Žemėlapis. Į kokias valstybes nuo 1989 iki 2008 suskilo Jugoslavija?

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Nuo 1989 metų, žlungant geležinei uždangai ir stiprėjant nacionalizmo apraiškoms, Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika pradėjo nenumaldomai irti, o šį procesą paspartino ekonominė krizė bei charizmatiškų lyderių, ypač Slobodano Miloševičiaus, siekis perbraižyti sienas. Pirmieji skilimo ženklai tapo akivaizdūs 1991 metais, kai Slovėnija ir Kroatija paskelbė nepriklausomybę, taip išprovokuodamos dešimtmetį trukusią smurto grandinę. Slovėnijai pavyko išsilaisvinti po trumpo Dešimties dienų karo, tačiau Kroatijoje ir ypač Bosnijoje ir Hercegovinoje prasidėjo brutalūs konfliktai, pasižymėję etniniais valymais, masinėmis žudynėmis, tokiomis kaip Srebrenicos genocidas, ir ilgalaikėmis miestų apgultimis, kurios sukrėtė visą tarptautinę bendruomenę.

 

Kruvinas dešimtmetis tęsėsi ir pietinėje regiono dalyje, kai 1998–1999 metais įsiplieskė Kosovo karas, pasibaigęs NATO intervencija prieš Serbijos pajėgas. Galutinis federacijos subyrėjimas vyko palaipsniui: 1991 metais taikiai atsiskyrė Šiaurės Makedonija, o 2006 metais po referendumo Juodkalnija nutraukė valstybinę sąjungą su Serbija, palikdama pastarąją be tiesioginio priėjimo prie Adrijos jūros. Paskutinis didelis lūžis įvyko 2008 metais, kai Kosovas vienašališkai paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos, nors šis žingsnis iki šiol išlieka vienu didžiausių diplomatinės įtampos šaltinių regione, nes Serbijos vyriausybė ir dalis JT narių jo nepripažįsta.

 

Šiuo metu Vakarų Balkanų geopolitinė situacija yra sudėtinga ir nevienalytė, nes regionas išlieka suspaustas tarp euroatlantinės integracijos siekių ir vidinių etninio susiskaldymo problemų. Slovėnija ir Kroatija jau yra pilnavertės Europos Sąjungos ir NATO narės, rodančios stabilumo pavyzdį, tuo tarpu Bosnija ir Hercegovina vis dar kovoja su sudėtinga valdymo sistema ir separatistiniais Serbijos Respublikos siekiais. Nors daugelis regiono šalių siekia narystės ES, procesą lėtina korupcija, lėtos reformos bei didžiųjų galybių, tokių kaip Rusija ir Kinija, bandymai daryti įtaką per energetikos projektus ar politines sąjungas, todėl Balkanai išlieka strategiškai jautria ir nuolatinio dėmesio reikalaujančia Europos dalimi.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Károly Khuen-Héderváry (Karolis Kuenas Hedervaris), Vengrijos karalystė, Kroatijos ir Vengrijos istorija

 

Sveiki,

 

Tęsiu pažintį su istorinėmis asmenybėmis.

 

Karolis Kuenas Hedervaris (vengriškai Károly Khuen-Héderváry) gimė 1849 m. gegužės 23 d. Badeno mieste, netoli Vienos, kilęs iš senos ir įtakingos Vengrijos didikų giminės. Jo aristokratiška kilmė ir giliamantis išsilavinimas suteikė tvirtą pagrindą jo politinei karjerai. Studijavo teisę Budapešto universitete, įgijo platų akiratį, o tai leido jam lengvai laviruoti tarp skirtingų politinių srovių. Nepaisant to, kad gimė Austrijoje, jis visada save laikė vengru, o jo politiniai siekiai buvo glaudžiai susiję su Vengrijos interesais Austrijos-Vengrijos imperijoje.

 

Karolis Kuenas Hedervaris savo politinę karjerą pradėjo Vengrijos parlamente, kur greitai išgarsėjo kaip puikus oratorius ir politinis strategas. Tačiau didžiausią įtaką ir ryžtą jis pademonstravo 1883 m., kai buvo paskirtas Kroatijos-Slavonijos banu (vietininku). Šis paskyrimas buvo svarbus, nes Kroatija siekė didesnės autonomijos, o Vengrijos vyriausybė norėjo išlaikyti griežtą kontrolę. Jo dvidešimties metų valdymas, žinomas kaip „Kuen Hedervario era“, paliko gilų pėdsaką Kroatijos istorijoje. Jis vykdė griežtą hungarizacijos politiką, siekdamas sumažinti kroatų nacionalistų įtaką.

 

Kaip Kroatijos ir Slavonijos banas, Kuenas Hedervaris konfrontavo su stipriu pasipriešinimu, ypač su nacionalistiniu judėjimu. Jis aktyviai slopino kroatų kultūrines ir politines organizacijas, įvedė vengrų kalbą kaip privalomą ir netgi išleido įsakymą dėl vengrų kalbos naudojimo Kroatijos geležinkeliuose. Ši politika sukėlė masinius protestus ir riaušes. Ryškiausias pavyzdys yra 1888 m. įvykiai Zagrebe, kai jis įvedė karinę padėtį, norėdamas nuslopinti protestus. Nors jis stengėsi modernizuoti Zagrebo miestą, plėtoti jo infrastruktūrą ir statyti naujus pastatus, tokia politika sukėlė didelį nepasitenkinimą tarp kroatų. Dėl savo griežtumo ir brutalumo jis Kroatijoje buvo vertinamas kaip tironas ir engėjas.

1867 m.: Buvo pasirašyta Austrijos-Vengrijos sutartis, ir Vengrijos karalystė tapo Austrijos-Vengrijos imperijos dalimi, turėdama didelę autonomiją.

Vengrijoje Kuenas Hedervaris vertinimas buvo visiškai kitoks. Jis buvo laikomas patriotu, kuris sėkmingai gynė Vengrijos interesus. Jo veiksmai Kroatijoje buvo vertinami kaip sėkmingas bandymas išlaikyti Vengrijos teritorinį vientisumą. 1903 m. jis grįžo į Vengrijos politikos centrą ir tapo ministru pirmininku. Nors jo vadovavimas buvo trumpalaikis ir nestabilus, jis siekė išlaikyti pusiausvyrą tarp Vengrijos ir Austrijos. Kaip ministras pirmininkas, jis vykdė pragmatišką politiką ir stengėsi rasti kompromisus su opozicija, kad išvengtų politinės krizės. Dėl savo asmeninių savybių jis dažnai buvo vertinamas kaip oportunistas, tačiau jo gebėjimas prisitaikyti ir laviruoti leido jam ilgai išlikti valdžioje.

 

Be politinės veiklos, Kuenas Hedervaris turėjo ir kitų pomėgių. Jis buvo aistringas medžiotojas ir puikus jodinėtojas. Jo asmeninis gyvenimas buvo gana paprastas, jis buvo vedęs Iloną Andrássy, su kuria turėjo du vaikus. Nepaisant to, kad jis praleido daug laiko politikoje, jis stengėsi palaikyti ryšius su savo šeima. Jo asmenybė buvo kompleksiška – griežtas ir despotiškas politikoje, bet asmeniniame gyvenime gebantis būti atsidavęs ir švelnus. Jis buvo protingas, gudrus ir, nors turėjo tironiškų bruožų, visada siekė Vengrijos interesų. Jo mirtis 1918 m. užbaigė vieną ryškiausių Vengrijos politinių karjerų.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Stanko Vraz – slovėnų ir kroatų poetas: biografija, kūryba, istorija, gyvenimas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Stanko Vrazas, gimęs Jakobas Frassas, buvo slovėnų kilmės poetas, tapęs viena svarbiausių asmenybių kroatų literatūroje. Jis gimė 1810 m. Rytų Štirijoje, dabartinėje Slovėnijoje, ir nuo pat mažens pasižymėjo išskirtiniais gabumais, ypač polinkiu į kalbas. Studijuodamas filosofiją Grace, Austrijoje, jis giliai susipažino su Europos romantizmo srovėmis. Būdamas poliglotas, mokėjo ne tik gimtąją slovėnų, bet ir vokiečių, prancūzų, ispanų bei kelias slavų kalbas, kas vėliau leido jam aktyviai įsitraukti į tarptautinį literatūros pasaulį ir versti garsių autorių, tokių kaip Lordas Baironas ir Adamas Mickevičius, kūrybą. Jo charakteris buvo maištingas ir aistringas, o tai atsispindėjo tiek jo asmeniniame gyvenime, tiek kūryboje.

 

Vrazo asmeninis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su jo kūryba, o svarbiausia jo mūza buvo Julija Kantily, kurią jis vadino „Ljubica“ (liet. „Meilė“ arba „Mylima“). Ši neįgyvendinta meilė, prasidėjusi po to, kai jis persikėlė į Zagrebą, tapo pagrindiniu jo meilės poezijos rinkinio „Đulabije“ įkvėpimo šaltiniu. Šis rinkinys, laikomas vienu svarbiausių Ilyrijos romantizmo kūrinių, atskleidė Vrazo kaip jausmingo, aistringo ir tragiškai įsimylėjusio poeto paveikslą. Jo gyvenimas buvo kupinas aistros, o tai atspindėjo ir jo drąsų sprendimą paversti rašymą savo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.

 

Vrazo įsitraukimas į Vidurio Europos politiką buvo neatsiejamas nuo jo aktyvumo Ilyrijos judėjime. Šis judėjimas siekė suvienyti Pietų slavus po viena kalba ir kultūra, o Vrazas tapo vienu iš jo lyderių. 1836 m. jis pakeitė savo gimimo vardą Jakobas Frassas į slavišką Stanko Vrazas, simboliškai pabrėždamas savo įsipareigojimą šiam judėjimui. Persikėlęs į Zagrebą, jis tapo pirmuoju Kroatijos profesionaliu rašytoju. Jis kartu su kitais autoriais 1842 m. įkūrė vieną pirmųjų kroatų literatūrinių žurnalų „Kolo“ (liet. „ratas“), per kurį skatino estetinę kokybę literatūroje ir kritikavo tuometinį politizuotą rašymą.

 

Nors didžioji jo kūrybos dalis parašyta kroatų kalba, Vrazas niekada nepamiršo savo slovėnų šaknų ir kūrė poeziją abiem kalbomis. Jis taip pat prisidėjo prie Slovėnijos kultūros, surinkdamas ir užrašydamas liaudies dainas. Jo įtaka buvo dvejopa: Kroatijoje jis padėjo pamatus moderniai literatūrinei kritikai ir profesionalaus rašytojo profesijai, o Slovėnijoje prisidėjo prie slovėnų kalbos, naudodamas Gajaus lotynišką abėcėlę. Jo unikalus gebėjimas sujungti šias dvi kultūras padarė jį tiltu tarp jų.

 

Stanko Vrazas mirė nuo tuberkuliozės Zagrebe, 1851 m., būdamas vos 40 metų. Nepaisant trumpos gyvenimo trukmės, jo palikimas yra milžiniškas. Jis ne tik praturtino kroatų ir slovėnų literatūrą savo lyriška, aistringa poezija ir kritiniais raštais, bet ir tapo įkvėpimu būsimoms kartoms. Jo indėlis į Ilyrijos judėjimą ir indėlis į profesionalios rašytojo profesijos atsiradimą Kroatijoje paliko ilgalaikį pėdsaką Pietų slavų kultūros istorijoje, o jo poezija iki šiol žavi savo nuoširdumu ir emociniu gyliu.

 

Maištinga Siela

Kelionė: Kroatija, Makarskas, Zadaras, Splitas, Korčula ir Dubrovnikas (komentarai, atsiliepimai, nuotraukos)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Man patinka atostogos Balkanuose. Paprastai per metus turiu 2-3 rimtesnes atostogas kur nors Europoje ir galiu pasakyti, kad kokia Ispanija ar Prancūzija bus labai skubi ir chaotiška, o kelionė su pažintimi Balkanų šalyse visada tokia sodresnė, įsimintinesnė, nes tikriausiai pačioms agentūroms daug paprasčiau suorganizuoti ir puikias išvykas, ir vakarienes. Šiemet keliavau po pietų Kroatiją ir jos miestus, todėl trumpai pasidalysiu savo įspūdžiais apie šią šalį.

 

Išties Kroatija labai skirtinga. Šiaurinė dalis gana žalia, ribojasi su Slovėnija ir Serbija bei Vengrija. Kaip minėjau, daugiausia teko būti pietinėje „sukurortintoje“ Kroatijos dalyje palei Viduržemio jūrą. Šalis turi nepaprastą gamtą, sakyčiau, egzotišką, nes viename kilometraže, pakilus į 2 kilometrų aukštį, vienokia temperatūra (norisi megztinio), o serpentinais nusileidus tame pačiame kraštovaizdyje staiga išpila prakaitas, nes nuo jūros tvoskia karštis, paprastai apie +34C ir daugiau vasaros metu, o apie saulėkaitą net nekalbu. Tiesa, kelionės metu daug girdėjau apie Bora vėją, kuris, ačiū Dievui, neištiko, nes šis vėjas toks smarkus ir jis tampa net kaitriausią vasarą lediniu, todėl gali sugadinti atostogas Makarskoje, bet, kaip sakiau, nieko panašaus neatsitiko.

 

Kroatijoje gyvena kiek daugiau nei 3,8 milijonų gyventojų. Važiuojant keliukais, norint išvengti autostrados spūsčių, pakelėje gausiai dar matyti Jugoslavijos karų padariniai, kurie vyko 1992-1995 metais. Kroatai dažniausiai to nelaiko parodomąja relikvija, tiesiog ilgą laiką strigo įstatymai dėl žemės nuosavybės. Po karo iš teritorijų pabėgo serbai, tačiau jų ūkiniai pastatai liko apšaudyti ir dūlantys, netvarkomi ne vieną dešimtmetį, tačiau girdėjau, jog situacija pamažu taisosi ir serbai perparduoda žemes kroatams, nes jau įsitvirtinę kitur ir jie čionai po tokių baisių įvykių nenori grįžti. Apie Balkanų istoriją daug nepasakosiu, labai prieš vykstant į šias teritorijas rekomenduočiau pasidaryti namų darbus, t. y. paskaityti, kaip susiformavo Balkanų tautos, kas toji Jugoslavija, kodėl dabar tos tautelės yra taip susiskaldžiusios, tačiau tikriausiai nėra nė vienos giminės, kuri nebūtų „prasimaišiusi“, t. y. pusė šeimos serbai, truputį bosniai, dar dalis slovėnai arba kroatai, todėl, kai vyko kruvinasis Balkanų karas, šeimos tiesiog buvo susipriešinusios ir dažnai giminė kovodavo prieš giminę – baisiau ir būti negali, dar viską pamasino ir skirtingos religijos, nes kroatai – Romos katalikai, serbai – pravolavai, bosniai – musulmonai. Tai įsivaizduojate.

 

Visgi reikia paminėti, kad Kroatija vingiuota šalis, tenka kelyje daryti daug lankstų. Šalis nuo 2013 metų yra tapusi Europos Sąjungos šalimi, čionai galioja Šengeno taisyklės, bet jau įvažiavus iš Slovėnijos, kuri ekonomiškai ir kelių infrastruktūra gerokai lenkia pačią Kroatiją, pastebėsite, kad kažkas negerai su kroatų keliais. Atrodo, greitkeliai yra geros būklės, autostrados puikiai nutiestos, degalinės sutvarkytos, tuneliai puikiausiai išrausti ir sutvarkyti, bet iš kur pas juos greitkeliuose tiek kamščių!? Nuolat lygioje vietoje patekdavome į kokią nors spūstį ir tai, sako, Kroatijoje yra normalu, todėl vykstantys turėtų nusiteikti pastovėti valandą ir daugiau tiesiog kilometriniuose ruožuose, ypač prie sostinės Zagrebo. Šiaip kroatai susitvarkė ir savo reikalus su Bosnija ir Hercegovina, kuri prie Dubrovniko turi 20 kilometrų ruožo išėjimo prie Adrijos jūros, todėl Dubrovnikas atskilęs nuo šalies. 2022 metais atidarytas didžiulis tiltas gerokai palengvino šalies susisiekimą, o bosniams nepatinka, nes šiek tiek koreguoja jų laivybą. Serbai išvis pikti, jie neteko po suskilinėjimo bet kokios prieigos prie jūros, ją galutinai pasiėmė Juodkalnija. Tiesa, tiltui kinų statybos kompanija davė 2 metų garantiją, nors sukišti milijonų milijonai. Kai važiavome šiuo tiltu ne kartą, jam galiojimo laikas buvo pasibaigęs, jeigu ką.

 

Dėl valiutos. Kroatijoje nėra pigiau nei Lietuvoje, patikėkite. Kainos gana panašios tiek kurortiniuose regionuose, tiek tolėliau į kaimelius. Kroatai turi eurą, tačiau priešingai nei kokioje Juodkalnijoje, kuri nėra ES šalis, bet turi eurą, kroatai dievina grynuosius, todėl jau prisikimškite pilnas kišenes šlamančių, nes jų kiekviename žingsnyje reikės. Jie labai nemėgsta kortelių, nors paprastuose prekybos centruose, perkant arbūzą, vandenį ar vyną problemų niekada nebuvo, tačiau kitose turistinių paslaugų zonose (kioskai, vandens batų pirkimas, gultų nuoma ir t. t.) visur prašo grynais, o dažnas lietuvis jau įpratęs, kad beveik visose ES šalyse viską galima atsiskaityti kortelėmis. Kroatijoje šis dalykas nepaeis. Gal dėl kokių nors šalies žmonių įsitikinimų, nežinau, jie pasitiki tik grynaisiais.

 

Apie orus kalbėti vasarą sudėtinga. Tiesiog pietų Kroatijoje be proto karšta ir karštis jau pradeda smogti 7-8 ryto. Kroatijos viešbučiuose kondicionierius mokamas atskirai ir jį labai rekomenduoju, nes be jo sunkiai įsivaizduoju jūsų prikaitusias naktis viešbučiuose – bus sugadintos atostogos, todėl keliasdešimt eurų už savaitę tikrai nepagailėkite. Ne visur yra internetas, tačiau turistinėse zonose su tuo neturėjau beveik jokių problemų. Naudokite kremą nuo saulės, nes saulė apskritai Balkanuose pavojinga. Mačiau, kaip vienas keliautojas iš Lietuvos nudegė per pirmą dieną. Galiu tik įsivaizduoti, kokios skausmingos ir baisios buvo likusios jo atostogos ir kelionės po Kroatiją.

 

O šiaip žmonės kroatai šaunūs, dažnai draugiški, su dažnu ir vidutinio amžiaus aptarnavimo srityje susikalbėsite angliškai, yra kalbančių ir rusiškai. Man pasirodė, kad vietiniai kroatai mėgsta išgerti, dažniausiai rakiją, grapą (atitiktų mūsų samanę, tik jie dar pagardina žolelėmis) ir vyną. Neretai naminį, nes jiems tai ne kokia žema kultūra, o būtent kroatų tradicinis reikalas, nors kroatų įstatymai ir draudžia namų bravarus, tačiau dažnu atveju visiems nusišvilpt – įstatymų prižiūrėtojams ir vykdytojams irgi, patikėkite. Pastebėjau ir rusų turistų, bet jų palyginti su ukrainiečiais yra nedaug. Kėlė tik nuostabą: čia turiu facebooke, kurie nuo ryto iki vakaro raunasi plaukus ieškodami, kaip sušelpti Ukrainą pinigais, perkasi marškinėlius su Putino karstais, visokiausiais užrašais, patys važiuoja savanoriauti į frontą, tačiau tiesa tokia, kad Europoje nėra daugiau turistinių autobusų ir poilsiautojų grupių nei iš Ukrainos. Rimtai. Atsistebėti negalėjau, kaip jie iš vargšės kariaujančios šalies varo „pasiganyti“ po Italiją, Kroatiją ir Prancūziją – dažnai blizgančiai, prašmatniai išsičiustę, kad tekdavo akis pridengti saulės akiniais, nes jie tviskėjo kaip pusdieviai. Gal nėra taip su jais blogai, ką? Čia tik tarp kitko. Toliau pateiksiu fotoreportažą iš įvairių vietovių su mano įspūdžiais ir komentarais.

Apie vėliavą. Raudona spalva dažnai siejama su drąsa, auka ir patriotizmu. Ji taip pat gali simbolizuoti kraujo praliejimą kovojant už šalies nepriklausomybę. Balta spalva dažniausiai simbolizuoja tyrumą, taiką ir naują pradžią. Mėlyna spalva dažnai asocijuojama su jūra, simbolizuodama Kroatijos ilgą pakrantę ir jos svarbą šalies istorijoje ir ekonomikoje. Kroatijos herbas yra sudėtingas simbolis, turintis ilgą istoriją. Jis vaizduoja raudoną ir baltą šaškių lentą, kuri yra viena seniausių Kroatijos valstybingumo simbolių. Vėliava įteisinta 1991 m., paskelbus Kroatiją nepriklausomą.

Pirmasis aplankytas šioje kelionėje Kroatijos miestas – Zadaras. Miestas, kuris turi 91 tūkstantį gyventojų ir labai seną, romėnų laikus menantį senamiestį. Yra išlikusios gynybinės tvirtovės sienos, tame senamiestyje įkurtas kaklaraiščių muziejus. Kroatams tai svarbu, net žodis Kroatija kildinamas iš kaklaraiščio, t. y. pasipuošę kaklaraiščiais buvę kroatų kariai, kurie kovojo labai seniai už nepriklausomybę, o tuos žmones buvo imta vadinti kaklaraištininkais arba, kitaip sakant, kroatais.

Ten, kur Zadaro senamiestyje įkurtas romėnų forumas, pastatytas ir toks į obeliską panašus gėdos stulpas, ant kurio rakindavo ir kankindavo įstatymus sulaužiusius nusikaltėlius. Jis stovi dar iki šių dienų

Romėnus menanti architektūra, kai kurios grindinio plytelės iki šiol yra autentiškos.

IX amžiuje pastatyta ir išlikusi šv. Donato bazilika. O šalia – dar senesnė romėnų agora, forumas, kuriame romėnų kariai laisvu metu gerdavo skiestą vyną ir tarpusavyje smagindavosi.

Tai viena iš nedaugelio nuotraukų, kurių nedariau aš, nes per žmonių kiekį neįmanoma normaliai nufotografuoti įspūdingus į Adrijos jūrą įrengtus jūrų vargonus. Jie iš tikrųjų bangoms mušant ir vėjui pučiant skamba maloniai. Vargonai pastatyti 2004 m. ir yra vienas patraukliausių turistinių traukos objektų Zadare.

Pakeliui į Makarską. Pirmoji diena Zadare ir link viešbučio buvo viena iš tų ūkanotesnių, dangų dengė debesys. Tiesa, Kroatijoje daugybė tiltų ir požeminių kalnų tunelių.

Štai taip atrodo Makarska. Nedidelis palei Adrijos jūrą esantis kurortinis miestelis, turintis autentišką mažą senamiestį, veikiantį turgų, akmenuotus paplūdimius (vandens batai būtini) ir prieplaukas. Geografinė padėtis įdomi tuo, kad už kilometro nuo jūros – statūs Biokovo kalnai, siekiantys pusantro ir daugiau kilometrų, todėl Makarska tokia uždara. Norint į ją patekti, reiktų važiuoti tarp tų kalnų išraustu 6 km. tuneliu ir leistis serpentinais, arba atvykti laivu iš jūros pusės. Galima ir nuo Dubrovniko pusės greitkeliu. Šiaip įspūdingi kalnai, nieko panašaus nemačiau taip arti jūros. Kasdien mano viešbučio balkonas buvo į jų pusę, ilgi vakarai (nors Kroatijoje ir temsta daug greičiau) į juos žiūrint buvo puikūs, nors pėsčiom popiečio kaitroj užlipti į nuožulnų šlaitą, kur riogso rivjeros viešbučiai – yra ką veikti.

 Įdedu ir nuotrauką iš internetinio katalogo, nes maniškės per arti kalnų, negali perteikti kalnų didybės.

Kaip ir kaskart į kelionę stengiuosi įsimesti ką nors iš to regiono literatūros. Kad kelelis nedulkėtų. Kadangi nieko įdomaus lietuviškai iš kroatų neaptikau, tai pasiėmiau slovėnų rašytojo Goran Vojnovič romaną „Jugoslavija, mano tėvynė“, kuri dar labiau leido suvokti Balkanų tautų genetiką.

Kitos dienos pavakare vykome vakarienės į provinciją, mažą kroatų kaimelį už Makarskos kalnų, įsikūrusį Cetine Kanjono rivjeroje. Toje Kroatijos dalyje galima pamatyti va tokių „nenulaižytų“ tikrovės vaizdų, kokių vis rečiau matome ir mūsų Lietuvoje.

Tą vakarą – tokie va Cetine Rivjeros kanjono vaizdai į vakarus nuo didelių skardžių, kurių apačioje teka srauni ir į krioklį panaši upė.

Drąsesni galėjo pastovėti ant išsikišusios geležinės 48 metrų platformos su permatomais grindinio grioveliais.

Niekada Balkanuose nepraeinu pro kates ir katinus... 

Apie ką ir minėjau. Balkanų karo palikimai – provincijose išlikę ir jau griuvenomis tapę ištisi namai.

Kroatai yra pakvaišę dėl religinių kryžių. Kol lietuviai pjaunasi, kam paminklą pastatyti, o kam nugriauti, kroatai stato paminklus Dievo vardu ir uždeda prierašą: „karo aukoms atminti“. Važiuoji kalnais ir beveik gali ant rankos skaičiuoti kur nors laukinėje gamtoje stūksančius tarp kalnų kryžius.

Vakarienė buvo ir įdomi, ir daininga, ir labai kroatiška. Ne picų ieškoti atvažiavus į šalį reikėtų (šito dalyko niekada nesuprasiu), o būtent ko nors itin kroatiško. Patiekalas pėka (mums šeimininkai parodė krosnį, kaip jis gaminamas). Taigi į didelį puodą sudedama aviena, jautiena ir kiauliena su raikytomis bulvėmis ir prieskoniais. Tokioje didžiulėje pašiūrėje įrengta milžiniška anglių krosnis. Kai medis sudega, tuos puodus apkasa likusiomis žarijomis ir mėsa troškinasi apie keletą valandų. Kol laukėme pėkos, šeimininkas aprodė rūsį, kuriame brandinama vytinta mėsa, po to vaišino visokiausiomis riešutinėmis, vynu, sūriu ir tuo pačiu vytintu kumpiu ir galiausiai gavome didelę porciją pėkos. 

Konoba Cetina. Kepama pėka.

Tai jau kita diena ir keliuosi į Korčulos salą. Vieną reikšmingiausių Dalmatijos Kroatijos regionui. Istoriškai strategiškai svarbi sala, kažkada buvusi itin turtinga, gebėjusi atlaikyti iš Rytų turkų antpuolius tik per stebuklą, nes lygiai 5 valandą dienos staiga šioje vietovėje pasikeičia vėjai ir turkų bures nupūtė į tolimesnę salą, kurią visą sudegino ir apiplėšė. Taip pat Korčulos salos senbuviai ilgą laiką palaikė santykius su Venecijos respublika, jiems mokėjo duoklę. Saloje yra gėlo vandens, vadinasi, sala žemyninės kilmės ir ne visai savarankiška sala. Joje daug istorinio paveldo, išlikusios, kaip matote iš fotografijų, gynybinės sienos dalys. Čionai kasdien vyksta laivyba ir prekyba, saloje nuolat gyvena apie 15,5 tūkstančių gyventojų, tačiau dieną – pilna turistų ir miestas be galo gyvas.

Kieme augantis fikusas.

Mako Polo (Marco Polo), didžiojo geografo namas. Įdomu tai, kad italai Mako Polo savinasi kaip saviškį ir priskiria jį kaip Venecijos gyventoją, o Korčulos gyventojai kaip saviškį

Kroatijoje, kaip ir Italijoje, be proto skanūs ledai. Tiksliau gelato, kurių rasite beveik kiekvienoje kavinėje. Korčulos saloje teko skanauti „Pepper and Choco“ užeigėlėje. Iki šiol pamenu apelsinų pyrago skonio ledus. Tokių Lietuvoje nerasite.

Kurį laiką Korčulos sala priklausė Habsburgams, t. y. Austrijos ir Vengrijos imperijai. Po to atėjo Napoleonas Bonapartas ir šie laiptai į pagrindinę išlikusią tvirtovės dalį buvo sumūryti būtent jo valdymo laikotarpyje. Be proto slidūs! Garsūs dainininkai net yra sukūrę šmaikščių dainelių apie tai, kad neatsargūs nudarda nuo jų ant šiknos. Patikėkite, jeigu sakau, kad slidūs, vadinasi, slidūs.

Korčuloje daug religinių pastatų, žmonės čia buvo be galo tikintys, didžiausią miesto valdžią turėjo dvasininkai.

Dailios mėlynos įlankėlės, kur galima atokiai pailsėti, pasideginti ir išsimaudyti.

Kitą dieną, jau žemyninėje Kroatijos dalyje, laukė kitos kelionės ir nuotykiai. Pirmasis išbandymas – gyvų austrių degustacija. Nesu jūros gėrybių-bjaurybių mėgėjas. Viską beveik esu išragavęs, kas pasiekiama Lietuvos parduotuvėse, tačiau net į krevetes žiūriu pesimistiškai, bet gyvų austrių nesu dar ragavęs. Pakelės ūkininkai jas augina tokiose dėžėse, sumerktose įlankėlėse. 3 austrės, neypatingo dydžio, berods 10-12 eurų. Ir... nepatiko. Atsidavė ežerų dumblėmis, vaikystės prūdo kvapu. Ant geldelių matėsi gyvų parazitų. Ryji kaip snarglius, gerai kad bent šalto baltojo vyno buvo, dezinfekavo. Bet kad pabandžiau – nesigailiu.

Apsilankiau Nikola Dobroslavić šeimos įkurtame vyno muziejuje. Nikola Dobroslavić nuo pat vaikystės buvo vyndarių šeimos vaiku, o asistentės pilstė iškirtinai tik jų šeimos vynus, vaišino vietos vytintu kumpiu ir sūriais, aprodė gan dideles muziejaus patalpas, kuriose papasakota, kaip anksčiau sunkiai ir ilgai kroatai dirbo, kad pagamintų vyno. Muziejus tęsiasi per tris aukštus, visų nuotraukų nė nesudėsi. Tiesa, degustuojamas vynas (sausieji baltas, rausvas ir raudonas) nebuvo mano receptoriams kažin kuo ypatingas, tačiau išeidamas radau ir geresnio jų gaminamo vyno, bet patirtis įdomi.

Čia jau nuotraukos iš vieno gražiausių Kroatijos miesto Splito. Apie Splitą girdėjau tiek daug gero, kad net nežinojau, kaip visa tam pasiruošti, nes lūkesčiai buvo gan dideli. Visi, kurie keliavo po Kroatiją, man teigė, kad Dubrovnikas daug prasčiau, nei Splitas. Kadangi pernai buvau Dubrovnike (šiemet irgi), anuomet buvau kiek nusivylęs juo, tad iš Splito labai daug norėjau, tačiau gavau šiokį tokį nusivylimą, nes... Miestas išties gražus, tačiau to grožio nei pamatyti, nei apžioti, visur pilna daugybę turistų. Miestas perkrautas kažkokiais renginių pasiruošimais, pilna pastolių, repeticijų, šurmulio, gatvės dainininkų, o Diokletiano rūmai, kuriuos maniausi apžiūrėti, teko pro juos prabėgti, kad kiti turistai kuo greičiau galėtų prieiti. Galima sakyti, nepadariau nė vienos tinkamos fotografijos, nes viskas iš laibai arti ir viskas labai suspausta. Tiesa, labai graži Splito krantinė, prie promenados plačiai išsidėsčiusios kavinės ir gaivi jūra. Galiu tik įsivaizduoti, kaip gražiai naktį švyti Splito šviesos. Žodžiu, gal ir mano problema, kad Splitas sukėlė tokius prieštaringus jausmus. 

Dar nuo romėnų laikų daug atributikos atvežta tiesiog iš senovės Egipto.

Paminklas kroatų rašytojui Marko Marulić (1450-1524). Jis pirmasis kroatų humanistas ir pirmasis, kuris pradėjo rašyti gimtąja kroatų kalba. Pats kilimo iš Splito, todėl jam paminklas garbingoje aikštėje.

Pusdienio kelionė į Trogirą. Trogiras – mažas viduramžių Kroatijos miestelis, išlaikęs venecijietišką architektūrą. Jis nutolęs nuo Splito apie 27 kilometrus ir, sakyčiau, turi nemažai panašumų su pačiu Splitu. Ypač jo pakrantė ir promenada. Trogire yra išlikusi nedidelė, bet įspūdinga tvirtovė. Čia puiku dar ir tuo, kad sąlyginai nebuvo tiek daug turistų, kiek Splite.

Trogiras. Šv. Lauryno katedra, datuojama 1213-1251 m. Įdomu tai, kad fasade vaizduojamas Kristaus gimimas, o ne mirtis, kaip būna tokio amžiaus bažnyčiose ar katedrose.

Vakare tenka ragauti paties populiariausio kroatų alaus „Karlovačko“. Savitas. Nesakyčiau, kad patiko, bet greit priprasčiau, nes turime kažko labai panašaus. Ar sakiau, kad kroatai pamišę dėl futbolo? Šis alus ir jų futbolas yra neatsiejama daugelio kroatų pramoga.

Taigi Dubrovnikas! Daugelis, kai keliauja į Kroatiją, jeigu programoje nėra šio miesto, atmeta ir pačią Kroatiją, nes o kam, juk tai svarbiausias miestas. Kroatams gal ir ne, turistams galbūt. Viso labo 42 tūkstančių gyventojų, piečiausias šalies miestas, buvusi atskira valstybė-miestas, išsipirkęs nepriklausomybę iš Venecijos ir iš Rytų, labai turtingas. Ir, žinoma, reikia sakyti, filmuoti kai kurie „Sostų karų“ epizodai – prekeiviai tuo naudojasi, yra suvenyrai ir atskiros tam parduotuvėlės. Visgi Dubrovnike teko būti pernai ir šiemet. Sunkiai palyginamas jausmas. Pernai užsukau iš Juodkalnijos ir Dubrovnike buvo žvėriškai karšta, tvanku ir nenusakomai daug turistų, norėjosi tik į pavėsį ir kondicionieriaus. Šiemet viso labo tik +34-35C ir ne taip karšta, daugiau pamačiau ir įdomiau išgirdau. Priešingai nei Splitas, Dubrovnikas fotogeniškas, galima mėgautis kadrais, nors sąlyginai ir šįkart buvo nemažai turistų. Vėl valgiau levandų ledų – tai jau bus mano tradicija, jeigu vėl kada čia tektų grįžti. Ir taip, Dubrovnikas šįkart man labai patiko ir įtiko!

Šiaip Dubrovniko tikrieji gyventojai save laiko „aukščiau“ už tikruosius kroatus. Panašiai kaip miestiečiai laiko žemesnius kaimiečius. Jie save net nevadina kroatais, o tiesiog „miestiečiais“. Tikras Dubrovniko gyventojas atpažįsta savus kaip aristokratus, turistai jų neišskirs, neatpažins, turi savo mėgstamas miesto tvirtovės kavines, mėgsta puoštis visada ir visur, labai save prisižiūri, mėgsta paskalas. Visgi, kai prasidėjo Balkanų karai, serbai labai norėjo šios vietos ir miestą smarkiai apšaudė iš kalnų pusės, bet namų sienos padeda. Buvo ilga ir sudėtinga apgultis, miestiečiai visokiausiais būdais gaudavo maisto davinius, tačiau serbai nepramušė sienų, o apsukrūs miestiečiai, nors ir sunkiai, visgi atsilaikė.

Šis puiki virš Makarskos apžvalgos aikštelė labai įspūdinga. „Dangaus tiltas“ – taip vadinamas šis 2020 metais pastatytas stiklinėmis permatomomis grindimis lankstas virš didžiulio skardžio, kuris siekia daugiau nei pusantro kilometro. Pirmieji žingsniai buvo nejaukūs, tačiau vėliau prie to priprantama. Nemoku apsakyti to kraštovaizdžio, jis į nuotraukas netelpa. Vėliau traukiame dar aukščiau...

O aukščiau – tai kelionė Biokovo kalnų viršūnėmis, kuriomis ganosi laukiniai arkliai. Negalėjau patikėti, kad mizantropai karstiniuose įgriovuose augina bulves ir kaip jų nenuėda tie laukiniai arkliai? Visgi pasiekėme nuostabią vietą – šv. Jurgio kalną, kuris šioje Biokovo kalnų grandinėje yra aukščiausias taškas ir siekia 1762 metrus. Čia įrengta patogi apžvalgos su suoleliais vietelė, yra ir namukas, tiesa, paskirties nepavyko išsiaiškinti, bet ant durų lipdukai byloja apie čia apsilankančius iš viso pasaulio žmones. Gaila, neturėjau ko nors priklijuoti iš Lietuvos... Visgi nuo skardžio žvelgi į jūrą, Dalmatijos salas, susirandi net taškelį – Makarskoje paskendusį savo viešbutuką. Įspūdis ir ramuma neapsakoma, oras aukštumoje pagaliau lietuviškas, sėdi ir žiūri, kaip pamažu grimzta saulė. Tai viena labiausiai man įsiminusių dienų! Grįžti serpentinais jau teko naktį. Sustojom pusiaukelėje, visur apačioje šviesos (neįmanoma padaryti gražios nuotraukos), bet žvaigždės... Atrodė, kad kalnai jas pritraukė arčiau manęs, tokios ryškios, Lietuvoje tokių ryškių nebuvau matęs.

Visą kelią, kol važiuoji, skamba kroatų pop muzikos legendos Severinos Vučkovič dainos. Dalijuosi vienu garso takeliu: Severina Vučkovič „Paloma Nera“, įrašas darytas dar 1993 m., kai Balkanuose vyko karai. Sunku pagalvoti, tautos kariauja ir liejasi tokios dainos...

Paskutinė diena ir jau pakeliui link namų. Vienintelė vieta, kurioje teko apsilankyti būtent centrinėje Kroatija – Plitvicos ežerų nacionalinis parkas. Daugeliui žinoma iš kataloginių nuotraukų. Tai aukštumoje esantis 16 ežerų kompleksas su gausybe kaskadomis tekančių krioklių sistema. Galima vaikščioti visą dieną didžiuliais smaragdinių ežerų vingiais, nepakartojama gėlo ir skaidraus vandenų spalva. Oras, nors ir nebuvo saulėta, čionai puikiai vėsus, nes nekaršta. 3 valandų kelionę vainikavo plaukimas laivu didžiausiais smaragdiniais Kroatijos ežerais. Oras čia visiškai kitoks, toks, sakyčiau, gaivus ir švarus. Kartą pabūti čia – verta. 

Štai ir baigėsi mano turas po Kroatiją ir galiu pasakyti, kad tai viena įsimintinesnių gyvenimo kelionių, kurioje ne vien viskas tik turistų akims, bet ir kai kas, atrodo, kroatiškai ypatingo. Dar turiu aprašyti kelias šios vasaros keliones, tik nežinau, ar bepavyks, nes atima daug laiko atrinkti nuotraukas, susisteminti ir sukelti, bet bent džiaugiuosi, kad apie Kroatiją padariau. Esu gavęs klausimų, o kada į Kroatiją geriau nevažiuoti? Atsakau. 1. Jeigu esate garbingo amžiaus ir turite antsvorio, nepratę daug judėti, nes gali pasirodyti alinančiai sunku viską atlaikyti. 2. Nevykti, jeigu norite išsimiegoti ir kiurksoti tiesiog prie jūros – Baltijos jūra tam geriau, nes mažai turistų ir smėlis pas mus fantastiškas. 3. Jeigu neįdomu pažinti istoriją ir kultūrą, o tikitės būti tik paliksminami, tikitės parpti iki 9-10 ryto, tam rinkitės pramogų kompleksus viešbučių zonose, norint viską aprėpti, keltis reikia 6-7 ryto ir jau 8 būti kelyje, nusiteikti mažai miegoti arba miegoti kelionės valandomis. 4. Jeigu sunkiai tveriate karščius, vasarą ne visi gali juos iškęsti. Visa kita yra niekai, jeigu turi noro ir entuziazmo, esi smalsi būtybė – Kroatija puiki. 

Jūsų Maištinga Siela