Nuo 1989 metų, žlungant geležinei uždangai ir
stiprėjant nacionalizmo apraiškoms, Jugoslavijos Socialistinė Federacinė
Respublika pradėjo nenumaldomai irti, o šį procesą paspartino ekonominė krizė
bei charizmatiškų lyderių, ypač Slobodano Miloševičiaus, siekis perbraižyti
sienas. Pirmieji skilimo ženklai tapo akivaizdūs 1991 metais, kai Slovėnija ir
Kroatija paskelbė nepriklausomybę, taip išprovokuodamos dešimtmetį trukusią
smurto grandinę. Slovėnijai pavyko išsilaisvinti po trumpo Dešimties dienų
karo, tačiau Kroatijoje ir ypač Bosnijoje ir Hercegovinoje prasidėjo brutalūs
konfliktai, pasižymėję etniniais valymais, masinėmis žudynėmis, tokiomis kaip
Srebrenicos genocidas, ir ilgalaikėmis miestų apgultimis, kurios sukrėtė visą
tarptautinę bendruomenę.
Kruvinas dešimtmetis tęsėsi ir pietinėje regiono
dalyje, kai 1998–1999 metais įsiplieskė Kosovo karas, pasibaigęs NATO
intervencija prieš Serbijos pajėgas. Galutinis federacijos subyrėjimas vyko
palaipsniui: 1991 metais taikiai atsiskyrė Šiaurės Makedonija, o 2006 metais po
referendumo Juodkalnija nutraukė valstybinę sąjungą su Serbija, palikdama
pastarąją be tiesioginio priėjimo prie Adrijos jūros. Paskutinis didelis lūžis
įvyko 2008 metais, kai Kosovas vienašališkai paskelbė nepriklausomybę nuo
Serbijos, nors šis žingsnis iki šiol išlieka vienu didžiausių diplomatinės
įtampos šaltinių regione, nes Serbijos vyriausybė ir dalis JT narių jo
nepripažįsta.
Šiuo metu Vakarų Balkanų geopolitinė situacija yra
sudėtinga ir nevienalytė, nes regionas išlieka suspaustas tarp euroatlantinės
integracijos siekių ir vidinių etninio susiskaldymo problemų. Slovėnija ir
Kroatija jau yra pilnavertės Europos Sąjungos ir NATO narės, rodančios
stabilumo pavyzdį, tuo tarpu Bosnija ir Hercegovina vis dar kovoja su sudėtinga
valdymo sistema ir separatistiniais Serbijos Respublikos siekiais. Nors
daugelis regiono šalių siekia narystės ES, procesą lėtina korupcija, lėtos
reformos bei didžiųjų galybių, tokių kaip Rusija ir Kinija, bandymai daryti
įtaką per energetikos projektus ar politines sąjungas, todėl Balkanai išlieka
strategiškai jautria ir nuolatinio dėmesio reikalaujančia Europos dalimi.
Skaitai istorines knygas ir tave „išneša į kosmosą“,
t. y. domėtis absoliučiai plečiant žinias apie tai, ko net nenumanei
egzistuojant. Taip jau nutiko ir šįkart apie slovėnų muzikos grupę „Laibach“, apie
kurią daugiau ir papasakosiu.
Grupė „Laibach“ susikūrė 1980 m. spalio 1 d.
pramoniniame Slovėnijos mieste Trbovljėje, tuo metu dar priklausiusioje
Jugoslavijai. Nuo pat pradžių grupė išsiskyrė savo konceptualiu požiūriu į
muziką ir meną. Jų kūryba apjungė militaristinius, totalitarinius, ir avangardinius
elementus, kuriuos jie pavertė savotiška provokacija. Muziką, kurios šaknys
slypėjo pramoniniame (industrial) ir neoklasikiniame skambesyje, jie naudojo
kaip priemonę kritikuoti sistemą ir tirti jos ideologinius mechanizmus. Pirmoji
vieša grupės paroda, pavadinta „Raudonasis rajonas 12“, buvo uždrausta dar iki
jos atidarymo dėl „nepagrįsto ideologinio šališkumo“ ir „totalitarinio
vizualinio stiliaus“. Šis įvykis tapo esminiu grupės tapatybės formavimuisi ir
ryšio su cenzūra pradžia.
Grupės pavadinimas, „Laibach“, yra vokiškas Slovėnijos
sostinės Liublianos pavadinimas, naudotas nacių okupacijos metu. Šis
pasirinkimas buvo itin kontroversiškas, nes sukėlė asociacijas su Antruoju
pasauliniu karu, totalitarizmu ir valstybiniu smurtu, o taip pat simbolizavo
pasipriešinimą ir pasipiktinimą tuometine Jugoslavijos politine sistema.Anuomet „Laibach“ ir kitos grupės,
priklausančios kolektyvui „Neue Slowenische Kunst“ (NSK), susidūrė su stipria
cenzūra. Jų performansai ir muzika dažnai buvo draudžiami, o pati grupė
atsidūrė valstybės saugumo akiratyje dėl tariamo „nacionalizmo“ ir „neofašizmo“
propagavimo. Ironiška, bet tokia cenzūra tik dar labiau sustiprino grupės
įvaizdį ir paskatino jos populiarumą už Jugoslavijos ribų.
Filosofas Slavojus Žižekas, pats būdamas
slovėnas, tapo vienu svarbiausių grupės idėjų interpretatorių ir advokatų. Jis
teigė, kad „Laibach“ ne propaguoja totalitarizmą, o jį hiperbolizuoja ir
parodijuoja, atskleisdami jo absurdiškumą ir vidinius prieštaravimus. Žižekas
matė „Laibach“ kaip grupę, kuri veikia kaip veidrodis, atspindintis sistemos
ideologinius mechanizmus ir priverčiantis žiūrovą ar klausytoją susimąstyti
apie savo paties ryšį su valdžia ir autoritetu.Filosofas ypač pabrėžė grupės naudojamą „totalitarinės meno formos“
strategiją, kuri leidžia atskleisti, kaip ideologija veikia per estetiką ir
simbolius. Žižekas manė, kad „Laibach“ kritikuoja ne konkrečią politinę
sistemą, o pačią ideologijos ir galios struktūrą.
Pirmojoje nuotraukoje
matote dar grupės gyvavimo pradžioje susikurtą juodo kryžiaus ženklą, kuris
anuomet buvo uždraustas ir cenzūruojamas kaip ir militaristinė grupės muzika,
judėjimas, nes tiesiogiai sietini su nacių svastika. Visgi grupė niekada
nesitaikstė prie spaudimo ir jau matome 2005 kitoje nuotraukoje (po 25 metų),
jie pozuoja Šiaurės Korėjoje, kurioje koncertavo ir kuri net nesuprato, kad jų
įvaizdis, kurį taiko, yra rėžimo išjuokimas.
Ši filosofinė perspektyva padėjo iš naujo įvertinti
grupės kūrybą ne tik Slovėnijoje, bet ir visame pasaulyje. Žižeko įžvalgos
įkurdino „Laibach“ ne tik kaip muzikos grupę, bet kaip sudėtingą meninę ir
filosofinę koncepciją. Tai leido tarptautinei publikai giliau suprasti grupės
meninius ir politinius motyvus. Žižeko dėka, „Laibach“ tapo iššūkiu tradiciniam
mąstymui apie meną ir politiką, ir sustiprino grupės įvaizdį kaip „veidrodį“
šiuolaikiniam pasauliui.
„Laibach“ kūryba ir toliau yra įdomi tuo, kad ji
niekada nestovėjo vietoje. Grupė nuolat keičia savo stilių, priimdama įvairius
žanrus – nuo pramoninės muzikos iki eksperimentinio poproko. Jie perdirbo tokių
atlikėjų kaip „The Beatles“, „Queen“ ir „Rammstein“ kūrinius, suteikdami jiems
militaristinį, pramoninį ir totalitarinį skambesį. Vienas įsimintiniausių jų
projektų buvo 2015 m. koncertas Šiaurės Korėjoje, Pchenjane, kuris dar labiau
sustiprino jų reputaciją kaip provokuojančių ir nebijančių peržengti ribų
menininkų.
Šiandien „Laibach“ vis dar kuria muziką ir aktyviai
koncertuoja. Nors jų didžiausios šlovės metai jau praeityje, grupė išlaiko
ištikimų gerbėjų ratą ir nuolat provokuoja tiek savo kūryba, tiek viešais
pasisakymais. 2024 m. „Laibach“ išleido albumą „Love Is Still Alive“, kuris
atspindi jų nenutrūkstamą kūrybinį procesą ir gebėjimą prisitaikyti prie
šiuolaikinių tendencijų, išlaikant savo autentišką stilių. Nors jie galbūt
nebėra populiarumo viršūnėje, grupė vis dar yra svarbi Slovėnijos kultūros
dalis, kuri padėjo šaliai atrasti savo identitetą po Jugoslavijos žlugimo.
Žižekui ir daugeliui slovėnų „Laibach“ reiškia daugiau
nei tiesiog muzikos grupę. Jie yra savotiškas „kultūrinis bastionas“, kuris
atspindi nacionalinę traumą, ideologinį chaosą ir paiešką savo vietos
pasaulyje. „Laibach“ menas yra lyg kolektyvinė terapija, kuri leidžia slovėnams
atvirai kalbėti apie savo sudėtingą praeitį ir įvertinti dabartį. Jų įtaka
matoma ne tik muzikoje, bet ir mene bei visuomenės nuomonėje, jie tapo
neatsiejama post-jugoslaviškos Slovėnijos tapatybės dalimi.
Paklausykite keletą „Laibach“
kūrinių iš įvairių laikmečių
Stanko Vrazas,
gimęs Jakobas Frassas, buvo slovėnų kilmės poetas, tapęs viena svarbiausių
asmenybių kroatų literatūroje. Jis gimė 1810 m. Rytų Štirijoje, dabartinėje
Slovėnijoje, ir nuo pat mažens pasižymėjo išskirtiniais gabumais, ypač polinkiu
į kalbas. Studijuodamas filosofiją Grace, Austrijoje, jis giliai susipažino su
Europos romantizmo srovėmis. Būdamas poliglotas, mokėjo ne tik gimtąją slovėnų,
bet ir vokiečių, prancūzų, ispanų bei kelias slavų kalbas, kas vėliau leido jam
aktyviai įsitraukti į tarptautinį literatūros pasaulį ir versti garsių autorių,
tokių kaip Lordas Baironas ir Adamas Mickevičius, kūrybą. Jo charakteris buvo
maištingas ir aistringas, o tai atsispindėjo tiek jo asmeniniame gyvenime, tiek
kūryboje.
Vrazo asmeninis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su jo
kūryba, o svarbiausia jo mūza buvo Julija Kantily, kurią jis vadino
„Ljubica“ (liet. „Meilė“ arba „Mylima“). Ši neįgyvendinta meilė, prasidėjusi po
to, kai jis persikėlė į Zagrebą, tapo pagrindiniu jo meilės poezijos rinkinio
„Đulabije“ įkvėpimo šaltiniu. Šis rinkinys, laikomas vienu svarbiausių Ilyrijos
romantizmo kūrinių, atskleidė Vrazo kaip jausmingo, aistringo ir tragiškai
įsimylėjusio poeto paveikslą. Jo gyvenimas buvo kupinas aistros, o tai
atspindėjo ir jo drąsų sprendimą paversti rašymą savo pagrindiniu pragyvenimo
šaltiniu.
Vrazo įsitraukimas į Vidurio Europos politiką buvo
neatsiejamas nuo jo aktyvumo Ilyrijos judėjime. Šis judėjimas siekė suvienyti
Pietų slavus po viena kalba ir kultūra, o Vrazas tapo vienu iš jo lyderių. 1836
m. jis pakeitė savo gimimo vardą Jakobas Frassas į slavišką Stanko Vrazas,
simboliškai pabrėždamas savo įsipareigojimą šiam judėjimui. Persikėlęs į
Zagrebą, jis tapo pirmuoju Kroatijos profesionaliu rašytoju. Jis kartu su
kitais autoriais 1842 m. įkūrė vieną pirmųjų kroatų literatūrinių žurnalų „Kolo“
(liet. „ratas“), per kurį skatino estetinę kokybę literatūroje ir kritikavo
tuometinį politizuotą rašymą.
Nors didžioji jo kūrybos dalis parašyta kroatų kalba,
Vrazas niekada nepamiršo savo slovėnų šaknų ir kūrė poeziją abiem kalbomis. Jis
taip pat prisidėjo prie Slovėnijos kultūros, surinkdamas ir užrašydamas
liaudies dainas. Jo įtaka buvo dvejopa: Kroatijoje jis padėjo pamatus moderniai
literatūrinei kritikai ir profesionalaus rašytojo profesijai, o Slovėnijoje
prisidėjo prie slovėnų kalbos, naudodamas Gajaus lotynišką abėcėlę. Jo unikalus
gebėjimas sujungti šias dvi kultūras padarė jį tiltu tarp jų.
Stanko Vrazas mirė nuo tuberkuliozės Zagrebe, 1851 m.,
būdamas vos 40 metų. Nepaisant trumpos gyvenimo trukmės, jo palikimas yra
milžiniškas. Jis ne tik praturtino kroatų ir slovėnų literatūrą savo lyriška,
aistringa poezija ir kritiniais raštais, bet ir tapo įkvėpimu būsimoms kartoms.
Jo indėlis į Ilyrijos judėjimą ir indėlis į profesionalios rašytojo profesijos
atsiradimą Kroatijoje paliko ilgalaikį pėdsaką Pietų slavų kultūros istorijoje,
o jo poezija iki šiol žavi savo nuoširdumu ir emociniu gyliu.
Pradundėjo pirmasis „Eurovizijos“
pusfinalis. Tiesą sakant, nemačiau ir nežiūrėjau, bet turėjau savo keletą
mėgstamų dainų, tad pamačiau tik jų ištraukas internete. Viena iš mano mėgstamų
buvo Slovėnijos daina „How Much Time Do We Have Left“, kurią internete
žmonės vertino iki pat pasirodymo labai įvairiai: vieniems per blanku, kitiems
per prastas vokalinis atlikimas, bet tikriausiai labiausiai asmeniškai šioje
dainoje vertinu emociją ir dainos melodingumą. Retai tokių kas beatsiunčia į „Euroviziją“,
nes visi nori šou, spektaklio, juoko, beprotiškų vokalinių įmantrybių, o
Slovėnija šiemet viso to tarsi atsisako. Iš vienos pusės gerai, nes daina
iškrenta iš konteksto, bet turi pavojų būti pernelyg senamadiška. Bet man
patiko pasirodymas.
Slovėnijai atstovavo Klemen
Slakonja, gimęs 1985 metų birželio 3 dieną Slovėnijos mieste Brežicėje, yra
daugialypis menininkas, savo karjerą pradėjęs vietinėje radijo stotyje „Radio
Energy“ ir vėliau išgarsėjęs satyrinėje radijo laidoje „Radio Ga Ga“, kur jo
taiklios Slovėnijos muzikantų ir politikų parodijos sulaukė didelio
populiarumo. Nuo 2010 iki 2018 metų jis vaidino Liublianos Slovėnijos
nacionalinio dramos teatro trupėje, o jo talentas persikėlė ir į televiziją,
kur jis pasirodė satyrinėje laidoje „Hri-bar“ bei vedė įvairias televizijos
programas, įskaitant nacionalines „Eurovizijos“ atrankas. Vis dėlto,
tarptautinį pripažinimą K. Slakonja pelnė savo įspūdingomis pasaulio lyderių ir
žymių asmenybių, tokių kaip Vladimiras Putinas ar Donaldas Trumpas,
parodijomis, kurių vaizdo įrašai „YouTube“ platformoje yra itin populiarūs.
2020 metais jis pristatė savo kalėdinį EP albumą „Under My Xmas Tree“, o 2025
metais atstovavo Slovėnijai „Eurovizijos“ dainų konkurse su jautria ir
asmeniška balade
Deja, Slovėnijos atstovas
nepateko į Eurovizijos 2025 finalą, kuris vyko Bazelyje, Šveicarijoje, bet
pateko į mano playlistą. Pasižiūrėkime ir pasiklausykime jo dainos.
Šiandien truputį noriu
pristatyti ne tik citatos reikšmę, bet ir patį filosofą, kadangi artimiausiu
metu ketinu apsilankyti Slovėnijoje, visada domiuosi jų filosofais, literatūra
ir vertimais į lietuvių kalbą. Taigi.
Slavoj Žižek (Slavojus Žižekas),
gimęs 1949 m. kovo 21 d. Liublianoje, tuometinėje Jugoslavijoje (dabartinė
Slovėnija), yra vienas ryškiausių ir įtakingiausių šiuolaikinių filosofų,
psichoanalitikų ir kultūros kritikų. Jo kilmė yra susijusi su intelektualia ir
menine aplinka. Tėvas buvo ekonomistas, o motina – buhalterė, tačiau šeimoje
buvo vertinamos kultūra ir intelektualinės diskusijos. Žižeko intelektualinis
kelias prasidėjo studijuojant filosofiją ir sociologiją Liublianos
universitete. Vėliau jis tęsė studijas Paryžiuje, kur gilinosi į psichoanalizę
pas Jacques'ą-Alainą Millerį, Jacques'o Lacano žentą ir pasekėją. Šis
laikotarpis Paryžiuje turėjo didelę įtaką jo mąstymui, sujungdamas
kontinentinės filosofijos tradiciją su Lacano psichoanalitine teorija.
Žižeko tapimą filosofu
lėmė ne tik formalios studijos, bet ir jo aistra kinui, literatūrai bei
politikai. Jis sugebėjo originaliai sujungti šias sritis, analizuodamas
kultūros reiškinius per psichoanalitinę ir marksistinę prizmę. Jo ankstyvieji
darbai, tokie kaip „Sublimusis ideologijos objektas“ (1989), iškart atkreipė
tarptautinį dėmesį dėl novatoriško požiūrio į ideologijos sampratą, kurią jis
traktavo ne kaip sąmonės klaidą, o kaip realiai veikiančią pasąmonės struktūrą.
Žižeko gebėjimas aiškinti sudėtingas filosofines idėjas pasitelkiant
populiariosios kultūros pavyzdžius padarė jo darbus prieinamesnius ir
patrauklesnius platesnei auditorijai.
Žižeko knygų svarba
Slovėnijai ir Europai yra daugialypė. Slovėnams jis yra vienas žinomiausių
intelektualų pasaulyje, savo darbais reprezentuojantis šalies intelektualinį
potencialą. Jo kritinė analizė postkomunistinės transformacijos ir globalaus
kapitalizmo kontekste rezonuoja su daugelio Rytų Europos šalių patirtimi.
Europai jo filosofija siūlo radikalų kairiosios minties atnaujinimą,
kritikuojantį dominuojančias liberalias ir postmodernias tendencijas. Jis kelia
esminius klausimus apie šiuolaikinės demokratijos paradoksus, vartotojiškumo
kultūrą ir socialinę nelygybę, skatindamas permąstyti politinius ir etinius
orientyrus.
Lietuvai, kaip ir kitoms
posovietinėms šalims, Žižeko įžvalgos apie ideologijos veikimą, postkomunizmo
palikimą ir integraciją į globalų kapitalistinį pasaulį gali būti labai
aktualios. Nors jo knygų vertimų į lietuvių kalbą skaičius yra ribotas (vienas žinomas
pavyzdys yra „Sveiki atvykę į tikrovės dykumą“), jo idėjos per kitus šaltinius
ir intelektualinius mainus pasiekia Lietuvos filosofus ir humanitarų
bendruomenę. Jo filosofinė laikysena, būdama kritiška ir provokuojanti, gali
paskatinti Lietuvos mąstytojus giliau analizuoti vietos socialines ir politines
realijas, atsižvelgiant į platesnius globalius kontekstus.
Žižeko filosofinė
laikysena yra eklektiška, tačiau ją vienija radikalus kritinis požiūris. Jis
remiasi Hegelio dialektika, Lacano psichoanalize ir marksizmu, tačiau nėra
griežtai prisirišęs prie vienos mokyklos. Jo mąstymui būdingas nuolatinis
prieštaravimų ir paradoksų nagrinėjimas. Jis kritikuoja tiek dešiniuosius, tiek
liberaliuosius diskursus, atskleisdamas jų paslėptas ideologines prielaidas.
Apie tikrovę Žižekas
teigia, kad mūsų suvokiama realybė yra ne tiesioginis objektyvaus pasaulio
atspindys, o simboliškai konstruojama per kalbą ir ideologiją. Remdamasis
Lacano sąvokomis, jis skiria simbolinę tvarką (kalbos ir socialinių normų
sistema), įsivaizduojamą tvarką (mūsų subjektyvius vaizdinius ir tapatybės
konstrukcijas) ir Realųjį (traumuojantį, nepasiekiamą simbolizacijai tikrovės
branduolį). Ideologija, jo požiūriu, yra būdas, kuriuo mes maskuojame šį
Realųjį, sukurdami mums priimtiną tikrovės iliuziją.
Žmogų Žižekas mato kaip
būtybę, įrašytą į šią simbolinę tvarką. Mūsų subjektyvumas yra formuojamas per
kalbą ir santykius su kitais. Jis kritikuoja šiuolaikinį individualizmą ir
narcisizmą, teigdamas, kad jie atitraukia mus nuo esminių socialinių ir politinių
klausimų. Žižekas pabrėžia etinės atsakomybės svarbą ir būtinybę konfrontuoti
su socialinėmis nelygybėmis ir ideologinėmis manipuliacijomis, o ne pasiduoti
patogioms iliuzijoms. Jo filosofija skatina kritinį mąstymą ir nuolatinį
klausimų kėlimą apie mus supančią tikrovę ir mūsų vietą joje.
„Didžiausia šiuolaikinės
ideologijos pergalė – kai žmonės nebežino, ką jie praranda,“
– sako S. Žižekas. Šioje citatoje slypi gili kritika vartotojiškumui,
individualizmui ir nuolatiniam naujovių bei progreso naratyvui, būdingam
šiuolaikinei visuomenei. Žižekas argumentuoja, kad šios ideologinės formos
veikia ne per prievartą ar tiesioginę propagandą, o per subtilesnius
mechanizmus, įtikinėdamos mus, kad dabartinė tvarka yra vienintelė įmanoma ar
net geriausia. Tokiu būdu mes tampame akli alternatyvioms galimybėms ir
istorinėms patirtims, kuriose egzistavo kitokios socialinės, ekonominės ar
politinės santvarkos. Praradimas tampa ne tik materialus (pvz., prarastos
socialinės garantijos, bendruomeniškumas), bet ir konceptualus – prarandame
patį suvokimą, kad galėtų būti kitaip, kad mūsų dabartinė būklė nėra nei
neišvengiama, nei galutinė.
Filosofas šia citata nori
atkreipti dėmesį į tai, kaip šiuolaikinė ideologija veikia per mūsų sutikimą su
esama tvarka, net jei ji mums nėra visiškai palanki. Kai nebesuvokiame, kokios
alternatyvos buvo prarastos ar kokios galėtų egzistuoti, mes tampame pasyvūs
šios tvarkos palaikytojai, net nesuvokdami, kad esame ideologijos įkaitai.
Žižekas ragina kelti klausimus, dekonstruoti tariamai natūralius dalykus ir
atkurti istorinę atmintį, kad vėl pamatytume tai, ką praradome ir galėtume
pradėti mąstyti apie kitokias ateities vizijas. Ši citata yra galingas
priminimas apie būtinybę nuolat kritiškai vertinti mus supančią socialinę ir
politinę tikrovę ir nepasiduoti iliuzijai, kad „nėra jokios alternatyvos“.
Ar esate kada nors apmąstę,
ką asmeniškai arba kaip tauta esame netekę per tas baisias istorines XX a.
represijas? Net, sakyčiau, sunku galvoti, nes pirmiausia reikia žinoti galimas
perspektyvas ir jų galimus kelius bei baigtis.
Goran Vojnovič. „Jugoslavija,
mano tėvynė“ – Vilnius: Kitos knygos, 2018. – p. 384.
Sveiki, skaitytojai,
Jau tampa tradicija, kad keliaudamas į kokią nors šalį
stengiuosi į kelionę pasiimti kokią nors tos šalies knygą, kad geriau
suprasčiau šalies kultūrą. Šiemet keliavau į Kroatiją ir pasiėmiau Slovėnijos
rašytojo Goran Vojnovič (g. 1980) romaną Jugoslavija, mano tėvynė
(slovėn. Jugoslavija, moja dežela). Kadangi nieko įdomaus neradau iš
kroatų literatūros lietuviškai, nutariau pasiimti slovėno kūrinį, kuris
pasakoja apie subyrėjusios Jugoslavijos padarinius žmonių kartoms, ypač apie
žiaurų slovėnų, kroatų, serbų ir bosnių karą 1991-1995 metais.
Goranas Vojnovičius yra slovėnų literatūrinė žvaigždė.
Pats vaikystėje ir paauglystėje išgyveno Balkanų karus, tad dalį savo
prisiminimų ir būsenų, apmąstymų jis panaudojo kurdamas pagrindinį knygos veikėją
Vladaną Borojevičių, kuris tampa savotišku rašytojo alter ego. Pats
Goranas Vojnovičius parašė ne vieną populiarų ir skandalų sukėlusį kūrinį,
lietuviškai dar išverstas Figmedis (Kitos knygos, 2021), dirbo su
teatru ir kinu, yra ekranizavęs savo romaną. Jugoslavija, mano tėvynė
pasirodė 2012 metais ir sulaukė 5 tiražo parkartojimų. Savam krašte pranašu
nebūsi, bet, pasirodo, tai negalioja Vojnovičiui, kurio romaną į lietuvių
išvertė puiki ir mano mėgstama vertėja Laima Masytė. Asmeniškai apie
žiauriuosius Balkanų karus dešimtajame dešimtmetyje žinau nedaug, veikiau iš Arsen
Anton Ostojic filmo Niekieno sūnus (2008) bei apie Srebrenicos tragediją
Bosnijos režisierės Jasmila Zbanic filmo Quo vadis, Aida? (2020), todėl Jugoslavija,
mano tėvynė iš tikrųjų praplėtė suvokimą, kaip žmonės gyveno pastaruosius
dešimtmečius nepriklausomybę paskelbusiose Balkanų valstybėlėse.
Istoriją pirmuoju asmeniu pasakoja pagrindinis veikėjas
Vladanas, kuris iš dabarties perspektyvos vis nusikeliauja į vaikystę, kai
prasidėjo serbų, kroatų ir bosnių karai. Vladano tautinė tapatybė – tik iš
pažiūros buvęs jugoslavas, tačiau net gyvuojant Jugoslavijai buvo aiškiai
suvokiamos skirtingos tautinės tapatybės. Tikriausiai nerasime Balkanuose neprasimaišiusios
giminės, kurioje nebūtų susipriešinimo, panašiai ir Vladano šeimoje. Tėvas –
serbas, o motina – slovėnė. Prasidėjus karui Vladano tėvas dalyvauja žiauriose
žmonių žudymo operacijose Kroatijoje. Mažasis Vladanas kalba tik tėvo serbų
kalba, tačiau palikta motina Duša iš Belgrado grįžta į Slovėniją ir nutraukia
visus ryšius su sutuoktiniu, tarptautiniu mastu pripažintu kaip karo nusikaltėlį,
o sūnui Vladanui pasako, kad tėvas žuvo kare.
Suaugęs sūnus Vladanas sužino, kad jo tėvas visgi
gyvas ir slapstosi nuo karo tribunolo. Negana to, motina slėpė jo slaptus
laiškus, tad prasideda ilgas tėvo prikėlimo iš numirusiųjų susigrąžinimas. Vladanas
keliauja po buvusias Jugoslavijos šalis ir ieško tėvą pažinojusiųjų žmonių,
kurie galbūt žino, kur šiuo metu jis slapstosi... Tiesa, laikai pasikeitę, nes
Slovėnija yra Europos Sąjungos valstybė, o ir kiekviena Balkanų atsiskyrusi
šalis pasuko savu keliu, tačiau pasakojime atsiveria buvusios senosios žmonių
kartos Jugoslavijos ilgesys. Čia panašiai kaip su mūsų Sovietų Sąjunga, kai
senyvi žmonės ilgėsi sovietinės tvarkos, dovanojamų butų ir kontroliuojamų
gyvenimų. Skaitant knygą nemažai panašumų tarp buvusių jugoslavų ir Sovietų
Sąjungos gyventojų, todėl nesunku suprasti tų žmonių sentimentus, vertybių
sumaištį tarp politikos ir įsivaizduojamos anų laikų laisvės.
Man patiko knygoje Balkanų tradicijų ir kultūros
aprašymai, primenančių Emiro Kostiuricos karnavalinio chaoso filmus,
pavyzdžiui, puikiai aprašomos skirtingų tautų įsimylėjėlių tuoktuvės,
išgėrinėjimo kultūra, tačiau knygoje labiausiai ir puikiausiai, sakyčiau, perteiktas
skirtingų tautų prieštaringumas, primenantis rusų romantizmą apie vienybę, gėrį
ir tiesą, kai viena ranka tas pats žmogus gali žudyti ir tuo pačiu metu žudyti.
„Bent jau aš šitaip įsivaizdavau Balkanų kraugerius. Mano galva, jie niekada
nebuvo bedvasiai svetimų įsakymų vykdytojai. Ne, mano košmaruose jie stojo kaip
sukaitusių girtų vyrų gauja, kuri kankindama kalinius traukia tas pačias
įstabias dainas, kurioms skambant kitados įsimylėdavo ir tuokdavosi jų aukos. Visa
tai suvokiau kaip karo Bosnijoje metaforą – didžiulis „ilgesingos meilės
naktinis košmaras“, kruvina dvasinio sopulio orgija. Nelaimingai įsimylėjusių
ir amžinai nesubrendusių bepročių kerštas. „Kas dainuoja, pikta negalvoja“,
matyt, šitaip samprotavo tie uniformuoti nebrendilos dainuodami apie žudymą ir
lavonų mėtymą į griovius ir kartu glėbesčiuodamiesi, bučiuodamiesi ir vienas
kitam atverdami savo jautrias balkaniškas sielas. Tai buvo nuolatinis perdėtai
užsitrinusių neandertaliečių kentėjimas ir gedėjimas (p. 124).“
Goran Vojnovič
Prieštaringas ir pats Vladanas, kuris bando suklijuoti
savo tėvo kaip tėvelio ir žiauraus kario portretą, kovodamas su
prieštaringais jausmais. Prisimindamas teisingą tėvo auklėjimą, jo švelnumą, Vladanas
nuolat rekonstruoja tėvą, prikelia jį iš prisiminimų, bet nėra nepajėgus kovoti
su tėvo kario tapatybe, tuo pačiu, kuris glostęs savo sūnų galėjo žudyti kitus
vaikus. Iš tikrųjų Vladano tėvas įkūnija visos Jugoslavijos žmonių tragediją. Pagrindinis
veikėjas bando suvokti ir priimti nemalonius faktus, užuot kūręs paminklus ir
atskyręs gėrį nuo blogio, ką mes, lietuviai, šiuo metu itin mėgstame – kiršytis
ir pyktis dėl paminklų ir įprasminimų. Dažnu atveju net tie, kurie tuo
laikotarpiu net negyveno ir nieko nežino apie tą laikotarpį. Gal ir teisūs kai
kurie knygos veikėjai Vladanui sakydami, kad jis neturi teisės smerkti, nes
pats nedalyvavo ir nesuvokė anų laikų nei politikos, nei susiskaldymo, tačiau
dažnai taip jau būna, kad ne tik nugalėtojai rašo istoriją, bet ir tie, kurie
net negyveno tame laikotarpyje. Dažnai šie netgi perrašo.
Visgi knyga iš pradžių daug žadėjo iš literatūrinės
perspektyvos. Atrodė, kad bus tirštas pasakojimas, bet knygą įpusėjus tapo
aišku, kad autorių riboja troškimas vystyti Vladano pasakojimo struktūrą. Kai kurie
dialogai neįtikino, pristigo man natūralumo, šnekamosios kalbos, nors sakoma,
kad romane gausu pustonių ir kalbėjimo kodų, kurių tesupras tik tikras Balkanų
gyventojas, man, atmetus įdomiuosius kontekstus, pats naratyvas buvo nuspėjamas
ir kiek lėkštokas. Labiausiai man nepatiko pagrindinio veikėjo nuolatinis savo
jausmų ir situacijos analizavimas ir pažodinis reflektavimas, kuris veda prie
tiesmukaus sentimentalizmo, pavyzdžiui: „Niekaip nepavyko savęs įtikinti,
kad niekada jo nepamatysiu, ir sąmoningai užgniaužti viltį, kurią galbūt
niekinau ir ignoravau, bet kurios negalėjau neigti. Susitaikiau su tuo, kad
viena mano širdies dalis trokšta pamatyti tėvą, ir slapta džiaugiausi būsimu
mudviejų susitikimu kur nors ir kada nors. Ilgainiui leidau sau tą mažą
silpnybę ir ėmiau laikyti ją sava, guodžiausi, kad manyje pasireiškia vaikas,
trokštantis, jog tėvelis vėl paimtų jį už rankutės ir nusivestų į Pulos turgų
pas Makį (p. 206).“ Didelė dalis teksto primena psichoterapinį rašymą, t.
y. pastangas išpažinties rašymo metu, aiškinant sau emocijas ir situacijas,
susivokti šiame pasaulyje. Neretai perdėtai aiškinant, su nereikalingais
pasikartojimais ir noru viską pažodžiui perteikti. Juk pauzė kartais būna
išraiškingesnė už tuziną jausmų analizės puslapių.
Visgi knyga Jugoslavija, mano tėvynė daugiau
pavykusi knyga, nes pagal Vladano šeimos tragediją galima susidėlioti visų
Balkanų tautelių tragišką paveikslą, suvokti, kaip žmonės gyvena tame skirtybių
ir sumaišties katile, priimti jų būsenas ir politinius sprendimus. Knyga iš
esmės daug ką paaiškina. Nors mums, lietuviams, romane yra suprantamų dalykų,
bet jaučiu, kad istorija tikriesiems kroatas, slovėnams, serbams, bosniams
veikia kaip psichoterapinis balzamas, bylojantis apie sudėtingus tapatybės ir
vertybių aspektus. Knyga minorinė, liūdnoka, turinti lietuviško gariūnmečio
tūžmasties, tačiau kartu ji guodžianti ir gydanti. Aišku, pirmiausia pačius
Balkanų gyventojus.
Dalį kūrinio perskaičiau
Kroatijos (taigi Balkanuose!) Makarskos Rivjeroje, Makarskos kalnų papėdėje.
Gegužės
mėnuo apsunkęs, padarau mažiau įrašų, tačiau visgi nusprendžiau pasidalyti
praėjusios nakties „Eurovizijos“ įspūdžiais. Nesu itin didelis šio konkurso
fanatikas, nestebiu nuo ryto iki vakaro kintančias lažybininkųlenteles,
pats nesudarinėju jokių lentelių ir prognozių ir, tiesą sakant, kol nežiūriu
paties konkurso, nelabai man rūpi, kas laimės, nes jis vis tiek vienaip ar
kitaip bus politizuotas, seksualizuotas ir visaip kitaip įrėmintas. Beveik
netikiu, kad įmanoma išlikti šališkam, tą galėjome pastebėti ir aną vakarą, kai
konkursą antrąsyk laimėjo Loreen iš Švedijos. Pavyzdžiui, Ukrainos
komisija skyrė Lietuvai aukštus balus tikrai ne už oranžinę suknelę, o už
politinį palaikymą, o iš Balkanų gavome špygą, nes Lietuva, ten kažkur
šiaurėje, jiems buvus nebuvus, nes taškais reikia apdovanoti kaimynus. Ir tai
yra praktika, kuri metai iš metų kartojasi, nieko nestebina, mažai ką
bepiktina.
Visgi
šiemet pakitusi balsavimo sistema tikėtina turėjo įnešti šiokių tokių permainų,
nes balsuoti galėjo visas likęs pasaulis. Ir pasaulis nubalsavo gana (sudėjus,
aišku, su komisijos balsais) nuobodžiai, neįdomiai, be azarto – Loreen turi
laimėti, nors atotrūkis tarp žiūrovams labiau patikusio suomio nei švedės buvo
akivaizdus. Akivaizdu buvo ir arenos reakcija, kuri traukė suomio „Cha cha cha“
dainą, o ne Loreen „Tattoo“. Pati atlikėja sėdėjo keistos būsenos, vaizdavosi
neadekvati, vis purtėsi žaizdama savo priklijuotais įspūdingais nagais, kad
beveik visi už ekrano ir tikriausiai arenoje pajuto kažin kokį dirbtinumą, ypač
kai Loreen buvo paklausta apie tai, ar ji svajoja ir tikisi laimėti šį
konkursą. Gal aš ir klystu, gal iš tikrųjų Loreen tokia ir yra, bet tikriausiai
ne vienas tą vakarą visgi norėjo, kad pergalę išplėštų Käärijä jau vien
dėl to, kad Loreen buvo laimėjusi šį konkursą ir tiesiog būtų nuobodu išpildyti
lažybininkų lūkesčių. Be to, netikėtos pergalės visada yra geresnės ir įdomesnės
nei išsipildžiusios prognozės.
Kadras iš Suomijos atlikėjo pasirodymo.
Monikos
Linkytės, Lietuvos atstovės daina „Stay“ jau seniai vadinama „Čiūto tūto“.
Vienuolikta vieta iš 37 šalių be didelių ir įspūdingų efektų, be užpakaliuko
judinimo, be perdėto seksualumo ir su minimaliu biudžetu, pasikliaujant vien M.
Linkytės vokalu ir baltiškais dainos elementais bei vizualizacija yra,
sakyčiau, tikras įrodymas, kad jau Lietuva ne pirmą kartą spjovė ant bandymo
kažką modernaus ir itin vakarietiško demonstruoti, nes galiausiai nieko
nepademonstruosi, švedų mokyklos neperspjausi, todėl belieka ieškoti savojo
kelio. Ir mes jį, sakyčiau, randame, o Europai daugiau ar mažiau patinka.
Tiesa, estams visgi pavyko atsiplėšti ir pabėgti, jie gerai įsikando skandinavų
muzikos kūrėjų skvernus ir metai iš meto perteikia skandinavišką mokyklą. Šių
metų estės pasirodymas vokalo atžvilgiu (tą įvertino ir komisija) buvo vienas
tvarkingiausių, tačiau žiūrovai pasakė – ganėtinai „Dainų dainelės“ stiliaus,
atpažįstama, bet dėl komisijos visgi Estija aplenkė Lietuvą.
Visgi
su finaliniu M. Linkytės pasirodymu kažkas kirbėjo, nepasakyčiau, kad jis man
patiko, netgi nebuvo to tyro skaidrumo, švarumo, kai ėjo šiurpuliukai per pusfinalį.
Man regis, šlubavo ir pasitikėjimas, net pradžioje matėsi sutrikimas, kai
dainininkė norėjo ranka paimti mikrofoną, o po to persigalvojo, balsas keistai
suspaustas, tad pristigo man to įprasto M. Linkytės lengvumo, tačiau komisijos
balai skirti ne už finalą, o už generalinės repeticijos pasirodymą, ištraukė
mus.
„Lietuvos komisija 12
balų skyrė Švedijai, 10 – Izraeliui, 8 – Austrijai, 7 – Belgija, 6 –
Prancūzija, 5 – Estija, 4 – Australija, 3 – Suomija, 2 – Ukraina, 1 – Kipras. Lietuvos
žiūrovų balsai išsidėstė taip: 12 balų gavo Suomija, 10 – Ukraina, 8 – Lenkija,
7 – Švedija, 6 – Italija, 5 – Estija, 4 – Kroatija, 3 – Izraelis, 2 – Moldova
ir 1 – Prancūzija.“
Atkreipkite dėmesį, kad
Lietuva net 4 balus skyrė Kroatijai, rožiniam Hitleriui. Kitais atvejais gal ir
būčiau purkštavęs, bet prigavau save niūniuojant jų dainą per pasirodymą ir
pradėjau kiek kitaip vertinti šį eurovizinį pokštą.
Galutinė
komisijos balsų lentelė.
Galutinė
komisijos balsų lentelė.
Toliau pateiksiu savo
įsimintiniausių dainų topą.
MOLDOVA
Moldovos
atlikėjo Pasha Parfeni daina „Soarele şi Luna“ viena labiausiai įsimenamų
šiemet tiek melodijos, tiek pasirodymo atžvilgiu. Nors pabaigoje atlikėjas jau
duso nuo energingo šokio, visgi šią dainą vis dar ilgai galėsime niūniuoti.
Buvau nustebęs, kad tokia daina neprasimušė aukščiau, beveik neabejoju, jeigu
tą pačią dainą būtų atlikusi Ukraina, jis būtų top penketuke.
AUSTRIJA
Austrijos
merginų duetasTeya & Salena su daina „Who The Hell Is
Edgar?“ buvo, sakyčiau, vienas įdomiausių. Daina moderni, kabinanti, lengva,
turinti neįtikėtiną rašytojo Edgaro Alano Po kontekstą, tačiau atsitiko tai,
kas ir buvo prognozuota: jeigu pasirodai pirmuoju numeriu „Eurovizijos“ finale,
galima sakyti, sudegi, nebent esi kaip Loreen ir tave žiniasklaida jau nupiešia
kaip potencialią laimėtoją. Nepaisant visko, dainą pirmą kartą išgirdau būtent
šiame finale ir ji tapo vienas didžiausių atradimų!
ITALIJA
Marco
Mengoni „Due Vite“ viena gražiausių dainų šiemet. Lietuva
apdovanojo nemenkais balais. Tai išlaikyta itališka mokykla, kaip ir pernykštė
italų daina, taip ir šiemet, yra italų konkurso „Sanremo“ festivalio
nugalėtojas. Puritoniška ir kontrastinga Italija seniai įkalinta religinės
stagnacijos, todėl išnešti Italijos vėliavą su LGBTQ vėliava atlikėjui buvo
labai svarbu. Net kai vedėja paklausė, ką jis atstovauja, Marco atsakė, kad
labiau už Italiją atstovaują pačią meilę. Daina puiki, bet atlikėjas labai
jaudinosi. Nežinau, man tas jaudulys davė dar ir savito grožio, tikrumo. O jau
apranga! ♥
SUOMIJA
Suomijos
atstovas Käärijä – „Cha Cha Cha“ su apendicito operacijos paliktu randu,
man regis, pranoko Loreen, o žiūrovai ne kvailiai. Kažkada girdėjau šią dainą
ir ji man pasirodė chaotiška, agresyvoka ir pirmąkart nepatiko, tačiau finale
viskas žiūrėjosi su humoru, ryškiai, pozityviai einant nuo agresyvių cha cha
cha tonų prie spalvingos šventės. Manau, tai gera, šmaikšti, „Eurovizijai“
tinkanti daina.
SLOVĖNIJA
Svajoju
kada nors aplankyti tą mažą lopinėlį Europoje, kuri save vadina Slovėnija! Šį
vakarą Joker Out „Carpe Diem“ buvo viena pozityviausių dainų, kuri
skatino judinti užpakalį. Peržiūrėjau pozityvųjį vaizdo klipą ir jis dar labiau
man patinka. Vienas iš netikėtesnių vakaro atradimų.
LENKIJA
Man
pačiam labai netikėta, kad visgi labai atsiplėšėme nuo lenkės Blankos dainos
„Solo“. Labai patiko Ramūno Zelnio juokelis apie tai: ar šiemet Lenkijai reikės
kokių nors efektų? Lenkė atsako: „Taip!“. O pasirodyme buvo beveik viskas, kas
telpa į konkurso formatą: ir šokis, ir projekcija, ir suknelės pakeitimas, ir
vėjelis, ir spalvingas fonas, erotika ir kas tik norite. Visgi daina nėra
įspūdinga, man ji pristatoma per „Labas rytas“ nepatiko, tačiau „Eurovizijoje“
ji susižiūri, ją lengva įsiminti, ji netgi šiek tiek primityvoka, bet,
pvz., kabaretinių niuansų portugalės sunkoka klausytis, o lenkės ne, nors ir
dubliavosi jos atvaizdas su pridažyta Viktorija Segel.
KAS
LIKO KONTEKSTE?
Tiesą sakant, įspūdingai
hipnotizuojantis ispanės pasirodymas man liko pernelyg kitoks, nesupratau aš tų
motyvų, klausosi įdomiai, tačiau tokios dainos nedėčiau į savo playlistą,
ji man per sunki, nors etnine prasme ir jautri. Estijos daina ir kūrinys man
tiesiog pernelyg nuobodus reikalas, nors vokalo prasme tikrai buvo gerai.
Kai kas labai gyrė
jaunąją Izraelio atlikėją, tačiau man be šokio nieko įspūdingo nepadarė, tai
numeris su J. Lopez judesiais iš „Amerikos muzikos apdovanojimų“, atidirbta
gerai, ryškinant jaunatvišką seksualumą, bet nuobodu. Kitą vertus, turėjome
lenkės, armėnės pasirodymus, kurios panašiais rakursais bandė daryti panašius „stebuklus“,
bet tuo metu buvo proga užsiplikyti arbatos. Pasirodymo prasme, žinoma,
Izraelio atstovė buvo geriausia, bet jos dainos neklausyčiau.
Iš dalies džiaugiuosi dėl
belgo sėkmės, nes jis dėl savo išvaizdos (spėju) ir pernelyg atviros LGBTQ
žinutės buvo dar prieš šį konkursą nurašytas kaip pilka masė. Bet už jį balsavo
net Kaukazas! Neutraliai priėmiau čekių pasirodymą, kuri apeliavo į politinę
poziciją dėl karo Ukrainoje, bet kur kas man priimtinesnė taikos žinutė buvo
šveicaro, kuris tiesiai šviesiai teigė, kad nenori būti kariu ir teptis rankų.
Kažko pristigo man iš prancūzės, lyg ir elegantiška, lyg ir įsimenama, tačiau
liko kaip toji, kuri užpildo vidurinės lentelės masę. Absoliučiai serbo
pasirodymas nežavėjo, tas kuždėjimas, dideli efektai, konstrukcijos, nemažos
ambicijos, tačiau nesiklauso nė pro kur man, nors mano kolega būtent sirgo už jį.
Galvoju apie Albaniją ir
jos šeiminį pasirodymą. Tikrai trūko šunų ir vištų, būtų visas namų ūkis.
Tačiau balsingoji vokalistė tiek spaudė savo jautrias išraiškas, kad jau
sugalvojau keletą memų, tai tiesiog man pernelyg albaniška. Priešingai Kipro
atstovo daina, kuri man suskambėjo ir jautriai, ir gerai. Turėjome Australijos
ir Vokietijos rokerius, Australijos atstovai nepalyginamai geresni visomis
prasmėmis. Vienas silpniausių viso finalo pasirodymų buvo Didžiosios Britanijos
atstovės, kurią visaip vedantieji bandė pareklamuoti, tačiau visuma akivaizdi
kaip du kart du yra keturi.
Pabaigai. Eurovizija buvo
visokia, linksma ir liūdna. Loreen pergalė buvo šiek tiek nuobodi, pabaigoje
suomio intriga tikrai pridėjo žavesio. Linkytės rezultatai buvo, sakyčiau, labai
geri, aplenkėm nemažai gerų kūrinių ir pasirodymų. Įvesčiau griežtas taisykles
balsų skirstymo vedėjams, nes net nebuvo juokinga, kai Vokietijos vedėjas siūlo
vokiško sausainio, o Islandijos atstovas nusiėminėja fetešistines kaukes, kad
pasakytų „Australija!“. Net nejauku dėl vedėjų. Suprantu, kad konkursą dalinai
organizuoja Ukraina, tačiau vėlgi per balsavimą, kol kiekvienas išsako
šablonines frazes apie Ukrainos palaikymą, galima sulipinti atskirą 20 minučių
klipą, tad darosi nebeskanu žiūrėti, nes akcentus juk jau sudėliojo pačios
Ukrainos atlikėjų pasirodymai. Tiesa, Duncan Laurence pasirodymas išties labai
jautriai susižiūrėjo.
