Argentina: Argentinos vėliavos reikšmė ir futbolo istorija

 

Sveiki!
 
Aš būtinai vieną dieną nukeliausiu į Argentiną!
 
Argentinos vėliavos ir pačios šalies pavadinimo kilmė yra glaudžiai susijusi su dramatišku bei didingu laikotarpiu, kuomet Pietų Amerikos žemyne gimė laisvės ir nepriklausomybės idėjos. Valstybės pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio „argentum“, reiškiančio sidabrą, nes pirmieji ispanų konkistadorai, pasiekę šį regioną ir išgirdę vietinių gyventojų pasakojimus apie turtingas sidabro atsargas, Naująjį pasaulį pavadino sidabro žeme. Nors didžiulių sidabro klodų pamatiniuose regionuose rasta nebuvo, pats skambus ir poetiškas pavadinimas prigijo tiek vietiniams gyventojams, tiek tarptautinei bendruomenei, tapdamas neatsiejamu šalies identiteto simboliu, įamžinusiu ankstyvąją kolonijinę istoriją bei pirmųjų atėjūnų lūkesčius.
 
Kalbant apie pačios vėliavos atsiradimą, jos istorija prasideda XIX a. pradžioje, kai sudėtingu kovos su Ispanijos imperija laikotarpiu generolas Manuelis Belgrano nusprendė sukurti išskiriamąjį tautos simbolį. Kurdamas vėliavos dizainą, jis rėmėsi jau anksčiau jo paties įvestos nacionalinės kokardos spalvomis, kurios pirmą oficialų kartą buvo iškeltos 1812 metų vasario mėnesį prie Paranos upės esančiame Rosarijo mieste. Nors iš pradžių tuometinė valdžia į naująsias spalvas žiūrėjo atsargiai, vėliau, vykstant konsolidacijai ir nepriklausomybės karams, vėliava pamažu įgijo visišką pripažinimą bei tapo neatsiejamu kovos už laisvę įrankiu.
 
Dėl vėliavos spalvų pasirinkimo iki šiol verda istorinės diskusijos, nes pačioje pradžioje tikslūs motyvai nebuvo iki galo apibrėžti oficialiuose dokumentuose. Viena iš populiariausių ir labiausiai paplitusių versijų teigia, kad šviesiai žydra ir balta spalvos simbolizuoja giedrą Argentinos dangų bei sidabru tviskančius Rio de la Platos upės vandenis. Kita istorinė teorija nurodo, kad šie atspalviai galėjo būti pasirinkti pagerbiant Ispanijos Burbonų dinastijos herbo spalvas, kurios tuo metu reiškė tam tikrą politinį taktinį manevrą ar lojalumą tam tikriems valdžios sluoksniams pereinamuoju istorijos etapu.
 
Ypatingas elementas, puošiantis dabartinę vėliavą centrinėje jos dalyje, yra garsioji Gegužės saulė, kuri buvo įtraukta į dizainą praėjus keleriems metams po pirminio vėliavos pasirodymo. Šis auksinis diskas su tiesiais ir banguotais spinduliais tiesiogiai įamžina 1810 metų gegužės mėnesio revoliuciją, paskatinusią lemiamus pokyčius visame regione. Saulės atvaizdas taip pat neša gilias kultūrines reikšmes, siekiančias senąsias inkų kultūros tradicijas bei saulės dievo Inti kultą, kurį per inkų kilmės palikuonis į paveldo diskursą įtraukė tuomečiai kūrėjai.
 
Futbolas Argentinoje peržengia paprasto sporto ar laisvalaikio užsiėmimo ribas, tapdamas galingu kultūriniu varikliu bei nacionalinės dvasios išraiška. Ši sporto šaka šalyje įsišaknijo dar XIX a. pabaigoje, kai ją į uostus, geležinkelius ir mokyklas atvežė britų imigrantai bei inžinieriai. Vietiniai gyventojai greitai perėmė šį žaidimą, pritaikydami jį prie savo laisvėjančios kultūros, o futbolo klubai tapo neatsiejama bendruomenių, darbininkų kvartalų ir imigrantų integracijos ašimi.
 
Per daugelį dešimtmečių Argentinos futbolo istorija sugėrė svarbiausius triumfus ir tragedijas, sukūrusius pasaulinio lygio legendas. Šalis išgyveno neįtikėtiną euforiją laimėdama Pasaulio taures namų aikštelėse, taip pat pasiekė triumfus vedama tokių genialių futbolininkų kaip Diego Maradona su jo istoriniais įvarčiais bei vėliau Lionelio Messi, kurio vedama rinktinė pasiekė viršūnę. Šios pergalės ir emociniai sukrėtimai tapo kolektyvinės atminties dalimi, o futbolo aikštė – vieta, kurioje tauta pamiršta kasdienius sunkumus ir ekonomines bei socialines negandas.
 
Argentiniečiams futbolas yra savotiška religija, bendra kalba ir gilaus priklausomybės jausmo išraiška, perduodama iš kartos į kartą kaip didžiausias dvasinis turtas. Sekmadienio rungtynių ritualai, šeimų susibūrimai prie televizoriaus ar stadionuose, gatves puošiantys grafičiai ir aistringos dainos rodo, kad futbolas formuoja pačią tautos tapatybę. Tai yra emocinė erdvė, kurioje susilieja bendruomeniškumas, džiaugsmas, skausmas ir vilties kupinas tikėjimas geresne rytdiena.
 
Maištinga Siela

Stanislovas Augustas Poniatovskis 1732-1798, Lenkijos karalius (portretas)

 

Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798) buvo paskutinis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, valdęs Abiejų Tautų Respubliką nuo 1764 iki 1795 metų. Jis į sostą pakilo remiamas galingos Čartoriskių giminės bei Rusijos imperatorienės Jekaterinos II, su kuria jaunystėje jį siejo artimi asmeniniai ryšiai. Nors valdovas siekė modernizuoti valstybę, jo valdymo pradžią ir visą laikotarpį sunkino milžiniška išorinė įtaka – Rusija nuolat kišosi į vidaus reikalus, neleisdama įgyvendinti visa apimančių reformų ir siekdama išlaikyti Respubliką silpną bei priklausomą.

Nepaisant sunkių geopolitinių aplinkybių, Stanislovas Augustas buvo ryškus Apšvietos epochos šalininkas, kultūros, švietimo bei meno mecenatas. Jo valdymo metais pavyko įgyvendinti svarbių ekonominių bei administracinių pertvarkų, įsteigti Kadetų korpusą, o vėliau – aktyviai prisidėti prie istorinės 1791 m. Gegužės trečiosios konstitucijos rengimo. Visgi paskutiniai jo valdymo dešimtmečiai pažymėti tragiškais valstybės suverenumo praradimais – trys Abiejų Tautų Respublikos padalijimai (1772, 1793 ir 1795 metais) galutinai nušlavė Lenkiją ir Lietuvą nuo Europos žemėlapio. Po paskutinio padalijimo karalius atsisakė sosto, o jo gyvenimas baigėsi tremtyje Sankt Peterburge. Istorikų vertinimai apie jį išlieka dvilypiai: vieni jį mato kaip silpnavalį ir aplinkybių palaužtą vadovą, kiti – kaip šviesią asmenybę bei reformatorių, nesėkmingai bandžiusį išgelbėti žūstančią valstybę.

Maištinga Siela

Paroda. Žygimanto Augusto meilės simbolis. Elžbietos ir Barboros portretų diptikas (Valdovų rūmų muziejus)

 

Sveiki!
 
Valdovų rūmų muziejuje pristatoma tarptautinė paroda lankytojams atveria XVI amžiaus Renesanso intrigas, materializuotas į unikalią nešiojamą relikviją – delne telpantį knygos formato diptiką, kuriame aliejine tapyba ant vario plokštelių įamžintos dvi anksti mirusios Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmonos. Šis raudonu aksomu ir auksiniais kutais apvilktas meno kūrinys veikia kaip savotiškas asmeninis valdovo memorialas, kurio kairiajame sparne stūkso Habsburgų dinastijos atstovė Elžbieta Habsburgaitė, o dešiniajame – legendinė Lietuvos didikė Barbora Radvilaitė. Istorinė ironija ir subtilus sentimentištumas čia susipina su politine pragmatika, paverčiant šį artefaktą ne šiaip valstybiniu portretu, o intymia monarcho refleksija apie prarastus jausmus.
 
Iš Krokuvos Čartoriskių kolekcijos atkeliavęs eksponatas pasižymi išskirtine paveldo anatomija: diptiko išorėje puikuojasi paties Žygimanto Augusto profilio medalionas bei inicialai, todėl tyrinėtojai daro prielaidą, kad šį suvenyrą valdovas nuolat nešiojosi su savimi tarsi emocinį šarvą. Toks biografinis faktas nepraslydo pro akis net garsiajam XIX a. dailininkui Janui Mateikai, įamžinusiam šį objektą mirštančio karaliaus galvūgalyje. Šiandien Valdovų rūmuose veikianti paroda leidžia šiuolaikiniam stebėtojui moksliškai ir kartu estetiškai pažvelgti į tai, kaip karališkoji meilė, mirtis ir renesansinė dailė suformavo vieną galingiausių valstybės istorinių mitų.

Barbora Radvilaitė

Elžbieta Habsburgaitė

Maištinga Siela

Tarptautinė paroda. Nuo priešo iki sąjungininko: Lietuva ir Lenkija bei Osmanų imperija XIV-XIX a. (Valdovų rūmų muziejus)

 

 

Mėgstu visokias parodas. Retsykiais galiu praleisti ištisas valandas, kol kruopščiai apžiūriu ir perskaitau nuo A iki Z visą pateiktą informaciją bukletuose ir parodų stenduose apie eksponatus ir jų istoriją.
 
Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose pristatoma tarptautinė paroda „Nuo priešo iki sąjungininko. Lietuva ir Lenkija bei Osmanų imperija XIV–XIX a.“ atskleidžia daugiau nei penkis šimtmečius trukusius dinamiškus ir permainingus tarpvalstybinius santykius. Ekspozicija lankytojams leidžia iš arti pažinti iki tol mažai tyrinėtą politinį, karinį bei kultūrinį LDK ir Lenkijos dialogą su galinga pietų kaimyne, kurio pradžia siekia dar XV a. pabaigą. Per gausius istorinius eksponatus paroda demonstruoja, kaip atsargi kaimynystė ir diplomatiniai bandymai išvengti tiesioginių konfliktų ilgainiui peraugo į atvirus ginkluotus susirėmimus, kulminaciją pasiekusius XVII a. karuose bei istoriniame 1683 m. Vienos mūšyje.
 
Laikui bėgant, kintant geopolitinei situacijai ir regiono valstybių interesams, buvę aršūs priešai pamažu atrado bendrų sąlyčio taškų, o XVIII a. jau formavosi pirmosios tarpusavio sąjungos, nukreiptos prieš bendrą grėsmę – Maskvos valstybę. Šį permainingą virsmą įkūnija ne tik diplomatinius ryšius ir prekybą atspindintys radiniai, bet ir įspūdingi karo trofėjai, tokie kaip pirmą kartą šalies muziejininkystės istorijoje eksponuojama unikali turkiška palapinė. Tokios kultūrinės vertybės padeda vizualiai suprasti Rytų ir Vakarų civilizacijų sandūrą, palikusią gilų pėdsaką Abiejų Tautų Respublikos pavelde.
 
Pasidairykite po parodos eksponatus.

 

Vladislovas III Varnietis (1424–1444) buvo Lenkijos karalius ir Vengrijos bei Kroatijos karalius, kilęs iš Jogailaičių dinastijos – jis buvo vyresnysis Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos bei jo ketvirtosios žmonos Sofijos Alšėniškės sūnus. Į sostą jis pakilo būdamas dešimties metų, o sulaukęs pilnametystės turėjo aktyviai įsitraukti į geopolitinius Vidurio ir Rytų Europos konfliktus, ypač stabdant agresyvią Osmanų imperijos ekspansiją į krikščioniškas žemes.
 
Jo gyvenimas tragikomiškai ir anksti nutrūko 1444 m. lapkričio 10 d. Varnos mūšyje (dabartinėje Bulgarijoje, kurioje ir teko lankytis), kur jungtinė lenkų, vengrų ir kryžiuočių armija susirėmė su sultono Murado II vadovaujamomis turkų pajėgomis. Kai mūšis jau buvo beveik laimėtas ir turkų kariuomenė blaškėsi, jauniausias per amžius krikščionių lyderis – devyniolikmetis karalius Vladislovas – pasiryžo rizikingai asmeninei atakai. Su kelių šimtų riterių būriu jis įsiveržė tiesiai į janyčarų gretas, siekdamas paimti į nelaisvę patį sultoną.
 
Šis drąsus, tačiau neapgalvotas manevras baigėsi katastrofa: karaliaus raiteliai įkrito į pėstininkų spąstus, o pats Vladislovas buvo nukautas. Turkams nukirtus karaliui galvą ir iškėlus ją ant ieties, krikščionių armija sutriko, pakriko ir beveik laimėtą pergalę akimirksniu pavertė skaudžiu pralaimėjimu. Dėl šios įspūdingos ir lemtingos baigties prie Varnos miesto valdovas istorijoje gavo Varniečio pravardę, o kadangi jo kūnas nebuvo rasta, ilgą laiką sklandė legendos ir atsirado įvairių apsišaukėlių.

Dvistiebė turkiška ovali įspūdinga palapinė, pagal tradiciją priklausiusi Osmanų imperijos didžiajam viziriui Karai Mustafai, po 1683 m. Vienos mūšio kaip karo trofėjus patekusi į Abiejų Tautų Respubliką.
 
Osmanų imperija palapines perėmė iš tiurkų klajoklių genčių. Šie lengvos konstrukcijos ir transportavimo tekstiliniai statiniai, dėl savo dydžio ir ornamentikos neretai vadinami „kilnojamaisiais rūmais“, atliko svarbias funkcijas, visų pirma susijusias su karyba ir valstybės ekspansija. Osmanų kariuomenėje palapinės naudotos kaip laikina karių buveinė – čia per mūšius ar karines ekspedicijas kariai galėjo pailsėti, pavalgyti ir nusiprausti. Palapinėje taip pat galėjo būti įrengtas iždas, kanceliarija, arklidės, virtuvė, ji naudota ir kaip karinės įrangos saugojimo vieta. Toks kariuomenės ir valdžios struktūrų mobilumas ir gebėjimas prisitaikyti įvairiomis sąlygomis buvo ypač svarbus sparčiai besiplečiančiai Osmanų imperijai. Be to, įspūdingos ir prabangios Osmanų sultonų bei vizirių palapinės turėjo parodyti valstybės galybę ir turtingumą. Turkiškas ar panašias palapines karo žygiuose ilgainiui pradėjo naudoti ir Lietuvos bei Lenkijos valdovai, didikai.
 
Parodoje eksponuojama ovali dvistiebė palapinė – unikalus ir monumentalus osmanų meno kūrinys, priskiriamas vadinamajam „vizirių“ palapinių tipui. Palapinę sudaro dvi sienos (parodoje eksponuojama viena), stogas ir stiebai. Išorinės sienos nudažytos iš vario išgautu mėlynu pigmentu, nedekoruotos. Didžiausią įspūdį kelia itin retas, bene vienintelis toks pasaulyje sodrios mėlynos spalvos interjeras. Jis komponuojamas taikant aplikacijos techniką – ant sienų ir stogo pagrindo prisiuvant ir klijuojant spalvotus, iš šilko, medvilnės, satino ir išdirbtos odos pagamintus dekoro elementus. Kiekviena palapinės vidinė siena ritmiškai padalyta į 12 arkų, turėjusių priminti čia besiglaudžiančiam asmeniui egzotiškus aukščiausių osmanų pareigūnų rūmus. Kiekviena arka įrėminta gėlėmis dekoruotomis kolonomis ir puošta floristiniais ornamentais – apačioje matomos šešėliuotos, rūmų sodus primenančios vazos, iš kurių „auga“ stilizuoti tulpių, abrikosų, gvazdikų ir hiacintų žiedai. Jie taip pat vaizduojami arkų centruose esančiuose geometrinių rozečių motyvuose, virš kurių pritvirtinti iš išdirbtos odos pagaminti osmaniški palinkėjimai: „Tebūnie čia laimė“, „Būk palaimintas“ ir pan. Jie turėjo pasveikinti palapinės svečius ir įkvėpti turkų karius kovai.
 
Ši palapinė, stovėjusi 1683 m. Vienos mūšio lauke, manoma, galėjo priklausyti Osmanų imperijos didžiajam viziriui, turkų karinių pajėgų vadui Karai Mustafai (1634/1635–1683). Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio (1674–1696) vadovaujamiems kariuomenės būriams įveikus turkus ir šiems pradėjus masiškai bėgti, mūšio lauke buvo palikta daug osmanų vertybių, tarp jų – ir kariuomenės vadų bei kitų karių palapinių. 1683 m. rugsėjo 13 d., jau pasibaigus mūšiui, Jonas Sobieskis „vizirio palapinėje“ parašė laišką savo žmonai Marijai Kazimierai d'Arkjen (1641–1716), nurodydamas, kad didelė dalis iš mūšio pabėgusio Karos Mustafos turto (kartu ir palapinės) atiteko jam. Palapinės valdovas apibūdino kaip įspūdingus ir ypač didelius statinius, kurie savo dydžiu priminė tuomečius Varšuvos ir Lvovo miestus.
 
Po 1683 m. Vienos išlaisvinimo iš turkų apsiausties ši palapinė kaip karo trofėjus pateko į Abiejų Tautų Respubliką. Iš čia 1729 m. ji buvo išgabenta į tuomečio Lenkijos ir Lietuvos valdovo Augusto II (1697–1704, 1709–1733) gimtinę – Dresdeną. 1934 m. meno kūrinį iš buvusios Lenkijos ir Lietuvos valdovų Vetinų giminės įsigijo lenkų antikvaras Simonas Švarcas, kuris palapinę padovanojo Vavelio karališkajai piliai. Čia ji kartu su kitomis išlikusiomis turkiškomis palapinėmis (kolekciją sudaro 13 palapinių, iš jų 5 visiškai išlikusios) saugoma iki šiol.

Rašytojas Adomas Mickevičius su šia paroda susijęs per platesnį XIX a. istorinių asmenų, politinių veikėjų, karininkų bei intelektualų kontekstą: po nesėkmingų sukilimų dalis buvusios Abiejų Tautų Respublikos inteligentų pasitraukė į Osmanų imperiją, kur prisidėjo prie valstybės modernizavimo reformų, o Stambule netgi buvo ketinama įkurti antrą buvusių ATR piliečių emigracijos centrą po Paryžiaus.

Nuotraukoje matomi du istorinių asmenų portretai, eksponuojami parodoje Valdovų rūmuose. Dešinėje pusėje esančiame paveiksle yra pavaizduotas Jonas Karolis Chodkevičius (tai nurodo ir užrašas paveikslo apačioje: „Jan Karol, hrabia na Bychowie y Szklewie Chodkiewicz, wojewoda wilenski, hetman wielki koronny y wielki w[ielkiego] x[iestwa] litewskiego...“). Kairėje pusėje esančiame paveiksle yra pavaizduotas Kristupas Radvila Perkūnas (jo asmenybės bruožai ir apranga atspindi galingo LDK magnato ir karvedžio įvaizdį).

Maištinga Siela

Rumunija. Kelionė į Rumuniją: Sigišoara, Sibiu, Bran, Sinaja (Peleš rūmai) įspūdžiai, istorija, patarimai

 

Sveiki!

 

Daugiau ar mažiau išnaršiau Balkanus, nors dar yra vietų, kur norėčiau sugrįžti ir daugiau pamatyti, pvz., Albaniją arba Bosniją ir Hercegoviną, tačiau mano akys jau labai seniai krypo į Rumunijos ir Bulgarijos kryptį, todėl šiemet buvo tas metas, kada galėjau pakeliauti ir patyrinėti šias šalis. Šis įrašas bus apmąstyti ir man (ir su jumis pasidalyti) būtent šiomis pačiomis naujausios Europos Sąjungos šalimis. Pirmoji dalis skirta Rumunijai, kurioje praleidau puikias keturias dienas ir aplankiau keletą įspūdingų miestų ir lankytinų vietovių.

 

Ką aš žinojau iki tol apie Rumuniją? Ten reikia vykti tik tada, kai susipažįsti su Vakarų Europa, nes ten vyrauja romai, nerašytos taisyklės, narkotikai, korupcija ir kiti negeri dalykai? Tą buvau girdėjęs, bet iš esmės tuo netikėjau, nes žinau, kad dažnai informacija „iš antrųjų lūpų“ yra nepatikima ir grįsta dažniausiai stereotipais. Žinokite, panašiai buvo ir su Rumunija. Šiaip Rumuniją žinau iš jų itin gero nepriklausomo kino, kuris kasmet įtraukiamas į Kino pavasario repertuarą. Rumunų kinas beveik niekada nenuvilia. Geras kinas yra šalies žmonių laisvo mąstymo rodiklis, komercinis ir parodomasis kinas – dažnai pačios valdžios užsakomas ir kontroliuojamas finansiškai rodo cenzūruotą ir nelaisvą šalį. Rumunija, mano akimis, yra kur kas laisvesnė, nei mūsų kultūra ir menas, kurį vis nori tam tikros valdžios instancijos pamauti ant iešmelio.

 

Rumunija nepaprastai progresyvi šalis. Vos įvažiavus į Transilvaniją iš Vengrijos pusės prasideda didžiuliai ir platūs keliai. O jau kiek gamyklų, kiek statybų, atrodo, kad rumunai tiesiog auga ant mielių! Važiuojant tik toliau, imi suvokti, kad Rumunija tokia pati Europa, kaip ir Lenkija, Austrija ar Belgija. Čia tikrai saugu. Nors dar yra kai kur regionuose socializmo apraiškų, tačiau taip, kaip savo šalį dabar stato rumunai ir pasinaudoja ES, yra nepaprastas vaizdinys ir pavyzdys. Aišku, šalis turi būti dėkinga vokiečiams, kurie čia investuoja, o jų užsilikusi diaspora nuo Antrojo pasaulinio karo leido progresyviai augti šalies ekonomikai ir miestams, nes čionai vokiečiai renkami į merus, tampa prezidentais, o jie atviri progresui ir Europai. Nors šalis kol kas neturi eurų, tačiau bet kuriame didesniame mieste galite eurus išsikeisti į lėjas (1 euras atitiktų apie 5,20 lėjų), tačiau Rumunija jau seniai pasivijusi Europą ir net paprastuose turgeliuose, perkant kokį niekutį, galima dažnai atsiskaityti kortele. Apie parduotuves ar restoranus jau nebekalbu.

 

Nors daugiau keliavau turistiniais maršrutais, šalis atrodė nepaprastai sutvarkyta, čia nesitikėkite šiukšlių kalnų ar metalo laužo – tai jau nebe 90-ieji. Tikrieji rumunai šiek tiek pasirodė mažo ūgio, rustelėję, nes jų genetika prasimaišiusi su šį kraštą kažkada okupavusiais Osmanais. Juos atpažinti labai lengva. Kainos dar nėra tokios aukštos, bet Rumunijoje kai kur nėra pigu, ypač kurortinėse vietose ar toje pačioje degalinėje. Sakyčiau, kainos panašios kaip ir Lietuvoje, kai kas gal vos pigiau.

 

Man keliaujant vasarą per Rumuniją buvo idealus oras +27+34C karščio (Lietuva tuo metu degė +38C), nelygu kokiame aukštyje atsirandi. Kalnuose, kur gausu meškų ir apie jas praneša per mobiliuosius telefonus (tad geriau nevaikščioti), aukštumose tikrai yra vėsiau. Man pasirodė šalis išgyvena pakylėjimą tiek ekonominį, tiek kultūrinį. Čionai vis daugiau plūsta turistų, bet dar ne tiek, kiek nuo jų kenčia Vakarų Europos šalys. Nežinau, šalis tikrai sutvarkyta, saugi, pilna laisvų žmonių, galima drąsiai bet kuriame mieste vakarop išeiti į tavernas ir dėl nieko nesibaiminti, gatvėse pilna alų ir vyną maukiančių ir čiauškiančių įvairių europiečių. Buvau nustebintas, kad viskas taip... šiuolaikiškai, todėl važiuojantiems į tam tikrus miestus ir ieškantiems kažin kokios „užkonservuotos“ autentiškos reiktų paieškoti kitokių variantų ir užkaborių. Deja, nepavyko pagal programą išklysti iš kelio ir aplankyti sostinės Bukarešto, bet tai bus paskata kada nors grįžti į šalį ir ją vėl patyrinėti.

 

Labai įdomi pačios Rumunijos istoriją, kurią būtinai turiu Jums čia papasakoti, nes ji leidžia suokti, kodėl šalis yra tokia, kokia ji yra.

Šiuolaikinis Rumunijos vėliavos dizainas kilo iš 1848 metų revoliucijos ideologijos, kai trispalvė tapo tautinio atgimimo ir laisvės simboliu Valakijoje. Vėliau, šaliai išsivadavus iš komunizmo gniaužtų per 1989 metų revoliuciją, iš vėliavos vidurio oficialiai buvo pašalintas sovietinio režimo laikų herbas, taip sugrąžinant istorinę, švarią vertikalią mėlynos, geltonos ir raudonos spalvų kompoziciją. Tradiciškai šios tris spalvos siekiančios istorinę reikšmę ir vienybę, kur mėlyna simbolizuoja laisvę bei Transilvaniją, geltona – teisingumą bei Valakiją, o raudona – brolybę bei Moldovą.

 Rumunijos piniginis vienetas yra rumunų lėjos (vns. lėja), kurios pavadinimas kilo iš rumuniško žodžio, reiškiančio liūtą, o dabartinė jo istorija prasidėjo dar XIX amžiuje, kai šalis įsivedė savo nacionalinę valiutą. Įdomus istorinis lūžis įvyko 2005 metais, kai dėl didelės infliacijos Rumunija įgyvendino pinigų reformą ir denominavo valiutą santykiu 10 000 prie 1, taip pakeisdama senuosius pinigus į naujuosius (RON). Nors Rumunija yra Europos Sąjungos narė ir pagal stojimo sutartį įsipareigojo ateityje įsivesti eurą, šalis iki šiol naudoja savo savitą lėjas, o banknotai bei monetos išsiskiria ne tik apsauginėmis savybėmis, bet ir tuo, kad yra gaminami iš patvaraus polimero (plastiko), o ne įprastinio popieriaus. 

RUMUNIJOS TRUMPA ISTORIJA

 

Rumunijos istorija prasidėjo dar antikos laikais, kai dabartinės šalies teritorijoje gyveno dakų gentys, sukūrusios galingą karalystę, kol I amžiuje po Kr. ją nukariavo Romos imperija. Šis susidūrimas padėjo pagrindus vietos gyventojų romanizacijai, iš kurios vėliau susiformavo unikali rumunų kalba ir kultūra, išsilaikiusi per amžius trukusius Didžiojo tautų kraustymosi sukrėtimus bei kaimyninių imperijų spaudimą. Ilgą laiką dabartinės Rumunijos žemės buvo pasidalijusios į atskirus istorinius regionus – Valakiją, Moldaviją ir Transilvaniją, kurie pakaitomis kovojo dėl išlikimo ir patyrė stiprią Vengrijos karalystės bei galingos Osmanų imperijos įtaką.

 

Nors rumunų kunigaikštystės šimtmečius mokėjo duoklę sultonams, jose nuolat ruseno laisvės troškimas, pasireiškęs per tokius legendinius vadovus kaip Vladą Tepešą ar Steponą Didįjį, gynusius krikščioniškąją Europą. XIX amžiuje, stiprėjant tautiniam atgimimui ir pasinaudojant geopolitiniais pokyčiais, Valakija ir Moldavija susijungė į vieningą Rumunijos valstybę, o 1877 metais ji iškovojo visišką nepriklausomybę nuo Osmanų imperijos. Šalis sparčiai modernizavosi, o po Pirmojo pasaulinio karo, sugriuvus imperijoms, prie Rumunijos prisijungė Transilvanija, Besarabija bei Bukovina, taip suformuojant etniniu požiūriu vieningą ir didelę „Didžiosios Rumunijos“ teritoriją.

 

XIX amžiaus viduryje susijungus Rumunijos kunigaikštystėms ir siekiant apsisaugoti nuo kaimyninių imperijų intrigų, į šalį buvo pakviestas vokiečių kilmės princas Karolis iš Hohencolernų-Sigmaringenų dinastijos, tapęs pirmuoju karaliumi Karoliu I. Jo valdymas padėjo pamatus moderniai valstybei, o vėliau jo įpėdinis Ferdinandas I kartu su charizmatiškąja karaliene Marija išvedė šalį per Pirmąjį pasaulinį karą. Diplomatinėmis pastangomis pavyko pasiekti istorinį teritorijų sujungimą, suformuojant etniniu požiūriu didžiulę ir klestinčią „Didžiąją Rumuniją“.

 

Antrojo pasaulinio karo sūkuryje į sostą sėdęs jaunas karalius Mykolas I drąsiai išvedė šalį iš nacių aljanso ir pervedė į Sąjungininkų pusę, taip sutrumpindamas karą ir išgelbėdamas daugybę gyvybių. Tačiau ši geopolitinė pergalė neišgelbėjo Rumunijos nuo Sovietų Sąjungos okupacijos ir komunistų režimo įsigalėjimo. 1947 metų pabaigoje sovietų remiami vietiniai komunistai ginklu privertė karalių Mykolą I atsisakyti sosto, o karališkoji šeima buvo išvarta į tremtį, taip smurtinai nutraukiant Rumunijos karalystės gyvavimą.

 

Dvidešimtas amžius Rumunijai atnešė milžiniškų išbandymų, skaudžių netekčių ir totalitarinių režimų išbandymus. Antrojo pasaulinio karo metu šalis prarado dalį teritorijų, patyrė nacių Vokietijos įtaką, o vėliau pateko į Sovietų Sąjungos orbitą ir pusšimtį metų gyvavo po griežtu komunizmo jungu. Sovietinė priespauda kulminavo XX amžiaus devintajame dešimtmetyje, kai šalį valdė itin žiaurus diktatorius Nicolae Ceaușescu, pasižymėjęs kraštutiniu taupymu ir asmenybės kultu. Apie Nicolae Ceaușescu norėčiau labiau paplėtoti, nes jis nepaprastai prisidėjo prie dabartinės Rumunijos veido (kai kas pasakytų, kad pačia blogąja prasme).

 

Nicolae Ceaușescu režimas pasižymėjo visišku atotrūkiu nuo realybės ir milžiniškais, absurdiškais mastais išaugusiais megalomanijos projektais, kurie nusiaubė šalies ūkį. Siekdamas bet kokia kaina grąžinti užsienio skolas ir įgyvendinti savo grandiozines vizijas, diktatorius pasmerkė tautą kraštutiniam skurdui. Sostinėje Bukarešte jis nušlavė istorinius miesto rajonus tam, kad pastatytų gigantiškus Parlamento rūmus bei kilometro ilgio bulvarą, turėjusį nurungti Paryžiaus Eliziejaus laukus. Tuo metu provincijoje buvo griaunami šimtai amžių senumo kaimų, bandant juos prievarta pertraukti į „agrarinius centrus“, o šalia to brangiai kainavo nesibaigiantys, idiotiški pramonės gigantų statybų projektai, reikalavę milžiniškų energijos sąnaudų. Susižavėjęs Didžiąja kinų siena, jis norėjo Rumunijoje sukurti kažką itin didingo, todėl pradėjo Transfagarašano kelio statybas per kalnus. Šiuo keliu teko man važiuoti. Strateginis ir turistinis kelias, nutiestas per pačią Fagaršo kalnų grandinę (aukščiausią Rumunijoje). Jis buvo statomas kariniams tikslams (kaip greitas evakuacijos ar perkėlimo kelias galimos Sovietų Sąjungos invazijos atveju), jo tiesimui sunaudota per 6 tonas dinamito, o dirbdami kalnuose žuvo dešimtys ar net šimtai karių bei darbininkų.

 

Diktatoriaus beprotybė kasdienėje rumunų realybėje pasireiškė nepakeliamais suvaržymais ir visuotiniu teroru, pavertusiu šalį milžinišku kalėjimu. Norint sutaupyti energijos valstybės skoloms padengti, gyventojai buvo priversti gyventi nešildomuose būstuose, tamsoje ir be karšto vandens, nes elektra bei dujos namams buvo griežčiausiai normuojami arba visam laikui išjungiami, o gatvėse degė vos kas antra lemputė. Parduotuvėse švietė tuščios lentynos, maisto produktai, vaistai ir degalai buvo dalijami pagal griežčiausius talonus, o šaldytuvų naudojimas ar elektrinių šildytuvų turėjimas tapo prabanga arba tiesiog draudžiamu dalyku.

 

Visą šią suvaržymų ir bado sistemą palaikė negailestingos represijos, kurias vykdė visagalis slaptosios policijos aparatas. Šalis skendėjo paranojoje: baiminantis gyventojų maišto, buvo sekamas kiekvienas žingsnis, kontroliuojami telefonų pokalbiai, o kaimynas skundė kaimyną net už menkiausią kritiką režimui. Žmonių gyvenimus gniuždė ir absurdiški įstatymai, pavyzdžiui, absoliutus abortų draudimas bei priverstiniai ginekologiniai patikrinimai darbo vietose, kuriais Ceaușescu siekė dirbtinai padidinti šalies gyventojų skaičių, pasmerkdamas tūkstančius nepageidaujamų vaikų skurdui valstybinėse prieglaudose.

 

Galiausiai 1989 metų gruodį rumunai kilo į kruviną ir ryžtingą revoliuciją, kurios metu komunizmas žlugo, o diktatorius buvo nuverstas. Diktatorius buvo nuteistas mirtimi ir sušaudytas. Tai atvėrė kelią demokratinėms reformoms, ir per pastaruosius dešimtmečius šalis sėkmingai integruodamasi į Vakarų struktūras tapo visateise Europos Sąjungos bei NATO nare, užtikrinančia stabilumą regione.

Kviečiu pasidairyti po mano fotogaleriją iš asmeninio archyvo ir paskaitinėti aprašus, kurie dar labiau atskleidžia Rumunijos istoriją ir unikalią jos kultūrą. Nuotraukos bus kokybiškos, jeigu paspausite ant jos ir ji pasididins.

Pirma diena. Sigišoara – gimtasis Vlado Drakulos mietas

Sigišoara (Sighişoara) yra viena geriausiai išsilaikiusių viduramžių tvirtovių Europoje, kurios istorija prasideda dar XIII amžiuje. Transilvanijos vokiečių (saksų) pastatytas miestas greitai tapo svarbiu amatininkų ir prekybos centru, apsuptu tvirtų gynybinės sienos įtvirtinimų bei garsiųjų gildijų bokštų.

Šis miestas taip pat giliai įsirėžęs į istoriją kaip Drakulos – Vlado Tepešo (Vlado III) – gimtinė. Namas, kuriame jis gimė, iki šiol yra vienas lankomiausių istorinių objektų senamiestyje, pritraukiantis keliautojus iš viso pasaulio. Dėl savo išskirtinės architektūros, siaurų akmenimis grįstų gatvelių ir nepaliestos viduramžių dvasios Sigišoaros istorinis centras buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Miestas išlaikė savo autentišką veidą iki mūsų dienų ir tebėra gyvas praeities liudijimas. Sigišoaroje taip pat yra garsieji Moksleivių laiptai (nuo 1654 metų) buvo suprojektuoti tam, kad apsaugotų moksleivius ir praeivius nuo atšiaurių oro sąlygų pakeliui į kalno viršuje esančią bažnyčią bei mokyklą. Teko lipti tais laiptais. Sunku įsivaizduoti, kad kasdien jais kažkas iš tiesų vaikščiodavo į paskaitas. Šį unikalią medinę stoginę konstrukciją sudaro 175 laipteliai (anksčiau jų buvo 300), kurie iki šiol yra vienas įspūdingiausių ir lankomiausių istorinio miesto architektūros objektų.

Garsusis Sigišoaros Laikrodžio bokštas ypatingas tuo, kad jame veikia įspūdingas mechanizmas su medinėmis figūromis, simbolizuojančiomis savaitės dienas ir dievus, o nuo jo viršaus atsiveria puiki viso senamiesčio panorama.

Tiksli Drakulos gimimo data istoriniuose šaltiniuose nėra išlikusi – žinoma tik tiek, kad Vladas III (Vladas Drakula / Vladas Tepešas) gimė 1431 metų lapkritį arba gruodį Sigišoaroje, šiame name, kurį matote (geltoname). Jis gimė pastate, dabar žinomame kaip Vlado Drakulo namas (Casa Vlad Dracul), kuris yra Sigišoaros tvirtovėje, adresu Strada Cojocarilor nr. 1 (Alvydų g. 1 arba Skardžių g. 1), netoli Laikrodžio bokšto. Šiame name jo tėvas (Vladas II Drakulas) su šeima gyveno 1431–1435 metais.

Sigišoaroje esantis Vlado Tepešo (Drakulos) biustas iš tiesų pasižymi neįprastai didelėmis, tarsi išsprogusiomis akimis, tačiau tai nėra tiesioginė nuoroda į egzekucijas ar kankinimus, kaip kartais klaidingai manoma. Šis bruožas yra meninis sprendimas, kuriuo skulptorius siekė pabrėžti istorinį valdovo asmenybės intensyvumą, griežtumą ir įžvalgumą. Išpūstos akys kartu su kitais veido bruožais, tokiais kaip ryški skulptūrinė barzda, tarnauja tam, kad sukurtų galingo ir negailestingo, bet kartu ir kančią patyrusio, vaizdinį. Taigi, nors šis vizualinis efektas yra dramatiškas ir neretai interpretuojamas kaip grėsmingas, jis yra kūrėjo sumanymo, o ne tiesioginio kankinimo pasekmė.

Sigišoaros centrinė aikštė (Piața Cetății) viduramžiais ir vėlesniais amžiais buvo pagrindinis miesto gyvenimo centras, kuriame vyko prekybiniai turgūs, teismo procesai ir viešieji renginiai. Nors pati aikštė labiau garsėjo kaip susibūrimų, amatininkų mugių bei viešų pranešimų vieta, joje retkarčiais būdavo vykdomos ir viešos egzekucijos nusikaltėliams. Vis dėlto, žiauriausios bausmės ar masiniai susidūrimai dažniau būdavo priskiriami pačiam Vladui Tepešui ir jo politiniams bei kariniams konfliktams už tvirtovės ribų, o ne kasdieniam gyvenimui šioje jaukioje aikštėje. Šiandien tai rami ir pilna žmonių vieta. Teko skaniai pavalgyti.

Šalia Bažnyčios ant kalno Sigišoaroje įsikūrusios senosios vokiečių (saksų) evangelikų kapinės, užimančios visą vakarinį šlaitą. Jose palaidotos įtakingiausios vietos bendruomenės šeimos, amatininkų gildijų meistrai, pirkliai bei burmistrai. Kai kurie išlikę antkapiai ir paminklai datuojami dar XVIII amžiaus pradžia. Šiame ramioje, pasaką primenančioje vietoje atsispindi šimtmečius čia gyvavusių Transilvanijos saksų istorija.

Sigišoaroje ypatingą reikšmę turi Hermanas Obertas (Hermann Oberth, 1894–1989) – Transilvanijos vokietis, fizikas ir inžinierius, kuris yra laikomas vienu iš šiuolaikinės astronautikos ir raketų konstrukcijos tėvų (kartu su Konstantinu Ciolkovskiu ir Robertu Godardu). Nors jis gimė Sibiu, Sigišoaroje jis praleido savo vaikystę ir jaunystę – čia lankė mokyklą, būdamas paauglys sukonstravo savo pirmąjį raketos modelį bei iškėlė daugiapakopių raketų idėjas. Šiandien jo atminimas mieste yra įamžintas: Sigišoaros senamiesčio pagrindinė aikštė yra pavadinta jo vardu, o garsiajame Laikrodžio bokšte veikia jam skirta ekspozicija.

Antra diena. Sibiu miestas ir Transfagarasan kelias, Bran ir Drakulos pilis

Sibiu ir Bran pasirodė du visiškai skirtingi, tačiau vieni žavingiausių ir labiausiai lankytinų Rumunijos kampelių, puikiai atspindintys turtingą Transilvanijos regiono kultūros bei istorijos paveldą. Šie du traukos centrai lankytojus stebina visiškai skirtinga atmosfera, architektūra bei legendomis, kurios kuria nepakartojamą kelionės patirtį.

 

Sibiu miestas, įkurtas dar XII amžiuje vokiečių kolonistų, garsėja kaip vienas gražiausių ir kultūros renginiais turtingiausių istorinių Rumunijos centrų. Jis pakeri savo unikalia architektūra, kuriai didelį savitumą suteikia senieji namai su „stogais-akimis“, tarsi stebinčiais praeivius. Didžioji ir Mažoji aikštės, sujungtos vaizdingais tiltais, bei garsusis Melagių tiltas kuria nepaprastai romantišką ir viduramžišką dvasią.

 

Netoli Brašovo įsikūręs Bran kaimelis visame pasaulyje garsėja savo didinga pilimi, stovinčia ant stačios uolos ir neatsiejamai siejama su Drakulos legenda. Nors istorinis Vladas Tepešas čia vargiai ar gyveno ilgai, pilies gotikiniai bokštai, paslaptingi laiptai ir siauri koridoriai puikiai įkūnija gotikinio siaubo romanų atmosferą. Ši vieta kasmet pritraukia šimtus tūkstančių turistų, trokštančių prisiliesti prie paslaptingojo Transilvanijos folkloro.

 

Abiejų šių vietovių kultūrinis peizažas neatsiejamas nuo gilaus vokiškojo paveldo, kurį Transilvanijoje šimtmečius kūrė saksų bendruomenės. Tiek Sibiu senamiesčio gotikinės bei barokinės bažnyčios, tiek Brano apylinkėse jautimas istorinis palikimas demonstruoja unikalų Vidurio Europos kultūrų susiliejimą Rumunijos žemėje. Šie miesteliai puikiai išlaikė savo autentiškumą ir leidžia lankytojams pasijusti tarsi nukeliavus laiku atgal į viduramžius.

 

Šiuolaikinis Sibiu ir Bran sėkmingai suderina istorinę praeitį su moderniu turizmu, siūlydami ne tik muziejus ar architektūros paminklus, bet ir puikią vietinę virtuvę. Sibiu džiugina gyvybingais kultūros festivaliais bei jaukiais restoranėliais, o Bran – autentišku kaimišku turgeliu ir vaizdais į Karpatų kalnus. Kartu jie sukuria tobulą kontrastą tarp didmiesčio kultūrinio palikimo dvasios ir legendomis apipintos kalnų tvirtovės paslapties.

Sibiu Didžioji aikštė (Piața Mare) ypatinga tuo, kad ji yra istorinis ir kultūrinis bei geografinis miesto centras, džiuginantis lankytojus įspūdinga viduramžių bei baroko architektūra. Šią plačią erdvę supa reikšmingi istoriniai objektai, tokie kaip grynųjų artėjimų Brukenthalio rūmai bei katalikų bažnyčia, o jos stogus puošia unikalūs „stogai-akys“ (pastolių langeliai), suteikiantys miestui ypatingo gyvumo ir charakterio. Viduramžiais ši aikštė tarnavo kaip viešųjų susirinkimų, turgų bei teismų vieta, o šiandien ji yra pagrindinė kultūrinių renginių ir gyventojų susibūrimo erdvė, pulsuojanti Transilvanijos dvasia.

Šioje nuotraukoje užfiksuotas barono Samuelio fon Brukenthalio (Samuel von Brukenthal, 1721–1803) paminklas, stovintis Sibiu Didžiojoje aikštėje priešais jo vardu pavadintus rūmus. Jis buvo įžymus Transilvanijos valstybės veikėjas, Habsburgų monarchijos imperatorienės Marijos Teresės patarėjas bei vienintelis Transilvanijos gubernatorius iš vietinės vokiečių (saksų) bendruomenės. Brukenthalis taip pat garsėjo kaip didžiulis meno mecenatas ir kolekcionierius, kurio asmeninė kolekcija tapo pagrindu seniausiam muziejui Rumunijoje – Brukenthalio nacionaliniam muziejui.

Šioje nuotraukoje užfiksuotas Švč. Trebybės romos katalikų bažnyčios (Biserica Romano-Catolică „Sf. Treime”) interjeras Sibiu mieste. Šią bažnyčią tarp 1726–1733 metų pastatė jėzuitai, o jos vidus išsiskiria ankstyvojo Vienos baroko stiliumi, gausia puošyba bei įspūdinga sakykla ir freskomis.

Sibiu mieste esantis Melagienų tiltas arba Melagių tiltas (Podul Minciunilor) – tai pirmasis lietas metalinis tiltas Rumunijoje, pastatytas 1859 metais virš gynybinės sienos perėjos, jungiančios Mažąją aikštę su Huet aikšte. Su šiuo tiltu susiję daugybė vietinių legendų, iš kurių populiariausia teigia, kad tiltas pradeda girgždėti, drebėti ar net sugriūti, jei ant jo kas nors ištaria melą. Istorine prasme jo pavadinimas greičiausiai kilo iš vokiško žodžio Lügenbrücke (iškraipytas žodis Liegenbrücke, reiškiantis „gulantį“ ar ant pylimų gulintį tiltą), tačiau romantinės legendos pavertė jį viena lankomiausių ir paslaptingiausių miesto vietų.

Šioje nuotraukoje užfiksuota vaizdinga Sibiu Mažoji aikštė (Piața Mică), kuriai ypatingo charakterio suteikia senieji namai su garsiaisiais „stogais-akimis“ (stogo langeliais, primenančiais mirksinčias akis). Tolumoje išsiskiria bokštas ir istorinė miesto architektūra, o pati jauki erdvė su grindiniu iki šiol pulsuoja viduramžių dvasia, jungianti senamiestį su kitomis svarbiomis miesto vietomis.

Evangelikų katedra (Biserica Evanghelică C.A.), esanti Huet aikštėje Sibiu mieste. Tai viena iš žymiausių gotikinių Transilvanijos bažnyčių, pasižyminti aukštu, toli matomu bokštu ir turtingu istoriniu paveldu. Priešais katedrą stovintis paminklas yra skirtas Georgui Jonui Teutschui (Georg Daniel Teutsch, 1817–1893) – žymiam Transilvanijos saksų vyskupui, istorikui bei visuomenės veikėjui, kurio atminimas šiame regione yra itin gerbiamas.

Švč. Trejybės ortodoksų katedra (Catedrala Mitropolitană „Sfânta Treime”) Sibiu mieste. Ši didinga, dvibokštė stačiatikių šventovė, pastatyta XX amžiaus pradžioje, savo architektūra ir puošniu fasadu primena garsiąją Šv. Sofijos soborą Stambule bei yra antras pagal dydį stačiatikių maldos namas visoje Rumunijoje.

Šis vėlyvojo baroko stiliaus pastatas, vadinamas Kariatidės namu (arba Mažuoju rūmų namu), stovintis Metropolijos gatvėje (Str. Mitropoliei), turi turtingą istoriją. Seniau jo vietoje stovėjo namas, kuriame XVII–XVIII a. sandūroje gyveno garsus ir vertinamas Sibiu auksakalys Sebastianas Hannas. 1786 metais sklypą įsigijo ir dabartinius vėlyvojo baroko rūmėmus pastatė grafo žmona vaivadienė Rahel Bethlen. Vėliau pastatas priklausė įvairioms kilmingoms Transilvanijos šeimoms (pavyzdžiui, Bethlenams ir Kendeffi), o XIX a. viduryje (1850–1852 metais) čia gyveno ir kūrė austrų tapytojas Theodoras Stöcklas.

Kalvių arba Kalfų namas (Casa Calfelor) Sibiu mieste, esantis šalia garsiojo Moksleivių laiptų bokšto Huet aikštėje. Tai vienintelė tokio tipo keliaujančių pameistrių užeiga visoje Pietryčių Europoje, kurioje apsistoja jauni amatininkai iš Vokietijos, Prancūzijos, Šveicarijos bei Austrijos, keliaujantys po pasaulį ir tobulinantys savo įgūdžius. Šalia pastato stovi simbolinis „vinių medis“ (Stock-im-Eisen), į kurį kiekvienas čia užsukęs amatininkas įkala po vinį ar įrankio detalię, palikdamas savo pėdsaką šiame gyvajame amatininkų muziejuje.

Toliau kylu į kalnus! Transfagarasano kelias (DN7C) yra vienas įspūdingiausių, gražiausių ir labiausiai lankomų kalnų kelių ne tik Rumunijoje, bet ir visame pasaulyje. Jis kerta pačius aukščiausius Pietų Karpatų Făgăraș kalnus, sujungdamas du istorinius regionus – Transilvaniją ir Valakiją. Šis inžinerinis šedevras išsiskiria savo dramatiškais serpentinais, stačiais skardžiais, daugybe viadukų, tunelių bei kvapą gniaužiančiais alpiniais kraštovaizdžiais, dėl kurių jis pelnytai sulaukia pasaulinio dėmesio ir yra vadinamas viena geriausių vietų važiavimui automobiliu ar motociklu.

Didžiausiame 2 042 metrų aukštyje, šalia vaizdingojo Bâlea ežero, pasiekiamas aukščiausias kelio taškas, kuriame iškaltas ir ilgiausias beveik kilometro ilgio tunelis, sujungiantis abi kalno puses. Dėl tokių ekstremalių aukščių ir gausaus sniego šis maršrutas yra visiškai pravažiuojamas tik kelis mėnesius per metus (paprastai nuo birželio iki spalio pabaigos), o likusį laiką būna uždarytas.

 

Kelias buvo pastatytas tarp 1970 ir 1974 metų, valdant komunistiškajam diktatoriui Nicolae Ceaușescu. Jo sukūrimo priežastis buvo grynai karinė ir strateginė – po 1968 metų Sovietų Sąjungos invazijos į Čekoslovakiją diktatorius ošė baimėje dėl galimo analogiško puolimo prieš Rumuniją. Jis reikalavo saugaus ir greito šiaurės–pietų karinio koridoriaus per kalnus, kad kariuomenė galėtų operatyviai judėti nepriklausomai nuo to, kokius žemumų kelius kontroliuotų priešai.

 

Visgi šis gigantiškas projektas kainavo milžiniškas fizines ir žmogiškąsias aukas. Kelio tiesimui sunaudota apie 6 tūkstančiai tonų dinamito, darbai vyko itin sunkiomis sąlygomis, dalyvaujant tūkstančiams kareivių bei civilių darbininkų, o oficialiais ir neoficialiais duomenimis, kovoje su rūšiavimu uolose, sprogdinimais bei nuošliaužomis gyvybes neteko dešimtys ar net šimtai žmonių. Ironiška, bet kai kelias buvo baigtas, jo karinė karinė vertė jau buvo minimali, tačiau jis tapo nepakeičiamu šalies turizmo perlu ir technikos paminklu.

Bran pilis, stūksanti ant stačios uolos netoli Brašovo, yra viena garsiausių ir lankomiausių vietų visoje Rumunijoje, dažnai pasaulyje vadinama pačia Drakulos pilimi. Pati pilis pasižymi įspūdinga gotikine architektūra, kuria siauri, labirintą primenantys koridoriai, akmeniniai laiptai, paslaptingi kambariai ir iš bokštų atsiveriantys kvapą gniaužiantys Karpatų kalnų peizažai. Istoriškai pastatas ilgą laiką tarnavo kaip strateginė muitinės postas ir gynybinis tvirtovės mazgas, saugojęs prekybos kelią tarp Transilvanijos ir Valakijos, o vėliau vėl susigrąžino karališkosios rezidencijos statusą.

Nors ši pilis visame pasaulyje išgarsėjo kaip Drakulos buveinė, istorine prasme ji turi labai mažai bendro su tikruoju Vladu Tepešu, kuris inspiravo šį personažą. Vladas Tepešas čia niekada negyveno – jo ryšys su pilimi greičiausiai apsiriboja vos keliomis dienomis kalėjime arba trumpu apsilankymu žygių metu, o Bramo Stokerio romane aprašytos pilies vieta net nesutampa su šia geografine lokacija.

 

Nepaisant realių istorinių įrodymų trūkumo, pilis sulaukia milžiniško turistų dėmesio dėl galingos popkultūros įtakos, kraupios ir romantizuotos vampyro legendos bei puikiai išlaikytos viduramžiškos paslaptingos atmosferos. Žmonės iš viso pasaulio plūsta į Braną norėdami patys pajausti gotikinį siaubo romanų dvelksmą, pasigrožėti autentišku interjeru bei įsigyti galybę suvenyrų su Drakulos atributika, todėl ši vieta išlieka neginčijamu Rumunijos turizmo magnetu. Teko pabūvoti jos viduje. Dalijuosi keliais kadrais.

Šioje nuotraukoje užfiksuota istorinė Brašovo (Brașov) miesto tarybos aikštė (Piața Sfatului), kurioje išsiskiria senoji tarybos būstinė su laikrodžio bokštu (Casa Sfatului) bei fone stūksanti žalioji Tâmpa kalva. Pats Brašovas yra vienas lankomiausių ir gražiausių Rumunijos miestų, įsikūręs vaizdingame Karpatų kalnų slėnyje ir giliai pulsuojantis viduramžių saksų dvasia. Jis ypatingas savo puikiai išlaikytu senamiesčiu, gotikiniais šedevrais (tarp kurių garsėja garsi „Juodoji bažnyčia“), siauriausia šalyje Sforos gatve bei tuo, kad miestas yra idealiai sujungtas su aplinkinėmis Transilvanijos paslaptimis, nes yra visai šalia Brano pilies ir kitų istorinių tvirtovių.

Trečioji diena. Peleš rūmai ir Sinajos kurortas

Pelešo rūmai – labiausiai nustebinęs objektas Rumunijoje, kurį rekomenduočiau pamatyti labiausiai! Pelešo rūmai, esantys vaizdingame Sinajos kurorte Karpatų kalnuose, buvo pastatyti tarp 1873 ir 1914 metų pagal pirmojo nepriklausomos Rumunijos karaliaus Karolio I užsakymą. Valdovas, pakerėtas vietinės kalnų gamtos grožio, nusprendė čia įsirengti įspūdingą karališkąją vasaros rezidenciją, kuri taip pat simbolizuotų jaunos bei modernėjančios Rumunijos valstybės klestėjimą.

 

Architektūrine prasme tai yra neįtikėtinai puošnus vokiečių neorenesanso ir gotikos atgimimo stiliaus šedevras, primenantis pasakų pilis. Pelešo rūmai išsiskyrė ne tik savo prabanga, bet ir pažangiausiomis tų laikų technologijomis – tai buvo pirmoji pilis Europoje, visiškai aprūpinta elektros energija iš nuosavo generatoriaus, taip pat turėjusi centrinį šildymą bei liftą.

 

Sovietmečiu, panaikinus monarchiją, komunistų režimas rūmus nacionalizavo, o vėliau jie buvo paversti muziejumi. Šiandien šis architektūros perlas su daugiau nei 160 prabangių kambarių, gausia meno, ginklų bei unikalizuotų teminių salų kolekcija yra viena lankomiausių ir gražiausių vietų visoje Rumunijoje. Nieko nebekomentuosiu, tik apsidairykite, visko perteikti neįmanoma.

Sinajaus vienuolynas (Mănăstirea Sinaia), įsikūręs vaizdingame Karpatų kalnų kurorte, yra viena svarbiausių ir dvasingiausių dvasinių bei istorinių vietų Rumunijoje. Šią šventovę XVII amžiaus pabaigoje (1690–1695 metais) fundavo rumunų didikas ir valdytojas Michailas Kantakuzinas (Mihail Cantacuzino), sugrįžęs iš piligriminės kelionės į Šv. Kotrynos vienuolyną Sinajaus pusiasalyje Egipte. Būtent nuo šio įvykio ir pats vienuolynas, o vėliau ir aplink jį išaugęs miestas gavo Sinajaus vardą.

Architektūrine prasme kompleksas yra išskirtinis, nes jį sudaro dvi skirtingu laiku pastatytos bažnyčios. Mažoji, senesnioji bažnyčia buvo pastatyta pačioje XVII a. pabaigoje ir pasižymi jaukiu, tradiciniu brankojų architektūros stiliumi bei vertingomis senomis freskomis. Šalia jos iškilusi Didžioji bažnyčia, pastatyta XIX amžiaus pabaigoje, stebina savo didybe, bizantiško stiliaus elementais ir yra tapusi viena iš pagrindinių karališkosios šeimos bei vietos tikinčiųjų susibūrimo vietų.

 

Ši vieta ypatinga ir tuo, kad ji yra neatsiejamai susijusi su Rumunijos karališkąja šeima – kurį laiką vienuolyno komplekse gyveno ir pats karalius Karolis I, kol netoliese buvo statomi garsieji Pelešo rūmai. Šiandien veikiančiame vienuolyne taip pat veikia turtingas muziejus, kuriame saugomi pirmieji rumuniški Biblijos vertimai, senovinės ikonos, religiniai reikmenys bei vertingi meno dirbiniai, pritraukiantys tūkstančius piligrimų ir turistų iš viso pasaulio.

Dar ne viską papasakojau apie Rumunijoje matytus dalykus, bet visko smulkmeniškai ir neperteiksiu. Įrašas ir taip išėjo be galo platus ir didelis. Labai paranku bet kada man pačiam atsiversti ir pamatyti, prisiminti, pasitikslinti tam tikrus dalykus ir momentus. Tikiuosi, kad ir Jums, kurie skaitote ir skaitysite šį įrašą, bus naudinga ir įdomu!

 

Maištinga Siela