Knyga: Goran Vojnovć "Jugoslavija, mano tėvynė"

 

Goran Vojnovič. „Jugoslavija, mano tėvynė“ – Vilnius: Kitos knygos, 2018. – p. 384.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jau tampa tradicija, kad keliaudamas į kokią nors šalį stengiuosi į kelionę pasiimti kokią nors tos šalies knygą, kad geriau suprasčiau šalies kultūrą. Šiemet keliavau į Kroatiją ir pasiėmiau Slovėnijos rašytojo Goran Vojnovič (g. 1980) romaną Jugoslavija, mano tėvynė (slovėn. Jugoslavija, moja dežela). Kadangi nieko įdomaus neradau iš kroatų literatūros lietuviškai, nutariau pasiimti slovėno kūrinį, kuris pasakoja apie subyrėjusios Jugoslavijos padarinius žmonių kartoms, ypač apie žiaurų slovėnų, kroatų, serbų ir bosnių karą 1991-1995 metais.

 

Goranas Vojnovičius yra slovėnų literatūrinė žvaigždė. Pats vaikystėje ir paauglystėje išgyveno Balkanų karus, tad dalį savo prisiminimų ir būsenų, apmąstymų jis panaudojo kurdamas pagrindinį knygos veikėją Vladaną Borojevičių, kuris tampa savotišku rašytojo alter ego. Pats Goranas Vojnovičius parašė ne vieną populiarų ir skandalų sukėlusį kūrinį, lietuviškai dar išverstas Figmedis (Kitos knygos, 2021), dirbo su teatru ir kinu, yra ekranizavęs savo romaną. Jugoslavija, mano tėvynė pasirodė 2012 metais ir sulaukė 5 tiražo parkartojimų. Savam krašte pranašu nebūsi, bet, pasirodo, tai negalioja Vojnovičiui, kurio romaną į lietuvių išvertė puiki ir mano mėgstama vertėja Laima Masytė. Asmeniškai apie žiauriuosius Balkanų karus dešimtajame dešimtmetyje žinau nedaug, veikiau iš Arsen Anton Ostojic filmo Niekieno sūnus (2008) bei apie Srebrenicos tragediją Bosnijos režisierės Jasmila Zbanic filmo Quo vadis, Aida? (2020), todėl Jugoslavija, mano tėvynė iš tikrųjų praplėtė suvokimą, kaip žmonės gyveno pastaruosius dešimtmečius nepriklausomybę paskelbusiose Balkanų valstybėlėse.

 

Istoriją pirmuoju asmeniu pasakoja pagrindinis veikėjas Vladanas, kuris iš dabarties perspektyvos vis nusikeliauja į vaikystę, kai prasidėjo serbų, kroatų ir bosnių karai. Vladano tautinė tapatybė – tik iš pažiūros buvęs jugoslavas, tačiau net gyvuojant Jugoslavijai buvo aiškiai suvokiamos skirtingos tautinės tapatybės. Tikriausiai nerasime Balkanuose neprasimaišiusios giminės, kurioje nebūtų susipriešinimo, panašiai ir Vladano šeimoje. Tėvas – serbas, o motina – slovėnė. Prasidėjus karui Vladano tėvas dalyvauja žiauriose žmonių žudymo operacijose Kroatijoje. Mažasis Vladanas kalba tik tėvo serbų kalba, tačiau palikta motina Duša iš Belgrado grįžta į Slovėniją ir nutraukia visus ryšius su sutuoktiniu, tarptautiniu mastu pripažintu kaip karo nusikaltėlį, o sūnui Vladanui pasako, kad tėvas žuvo kare.

 

Suaugęs sūnus Vladanas sužino, kad jo tėvas visgi gyvas ir slapstosi nuo karo tribunolo. Negana to, motina slėpė jo slaptus laiškus, tad prasideda ilgas tėvo prikėlimo iš numirusiųjų susigrąžinimas. Vladanas keliauja po buvusias Jugoslavijos šalis ir ieško tėvą pažinojusiųjų žmonių, kurie galbūt žino, kur šiuo metu jis slapstosi... Tiesa, laikai pasikeitę, nes Slovėnija yra Europos Sąjungos valstybė, o ir kiekviena Balkanų atsiskyrusi šalis pasuko savu keliu, tačiau pasakojime atsiveria buvusios senosios žmonių kartos Jugoslavijos ilgesys. Čia panašiai kaip su mūsų Sovietų Sąjunga, kai senyvi žmonės ilgėsi sovietinės tvarkos, dovanojamų butų ir kontroliuojamų gyvenimų. Skaitant knygą nemažai panašumų tarp buvusių jugoslavų ir Sovietų Sąjungos gyventojų, todėl nesunku suprasti tų žmonių sentimentus, vertybių sumaištį tarp politikos ir įsivaizduojamos anų laikų laisvės.

 

Man patiko knygoje Balkanų tradicijų ir kultūros aprašymai, primenančių Emiro Kostiuricos karnavalinio chaoso filmus, pavyzdžiui, puikiai aprašomos skirtingų tautų įsimylėjėlių tuoktuvės, išgėrinėjimo kultūra, tačiau knygoje labiausiai ir puikiausiai, sakyčiau, perteiktas skirtingų tautų prieštaringumas, primenantis rusų romantizmą apie vienybę, gėrį ir tiesą, kai viena ranka tas pats žmogus gali žudyti ir tuo pačiu metu žudyti. „Bent jau aš šitaip įsivaizdavau Balkanų kraugerius. Mano galva, jie niekada nebuvo bedvasiai svetimų įsakymų vykdytojai. Ne, mano košmaruose jie stojo kaip sukaitusių girtų vyrų gauja, kuri kankindama kalinius traukia tas pačias įstabias dainas, kurioms skambant kitados įsimylėdavo ir tuokdavosi jų aukos. Visa tai suvokiau kaip karo Bosnijoje metaforą – didžiulis „ilgesingos meilės naktinis košmaras“, kruvina dvasinio sopulio orgija. Nelaimingai įsimylėjusių ir amžinai nesubrendusių bepročių kerštas. „Kas dainuoja, pikta negalvoja“, matyt, šitaip samprotavo tie uniformuoti nebrendilos dainuodami apie žudymą ir lavonų mėtymą į griovius ir kartu glėbesčiuodamiesi, bučiuodamiesi ir vienas kitam atverdami savo jautrias balkaniškas sielas. Tai buvo nuolatinis perdėtai užsitrinusių neandertaliečių kentėjimas ir gedėjimas (p. 124).“

Goran Vojnovič

 

Prieštaringas ir pats Vladanas, kuris bando suklijuoti savo tėvo kaip tėvelio ir žiauraus kario portretą, kovodamas su prieštaringais jausmais. Prisimindamas teisingą tėvo auklėjimą, jo švelnumą, Vladanas nuolat rekonstruoja tėvą, prikelia jį iš prisiminimų, bet nėra nepajėgus kovoti su tėvo kario tapatybe, tuo pačiu, kuris glostęs savo sūnų galėjo žudyti kitus vaikus. Iš tikrųjų Vladano tėvas įkūnija visos Jugoslavijos žmonių tragediją. Pagrindinis veikėjas bando suvokti ir priimti nemalonius faktus, užuot kūręs paminklus ir atskyręs gėrį nuo blogio, ką mes, lietuviai, šiuo metu itin mėgstame – kiršytis ir pyktis dėl paminklų ir įprasminimų. Dažnu atveju net tie, kurie tuo laikotarpiu net negyveno ir nieko nežino apie tą laikotarpį. Gal ir teisūs kai kurie knygos veikėjai Vladanui sakydami, kad jis neturi teisės smerkti, nes pats nedalyvavo ir nesuvokė anų laikų nei politikos, nei susiskaldymo, tačiau dažnai taip jau būna, kad ne tik nugalėtojai rašo istoriją, bet ir tie, kurie net negyveno tame laikotarpyje. Dažnai šie netgi perrašo.

 

Visgi knyga iš pradžių daug žadėjo iš literatūrinės perspektyvos. Atrodė, kad bus tirštas pasakojimas, bet knygą įpusėjus tapo aišku, kad autorių riboja troškimas vystyti Vladano pasakojimo struktūrą. Kai kurie dialogai neįtikino, pristigo man natūralumo, šnekamosios kalbos, nors sakoma, kad romane gausu pustonių ir kalbėjimo kodų, kurių tesupras tik tikras Balkanų gyventojas, man, atmetus įdomiuosius kontekstus, pats naratyvas buvo nuspėjamas ir kiek lėkštokas. Labiausiai man nepatiko pagrindinio veikėjo nuolatinis savo jausmų ir situacijos analizavimas ir pažodinis reflektavimas, kuris veda prie tiesmukaus sentimentalizmo, pavyzdžiui: „Niekaip nepavyko savęs įtikinti, kad niekada jo nepamatysiu, ir sąmoningai užgniaužti viltį, kurią galbūt niekinau ir ignoravau, bet kurios negalėjau neigti. Susitaikiau su tuo, kad viena mano širdies dalis trokšta pamatyti tėvą, ir slapta džiaugiausi būsimu mudviejų susitikimu kur nors ir kada nors. Ilgainiui leidau sau tą mažą silpnybę ir ėmiau laikyti ją sava, guodžiausi, kad manyje pasireiškia vaikas, trokštantis, jog tėvelis vėl paimtų jį už rankutės ir nusivestų į Pulos turgų pas Makį (p. 206).“ Didelė dalis teksto primena psichoterapinį rašymą, t. y. pastangas išpažinties rašymo metu, aiškinant sau emocijas ir situacijas, susivokti šiame pasaulyje. Neretai perdėtai aiškinant, su nereikalingais pasikartojimais ir noru viską pažodžiui perteikti. Juk pauzė kartais būna išraiškingesnė už tuziną jausmų analizės puslapių.

 

Visgi knyga Jugoslavija, mano tėvynė daugiau pavykusi knyga, nes pagal Vladano šeimos tragediją galima susidėlioti visų Balkanų tautelių tragišką paveikslą, suvokti, kaip žmonės gyvena tame skirtybių ir sumaišties katile, priimti jų būsenas ir politinius sprendimus. Knyga iš esmės daug ką paaiškina. Nors mums, lietuviams, romane yra suprantamų dalykų, bet jaučiu, kad istorija tikriesiems kroatas, slovėnams, serbams, bosniams veikia kaip psichoterapinis balzamas, bylojantis apie sudėtingus tapatybės ir vertybių aspektus. Knyga minorinė, liūdnoka, turinti lietuviško gariūnmečio tūžmasties, tačiau kartu ji guodžianti ir gydanti. Aišku, pirmiausia pačius Balkanų gyventojus.

Dalį kūrinio perskaičiau Kroatijos (taigi Balkanuose!) Makarskos Rivjeroje, Makarskos kalnų papėdėje.

 

Maištinga Siela