sakralumo ir savęs „gydymo“ vaizdavimas buvo pats prasčiausias viso filmo sprendimas. Suprantu, kad tai ne tiek mistinė, o tuo labiau ne siaubo istorija, ir visi galai turėjo susivesti į Žako asmenybės atsinaujinimą, susitaikymą su esama tikrove, bet galiausiai viskas pavirto į ilgą savigailos ištęstą procesiją, kurią stebi ir žaviesi operatoriaus darbu, tačiau atsitraukęs nuo filmo imi ir staiga suvoki, kad beveik pustrečios valandos laikotarpyje susijaudinęs ir iš tikrųjų įsitraukęs buvai tik pirmąją filmo valandą, kai buvo knaisiojami apreikštųjų slapti archyvai.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nepažįstamasis prie ežero" / "L'inconnu du Lac"

Sveiki, kinomanai, 

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Nepažįstamasis prie ežero“ (pranc. L‘inconnu du Lac) (2013). Tai itin specifinis ir, sakyčiau, unikalus filmas. Provokuojantis, gluminantis neįpratusį žiūrovą prie tokių filmų. Filmas Prancūzijoje tapo tikra sensacija, apipiltas įvairiomis nominacijomis konkursinėse programose, yra pelnęs „Cezarį“ ir pripažintas kino kritikų, Tarptautiniame Kanų filmų festivalyje – „Auksinė palmės šakelė“ už „Ypatingą žvilgsnį“.

Mes, lietuviai, irgi galime pažiūrėti šią juostą titruotą lietuviškai, tačiau labai abejoju, ar daug kas susidomės pažiūrėti. Dėl tos pačios priežasties, kad daugelis mano, jog istorijos apie gėjus yra visų pirma skirtos tik patiems gėjams, pamirštant tikrojo filmo meninę paskirtį. Kaip jau sakiau, filmas provokuoja, nes jame ne tik daug nuogų vyriškių kūnų, bet jame vaizduojami itin laisvi santykiai, kuriais pagarsėję kai kurie homoseksualūs asmenys. Visas filmas yra nufilmuotas prie ežero, kuriame vyrai susitinka ir eina į krūmus, nepabijokime šio žodžio, pasidulkinti. Aišku, tai daug ką pasako apie pačius gėjus, bet susidaryt tokiai „palaidai“ terpei kažkas turėjo įtakos iš aplinkinio pasaulio. Filmo erdvė gamtinė, bet ji vis tiek atrodo labai izoliuota, atskira zona, pasaulis, kur galima tai, ko negalima už šios zonos ribų. Čia dažnai apsilanko simpatiškos išvaizdos Frenkas, kuris susibendrauja su atokiau sėdinčiu vyruku. Visur daugiau ar mažiau vyrauja tolerantiška aplinka, bet šią vasarą įvyksta prie ežero kriminalinis įvykis, kuris sudrumsčia visų čia ateinančių homoseksualų kasdienybę. Ima sklisti kalbos, jog čia siaučia „gėjų žudikas“, ir, žinoma, į šį kriminalą įsitraukia geraširdis Frenkas...

Kadras iš filmo "Nepažįstamasis prie ežero".

Aš nemoku apsakyti šio filmo. Man, mačiusiam kine daug, būtų įdomu pasidomėti, kaip šį filmą vertina komercinio kino žiūrovai. Žinoma, filmas su išskirtiniu scenarijumi, dialogais ir režisūriniu braižu. Nebuvau nieko panašaus matęs. Praktiškai 80 procentų filmo laiko aktoriai būna visiškai nuogi. Klausimas – iš kur režisierius gavo tokius aktorius ir ar jie profesionalai. Pasirodo, profesionalūs, drąsūs ir nebijantys iššūkių. 

Nekasdieninis filmas suaugusiems be banalybių, bet su nuogybėmis, kurių, pripažinkime, mes vis dar kine pamatę aikčiojame lyg aplieti benzinu. Gal ir iš tikrųjų, anot režisieriaus, kad pajustume žudančią aistrą, reikia tapti tos aistros aukomis. „Nepažįstamasis prie ežero“ nevaizduoja reiškinius iš tolo, o tiesiog įsisuka į jo vidurius ir pateikia taip, kad maža nepasirodo.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela