Šiuolaikinė slovėnų literatūra: svarbiausi Slovėnijos rašytojai, kūriniai ir kūrybos temos

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Ką lietuviai žino apie slovėnų šiuolaikinę literatūrą? Tikriausiai, kad beveik nieko, nors šioje srityje nemažai yra nuveikusi vertėja ir rašytoja Kristina Tamulevičiūtė, kuri išvertė iš slovėnų kalbos ne vieną kūrinį, tačiau bendrame kontekste slovėnų literatūra vis dar, sakyčiau, neatrasta. Kadangi ketinu vykti į Slovėniją, kaip visada į kelionę norisi pasiimti šį bei tą, kas parašyta pačių slovėnų. Kaip visada noriu pasidomėti, kokia toji iš tikrųjų Slovėnijos literatūra. Apie tai ir yra šis įrašas.
 
Šiuolaikinė slovėnų literatūra, besivystanti nuo XX amžiaus pabaigos ir ypač suklestėjusi po šalies nepriklausomybės atgavimo 1991 metais, yra paprastai pristatomas kaip gyvas, dinamiškas ir Europoje vis geriau vertinamas reiškinys. Nors slovėnų kalba yra santykinai maža, jos literatūrinė erdvė pasižymi stulbinančia temų įvairove, drąsiomis formos paieškomis ir gebėjimu jautriai bei kritiškai permąstyti tiek istorinę praeitį, tiek šiandienos pasaulio iššūkius. Slovėnų proza, o ypač romanai, tapo savotišku tautinės tapatybės raiškos būdu, kuriame susipina Vidurio Europos kultūrinis paveldo sluoksnis, Balkanų regiono dramatizmas ir vakarietiškos modernybės refleksijos. Šiandienos slovėnų autoriai aktyviai laužo provincialumo rėmus, jų kūriniai verčiami į dešimtis kalbų, o pati literatūra tampa svarbiu balsu platesniame europiniame kontekste.
 
Viena iš ryškiausių šiuolaikinės slovėnų prozos bruožų – gilus ir skaudus istorinės atminties tyrimas, dažnai apeinantis oficialius naratyvus. Autoriai grįžta prie XX amžiaus traumų: nacizmo, fašizmo, partizaninio karo, pokario represijų, komunistinio režimo žiaurumų bei Jugoslavijos subyrėjimo katastrofos. Šiose knygose istorija retai pateikiama kaip abstraktus faktų rinkinys; ji parodoma per atskiro žmogaus, dažnai atsidūrusio istorinių malūnų akmenyse, likimą. Istorinė proza slovėnų literatūroje veikia kaip priemonė išgyti, įvardyti nutylėtas tiesas ir suprasti, kaip praeities šešėliai tebeformuoja šių dienų žmogaus psichologiją bei visuomenės santykius.

Drago Jančar

 
Tarp autorių, giliausiai tyrinėjančių istoriją ir jos padarinius, išsiskiria Drago Jančar – viena svarbiausių ne tik Slovėnijos, bet ir viso Vidurio Europos regiono literatūros figūrų. Lietuviškai turime jo knygą „Tą naktį mačiau ją“, kurią išvertė mano minėtoji K. Tamulevičiūtė, o išleido leidykla „Briedis“. Jančaro romanai pasižymi tiršta atmosfera, egzistenciniu nerimu ir meistrišku istorinio fono bei individualios dramos suliejimu. Jo kūriniuose, kurių daugelis išversti į lietuvių kalbą, dažnai nagrinėjamas totalitarinių režimų absurdas ir žmogaus pasipriešinimas prievartai. Tokie romanai kaip „Tėvynės ilgesys“ arba „Šiaurės šviesa“ atskleidžia autoriaus gebėjimą sujungti dramatiškas Slovėnijos istorijos lūžio akimirkas su universaliomis žmogaus būties problemomis, o jo proza pelnė jam daugybę tarptautinių apdovanojimų.
 
Kitas kertinis šiuolaikinės slovėnų prozos ramstis yra Boris Pahor, kurio ilgas ir dramatiškas gyvenimas bei kūryba tapo gyvuoju XX amžiaus Europos sąžinės liudijimu. Nors Pahor priklauso vyresniajai kartai, jo kūrybos poveikis šiuolaikinei Slovėnijos savimonei yra milžiniškas, o jo garsiausias romanas „Nekropolis“ laikomas vienu stipriausių pasaulinėje literatūroje liudijimų apie nacių koncentracijos stovyklas. Šiame autobiografiškame kūrinyje autorius grįžta į Dachau ir Triesto lagerius, apmąstydamas kančios prasmę, žmogaus orumo ribas ir atminties etiką. Pahor, būdamas Slovėnijos italu iš Triesto, savo kūryboje taip pat jautriai grynino tautinės mažumos likimo ir marginalizacijos temas, tapdamas nesunaikinamo laisvės troškimo simboliu.
 
Šalia istorinių traumų, šiuolaikinė slovėnų literatūra itin aktyviai nagrinėja šiuolaikinio žmogaus susvetimėjimo, tapatybės krizės ir urbanistinio gyvenimo iššūkius. Globalizacijos procesai, vartotojiškos kultūros įsigalėjimas, šeimos santykių griūtis ir individo vienatvė dideliame mieste tampa pagrindinėmis jaunesnės bei viduriniosios kartos rašytojų temomis. Šie autoriai atsisako didelių ideologinių naratyvų ir susitelkia į mikropasaulius, kasdienybės detales, psichologines niuansus bei intymius išgyvenimus. Tokiu būdu slovėnų romanas sėkmingai integruojasi į bendrą vakarietiškos psichologinės ir filosofinės prozos tėkmę.
 
Tarp autorių, meistriškai dekonstruojančių šiuolaikinio žmogaus dvasines būsenas, išsiskiria Evald Flisar – itin produktyvus, tarptautinio pripažinimo sulaukęs rašytojas, dramaturgas ir keliautojas. Flisario romanai dažnai balansuoja tarp psichologinio trilerio, filosofinės esė ir fantastikos elementų, tirdami žmogaus sąmonės gelmes, pasąmonės baimes bei proto ribas. Jo kūriniuose, tokiuose kaip „Sora“ ar „Mergaitė, kuri galėjo viską“, keliami esminiai tapatybės, realybės suvokimo ir moralinės pasirinkimo laisvės klausimai. Flisar savo unikaliu stiliumi sugeba įtraukti skaitytoją į intelektualų žaidimą, kuriame painios siužeto linijos tarnauja gilesniam žmogaus psichologijos tyrinėjimui.
 
Ypatingą vietą šiuolaikinėje slovėnų literatūroje užima moterų rašytojų balsas, kuris per pastaruosius trisdešimt metų įgavo didelį svorį ir padarė didelę įtaką literatūros procesams. Moterys autorės drąsiai klibina patriarchalinės visuomenės pagrindus, gilinasi į motinystės kompleksiškumą, kūniškumo patirtis, tarpasmeninio smurto traumatizmą ir lyčių lygybės klausimus. Jų proza pasižymi ypatingu emociniu jautrumu, stilistiniu rafinuotumu ir socialiniu angažuotumu, leidžiančiu pamatyti Slovėnijos visuomenę iš visiškai kitos, intymesnės ir kritiškesnės perspektyvos.

Suzana Tratnik

 
Viena ryškiausių ir pasaulyje labiausiai vertinamų šios kartos autorių yra Brina Švigelj-MÉRKAČ arba Miljana Cunta, tačiau tarptautinį pripažinimą pelniusi Bronja Žakelj su savo autobiografiniu romanu „Baltoji gyvatė“ (slovėniškai ‘Bela se nots‘ arba tiksliau „Belo se pere“) įrodė, kokia galinga gali būti išpažintinė proza. Kita vertus, kalbant apie tarptautinio garso autorius, būtina paminėti Aleš Debeljak (poetą ir eseistą) bei romanistę Suzana Tratnik, kuri yra viena ryškiausių LGBT+ temų ir marginalizuotų visuomenės grupių balsų slovėnų prozoje. Tratnik romanai, tokie kaip „Tomi“ arba „Gaidys“, pasižymi lakonišku, taikliu stiliumi ir giliu socialiniu jautrumu, atveriančiu duris į tuos visuomenės užkampius, kurie dažnai lieka nepastebėti.
 
Dar viena svarbi šiuolaikinės slovėnų literatūros kryptis – intelektualioji, filosofinė ir ironiška proza, kurioje meistriškai žaidžiamas tarptekstinis žaidimas su kultūros paveldu. Šios srovės rašytojai naudoja groteską, juodąjį humorą ir eseistinius intarpus tam, kad apmąstytų kultūros likimą skaitmeniniame amžiuje, ideologijų krizę bei pačios literatūros galimybes. Tokie kūriniai reikalauja iš skaitytojo aktyvaus dalyvavimo ir erudicijos, tačiau kartu suteikia didelį estetinį bei intelektualų malonumą, rodydami slovėnų kultūros brandą ir atvirumą pasauliui.
 
Tarp šios krypties lyderių išsiskiria Dušan Šarotar, kurio subtili, melancholiška ir poetiška proza giliai tyrinėja žydų kultūros pėdsakus Vidurio Europoje, atminties fragmentus bei Holokausto traumą. Šarotaro romanas „Laiko panorama“ arba „Histrijos“ stebina savo stilistine švara ir vizualumu, primenančiu kino meną. Kitas svarbus autorius – Goran Vojnović, kurio romanas „Čefuriai išvaryti!“ (‘Čefurji raus!‘) sukūrė tikrą kultūrinį ir socialinį sprogimą Slovėnijoje. Lietuviškai turime jo romanus „Figmedis“ ir man paties skaitytą „Jugoslavija, mano tėvyne“. Vojnović meistriškai ir su ironija prabilo apie buvusios Jugoslavijos tautinių mažumų integracijos problemas, jaunimo subkultūras ir visuomenės veidmainystę, tapdamas balsu tų, kurie ilgą laiką neturėjo tribūnos.
 
Šiuolaikinės slovėnų literatūros virsmą lemia ir stiprėjantis jos ryšys su tarptautine erdve, prie kurio aktyviai prisideda vertėjai, leidyklos ir pati Slovėnijos valstybė, kryptingai remdama literatūros sklaidą užsienyje. Slovėnų autoriai vis dažniau tampa prestižinių Europos literatūros premijų laureatais, o Frankfurto knygų mugėje Slovėnijai suteiktas garbingas garbės viešnios statusas (2023 metais) tapo kulminaciniu momentu, vainikavusiu šios literatūros tarptautinį pripažinimą. Šiandien slovėnų romanistas – tai nebe izoliuotos mažos tautos atstovas, o visavertis europinio diskursyvaus lauko dalyvis, gebantis universaliomis kalbomis kalbėti apie amžinas žmogaus dilemas.
 
Apibendrinant galima teigti, kad šiuolaikinė slovėnų literatūra yra brandus, polifoninis ir nepaprastai gyvybingas reiškinys, sėkmingai sujungiantis gilias istorines tradicijas su drąsiais šiuolaikinio pasaulio tyrinėjimais. Nuo Drago Jančaro egzistencinių istorinių dramų iki Gorano Vojnovićo socialinės kritikos, nuo Evaldo Flisaro filosofinių galvosūkių iki subtilių moterų autorių introspekcijų – slovėnų romanas šiandien išgyveną savo renesansą. Tai literatūra, kuri kviečia mąstyti, užjaučia, provokuoja ir kartu primena, kad net ir mažiausia kultūra gali sukurti didį meną, gebantį prabilti į kiekvieną pasaulio skaitytoją.
 
Maištinga Siela

Žemėlapis. Į kokias valstybes nuo 1989 iki 2008 suskilo Jugoslavija?

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Nuo 1989 metų, žlungant geležinei uždangai ir stiprėjant nacionalizmo apraiškoms, Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika pradėjo nenumaldomai irti, o šį procesą paspartino ekonominė krizė bei charizmatiškų lyderių, ypač Slobodano Miloševičiaus, siekis perbraižyti sienas. Pirmieji skilimo ženklai tapo akivaizdūs 1991 metais, kai Slovėnija ir Kroatija paskelbė nepriklausomybę, taip išprovokuodamos dešimtmetį trukusią smurto grandinę. Slovėnijai pavyko išsilaisvinti po trumpo Dešimties dienų karo, tačiau Kroatijoje ir ypač Bosnijoje ir Hercegovinoje prasidėjo brutalūs konfliktai, pasižymėję etniniais valymais, masinėmis žudynėmis, tokiomis kaip Srebrenicos genocidas, ir ilgalaikėmis miestų apgultimis, kurios sukrėtė visą tarptautinę bendruomenę.

 

Kruvinas dešimtmetis tęsėsi ir pietinėje regiono dalyje, kai 1998–1999 metais įsiplieskė Kosovo karas, pasibaigęs NATO intervencija prieš Serbijos pajėgas. Galutinis federacijos subyrėjimas vyko palaipsniui: 1991 metais taikiai atsiskyrė Šiaurės Makedonija, o 2006 metais po referendumo Juodkalnija nutraukė valstybinę sąjungą su Serbija, palikdama pastarąją be tiesioginio priėjimo prie Adrijos jūros. Paskutinis didelis lūžis įvyko 2008 metais, kai Kosovas vienašališkai paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos, nors šis žingsnis iki šiol išlieka vienu didžiausių diplomatinės įtampos šaltinių regione, nes Serbijos vyriausybė ir dalis JT narių jo nepripažįsta.

 

Šiuo metu Vakarų Balkanų geopolitinė situacija yra sudėtinga ir nevienalytė, nes regionas išlieka suspaustas tarp euroatlantinės integracijos siekių ir vidinių etninio susiskaldymo problemų. Slovėnija ir Kroatija jau yra pilnavertės Europos Sąjungos ir NATO narės, rodančios stabilumo pavyzdį, tuo tarpu Bosnija ir Hercegovina vis dar kovoja su sudėtinga valdymo sistema ir separatistiniais Serbijos Respublikos siekiais. Nors daugelis regiono šalių siekia narystės ES, procesą lėtina korupcija, lėtos reformos bei didžiųjų galybių, tokių kaip Rusija ir Kinija, bandymai daryti įtaką per energetikos projektus ar politines sąjungas, todėl Balkanai išlieka strategiškai jautria ir nuolatinio dėmesio reikalaujančia Europos dalimi.

 

Maištinga Siela

Slovėnų muzikos grupė "Laibach" ir filosofas Slavojus Žižekas: post-jugoslaviškos terapijos supratimas per militaristinę muziką

Sveiki, skaitytojai,

 

Skaitai istorines knygas ir tave „išneša į kosmosą“, t. y. domėtis absoliučiai plečiant žinias apie tai, ko net nenumanei egzistuojant. Taip jau nutiko ir šįkart apie slovėnų muzikos grupę „Laibach“, apie kurią daugiau ir papasakosiu.

 

Grupė „Laibach“ susikūrė 1980 m. spalio 1 d. pramoniniame Slovėnijos mieste Trbovljėje, tuo metu dar priklausiusioje Jugoslavijai. Nuo pat pradžių grupė išsiskyrė savo konceptualiu požiūriu į muziką ir meną. Jų kūryba apjungė militaristinius, totalitarinius, ir avangardinius elementus, kuriuos jie pavertė savotiška provokacija. Muziką, kurios šaknys slypėjo pramoniniame (industrial) ir neoklasikiniame skambesyje, jie naudojo kaip priemonę kritikuoti sistemą ir tirti jos ideologinius mechanizmus. Pirmoji vieša grupės paroda, pavadinta „Raudonasis rajonas 12“, buvo uždrausta dar iki jos atidarymo dėl „nepagrįsto ideologinio šališkumo“ ir „totalitarinio vizualinio stiliaus“. Šis įvykis tapo esminiu grupės tapatybės formavimuisi ir ryšio su cenzūra pradžia.

 

Grupės pavadinimas, „Laibach“, yra vokiškas Slovėnijos sostinės Liublianos pavadinimas, naudotas nacių okupacijos metu. Šis pasirinkimas buvo itin kontroversiškas, nes sukėlė asociacijas su Antruoju pasauliniu karu, totalitarizmu ir valstybiniu smurtu, o taip pat simbolizavo pasipriešinimą ir pasipiktinimą tuometine Jugoslavijos politine sistema.   Anuomet „Laibach“ ir kitos grupės, priklausančios kolektyvui „Neue Slowenische Kunst“ (NSK), susidūrė su stipria cenzūra. Jų performansai ir muzika dažnai buvo draudžiami, o pati grupė atsidūrė valstybės saugumo akiratyje dėl tariamo „nacionalizmo“ ir „neofašizmo“ propagavimo. Ironiška, bet tokia cenzūra tik dar labiau sustiprino grupės įvaizdį ir paskatino jos populiarumą už Jugoslavijos ribų.

 

Filosofas Slavojus Žižekas, pats būdamas slovėnas, tapo vienu svarbiausių grupės idėjų interpretatorių ir advokatų. Jis teigė, kad „Laibach“ ne propaguoja totalitarizmą, o jį hiperbolizuoja ir parodijuoja, atskleisdami jo absurdiškumą ir vidinius prieštaravimus. Žižekas matė „Laibach“ kaip grupę, kuri veikia kaip veidrodis, atspindintis sistemos ideologinius mechanizmus ir priverčiantis žiūrovą ar klausytoją susimąstyti apie savo paties ryšį su valdžia ir autoritetu.  Filosofas ypač pabrėžė grupės naudojamą „totalitarinės meno formos“ strategiją, kuri leidžia atskleisti, kaip ideologija veikia per estetiką ir simbolius. Žižekas manė, kad „Laibach“ kritikuoja ne konkrečią politinę sistemą, o pačią ideologijos ir galios struktūrą.

Pirmojoje nuotraukoje matote dar grupės gyvavimo pradžioje susikurtą juodo kryžiaus ženklą, kuris anuomet buvo uždraustas ir cenzūruojamas kaip ir militaristinė grupės muzika, judėjimas, nes tiesiogiai sietini su nacių svastika. Visgi grupė niekada nesitaikstė prie spaudimo ir jau matome 2005 kitoje nuotraukoje (po 25 metų), jie pozuoja Šiaurės Korėjoje, kurioje koncertavo ir kuri net nesuprato, kad jų įvaizdis, kurį taiko, yra rėžimo išjuokimas.

Ši filosofinė perspektyva padėjo iš naujo įvertinti grupės kūrybą ne tik Slovėnijoje, bet ir visame pasaulyje. Žižeko įžvalgos įkurdino „Laibach“ ne tik kaip muzikos grupę, bet kaip sudėtingą meninę ir filosofinę koncepciją. Tai leido tarptautinei publikai giliau suprasti grupės meninius ir politinius motyvus. Žižeko dėka, „Laibach“ tapo iššūkiu tradiciniam mąstymui apie meną ir politiką, ir sustiprino grupės įvaizdį kaip „veidrodį“ šiuolaikiniam pasauliui.

 

„Laibach“ kūryba ir toliau yra įdomi tuo, kad ji niekada nestovėjo vietoje. Grupė nuolat keičia savo stilių, priimdama įvairius žanrus – nuo pramoninės muzikos iki eksperimentinio poproko. Jie perdirbo tokių atlikėjų kaip „The Beatles“, „Queen“ ir „Rammstein“ kūrinius, suteikdami jiems militaristinį, pramoninį ir totalitarinį skambesį. Vienas įsimintiniausių jų projektų buvo 2015 m. koncertas Šiaurės Korėjoje, Pchenjane, kuris dar labiau sustiprino jų reputaciją kaip provokuojančių ir nebijančių peržengti ribų menininkų.

 

Šiandien „Laibach“ vis dar kuria muziką ir aktyviai koncertuoja. Nors jų didžiausios šlovės metai jau praeityje, grupė išlaiko ištikimų gerbėjų ratą ir nuolat provokuoja tiek savo kūryba, tiek viešais pasisakymais. 2024 m. „Laibach“ išleido albumą „Love Is Still Alive“, kuris atspindi jų nenutrūkstamą kūrybinį procesą ir gebėjimą prisitaikyti prie šiuolaikinių tendencijų, išlaikant savo autentišką stilių. Nors jie galbūt nebėra populiarumo viršūnėje, grupė vis dar yra svarbi Slovėnijos kultūros dalis, kuri padėjo šaliai atrasti savo identitetą po Jugoslavijos žlugimo.

 

Žižekui ir daugeliui slovėnų „Laibach“ reiškia daugiau nei tiesiog muzikos grupę. Jie yra savotiškas „kultūrinis bastionas“, kuris atspindi nacionalinę traumą, ideologinį chaosą ir paiešką savo vietos pasaulyje. „Laibach“ menas yra lyg kolektyvinė terapija, kuri leidžia slovėnams atvirai kalbėti apie savo sudėtingą praeitį ir įvertinti dabartį. Jų įtaka matoma ne tik muzikoje, bet ir mene bei visuomenės nuomonėje, jie tapo neatsiejama post-jugoslaviškos Slovėnijos tapatybės dalimi.

Paklausykite keletą „Laibach“ kūrinių iš įvairių laikmečių

Laibach - The Whistleblowers (Spectre)

Laibach - Opus Dei (Life is Life)

Laibach - The Sound of Music

Maištinga Siela

Asmenybė. Stanko Vraz – slovėnų ir kroatų poetas: biografija, kūryba, istorija, gyvenimas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Stanko Vrazas, gimęs Jakobas Frassas, buvo slovėnų kilmės poetas, tapęs viena svarbiausių asmenybių kroatų literatūroje. Jis gimė 1810 m. Rytų Štirijoje, dabartinėje Slovėnijoje, ir nuo pat mažens pasižymėjo išskirtiniais gabumais, ypač polinkiu į kalbas. Studijuodamas filosofiją Grace, Austrijoje, jis giliai susipažino su Europos romantizmo srovėmis. Būdamas poliglotas, mokėjo ne tik gimtąją slovėnų, bet ir vokiečių, prancūzų, ispanų bei kelias slavų kalbas, kas vėliau leido jam aktyviai įsitraukti į tarptautinį literatūros pasaulį ir versti garsių autorių, tokių kaip Lordas Baironas ir Adamas Mickevičius, kūrybą. Jo charakteris buvo maištingas ir aistringas, o tai atsispindėjo tiek jo asmeniniame gyvenime, tiek kūryboje.

 

Vrazo asmeninis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su jo kūryba, o svarbiausia jo mūza buvo Julija Kantily, kurią jis vadino „Ljubica“ (liet. „Meilė“ arba „Mylima“). Ši neįgyvendinta meilė, prasidėjusi po to, kai jis persikėlė į Zagrebą, tapo pagrindiniu jo meilės poezijos rinkinio „Đulabije“ įkvėpimo šaltiniu. Šis rinkinys, laikomas vienu svarbiausių Ilyrijos romantizmo kūrinių, atskleidė Vrazo kaip jausmingo, aistringo ir tragiškai įsimylėjusio poeto paveikslą. Jo gyvenimas buvo kupinas aistros, o tai atspindėjo ir jo drąsų sprendimą paversti rašymą savo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.

 

Vrazo įsitraukimas į Vidurio Europos politiką buvo neatsiejamas nuo jo aktyvumo Ilyrijos judėjime. Šis judėjimas siekė suvienyti Pietų slavus po viena kalba ir kultūra, o Vrazas tapo vienu iš jo lyderių. 1836 m. jis pakeitė savo gimimo vardą Jakobas Frassas į slavišką Stanko Vrazas, simboliškai pabrėždamas savo įsipareigojimą šiam judėjimui. Persikėlęs į Zagrebą, jis tapo pirmuoju Kroatijos profesionaliu rašytoju. Jis kartu su kitais autoriais 1842 m. įkūrė vieną pirmųjų kroatų literatūrinių žurnalų „Kolo“ (liet. „ratas“), per kurį skatino estetinę kokybę literatūroje ir kritikavo tuometinį politizuotą rašymą.

 

Nors didžioji jo kūrybos dalis parašyta kroatų kalba, Vrazas niekada nepamiršo savo slovėnų šaknų ir kūrė poeziją abiem kalbomis. Jis taip pat prisidėjo prie Slovėnijos kultūros, surinkdamas ir užrašydamas liaudies dainas. Jo įtaka buvo dvejopa: Kroatijoje jis padėjo pamatus moderniai literatūrinei kritikai ir profesionalaus rašytojo profesijai, o Slovėnijoje prisidėjo prie slovėnų kalbos, naudodamas Gajaus lotynišką abėcėlę. Jo unikalus gebėjimas sujungti šias dvi kultūras padarė jį tiltu tarp jų.

 

Stanko Vrazas mirė nuo tuberkuliozės Zagrebe, 1851 m., būdamas vos 40 metų. Nepaisant trumpos gyvenimo trukmės, jo palikimas yra milžiniškas. Jis ne tik praturtino kroatų ir slovėnų literatūrą savo lyriška, aistringa poezija ir kritiniais raštais, bet ir tapo įkvėpimu būsimoms kartoms. Jo indėlis į Ilyrijos judėjimą ir indėlis į profesionalios rašytojo profesijos atsiradimą Kroatijoje paliko ilgalaikį pėdsaką Pietų slavų kultūros istorijoje, o jo poezija iki šiol žavi savo nuoširdumu ir emociniu gyliu.

 

Maištinga Siela

Šios dienos daina: Klemen - How Much Time Do We Have Left (Slovenian Eurovision song for 2025) [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki, skaitytojai,

Pradundėjo pirmasis „Eurovizijos“ pusfinalis. Tiesą sakant, nemačiau ir nežiūrėjau, bet turėjau savo keletą mėgstamų dainų, tad pamačiau tik jų ištraukas internete. Viena iš mano mėgstamų buvo Slovėnijos daina „How Much Time Do We Have Left“, kurią internete žmonės vertino iki pat pasirodymo labai įvairiai: vieniems per blanku, kitiems per prastas vokalinis atlikimas, bet tikriausiai labiausiai asmeniškai šioje dainoje vertinu emociją ir dainos melodingumą. Retai tokių kas beatsiunčia į „Euroviziją“, nes visi nori šou, spektaklio, juoko, beprotiškų vokalinių įmantrybių, o Slovėnija šiemet viso to tarsi atsisako. Iš vienos pusės gerai, nes daina iškrenta iš konteksto, bet turi pavojų būti pernelyg senamadiška. Bet man patiko pasirodymas.

Slovėnijai atstovavo Klemen Slakonja, gimęs 1985 metų birželio 3 dieną Slovėnijos mieste Brežicėje, yra daugialypis menininkas, savo karjerą pradėjęs vietinėje radijo stotyje „Radio Energy“ ir vėliau išgarsėjęs satyrinėje radijo laidoje „Radio Ga Ga“, kur jo taiklios Slovėnijos muzikantų ir politikų parodijos sulaukė didelio populiarumo. Nuo 2010 iki 2018 metų jis vaidino Liublianos Slovėnijos nacionalinio dramos teatro trupėje, o jo talentas persikėlė ir į televiziją, kur jis pasirodė satyrinėje laidoje „Hri-bar“ bei vedė įvairias televizijos programas, įskaitant nacionalines „Eurovizijos“ atrankas. Vis dėlto, tarptautinį pripažinimą K. Slakonja pelnė savo įspūdingomis pasaulio lyderių ir žymių asmenybių, tokių kaip Vladimiras Putinas ar Donaldas Trumpas, parodijomis, kurių vaizdo įrašai „YouTube“ platformoje yra itin populiarūs. 2020 metais jis pristatė savo kalėdinį EP albumą „Under My Xmas Tree“, o 2025 metais atstovavo Slovėnijai „Eurovizijos“ dainų konkurse su jautria ir asmeniška balade

Deja, Slovėnijos atstovas nepateko į Eurovizijos 2025 finalą, kuris vyko Bazelyje, Šveicarijoje, bet pateko į mano playlistą. Pasižiūrėkime ir pasiklausykime jo dainos.

Klemen Slakonja – How Much Time Do We Have Left

[lyrics / žodžiai]

 

Our baby boy

Was crawling in the living room

You read a diagnosis

It said that you'd be dying soon

It was a sunny day

Through the window

There were people going on their ways

Our little child had the biggest smile

While we couldn't do nothing but cry

 

How much time do we have left together

We never know

All I know is I don't wanna be here

Without your love

How much time do we have left together

We never know

We never know

Wish we could take it slow

 

A man in white

With a room full of diplomas

Trying to get it right

Could put you under hypnosis

By saying to give up the fight

But you were always determined to try

 

How much time do we have left together

We never know

All I know is I don't wanna be here

Without your love

 

How much time do we have left together

We never know

We never know

But we keep standing strong

 

I admire your power

I admire your will

You made me question the world

You made me question what's real

I admire your power

I admire your will

Your ability to heal

 

I admire your power

I admire your will

The way you never gave up

Until you grew wings

And you learned how to fly

Made a loop in the sky

You landed right into my arms

How much time do we have left together

We never know

All I know is I don't wanna be here

Without your love

How much time do we have left together

We never know

We never know

Wish we could tаke it ѕlow

Maištinga Siela

Šios dienos citata: filosofas Slavoj Žižek apie ideologijos pergalę prieš laisvę ir atmintį

 

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien truputį noriu pristatyti ne tik citatos reikšmę, bet ir patį filosofą, kadangi artimiausiu metu ketinu apsilankyti Slovėnijoje, visada domiuosi jų filosofais, literatūra ir vertimais į lietuvių kalbą. Taigi.

Slavoj Žižek (Slavojus Žižekas), gimęs 1949 m. kovo 21 d. Liublianoje, tuometinėje Jugoslavijoje (dabartinė Slovėnija), yra vienas ryškiausių ir įtakingiausių šiuolaikinių filosofų, psichoanalitikų ir kultūros kritikų. Jo kilmė yra susijusi su intelektualia ir menine aplinka. Tėvas buvo ekonomistas, o motina – buhalterė, tačiau šeimoje buvo vertinamos kultūra ir intelektualinės diskusijos. Žižeko intelektualinis kelias prasidėjo studijuojant filosofiją ir sociologiją Liublianos universitete. Vėliau jis tęsė studijas Paryžiuje, kur gilinosi į psichoanalizę pas Jacques'ą-Alainą Millerį, Jacques'o Lacano žentą ir pasekėją. Šis laikotarpis Paryžiuje turėjo didelę įtaką jo mąstymui, sujungdamas kontinentinės filosofijos tradiciją su Lacano psichoanalitine teorija.

Žižeko tapimą filosofu lėmė ne tik formalios studijos, bet ir jo aistra kinui, literatūrai bei politikai. Jis sugebėjo originaliai sujungti šias sritis, analizuodamas kultūros reiškinius per psichoanalitinę ir marksistinę prizmę. Jo ankstyvieji darbai, tokie kaip „Sublimusis ideologijos objektas“ (1989), iškart atkreipė tarptautinį dėmesį dėl novatoriško požiūrio į ideologijos sampratą, kurią jis traktavo ne kaip sąmonės klaidą, o kaip realiai veikiančią pasąmonės struktūrą. Žižeko gebėjimas aiškinti sudėtingas filosofines idėjas pasitelkiant populiariosios kultūros pavyzdžius padarė jo darbus prieinamesnius ir patrauklesnius platesnei auditorijai.

Žižeko knygų svarba Slovėnijai ir Europai yra daugialypė. Slovėnams jis yra vienas žinomiausių intelektualų pasaulyje, savo darbais reprezentuojantis šalies intelektualinį potencialą. Jo kritinė analizė postkomunistinės transformacijos ir globalaus kapitalizmo kontekste rezonuoja su daugelio Rytų Europos šalių patirtimi. Europai jo filosofija siūlo radikalų kairiosios minties atnaujinimą, kritikuojantį dominuojančias liberalias ir postmodernias tendencijas. Jis kelia esminius klausimus apie šiuolaikinės demokratijos paradoksus, vartotojiškumo kultūrą ir socialinę nelygybę, skatindamas permąstyti politinius ir etinius orientyrus.

Lietuvai, kaip ir kitoms posovietinėms šalims, Žižeko įžvalgos apie ideologijos veikimą, postkomunizmo palikimą ir integraciją į globalų kapitalistinį pasaulį gali būti labai aktualios. Nors jo knygų vertimų į lietuvių kalbą skaičius yra ribotas (vienas žinomas pavyzdys yra „Sveiki atvykę į tikrovės dykumą“), jo idėjos per kitus šaltinius ir intelektualinius mainus pasiekia Lietuvos filosofus ir humanitarų bendruomenę. Jo filosofinė laikysena, būdama kritiška ir provokuojanti, gali paskatinti Lietuvos mąstytojus giliau analizuoti vietos socialines ir politines realijas, atsižvelgiant į platesnius globalius kontekstus.

Žižeko filosofinė laikysena yra eklektiška, tačiau ją vienija radikalus kritinis požiūris. Jis remiasi Hegelio dialektika, Lacano psichoanalize ir marksizmu, tačiau nėra griežtai prisirišęs prie vienos mokyklos. Jo mąstymui būdingas nuolatinis prieštaravimų ir paradoksų nagrinėjimas. Jis kritikuoja tiek dešiniuosius, tiek liberaliuosius diskursus, atskleisdamas jų paslėptas ideologines prielaidas.

Apie tikrovę Žižekas teigia, kad mūsų suvokiama realybė yra ne tiesioginis objektyvaus pasaulio atspindys, o simboliškai konstruojama per kalbą ir ideologiją. Remdamasis Lacano sąvokomis, jis skiria simbolinę tvarką (kalbos ir socialinių normų sistema), įsivaizduojamą tvarką (mūsų subjektyvius vaizdinius ir tapatybės konstrukcijas) ir Realųjį (traumuojantį, nepasiekiamą simbolizacijai tikrovės branduolį). Ideologija, jo požiūriu, yra būdas, kuriuo mes maskuojame šį Realųjį, sukurdami mums priimtiną tikrovės iliuziją.

Žmogų Žižekas mato kaip būtybę, įrašytą į šią simbolinę tvarką. Mūsų subjektyvumas yra formuojamas per kalbą ir santykius su kitais. Jis kritikuoja šiuolaikinį individualizmą ir narcisizmą, teigdamas, kad jie atitraukia mus nuo esminių socialinių ir politinių klausimų. Žižekas pabrėžia etinės atsakomybės svarbą ir būtinybę konfrontuoti su socialinėmis nelygybėmis ir ideologinėmis manipuliacijomis, o ne pasiduoti patogioms iliuzijoms. Jo filosofija skatina kritinį mąstymą ir nuolatinį klausimų kėlimą apie mus supančią tikrovę ir mūsų vietą joje.

„Didžiausia šiuolaikinės ideologijos pergalė – kai žmonės nebežino, ką jie praranda,“ – sako S. Žižekas. Šioje citatoje slypi gili kritika vartotojiškumui, individualizmui ir nuolatiniam naujovių bei progreso naratyvui, būdingam šiuolaikinei visuomenei. Žižekas argumentuoja, kad šios ideologinės formos veikia ne per prievartą ar tiesioginę propagandą, o per subtilesnius mechanizmus, įtikinėdamos mus, kad dabartinė tvarka yra vienintelė įmanoma ar net geriausia. Tokiu būdu mes tampame akli alternatyvioms galimybėms ir istorinėms patirtims, kuriose egzistavo kitokios socialinės, ekonominės ar politinės santvarkos. Praradimas tampa ne tik materialus (pvz., prarastos socialinės garantijos, bendruomeniškumas), bet ir konceptualus – prarandame patį suvokimą, kad galėtų būti kitaip, kad mūsų dabartinė būklė nėra nei neišvengiama, nei galutinė.

Filosofas šia citata nori atkreipti dėmesį į tai, kaip šiuolaikinė ideologija veikia per mūsų sutikimą su esama tvarka, net jei ji mums nėra visiškai palanki. Kai nebesuvokiame, kokios alternatyvos buvo prarastos ar kokios galėtų egzistuoti, mes tampame pasyvūs šios tvarkos palaikytojai, net nesuvokdami, kad esame ideologijos įkaitai. Žižekas ragina kelti klausimus, dekonstruoti tariamai natūralius dalykus ir atkurti istorinę atmintį, kad vėl pamatytume tai, ką praradome ir galėtume pradėti mąstyti apie kitokias ateities vizijas. Ši citata yra galingas priminimas apie būtinybę nuolat kritiškai vertinti mus supančią socialinę ir politinę tikrovę ir nepasiduoti iliuzijai, kad „nėra jokios alternatyvos“.

Ar esate kada nors apmąstę, ką asmeniškai arba kaip tauta esame netekę per tas baisias istorines XX a. represijas? Net, sakyčiau, sunku galvoti, nes pirmiausia reikia žinoti galimas perspektyvas ir jų galimus kelius bei baigtis.

Maištinga Siela

Knyga: Goran Vojnovć "Jugoslavija, mano tėvynė"

 

Goran Vojnovič. „Jugoslavija, mano tėvynė“ – Vilnius: Kitos knygos, 2018. – p. 384.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jau tampa tradicija, kad keliaudamas į kokią nors šalį stengiuosi į kelionę pasiimti kokią nors tos šalies knygą, kad geriau suprasčiau šalies kultūrą. Šiemet keliavau į Kroatiją ir pasiėmiau Slovėnijos rašytojo Goran Vojnovič (g. 1980) romaną Jugoslavija, mano tėvynė (slovėn. Jugoslavija, moja dežela). Kadangi nieko įdomaus neradau iš kroatų literatūros lietuviškai, nutariau pasiimti slovėno kūrinį, kuris pasakoja apie subyrėjusios Jugoslavijos padarinius žmonių kartoms, ypač apie žiaurų slovėnų, kroatų, serbų ir bosnių karą 1991-1995 metais.

 

Goranas Vojnovičius yra slovėnų literatūrinė žvaigždė. Pats vaikystėje ir paauglystėje išgyveno Balkanų karus, tad dalį savo prisiminimų ir būsenų, apmąstymų jis panaudojo kurdamas pagrindinį knygos veikėją Vladaną Borojevičių, kuris tampa savotišku rašytojo alter ego. Pats Goranas Vojnovičius parašė ne vieną populiarų ir skandalų sukėlusį kūrinį, lietuviškai dar išverstas Figmedis (Kitos knygos, 2021), dirbo su teatru ir kinu, yra ekranizavęs savo romaną. Jugoslavija, mano tėvynė pasirodė 2012 metais ir sulaukė 5 tiražo parkartojimų. Savam krašte pranašu nebūsi, bet, pasirodo, tai negalioja Vojnovičiui, kurio romaną į lietuvių išvertė puiki ir mano mėgstama vertėja Laima Masytė. Asmeniškai apie žiauriuosius Balkanų karus dešimtajame dešimtmetyje žinau nedaug, veikiau iš Arsen Anton Ostojic filmo Niekieno sūnus (2008) bei apie Srebrenicos tragediją Bosnijos režisierės Jasmila Zbanic filmo Quo vadis, Aida? (2020), todėl Jugoslavija, mano tėvynė iš tikrųjų praplėtė suvokimą, kaip žmonės gyveno pastaruosius dešimtmečius nepriklausomybę paskelbusiose Balkanų valstybėlėse.

 

Istoriją pirmuoju asmeniu pasakoja pagrindinis veikėjas Vladanas, kuris iš dabarties perspektyvos vis nusikeliauja į vaikystę, kai prasidėjo serbų, kroatų ir bosnių karai. Vladano tautinė tapatybė – tik iš pažiūros buvęs jugoslavas, tačiau net gyvuojant Jugoslavijai buvo aiškiai suvokiamos skirtingos tautinės tapatybės. Tikriausiai nerasime Balkanuose neprasimaišiusios giminės, kurioje nebūtų susipriešinimo, panašiai ir Vladano šeimoje. Tėvas – serbas, o motina – slovėnė. Prasidėjus karui Vladano tėvas dalyvauja žiauriose žmonių žudymo operacijose Kroatijoje. Mažasis Vladanas kalba tik tėvo serbų kalba, tačiau palikta motina Duša iš Belgrado grįžta į Slovėniją ir nutraukia visus ryšius su sutuoktiniu, tarptautiniu mastu pripažintu kaip karo nusikaltėlį, o sūnui Vladanui pasako, kad tėvas žuvo kare.

 

Suaugęs sūnus Vladanas sužino, kad jo tėvas visgi gyvas ir slapstosi nuo karo tribunolo. Negana to, motina slėpė jo slaptus laiškus, tad prasideda ilgas tėvo prikėlimo iš numirusiųjų susigrąžinimas. Vladanas keliauja po buvusias Jugoslavijos šalis ir ieško tėvą pažinojusiųjų žmonių, kurie galbūt žino, kur šiuo metu jis slapstosi... Tiesa, laikai pasikeitę, nes Slovėnija yra Europos Sąjungos valstybė, o ir kiekviena Balkanų atsiskyrusi šalis pasuko savu keliu, tačiau pasakojime atsiveria buvusios senosios žmonių kartos Jugoslavijos ilgesys. Čia panašiai kaip su mūsų Sovietų Sąjunga, kai senyvi žmonės ilgėsi sovietinės tvarkos, dovanojamų butų ir kontroliuojamų gyvenimų. Skaitant knygą nemažai panašumų tarp buvusių jugoslavų ir Sovietų Sąjungos gyventojų, todėl nesunku suprasti tų žmonių sentimentus, vertybių sumaištį tarp politikos ir įsivaizduojamos anų laikų laisvės.

 

Man patiko knygoje Balkanų tradicijų ir kultūros aprašymai, primenančių Emiro Kostiuricos karnavalinio chaoso filmus, pavyzdžiui, puikiai aprašomos skirtingų tautų įsimylėjėlių tuoktuvės, išgėrinėjimo kultūra, tačiau knygoje labiausiai ir puikiausiai, sakyčiau, perteiktas skirtingų tautų prieštaringumas, primenantis rusų romantizmą apie vienybę, gėrį ir tiesą, kai viena ranka tas pats žmogus gali žudyti ir tuo pačiu metu žudyti. „Bent jau aš šitaip įsivaizdavau Balkanų kraugerius. Mano galva, jie niekada nebuvo bedvasiai svetimų įsakymų vykdytojai. Ne, mano košmaruose jie stojo kaip sukaitusių girtų vyrų gauja, kuri kankindama kalinius traukia tas pačias įstabias dainas, kurioms skambant kitados įsimylėdavo ir tuokdavosi jų aukos. Visa tai suvokiau kaip karo Bosnijoje metaforą – didžiulis „ilgesingos meilės naktinis košmaras“, kruvina dvasinio sopulio orgija. Nelaimingai įsimylėjusių ir amžinai nesubrendusių bepročių kerštas. „Kas dainuoja, pikta negalvoja“, matyt, šitaip samprotavo tie uniformuoti nebrendilos dainuodami apie žudymą ir lavonų mėtymą į griovius ir kartu glėbesčiuodamiesi, bučiuodamiesi ir vienas kitam atverdami savo jautrias balkaniškas sielas. Tai buvo nuolatinis perdėtai užsitrinusių neandertaliečių kentėjimas ir gedėjimas (p. 124).“

Goran Vojnovič

 

Prieštaringas ir pats Vladanas, kuris bando suklijuoti savo tėvo kaip tėvelio ir žiauraus kario portretą, kovodamas su prieštaringais jausmais. Prisimindamas teisingą tėvo auklėjimą, jo švelnumą, Vladanas nuolat rekonstruoja tėvą, prikelia jį iš prisiminimų, bet nėra nepajėgus kovoti su tėvo kario tapatybe, tuo pačiu, kuris glostęs savo sūnų galėjo žudyti kitus vaikus. Iš tikrųjų Vladano tėvas įkūnija visos Jugoslavijos žmonių tragediją. Pagrindinis veikėjas bando suvokti ir priimti nemalonius faktus, užuot kūręs paminklus ir atskyręs gėrį nuo blogio, ką mes, lietuviai, šiuo metu itin mėgstame – kiršytis ir pyktis dėl paminklų ir įprasminimų. Dažnu atveju net tie, kurie tuo laikotarpiu net negyveno ir nieko nežino apie tą laikotarpį. Gal ir teisūs kai kurie knygos veikėjai Vladanui sakydami, kad jis neturi teisės smerkti, nes pats nedalyvavo ir nesuvokė anų laikų nei politikos, nei susiskaldymo, tačiau dažnai taip jau būna, kad ne tik nugalėtojai rašo istoriją, bet ir tie, kurie net negyveno tame laikotarpyje. Dažnai šie netgi perrašo.

 

Visgi knyga iš pradžių daug žadėjo iš literatūrinės perspektyvos. Atrodė, kad bus tirštas pasakojimas, bet knygą įpusėjus tapo aišku, kad autorių riboja troškimas vystyti Vladano pasakojimo struktūrą. Kai kurie dialogai neįtikino, pristigo man natūralumo, šnekamosios kalbos, nors sakoma, kad romane gausu pustonių ir kalbėjimo kodų, kurių tesupras tik tikras Balkanų gyventojas, man, atmetus įdomiuosius kontekstus, pats naratyvas buvo nuspėjamas ir kiek lėkštokas. Labiausiai man nepatiko pagrindinio veikėjo nuolatinis savo jausmų ir situacijos analizavimas ir pažodinis reflektavimas, kuris veda prie tiesmukaus sentimentalizmo, pavyzdžiui: „Niekaip nepavyko savęs įtikinti, kad niekada jo nepamatysiu, ir sąmoningai užgniaužti viltį, kurią galbūt niekinau ir ignoravau, bet kurios negalėjau neigti. Susitaikiau su tuo, kad viena mano širdies dalis trokšta pamatyti tėvą, ir slapta džiaugiausi būsimu mudviejų susitikimu kur nors ir kada nors. Ilgainiui leidau sau tą mažą silpnybę ir ėmiau laikyti ją sava, guodžiausi, kad manyje pasireiškia vaikas, trokštantis, jog tėvelis vėl paimtų jį už rankutės ir nusivestų į Pulos turgų pas Makį (p. 206).“ Didelė dalis teksto primena psichoterapinį rašymą, t. y. pastangas išpažinties rašymo metu, aiškinant sau emocijas ir situacijas, susivokti šiame pasaulyje. Neretai perdėtai aiškinant, su nereikalingais pasikartojimais ir noru viską pažodžiui perteikti. Juk pauzė kartais būna išraiškingesnė už tuziną jausmų analizės puslapių.

 

Visgi knyga Jugoslavija, mano tėvynė daugiau pavykusi knyga, nes pagal Vladano šeimos tragediją galima susidėlioti visų Balkanų tautelių tragišką paveikslą, suvokti, kaip žmonės gyvena tame skirtybių ir sumaišties katile, priimti jų būsenas ir politinius sprendimus. Knyga iš esmės daug ką paaiškina. Nors mums, lietuviams, romane yra suprantamų dalykų, bet jaučiu, kad istorija tikriesiems kroatas, slovėnams, serbams, bosniams veikia kaip psichoterapinis balzamas, bylojantis apie sudėtingus tapatybės ir vertybių aspektus. Knyga minorinė, liūdnoka, turinti lietuviško gariūnmečio tūžmasties, tačiau kartu ji guodžianti ir gydanti. Aišku, pirmiausia pačius Balkanų gyventojus.

Dalį kūrinio perskaičiau Kroatijos (taigi Balkanuose!) Makarskos Rivjeroje, Makarskos kalnų papėdėje.

 

Maištinga Siela