Čekija ir Slovakija: čekų ir slovakų kalbų panašumai ir skirtumai (Vakarų slavų istorija)

Sveiki, mielieji!
 
Tęsiu vieną iš savo įdomybių – domėtis kalbotyra ir kalbų raida, tad šįkart mano žvilgsnis į Centrinę Europą. Čekų ir slovakų kalbos dažnai apibūdinamos kaip seserinės kalbos, priklausančios vakarų slavų kalbų grupei, ir jų tarpusavio santykis yra unikalus reiškinys pasaulio kalbotyroje. Šis artumas pasižymi itin aukštu tarpusavio suprantamumo laipsniu, kuris sėkmingai išliko net ir po 1993 metais įvykusio taikaus Čekoslovakijos išsiskyrimo. Ši istorinė „Aksominė skyryba“ politiškai atskyrė dvi valstybes, tačiau kalbiniu požiūriu jos išliko itin glaudžiai susijusios, nes šių tautų komunikacija dažnai vyksta kiekvienam kalbant savo gimtąja kalba, nekeliant jokių esminių suvokimo barjerų, kaip kad patiria, sakykim, pernelyg nutolusios lietuvių ir latvių giminingos kalbos.
 
Lingvistiniu požiūriu čekų ir slovakų kalbos sudaro vientisą dialektinį kontinuumą, kuriame slovakų kalba dažnai laikoma konservatyvesne atmaina, geriau išlaikiusia archajiškus slavų kalbų bruožus. Čekų kalba, būdama veikiama intensyvios urbanizacijos ir Vakarų Europos kultūrinės įtakos, per šimtmečius patyrė daugiau struktūrinių pokyčių, ypač morfologijoje ir žodžių daryboje. Šis skirtumas tarp „konservatyvumo“ ir „inovatyvumo“ yra pagrindinis akcentas, kurį pabrėžia modernieji slavistikos tyrėjai, analizuodami šių dviejų sistemų evoliucinę trajektoriją.
 
Fonetiškai šios kalbos turi svarbių skiriamųjų bruožų, iš kurių garsiausias yra specifinis čekų kalbos priebalsis „ř“, tariamas kaip minkštas „r“ su įtemptu šnypščiamuoju elementu ir reikalaujantis išskirtinės artikuliacinės mankštos. Tuo tarpu slovakų kalba pasižymi platesne ilgųjų balsių sistema bei jų harmonija, kas kalbai suteikia ypatingą melodingumą ir „dainuojamąjį“ pobūdį. Nors abiejų kalbų fonetinės sistemos yra pakankamai giminingos, šie maži fonologiniai skirtumai iškart leidžia ausiai atpažinti, ar kalba yra čekas, ar slovakas, net jei jie vartoja panašų žodyną.
 
Nors didžioji dalis leksikos sutampa, kalbose gausu vadinamųjų „klaidingų draugų“, kurie kasdieniame gyvenime sukuria ne vieną linksmą ar keblią situaciją. Pavyzdžiui, bendrinis žodis „čerstvý“, kuris čekų kalboje reiškia „šviežias“ (pvz., šviežia duona), slovakų kalboje gali įgauti visai kitokią reikšmę ar atspalvį. Tokie semantiniai poslinkiai per ilgą laiką atskyrė šias kalbas, todėl net ir puikiai suprantant kalbą, reikia nuolat budėti, kad išvengtumėte subtilių prasminių neatitikimų, kurie dažnai tampa kalbinių anekdotų šaltiniu.
 
Gramatiniu požiūriu slovakų kalbos sistema yra laikoma kiek reguliaresne, nuoseklesne ir logiškesne, todėl užsieniečiams, bandantiems perprasti slavų kalbų pasaulį, ji dažnai atrodo priimtinesnė. Čekų kalba pasižymi itin sudėtinga nuolatinių galūnių kaitų sistema ir istoriškai susiklosčiusiais gramatiniais archaizmais, kurie reikalauja iš kalbėtojo didelio dėmesio. Tai, kas slovakų kalboje yra standartizuota ir taisyklėmis apibrėžta, čekų kalboje dažnai reikalauja specifinės „kalbinės nuojautos“, todėl mokymosi procese čekų kalba vertinama kaip techniškai sunkesnis riešutas.
 
Kalbotyros autoritetai, tokie kaip čekų kalbininkas Františekas Trávníčekas ir slovakų kalbininkas Ľudovítas Novákas, dar XX amžiaus viduryje padėjo pamatus šiandieniniam šių kalbų suvokimui, akcentuodami jų neatsiejamą istorinę vienovę. Jie tyrinėjo kalbas kaip organiškus darinius, kurie evoliucionavo ne izoliacijoje, o nuolatiniame kontakte. Jų atlikti darbai įrodė, kad literatūrinės kalbos normos buvo suformuotos remiantis tų laikų dialektine įvairove, o ne dirbtinai išrasta sistema, todėl kalbų struktūrose užkoduota visa Centrinės Europos tautų istorija.
 
Mokslininkas Františekas Trávníčekas savo fundamentalioje veikloje nuodugniai nagrinėjo čekų kalbos raidos dėsningumus, pabrėždamas, kad ji susiformavo per ilgą procesą integruojant įvairias vakarų slavų tarmes į vieningą literatūrinę kalbą. Jo darbai parodė, kaip socialiniai ir politiniai veiksniai, pavyzdžiui, švietimo reforma ar literatūrinės kultūros augimas, formavo kalbos normą, kurią čekai iki šiol laiko savo nacionalinio identiteto stuburu. Trávníčekas sugebėjo įrodyti, kad net ir standartizuota kalba išlaiko gilias šaknis paprastų žmonių vartojamoje šnekamojoje kalboje.
 
Kiti žymūs slavistikos tyrėjai, tarp jų Janas Holubas, dažnai slovakų kalbą įvardija kaip „tarpinę grandį“ tarp čekų ir pietų slavų kalbų. Tai leidžia daryti prielaidą, kad būtent slovakų kalbos struktūroje iki mūsų dienų išliko daugybė archajiškų bruožų, kurie čekų kalboje per pastaruosius šimtmečius buvo išstumti arba pakeisti naujesnėmis formomis. Šis požiūris leidžia mokslininkams geriau suprasti, kaip vyko slavų migracija ir kokią įtaką kaimyninės kultūros turėjo kalbų diferenciacijai.
 
Visuomeniniame gyvenime čekai itin didžiuojasi savo literatūrine kalba ir jos turtinga tradicija, siekiančia reformatoriaus Jano Huso laikus, kurie padėjo pagrindus rašybos reformoms. Slovakai savo ruožtu labiausiai vertina savo kalbos melodingumą ir neretai pabrėžia, kad būtent slovakų kalba yra suprantamesnė visiems slavų tautų atstovams nei čekų kalba. Šis savęs vertinimas ir „kalbinio pranašumo“ pojūtis kartais tampa smagių diskusijų priežastimi, kai čekai pabrėžia savo rašto kultūros gylį, o slovakai – savo kalbos natūralumą ir skambumą.
 
Istoriniai nesutarimai tarp šių tautų dažnai kildavo būtent dėl kalbinio dominavimo klausimų, kai čekai istoriškai dažnai laikydavo slovakų kalbą tiesiog čekų kalbos tarme. Toks požiūris slovakams kėlė natūralų pasipiktinimą ir skatino griežtą savo nacionalinio identiteto gynybą, kas galiausiai privedė prie slovakų literatūrinės kalbos kodifikavimo. Šis procesas buvo ne tik kalbinis, bet ir politinis ėjimas, įtvirtinęs slovakus kaip savarankišką tautą, turinčią teisę į savo unikalų kultūrinį ir kalbinį išraiškos būdą.
 
Slavų kilmė, pagrįsta indoeuropiečių kalbų teorija ir Maxo Vasmerio etimologiniais tyrimais, aiškiai apibrėžia čekus ir slovakus kaip tautas, kilusias iš bendros protėvių kalbos, kuri pradėjo skilti pirmojo tūkstantmečio viduryje. Ši bendra šaknis yra tai, kas vienija visas slavų tautas, nepaisant religinių ar istorinių skirtumų. Tyrimai rodo, kad šis giminingumas yra ne tik teorinis, bet ir apčiuopiamas, matomas per bendrą leksiką ir gilias, senovines gramatines struktūras, kurios išliko per tūkstantmečius.
 
Sąsajos su Lietuva pasireiškia per bendrą indoeuropietišką prigimtį bei archajiškus leksikografinius panašumus, tokius kaip lietuviškas žodis „sūnus“ ir slaviškas „syn“, ar „vilkas“ ir „vlk“. Šie pavyzdžiai nėra tik atsitiktiniai sutapimai, tai – gyvi liudininkai gilios Europos kalbinės vienovės, kuri mus visus sieja per archajišką gramatinę struktūrą. Nors mūsų kalbos per tūkstančius metų nuėjo skirtingus kelius, šios „bendros šaknys“ leidžia mums geriau suprasti, kad net ir skirtingos kalbų grupės yra dalis vienos didelės kalbinės šeimos, turinčios bendrą protėvį ir panašius vystymosi principus.
 
Maištinga Siela

Moterų vaizdavimas Antikos literatūroje. Ar turime herojiniuose epuose ir litertaūroje moterų herojų?

 Antigionė pasirenka mirtį.

Sveiki!
 
Ar pastebėjote, kad Antikos literatūroje moterys dažnai vaizduojamos kaip tyliosios pagalbininkės, tačiau neretai vyrams padeda tapti herojais? Koks iš tikrųjų moterų vaidmuo, pvz., antikinėse dramose ar herojiniuose epuose? Šis įrašas būtent apie moterų vaizdavimą ir heroizmą.
 
Antikos literatūra yra fundamentas, ant kurio stovi visa Vakarų kultūros vaizdinių sistema, o moters figūra šiuose tekstuose atlieka esminį vaidmenį formuojant archetipinius elgesio modelius. Literatūrologiniai tyrimai, ypač remiantis klasikinės filologijos atstovų, tokių kaip Froma Zeitlin ar Mary Lefkowitz, įžvalgomis, rodo, kad moteris antikoje nėra tik literatūrinis personažas, o veikiau simbolinė funkcija, per kurią autoriai tyrinėja tvarkos ir chaoso, namų ir viešumos, prigimties ir kultūros priešpriešas.
 
Analizuojant Homero epus, ypač „Iliadą“, matome akivaizdų kiekybinį disbalansą: moterų vaidmuo čia yra periferinis, palyginus su vyrų herojiškais žygdarbiais. Statistinė analizė rodo, kad moterų dialogai ir veiksmų aprašymai sudaro mažiau nei 10–15 % viso teksto apimties. Tačiau kokybiškai šios figūros yra itin reikšmingos; pavyzdžiui, Andromachė tampa kenčiančios motinos ir ištikimos žmonos archetipu, o Helena – „gražiosios svetimšalės“, kuri dėl savo grožio tampa karo priežastimi ir simboliniu objektu, neturinčiu balso spręsti savo pačios likimą.
 
„Odisėjoje“ moterų reikšmė tampa daugialypė, atsiranda namų ir kelionės, ištikimybės ir išdavystės archetipai. Penelopė yra vienas ryškiausių moters modelių, atstovaujantis protui, kantrybei ir „metis“ – klastingam sumanumui, kuris išsaugo namų ūkį Odisėjo nebuvimo metu. Literatūrologai pabrėžia, kad Penelopė nėra pasyvi stebėtoja; ji veikia per audimą ir derybas, tapdama strateginio mąstymo pavyzdžiu, kuris priešinamas vyriškam fiziniam jėgos demonstravimui, būdingam Odisėjui.
 
Graikų tragedija, ypač Euripido kūryba, atneša radikalius pokyčius moters vaizdavime. Čia moteris iš „objekto“ virsta „subjektu“, dažnai nešančiu destruktyvią, bet galingą jėgą. Medėja, viena sudėtingiausių figūrų antikos literatūroje, atspindi „svetimšalės“ ir „keršytojos“ archetipą. Euripidas per ją nagrinėja racionalumo ir emocijų konfliktą, parodydamas, kaip patriarchalinės sistemos engiama moteris gali sugriauti nusistovėjusią tvarką. Tyrimai rodo, kad tragikai dažnai naudojo moters figūrą kaip įrankį parodyti pamatinius socialinius lūžius.
 
Antigonė, Sofoklio tragedijoje, įkūnija „besipriešinančiosios“ archetipą, kuris drąsiai meta iššūkį valstybinei tvarkai dėl dieviškų ir šeimyninių įstatymų. Ši figūra literatūrologų vertinama kaip etinio imperatyvo simbolis, kurioje susiduria prigimtinė teisė ir žmogaus sukurti įstatymai. Antigonė atskleidžia moterį ne kaip priedėlį prie vyro, o kaip savarankišką etinę agentę, kurios auka tampa moraliniu orientyru visai bendruomenei.
 
Procentinis pasakojimų apie moteris pasiskirstymas antikos literatūroje akivaizdžiai demonstruoja patriarchalinį struktūravimą. Vyrų nuotykių, karų ir politinių intrigų aprašymai dominuoja epikoje ir istorinėje prozoje (pvz., Herodoto ar Tukidido darbuose), kur moterys paminimos tik kaip dinastinių jungčių ar pasipiktinimo objektas. Tačiau mitologijoje ir tragedijoje moterų vaidmuo didėja, nes jos tampa priemone dramatiškiems konfliktams, kurių neįmanoma išspręsti vien vyriška logika, plėtoti.
 
Archetipų teorija, taikoma antikos literatūrai, leidžia išskirti kelis pagrindinius moterų tipus: „demoniškąją“ (pvz., Kirka ar Kalipsė), kuri gundo ir sulaiko herojų; „globėją“ (pvz., Atėnė, nors ji ir deivė, dažnai atlieka motinišką funkciją Odisėjui); ir „auką“. Šie archetipai veikia kaip pastovūs modeliai, kurie leidžia antikos auditorijai atpažinti personažo vietą visuomenės hierarchijoje bei etinėje sistemoje, suteikiant pasakojimams didesnį gylį.
 
Romėnų literatūroje, pavyzdžiui, Vergilijaus „Eneidoje“, moters vaizdavimas įgauna politinį atspalvį. Didonė yra „tragiškos karalienės“ archetipas, kurios meilė ir mirtis tampa būtina aukomis tam, kad būtų įkurta Roma. Literatūrologai pastebi, kad Didonė yra vaizduojama kaip stipri valdovė, tačiau jos moteriškumas (aistra) yra priverstas nusileisti vyriškai prievolei. Tai rodo, kaip antikos autoriai per moterį modeliavo imperijos kūrimo ideologiją.
 
Lyginant su vyrais, moterų „herojiškumas“ antikoje dažniausiai yra ne išorinis, o vidinis ar namų erdvės kontekste. Jei vyras herojus įgyvendina savo potencialą mūšio lauke, tai moteris herojė – kančioje, ištikimybėje ar proteste prieš sistemą. Tai neatima iš jų herojiškumo, bet keičia jo raiškos formą. Tyrėjai akcentuoja, kad toks pasidalijimas atspindi realią antikos gyvenimo realybę, kurioje viešoji erdvė buvo prieinama tik vyrams.

 
Taip pat svarbu paminėti satyrinę ar komišką moterų pusę, ypač Aristofano komedijose. „Lisistratėje“ matome „socialinės reformatorės“ archetipą, kur moterys per pasyvųjį pasipriešinimą (lytinį streiką) priverčia vyrus nutraukti karą. Nors tai komedija, ji parodo, kad net ir to meto literatūroje buvo suvokiamas moterų potencialas daryti įtaką viešiesiems procesams, net jei tai buvo daroma per juoko prizmę.
 
Moksliniai tyrimai, analizuojantys moterų kalbą antikos tekstuose, dažnai nurodo, kad jos dažnai naudoja retoriką, susijusią su emocijomis, pranašystėmis ar ritualais, kas jas išskiria iš vyrų loginės, politinės argumentacijos. Tai nėra silpnumo ženklas, o greičiau kitokia galios forma. Moteris antikoje dažnai yra tarpininkė tarp žmonių pasaulio ir dieviškosios sferos, kas suteikia joms tam tikrą neliečiamumo ir autoriteto aurą.
 
Apibendrinant galima teigti, kad moterys antikos literatūroje nėra vienodos. Nors jų kiekybiškai mažiau nei vyrų, jų simbolinė vertė yra milžiniška. Nuo Penelopės kantrybės iki Medėjos įniršio, šios figūros suformavo pamatinę Vakarų literatūros tradiciją. Jos atspindi ne tik antikos visuomenės požiūrį į moterį, bet ir universalius žmogiškuosius išgyvenimus, kurie yra aktualūs ir šiandienos literatūrologiniuose tyrinėjimuose bei kultūrinėje savimonėje.
 
Maištinga Siela

Romos imperija, istorija: romėnų pirtys, seksualinis gyvenimas, homoseksualumas ir seksualinis Romos imperatorių bei karalių gyvenimas

 

Sveiki!
 
Vis dar domiuosi po „Įdomiosios sekso istorijos“ (Kate Lister) knygos seksualine žmonijos istorija ir šįkart žvilgsnis po mano straipsnio apie tai, kad Romą sugriovė gėjai (taip niekada nebuvo! – o patį skaitykite ČIA), nutariau labiau žvilgtelėti, o koks gi iš tikrųjų buvo Romos imperijos žmonių seksualinis gyvenimas.
 
ROMOS IMPERIJOS KARIŲ IR PAPRASTŲ PILIEČIŲ SEKSUALINS GYVENIMAS
 
Romos imperijos seksualinis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su socialiniu statusu, galia ir patriarchalinėmis struktūromis, kur vyro seksualumas dažnai buvo vertinamas per dominavimo prizmę. Senovės Romoje seksualiniai santykiai buvo suvokiami ne tiek per meilės ar orientacijos, kiek per aktyvaus ir pasyvaus vaidmens dikotomiją, kurioje laisvas romėnas pilietis visada turėjo užimti „akto vykdytojo“ poziciją, nepriklausomai nuo partnerio lyties.
 
Vedybos Romoje buvo sudaromos visų pirma dėl politinių bei ekonominių priežasčių, siekiant sujungti gimines ir užtikrinti teisėtus įpėdinius. Vestuvių apeigos buvo teisiškai ir religingai reglamentuotos: nuotaka būdavo palydima į jaunikio namus, o sąjunga įtvirtinama aukojimu dievams ir bendru sutarimu. Nors vedybos buvo laikomos visuomeniniu įsipareigojimu, ištikimybė buvo reikalaujama daugiausia iš žmonų, kurių seksualinis gyvenimas turėjo apsiriboti tik vyru, kad būtų užtikrintas paveldėjimo aiškumas.
 
Prostitucija Romos imperijoje buvo legalus, reglamentuotas ir itin paplitęs verslas, prieinamas visų socialinių sluoksnių vyrams. Prostitutės (meretrices) dažnai dirbdavo viešuosiuose namuose (lupanaria), kurie buvo įsikūrę netoli forumų ar teatrų, o jų paslaugos kainavo palyginti pigiai, todėl buvo prieinamos net vargingiausiems piliečiams. Istoriniai šaltiniai rodo, kad sekso paslaugas teikiančios moterys buvo registruojamos vietos valdžios ir privalėjo dėvėti specialius drabužius, atskiriančius jas nuo „padorių“ matronų.
 
Romėnų pirtys (thermae) buvo ne tik higienos, bet ir socialinio gyvenimo bei pramogų centrai, kuriuose ribos tarp viešosios ir privačios erdvės neretai išsitrindavo. Jose vyrai galėdavo užmegzti neformalius santykius su prostitutėmis ar kitais lankytojais, pirtys tapdavo vieta, kurioje seksualiniai susitikimai vykdavo gana atvirai. Ši aplinka palengvino įvairių formų seksualinę sąveiką, įskaitant ir atsitiktinius santykius tarp tos pačios lyties asmenų.
 
Karinės kampanijos metu romėnų kariai, žygiuojantys per Europą, sekso įgeidžius patenkindavo per užkariautų teritorijų išteklius. Paskui armijas dažnai sekdavo „sekso vergyčių“ arba prostitučių stovyklos, kurios aprūpindavo kareivius paslaugomis, taip pat buvo dažnai pasinaudojama vietos gyventojų, ypač moterų ir vaikų, išnaudojimu. Tai buvo laikoma viena iš karo „naudos“ dalių, o seksualinė prievarta prieš vietinius gyventojus buvo sisteminė, nors retkarčiais ir ribojama karinės drausmės.
 
Homoseksualumas, kaip mes jį suprantame šiandien (tapatybinis), Romoje neegzistavo; egzistavo tik įvairios seksualinės praktikos. Vyrų santykiai su jaunesniais vyrais (dažniausiai vergais ar žemesnio statuso asmenimis) buvo visuomenės priimtinumo ribose, jei romėnas pilietis išlaikydavo aktyvų vaidmenį. Toks elgesys nebuvo laikomas homoseksualumu, o veikiau būdu demonstruoti savo viršenybę ir vyriškumą, nes seksualinis dominavimas buvo neatsiejamas nuo politinės galios.
 
Seksualinė vergystė buvo pamatinė imperijos ekonomikos ir socialinės santvarkos dalis, užtikrinanti begalinį seksualinį prieinamumą savininkams. Vergai ir vergės buvo laikomi savo šeimininkų nuosavybe be jokių teisių į savo kūną, todėl jų seksualinis išnaudojimas buvo visiškai legalus ir etiška norma. Romėnų elitas dažnai turėdavo specialiai apmokytų vergų, kurie teikdavo seksualines paslaugas, o namų vergai buvo nuolatiniame seksualinės grėsmės akivaizdoje.
 
Transvestai ir „moteriško elgesio“ vyrai Romos kultūroje dažniausiai būdavo pašaipos objektu, tačiau tam tikrose kultinėse ar pramoginėse sferose jie egzistavo. Kai kurie istoriniai šaltiniai (pavyzdžiui, apie imperatorių Heliogabalą) aprašo asmenis, kurie sąmoningai rinkosi moteriškus drabužius ar vaidmenis, tačiau tokie atvejai paprastai būdavo siejami su dekadanso, beprotybės ar politinio silpnumo įvaizdžiu. Visuomenė tokį elgesį toleravo tik tol, kol jis netrukdė imperijos stabilumui.
 
Ištikimybė ir santuokinė moralė buvo nuolatiniame konflikte su realia romėnų elito praktika, kurioje meilužės ir meilužiai buvo įprastas reiškinys. Nors filosofai (pvz., stoikai) skatino saiką ir susivaldymą, faktinė elito gyvensena, ypač po įvairių banketų, pasižymėdavo didžiule seksualine laisve. Tai rodė, kad viešoji moralė buvo labiau deklaratyvi nei praktinė, o turtingiesiems seksualiniai nuotykiai buvo ne tik malonumas, bet ir statuso patvirtinimas.
 
Romos imperijos seksualinė kultūra buvo itin utilitarianistinė ir hierarchinė, kurioje žmogaus kūnas, ypač vergo ar žemesnio statuso asmens, buvo traktuojamas kaip priemonė aukštesniojo statuso asmens poreikiams tenkinti. Seksualinis gyvenimas buvo persmelktas galios santykių, o prostitucija, išnaudojimas ir įvairios seksualinės praktikos, kurios šiandien galėtų būti vertinamos prieštaringai, sudarė kasdienio romėnų imperijos gyvenimo audinį.
 
ROMOS IMPERIJOS IMPERATORIŲ, KARALIŲ IR KITŲ VALDOVŲ SEKSUALINIS GYVENIMAS
 
Romos elito seksualinis gyvenimas buvo neatsiejamas nuo jų politinės galios, o imperatoriai bei konsulai naudojosi privilegija paversti savo asmeninius potraukius viešaisiais pareiškimais. Skirtingai nei eiliniai piliečiai, kurie turėjo derintis prie socialinių normų ir ribotų finansinių išteklių, aukščiausio rango vadovai galėjo sau leisti nepaisyti jokių moralinių ar teisinių suvaržymų. Jų seksualinė elgsena dažnai tapdavo instrumentu, kuriuo jie demonstravo savo visišką dominavimą ir dieviškąjį statusą, todėl tai, kas paprastam žmogui būtų užtraukę gėdą, jiems suteikdavo galimybę įtvirtinti savo autoritetą.
 
Julijus Cezaris, nors ir buvo vienas įtakingiausių Romos lyderių, garsėjo itin audringu ir ne visada visuomenės palaikomu seksualiniu gyvenimu, kuris dažnai buvo naudojamas kaip politinis ginklas prieš jį patį. Senovės autoriai, įskaitant Svetonijų, užsimena apie jo ankstyvus ryšius su Bitinijos karaliumi Nikomedu, kurie Cezariui prilipdė pašaipų „Bitinijos karalienės“ titulą. Nors šie gandai galėjo būti politinių oponentų šmeižtas, pats Cezaris nesistengė jų kategoriškai neigti, o jo gebėjimas suvilioti galingų romėnų žmonas buvo atvirai aptarinėjamas visame mieste, taip pabrėžiant jo nenugalimumą visose gyvenimo srityse.
 
Kaligula yra bene ryškiausias pavyzdys, kaip neribota valdžia kartu su seksualine laisve gali virsti visiškai nekontroliuojamu elgesiu, kuris šokiravo net visko mačiusią romėnų aristokratiją. Pasak istorikų, jis savo seksualinius poreikius tenkino prievarta, neskirdamas dėmesio tam, ar partneris yra laisvas pilietis, ar vergas, ir garsėjo incestiniais santykiais su savo seserimis. Jo rūmuose veikė savotiškas viešnamis, kuriame imperatorius priversdavo senatorių žmonas teikti paslaugas, taip pažemindamas aukščiausius valstybės pareigūnus ir parodydamas, kad prieš jo norus niekas nėra apsaugotas.
 
Imperatorius Neronas taip pat peržengė visas įmanomas padorumo ribas, savo seksualinius nuotykius paversdamas viešais ritualais, kurie turėjo sukrėsti konservatyvesnius piliečius. Jis buvo vedęs tiek vyrus, tiek moteris, o ceremonijos, kuriose jis pats atlikdavo „nuotakos“ vaidmenį, buvo tiesioginis iššūkis tradiciniam romėniškam vyriškumo supratimui. Neronas siekė visiško laisvumo ir niekino tradicines santuokos normas, todėl jo seksualinis gyvenimas buvo suvokiamas ne kaip malonumas, o kaip sąmoningas esamos santvarkos ir moralinių vertybių griovimas.
 
Imperatorius Tiberijus savo valdymo pabaigoje Kaprio saloje sukūrė uždarą seksualinę utopiją, kurioje leido sau įgyvendinti pačias iškrypėliškiausias fantazijas toli nuo Romos akių. Istoriniai šaltiniai mini jo pomėgį stebėti vaikus, kuriuos jis vadino „žuvytėmis“, plaukiojančius aplink jį baseinuose ir atliekančius seksualinius veiksmus. Tai rodo, kad aukščiausi valdovai galėjo sukurti visiškai autonomiškas pasaulio versijas, kuriose jų įgeidžiai tapdavo vieninteliu įstatymu, o bet kokios moralinės normos buvo paliekamos už salos krantų.
 
Vis dėlto imperatoriai ir konsulai negalėjo visiškai nepaisyti visuomenės nuomonės, ypač kai jų elgesys tapdavo per daug akivaizdžiu iššūkiu tradiciniams romėniškiems idealams. Nors jie galėjo daryti beveik viską, dažnai buvo stengiamasi išlaikyti bent šiokią tokią fasadinę padorumo išvaizdą, siekiant išvengti „tirono“ etiketės, kuri galėjo tapti dingstimi nužudymui ar perversmui. Pavyzdžiui, santykiai su vergais buvo visiškai legalūs, tačiau viešas per didelis prisirišimas prie žemo rango asmenų buvo laikomas silpnumo požymiu.
 
Romėnų valdovai taip pat dažnai naudojo seksualinius santykius kaip diplomatinę priemonę, siekdami užtikrinti sąjungas ar atsiskaityti už politinę paramą. Karaliai ir kunigaikščiai, lankydamiesi Romoje, dažnai įsitraukdavo į seksualinius santykius su įtakingais romėnais, taip bandydami stiprinti savo ryšius su imperijos centru. Tai rodo, kad seksualumas buvo įpintas į sudėtingą galios žaidimų tinklą, kur net patys intymiausi veiksmai turėjo politinę kainą ar vertę.
 
Išskirtinumas tarp valdovų ir piliečių pasireiškė ir galimybe turėti didžiulius haremus bei įvairiausių tautybių partnerių, kurie būdavo surenkami iš visų imperijos kampelių kaip savotiški prabangos atributai. Jei eiliniai romėnai dažniausiai tenkinosi savo socialinio sluoksnio atstovais arba vietinėmis prostitutėmis, tai imperatoriai demonstravo savo galią per egzotiką, pasirinkdami partnerius, kurie pabrėždavo imperijos platumą ir jų asmeninį dominavimą pasaulyje.
 
Seksualiniai Romos imperijos lyderių gyvenimai rodo, kad valdžia buvo galutinis afrodiziakas, leidęs jiems peržengti bet kokias žmogaus elgesio ribas. Nors jų veiksmai dažnai buvo atvirai smerkiami istorikų, jie patys jautėsi esą aukščiau bet kokios moralės, nes jų seksualiniai įgeidžiai buvo traktuojami kaip neatsiejama absoliučios galios išraiška. Tokiu būdu imperatorių miegamieji tapdavo vietomis, kuriose buvo ne tik tenkinami poreikiai, bet ir sprendžiamas imperijos likimas ar tiesiog demonstruojamas visiškas atotrūkis nuo įprasto piliečio gyvenimo realybės.
 
Maištinga Siela

Asmenybė. Johnas Saulas (1857-1904): pirmasis homoseksualas teisme prisipažinęs, kad didžiuojasi, kas jis yra

 Nuotrauka kurta DI, deja, tikros John Saul nuotraukos nėra išlikusios.

Sveiki!
 
Tęsiu įdomių asmenybių pasakojimus iš Dr. Kate Lister knygos „Įdomioji sekso istorija“, kuri davė man inspiracijos plačiau pasidomėti vienokiomis ar kitokiomis asmenybėmis ir šįkart mano žvilgsnis krypsta į Džoną Saulą arba, kaip knygoje verčiama Johną Saulą (angl. John Saul).
 
Johnas Saulas (1857–1904), dažnai vadinamas Jacku Saulu arba „Dublin Jacku“, buvo prieštaringa ir spalvinga figūra XIX a. pabaigos Airijos bei Anglijos socialiniame gyvenime. Dirbdamas vyrų prostitute, jis tapo liūdnai pagarsėjusiu asmeniu, kurio vardas buvo neatsiejamai susietas su to meto moraliniais skandalais ir slaptais visuomenės sluoksniais. Nors istorinių žinių apie atskirus to laikotarpio vyrų sekso paslaugų teikėjus trūksta, Saulas išsiskiria tuo, kad jo gyvenimas tapo ne tik sensacingų laikraščių antraščių, bet ir vėlesnių mokslinių tyrimų objektu. Jis nebuvo tik pasyvus savo aplinkos stebėtojas; priešingai, jis buvo laikomas nepriklausomu ir drąsiu asmeniu, kuris, būdamas atstūmimo figūra, atsisakė priimti jam primestą visuomenės statusą bei gėdą.
 
Jo veikla buvo glaudžiai susipynusi su aukštuomenės atstovais, o tai ir lėmė jo atsidūrimą didžiųjų homoseksualių skandalų sūkuryje. Saulas tapo plačiai žinomas po savo sensacingų parodymų liūdnai pagarsėjusiame Klyvlendo gatvės skandale (Cleveland Street scandal), kuris sukrėtė ne tik Londoną, bet ir visą pasaulį. Šis skandalas atskleidė slaptus vyrų viešnamius, kuriuose lankydavosi įtakingi aristokratai ir valdininkai. Saulas, dalindamasis detalėmis apie savo santykius su didikais, tapo viešojo gyvenimo taikiniu. Jo pasakojimai, išspausdinti laikraščiuose, įamžino jį kaip asmenį, kuris atvirai kalbėjo apie savo patirtis, nors tokia atvirumo kaina buvo didžiulė visuomenės smerkimo našta.
 
Bylinėjimosi procesai, kuriuose Saulas dalyvavo, atskleidė sudėtingą to meto teisinę sistemą, bandžiusią užmaskuoti galingųjų nuodėmes. Nors jis buvo įpainiotas į teisinius ginčus, galiausiai Saulo atžvilgiu bylos dažnai nesibaigdavo griežtomis bausmėmis, kokias patirdavo kiti. Jo išteisinimas ar baudžiamojo persekiojimo išvengimas dažnai siejamas su sudėtingais ryšiais tarp turtingųjų klientų ir tų, kurie turėjo galios daryti įtaką tyrimo eigai. Saulas puikiai suprato šią dinamiką – jis žinojo, kad jo paties likimas yra glaudžiai susijęs su didikų reputacijos apsauga, todėl teismo salėje jis veikė ne tik kaip kaltinamasis, bet ir kaip žmogus, turintis pavojingų paslapčių apie įtakingiausius šalies žmones.
 
Jo požiūris į seksą ir homoseksualumą to meto represinėje visuomenėje buvo išskirtinis ir, tam tikra prasme, maištingas. Saulas gyveno pasaulyje, kuris siekė jį užgniaužti ir paversti nematomu, tačiau jis pasirinko kitokį kelią – tapti viešai pripažįstama, nors ir smerkiamąja, figūra. Jis buvo tapęs personažu dviejuose pornografinės literatūros kūriniuose, o tai tik dar labiau sutvirtino jo kaip skandalingo subjekto statusą. Jo atsisakymas slėpti savo tapatybę ar jaustis menkesniam už savo klientus aristokratus rodė vidinę stiprybę, kurią šiuolaikiniai tyrinėtojai vertina kaip ankstyvąją kovos už individualią laisvę formą.
 
Ryšiai su didikais neabejotinai suteikė Saului tam tikrą apsaugą, tačiau kartu ir pavertė jį labai pažeidžiamu. Būdamas „Dublin Jacku“, jis navigavo tarp skirtingų socialinių sluoksnių, naudodamasis savo charizma ir gebėjimu patenkinti elito užgaidas. Vis dėlto, aristokratija, kurios dalimi jis tapo per intymius santykius, išliko veidmainiška – jie naudojosi jo paslaugomis, bet viešumoje buvo pirmieji, kurie jį smerkė. Ši įtampa tarp privačių santykių ir viešojo fasado tapo esmine jo gyvenimo istorijos dalimi, o pats Saulas tapo simboliu visuomenės, kurioje seksualumas buvo ne tik asmeninis pasirinkimas, bet ir politinis įrankis.
 
Šiandien Johnas Saulas yra svarbus ne tik kaip istorinis pavyzdys, bet ir kaip asmuo, leidžiantis suprasti to meto vyrų prostitucijos struktūras. Jo istorija rodo, kaip visuomenės atstumtas žmogus gali mesti iššūkį sistemai tiesiog atsisakydamas būti gėdingai nutylėtas. Nors jo gyvenimo pabaiga buvo skaudžiai susijusi su socialiniu atstūmimu, jo palikimas – tai pasakojimas apie žmogų, kuris savo abjekcijos būsenoje atrado būdą pasipriešinti jį engiančiai tvarkai. Būtent dėl šios priežasties Saulo figūra išlieka patraukli moksliniams tyrimams, nes ji atveria langą į XIX a. pabaigos seksualumo kultūrą, kurioje susipynė galia, lytis ir asmeninis maištas.
 
Maištinga Siela

Dzeuso skulptūra Olimpijoje – vienas iš septynių Pasaulio stebuklų, jo istorija

 

Sveiki!
 
Dzeuso statula Olimpijoje, pripažinta vienu iš septynių antikos pasaulio stebuklų, buvo sukurta garsaus Atėnų skulptoriaus Fidijo penktojo amžiaus prieš mūsų erą viduryje. Šis didingas meno kūrinys stovėjo specialiai jam pastatytoje šventykloje Olimpijos mieste, Graikijoje, kurioje vyko senovės olimpinės žaidynės. Statula buvo tikras meistriškumo pavyzdys, pagamintas taikant chrizoelefantinę techniką – ant medinio karkaso buvo pritvirtintos dramblio kaulo plokštės, vaizduojančios dievo kūną, o drabužiai ir karūna sukurti iš gryno aukso, todėl visa figūra spindėjo prabanga ir dieviška didybe.
 
Pasak amžininkų aprašymų, sėdinčio Dzeuso skulptūra buvo tokio milžiniško mastelio, jog užėmė beveik visą šventyklos plotį, o jos aukštis kartu su postamentu siekė daugiau nei dvylika metrų. Dievas buvo pavaizduotas sėdintis ant puošnaus, brangakmeniais inkrustuoto sosto, vienoje rankoje laikantis Nikės – pergalės deivės – figūrėlę, o kitoje – skeptrą, vainikuotą ereliu. Detalūs statulos aprašymai mus pasiekė per antikos rašytojus, tokius kaip Pausanijas, kuris savo kelionių užrašuose itin smulkiai fiksavo statulos estetiką bei jos aplinką, taip pat Strabonas, savo geografiniuose veikaluose minėjęs šį neįtikėtiną statinį.
 
Deja, iki mūsų dienų šis stebuklas neišliko ir nėra žinoma tiksli jo pražūties priežastis, tačiau manoma, kad skulptūra galėjo būti sunaikinta gaisro metu penktajame mūsų eros amžiuje, kai po krikščionybės įsigalėjimo šventykla buvo nuniokota. Kiti šaltiniai teigia, kad statula buvo perkelta į Konstantinopolį, kur galiausiai dingo per didelį gaisrą imperatoriaus rūmuose. Kad ir koks buvo jos galutinis likimas, Fidijo sukurtas Dzeuso atvaizdas per amžius išliko neprilygstamo meninio meistriškumo ir antikinės kultūros didybės simboliu, nors šiandien galime jį įsivaizduoti tik remdamiesi istoriniais liudijimais ir numizmatika.
 
Maištinga Siela

Neeuropietiškos indoeuropiečių kultūrinės šaknys, kalbos: iranėnai, armėnai, indoarijai (indai)

 

Sveiki!
 
Šiame plakate, kurio pavadinimas skelbia „NEEUROPIETIŠKOS INDOEUROPIEČIŲ KULTŪRINĖS ŠAKNOS“, detaliai pristatomos trys pagrindinės ne Europoje susiformavusios indoeuropiečių kilmės šakos. Kiekvienam blokui būdinga vieninga struktūra: viršuje nurodytas šakos pavadinimas, po juo pateiktas trumpas aprašymas, o šalia – istorinę dvasią atspindintis portretas bei kultūrinį identitetą simbolizuojantis ženklas. Toliau išdėstytas šiuolaikinių tautų sąrašas su valstybių vėliavomis bei nurodytos svarbiausios etninės grupės ar kalbos.
 
Pirmojoje dalyje, skirtoje „1. IRANĖNŲ (IRANŲ)“ šakai, pavaizduotas kilmingas vyras. Šią grupę simbolizuoja Faravaharo ženklas, o tarp šiuolaikinių tautų įvardijami Persija, Tadžikistanas ir Afganistanas. Didžiausiomis šios šakos tautomis nurodomi persai, tadžikai, puštūnai, kurdai, beludžiai bei osetinai.
 
Antrojoje dalyje, pavadintoje „2. ARMĖNŲ“, matomas vyro portretas fone turintis Armėnijos kalnyno bei senovinės architektūros vaizdus. Šakos simbolis – geometrinis aštuoniakampis raštas. Šiuolaikinė tauta čia yra armėnai, gyvenantys Armėnijoje.
 
Trečioji dalis, „3. INDOARIJŲ (INDŲ)“, vaizduoja vyrą, o šalia jo pavaizduotas Ašoka Čakra (Indijos simbolis). Tarp šiuolaikinių valstybių pateikiamos Indija, Pakistanas, Bangladešas, Nepalas, Šri Lanka ir Maldyvai. Svarbiausiomis šios grupės kalbomis bei tautomis įvardijamos hindi, bengalų, pandžabų, marathų, gudžaratų, nepalų, sinhalų bei sindų kalbos ir jomis kalbantys žmonės.
 
Maištinga Siela

Indoeuropiečiai (plakatas): indoeuropiečių kultūrinės šaknys (baltai, slavai, germanai, keltai, lotynai-romanai, helenai-graikai)

 

Sveiki!
 
Šiame plakate, kurio pavadinimas skelbia „Indoeuropiečių kultūrinės šaknys“, vaizdžiai ir sistemingai pristatomos šešios pagrindinės indoeuropiečių tautų grupės, kartu su joms būdingais kultūriniais bei simboliniais atspindžiais. Kiekviena šaka yra atskirta atskirame informaciniame bloke, kuriame pateikiamas tos grupės tipinis atstovas – idealizuotas istorinis portretas, atspindintis grupės istorinę dvasią, bei jai būdingi kultūriniai simboliai ar architektūriniai elementai. Plakato viršuje didžiosiomis raidėmis išskirtas pagrindinis pavadinimas nustato teminę visumą, o toliau informacija išdėstyta hierarchiškai, leidžiant žiūrovui lengvai sekti ryšius tarp senovės šaknų ir šiuolaikinių tautų.
 
Pirmuosiuose blokuose vaizduojamos helėnų ir lotynų (romanų) šakos. Helėnų grupę iliustruoja lauro vainiku pasipuošęs antikos laikų graikas ir Partenono šventykla, o šiuolaikinių tautų sąraše nurodytos Graikija bei Kipras. Lotynų (romanų) šaką atspindi romėnų laikų karvedys, Koliziejus, Romos imperijos vėliava su „SPQR“ užrašu bei krikščioniškasis simbolis. Šios grupės šiuolaikinių tautų sąrašas yra gausiausias ir aprėpia daugelį Europos valstybių, tokių kaip Italija, Prancūzija, Ispanija, Portugalija, Rumunija, Belgija (Valonija), Moldova, San Marinas, Monakas ir Andora, kurių vėliavos tvarkingai išdėstytos po pavadinimu.
 
Kiti blokai skirti keltų, germanų, slavų ir baltų kultūrinėms šakoms. Keltų grupę pristato tradiciniais drabužiais vilkintis karys ir būdingas keltiškas mazgas, o po jais išvardyti šiuolaikiniai regionai: Airija, Škotija, Velsas, Meno sala bei Bretanė Prancūzijoje, taip pat minimi regionai su keltų įtaka – Galisija ir Astūrija Ispanijoje bei Belgija. Germanų šaką simbolizuoja barzdotas karys ir Toro kūjo simbolis, o šiuolaikinių tautų sąraše pateikta daugybė šiaurės ir vakarų Europos valstybių, įskaitant Vokietiją, Angliją, Nyderlandus, Belgiją (Flandriją), Austriją, Šveicariją, Liuksemburgą, Daniją, Norvegiją, Švediją, Islandiją ir Lichtenšteiną.
 
Paskutiniai du blokai, skirti slavų ir baltų grupėms, užbaigia šią kultūrinę panoramą. Slavų šaką reprezentuoja karys ir stilizuotas „saulės“ arba „ugnies“ simbolis (ratas su stipinais), o šiuolaikinių tautų sąrašas apima Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją, Lenkiją, Čekiją, Slovakiją, Serbiją, Kroatiją, Slovėniją, Bosniją ir Hercegoviną, Juodkalniją, Skopję (Šiaurės Makedoniją), Bulgariją bei Moldovą. Baltų šaką vaizduoja tautiniais drabužiais ir papuošalais pasipuošusi moteris bei specifinis aštuoniakampis baltų simbolis (aštuonkampė žvaigždė). Šiuolaikinių baltų tautų sąraše nurodytos Lietuva ir Latvija, o Estija išskirta kaip regionas, turintis baltų įtakos, taip vizualiai užbaigiant šią indoeuropiečių kultūrinės įvairovės sistemą.
 
Maištinga Siela

Įdomioji literatūra. „Hario Kovent Gardeno damų sąrašas“ – ne tik prostitučių sąrašas, bet ir XVIII a. Londono socialinis veidrodis

Sveiki, skaitytojai!
 
Literatūra tuo ir įdomi, kad ji slepia savo praeityje itin pikantiškų istorijų. Vieną tokią aptikau toliau skaitydamas Dr. Kate Lister mokslinę knygą „Įdomioji sekso istorija“, tad siūlau susipažinti.
 
XVIII amžiaus Londono naktinis gyvenimas buvo neatsiejamas nuo „Hario sąrašo“ (kai kur verčiama kaip „Harrio sąrašas“ ar net „Hario Kovent Gardeno damų sąrašas“ (angl. Harris's List of Covent Garden Ladies) – tai buvo spalvingas, skandalingas ir itin populiarus leidinys, tapęs tikra to meto „malonumų ieškotojų biblija“. Viskas prasidėjo apie 1760-uosius metus, kai Londono Kovent Gardeno rajonas, garsėjęs kaip laisvo elgesio moterų ir pramogų centras, tapo neoficialiu šio leidinio atskaitos tašku. Nors pavadinimas kildintas iš Džeko Hario, buvusio garsaus sąvadautojo ir vietinio veikėjo vardo, jis labiau veikė kaip rinkodarinis triukas, skirtas pritraukti skaitytojus, kurie tikėjosi rasti ne tik informacijos, bet ir tam tikro „autentiškumo“ bei ryšio su Londono pogrindžio autoritetais.
 
Leidinys buvo sumanytas kaip kasmetinis katalogas, išeidavęs kiekvienų metų pradžioje, tarsi kalendorius ar informacinis gidas. Tai nebuvo pavienis atsitiktinis tekstas, o gana disciplinuotai leista knygelė, kuri savo populiarumo viršūnėje pasiekdavo milžiniškus tiražus. Kai kuriais skaičiavimais, kasmet būdavo parduodama iki 8 000 ar net 10 000 egzempliorių, o tai XVIII a. kontekste buvo stulbinantis rezultatas. Tai rodė, kad sąrašas nebuvo skirtas tik vargšams ar visuomenės atstumtiesiems; priešingai, jis buvo taikomas turtingesniems miestiečiams, aristokratams ir viduriniajai klasei, kurie galėjo sau leisti mokėti apie pusantros ar dvi šilingo sumą už vieną egzempliorių – kainą, kuri tuo metu buvo gana reikšminga.
 
Pagrindinis šių sąrašų turinys buvo itin detalūs, kartais net literatūriškai papuošti prostitučių aprašymai. Juose skaitytojai rasdavo ne tik moters vardą bei tikslų adresą, kur ją galima rasti, bet ir išsamų fizinių duomenų pristatymą, pabrėžiant grožį, stotą bei kitas išorines ypatybes. Knygelės autoriai ar redaktoriai nevengdavo įterpti pikantiškų detalių apie moterų „specializaciją“ ar net jų seksualinius polinkius, stengdamiesi sukurti intriguojantį įvaizdį. Aprašymai dažnai būdavo persmelkti savotiško erotinio humoro ir net tam tikros literatūrinės stilistikos, kuri leido skaitytojams pasijusti tarsi skaitantiems nuotykių romaną, o ne paprastą paslaugų katalogą.
 
Nors tikrieji autoriai dažnai slėpdavosi po anonimiškumo šydu, manoma, kad šiuos sąrašus sudarinėjo įvairūs asmenys – nuo neįvykusių literatų iki pačių Kovent Gardeno aplinkos veikėjų. Vienas dažniausiai minimų vardų, susijusių su šio sąrašo „literatūrine“ puse, yra Samuelis Derrickas, nors istorikai dėl šios autorystės dažnai ginčijasi. Nepaisant to, akivaizdu, kad už leidinio stovėjo žmonės, turėję puikų priėjimą prie Londono naktinio gyvenimo užkulisių, supratę paklausą ir gebėję ją patenkinti pasitelkdami populiariąją to meto kalbą bei stilių.
 
Leidinio gyvavimo trukmė buvo stebėtinai ilga – jis reguliariai pasirodydavo beveik keturis dešimtmečius, nuo 1760 iki 1794 ar net 1795 metų (tuo metu, kai kitoje Europos pusėje LDK patyrė paskutiniuosius padalijimus!). Per šį laikotarpį „Hario sąrašas“ tapo neatsiejama Londono socialinio kraštovaizdžio dalimi. Jo sėkmę lėmė ne tik teikiama praktinė informacija, bet ir tai, kad jis suteikė vyrams galimybę susiplanuoti savo „nuotykius“ privačiai, be nereikalingo blaškymosi po tamsius skersgatvius. Tai buvo tam tikras socialinis reiškinys, sujungęs laisvalaikio planavimą su skaitymo malonumu, net jei tas malonumas buvo laikomas amoraliu ar neteisėtu.

Titulinis puslapis 1764 m. ir 1794.

 
Kultūrinis sąrašo poveikis buvo dviprasmis, bet neginčijamas. Viena vertus, jis atskleidė XVIII a. visuomenės veidmainystę, kurioje viešai deklaruojamas moralumas egzistavo greta itin aktyvios seksualinės rinkos. Kita vertus, jis skatino seksualinės kultūros komercializaciją, tapdamas vienu pirmųjų masinės kultūros pavyzdžių, skirtų vyrų malonumams. Leidinys netiesiogiai normalizavo prostituciją kaip Londone egzistuojantį ekonominį faktą, o ne tik kaip nuodėmingą ydą, ir kartu kūrė tam tikrą „profesionalizacijos“ įvaizdį, kur paslaugų teikėjos tapo žinomomis figūromis.
 
Žvelgiant į konkretų turinį, pavyzdžiui, galėtume rasti tokio pobūdžio įrašus: „Panelė X, gyvenanti Šv. Martyno skersgatvyje, yra jauna ir grakšti, pasižyminti itin įtaigiu žvilgsniu bei polinkiu į rafinuotus pokalbius, o jos kaina už naktį siekia penkis šilingus“. Tai buvo ne tik informatyvus, bet ir viliojantis tekstas, skirtas sužadinti skaitytojo vaizduotę. Tokie įrašai buvo kruopščiai redaguojami, kad atrodytų patraukliai, todėl nenuostabu, jog vyrai laukdavo naujo sąrašo išleidimo su dideliu nekantrumu, tarsi laukdami mados žurnalo ar svarbaus visuomeninio leidinio.
 
Vis dėlto, „Hario sąrašo“ pabaiga buvo ne tokia triumfuojanti. XVIII a. pabaigoje besikeičiantis visuomenės požiūris, augantis moralinis spaudimas ir griežtesnė teisėsauga galiausiai atvedė prie leidinio žlugimo. 1795 metais leidėjai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn už obscenišką ir visuomenės moralę žlugdantį turinį, kas privertė visą šį projektą oficialiai nutraukti. Tai buvo pabaiga vienos eros, kurioje seksualinės paslaugos buvo viešai prieinamos ir „katalogizuojamos“, atspindėdama griežtėjantį požiūrį į laisvesnį elgesį.
 
Šiandien šis sąrašas yra tapęs gana brangiu istorijos šaltiniu tyrinėtojams, besidomintiems XVIII a. socialiniu, kultūriniu ir seksualiniu gyvenimu Londone. Nors originalių egzempliorių išliko nedaug ir jie yra saugomi didžiausiose pasaulio bibliotekose ar privačiose kolekcijose, domėjimasis jais pastaraisiais dešimtmečiais itin išaugo. Istorikai ir tyrinėtojai pasitelkia šiuos tekstus norėdami suprasti moterų padėtį to meto visuomenėje, jų socialinę kilmę bei gyvenimo būdą, kurį dažnai užgoždavo oficiali to meto istoriografija.
 
Šiuolaikiniam skaitytojui su „Hario sąrašu“ šiandien galima susipažinti per įvairias akademines publikacijas, archyvų skaitmenines kopijas ar net specialiai tam skirtus istorinius tyrimus, kuriuose šie tekstai yra analizuojami. Nors knygelės nebegali būti įsigyjamos knygynuose, jų turinys tapo prieinamas kaip unikalus langas į praeitį. Taip „Hario sąrašas“ iš skandalingo XVIII a. Londono „šarašo“ virto svarbiu istoriniu dokumentu, leidžiančiu mums geriau suprasti žmogaus prigimties, visuomenės normų ir kultūrinių pokyčių sudėtingą sąveiką.
 
Maištinga Siela

Grafas Ročesteris arba John Wilmot (1647–1680): skandalingas poetas sifilistas, įžeidęs net Anglijos karalių Karolį II

 

Sveiki!

 

Apie grafą Ročesterį, skandalingą XVII a. poetą, sužinojau iš knygos „Įdomioji seko istorija“, tad nutariau dirstelėti plačiau į šio asmens istoriją, juolab kad ji susijusi ir su literatūra.

 

Johnas Wilmotas (angl. John Wilmont), antrasis Ročesterio grafas, gimė 1647 metų balandžio 1 dieną Ditchley mieste, Oksfordšyre, aristokratų šeimoje. Jo tėvas Henry Wilmotas buvo ištikimas rojalistas, vėliau gavęs grafo titulą už savo paslaugas karaliui Karoliui II, o motina Anne St. John priklausė senajai Anglijos didikų giminei. Jo vaikystė buvo paženklinta Anglijos pilietinio karo suirutės, o tėvo tremtis privertė šeimą gyventi nuolatinėje įtampoje. Ankstyvaisiais metais Johnas buvo išsiųstas į Burfordo gramatikos mokyklą, o vėliau, būdamas vos dvylikos, įstojo į Oksfordo universiteto Wadham kolegiją. Nors buvo itin gabus klasikinėms kalboms ir literatūrai, jaunystės metai universitete suformavo jo maištingą charakterį – jis greitai nusivylė akademine tvarka ir pasinėrė į hedonistinį gyvenimą, kuris tapo jo vizitine kortele visam likusiam laikui.

 

Ročesteris greitai tapo ryškiausia figūra karaliaus Karolio II dvare po Restauracijos, kur pasižymėjo kaip „šaunusis valkata“ ir satyrikas. Jo gyvenimo būdas buvo prieštaringas: jis buvo apdovanotas nepaprastu intelektu, tačiau jį naudojo destruktyviems tikslams, nuolat balansuodamas tarp aukščiausios visuomenės malonumų ir žemiausių Londono užeigų pagundų. Jis garsėjo savo persirenginėjimais, kai, apsimetęs paprastu žmogumi, tyrinėdavo slapčiausias miesto vietas, stebėdamas visuomenės ydas iš arti. Jo santykiai su karaliumi buvo permainingi: Ročesteris dažnai buvo tremiamas iš dvaro dėl savo įžūlių satyrų, kuriose nevengė pašiepti net paties valdovo, tačiau dėl savo žavesio ir humoro visada buvo sugrąžinamas.

 

Jo požiūris į seksą ir seksualumą XVII amžiaus Anglijoje buvo neįtikėtinai radikalus ir provokuojantis. Ročesteris atmetė krikščionišką moralę ir santuokinės ištikimybės idealus, propaguodamas visišką juslinį išsilaisvinimą. Jo kūryboje seksualumas buvo neatsiejamas nuo galios dinamikos ir kūniško malonumo, o moteris jis dažnai vaizdavo kaip lygiavertes partneres lytiniame gyvenime, paneigdamas to meto patriarchalinį pasyvumo naratyvą. Nors šiandien sunku tiksliai apibrėžti jo orientaciją šiuolaikiniais terminais, Ročesteris savo poezijoje ir laiškuose atvirai tyrinėjo biseksualumo temas, nebijodamas vaizduoti homoseksualaus akto kaip natūralaus ir netgi trokštamo patyrimo. Toks atvirumas buvo visiškai nesuderinamas su vyravusia puritonų įtaka ir feodaline morale, todėl jo tekstai ilgą laiką buvo laikomi „nešvankybėmis“.

 

Literatūrinis Ročesterio palikimas yra vienas įspūdingiausių ir kartu „purviniausių“ anglų literatūros istorijoje. Jo satyros, pavyzdžiui, „Satire Against Reason and Mankind“, yra intelektualios ir kandžios, kritikuojančios žmogaus prigimtį bei aklą tikėjimą racionalumu. Jis meistriškai valdė įvairias poetines formas, derindamas aukštąjį stilių su gatvės žargonu. Ročesteris tikėjo, kad „tikroji išmintis yra pripažinti mūsų beprasmybę“, todėl jo eilėraščiai dažnai baigiasi nihilizmo gaida. Jo pasisakymai, tokie kaip „visų žmonių protas tėra tik priemonė pateisinti jų ydas“, atspindi jo gilų skepticizmą ir cinišką požiūrį į žmonijos moralinį progresą.

 

Skandalai sekė Ročesterį kiekviename žingsnyje. Vienas garsiausių incidentų įvyko, kai jis per „viešą pasirodymą“ dvare išdrįso įžeisti patį Karolį II, sukūręs kandų epigramą, prasidedančią žodžiais: „Štai čia guli mūsų suverenas valdovas, kurio žodis niekada nieko neįtikina“. Tačiau jis ne tik rašė, bet ir veikė: įsiveldavo į muštynes, organizuodavo orgijas ir, kaip manoma, netgi buvo prisidėjęs prie užpuolimo prieš poetą Johną Drydeną dėl pastarojo politinių pažiūrų. Jo elgesys buvo nuolatinis iššūkis to meto hierarchijai, o visuomenė į jį reagavo mišriai – nuo pasibjaurėjimo iki slapto susižavėjimo jo drąsa.

 

Gyvenimo pabaigoje Ročesteris patyrė dramatišką virsmą, kurį daugelis amžininkų interpretavo kaip atgailą. Nuolatinis piktnaudžiavimas alkoholiu ir sifilis visiškai sugriovė jo sveikatą, tad būdamas vos 33 metų jis mirė 1680 metais. Paskutinėmis savo gyvenimo savaitėmis jis bendravo su vyskupu Gilbertu Burnetu, kuris vėliau aprašė šį pokalbį garsiajame veikale „Kai kurios Johno, Ročesterio grafo, mirties aplinkybės“. Nors kritikai ginčijasi, ar ši atgaila buvo nuoširdi, ar tai tik Bažnyčios bandymas pasisavinti skandalisto mirtį, šis faktas tapo dar vienu jo legendos aspektu, pabrėžiančiu kontrastą tarp jo gyvenimo nuodėmių ir siekio rasti ramybę.

 

Ročesteris prisimenamas ne tik dėl savo bohemiško gyvenimo, bet ir kaip žmogus, peržengęs visas įmanomas savo laikmečio ribas. Jis buvo tarsi gyvas paradoksas: aristokratas, kuris niekino titulų svarbą; intelektualas, kuris dievino instinktyvų chaosą; ir poetas, kuris savo žodžiais siekė sugriauti melą, ant kurio laikėsi XVII amžiaus visuomenė. Jo kūryba buvo tarsi veidrodis, atspindintis giliausias žmogaus tamsybes, kurias kiti dvariškiai stengdavosi nuslėpti po puošniomis perukų ir dvaro etiketų kaukėmis. Šiandien jis laikomas vienu pirmųjų tikrųjų „maištininkų be priežasties“, kurio asmenybė ir kūryba vis dar jaudina ir stebina.

 

Be savo kūrybos ir skandalų, Ročesteris įdomus ir dėl to, kaip jis sugebėjo išlikti karaliaus favoritu net tada, kai jo veiksmai buvo visiškai nepriimtini. Tai liudija apie Karolį II, kuris pats buvo gyvenimo malonumų mėgėjas ir vertino Ročesterio aštrų protą labiau nei mandagų pataikavimą. Ročesteris buvo tarsi dvaro „linksmuolis“, kuriam buvo leista sakyti tiesą į akis, kol ji išlikdavo bent šiek tiek juokinga. Jo gyvenimas rodo, kad XVII amžiaus dvare vyravo kur kas sudėtingesnė kultūrinė dinamika, nei galėtume pamanyti iš pirmo žvilgsnio, kur literatūrinis talentas kartais galėjo apsaugoti nuo pačių baisiausių pasekmių.

 

Galiausiai, Ročesteris lieka svarbus kaip asmuo, parodęs, kad ribos tarp „teisingo“ ir „neteisingo“ gyvenimo gali būti labai skystos. Jo paties žodžiais tariant, „gyvenimas yra tik trumpa kelionė tarp dviejų amžinų niekų“, todėl kiekvienas jo veiksmas atrodė kaip desperatiškas bandymas pripildyti tą tuštumą kuo intensyvesniais potyriais. Nors jo paties gyvenimas buvo trumpas ir destruktyvus, jo įtaka literatūrai ir kultūrai išlieka stipri – jis išmokė ateities kartas, kad poezija gali būti ne tik grožio paieškos, bet ir negailestinga tiesos, ypač nepatogios ar gėdingos, išraiška. Jis mirė kaip legenda, palikęs po savęs tiek klausimų, kiek ir genialiai parašytų eilučių.

 

Maištinga Siela

Saartjie (Sarah) Baartman – moteris dėl savo fizinių formų paversta dviem šimtmečiams eksponatu

Sveiki!

 

Apie šią asmenybę sužinojau skaitydamas „Įdomioji sekso istorija“, nutariau, kad bus ir atklydusiems skaitytojams.

 

Saartjie Baartman, gimusi apie 1789 metus Pietų Afrikoje, buvo Khoikhoi tautos atstovė, kurios gyvenimas tapo tragišku Europos kolonijinio rasizmo įrankiu. Ji pasižymėjo išskirtiniais kūno bruožais, įskaitant steatopigiją (riebalų kaupimąsi sėdmenų srityje) bei padidėjusias lytines lūpas, kas tuo metu europiečiams atrodė egzotiška ir nesuprantama. Būtent dėl šios fizinės išvaizdos ji tapo geidžiamu objektu, kurį vėliau, 1810 metais, pirklys išvedė iš gimtinės į Angliją, žadėdamas geresnį gyvenimą, tačiau realybė tapo brutalios eksploatacijos keliu.

 

Atvykusi į Londoną, ji nebuvo laisva moteris, o tapo „keistenybių šou“ atrakcija, kurioje ją, pramintą „Hotentotų Venera“, minios smalsuolių stebėjo kaip objektą. Ji buvo priversta pusnuogė demonstruotis scenose, patirdama ne tik fizinį viešumą, bet ir nuolatinį seksualizuotą vertinimą, nes jos kūnas buvo klaidingai interpretuojamas kaip laukinės gamtos ir ištvirkimo simbolis. Toks elgesys buvo fundamentaliai neteisingas, nes ji buvo traktuojama ne kaip žmogus, o kaip „mokslinis“ eksponatas, kuriuo buvo spekuliuojama siekiant pelno ir patenkinant rasistinį europiečių smalsumą.

 

Po kelerių metų patirties Anglijoje, ji buvo pervežta į Paryžių, kur jos padėtis dar labiau pablogėjo. Išnaudojimas pasiekė aukščiausią tašką, kai ji prarado bet kokią autonomiją ir tapo mokslininkų bei pramogų verslo stebėjimo objektu. Nuolatinis žeminimas, skurdas ir socialinė izoliacija palaužė jos sveikatą, todėl 1816 metų sausio 1 dieną ji mirė Paryžiuje, būdama vos 26 metų. Jos mirties priežastys dažnai siejamos su alkoholizmu, depresija ir plaučių ligomis, kurias išprovokavo ilgametis psichologinis bei fizinis išnaudojimas.

Perlaidojimo vieta Afrikoje.

 

Po jos mirties pasityčiojimas nesibaigė: prancūzų anatomas Georges’as Cuvier atliko skrodimą, siekdamas įrodyti savo rasistines teorijas apie tariamą „žemesnių rasių“ primityvumą. Jos kūnas buvo negailestingai sudarkytas: skeletas, smegenys ir lytiniai organai buvo atskirti, užkonservuoti stiklainiuose ir dešimtmečius demonstruojami Paryžiaus Žmogaus muziejuje kaip mokslo „atradimai“. Toks elgesys su jos palaikais buvo galutinis žmogaus orumo neigimas, paverčiantis ją nuolatiniu Europos rasinio pranašumo simboliu.

 

Tik po ilgų dešimtmečių, 1974 metais, jos palaikai buvo pašalinti iš viešos ekspozicijos ir padėti į muziejaus saugyklas. Vis dėlto, tik po dešimtojo dešimtmečio derybų tarp Pietų Afrikos vyriausybės ir Prancūzijos, buvo pasiektas susitarimas dėl jos grąžinimo į tėvynę. Šis procesas tapo svarbiu simboliniu gestu, žyminčiu Pietų Afrikos perėjimą prie orumo ir susitaikymo po apartheido laikotarpio.

 

2002 metais Saartjie Baartman palaikai pagaliau buvo sugrąžinti į gimtąją žemę, kur įvyko iškilmingos laidotuvės Hankejaus mieste. Rugpjūčio 9-ąją, minint Nacionalinę moterų dieną, ji buvo palaidota su derama pagarba, taip nutraukiant beveik du amžius trukusį jos kaip eksponato „gyvenimą“. Šiandien jos istorija yra vertinama kaip vienas ryškiausių mokslinio rasizmo ir kolonializmo pavyzdžių, primenantis apie būtinybę ginti žmogaus teises bei atpažinti praeities nusikaltimus prieš žmoniją.

 

Maištinga Siela