Bulgarija. Kelionė į Bulgariją: Neseberas, Balčikas, Sofija, Akmenų miškas; kelionės įspūdžiai, istorija ir komentarai

 

Sveiki, mielieji!
 
Vis dar bandau kaip nors susisteminti savo kelionių prisiminimus ir iš naujo „perbėgti“ per patyrimus, užfiksuoti tai, kas buvo išgirsta, pamatyta, paragauta, patirta. Iš šimtų nuotraukų atrinkti keliasdešimtis nėra jau taip lengva, bet įmanoma... Taigi šįkart apie savo keturių dienų kelionę po Bulgariją, kuri man asmeniškai paliko prieštaringą vaizdinį.
 
Nuo 2026 metų pradžios Bulgarija prisijungė prie euro valiutos zonos, todėl viskas kelionėje buvo labai paprasta ir nereikėjo sukti galvos. Ką mes paprastai žinome apie Bulgariją? Kad tai pigi šalis, kuri mielai priima lietuvius į savo kurortinius miestelius prie Juodosios jūros. Gal kai kas ir pigu, tačiau man asmeniškai taip neatrodė. Maisto kainos ir paslaugos, tikėtina, kad dėl euro įvedimo, yra ženkliai pakilusios ir primena įprastines kainas Lietuvoje. Net paprastose maisto parduotuvėse (duona, vanduo, užkandžiai, saldainiai...) Bulgarijoje jau kainuoja labai panašiai kaip ir Lietuvoje (kai kas vis dar pigiau, o kai kas netgi brangiau), tad to mito, kad Bulgarija labai pigi, aš, tiesą sakant, nepatyriau ir nepamačiau. Matyt, kad tai praeities etapas, dar prieš euro įvedimą... Patys prisimenate, kaip Lietuvoje po euro įvedimo kainos šoktelėjo per pusmetį. Bet tiek jau to, turistinėse zonose, tikėtina, tos kainos ir yra didesnės, nei kur kitur, bet juk į šalį važiuoju ne dėl to, kad ji pigi ar brangi, o dėl to, kad norisi ją pažinti ir ja domėtis.
 
Kodėl Bulgarija paliko prieštaringą vaizdinį? Prieš tai teko pabuvoti Rumunijoje, kuri buvo tikrai sutvarkytas ir augantis kraštas, o štai Bulgarija atrodo chaotiška, pilna savo keistų taisyklių ir perdėto atsipalaidavimo. Įtariu, kad šalyje vis dar nemažas korupcijos lygis, nepaisant to, kad šalis priklauso ES bendrijai. Bulgarai sunkiai tvarkosi su aplinkosauga, vis dar nemoka įsisavinti ES pinigų, dvelkia politiniu paviršutiniškumu ir dėl to kenčia tiek ekonomika, tiek tam tikri turizmo sektoriai. Daug kas dar atrodo nesutvarkyta, tad vieniems gali tai sukelti posovietinį įvaizdį, kitiems tai gali tapti autentiškumo patyrimu – nelygu kaip pažiūrėsi.
 
Priešingai nei Rumunijoje, Bulgarijoje galite patirti apgavysčių, netikrų pažadų ir net vagysčių. Netgi ne gatvėje, o tiesiog iš viešbučio darbuotojų. Prisiklausiau baisių istorijų, tačiau pats asmeniškai nieko pernelyg teigti negaliu, nes nieko asmeniškai nepatyriau, todėl juodinti šalies negaliu. Tiesa, tenka paminėti, kad bulgarų viešbučiai gražūs, tačiau jų žvaigždutės neatitinka vis dar Vakarų Europos standartų, todėl užsisakydami viešbutį penkių žvaigždučių, tikriausiai pagal įsivaizdavimą visgi gausite trijų žvaigždučių paslaugas ir patogumus, tad gerai pasigalvokite. Mano viešbutis su penkiomis žvaigždutėmis buvo nepaprastai gražus, tačiau kambaryje neveikė elektros lizdai, reikėjo eiti ir prašyti, kad sutaisytu kondicionierių, tad tokie dalykai, kaip galima įtarti, nėra išimtys. Bet iš esmės nesiskundžiu, nes šalis be galo graži ir turtinga savo istorija, o laikas praleistas prie Juodosios jūros krantinių buvo puikus ir ypatingas. Nenoriu nieko atgrasyti, būtinai keliaukite į Bulgariją ir ją savaip patirkite. Man šalis tikrai patiko! Klimatas buvo nuostabus, sąlygos pažinti ir pamatyti daugiau šalies taip pat.
 
TRUMPA BULGARIJOS ISTORIJA
 
Negaliu nepristatyti pačios Bulgarijos ir jos kultūros. Man regis, nesuprasti, kodėl šalis yra tokia, kokia yra, ir nepasidomėti pačia tauta, yra didelis malonumo praradimas, todėl prieš pasidalydamas savo fotoreportažu turiu pasidalyti ir Bulgarijos istorija.
 
Taigi Bulgarijos istorija prasideda dar gilioje senovėje, kai Balkanų pusiasalio teritorijoje gyvavo trakų gentys, pasižymėjusios aukšto lygio metalurgijos kultūra bei savitais religiniais papročiais. Vėliau šias žemes pavergė Romos imperija, o po jos padalijimo regionas atiteko Bizantijai, palikusiai gilius pėdsakus vietinėje dvasinėje bei materialinėje kultūroje. VII amžiuje į šias teritorijas atsikėlė protobulgarai (tiurkų kilmės gentys), vadovaujami chano Asparucho, ir kartu su vietiniais slavais padėjo pamatus pirmajai bulgarų valstybei. Šis etninis ir kultūrinis susiliejimas tapo esminiu lūžiu, suformavusiu naują slavakalbę tautą, kurios šaknys glūdi tiek stepių tradicijose, tiek galingame Bizantijos kaimynystės bei krikščionybės poveikyje.
 
IX amžiuje Bulgarijoje įvyko epochinis kultūrinis ir dvasinis virsmas – šalis oficialiai priėmė krikščionybę ir sukūrė kirilicos raštą, kurio pradininkais laikomi šventieji Kirilas ir Metodijus bei jų mokiniai. Šis raštas ir senoji bažnytinė slavų kalba pavertė Bulgariją didžiuliu Vidurio ir Rytų Europos švietimo bei literatūros centru, dariusiu įtaką visam slaviškajam pasauliui. Pirmosios ir Antrosios Bulgarijos carysčių laikotarpiais valstybė ne kartą plėtė savo teritorijas, siekdama Juodosios ir Egėjo jūrų prieigų bei tapdama rimta politine varžove paties Konstantinopolio imperijai. Tai buvo karinės galios, klestinčios viduramžių architektūros, menų ir ortodoksinio dvasinio gyvenimo suklestėjimo amžiai.
 
Šį kultūrinį bei politinį pakilimą nutraukė XIV amžiuje pabaigoje prasidėjęs Osmanų imperijos įsiveržimas, nustūmęs Bulgariją į beveik penkis amžius trukusį priespaudos ir izoliacijos laikotarpį. Osmanų valdymo metais bulgarų tauta prarado valstybingumą, elitas buvo išsklaidytas arba asimiliuotas, o krikščionių gyventojai patyrė sunkius socialinius, teisinius bei religinius suvaržymus. Nepaisant to, kaimuose ir vienuolynuose giliai įsišaknijusi ortodoksų bažnyčia bei liaudies tradicijos tapo tais ramsčiais, kurie padėjo išsaugoti kalbą, tautinę savimonę ir istorinę atmintį. XIX amžiuje prasidėjęs tautinio atgimimo judėjimas sugrąžino tikėjimą savo jėgomis, paskatino švietimo plėtrą ir paruošė dirvą ryžtingai nacionalinei išsivadavimo kovai.
 
Lemtingas lūžis įvyko 1878 metais po Rusijos ir Turkijos karo, kai San Stefano taikos sutartimi Bulgarija po ilgos pertraukos atgavo laisvę ir vėl pasirodė Europos politiniame žemėlapyje. Nors Berlyno kongresas vėliau apribojo šalį ir išskaldė jos teritorijas, autonominė kunigaikštystė, o vėliau ir nepriklausoma Bulgarijos karalystė sparčiai modernizavosi, perimdama Vakarų Europos valstybių modelius. Deja, XX amžiaus pradžia šaliai atnešė skaudžių geopolitinių išbandymų: pralaimėjimus Balkanų karuose ir Pirmajame pasauliniame kare, kurie paliko gilius teritorinius bei psichologinius nusivylimo padarinius. Nepaisant to, visuomenė demonstravo didelį atsparumą, o ekonomika ir kultūra palaikė nuoseklų modernėjimo ritmą.
 
Antrojo pasaulinio karo metais Bulgarijos karalystė tapo Vokietijos sąjungininke, tačiau šalis priėmė morališkai išskirtinį sprendimą – nors ir deportavo žydus iš okupuotų Graikijos bei Jugoslavijos teritorijų, sugebėjo išsaugoti ir išgelbėti beveik visą savo vietinę ~48 tūkstančių žydų bendruomenę nuo koncentracijos stovyklų. Pasibaigus karui, Raudonosios armijos įtakoje Bulgarijoje įsitvirtino komunistinis režimas, šalis tapo Sovietų Sąjungos satelitu ir Varšuvos pakto bei Vakarų bloko priešpriešos dalimi. Komunistinis laikotarpis pasižymėjo prievartine industrializacija, kolektyvizacija, politinėmis represijomis, bet kartu ir masine gyventojų migracija iš kaimų į miestus, pakeitusia tradicinį šalies demografinį veidą.
 
1989 metais, žlungant komunistiniam blokui, Bulgarijoje prasidėjo taikūs demokratiniai pokyčiai, režimas žlugo, o šalis pasuko parlamentinės demokratijos ir rinkos ekonomikos keliu. Perėmimo laikotarpis buvo ekonomiškai skausmingas, lydimas infliacijos ir emigracijos bangų, tačiau tauta sugebėjo iš pagrindų transformuoti savo valstybės santvarką. Šalis aktyviai siekė integracijos į Vakarų struktūras, kas atvedė ją į narystę NATO 2004 metais ir Europos Sąjungoje 2007 metais. Šie žingsniai visiškai pakeitė Bulgarijos geopolitinę padėtį, atverdami jos piliečiams kelionių, studijų ir darbo rinkos galimybes visoje Europoje.
 
Šiandieninė Bulgarija yra suvereni parlamentinė respublika, užimanti maždaug 111 tūkstančių kvadratinių kilometrų teritoriją Balkanų pusiasalio pietryčiuose, kurios sostinė ir didžiausias kultūrinis bei finansinis centras yra gilios istorijos turintis Sofijos miestas. Šalyje šiuo metu gyvena apie 6,4 milijono gyventojų, o demografinį vaizdą, be gausios bulgarų daugumos, papildo turkų bei romų mažumos, kurios praturtina šalies kultūrinį ir religinį mozaikiškumą. Oficialioji valstybinė kalba yra bulgarų, priklausanti pietų slavų kalbų grupei ir išsiskirianti savo unikalia gramatine raida bei gausiu istoriniu paveldu. Politinis gyvenimas šalyje pastaraisiais metais pasižymi tam tikru nestabilumu ir dažnomis politinėmis krizėmis, tačiau visuomenė išlaiko tvirtą proeuropietišką orientaciją ir europietiškas vertybes.
 
Vakaruose ir tarp kitų Europos Sąjungos valstybių požiūris į Bulgariją palaipsniui kinta nuo išankstinio skeptiškumo dėl korupcijos ir institucinių iššūkių iki visaverčio partnerio vertinimo. Šalis džiaugiasi augančiu tarptautiniu autoritetu, vis labiau atsiskleidžia kaip saugi Juodosios jūros bei kalnų turizmo kryptis, garsėjanti savo unikalia virtuve, rožių aliejaus gamybos tradicijomis ir pasaulinio lygio senovės lobiais. Nors Bulgarija tebėra viena ekonomiškai silpnesnių ES narių pagal bendrą gyvenimo lygį, jos kultūrinis indėlis, strateginė geografinė padėtis ir gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą tarp Rytų bei Vakarų daro ją svarbia ir įdomia šiuolaikinės Europos dalimi. Tenka paminėti, kad Bulgarija 2026 metais laimėjo „Eurovizijos“ dainų konkursą, tad šis šou leis dar labiau užsieniečiams pažinti šalį 2027 metais, kuris sukvies daugybę turistų.
 
NESEBARAS (arba NESEBERAS)
 
Pirmasis miestas, kurį teko aplankyti, buvo Nesebaras, kai kur pristatomas kaip Neseberas. Nesebero istorija skaičiuojama jau daugiau nei tris tūkstančius metų. Jo pradžia siekia dar bronzos amžių, kai šiame strategiškai patogiame Juodosios jūros pusiasalyje įsikūrė trakų gentys, o VI amžiuje pr. m. e. jį kolonizavo graikai iš Megaros, pavertę klestinčiu Mesembrijos uostamiesčiu. Graikų laikais miestas tapo svarbiu prekybos centru, kaldinusiu savo sidabrines monetas ir palaikiusiu glaudžius ryšius su kitomis Viduržemio jūros regiono kolonijomis bei žemyno centrais.

Ši nuotrauka daryta ne mano, bet norėjau parodyti, koks iš paukščio skrydžio atrodo Neseberas kompaktiškas, nors būnant pačiame pusiasalyje taip neatrodo. Miesto gatvelės klaidingos, viena į kitą panašios, primena labirintą, tačiau paklydus galima bet kada išeiti į krantinę ir susirasti kelią atgalios.

 
Bėgant amžiams, Mesembrija perėjo į romanų, o vėliau – į Bizantijos imperijos rankas, kurios laikotarpiu miestas patyrė didžiulį kultūrinį bei religinį suklestėjimą. Viduramžiais dėl šios teritorijos nuolat kovojo Bizantija ir pirmoji bei antroji bulgarų carystės, todėl Neseberas ne kartą keitė savo valstybinę priklausomybę, palikdamas ryškius pėdsakus abiejų kultūrų architektūroje. IX amžiuje miestas galutinai tapo bulgarų žemių dalimi, o jo reikšmė dar labiau išaugo dėl strateginės padėties Juodosios jūros pakrantėje, užtikrinusios apsaugą ir prekybinį pranašumą.
 
Neseberas yra visiškai ypatingas savo unikalia architektūra, o ypač – išskirtine bažnyčių koncentracija, kurios dėka ankstesniais amžiais miestas džiaugėsi vienu didžiausių šventovių tankumu pasaulyje lyginant su bendru plotu. Siaurose, akmenimis grįstose senamiesčio gatvelėse iki šiol saugomos bizantietiško stiliaus bazilikų griuvenos ir gerai išsilaikiusios viduramžių bažnyčios, pasižyminčios sudėtingais akmens ir plytų mūro ornamentais. Čia taip pat galima pamatyti unikalų vėlesnio laikotarpio – vadinamojo Bulgarijos tautinio atgimimo – medinių namų architektūros paveldą, kurio viršutiniai aukštai išsikiša į gatvę virš akmeninių pirmo aukšto pamatų.
 
Šiandien Neseberas yra gyvas muziejus po atviru dangumi ir viena lankomiausių bei labiausiai saugomų Juodosios jūros pakrantės vietų, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Istorinė miesto dalis, išsidėsčiusi ant vaizdingo, siaura žemės sąsmauka su žemynu sujungto pusiasalio, sugeba išlaikyti nepakartojamą viduramžių dvasią, nepaisant šalia veržiančio modernaus kurortinio gyvenimo. Šis praeities ir dabarties sintezės pavyzdys pritraukia tūkstančius keliautojų iš viso pasaulio, norinčių pasivaikščioti gyvąja istorija dvelkiančiomis gatvėmis ir pasigrožėti nepakartojamais jūros peizažais.

Mediniai Nesebero namukai užima nemažą dalį architektūros. Neaukšti, vos kelių aukštų, nespalvoti, bet savaip priduoda miestui žavesio.

Pakrantėmis nusidriekusios užkandinės ir žuvų restoranai. Viename iš jų visai skaniai galėjau praleisti pietų metą. Viename iš jų sutikome bulgarą, kuris kalbėjo keliomis frazėmis lietuviškai, buvo apmokytas.

 

Pietauju ir va... tokie Nesebaro vaizdai nuo restorano šlaito.

Miestas iš tikrųjų pilnas ankstyvojo laikotarpio krikščioniškų bažnyčių. Neaukštų, dar gerai išsilaikiusių, apie kurių istoriją galima rašyti ir rašyti...

Nesebaro pusiasalio prieangiai turėjo savo romėnų laikus menančius vartus.

BALČIKAS IR MARIJOS EDINBURGIETĖS RŪMAI, BOTANIKOS SODAS

Kitą dieną teko apsilankyti istoriniame Balčiko mieste. Balčikas – tai senas ir savitos praeities Juodosios jūros pakrantės miestas Bulgarijoje, kurio šaknys siekia graikų kolonizacijos laikus, kai čia gyvavo antikinis Krūnų arba Dionisopolio uostamiestis. Per amžius šis regionas keitė savo šeimininkus, priklausydamas Bizantijai, Bulgarijos carystėms bei Osmanų imperijai, o ilgą laiką jis garsėjo kaip ramus ir kuklus žvejų bei pirklių miestelis. Didysis lūžis Balčiko istorijoje įvyko po Antrojo Balkanų karo 1913 metais, kai Pietų Dobrudžos regionas, kuriame yra įsikūręs Balčikas, atiteko Rumunijai. Būtent šis politinis pokytis atvėrė kelią epochai, amžiams pakeitusiai šio vaizdingo pajūrio miestelio veidą ir pavertusiam jį aristokratišku kultūros oazės centru.

Šio virsmo centre atsidūrė Rumunijos karalienė Marija Edinburgietė – viena ryškiausių, charizmatiškiausių ir labiausiai gerbiamų XX amžiaus pradžios Europos asmenybių. Karalienė Marija gimė Didžiosios Britanijos karališkojoje šeimoje, buvo karalienės Viktorijos anūkė ir Rusijos imperatoriaus Aleksandro II proanūkė, o ištekėjusi už Rumunijos karaliaus Ferdinando I tapo šalies karaliene. Ji pasižymėjo ne tik politiniu lankstumu bei didžiuliu populiarumu tarp savo piliečių Pirmojo pasaulinio karo metais, bet ir giliu meniniu jautrumu, meile dailei, poezijai bei eklektiniam dvasiniam gyvenimui. Pirmą kartą apsilankiusi Balčike, karalienė tiesiog pamilo laukinę vietos gamtą, baltas kalkakmenio uolas, saulėtus šlaitus ir atsiveriančius didingus Juodosios jūros horizontus, nusprendusi čia sukurti savo svajonių priebėgą.

Nuo 1924 metų Balčike pradėtas statyti išskirtinis rūmų ir parko kompleksas, tapęs asmenine karalienės Marijos vasaros rezidencija, kurios projekto įgyvendinimui ji pasitelkė garsius italų architektus Augustą Ačelį ir Ameriką Viktorą Florentiną. Rezidencija, pavadinta „Tyliuoju lizdu“, buvo suprojektuota taip, kad harmoningai susilietų su natūraliu kraštovaizdžiu, o jos architektūroje susipynė Viduržemio jūros, bulgarų tautinio atgimimo, maurų ir netgi osmanų stiliaus elementai. Kompleksą sudarė kuklūs karalienės gyvenamieji rūmai su minaretu, jaukios terasos, krikščioniška koplyčia, fontanai ir tilteliai, atspindintys eklektišką ir tolerantišką pačios karalienės pasaulėžiūrą, jungusią įvairias kultūras bei religijas.

Ypatingas karalienės Marijos rezidencijos akcentas yra milžiniškas Balčiko botanikos sodas, užimantis didelę komplekso teritoriją ir šiandien garsėjantis visame regione. Karalienė asmeniškai rūpinosi būsimo sodo kūrimu, įsakymais gabeno egzotinius augalus, medžius bei gėlių sėklas iš viso pasaulio, o vėliau šį darbą tęsė specialistai. Šiandien botanikos sode saugoma viena didžiausių Vidurio ir Rytų Europoje kaktusų kolekcijų po atviru dangumi, taip pat daugybė retų medžių, rožių krūmų ir spalvingų gėlynų, kurie terasomis leidžiasi tiesiai prie pat jūros kranto.

Karalienės Marijos meilė Balčikui buvo tokia stipri, kad savo paskutiniame testamente ji išreiškė norą, jog po mirties jos širdis būtų palaidota būtent šiame komplekse, nedidelėje pajūrio koplytėlėje. Kai 1940 metais pagal Kraiovos sutartį Pietų Dobrudža vėl grįžo Bulgarijai, karalienės širdis iš pradžių buvo pervežta į Rumuniją, tačiau pati rezidencija liko saugoti nepakartojamą istorinės epochos dvasią. Sovietmečiu ir ilgą laiką po jo rūmai buvo apleisti bei užmiršti, tačiau vėliau kruopščiai restauruoti, atgavo savo pirminį spindesį ir tapo vienu lankomiausių istorinių bei turistinių objektų Bulgarijos pajūryje.

Šiandien atvykę į Balčiką lankytojai gali laisvai klaidžioti po buvusią karalienės Marijos rezidenciją, grožėtis restauruotais rūmų kambariais, karališkais baldais, senaisiais kilimais ir asmeniniais daiktais, pasakojančiais apie praėjusio amžiaus pradžios monarchų gyvenimą. Didžiulis botanikos sodas, akmeniniai takeliai, jūros ošimas ir romantiška „Tyliojo lizdo“ atmosfera sukuria nepakartojamą estetinį patyrimą kiekvienam svečiui. Ši vieta šiandien funkcionuoja ne tik kaip muziejus po atviru dangumi, bet ir kaip gyvas kultūros centras, kuriame vyksta parodos, koncertai ir festivaliai, pratęsiantys karalienės puoselėtas menines tradicijas.

Pasidairykite po mano nuotraukų galeriją, kuriomis sudėtinga perteikti realų įspūdį.

Galima dirstelėti ir į surestauruotus rūmus viduje.

Karalienė Marija išties buvo eklektiška, ji derino musulmonų ir krikščionių religijas, todėl šalia krikščioniškos koplyčios yra ir minaretas! 

Balčike taip pat yra viena didžiausių kaktusų kolekcijų Europoje!

Turėjau keistą, bet labai įsimenančią vyno degustaciją! Vynas su česnakais! Vynas pomidorų skonio ir kokio tik nebuvo! „Queen's Winery House“ iškaba, esanti Balčike, karalienės Marijos rezidencijos teritorijoje, tiesiai virš įėjimo į vyno degustacijų galeriją. Metalinėje plokštėje viršuje puikuojasi karūna ir užrašas, o žemiau jo pateiktas stilizuotas Bulgarijos žemėlapis, kuriame matyti įvairių šalies miestų pavadinimai (tokių kaip Plovdivas, Sofija, Varna ar pats Balčikas) bei upių kontūrai. Visa ši kompozicija ant akmeninės sienos tarnauja kaip stilinga reprezentacinė iškaba, kviečianti lankytojus užeiti į vidų, pasidomėti vietiniu vynu ir išbandyti gėrimų degustacijas karališkoje aplinkoje.

Tą pačią dieną pakeliui aplankiau garsųjį Kaliakros kyšulį. Kaliakros kyšulys – tai viena dramatiškiausių, įspūdingiausių ir gamtos grožiu bei istorija dvelkiančių vietų visoje Bulgarijos Juodosios jūros pakrantėje, esanti netoli Balčiko ir Kavarnos. Ši uolinga, į jūrą maždaug du kilometrus įsiterpusi pusiasalio juosta pasižymi stačiais, iki 70 metrų aukščio raudono kalkakmenio skardžiais, kuriuos per tūkstantmečius išgraužė jūros bangos ir vėjai. Dėl savo išskirtinės geografinės padėties kyšulys nuo seno tarnavo kaip natūrali tvirtovė, o šiandien jis yra ir svarbus gamtos bei istorijos rezervatas, kurio pakrantėse kartais galima pamatyti netgi delfinų ar retų paukščių.

Kyšulio teritorijoje gausu archeologinių liekanų, liudijančių tūkstantmetę jo praeitį, prasidedančią dar nuo trakų genčių laikų, vėliau čia stovėjus tvirtovei valdė romėnai, bizantiečiai ir bulgarų valdovai. Viduramžiais, ypač Antrosios Bulgarijos carystės laikotarpiu, Kaliakra buvo svarbus gynybinis centras ir Dolnės žemės sostinė, o iki mūsų dienų išliko dalis senųjų įtvirtinimų, vartų bei bažnyčių griuvenų. Šiandien lankytojai gali pasivaikščioti po šią istorinę teritoriją, kurioje veikia ir nedidelis muziejus, pristatantis turtingą vietovės praeitį bei archeologinius radinius.

Ypatingą vietą Kaliakros istorijoje ir folklore užima garsi bei jaudinanti legenda apie keturiasdešimt mergelių. Pasakojimas mena osmanų imperijos užkariavimo laikus, kai prie kyšulio priartėjo priešo kariuomenė, o vietos merginos, nenorėdamos patekti į nelaisvę ir patirti pažeminimo, nusprendė pasiaukoti. Legenda pasakoja, kad jos susipynė savo ilgus kasas į vieną bendrą grandinę ir visos kartu nušoko nuo stataus kalkakmenio skardžio tiesiai į putojančią Juodosios jūros bedugnę. Šiandien šios tragiškos legendos garbei ant kyšulio uolos yra pastatytas simbolinis paminklas – „Mergelių obeliskas“, o pati vieta dvelkia ypatinga, romantiška ir kartu melancholiška dvasia.

Netoli Varnos, Bulgarijoje, plytintis „Akmenų miškas“ (lokaliai vadinamas Pobiti kamani) yra viena unikaliausių ir paslaptingiausių gamtos vietų Europoje, primenanti milžiniškas senovės šventyklos griuvenas. Istoriniuose šaltiniuose ši vietovė rašytiniuose dokumentuose pirmą kartą paminėta ir mokslo bendruomenei pristatyta XIX amžiaus pradžioje, tiksliau 1828 metais, nors vietos gyventojams ir keliautojams ji buvo žinoma nuo pat senovės. Geologiniai šio reiškinio tyrimai atskleidė, kad šie saviti dariniai formavosi prieš maždaug 50 milijonų metų, kai dabartinės Rytų Europos teritoriją dengė senovinis Tethys vandenynas. Mokslinis konsensusas teigia, kad šios tuščiavidurės kalkakmenio kolonos susiformavo iš smėlio ir nuogulų veikiamų iš jūros dugno besiveržiančių metano dujų srautų bei karbonatinės cementacijos, o vėliau, vandeniui atsitraukus, dėl erozijos išryškėjo smėlio dykumoje.

Šis geologinis paminklas išsiskiria savo įspūdingais mastais: atskiros akmeninės kolonos iškyla į 5–10 metrų aukštį, o jų skersmuo vietomis siekia iki 3 metrų. Įdomu tai, kad šie stulpai neturi gilaus ar tvirto pamato uolienose – jie yra tarsi įsmeigti ar „įkalti“ į po jais esantį smėlį, o didžioji dalis kolonų viduje yra tuščiavidurės ir užpildytos smėliu. Būtent ši neįprasta sandara ir siurrealistinis kraštovaizdis šimtmečius kėlė nuostabą tyrinėtojams bei skatino įvairių sričių specialistų susidomėjimą.

Nuo mokslinių rėmų toliau nutolusioje plotmėje energetikai ir ezoterikos atstovai šią vietą apibūdina kaip galingą geopatogeninę ir energetinę anomaliją, kurioje susikerta pozityvūs Žemės laukai. Ekstrasensai ir bioenergetikai tvirtina, kad „Akmenų miškas“ veikia kaip natūrali kosminė baterija, o tam tikruose akmenų ratų taškuose ar apsikabinus konkrečias kolonas galima pasikrauti gyvybinės energijos, išvalyti auros lauką bei rasti dvasinę pusiausvyrą. Populiariuose pasakojimuose teigiama, kad viena iš vietų padeda susilaukti palikuonių, kita – atsikratyti negatyvo, o vadinamasis „Dievo meilės“ akmuo padeda pritraukti amžiną meilę.

Savo ruožtu tradiciniai mokslininkai šias mistines interpretacijas vertina skeptiškai, pabrėždami, kad visa ši sistema yra išimtinai natūralios paleookeonografinės ir biocheminės kilmės procesų rezultatas. Nepaisant skirtingų požiūrių, dėl savo išskirtinės floros, faunos ir neįprasto kraštovaizdžio teritorija jau XX amžiaus pabaigoje buvo paskelbta saugomu gamtos paminkladariu bei įtraukta į saugomų teritorijų tinklus. Šiandien „Akmenų miškas“ sutraukia tūkstančius turistų, geologų, istorijos tyrinėtojų bei ezoterikos ieškotojų iš viso pasaulio, norinčių pamatyti šį gamtos šedevrą iš arti.

Šalia „Akmenų miško“ teritorijos, esančios netoli Varnos, vyko garsusis Varnos mūšis, įvykęs 1444 metų lapkričio 10 dieną. Šiame dideliame Vidurio ir Rytų Europos pajėgų bei Osmanų imperijos susidūrime krikščionių koalicijos kariuomenė patyrė triuškinamą pralaimėjimą, o pats mūšis turėjo lemiamą reikšmę visam Balkanų regiono likimui. Teko pravažiuoti tais mūšio laukais. Šis mūšis tiesiogiai susijęs su LDK ir Jogailaičiu – Vladislovu III Varniečiu, kuris buvo Lenkijos karaliaus Jogailos ir jo ketvirtosios žmonos Sofijos Alšėniškės sūnus (Gediminaičių dinastijos atstovas). Jaunasis Lenkijos ir Vengrijos karalius pats vadovavo jungtinėms kryžininkų pajėgoms Varnos mūšyje, kur drąsiai, tačiau rizikingai atakavo osmanų sultono pėstininkų centrą. Šios drąsios atakos metu karalius žuvo, o po jo mirties krikščionių armija buvo sutriuškinta, todėl dėl šios lemiamos lemties ir Varnos miesto valdovas istorijoje įgijo Varniečio pravardę. Varnos mūšio metu karalius žuvo nuo osmanų karių rankos: turkų janyčaras (istoriniuose šaltiniuose minimas kaip Kodja Hazar) nukovė jo žirgą ir nukirto pačiam karaliui galvą. Nukirsta karaliaus galva vėliau buvo pamauta ant ieties ir demonstruojama mūšio lauke, siekiant demoralizuoti krikščionių kariuomenę. Beje, dėl šios galvos tapatybės istorijoje iki šiol sklandė abejonių, nes pagal kai kuriuos aprašymus turkų rodyta galva buvo šviesių plaukų, o pats karalius Vladislovas III buvo tamsiaplaukis.

SOFIJA – BULGARIJOS SOSTINĖ

Sofija, dabartinė Bulgarijos sostinė, pasižymi itin gilia ir tūkstantmete istorija, prasidedančia dar gilioje senovėje nuo terminių versmių apylinkėse įsikūrusių trakų genčių. Antrojoje mūsų eros amžiaus pusėje šią teritoriją užkariavo Romos imperija, pavertusi gyvenvietę svarbiu provincijos centru, vadintu Serdika, garsėjusiu savo gydomaisiais mineraliniais vandenimis ir strategine kryžkele. Romėnų laikais miestas sparčiai plėtėsi, įgijo tvirtas gynybines sienas, viešuosius pastatus bei teatrus, o pats imperatorius Konstantinas Didysis šią vietą taip vertino, jog esą vadinęs ją savo „Roma“.

Vėliau, keičiantis epochoms, miestas priklausė Bizantijos imperijai, o IX amžiaus pabaigoje tapo augančios pirmosios bulgarų valstybės dalimi, pamažu įgaudami slavišką pavadinimą Sredets. XIV amžiaus pabaigoje Sofiją, kaip ir didžiąją dalį šalies, užėmė Osmanų imperija, pavertusi miestą svarbiu administraciniu bei kariniu Rumelijos provincijos centru. Osmanų valdymo metais miestas įgijo stiprų islamišką architektūrinį veidą, čia iškilo daugybė mečečių, kurių viena žymiausių – Banya Baši mečetė – išliko iki šių dienų, stovėdama šalia senųjų romėnų pirčių ir dvasinių paminklų.

Lemtingas lūžis Sofijos istorijoje įvyko 1878 metais, kai per Rusijos ir Turkijos karą miestą išsivadavo Rusijos imperijos kariuomenė, o jau kitais metais naujai atgimusi Bulgarija pasirinko Sofiją savo šalies sostine. Šis sprendimas paskatino milžinišką ir dinamišką miesto modernėjimą: iš nedidelio osmaniško provincijos miestelio Sofija ėmė sparčiai virsti vakarietiško tipo europietišku metropoliu. Pagal naujus urbanistinius planus čia buvo tiesiami platūs bulvarai, statomi reprezentaciniai administraciniai pastatai, universitetas, teatrai ir nuostabioji Šventojo Aleksandro Nevskio katedra, tapusi vienu ryškiausių visos šalies simbolių.

Dvidešimtas amžius sostinei atnešė naujų sunkių išbandymų, įskaitant Antrojo pasaulinio karo metais patirtus sąjungininkų bombardavimus bei pokario dešimtmečius trukusį sovietinio tipo komunistinį režimą. Šiuo laikotarpiu miestas smarkiai išsiplėtė, jo pakraščiuose išaugo didžiuliai masinės statybos gyvenamųjų rajonų masyvai, o architektūroje atsirado socialistinio realizmo bruožai. Žlugus komunizmui 1989 metais, Sofija vėl atsidūrė demokratinių permainų ir rinkos ekonomikos centre, tapdama pagrindiniu šalies politiniu, finansiniu bei kultūriniu magnetu.

Šiandien Sofija yra gyvybinga, sparčiai modernėjanti Europos Sąjungos sostinė, įsikūrusi vaizdingame Vitios kalno papėdėje ir sėkmingai sujungianti savo turtingą praeitį su nūdienos ritmu. Miesto centre šalia šiuolaikinių verslo centrų ir stilingų kavinių glaudžiasi tūkstantmečio senumo istorijos paminklai, romėnų griuvenos bei senosios ortodoksų šventyklos, liudijančios unikalų kultūrų dialogą. Šis neįprastas antikos, viduramžių osmanų paveldo, XIX amžiaus Europos architektūros ir šiuolaikinio gyvenimo derinys daro Sofiją vienu įdomiausių, tačiau vis dar nuošalesnių ir autentiškiausių Balkanų regiono didmiesčių.

Sostinėje dar nemažai komunistinio laikotarpio dvelksmo, todėl miestas lietuviams gali sukelti prieštaringus jausmus, bet būtent miestas ir išlieka autentiškas!

Šioje nuotraukoje užfiksuota įspūdinga Šventojo Aleksandro Nevskio katedra – tai viena ryškiausių Sofijos ir visos Bulgarijos puošmenų, stovinti šalies sostinės centre. Ši neįtikėtinai didinga neo-bizantiškojo stiliaus stačiatikių šventovė buvo pastatyta XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje, pagerbiant Rusijos karius, žuvusius už Bulgarijos išvadavimą iš osmanų priespaudos per Rusijos ir Turkijos karą. Įdomu tai, kad visus reikalingus pinigus suaukojo paprasti gyventojai! Pastatas stulbina savo architektūriniu mastu, iškilmingomis auksu dengtomis kupolų viršūnėmis, žalsvais stogais bei prabangia išorės puošyba, o jo viduje slypi ne mažiau vertingi marmuriniai interjerai, freskos ir mozaikos, paverčiančios šią katedrą vienu gražiausių sakralinės architektūros šedevrų Balkanuose.

Ivano Vazovo nacionalinis teatras – seniausias ir prestižiškiausias teatras Bulgarijoje, stovintis pačioje Sofijos širdyje, šalia jaukiojo miesto parko. Neoklasicistinio stiliaus pastatas, puoštas įspūdingomis kolonomis, gausiais skulptūriniais reljefais ir simetriškais bokštais, buvo atidarytas dar 1907 metais ir vėliau pavadintas žymaus bulgarų rašytojo Ivano Vazovo garbei. Šis elegantiškas architektūros šedevras yra svarbiausias šalies kultūrinis židinys, prie kurio iki šiol verda gyvybingas sostinės gyvenimas, vyksta iškilmingi renginiai ir susitinka miestiečiai bei svečiai.

Šioje nuotraukoje užfiksuotas įspūdingas ir istoriškai reikšmingas Carui Išvaduotojui skirtas paminklas, stovintis Sofijos centre, priešais Bulgarijos liaudies susirinkimo rūmus. Šis didingas monumentas, vaizduojantis ant žirgo sėdintį Rusijos imperatorių Aleksandrą II, buvo atidengtas XX amžiaus pradžioje kaip padėkos ženklas už Bulgarijos išlaisvinimą iš osmanų valdžios per 1877–1878 metų Rusijos ir Turkijos karą. Bronzinė skulptūra kartu su gausiais reljefais ir postamentu iš akmens yra vienas iš ryškiausių sostinės simbolių, aplink kurį verda aktyvus miesto gyvenimas.

Šioje nuotraukoje užfiksuotas senovinis architektūrinis kompleksas Sofijoje, kuriame šalia istorinio mūro pastato išdėlioti vertingi antikiniai artefaktai: akmeniniai paminklai, sarkofagai, stulpų fragmentai bei senoviniai užrašai. Šie archeologiniai radiniai, išdėstyti tiesiai po atviru dangumi ant žolės, liudija gilią miesto praeitį, siekiančią romėnų laikų Serdikos epochą, ir puikiai papildo sostinės kultūrinį bei istorinį kraštovaizdį.

Serdikos epocha – tai vienas svarbiausių ir labiausiai klestinčių laikotarpių dabartinės Sofijos istorijoje, prasidėjęs I amžiuje po Kr., kai Romos imperija nukariavo vietines trakų gentis ir pavertė šią teritoriją bei jos gydomąsias mineralines versmes romėnų provincijos centru. Pavadinimas kilo nuo vietinės keltų-trakų genties serdų, o pats miestas, gavęs Serdikos vardą, sparčiai augo dėl itin patogios strateginės padėties kryžkelėje, jungiančioje Centrinę Europą su Mažąja Azija bei Adrijos jūrą su Juodąja jūra. IV amžiuje imperatoriaus Konstantino Didžiojo valdymo metais Serdika pasiekė savo aukso amžių – imperatorius taip vertino šį miestą, kad anot metraščių, yra pasakęs savo garsiąją frazę: „Serdika – mano Roma“. Šiuo periodu miestas buvo apjuostas tvirtomis gynybinėmis sienomis, čia kilo didingi viešieji pastatai, pirtys, bazilikos ir amfiteatrai, o pati Serdika tapo ir svarbiu ankstyvosios krikščionybės centru, kuriame 343 metais vyko reikšmingas Serdikos susirinkimas, nustatęs svarbias bažnytinio teismo taisykles.

Šioje nuotraukoje užfiksuotas nuostabus fontanas su skulptūra, esantis Sofijos mieste, netoli Ivano Vazovo nacionalinio teatro parko erdvės. Dinamiška bronzinė šokančios ar skriejančios moters figūra centre, apsupta gausių vandens purkštukų ir purslų, suteikia šiai miesto daliai gyvumo, gaivos bei meninio lengvumo. Ši jauki erdvė puikiai papildo sostinės peizažą, kviesdama praeivius pailsėti karštą dieną ir pasigrožėti vandens bei meno derme.

Nuotraukoje matoma išskirtinė, raudonų plytų Šv. Jurgio rotunda – tai seniausia iki šiol išlikusi pastatas Sofijoje, datuojama dar IV amžiaus pradžia ir pastatyta romėnų imperatoriaus Konstantino Didžiojo valdymo laikais. Ši nedidelė cilindro formos kupolinė šventovė, įsikūrusi giliau nei dabartinis miesto gatvių lygis, per savo tūkstantmetę istoriją keitė paskirtį: ji buvo naudojama kaip romėnų statinys ar baptisterija, vėliau paversta krikščionių bažnyčia, osmanų valdymo metais – mečečių, o šiandien vėl veikia kaip stačiatikių maldos namai. Viduje ji garsėja vertingomis keliais sluoksniais išlikusiomis freskomis, o jos sienas puošia unikalūs IX–XIV amžiaus pranašų ir angelų paveikslai.

Aplink bažnyčią plyti įspūdingi senovinės Serdikos (antikinio Sofijos pavadinimo) archeologiniai griuvėsiai, kuriuos lankytojai gali apžiūrėti tiesiog po atviru dangumi paties miesto centre, apsuptame modernių vyriausybinių bei istorinių pastatų. Šios plytų ir akmenų liekanos priklauso buvusiam dideliam administraciniam kompleksui, vadinamajam Konstantino kvartalui, kuriame senovėje stovėjo Romos imperatoriaus rūmai ir visuomeniniai pastatai. Tarp griuvėsių galima išvysti senos romėnų gatvės fragmentus su išlikusia drenažo sistema bei buvusių pastatų pamatų dalis. Šis kontrastas, kai tūkstantmečio senumo romėnų griuvenos ir ankstyvoji krikščioniška architektūra glaudžiasi modernios sostinės širdyje, sukurią ypatingą ir gilia praeitimi dvelkiančią atmosferą.

Šventosios Sofijos statula – viena žinomiausių šiuolaikinių Sofijos miesto puošmenų, iškilusi pačioje Bulgarijos sostinės širdyje 2000 metais, labai didelė ir galinga, nuotrauka nelabai perteiksi. Ši maždaug 24 metrų aukščio bronzinė ir varinė skulptūra, stovinti ant aukšto granito pylono, vaizduoja moterį, simbolizuojančią paties galvasmiesto vardą ir globėją (graikiškai Sophia reiškia „dieviškąją išmintį“). Jos dešinėje rankoje laikomas lauro vainikas simbolizuoja šlovę, pergalę bei sėkmę, ant kairiojo delno tūpi ištikimas išminties simbolis – pelėda, o galvą puošia karūna, primenanti senovės graikų likimo deivę Tichę. Įdomu tai, kad ši vieta turi ir simbolinę istorinę reikšmę: monumentas buvo pastatytas aikštėje, kurioje iki tol ilgus metus stovėjo sunaikintas Vladimiro Lenino paminklas, taip pažymint naują demokratinį šalies etapą.

Šventosios Sofijos bažnyčia, kurios vardu ir yra pavadinta pati Bulgarijos sostinė. Ši ankstyvojo krikščioniškojo laikotarpio bazilika, pastatyta VI amžiuje imperatoriaus Justiniano I valdymo metais ant kelių ankstesnių romėnų laikų bažnyčių liekanų, savo ilgaamžiškumu ir paprasta, tvirta raudonų plytų bei akmens architektūra liudija tūkstantmetę miesto praeitį. Per šimtmečius pastatas išgyveno daugybę negandų: osmanų valdymo laikotarpiu jis buvo paverstas mečete (tuomet praradusiu kupolą statiniu netgi naudojosi minaretai), nukentėjo nuo žemės drebėjimų, o vėliau buvo restauruotas. Įdomu tai, kad būtent nuo šios bažnyčios IX amžiuje miestas gavo savo dabartinį Sofijos (išminties) vardą, o jos požemiuose iki šiol išlikę senoviniai nekropoliai su kapavietėmis ir freskų fragmentais.

Nuotraukoje užfiksuoti buvę Centrinė mineralinė pirtys (maudyklos) Sofijoje, kuriuose šiuo metu veikia Sofijos istorijos muziejus. Šis įspūdingas architektūros paminklas, pastatytas 1906–1913 metais pagal architekto Petko Momčilovo ir Friedricho Grünangerio projektą, išsiskiria savitu neo-bizantiniu ir tautinio romantizmo stiliumi, ryškiomis geltonomis bei baltomis juostomis dekoruotu fasadu, kupolais ir gausiais majolikos elementais. Pastatas buvo pastatytas virš garsiųjų miesto mineralinių versmių, o šalia jo iki šiol išlikę čiaupai, kur vietiniai gyventojai ir svečiai gali nemokamai prisipildyti šilto mineralinio vandens.

Maištinga Siela

Rumunija. Kelionė į Rumuniją: Sigišoara, Sibiu, Bran, Sinaja (Peleš rūmai) įspūdžiai, istorija, patarimai

 

Sveiki!

 

Daugiau ar mažiau išnaršiau Balkanus, nors dar yra vietų, kur norėčiau sugrįžti ir daugiau pamatyti, pvz., Albaniją arba Bosniją ir Hercegoviną, tačiau mano akys jau labai seniai krypo į Rumunijos ir Bulgarijos kryptį, todėl šiemet buvo tas metas, kada galėjau pakeliauti ir patyrinėti šias šalis. Šis įrašas bus apmąstyti ir man (ir su jumis pasidalyti) būtent šiomis pačiomis naujausios Europos Sąjungos šalimis. Pirmoji dalis skirta Rumunijai, kurioje praleidau puikias keturias dienas ir aplankiau keletą įspūdingų miestų ir lankytinų vietovių.

 

Ką aš žinojau iki tol apie Rumuniją? Ten reikia vykti tik tada, kai susipažįsti su Vakarų Europa, nes ten vyrauja romai, nerašytos taisyklės, narkotikai, korupcija ir kiti negeri dalykai? Tą buvau girdėjęs, bet iš esmės tuo netikėjau, nes žinau, kad dažnai informacija „iš antrųjų lūpų“ yra nepatikima ir grįsta dažniausiai stereotipais. Žinokite, panašiai buvo ir su Rumunija. Šiaip Rumuniją žinau iš jų itin gero nepriklausomo kino, kuris kasmet įtraukiamas į Kino pavasario repertuarą. Rumunų kinas beveik niekada nenuvilia. Geras kinas yra šalies žmonių laisvo mąstymo rodiklis, komercinis ir parodomasis kinas – dažnai pačios valdžios užsakomas ir kontroliuojamas finansiškai rodo cenzūruotą ir nelaisvą šalį. Rumunija, mano akimis, yra kur kas laisvesnė, nei mūsų kultūra ir menas, kurį vis nori tam tikros valdžios instancijos pamauti ant iešmelio.

 

Rumunija nepaprastai progresyvi šalis. Vos įvažiavus į Transilvaniją iš Vengrijos pusės prasideda didžiuliai ir platūs keliai. O jau kiek gamyklų, kiek statybų, atrodo, kad rumunai tiesiog auga ant mielių! Važiuojant tik toliau, imi suvokti, kad Rumunija tokia pati Europa, kaip ir Lenkija, Austrija ar Belgija. Čia tikrai saugu. Nors dar yra kai kur regionuose socializmo apraiškų, tačiau taip, kaip savo šalį dabar stato rumunai ir pasinaudoja ES, yra nepaprastas vaizdinys ir pavyzdys. Aišku, šalis turi būti dėkinga vokiečiams, kurie čia investuoja, o jų užsilikusi diaspora nuo Antrojo pasaulinio karo leido progresyviai augti šalies ekonomikai ir miestams, nes čionai vokiečiai renkami į merus, tampa prezidentais, o jie atviri progresui ir Europai. Nors šalis kol kas neturi eurų, tačiau bet kuriame didesniame mieste galite eurus išsikeisti į lėjas (1 euras atitiktų apie 5,20 lėjų), tačiau Rumunija jau seniai pasivijusi Europą ir net paprastuose turgeliuose, perkant kokį niekutį, galima dažnai atsiskaityti kortele. Apie parduotuves ar restoranus jau nebekalbu.

 

Nors daugiau keliavau turistiniais maršrutais, šalis atrodė nepaprastai sutvarkyta, čia nesitikėkite šiukšlių kalnų ar metalo laužo – tai jau nebe 90-ieji. Tikrieji rumunai šiek tiek pasirodė mažo ūgio, rustelėję, nes jų genetika prasimaišiusi su šį kraštą kažkada okupavusiais Osmanais. Juos atpažinti labai lengva. Kainos dar nėra tokios aukštos, bet Rumunijoje kai kur nėra pigu, ypač kurortinėse vietose ar toje pačioje degalinėje. Sakyčiau, kainos panašios kaip ir Lietuvoje, kai kas gal vos pigiau.

 

Man keliaujant vasarą per Rumuniją buvo idealus oras +27+34C karščio (Lietuva tuo metu degė +38C), nelygu kokiame aukštyje atsirandi. Kalnuose, kur gausu meškų ir apie jas praneša per mobiliuosius telefonus (tad geriau nevaikščioti), aukštumose tikrai yra vėsiau. Man pasirodė šalis išgyvena pakylėjimą tiek ekonominį, tiek kultūrinį. Čionai vis daugiau plūsta turistų, bet dar ne tiek, kiek nuo jų kenčia Vakarų Europos šalys. Nežinau, šalis tikrai sutvarkyta, saugi, pilna laisvų žmonių, galima drąsiai bet kuriame mieste vakarop išeiti į tavernas ir dėl nieko nesibaiminti, gatvėse pilna alų ir vyną maukiančių ir čiauškiančių įvairių europiečių. Buvau nustebintas, kad viskas taip... šiuolaikiškai, todėl važiuojantiems į tam tikrus miestus ir ieškantiems kažin kokios „užkonservuotos“ autentiškos reiktų paieškoti kitokių variantų ir užkaborių. Deja, nepavyko pagal programą išklysti iš kelio ir aplankyti sostinės Bukarešto, bet tai bus paskata kada nors grįžti į šalį ir ją vėl patyrinėti.

 

Labai įdomi pačios Rumunijos istoriją, kurią būtinai turiu Jums čia papasakoti, nes ji leidžia suokti, kodėl šalis yra tokia, kokia ji yra.

Šiuolaikinis Rumunijos vėliavos dizainas kilo iš 1848 metų revoliucijos ideologijos, kai trispalvė tapo tautinio atgimimo ir laisvės simboliu Valakijoje. Vėliau, šaliai išsivadavus iš komunizmo gniaužtų per 1989 metų revoliuciją, iš vėliavos vidurio oficialiai buvo pašalintas sovietinio režimo laikų herbas, taip sugrąžinant istorinę, švarią vertikalią mėlynos, geltonos ir raudonos spalvų kompoziciją. Tradiciškai šios tris spalvos siekiančios istorinę reikšmę ir vienybę, kur mėlyna simbolizuoja laisvę bei Transilvaniją, geltona – teisingumą bei Valakiją, o raudona – brolybę bei Moldovą.

 Rumunijos piniginis vienetas yra rumunų lėjos (vns. lėja), kurios pavadinimas kilo iš rumuniško žodžio, reiškiančio liūtą, o dabartinė jo istorija prasidėjo dar XIX amžiuje, kai šalis įsivedė savo nacionalinę valiutą. Įdomus istorinis lūžis įvyko 2005 metais, kai dėl didelės infliacijos Rumunija įgyvendino pinigų reformą ir denominavo valiutą santykiu 10 000 prie 1, taip pakeisdama senuosius pinigus į naujuosius (RON). Nors Rumunija yra Europos Sąjungos narė ir pagal stojimo sutartį įsipareigojo ateityje įsivesti eurą, šalis iki šiol naudoja savo savitą lėjas, o banknotai bei monetos išsiskiria ne tik apsauginėmis savybėmis, bet ir tuo, kad yra gaminami iš patvaraus polimero (plastiko), o ne įprastinio popieriaus. 

RUMUNIJOS TRUMPA ISTORIJA

 

Rumunijos istorija prasidėjo dar antikos laikais, kai dabartinės šalies teritorijoje gyveno dakų gentys, sukūrusios galingą karalystę, kol I amžiuje po Kr. ją nukariavo Romos imperija. Šis susidūrimas padėjo pagrindus vietos gyventojų romanizacijai, iš kurios vėliau susiformavo unikali rumunų kalba ir kultūra, išsilaikiusi per amžius trukusius Didžiojo tautų kraustymosi sukrėtimus bei kaimyninių imperijų spaudimą. Ilgą laiką dabartinės Rumunijos žemės buvo pasidalijusios į atskirus istorinius regionus – Valakiją, Moldaviją ir Transilvaniją, kurie pakaitomis kovojo dėl išlikimo ir patyrė stiprią Vengrijos karalystės bei galingos Osmanų imperijos įtaką.

 

Nors rumunų kunigaikštystės šimtmečius mokėjo duoklę sultonams, jose nuolat ruseno laisvės troškimas, pasireiškęs per tokius legendinius vadovus kaip Vladą Tepešą ar Steponą Didįjį, gynusius krikščioniškąją Europą. XIX amžiuje, stiprėjant tautiniam atgimimui ir pasinaudojant geopolitiniais pokyčiais, Valakija ir Moldavija susijungė į vieningą Rumunijos valstybę, o 1877 metais ji iškovojo visišką nepriklausomybę nuo Osmanų imperijos. Šalis sparčiai modernizavosi, o po Pirmojo pasaulinio karo, sugriuvus imperijoms, prie Rumunijos prisijungė Transilvanija, Besarabija bei Bukovina, taip suformuojant etniniu požiūriu vieningą ir didelę „Didžiosios Rumunijos“ teritoriją.

 

XIX amžiaus viduryje susijungus Rumunijos kunigaikštystėms ir siekiant apsisaugoti nuo kaimyninių imperijų intrigų, į šalį buvo pakviestas vokiečių kilmės princas Karolis iš Hohencolernų-Sigmaringenų dinastijos, tapęs pirmuoju karaliumi Karoliu I. Jo valdymas padėjo pamatus moderniai valstybei, o vėliau jo įpėdinis Ferdinandas I kartu su charizmatiškąja karaliene Marija išvedė šalį per Pirmąjį pasaulinį karą. Diplomatinėmis pastangomis pavyko pasiekti istorinį teritorijų sujungimą, suformuojant etniniu požiūriu didžiulę ir klestinčią „Didžiąją Rumuniją“.

 

Antrojo pasaulinio karo sūkuryje į sostą sėdęs jaunas karalius Mykolas I drąsiai išvedė šalį iš nacių aljanso ir pervedė į Sąjungininkų pusę, taip sutrumpindamas karą ir išgelbėdamas daugybę gyvybių. Tačiau ši geopolitinė pergalė neišgelbėjo Rumunijos nuo Sovietų Sąjungos okupacijos ir komunistų režimo įsigalėjimo. 1947 metų pabaigoje sovietų remiami vietiniai komunistai ginklu privertė karalių Mykolą I atsisakyti sosto, o karališkoji šeima buvo išvarta į tremtį, taip smurtinai nutraukiant Rumunijos karalystės gyvavimą.

 

Dvidešimtas amžius Rumunijai atnešė milžiniškų išbandymų, skaudžių netekčių ir totalitarinių režimų išbandymus. Antrojo pasaulinio karo metu šalis prarado dalį teritorijų, patyrė nacių Vokietijos įtaką, o vėliau pateko į Sovietų Sąjungos orbitą ir pusšimtį metų gyvavo po griežtu komunizmo jungu. Sovietinė priespauda kulminavo XX amžiaus devintajame dešimtmetyje, kai šalį valdė itin žiaurus diktatorius Nicolae Ceaușescu, pasižymėjęs kraštutiniu taupymu ir asmenybės kultu. Apie Nicolae Ceaușescu norėčiau labiau paplėtoti, nes jis nepaprastai prisidėjo prie dabartinės Rumunijos veido (kai kas pasakytų, kad pačia blogąja prasme).

 

Nicolae Ceaușescu režimas pasižymėjo visišku atotrūkiu nuo realybės ir milžiniškais, absurdiškais mastais išaugusiais megalomanijos projektais, kurie nusiaubė šalies ūkį. Siekdamas bet kokia kaina grąžinti užsienio skolas ir įgyvendinti savo grandiozines vizijas, diktatorius pasmerkė tautą kraštutiniam skurdui. Sostinėje Bukarešte jis nušlavė istorinius miesto rajonus tam, kad pastatytų gigantiškus Parlamento rūmus bei kilometro ilgio bulvarą, turėjusį nurungti Paryžiaus Eliziejaus laukus. Tuo metu provincijoje buvo griaunami šimtai amžių senumo kaimų, bandant juos prievarta pertraukti į „agrarinius centrus“, o šalia to brangiai kainavo nesibaigiantys, idiotiški pramonės gigantų statybų projektai, reikalavę milžiniškų energijos sąnaudų. Susižavėjęs Didžiąja kinų siena, jis norėjo Rumunijoje sukurti kažką itin didingo, todėl pradėjo Transfagarašano kelio statybas per kalnus. Šiuo keliu teko man važiuoti. Strateginis ir turistinis kelias, nutiestas per pačią Fagaršo kalnų grandinę (aukščiausią Rumunijoje). Jis buvo statomas kariniams tikslams (kaip greitas evakuacijos ar perkėlimo kelias galimos Sovietų Sąjungos invazijos atveju), jo tiesimui sunaudota per 6 tonas dinamito, o dirbdami kalnuose žuvo dešimtys ar net šimtai karių bei darbininkų.

 

Diktatoriaus beprotybė kasdienėje rumunų realybėje pasireiškė nepakeliamais suvaržymais ir visuotiniu teroru, pavertusiu šalį milžinišku kalėjimu. Norint sutaupyti energijos valstybės skoloms padengti, gyventojai buvo priversti gyventi nešildomuose būstuose, tamsoje ir be karšto vandens, nes elektra bei dujos namams buvo griežčiausiai normuojami arba visam laikui išjungiami, o gatvėse degė vos kas antra lemputė. Parduotuvėse švietė tuščios lentynos, maisto produktai, vaistai ir degalai buvo dalijami pagal griežčiausius talonus, o šaldytuvų naudojimas ar elektrinių šildytuvų turėjimas tapo prabanga arba tiesiog draudžiamu dalyku.

 

Visą šią suvaržymų ir bado sistemą palaikė negailestingos represijos, kurias vykdė visagalis slaptosios policijos aparatas. Šalis skendėjo paranojoje: baiminantis gyventojų maišto, buvo sekamas kiekvienas žingsnis, kontroliuojami telefonų pokalbiai, o kaimynas skundė kaimyną net už menkiausią kritiką režimui. Žmonių gyvenimus gniuždė ir absurdiški įstatymai, pavyzdžiui, absoliutus abortų draudimas bei priverstiniai ginekologiniai patikrinimai darbo vietose, kuriais Ceaușescu siekė dirbtinai padidinti šalies gyventojų skaičių, pasmerkdamas tūkstančius nepageidaujamų vaikų skurdui valstybinėse prieglaudose.

 

Galiausiai 1989 metų gruodį rumunai kilo į kruviną ir ryžtingą revoliuciją, kurios metu komunizmas žlugo, o diktatorius buvo nuverstas. Diktatorius buvo nuteistas mirtimi ir sušaudytas. Tai atvėrė kelią demokratinėms reformoms, ir per pastaruosius dešimtmečius šalis sėkmingai integruodamasi į Vakarų struktūras tapo visateise Europos Sąjungos bei NATO nare, užtikrinančia stabilumą regione.

Kviečiu pasidairyti po mano fotogaleriją iš asmeninio archyvo ir paskaitinėti aprašus, kurie dar labiau atskleidžia Rumunijos istoriją ir unikalią jos kultūrą. Nuotraukos bus kokybiškos, jeigu paspausite ant jos ir ji pasididins.

Pirma diena. Sigišoara – gimtasis Vlado Drakulos mietas

Sigišoara (Sighişoara) yra viena geriausiai išsilaikiusių viduramžių tvirtovių Europoje, kurios istorija prasideda dar XIII amžiuje. Transilvanijos vokiečių (saksų) pastatytas miestas greitai tapo svarbiu amatininkų ir prekybos centru, apsuptu tvirtų gynybinės sienos įtvirtinimų bei garsiųjų gildijų bokštų.

Šis miestas taip pat giliai įsirėžęs į istoriją kaip Drakulos – Vlado Tepešo (Vlado III) – gimtinė. Namas, kuriame jis gimė, iki šiol yra vienas lankomiausių istorinių objektų senamiestyje, pritraukiantis keliautojus iš viso pasaulio. Dėl savo išskirtinės architektūros, siaurų akmenimis grįstų gatvelių ir nepaliestos viduramžių dvasios Sigišoaros istorinis centras buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Miestas išlaikė savo autentišką veidą iki mūsų dienų ir tebėra gyvas praeities liudijimas. Sigišoaroje taip pat yra garsieji Moksleivių laiptai (nuo 1654 metų) buvo suprojektuoti tam, kad apsaugotų moksleivius ir praeivius nuo atšiaurių oro sąlygų pakeliui į kalno viršuje esančią bažnyčią bei mokyklą. Teko lipti tais laiptais. Sunku įsivaizduoti, kad kasdien jais kažkas iš tiesų vaikščiodavo į paskaitas. Šį unikalią medinę stoginę konstrukciją sudaro 175 laipteliai (anksčiau jų buvo 300), kurie iki šiol yra vienas įspūdingiausių ir lankomiausių istorinio miesto architektūros objektų.

Garsusis Sigišoaros Laikrodžio bokštas ypatingas tuo, kad jame veikia įspūdingas mechanizmas su medinėmis figūromis, simbolizuojančiomis savaitės dienas ir dievus, o nuo jo viršaus atsiveria puiki viso senamiesčio panorama.

Tiksli Drakulos gimimo data istoriniuose šaltiniuose nėra išlikusi – žinoma tik tiek, kad Vladas III (Vladas Drakula / Vladas Tepešas) gimė 1431 metų lapkritį arba gruodį Sigišoaroje, šiame name, kurį matote (geltoname). Jis gimė pastate, dabar žinomame kaip Vlado Drakulo namas (Casa Vlad Dracul), kuris yra Sigišoaros tvirtovėje, adresu Strada Cojocarilor nr. 1 (Alvydų g. 1 arba Skardžių g. 1), netoli Laikrodžio bokšto. Šiame name jo tėvas (Vladas II Drakulas) su šeima gyveno 1431–1435 metais.

Sigišoaroje esantis Vlado Tepešo (Drakulos) biustas iš tiesų pasižymi neįprastai didelėmis, tarsi išsprogusiomis akimis, tačiau tai nėra tiesioginė nuoroda į egzekucijas ar kankinimus, kaip kartais klaidingai manoma. Šis bruožas yra meninis sprendimas, kuriuo skulptorius siekė pabrėžti istorinį valdovo asmenybės intensyvumą, griežtumą ir įžvalgumą. Išpūstos akys kartu su kitais veido bruožais, tokiais kaip ryški skulptūrinė barzda, tarnauja tam, kad sukurtų galingo ir negailestingo, bet kartu ir kančią patyrusio, vaizdinį. Taigi, nors šis vizualinis efektas yra dramatiškas ir neretai interpretuojamas kaip grėsmingas, jis yra kūrėjo sumanymo, o ne tiesioginio kankinimo pasekmė.

Sigišoaros centrinė aikštė (Piața Cetății) viduramžiais ir vėlesniais amžiais buvo pagrindinis miesto gyvenimo centras, kuriame vyko prekybiniai turgūs, teismo procesai ir viešieji renginiai. Nors pati aikštė labiau garsėjo kaip susibūrimų, amatininkų mugių bei viešų pranešimų vieta, joje retkarčiais būdavo vykdomos ir viešos egzekucijos nusikaltėliams. Vis dėlto, žiauriausios bausmės ar masiniai susidūrimai dažniau būdavo priskiriami pačiam Vladui Tepešui ir jo politiniams bei kariniams konfliktams už tvirtovės ribų, o ne kasdieniam gyvenimui šioje jaukioje aikštėje. Šiandien tai rami ir pilna žmonių vieta. Teko skaniai pavalgyti.

Šalia Bažnyčios ant kalno Sigišoaroje įsikūrusios senosios vokiečių (saksų) evangelikų kapinės, užimančios visą vakarinį šlaitą. Jose palaidotos įtakingiausios vietos bendruomenės šeimos, amatininkų gildijų meistrai, pirkliai bei burmistrai. Kai kurie išlikę antkapiai ir paminklai datuojami dar XVIII amžiaus pradžia. Šiame ramioje, pasaką primenančioje vietoje atsispindi šimtmečius čia gyvavusių Transilvanijos saksų istorija.

Sigišoaroje ypatingą reikšmę turi Hermanas Obertas (Hermann Oberth, 1894–1989) – Transilvanijos vokietis, fizikas ir inžinierius, kuris yra laikomas vienu iš šiuolaikinės astronautikos ir raketų konstrukcijos tėvų (kartu su Konstantinu Ciolkovskiu ir Robertu Godardu). Nors jis gimė Sibiu, Sigišoaroje jis praleido savo vaikystę ir jaunystę – čia lankė mokyklą, būdamas paauglys sukonstravo savo pirmąjį raketos modelį bei iškėlė daugiapakopių raketų idėjas. Šiandien jo atminimas mieste yra įamžintas: Sigišoaros senamiesčio pagrindinė aikštė yra pavadinta jo vardu, o garsiajame Laikrodžio bokšte veikia jam skirta ekspozicija.

Antra diena. Sibiu miestas ir Transfagarasan kelias, Bran ir Drakulos pilis

Sibiu ir Bran pasirodė du visiškai skirtingi, tačiau vieni žavingiausių ir labiausiai lankytinų Rumunijos kampelių, puikiai atspindintys turtingą Transilvanijos regiono kultūros bei istorijos paveldą. Šie du traukos centrai lankytojus stebina visiškai skirtinga atmosfera, architektūra bei legendomis, kurios kuria nepakartojamą kelionės patirtį.

 

Sibiu miestas, įkurtas dar XII amžiuje vokiečių kolonistų, garsėja kaip vienas gražiausių ir kultūros renginiais turtingiausių istorinių Rumunijos centrų. Jis pakeri savo unikalia architektūra, kuriai didelį savitumą suteikia senieji namai su „stogais-akimis“, tarsi stebinčiais praeivius. Didžioji ir Mažoji aikštės, sujungtos vaizdingais tiltais, bei garsusis Melagių tiltas kuria nepaprastai romantišką ir viduramžišką dvasią.

 

Netoli Brašovo įsikūręs Bran kaimelis visame pasaulyje garsėja savo didinga pilimi, stovinčia ant stačios uolos ir neatsiejamai siejama su Drakulos legenda. Nors istorinis Vladas Tepešas čia vargiai ar gyveno ilgai, pilies gotikiniai bokštai, paslaptingi laiptai ir siauri koridoriai puikiai įkūnija gotikinio siaubo romanų atmosferą. Ši vieta kasmet pritraukia šimtus tūkstančių turistų, trokštančių prisiliesti prie paslaptingojo Transilvanijos folkloro.

 

Abiejų šių vietovių kultūrinis peizažas neatsiejamas nuo gilaus vokiškojo paveldo, kurį Transilvanijoje šimtmečius kūrė saksų bendruomenės. Tiek Sibiu senamiesčio gotikinės bei barokinės bažnyčios, tiek Brano apylinkėse jautimas istorinis palikimas demonstruoja unikalų Vidurio Europos kultūrų susiliejimą Rumunijos žemėje. Šie miesteliai puikiai išlaikė savo autentiškumą ir leidžia lankytojams pasijusti tarsi nukeliavus laiku atgal į viduramžius.

 

Šiuolaikinis Sibiu ir Bran sėkmingai suderina istorinę praeitį su moderniu turizmu, siūlydami ne tik muziejus ar architektūros paminklus, bet ir puikią vietinę virtuvę. Sibiu džiugina gyvybingais kultūros festivaliais bei jaukiais restoranėliais, o Bran – autentišku kaimišku turgeliu ir vaizdais į Karpatų kalnus. Kartu jie sukuria tobulą kontrastą tarp didmiesčio kultūrinio palikimo dvasios ir legendomis apipintos kalnų tvirtovės paslapties.

Sibiu Didžioji aikštė (Piața Mare) ypatinga tuo, kad ji yra istorinis ir kultūrinis bei geografinis miesto centras, džiuginantis lankytojus įspūdinga viduramžių bei baroko architektūra. Šią plačią erdvę supa reikšmingi istoriniai objektai, tokie kaip grynųjų artėjimų Brukenthalio rūmai bei katalikų bažnyčia, o jos stogus puošia unikalūs „stogai-akys“ (pastolių langeliai), suteikiantys miestui ypatingo gyvumo ir charakterio. Viduramžiais ši aikštė tarnavo kaip viešųjų susirinkimų, turgų bei teismų vieta, o šiandien ji yra pagrindinė kultūrinių renginių ir gyventojų susibūrimo erdvė, pulsuojanti Transilvanijos dvasia.

Šioje nuotraukoje užfiksuotas barono Samuelio fon Brukenthalio (Samuel von Brukenthal, 1721–1803) paminklas, stovintis Sibiu Didžiojoje aikštėje priešais jo vardu pavadintus rūmus. Jis buvo įžymus Transilvanijos valstybės veikėjas, Habsburgų monarchijos imperatorienės Marijos Teresės patarėjas bei vienintelis Transilvanijos gubernatorius iš vietinės vokiečių (saksų) bendruomenės. Brukenthalis taip pat garsėjo kaip didžiulis meno mecenatas ir kolekcionierius, kurio asmeninė kolekcija tapo pagrindu seniausiam muziejui Rumunijoje – Brukenthalio nacionaliniam muziejui.

Šioje nuotraukoje užfiksuotas Švč. Trebybės romos katalikų bažnyčios (Biserica Romano-Catolică „Sf. Treime”) interjeras Sibiu mieste. Šią bažnyčią tarp 1726–1733 metų pastatė jėzuitai, o jos vidus išsiskiria ankstyvojo Vienos baroko stiliumi, gausia puošyba bei įspūdinga sakykla ir freskomis.

Sibiu mieste esantis Melagienų tiltas arba Melagių tiltas (Podul Minciunilor) – tai pirmasis lietas metalinis tiltas Rumunijoje, pastatytas 1859 metais virš gynybinės sienos perėjos, jungiančios Mažąją aikštę su Huet aikšte. Su šiuo tiltu susiję daugybė vietinių legendų, iš kurių populiariausia teigia, kad tiltas pradeda girgždėti, drebėti ar net sugriūti, jei ant jo kas nors ištaria melą. Istorine prasme jo pavadinimas greičiausiai kilo iš vokiško žodžio Lügenbrücke (iškraipytas žodis Liegenbrücke, reiškiantis „gulantį“ ar ant pylimų gulintį tiltą), tačiau romantinės legendos pavertė jį viena lankomiausių ir paslaptingiausių miesto vietų.

Šioje nuotraukoje užfiksuota vaizdinga Sibiu Mažoji aikštė (Piața Mică), kuriai ypatingo charakterio suteikia senieji namai su garsiaisiais „stogais-akimis“ (stogo langeliais, primenančiais mirksinčias akis). Tolumoje išsiskiria bokštas ir istorinė miesto architektūra, o pati jauki erdvė su grindiniu iki šiol pulsuoja viduramžių dvasia, jungianti senamiestį su kitomis svarbiomis miesto vietomis.

Evangelikų katedra (Biserica Evanghelică C.A.), esanti Huet aikštėje Sibiu mieste. Tai viena iš žymiausių gotikinių Transilvanijos bažnyčių, pasižyminti aukštu, toli matomu bokštu ir turtingu istoriniu paveldu. Priešais katedrą stovintis paminklas yra skirtas Georgui Jonui Teutschui (Georg Daniel Teutsch, 1817–1893) – žymiam Transilvanijos saksų vyskupui, istorikui bei visuomenės veikėjui, kurio atminimas šiame regione yra itin gerbiamas.

Švč. Trejybės ortodoksų katedra (Catedrala Mitropolitană „Sfânta Treime”) Sibiu mieste. Ši didinga, dvibokštė stačiatikių šventovė, pastatyta XX amžiaus pradžioje, savo architektūra ir puošniu fasadu primena garsiąją Šv. Sofijos soborą Stambule bei yra antras pagal dydį stačiatikių maldos namas visoje Rumunijoje.

Šis vėlyvojo baroko stiliaus pastatas, vadinamas Kariatidės namu (arba Mažuoju rūmų namu), stovintis Metropolijos gatvėje (Str. Mitropoliei), turi turtingą istoriją. Seniau jo vietoje stovėjo namas, kuriame XVII–XVIII a. sandūroje gyveno garsus ir vertinamas Sibiu auksakalys Sebastianas Hannas. 1786 metais sklypą įsigijo ir dabartinius vėlyvojo baroko rūmėmus pastatė grafo žmona vaivadienė Rahel Bethlen. Vėliau pastatas priklausė įvairioms kilmingoms Transilvanijos šeimoms (pavyzdžiui, Bethlenams ir Kendeffi), o XIX a. viduryje (1850–1852 metais) čia gyveno ir kūrė austrų tapytojas Theodoras Stöcklas.

Kalvių arba Kalfų namas (Casa Calfelor) Sibiu mieste, esantis šalia garsiojo Moksleivių laiptų bokšto Huet aikštėje. Tai vienintelė tokio tipo keliaujančių pameistrių užeiga visoje Pietryčių Europoje, kurioje apsistoja jauni amatininkai iš Vokietijos, Prancūzijos, Šveicarijos bei Austrijos, keliaujantys po pasaulį ir tobulinantys savo įgūdžius. Šalia pastato stovi simbolinis „vinių medis“ (Stock-im-Eisen), į kurį kiekvienas čia užsukęs amatininkas įkala po vinį ar įrankio detalię, palikdamas savo pėdsaką šiame gyvajame amatininkų muziejuje.

Toliau kylu į kalnus! Transfagarasano kelias (DN7C) yra vienas įspūdingiausių, gražiausių ir labiausiai lankomų kalnų kelių ne tik Rumunijoje, bet ir visame pasaulyje. Jis kerta pačius aukščiausius Pietų Karpatų Făgăraș kalnus, sujungdamas du istorinius regionus – Transilvaniją ir Valakiją. Šis inžinerinis šedevras išsiskiria savo dramatiškais serpentinais, stačiais skardžiais, daugybe viadukų, tunelių bei kvapą gniaužiančiais alpiniais kraštovaizdžiais, dėl kurių jis pelnytai sulaukia pasaulinio dėmesio ir yra vadinamas viena geriausių vietų važiavimui automobiliu ar motociklu.

Didžiausiame 2 042 metrų aukštyje, šalia vaizdingojo Bâlea ežero, pasiekiamas aukščiausias kelio taškas, kuriame iškaltas ir ilgiausias beveik kilometro ilgio tunelis, sujungiantis abi kalno puses. Dėl tokių ekstremalių aukščių ir gausaus sniego šis maršrutas yra visiškai pravažiuojamas tik kelis mėnesius per metus (paprastai nuo birželio iki spalio pabaigos), o likusį laiką būna uždarytas.

 

Kelias buvo pastatytas tarp 1970 ir 1974 metų, valdant komunistiškajam diktatoriui Nicolae Ceaușescu. Jo sukūrimo priežastis buvo grynai karinė ir strateginė – po 1968 metų Sovietų Sąjungos invazijos į Čekoslovakiją diktatorius ošė baimėje dėl galimo analogiško puolimo prieš Rumuniją. Jis reikalavo saugaus ir greito šiaurės–pietų karinio koridoriaus per kalnus, kad kariuomenė galėtų operatyviai judėti nepriklausomai nuo to, kokius žemumų kelius kontroliuotų priešai.

 

Visgi šis gigantiškas projektas kainavo milžiniškas fizines ir žmogiškąsias aukas. Kelio tiesimui sunaudota apie 6 tūkstančiai tonų dinamito, darbai vyko itin sunkiomis sąlygomis, dalyvaujant tūkstančiams kareivių bei civilių darbininkų, o oficialiais ir neoficialiais duomenimis, kovoje su rūšiavimu uolose, sprogdinimais bei nuošliaužomis gyvybes neteko dešimtys ar net šimtai žmonių. Ironiška, bet kai kelias buvo baigtas, jo karinė karinė vertė jau buvo minimali, tačiau jis tapo nepakeičiamu šalies turizmo perlu ir technikos paminklu.

Bran pilis, stūksanti ant stačios uolos netoli Brašovo, yra viena garsiausių ir lankomiausių vietų visoje Rumunijoje, dažnai pasaulyje vadinama pačia Drakulos pilimi. Pati pilis pasižymi įspūdinga gotikine architektūra, kuria siauri, labirintą primenantys koridoriai, akmeniniai laiptai, paslaptingi kambariai ir iš bokštų atsiveriantys kvapą gniaužiantys Karpatų kalnų peizažai. Istoriškai pastatas ilgą laiką tarnavo kaip strateginė muitinės postas ir gynybinis tvirtovės mazgas, saugojęs prekybos kelią tarp Transilvanijos ir Valakijos, o vėliau vėl susigrąžino karališkosios rezidencijos statusą.

Nors ši pilis visame pasaulyje išgarsėjo kaip Drakulos buveinė, istorine prasme ji turi labai mažai bendro su tikruoju Vladu Tepešu, kuris inspiravo šį personažą. Vladas Tepešas čia niekada negyveno – jo ryšys su pilimi greičiausiai apsiriboja vos keliomis dienomis kalėjime arba trumpu apsilankymu žygių metu, o Bramo Stokerio romane aprašytos pilies vieta net nesutampa su šia geografine lokacija.

 

Nepaisant realių istorinių įrodymų trūkumo, pilis sulaukia milžiniško turistų dėmesio dėl galingos popkultūros įtakos, kraupios ir romantizuotos vampyro legendos bei puikiai išlaikytos viduramžiškos paslaptingos atmosferos. Žmonės iš viso pasaulio plūsta į Braną norėdami patys pajausti gotikinį siaubo romanų dvelksmą, pasigrožėti autentišku interjeru bei įsigyti galybę suvenyrų su Drakulos atributika, todėl ši vieta išlieka neginčijamu Rumunijos turizmo magnetu. Teko pabūvoti jos viduje. Dalijuosi keliais kadrais.

Šioje nuotraukoje užfiksuota istorinė Brašovo (Brașov) miesto tarybos aikštė (Piața Sfatului), kurioje išsiskiria senoji tarybos būstinė su laikrodžio bokštu (Casa Sfatului) bei fone stūksanti žalioji Tâmpa kalva. Pats Brašovas yra vienas lankomiausių ir gražiausių Rumunijos miestų, įsikūręs vaizdingame Karpatų kalnų slėnyje ir giliai pulsuojantis viduramžių saksų dvasia. Jis ypatingas savo puikiai išlaikytu senamiesčiu, gotikiniais šedevrais (tarp kurių garsėja garsi „Juodoji bažnyčia“), siauriausia šalyje Sforos gatve bei tuo, kad miestas yra idealiai sujungtas su aplinkinėmis Transilvanijos paslaptimis, nes yra visai šalia Brano pilies ir kitų istorinių tvirtovių.

Trečioji diena. Peleš rūmai ir Sinajos kurortas

Pelešo rūmai – labiausiai nustebinęs objektas Rumunijoje, kurį rekomenduočiau pamatyti labiausiai! Pelešo rūmai, esantys vaizdingame Sinajos kurorte Karpatų kalnuose, buvo pastatyti tarp 1873 ir 1914 metų pagal pirmojo nepriklausomos Rumunijos karaliaus Karolio I užsakymą. Valdovas, pakerėtas vietinės kalnų gamtos grožio, nusprendė čia įsirengti įspūdingą karališkąją vasaros rezidenciją, kuri taip pat simbolizuotų jaunos bei modernėjančios Rumunijos valstybės klestėjimą.

 

Architektūrine prasme tai yra neįtikėtinai puošnus vokiečių neorenesanso ir gotikos atgimimo stiliaus šedevras, primenantis pasakų pilis. Pelešo rūmai išsiskyrė ne tik savo prabanga, bet ir pažangiausiomis tų laikų technologijomis – tai buvo pirmoji pilis Europoje, visiškai aprūpinta elektros energija iš nuosavo generatoriaus, taip pat turėjusi centrinį šildymą bei liftą.

 

Sovietmečiu, panaikinus monarchiją, komunistų režimas rūmus nacionalizavo, o vėliau jie buvo paversti muziejumi. Šiandien šis architektūros perlas su daugiau nei 160 prabangių kambarių, gausia meno, ginklų bei unikalizuotų teminių salų kolekcija yra viena lankomiausių ir gražiausių vietų visoje Rumunijoje. Nieko nebekomentuosiu, tik apsidairykite, visko perteikti neįmanoma.

Sinajaus vienuolynas (Mănăstirea Sinaia), įsikūręs vaizdingame Karpatų kalnų kurorte, yra viena svarbiausių ir dvasingiausių dvasinių bei istorinių vietų Rumunijoje. Šią šventovę XVII amžiaus pabaigoje (1690–1695 metais) fundavo rumunų didikas ir valdytojas Michailas Kantakuzinas (Mihail Cantacuzino), sugrįžęs iš piligriminės kelionės į Šv. Kotrynos vienuolyną Sinajaus pusiasalyje Egipte. Būtent nuo šio įvykio ir pats vienuolynas, o vėliau ir aplink jį išaugęs miestas gavo Sinajaus vardą.

Architektūrine prasme kompleksas yra išskirtinis, nes jį sudaro dvi skirtingu laiku pastatytos bažnyčios. Mažoji, senesnioji bažnyčia buvo pastatyta pačioje XVII a. pabaigoje ir pasižymi jaukiu, tradiciniu brankojų architektūros stiliumi bei vertingomis senomis freskomis. Šalia jos iškilusi Didžioji bažnyčia, pastatyta XIX amžiaus pabaigoje, stebina savo didybe, bizantiško stiliaus elementais ir yra tapusi viena iš pagrindinių karališkosios šeimos bei vietos tikinčiųjų susibūrimo vietų.

 

Ši vieta ypatinga ir tuo, kad ji yra neatsiejamai susijusi su Rumunijos karališkąja šeima – kurį laiką vienuolyno komplekse gyveno ir pats karalius Karolis I, kol netoliese buvo statomi garsieji Pelešo rūmai. Šiandien veikiančiame vienuolyne taip pat veikia turtingas muziejus, kuriame saugomi pirmieji rumuniški Biblijos vertimai, senovinės ikonos, religiniai reikmenys bei vertingi meno dirbiniai, pritraukiantys tūkstančius piligrimų ir turistų iš viso pasaulio.

Dar ne viską papasakojau apie Rumunijoje matytus dalykus, bet visko smulkmeniškai ir neperteiksiu. Įrašas ir taip išėjo be galo platus ir didelis. Labai paranku bet kada man pačiam atsiversti ir pamatyti, prisiminti, pasitikslinti tam tikrus dalykus ir momentus. Tikiuosi, kad ir Jums, kurie skaitote ir skaitysite šį įrašą, bus naudinga ir įdomu!

 

Maištinga Siela