Ann Patchett. „Bel Canto“ – Vilnius: Jotema, 2013. – p. 384.
Sveiki, mielieji
skaitytojai!
Į vasaros kelionių krepšį
įsimečiau kokius penkerius metus mano knygų lentynoje pradūlėjusią garsios
amerikiečių rašytojos Ann Patchett (g.
1963) romaną Bel Canto (angl. Bel
Canto), kurį į lietuvių kalbą išvertė Janina Masaitienė. Pastarąją įsigijau
už kelis eurus mugėje. Nedaug Lietuvoje knygų sulaukia perleidimų, tačiau šioji
visgi sulaukė. Leidykla Jotema pirmąkart
lietuviškai šią knygą pristatė kietu viršeliu 2004 metais, o kišeniniu ir
minkštu viršeliu perleido 2013 m., pastarąją aš ir skaičiau, nes puikiai tinka
formatas ilgose kelionėse, nors kišeninio formato nemėgstu ir beveik niekada
neskaitau.
Visgi Ann Patchett mano
akiratyje atsidūrė ne dėl kišešinio formato, o dėl to, kad man patinka, kaip ji
rašo. Kol kas geriausias jos kūrinys man asmeniškai tebėra Olandų namas (Baltos lankos,
2021), labai patiko ir kitas kūrinys – Vieningieji
(Baltos lankos, 2017). Namų
lentynoje tebėra ir kitas, dar neskaitytas romanas Nuostaba (Baltos lankos,
2018). Taigi Ann Patchett verčiama ir skaitoma lietuvių skaitytojų, tad
tikėtina, kad ateityje turėtų pasirodyti ir prieš kelerius metus pasirodęs
angliškai bene geriausiai vertinamas autorės kūrinys Tomas Leikas. Raginu leidyklas suklusti ir įsigyti šios knygos
vertimo ir leidimo teises, nes girdėjau daug gerų jutuberių atsiliepimų.
Ann Patchett – garsi
šiuolaikinė amerikiečių rašytoja, knygyno savininkė ir laikoma įtakinga literatūros
pasaulio asmenybių, garsėjanti gebėjimu jautriai narplioti sudėtingus šeimos
bei bendruomenės santykius. Ji išgarsėjo tarptautiniu bestseleriu Bel Canto, kuris originalo kalba
pasirodė 2001 metais ir beregint tapo itin populiarus. Beje, šią knygą 2018
metais ekranizavo režisierius Paul Weitz, o pagrindinį vaidmenį sukūrė mano
mėgstama aktorė Julianne Moore. Tiesa, filmas įvertintas pusėtinai, tad
ekranizacijos peržiūrą nusprendžiau pažiūrėti po perskaitytos knygos. Autorė
išsiskiria tuo, kad jos knygose nėra tradicinių piktadarių – ji fokusuojasi į
paprastų žmonių gerumą, atjautą ir tai, kaip jie elgiasi netikėtose gyvenimo
krizėse. Be to, ji yra aktyvi nepriklausomų knygynų gynėja: kovodama prieš Amazon dominavimą, savo gimtajame mieste
ji atidarė sėkmingą knygyną Parnassus
Books. Įdomu ir tai, kad jos knygų audioversijas su malonumu garsina tokios
Holivudo legendos kaip Tom Hanks ir Meryl Streep.
Pasirodo, romano siužetas
įkvėptas tikrų 1996 m. įvykių Peru (įkaitų krizės Japonijos ambasadoje). Knygos
veiksmas vyksta neįvardytoje Pietų Amerikos šalyje, kur prabangioje
viceprezidento rezidencijoje vyksta vakarėlis japonų magnato garbei. Šventės
„vinis“ – magnato dievinama garsi operos solistė Roksana Kos. Vakarėlio
įkarštyje pastatą užgrobia vietiniai teroristai-ginkluoti sukilėliai,
daugiausia iš jų džiunglėse apmokyti neišsilavinę jaunuoliai ir paaugliai.
Planuotas greitas politinis išpuolis virsta kelis mėnesius trunkančia įkaitų
drama. Uždaryti nuo išorinio pasaulio, nemokėdami vieni kitų kalbų (tarp įkaitų
yra japonų, italų, prancūzų, rusų), įkaitai ir teroristai pradeda bendrauti per
universalią kalbą – muziką ir meną. Roksanos dainavimas tampa tiltu, kuris
pamažu ištrina ribas tarp nusikaltėlių ir aukų, sukuriant netikėtus draugystės
ir meilės ryšius.
Visą romaną sudaro 10
skyrių ir epilogas. Tai įkaitų istorija, bet ji nepaprastai viltinga ir graži,
nors Ann Patchett nestokoja ir įtampos, dažniau psichologinės, nei veiksmo.
Pagrindinis veikėjas – japonų verslininkas Hacumi Hokosava, kuris dievina
operą, todėl jo 53-čiojo gimtadienio proga jam specialiai nusamdoma dainininkė Roksana
Kos ir rengiamas vakarėlis. Deja, viskas baigiasi kelių mėnesių apgultimi, per
kurią veikėjai ne tik užmiršta gyvenimą išorėje, bet ir atranda ilgai užgniaužtus
talentus, įsiplieskia meilės istorija tarp teroristės Karmen ir vertėjo Dženo,
tarp operos solistės Roksanos ir verslininko Hokosavos. Vaizduojamos ir
paralelinės istorijos, kurios autorei leidžia atskleisti sudėtingą
daugiasluoksnį kosmopolitinį atskirą pasaulį. Jungiamasis veikėjas Dženas,
poliglotas vertėjas, padeda susikalbėti ne tik teroristams, bet verčia
liguistiškus ir kiek komiškus meilės prisipažinimus. Gal ne viskas įtikina ir
istorija labiau komponuojama kaip koks būsimo filmo scenarijus, tinkantis
masinio kino adaptacijai, bet skaityti vis vien smagu. Dženas ne tik rūpinasi
komunikacija, bet ir pats įsimylį teroristę beraštę Karmen, kurią naktimis
slaptai sandėliuke ima mokyti rašto ir kalbos. Auka moko budelį, o tai primena
nuspėjamą Tūkstantis ir viena naktis naratyvą,
kai meilė užsiplieskia dėl kuriamo intelektualiai pagarbaus mokinio ir mokytojo
santykio. „Tavo mylimoji kaskart pasideda
ginklą šalia mėlynos laivelio formos padažinės, kad galėtum mokyti ją skaityti.
Į savo gyvenimą ji atėjo pro ventiliacijos angą, o kaip išeis – tai klausimas,
neleidžiantis tau užmigti tas kelias laisvas akimirkas (p. 248).“
Bene svarbiausias romano idėjinis
matmuo yra tai, kad pakitus gyvenimo sąlygoms veikėjai suvokia savo buvusio
gyvenimo beprasmiškumą ir dirbtinumą. Gyvendami įkaitų gyvenimą, jie staiga
suvokia, kad visą gyvenimą norėjo rūpintis ne savo verslu, o labiau ravėti sodą
ir auginti pomidorus, klausytis visą laiką operos, darinėti ir kepti viščiukus.
Veikėjų butaforiniai gyvenimai griūva, vedę vyrai įsimyli naujas pasijas,
pamiršta žmonas ir verslus, svajoja apie laisvą ir tikrą gyvenimą. Pavyzdžiui,
taip Hokosava apmąsto savo santuokinį gyvenimą su žmona: „Matė ją skaitančią romanus, bet ji niekada apie juos nekalbėjo. Žmona
mokėjo gražiai užrašyti atvirukus. Puikiai auklėjo dukras. Staiga jam parūpo,
ar pažinojo savo žmoną. Ar ji kada nors jautėsi laiminga? Jis laimingas
jausdavosi būdamas atskirai nuo jos, kai grįžęs iš priėmimų atsisėsdavo prie
grotuvo. Laimę jam suteikdavo (jei jis teisingai suprato tą žodį) tai, ką
patirdavo klausydamasis muzikos. Ir dabar laimę jis patyrė per muziką.
Skirtumas tik tas, kad tą muziką atlikdavo gyvas asmuo (p. 204).“
Nepaisant to, kad Ann Patchett
stengiasi šiame kūrinyje atskleisti teroristų gerąsias savybes, vis dėlto
kūrinys paklūsta trilerio būdingoms taisyklėms. Man regis, tai
schematiškiausias skaitytas Ann Patchett romanas, kuris mažiausiai patiko iš
visų jos kūrinių. Bet neapsigaukite, romanas įtraukia, jį skaityti lengva,
autorė gerai žanriškai plėtoja įkaitų vyksmą, sugretina iš pirmo žvilgsnio
prieštaringus veikėjus, bet daugiau ar mažiau jie pasirodo trafaretiški,
įrėminti socialinių standartų ir kaukių, o romano tikslas tampa parodyti, kad
galima suabejoti savo gyvenimu, kai tos socialinės kaukės, įsipareigojimai,
sukurti patogūs ir inertiški gyvenimai ima eižėti ir skilinėti.
Skaitytojas yra nuolat
paliekamas su klausimu: o kas nutiks, kai šis įkaitų vakuuminis pasaulis
suskils? Ar veikėjai vėlei grįš į įprastinius savo vaidmenis ar iš tikrųjų
leisis į nuotykį, į pasaulį, kurį mano susikursią po visko iš naujo? Tam tikra
prasme pats geriausias romano psichologinis aspektas yra apie teroristų ir
įkaitų iliuzijų susikūrimą ir tų iliuzijų trumpalaikiškumą. Ar tie keli
mėnesiai, praleisti prabangiuose namuose, buvo tikresni už visą tai, ką jie
patyrė laisvame gyvenime? Kur toji išsilaisvinimo riba? Patchett atskleidžia
paradoksą: kartais nelaisvėn patekęs žmogus yra kur kas laisvesnis, nei būdamas
socialiniame įsipareigojimų ir vaidmenų pasaulyje, tad įkaitų naujoji aplinka
tampa tarsi komuna, kurioje iš dalies nebelieka teroristų ir įkaitų vaidmenų,
toje terpėje kuriasi nauja tiesa ir tikrovė. Tiesa, šiek tiek viskas
holivudiška, o kai kurie siužetiniai sprendimai labai neįtikina, pvz., staiga
sopranu pragydęs ir gaidų nežinantis (vien iš klausos imituojantis Roksanos Kos
balsą) berniukas Cezaris, ar vien tik šachmatų žaidimą stebėjęs Izmaelis, kuris
sėdasi ir pradeda puikiai žaisti šachmatais. Keista, kad visi neišsilavinę
teroristai žavisi kaip kokie inteligentai operiniu dainavimu, o ne kokiomis
vietinėmis kaimo folklorinėmis dainelėmis. Kur kas labiau įtikina jų aistra
žiūrėti muilo operą apie Mariją per televiziją. Atrodo, kad tie paaugliai
tiesiog vaikščiojantys vunderkindai, niekada neturėję potencialo realiame
gyvenime, tačiau visus juos autorė bando dirbtinai paryškinti esant ypatingus.
Visi veikėjai su kažin kokiais ypatingais gebėjimais, turintys išskirtinumo ir
primenantys ekspozicinius egzempliorius, todėl ir pati istorija, nors ir įtraukiai
skaitoma, dvelkia schematiškumu. Knyga lengvesniam skaitymui, tinkanti
atostogoms, tarp rimtosios ir populiariosios literatūros.
Maištinga Siela
