Kelionė: Gibraltaras, Gibraltaro sąsiauris (kelionės įspūdžiai, patarimai, istorija, mitai ir lankytinos vietos)

 

Sveiki!
 
Besiruošdamas šių dienų kelionėms, bandau prisiminti ir atgaminti kai kurias pernykščias keliones. Viena iš tokių buvo egzotiškesnė ir visai netikėta kelionė į Gibraltarą, kurį aplankiau keliaudamas po pietų Ispaniją. Ne visomis kelionėmis įstengiu čia pasidalyti, bet kadangi tai buvo vienos dienos apsilankymas su pietumis ir keltuvo užsikėlimu į Gibraltaro uolą, pamaniau, kad pasidalysiu savo įspūdžiais.
 
Gibraltare mano apsilankymo dieną buvo rūkas ir beveik nebuvo saulės (labai apmaudu), o tai nulėmė ir prastas nuotraukas ir tai, kad pakilus keltuvu į stačiąją Gibraltaro uolą, kur pilna agresyvokų beždžionių, kurios užšoko ant mano pečių ir bandė atsegti kuprinę, bet nepavyko, vaizdai beveik neatsivėrė. Galima sakyti, beveik nepamačiau nuo Gibraltaro šiaip jau saulėtą dieną atsiveriančių Afrikos krantų, bet pamačiau kitų dalykų, kuriuos pateiksiu trumpame atrinktame nuotraukų reportaže.
 
MOKSLINĖ IR MITOLOGINĖ GIBRALTARO SUSIFORMAVIMO ISTORIJA
 
Gibraltaro sąsiauris yra itin svarbi geografinė arterija, jungianti Atlanto vandenyną su Viduržemio jūra bei skirianti Europą nuo Afrikos žemyno. Šis natūralus vandens koridorius driekiasi tarp Ispanijos šiaurėje ir Maroko pietuose, o jo ilgis siekia apie 60 kilometrų. Siauriausioje sąsiaurio vietoje atstumas tarp Europos ir Afrikos krantų tėra maždaug 14 kilometrų, todėl giedromis dienomis iš vieno žemyno galima aiškiai matyti kito krantus. Gibraltaras, kaip britų užjūrio teritorija, yra įsikūręs pietiniame Pirėnų pusiasalio smaigalyje, prie pat šio strateginio sąsiaurio įėjimo.
 
Mokslinė geologinė versija apie sąsiaurio atsiradimą remiasi tektoniniais procesais ir dramatiškais jūros lygio pokyčiais prieš milijonus metų. Geologai teigia, kad sąsiauris susiformavo dėl tektoninių plokščių judėjimo bei intensyvios erozijos, o vėliau, prieš maždaug 5,3 milijono metų, įvyko vadinamasis Zanklio potvynis. Tuomet dėl tektoninių lūžių atsivėrė perėja, per kurią Atlanto vandenyno vandenys galingu srautu užpildė iki tol išdžiūvusį ar labai nusekusį Viduržemio jūros baseiną, suformuodami dabartinį sąsiaurį.
 
Mitologinė Heraklio stulpų legenda siūlo visai kitokią interpretaciją: pasak graikų mitų, Heraklis, vykdydamas vieną iš savo žygdarbių, turėjo nukeliauti į pasaulio kraštą. Kad pasiektų tikslą, jis turėjo įveikti milžinišką kalną, tačiau užuot kopęs per jį, Heraklis savo nepaprasta jėga tiesiog perskyrė uolą pusiau. Taip jis atskyrė Europos ir Afrikos krantus, sukurdamas perėją tarp vandenyno ir jūros, o abiejose sąsiaurio pusėse iškilusias uolas žmonės pavadino Heraklio stulpais, žyminčiais civilizuoto pasaulio ribą.
 
Šios dvi istorijos – mokslinė apie tektoninius lūžius ir mitologinė apie Heraklio jėgą – puikiai iliustruoja, kaip žmonės bando suprasti dramatiškus gamtos pokyčius. Nors mokslas šiandien tiksliai paaiškina sąsiaurio formavimąsi tektoniniais procesais ir „Zanklio potvyniu“, senovės graikų mitas apie Heraklį atspindi žmonių pagarbą šiai galingai geografinei vietai. Abi versijos, nepaisant jų skirtingos prigimties, pabrėžia tą patį faktą: Gibraltaro sąsiauris yra unikalus, gamtos suformuotas vartas, kurio formavimosi procesas amžiams pakeitė pasaulio žemėlapį ir civilizacijų ryšius.
 
GIBRALTARO DABARTINĖ POLITIKA IR SĄSAJOS SU DIDŽIĄJA BRITANIJA
 
Gibraltaras – tai unikali Jungtinės Karalystės užjūrio teritorija, kurios politinė istorija yra itin spalvinga ir dažnai įtempta. Strategiškai svarbi uola per amžius priklausė įvairioms civilizacijoms: nuo finikiečių ir romėnų iki maurų, kurie 711 m. čia įkūrė tvirtovę ir suteikė vietai pavadinimą. 1501 m. Gibraltaras tapo Ispanijos dalimi, tačiau 1713 m. pagal Utrechto taikos sutartį buvo amžinai perduotas Didžiajai Britanijai. Šiuo metu teritorija išlieka britų valda, nors Ispanija ir toliau reiškia pretenzijas į jos suverenitetą, o vietos gyventojai nuosekliai palaiko glaudų ryšį su Londonu.
 
Šiandien Gibraltare gyvena apie 28 tūkstančius žmonių, kurių kultūra yra žavingas britų, ispanų ir Viduržemio jūros regiono tradicijų mišinys. Oficiali valstybinė kalba yra anglų, tačiau kasdieniniame gyvenime dažnai girdima ispanų kalba arba vietinė anglų ir ispanų kalbų tarmė. Dėl savo geografinės padėties teritorija pasižymi įvairiapuse virtuve, kurioje susipina tradiciniai britiški elementai bei Andalūzijos ir Viduržemio jūros regiono kulinarinis paveldas.
 
Įvažiavimas į Gibraltarą vyksta sausumos siena iš Ispanijos pusės, o lankytojai privalo turėti galiojančius kelionės dokumentus. Svarbu paminėti, kad Gibraltaro oro uosto takas kerta pagrindinį įvažiavimo kelią, todėl eismas kartais sustabdomas lėktuvų kilimo ar tūpimo metu – tai viena iš unikalių vietos įdomybių. Per šį oro uostą man asmeniškai ir teko pereiti į Gibraltaro pusę bei vakarop grįžti. Turistų srautai čia itin gausūs, nes lankytojus traukia ne tik istorinė svarba, bet ir galimybė pamatyti laisvėje gyvenančias magotas – vienintelius Europoje laukinius primatus.
 
Gibraltaro uola ir jos gamtos rezervatas yra pagrindiniai turistų traukos objektai. Lankytojai mėgsta kilti keltuvu į uolos viršūnę, nuo kurios giedromis dienomis atsiveria vaizdas į Ispaniją bei Afrikos krantus. Be gamtos grožio, populiaru lankyti istorinius objektus: didžiuosius apgulties tunelius, pastatytus gynybai per karus, bei Šventojo Mykolo olą, garsėjančią įspūdingomis stalaktitų formacijomis.
 
Kultūrinis gyvenimas Gibraltare taip pat atspindi jo dvilypę prigimtį – čia vyksta britiškos šventės, tačiau kartu jaučiamas pietietiškas gyvenimo būdas. Prekyba yra svarbi ekonomikos dalis, o dėl specifinio statuso daugelis prekių čia dažnai parduodamos pigiau nei kaimyninėje Ispanijoje. Miestas garsėja savo švara, botanikos sodais ir tvarkingomis gatvėmis, kurios sukuria kontrastą su aplinkine uolėta gamta.
 
Sąsajos su Ispanija yra nuolatinis geopolitinis fonas, darantis įtaką kasdieniam gyvenimui. Nors politiškai teritorijos yra atskirtos, ekonominė ir socialinė priklausomybė nuo sausumos sienos su Ispanija išlieka milžiniška – čia kasdien vyksta gausus darbo jėgos ir prekių judėjimas. Po „Brexit“ referendumo šie santykiai tapo dar aktualesni, nes Ispanija ir Europos Sąjunga derasi dėl sienos kirtimo tvarkos bei ekonominių santykių su šia britų teritorija.
 
Pasižvalgykite po mano fotoreportažą.

Gibraltaro uola dažnai tapatinama su vienu iš dviejų legendinių Heraklio stulpų, kurie simbolizuoja ribą tarp Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno. Pasak antikos mito, kaip jau minėjau, būtent Heraklis savo nepaprasta jėga perskyrė krantus, taip sukūręs sąsiaurį ir šias galingas uolas. Ši vieta tūkstančius metų buvo laikoma civilizuoto pasaulio kraštu, žyminčiu perėjimą į neatrastas vandenyno platybes. Šiandien ši uolėta atbraila yra ne tik geografinis orientyras, bet ir svarbus simbolis, primenantis senovės didvyrių žygdarbius ir mūsų istorines sąsajas su mitologija.

Šv. Mykolo ola yra viena garsiausių ir įspūdingiausių natūralių lankytinų vietų Gibraltaro uoloje. Šis gamtos kūrinys garsėja savo didžiulėmis erdvėmis ir gausybe įspūdingų stalaktitų bei stalagmitų formacijų. Istoriškai ši vieta buvo naudojama įvairiais tikslais, įskaitant slėptuvę karo metu, o šiandien ji yra pritaikyta turizmui ir netgi naudojama kaip unikalus koncertų bei teatro pasirodymų amfiteatras. Lankytojai čia gali pasigrožėti nuostabiu požemio pasauliu, kuris yra tapęs neatsiejama Gibraltaro gamtos paveldo dalimi. 

XX amžiuje Gibraltaras atliko itin svarbų vaidmenį Antrojo pasaulinio karo metu, tapdamas strategine britų laivyno baze, iš kurios buvo kontroliuojamas įėjimas į Viduržemio jūrą. Nors tiesioginių sausumos kovų pačioje teritorijoje nebuvo, Gibraltaras patyrė daugybę Italijos ir Vokietijos oro pajėgų bombardavimų. Sąjungininkai šią vietą naudojo kaip pagrindinį tašką operacijoms Šiaurės Afrikoje vykdyti, todėl uola buvo paversta milžiniška įtvirtinta tvirtove. Šie kariniai veiksmai bei intensyvus pasirengimas galimai apgulčiai paliko gilius istorinius pėdsakus, įskaitant Gibraltaro uoloje iškastą kilometrų ilgio tunelių tinklą.

Manoma, kad Gibraltaro uoloje gyvenančios beždžionės, vadinamos magotomis arba berberinėmis beždžionėmis, čia atsirado natūraliu būdu, atkeliavusios iš Šiaurės Afrikos. Nors tikslus jų pasirodymo laikas nėra galutinai nustatytas, egzistuoja prielaida, kad šiuos gyvūnus į Europą galėjo atvežti maurai maždaug VIII–XV amžiais arba jie čia galėjo išlikti dar iš senovės laikų. Šie primatai yra vieninteliai laukiniai beždžionių atstovai visoje Europoje ir yra tapę neatsiejamu bei saugomu Gibraltaro simboliu. Šiuo metu jų populiacija uoloje yra griežtai prižiūrima, siekiant išsaugoti šią unikalią koloniją ateities kartoms.

Maištinga Siela

Kelionė: Italija, Isola Bella sala ir rūmai, Sirmionė ir Marijos Callas namai

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Šią vasarą teko keliauti po šiaurinę Italiją, bet kol kas nebuvau padaręs jokio įrašo apie atostogas, išskyrus apie Šveicariją, tad artėjant Naujiesiems metams norisi prisiminti ir iš naujo atgaminti savo šių metų keliones, tas šį įrašą skirsiu Italijos dviem objektams – Sirmionei ir Isola Bellos ypatingajai salai ir jų rūmams.

 

Sirmionė – mylimas operos solistės Marios Callas miestas

 

Italijos šiaurėje, prie didžiausio šalies ežero – Gardos ežero – išsišovęs nuostabus pusiasalis slepia savyje žavų Sirmionės miestelį, kuris traukia lankytojus savo turtinga istorija, unikalia geografija ir kerinčiu grožiu. Geografiškai Sirmionė yra Lombardijos regione, Brešos provincijoje, įsitaisiusi siaurame, ilgame pusiasalyje pietinėje Gardos ežero pakrantėje. Ši strateginė padėtis ir gamtos prieglobstis lėmė ilgą ir įdomią miesto raidą. Pusiasalis yra ne tik miestelio vieta, bet ir savotiška atrama, įsukanti gyvenimą aplink vandenį, kuris čia tampa neatsiejama kultūros ir poilsio dalimi. Deja, tą dieną, kai aš lankiausi mieste, buvo tiek daug turistų prie istorinių objektų, kad beveik nesugebėjau iš senamiesčio padaryti nė vienos normalios fotografijos, tačiau atokiau – parke ir prie Marijos Callos namų jau buvo ramiau.

 

Grįžtant prie regiono istorijos, Sirmionės istorija siekia giliai į praeitį. Pirmieji apgyvendinimai šioje vietoje buvo dar akmens amžiuje, ką liudija rasti Gardos pakrančių polinių gyvenviečių (vadinamųjų palafitte) liekanos, kurios vėliau pripažintos UNESCO Pasaulio paveldo objektais. Tačiau tikrąjį suklestėjimą Sirmionė pasiekė Romos imperijos laikais, tapusi mėgstama turtingų Veronos, o vėliau ir Romos elitų poilsio vieta. Nuo III a. pr. Kr. miestas tapo svarbiu punktu Via Gallica kelyje, jungiančiame Šiaurės Italiją. Po Romos žlugimo miestelis priklausė įvairioms valdžioms, įskaitant ilgesnį laiką Veronos galingai Scaligerių šeimai, kurios pėdsakai yra ryškiausi iki šių dienų. Vėliau Sirmionė patyrė Venecijos, Prancūzijos ir Austrijos dominavimą, kol 1860 m. buvo prijungta prie Italijos karalystės.

 

Vienas žinomiausių asmenų, glaudžiai siejamų su Sirmione, yra garsus Romos poetas Gajus Valerijus Katulas (lot. Gaius Valerius Catullus, 84 m. pr. Kr. – 54 m. pr. Kr.). Nors jis mirė prieš tai, kai pusiasalio gale pastatyta didžioji Romos vila, tradiciškai ji priskiriama jo šeimai, o pats pastatas pavadintas Katulo grotomis (Grotte di Catullo). Iš žymių asmenybių, kurios vėliau gyveno Sirmionėje, verta paminėti operos divą Mariją Kallas (Maria Callas), kurios vardu pavadinta viena iš miestelio vilų, atspindinti Sirmionės patrauklumą menininkams ir įžymybėms XX amžiuje. Kultūriškai, miestas iki šiol išlaikė savo tradicijas, susijusias su Gardos ežero gyvenimu: žvejyba, alyvuogių auginimu ir vynuogynais (garsėja Lugana vynu), kurios yra šios vietovės kulinarinio paveldo pagrindas.

 

Bėgant šimtmečiams, Sirmionės miestelio vaizdas keitėsi, atspindėdamas istorinius perversmus. Iš Romos kurorto miestas virto viduramžių tvirtove – gynybinės savybės visada buvo svarbios. Strateginę karinę reikšmę pusiasalis prarado tik XIX a. pabaigoje. Miestelio senamiesčio apstatymas su siauromis gatvelėmis iš esmės išlaikė viduramžių struktūrą, apsuptą pilies sienų, su pastelinių spalvų namais ir gausybe gėlių balkonėliuose. Tačiau didžiausias pokytis įvyko atradus ir išplėtojus terminius vandenis Sirmionėje (žinomi kaip Terme di Sirmione), kurie garsėja savo gydomosiomis savybėmis nuo romėnų laikų, ir miesto transformacija į populiarų turizmo centrą.

 

Šiandien Sirmionė yra vienas populiariausių ir vaizdingiausių Gardos ežero kurortų, traukiantis turistus savo nesenstančiu žavesiu, turtinga istorija ir natūraliu grožiu. Miestas siūlo puikų poilsio, kultūros ir gamtos derinį, deja, neišdrįsau tuokart maudytis, vanduo atrodė nelabai kokybiškas, o pakrantė nepatogi ir akmenuota, tačiau kiti atvykėliai iš visos Italijos drąsiai pliuškenosi į nieką nekreipdami dėmesio. Turistus vilioja galimybė pasinerti į atpalaiduojančias procedūras terminiuose SPA centruose (pavyzdžiui, Aquaria), pasivaikščioti vaizdingomis promenadomis pakrantėje, mėgautis krištolo skaidrumo ežero vandeniu Jamaica paplūdimyje ar išplaukti į kruizą aplink pusiasalį. Be to, Gardos ežeras yra puiki vieta vandens sporto entuziastams, o apylinkės puikiai tinka žygiams pėsčiomis ar dviračiais.

 

Svarbiausias Sirmionės lankytinas objektas, pasitinkantis atvykstančius į senamiestį, yra Scaligerio pilis (Castello Scaligero). Ši didinga XIII a. viduramžių tvirtovė, apjuosta vandens grioviu ir pastatyta Veronos valdovų Scaligerių šeimos, yra vienas geriausiai išlikusių Italijos viduramžių uostų. Pilies reikšmė buvo grynai gynybinė, kontroliuojant prieigą prie pusiasalio ir ežero uosto. Lipimas į pilies sienas ir sargybos bokštą atveria kvapą gniaužiančius panoraminus Gardos ežero ir miestelio vaizdus.

 

Pusiasalio gale stūkso įspūdingi Romos laikų pastato griuvėsiai, vadinami Katulo grotomis (Grotte di Catullo). Nors tai nėra urvai, kaip sufleruoja pavadinimas (originaliai pastatas vadintas „grotomis“ dėl vėliau apgriuvusių sienų), o didžiausios Romos vilos liekanos šiaurės Italijoje, datuojamos I a. pr. Kr. – I a. po Kr. Vilos reikšmė istoriškai parodo Romos elito prabangą ir Sirmionės, kaip elitinio kurorto, statusą. Vilos vietoje šiandien veikia ir archeologijos muziejus, saugantis rastoje vietovėje artefaktus, o pati vieta džiugina lankytojus ne tik istorija, bet ir panoraminiais ežero vaizdais. Be to, mieste galima aplankyti XI a. pastatytą ramybe alsuojančią Šv. Petro Mavino bažnyčią (Chiesa di San Pietro in Mavino), į kurią pavyko užsukti, garsėjančią savo romanine architektūra ir senomis freskomis, bei pasigrožėti elegantiška Švč. Marijos Didžiosios bažnyčia (Santa Maria Maggiore).

 

Pasidairykite po mano fotoreportažą iš Sirmionės.

Scaligierio pilis

Gardos ežeras - didžiausias Italijos ežeras.

Sirmionės senamiestis.

Rocca Scaligera pilies sodai (Rocca Scaligera Castle Gardens) – nors tai pilies teritorija, joje yra vešlių žaliųjų plotų ir takelių, siūlančių ramybę ir panoraminius Sirmionės bei ežero vaizdus.

Maria Callas parkas Sirmionėje yra ypatingas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, jis pavadintas garsiosios graikų operos divos Marijos Kallas (Maria Callas) garbei, kuri gyveno Sirmionėje XX a. viduryje. Šis pavadinimas suteikia parkui istorinės ir kultūrinės reikšmės. Antra, parkas pasižymi labai vaizdinga vieta, esančia netoli istorinio centro, iš kurios atsiveria nuostabūs panoraminiai Gardos ežero vaizdai. Tai ramybės oazė, puikiai tinkanti atokvėpiui nuo miesto šurmulio, kur galima pasimėgauti gamta, prisėsti ant suoliuko po medžiais ir tiesiog stebėti ramią ežero panoramą, apmąstant šios vietos sąsajas su operos legenda.

Tai Marijos Callas namas. Maria Callas gyvenimas Sirmionėje yra glaudžiai susijęs su jos santuoka ir asmeninio poilsio paieškomis toliau nuo scenos šviesų. Garsi operos sopranė Maria Callas pirmą kartą į Sirmionę atvyko 1952 metais ir, kaip pranešama, pamilo šią vietą. Šis pusiasalis tapo vasaros rezidencija, kurią įsigijo jos vyras, turtingas Veronos verslininkas Giovanni Battista Meneghini.

Jų namas Sirmionėje – didinga geltona vila, esanti vaizdingoje vietoje, via Catullo gatvėje, pačioje pusiasalio širdyje. Vila, kartais vadinama Villa Meneghini-Callas, yra trijų aukštų, turėjo dvidešimt vieną kambarį 780 kvadratinių metrų plote ir buvo asmeniškai įrengta pačios Marios Callas. Ši vieta dainininkei suteikė ramybę, grožį ir atokvėpį nuo įtempto pasaulinio scenos gyvenimo. Poilsio periodu Sirmionėje ji mėgavosi tyla ir gamta.

 

Vis dėlto, vila tapo ir širdį draskančio atsisveikinimo scena. 1959 metais, po to, kai Maria Callas įsimylėjo graikų laivybos magnatą Aristotelį Onasį, ji su juo atvyko į Sirmionę, kad pasikalbėtų su Meneghini. Po ramios vakarienės įvyko audringas konfliktas, kuris pažymėjo jų tragišką išsiskyrimą. Praėjus keleriems metams po skyrybų, Meneghini vilą pardavė, ir ji buvo padalinta į atskirus privačius butus. Šiandien jos didybę galima apžiūrėti plaukiant laivu aplink pusiasalį. Sirmionės savivaldybė renovavo dalį pastato (arba šalia esantį kitą pastatą) ir pavadino jį Villa Maria Callas, kurioje kartais rengiamos galerijos ir didesni renginiai.

Isola Bella – Borromeo didikų nuostabaus grožio palikimas!

 

Apie apsilankymą Isola Bella saloje ir rūmuose pasakysiu nedaugžodžiaudamas: Paryžiaus Versalis atrodo skurdus ir palyginus su Isola Bella tuštokas, o apsilankęs Italijoje tiesiog išpūčiau akis, nes atrodo, kad patekau į nuostabiausius rūmus su kabančiais Babilono sodais, bet apie viską nuo pat pradžių...

 

Izola Bela (Isola Bella), išvertus reiškianti „Gražioji sala“, yra viena iš labiausiai įspūdingų ir lankomiausių Borromeo salų, išsibarsčiusių Maggiore ežere (Lago Maggiore) Pjemonte, Italijos šiaurėje. Ši sala yra ne tik gamtos grožio pavyzdys, bet ir baroko architektūros bei sodininkystės šedevras, iškilęs virš vandens kaip fantastinis laivas. Prieš pradedant jos apstatymą, sala buvo žinoma kaip Izola Inferiore (Žemutinė sala) ir buvo maža, uolėta žvejų gyvenvietė, apgyvendinta tik kelių namelių ir nedidelės bažnyčios. Jos kilmė yra natūrali, tačiau dabartinis vaizdas yra beveik visiškai žmogaus sukurtas, per šimtmečius pertvarkytas ir paverstas į didingą rezidenciją. Į ją patekau atplaukdamas užsakomuoju laivu, kitaip ten nenuvyksite.

 

Salos istorija yra neatsiejamai susijusi su galinga Borromeo šeima, viena iš turtingiausių ir įtakingiausių Italijos aristokratų giminių. Ši šeima įgijo salą XVI amžiuje ir, būdama Milano aristokratijos dalimi, siekė sukurti vietą, kuri atspindėtų jų turtus, įtaką ir meninius polinkius. Esminis salos transformacijos etapas prasidėjo XVII amžiuje, kai Carlo III Borromeo nusprendė pradėti ambicingą projektą – pastatyti rūmus savo žmonos Isabella d'Adda garbei. Būtent jos vardas ir suteikė salai dabartinį pavadinimą.

Salos pertvarkymas buvo milžiniškas, sunkiai įgyvendinamas projektas. Pirmiausia reikėjo išplėsti natūralią salos teritoriją, vežant didelius kiekius žemės ir akmenų, kad būtų sukurta didesnė ir stabilesnė bazė. Architektai, tokie kaip Angelo Crivelli ir vėliau Carlo Fontana, buvo pasitelkti sukurti grandiozinį ansamblį. Rūmų statyba tęsėsi visą XVII ir dalį XVIII amžiaus, reikalaujant didžiulių finansinių išteklių. Rūmai suprojektuoti baroko stiliumi, su elegantiškomis salėmis, įspūdingomis paveikslų galerijomis, kuriose gausu garsių menininkų kūrinių, ir dekoruotomis salėmis, atspindinčiomis Borromeo šeimos istoriją.

 

Bene labiausiai Izola Belos rūmai ir visų pirma sala garsėja savo Itališkuoju baroko sodu (vadinamieji Giardini all'Italiana), kuris užima didžiąją dalį salos. Sodo pagrindinis akcentas yra įspūdingas dešimties terasų, piramidės formos teatras (Teatro Massimo). Šis sodas sukurtas kaip monumentalus baroko šedevras, kuriame geometriškai tvarkingi želdynai, statulos ir fontanai harmoningai dera. Sodas yra užpildytas citrusiniais medžiais, magnolijomis, kamelijomis ir kitais egzotiniais augalais, klestinčiais dėl švelnaus ežero klimato. Sodo terasa viršuje atveria nuostabius vaizdus į Maggiore ežerą ir aplinkinius Alpių kalnus. Man pasisekė, buvo saulėta, nekaitri ir graži diena. Gerai, kad teritoriją iš esmės išvaikščiojama per 2-3 valandas, yra ką tikrai pamatyti ir grožėtis.

 

Istoriškai, Izola Bela buvo išskirtinai Borromeo šeimos vasaros rezidencija ir prabangių pokylių vieta, o prabanga, žinokite, pulsuote pulsuoja. Nuolatiniai gyventojai buvo tik dvaro tarnai, prižiūrintys rūmus ir sodus. Per šimtmečius sala priėmė ne vieną garsų svečią. Pavyzdžiui, 1797 m. čia lankėsi Napoleonas Bonapartas su savo žmona Žozefina de Boharne, kur jie apsistojo vienoje iš rūmų salių. XIX amžiuje čia viešėjo ir Anglijos karalienė Viktorija, patvirtindama salos tarptautinį prestižą ir grožį.

 

Nors rūmai yra tikras baroko stebuklas, pats statybos projektas susidūrė su sunkumais, ypač finansiniais. Dėl didelių išlaidų ir vėliau kylančių politinių bei ekonominių suiručių, rūmai niekada nebuvo visiškai baigti pagal pirminį, grandiozinį planą. Nepaisant to, Borromeo šeima tęsė ir vystė salą. Be to, šalia esanti Isola Madre (Motinos sala) buvo pertvarkyta į dar vieną nepaprasto grožio sodą, papildant Borromeo salyno grožį.

 

Šiuo metu Izola Bela tebepriklauso Borromeo šeimai. Jie ir toliau prižiūri ir tvarko šį istorinį ir meninį paveldą, užtikrindami jo išsaugojimą. Tačiau dabar sala yra atvira visuomenei – Borromeo rūmai ir Italijos sodai yra didelė regiono turistinė atrakcija. Lankytojai gali apžiūrėti prabangius interjerus, pasigrožėti meno kolekcijomis ir pasivaikščioti po fantastiškus, terasuotus sodus. Sala, kuri prasidėjo kaip uolėta žvejų sala, virto gyvu Italijos baroko istorijos muziejumi ir vienu įspūdingiausių sodininkystės pavyzdžių Europoje. Izola Bela per šimtmečius tapo didybės, prabangos ir meno simboliu, atspindinčiu Italijos aristokratijos aukso amžių. Jos unikalumas, dirbtinai sukurta bazė ir įspūdingas baroko stilius daro ją nepamirštama vieta, kur istorija ir gamta susilieja į nepakartojamą ežero kraštovaizdį.

 

Siūlau pasigrožėti vaizdais iš mano asmeninio fotoreportažo.

Maištinga Siela