Žemėlapis. LGBTQ šalių politikai ir lyderiai, kurie yra homoseksualūs: Rob Jetten,Edgars Rinkēvičs,Ana Brnabič, Xavier Espot Zamora

 

Sveiki!

 

Kol Lietuva turi teisingumo ministrę (Rita Tamašunienė) be jokio teisingumo suvokimo, tol turime kritinę situaciją šalyje. Kaip negalima duoti valdyti visokiems nuo Bažnyčios, atleiskite tikintieji, klaupto pakilusioms davatkoms, nes apima tokia gėda... Iš mano ir jūsų kišenės ši ponia moka baudas už tai, kas turi jau seniai įteisinta, tačiau Europoje ne viskas taip kontekste blogai, galima pasidžiaugti. Labiausiai nustebino konservatyvioji Serbija, kuri net nepriklauso ES, tačiau sugeba daryti politikoje stebuklus!

 

Pateiktame žemėlapyje pavaizduotos Europos šalys, kurioms vadovauja arba vadovavo atvirai LGBTQ+ bendruomenei priklausantys nacionaliniai lyderiai, o tai atskleidžia reikšmingą politinį ir socialinį pokytį žemyne. Ši vaizdinė medžiaga išryškina keturias Europos valstybes – Nyderlandus, Latviją, Andorą bei Serbiją, kuriose aukščiausius postus užima asmenys, drąsiai ir atvirai deklaruojantys savo tapatybę. Toks reiškinys liudija apie didėjantį visuomenės brandumą, teisinę pažangą ir politinės kultūros evoliuciją, kurioje lyderio kompetencija ir vertybės tampa svarbesnės už pasenusius stereotipus.

 

Ypatingą dėmesį atkreipia Nyderlandų ministras pirmininkas Rob Jetten, kuris šį postą užėmė 2025 metais ir tapo pirmuoju atvirai gėjumi ministru pirmininku Nyderlandų istorijoje. Jo iškilimas į valdžią vienoje iš liberaliausių ir pažangiausių Europos šalių pabrėžia šalies nuoseklų palaikymą lygioms teisėms bei įtraukumui, įtvirtinant ilgametes tolerancijos tradicijas. Nyderlandai jau dešimtmečius yra lyderiai žmogaus teisių srityje, todėl tokio lygio lyderystė natūraliai atspindi valstybės politinį kursą ir visuomenės nusiteikimą.

 

Analogiškai istorinį žingsnį Baltijos šalių regione žengė Latvijos prezidentas Edgars Rinkēvičs, kuris pradėjo eiti šalies vadovo pareigas 2023 metais ir tapo pirmuoju atvirai gėjumi valstybės vadovu Europos Sąjungoje. Jo išrinkimas konservatyvesniame Šiaurės ir Rytų Europos regione turėjo milžinišką simbolinę reikšmę ne tik Latvijai, bet ir visoms kaimyninėms valstybėms, parodant, kad visuomenė geba vertinti profesionalumą, ilgametę diplomatinę patirtį bei atsidavimą valstybei, o asmeninis gyvenimas neturi tapti kliūtimi tarnauti tėvynei.

 

Pietų Europoje įsikūrusi Andora taip pat demonstruoja aukštą tolerancijos ir modernumo lygį, o jos vyriausybės vadovas Xavier Espot Zamora eina pareigas nuo 2019 metų ir atvirai deklaruoja savo tapatybę. Šis pavyzdys rodo, kad net ir mažesnės bei gilias tradicijas turinčios Europos valstybės sėkmingai integruojasi į bendrą vakarietišką vertybių lauką, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas efektyviam valstybės valdymui, ekonominiam stabilumui ir europietingam bendradarbiavimui.

 

Balkanų regione išsiskiria Serbija, kurioje Ana Brnabić 2017 metais tapo ministre pirmininke, o vėliau, 2026 metais, po ministro pirmininko atsistatydinimo pradėjo eiti laikinai prezidentės pareigas, būdama atvira LGBTQ+ bendruomenės atstovė. Jos politinis kelias sudėtingame ir dažnai konservatyviame geopolitiniame kontekste parodo, kad pokyčiai ir pripažinimas pamažu skverbiasi ir į regionus, kuriuose tradicinės pažiūros stipriai įsišaknijusios, taip atveriant duris didesniam dialogui ir lygybei.

 

Visi šie pavyzdžiai rodo, kad didžiuotis Europos politikais ir laisve turime dėl to, jog Europa tampa regionu, kur asmens tapatybė neužkerta kelio visuomeniniam pripažinimui ir valstybės vairui. Laisvė būti savimi, be baimės kurti ir vadovauti, yra pamatas, skiriantis atviras visuomenes nuo uždarų režimų, o šie lyderiai įrodo, kad įvairovė yra stiprybė, kuria galima ir reikia didžiuotis.

 

Maištinga Siela

Nišas, Nišo miestas Serbijoje: istorija, įdomybės, faktai

Sveiki!
 
Jau antrąkart gyvenime Serbijoje apsistoju viename svarbiausių šiandien šalies miestų – Niše. Tiesa, nelabai pamenu pirmojo karto, nes man tai tranzitinis miestas, skirtas pernakvoti, tačiau šįkart gavau viešbutį į naktinį panoraminį, o vėliau jau ir į rytinį Nišo miestą, kuris matosi kaip ant delno.
 
Nišas yra vienas seniausių ir labiausiai istorinių pėdsakų turinčių miestų ne tik Serbijoje, bet ir visuose Balkanuose, įsikūręs strategiškai svarbioje kryžkelėje prie Nišavos upės. Šios vietovės apylinkės buvo apgyvendintos dar priešistoriniais laikais, o paties ištakos siekia senovės gentis – trakų bei ilyrų tribalijus. Vėliau, III amžiuje pr. m. e., šias žemes pasiekė keltai, nustatę pirmuosius svarbius prekybinius ir gynybinius taškus, kol galiausiai regionas tapo romėnų ekspansijos taikiniu.
 
Romėnų imperijos laikotarpiu miestas, vadintas Nasu (Naissus), pasiekė didžiulį klestėjimą ir tapo gyvybiškai svarbiu strateginiu punktu. Per jį nutiestas garsusis kelias Via Militaris sujungė vakarų pasaulį su Rytais, o pats miestas nuolat talpino romėnų legionus ir imperatorius. Čia vykę mūšiai ir politiniai manevrai leido miestui įgyti „imperatoriškojo miesto“ statusą, kurio dvasia iki šiol alsuoja išlikę archeologiniai paminklai, tokie kaip imperatoriškoji Medianos vila.
 
Per ilgą savo gyvavimo istoriją Nišas išgyveno daugybę sukrėtimų, užkariavimų ir gaisrų, keitusių jo veidą. Žlugus Romos imperijai, miestą nusiaubė hunai, vėliau kėlė slavų ir avarų genčių bangos, o viduramžiais jis nuolat ėjo iš rankų į rankas tarp Bizantijos, jaunos serbų valstybės bei Bulgarijos imperijos. Didžiulį lūžį miestas patyrė XIV amžiaus pabaigoje, kai jį užėmė Osmanų imperija, kurios valdžioje Nišas praleido beveik keturis šimtmečius, tapdamas svarbiu rytietišku administraciniu centru.
 
Osmanų priespauda ir kovos už laisvę paliko gilius, kartais kraupius pėdsakus miesto istorijoje, kuriuos simbolizuoja garsusis Kaukolių bokštas (Ćele kula). Šį statinį osmanai pastatė iš sukilusių serbų kovotojų kaukolių po Nišo mūšio XIX amžiaus pradžioje, siekdami pasiųsti atgrasinimo signalą vietos gyventojams. Galutinai iš Osmanų imperijos gniaužtų miestas vadavosi 1878 metais, o po to sekė spartus modernizacijos ir pramoninio pakilimo etapas. Iki šių dienų serbai nekenčia turkų ir atvirai reiškia jiems neapykantą už žiaurumus.

 
Šiandien Nišas yra trečias pagal dydį Serbijos miestas su apylinkėmis apie 250 000 gyventojų. Didžiąją dalį populiacijos sudaro serbai, tačiau per amžius čia formavosi marga bendruomenė, kurioje šalia vietinių gyventojų gyvena romai, bulgarai, makedonai bei kitos tautinės mažumos, palaikančios multikultūrinę dvasios brandą. Gyventojai pasižymi pietietišku temperamentu, svetingumu ir giliomis tradicijomis, o kasdieniame gyvenime skamba serbų kalba.
 
Miestas garsėja kaip gyvas kultūros, švietimo ir mokslo centras, kuriame įsikūręs prestižinis Nišo universitetas sutraukia dešimtis tūkstančių studentų. Nišas pasižymi gausiais festivaliais, tarp kurių visoje Europoje garsėja kasmetinis džiazo festivalis „Nišville“ bei senas tradicijas turintis kino aktorių festivalis. Architektūroje ir kasdieniame gyvenime darniai pinasi romėniškas palikimas, turkiškojo laikotarpio tvirtovės ir šiuolaikiniai socialistinio bei modernaus metropolio bruožai.
 
Viena didžiausių Nišo istorinių įžymybių yra faktas, kad čia 272 metais gimė Romos imperatorius Konstantinas Didysis, vėliau legalizavęs krikščionybę ir pastatęs Konstantinopolį. Šiame regione gimė ar valdė ir keletas kitų romėnų imperatorių, tokių kaip Konstancijus III ar Justinas I. Šios asmenybės suteikė miestui pasaulinį istorinio paveldo svorį, kuris tebetraukia istorikus ir turistus iš viso pasaulio.
 
Kalbant apie šio regiono ir Lietuvos sąsajas, jos reiškiasi per šiuolaikinius tarpvalstybinius bei diplomatinius ryšius tarp Serbijos ir Lietuvos. Lietuvai ir Serbijai palaikant oficialius diplomatinius santykius, bendradarbiavimas plėtojamas per Europos Sąjungos integracijos kontekstą, kultūrinius mainus bei ekonominę prekybą, o Nišas kaip svarbus pramoninis ir ekonominis Serbijos centras kartais tampa partneriu tarptautiniuose verslo ar universitetų tinkluose.
 
Maištinga Siela

Restoranas Serbijoje, Belgrade "Grčka Kraljica" (Graikų karalienė): istorija, kultūra, maistas

 

Sveiki, mielieji!
 
Belgrado pačiame centre aptikau smagų istorinį restoranėlį, kuriame galima skaniai pavalgyti. Nutariau pasidalyti šios vietelės istorija.
 
Belgrade įsikūręs restoranėlis ir istorinė erdvė „Grčka Kraljica“, kurios meniu nuotrauka užfiksuota mano fotoaparato, yra viena žinomiausių ir išskirtiniausių vietų visoje Serbijos sostinėje. Šis pavadinimas, lietuviškai reiškiantis „Graikų karalienė“, atsirado XIX amžiaus pabaigoje, kuomet Balkanų užeigos pradėjo masiniu būdu perimti europietiško stiliaus dinastinius ar draugiškų šalių valdovų vardus. Šis unikalus pavadinimas simbolizuoja istorinį Serbijos ir Graikijos tautų kultūrinį bei dvasinį ryšį, kuris šioje vietoje puoselėjamas iki šiol.
 
Restorano istorija prasideda dar 1835 metais, kuomet šioje vietoje buvo pastatytas hanas. Šis pastatas yra pats seniausias išlikęs statinys visoje pagrindinėje Knez Mihailova gatvėje ir vienintelis visame mieste ugostellerijos objektas, kuris per beveik du amžius visiškai nekeitė savo pirminės paskirties. Per savo ilgą gyvavimą jis patyrė įvairių istorinių lūžių, tarpukario klestėjimą, o po Antrojo pasaulinio karo komunistinio režimo metais buvo priverstinai pakeitęs pavadinimą į „Plavi Jadran“, kol dešimtajame dešimtmetyje jam sugrąžino istorinį „Grčka Kraljica“ vardą. Po ilgo laikotarpio, neseniai atgimęs naujam gyvenimui po renovacijos, šis pastatas vėl tapo gyvu Belgrado kultūros epicentru.
 
Pačioje pastato ir vietos istorijos pradžioje šis sklypas buvo glaudžiai susijęs su miesto infrastruktūra, kadangi osmanų laikais čia stovėjo vienas iš trijų vandens bokštų, per kuriuos akveduku buvo paskirstomas vanduo. Vėliau žemę įsigijo pirklys Despot Stefanović, kuris pastatė vieno aukšto statinį, o vėliau pastatas buvo praplėstas pridedant antrą aukštą bei rūsius. Įdomu tai, kad ankstyvuoju savo gyvavimo laikotarpiu pastato patalpose kurį laiką veikė ir pirmosios registruotos viešnamio paslaugos, tačiau vėliau ši veikla nutraukta, o vieta sugrįžo prie tradicinio mehanos ir restorano formato. Per visus karus ir negandas šis pastatas per stebuklą išliko nesunaikintas, išsaugodamas autentišką pirminį eksterjero ir istorinio plano pavidalą.
 
Šiandieniniai „Grčka Kraljica“ tradicijų ir meniu bruožai yra kruopščiai subalansuoti tarp dviejų kultūrų, sujungianti autentišką serbišką svetingumą su graikiškos virtuvės subtilumais. Meniu lankytojams siūlomi tradiciniai patiekalai, paruošti pagal originalius receptus iš šviežių ir kruopščiai atrinktų ingredientų, apimantys tiek Viduržemio jūros regiono skonių paletę, tiek Balkanų kulinarijos klasika tapusius valgius. Teminės dienos, tokios kaip graikiškos virtuvės savaitės, leidžia svečiams pasinerti į kulinarinę kelionę, o meniu gausa pritaikyta tiek ieškantiems lengvų užkandžių,  tiek didelių gurmaniškų patiekalų.
 
Aptarnavimas šiame istoriniame restorane pasižymi aukšta elegance, profesionalumu ir šiltu dėmesiu kiekvienam svečiui, o personalas kuria jaukią atmosferą, kurioje susipina praeities šarmas ir šiuolaikinis komfortas. Įžengus į vidų arba apsilankius erdvioje restorano lauko baštoje, lankytojus pasitinka elegantiška aplinka, kurioje kartais skamba gyva muzika, o šventinėse vakaronėse darbuotojai vilki tautiniais motyvais pagrįstus drabužius. Visa ši visuma paverčia „Grčka Kraljica“ ne paprasta maitinimo įstaiga, o gyvu muziejumi po atviru dangumi ir svarbiu miesto simboliu, kuriame gera praleisti laiką Belgrado širdyje.

Padavėjai ir už baro išskirtinai vyrai. Mane aptarnavo itin gyvas, energingas ir bendrauti mėgstantis serbas.

 
Maištinga Siela

Ką skaito serbai? Knygynas Belgrade, Serbijoje: Serbijos mokslų ir menų akademijos knygynas „Ivo Andrić"

 

Sveiki!
 
Kai keliauju, visada stengiuosi įkišti nosį į tos šalies knygynus. Šįkart dalinuosi kadrais iš Belgrado centre esančio dviejų aukštų svarbaus serbams istorinio knygyno.
 
Šis įspūdingas knygynas, įsikūręs pačioje Belgrado širdyje, vadinasi Srpska akademija nauka i umetnosti (SANU) Knižara „Ivo Andrić“ (Serbijos mokslų ir menų akademijos knygynas „Ivo Andrić“). Jis pėstiesiems skirtoje garsiojoje Knez Mihailova gatvėje pasitinka lankytojus išskirtine architektūra, dideliais lenktais langais bei užrašais serbų kirilica, o jo vitrinose dažnai galima pamatyti Nobelio premijos laureatui Ivo Andričiui skirtą skulptūrinę kompoziciją.
 
Ši vieta serbams reiškia kur kas daugiau nei paprastą prekybos tašką – tai reikšmingas kultūros židinys, veikiantis po prestižinės Serbijos mokslų ir menų akademijos stogu. Knygynas simbolizuoja šalies intelektualinį tapatumą, akademinę mintį ir pagarbą nacionalinei literatūrai bei menui, o jo pavadinimas, pagerbiantis garsiausią serbų rašytoją Ivo Andričių, primena gilias šalies pasakojimo ir kultūrinio paveldo tradicijas.
 
Nors didieji komerciniai knygynų tinklai Serbijoje dažnai siūlo masinę literatūrą, ši SANU erdvė išsiskiria savo unikaliu ir specializuotu asortimentu. Čia galima rasti vertingų akademinių leidimų, mokslo veikalų, meno albumų bei kokybiškos užsienio literatūros, todėl knygynas yra tapęs svarbiu susitikimų tašku vietos inteligentijai, studentams, mokslininkams ir visiems, vertinantiems gilesnį žodį. Labai daug knygų, pastebėjau, anglų kalba.

Maištinga Siela

Marija Šerifović – Serbijos perlas, laimėjęs "Euroviziją" su daina "Molitva" ir tapęs didžiuliu autoritetu

 

Sveiki!
 
Anądien netyčia į mano „ausinukes“ pateko iš YouTube serbų atlikėjos Marios Serifovič daina „Molitva“. Patyriau kažkokį deja vu, nuskraidino labai toli. Tokių dainų į „Euroviziją“ nebeatveža, Balkanai nori būti kaip Vakarai ir skambėti madingai, o ne etniškai. Šis įrašas apie atlikėją, jos įdomų ir gal kiek komplikuotą gyvenimą Serbijoje.
 
Marija Šerifović (g. 1984) tapo Serbijos muzikos istorijos legenda 2007 metais, kai su itin emocinga balade „Molitva“ („Malda“) triumfavo „Eurovizijos“ dainų konkurse Helsinkyje. Tai buvo pirmoji ir kol kas vienintelė Serbijos pergalė šiame konkurse, kuri atnešė šaliai didžiulį nacionalinį pasididžiavimą ir suteikė jai statusą, prilygstantį nacionalinės didvyrės statusui. Jos galingas balsas ir dainos jautrumas sužavėjo milijonus žiūrovų, įtvirtindami Mariją kaip vieną ryškiausių Balkanų atlikėjų.
 
Kalbant apie jos asmeninį gyvenimą, Marija visada pasižymėjo atvirumu ir tiesmuku charakteriu, kuris dažnai skyrėsi nuo tradicinio Serbijos pramogų pasaulio įvaizdžio. Ilgus metus tvyrojusios spėlionės dėl jos seksualinės orientacijos buvo oficialiai patvirtintos 2013 metais pasirodžiusiame autobiografiniame filme „Ispovest“ („Išpažintis“). Šiame filme dainininkė atvirai prabilo apie savo homoseksualumą, taip tapdama viena pirmųjų viešų figūrų Balkanuose, drįsusių tai padaryti, o šis žingsnis sukėlė didelį rezonansą konservatyvioje visuomenėje.
 
Serbijos visuomenės požiūris į Marijos homoseksualumą yra dviprasmiškas ir atspindi šalies kultūrinį susiskaldymą. Nors konservatyvesnė dalis gyventojų ir religinės grupės ne kartą reiškė nepasitenkinimą ar net atvirą priešiškumą, didžioji dalis gerbėjų ir muzikos mylėtojų jos orientaciją vertina kaip nesvarbų faktorių, nustelbtą jos neabejotino talento. Galima teigti, kad Marija savo charizma ir atvirumu sugebėjo išlaikyti pagarbą, nepaisant visuomenėje vis dar egzistuojančios stigmos.
 
Pastaruoju metu daug dėmesio sulaukė ir Marijos sprendimas tapti mama pasinaudojant surogatinės motinystės paslaugomis Jungtinėse Amerikos Valstijose. 2024 metais ji susilaukė sūnaus Mario, o šis žingsnis tapo diskusijų objektu ne tik dėl pačios surogacijos etikos klausimų, kurie Serbijoje yra teisiškai migloti, bet ir dėl Marijos gyvenimo būdo. Nors dalis visuomenės kritikavo tokį pasirinkimą, daugelis ją palaikė, matydami tai kaip nuoširdų norą sukurti šeimą ir įgyvendinti motinystės svajonę.
 
Marijos Šerifović muzikinė karjera yra neatsiejama nuo jos balso tembro ir dramatiškų interpretacijų. Ji išleido keletą sėkmingų albumų, tokių kaip „Bez ljubavi“ (2003), „Naj, najbolja“ (2005), „Molitva“ (2007) ir „Anđeo“ (2008), kurie įtvirtino ją kaip populiariosios muzikos ir baladžių meistrę. Jos muzika pasižymi intensyvumu, kuriame susipina šiuolaikinė popmuzika ir Balkanų melancholijos elementai, pritraukiantys įvairaus amžiaus klausytojus.
 
Ar Marija turi priešų? Kaip ir kiekviena itin ryški asmenybė, ji neišvengia kritikos ir konfliktų. Jos tiesmukas būdas, kartais įsivėlimas į viešus ginčus su kitais pramogų pasaulio atstovais ar nepatogūs interviu yra sugeneravę jai nemėgėjų ratą. Visgi, tarp jos kritikų dominuoja tie, kurie kritikuoja ne tiek jos muziką, kiek jos asmeninius pasirinkimus ar elgesį viešumoje, tačiau profesionalumo ir vokalinės technikos jai niekas negali prikišti. Būdama projekto „Zvezde Granda“ mentore, ji nuolat sulaukia kaltinimų favoritizmu, pavyzdžiui, dėl itin emocingo dainininkės Džejlos Ramović palaikymo. 2013 metais pasirodęs dokumentinis filmas „Ispovest“, kaip minėjau, kuriame ji atvirai prabilo apie savo homoseksualumą, išprovokavo aštrias ultra-konservatyvių organizacijų atakas.
 
Skandalų jos gyvenime būta, tačiau jie retai susiję su profesine veikla. Dažniausiai tai būdavo spaudoje eskaluojamos intrigos, asmeninių santykių detalės ar aštrūs pasisakymai apie politinę ar socialinę padėtį šalyje. Nepaisant to, Marija išlieka viena gerbiamiausių atlikėjų, kurios koncertai visada sutraukia pilnas sales. Jos „gerbiamumo“ faktorius yra stiprus – net ir tie, kurie nesutinka su jos pasaulėžiūra, pripažįsta jos muzikinį indėlį į Serbijos kultūrą.
 
Jos įtaka muzikos verslui taip pat pasireiškia dalyvavimu populiariame muzikos minėtame šou „Zvezde Granda“, kur ji ilgą laiką buvo viena iš komisijos narių. Šiame vaidmenyje ji pasirodė kaip griežta, bet teisinga mentorė, padedanti jauniems talentams, kas tik dar labiau sustiprino jos autoritetą muzikos profesionalų bendruomenėje. Jos patirtis „Eurovizijoje“ ir ilgaamžiškumas scenoje suteikia jos patarimams didelį svorį.
 
Asmeninis gyvenimas, nors ir tapęs viešu, išlieka Marijai svarbia tvirtove. Ji dažnai pabrėžia, kad jos muzika yra skirta žmonėms, o jos asmeninis gyvenimas – tai jos pačios reikalas. Nors ji tapo simboline figūra LGBTQ+ bendruomenei Serbijoje, pati Marija vengia tapti „politinės aktyvistės“ etikete, labiau norėdama būti tiesiog atlikėja, kuri gyvena taip, kaip jai atrodo teisinga, neįsisprausdama į jokius rėmus.
 
Taigi Marija Šerifović Serbijoje yra daugiau nei tik dainininkė; ji yra drąsos, talento ir prieštaringų vertinimų sankirtos taškas. Jos kelias nuo „Eurovizijos“ nugalėtojos iki motinos ir atviros visuomenės veikėjos rodo, kaip sparčiai (nors ir sunkiai) keičiasi Serbijos požiūris į asmeninę laisvę. Ji išlieka viena labiausiai sekamų ir gerbiamų Serbijos muzikos ikonų, kurios „Molitva“ dar ilgai aidės kaip jos didžiausio triumfo simbolis.

 
Maištinga Siela

Žemėlapis. Į kokias valstybes nuo 1989 iki 2008 suskilo Jugoslavija?

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Nuo 1989 metų, žlungant geležinei uždangai ir stiprėjant nacionalizmo apraiškoms, Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika pradėjo nenumaldomai irti, o šį procesą paspartino ekonominė krizė bei charizmatiškų lyderių, ypač Slobodano Miloševičiaus, siekis perbraižyti sienas. Pirmieji skilimo ženklai tapo akivaizdūs 1991 metais, kai Slovėnija ir Kroatija paskelbė nepriklausomybę, taip išprovokuodamos dešimtmetį trukusią smurto grandinę. Slovėnijai pavyko išsilaisvinti po trumpo Dešimties dienų karo, tačiau Kroatijoje ir ypač Bosnijoje ir Hercegovinoje prasidėjo brutalūs konfliktai, pasižymėję etniniais valymais, masinėmis žudynėmis, tokiomis kaip Srebrenicos genocidas, ir ilgalaikėmis miestų apgultimis, kurios sukrėtė visą tarptautinę bendruomenę.

 

Kruvinas dešimtmetis tęsėsi ir pietinėje regiono dalyje, kai 1998–1999 metais įsiplieskė Kosovo karas, pasibaigęs NATO intervencija prieš Serbijos pajėgas. Galutinis federacijos subyrėjimas vyko palaipsniui: 1991 metais taikiai atsiskyrė Šiaurės Makedonija, o 2006 metais po referendumo Juodkalnija nutraukė valstybinę sąjungą su Serbija, palikdama pastarąją be tiesioginio priėjimo prie Adrijos jūros. Paskutinis didelis lūžis įvyko 2008 metais, kai Kosovas vienašališkai paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos, nors šis žingsnis iki šiol išlieka vienu didžiausių diplomatinės įtampos šaltinių regione, nes Serbijos vyriausybė ir dalis JT narių jo nepripažįsta.

 

Šiuo metu Vakarų Balkanų geopolitinė situacija yra sudėtinga ir nevienalytė, nes regionas išlieka suspaustas tarp euroatlantinės integracijos siekių ir vidinių etninio susiskaldymo problemų. Slovėnija ir Kroatija jau yra pilnavertės Europos Sąjungos ir NATO narės, rodančios stabilumo pavyzdį, tuo tarpu Bosnija ir Hercegovina vis dar kovoja su sudėtinga valdymo sistema ir separatistiniais Serbijos Respublikos siekiais. Nors daugelis regiono šalių siekia narystės ES, procesą lėtina korupcija, lėtos reformos bei didžiųjų galybių, tokių kaip Rusija ir Kinija, bandymai daryti įtaką per energetikos projektus ar politines sąjungas, todėl Balkanai išlieka strategiškai jautria ir nuolatinio dėmesio reikalaujančia Europos dalimi.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Tėvas" / "Otac" / "Father"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pamažu vėl grįžau nuo komercinio kino prie nepriklausomo ir šįkart – kažkada kino festivalyje Scanorama praleistas serbų režisieriaus Srdan Golubović filmas „Tėvas“ (serb. Otac) (2020). Balkanų kinas iš esmės yra kitoks, kad ir kaip bebūtų susipriešinusios šios šalys po kruvinųjų Balkanų karų, jų kinas visada turi kažkokį sunkiai įvardijamą, bet jaučiamą, bendrąjį vardiklį – tą vėlei pagalvojau žiūrėdamas „Tėvą“. Skurdas, provincija, socialinė nelygybė, korupcija, moraliniai apsisprendimai – visa tai toli nuo Kusturicos čigoniškai karnavalinio pasaulio.

 

„Tėvas“ – niūrokas filmas, bet geras. Pradžia išties šokiruojanti ir daug žadanti. Vaikų nebegalinti išmaitinti motina, kuri namuose nebeturi nei vandentiekio, nei elektros ateina į buvusią vyro darbovietę ir grasina dėl neišmokėtos išeitinės vyro kompensacijos susideginti. Deja, jos žodžiais tikėti neįmanoma, nes ji apsipila benzinu ir pasidega... Toks žmonos poelgis sukrečia pagrindinį veikėją Nikolą, iš jo šeimos vietos inspektoriaus (?) paliepimu ir socialinės rūpybos komisijos sprendimu atimami vaikai. Tėvas negali su jais pasimatyti. Deja, čia veikia laukinė Serbija, vietos valdytojas naudojasi soc. rūpybos vaikais, nes už kiekvieną vaiką jis į kišenę gauna metinių išmokų procentus, o jo pažįstami teisme ir aplinkinėse institucijose garantuoja jo viršenybę ir neliečiamybę. Nikolas netrukus supranta, kad yra absoliučiai bejėgis susigrąžinti vaikus, nors ir sutvarkė namus, įvedė elektrą, vėl yra vandentiekis, deja, savivaldybės klerkams rūpi ne tai...

 

Šokiruoja Nikolo apsisprendimas pėsčiomis eiti 500 kilometrų į sostinę Belgradą, kad įteiktų pareiškimą vyriausybei. Nevalgęs, dvasiškai palūžęs jis leidžiasi į kelionę, kuri, beje, tampa didžiąja filmo dalimi. Man tai žmogiškumo išlikimo ir orumo išsaugojimo filmas, labai subtiliai ir kankinančiai perteiktas žmogaus sutryptas orumas ir patirtas neteisingumas, kuris verčia Nikolą elgtis be baimės. Įdomiausia, kad visi kelyje sutikti žmonės jį atkalbėjo (primena Kristaus gundymą dykumoje) nuo ėjimo į Belgradą, tačiau Nikolas nebeturi ko prarasti, jis juda iš psichologinio palūžimo, kartais, atrodo, kad inertiškai, nes tai vienintelė galimybė neišprotėti. Ir staiga šiame filme įvyksta stebuklas... tam tikras visiškai kitoks tėvystės suvokimo atskleidimas. Ilgą laiką dėl socialinio skurdo nesirūpinęs vaikais ir buitimi Nikolas turi gyvenimišką pamoką, suvokia, kad be šeimos nieko jis nebeturi. Filme supriešinami socialinis sisteminis „teisingumas“ su prigimtiniu tėvų ir vaikų ryšiais, akivaizdu, kad dažnu atveju institucijos, dirbdamos dėl sistemos, o ne dėl žmogaus, nuskriaudžia skurdo paliestas šeimas. Nikolo susitikimas su vaikais itin jautri scena visame filme, kurią verta empatiškai kiekvienam žiūrovui išgyventi savaip.

 

Nors filmas „Tėvas“ pabaigoje nepateikia galutinės istorijos baigties, tačiau baigiasi viltingai ir metaforiškai. Nikolas po klajonių grįžta į tuščius ir kaimynų išvogtus namus. Jam tenka iš kiekvieno susigrąžinti kėdes, stalą, televizorių, vaikų žaislus... Vėl susirinkti save ir išvogtą gyvenimą. Tai simboliškas veiksmas, apimantis naują Nikolo gyvenimo kryptį, dvasinį persitvarkymą. Toks ryžtingas išvogtų daiktų susigrąžinimas perteikia Nikolo pasiryžimą tęsti prasmingą vaikų susigrąžinimo kovą ir stoti visomis jėgomis prieš vietos korumpuotą valdžią. Filmas išties puikus, jautrus ir vertas daugelio žiūrovų, mėgstančių europietišką nekomercinį kiną.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Banato regionas. Banatas – moderniosios Europos motina: geografija, žemėlapiai, istorija

 

Sveiki,

 

Ar esate ką nors girdėję apie Banatą ir jo geopolitiką Vidurio Europoje? Ne? Šiandien kviečiu susipažinti plačiau, nes kartą asmeniškai, kai lankiausi Vengrijos Segede mieste, teko pravažiuoti pro tuos kraštus iš Serbijos pusės.

 

Banato regionas, esantis Rytų ir Vidurio Europos kryžkelėje, apima teritoriją, kuri šiandien priklauso trimis valstybėmis: Rumunijai (Banato istorinė sritis, įskaitant Timišoaros miestą), Serbijai (Voivodina, Vršaco ir kitos sritys) ir Vengrijai (nedidelė Banato istorinės srities dalis).  Šis geografinis ir istorinis vienetas susiformavo Panonijos lygumos pietryčiuose, Karpatų kalnų apsuptas rytuose, Murešo upe šiaurėje, Tisos upe vakaruose ir Dunojumi pietuose.  Nors jo pavadinimas atsirado tik viduramžiais, regiono istorija ir svarba siekia senovės laikus, kai čia gyveno dako gentys. Vėliau, Didžiojo tautų kraustymosi metu, per šią teritoriją keliavo daugybė tautų, tokių kaip gotai, hunai, gepidai, avarai ir slavai, palikdamos savo pėdsakus ir formuodamos unikalų etninį, kultūrinį ir demografinį sluoksnį.

Timišoara yra trečias pagal dydį Rumunijos miestas ir istorinė Banato regiono sostinė. Miestas garsėja savo unikalios architektūros mišiniu, kuriame persipina barokas, secesija ir neoklasicizmas, atspindintys ilgametį Habsburgų valdymą. Dėl šios įvairialypės kultūros ir modernizacijos jis dažnai vadinamas „Mažąja Viena“. Timišoara taip pat svarbi Rumunijos istorijoje, nes būtent čia 1989 m. prasidėjo revoliucija, nuvertusi komunistinį režimą.

 

Pavadinimas „Banatas“ kilęs iš viduramžiais vartoto termino „banas“ (serb. ban, veng. bán, rumun. ban). Šis žodis, manoma, turi persų kilmę ir reiškė „lordą“ arba „šeimininką“. Europoje jį išpopuliarino avarai, o vėliau slavai ir vengrai perėmė šį terminą, kad apibūdintų karinius valdytojus ar provincijų vietininkus. Todėl banatas (arba banovina) reiškė provinciją, valdomą „bano“, t. y., pasienio sritį, turinčią specialų karinį statusą. Taigi, Banatas reiškė „sritį, valdomą bano“ arba „bano provinciją“.

 

Nuo XI a. didžiąją Banato dalį valdė Vengrijos Karalystė, kuri čia įkūrė administracinius vienetus, vadinamus „banatais“, nuo kurių ir kilo regiono pavadinimas. Ilgainiui Vengrijos kontrolė regione sustiprėjo, o pats Banatas tapo svarbiu pasienio regionu, saugančiu Vengrijos karalystę nuo Bizantijos įtakos ir vėlesnių Osmanų antpuolių. Vėlesniu laikotarpiu, po Mohačo mūšio 1526 m., didžioji Banato dalis pateko į Osmanų imperijos sudėtį, tapdama atskiru Timišoaros ejaletu (Osmanų administracinis vienetas). Šis Osmanų valdymas, trukęs beveik du šimtus metų, stipriai pakeitė regiono etninę sudėtį ir ekonominę struktūrą, sukeldamas gyventojų migraciją ir atnešdamas naujus kultūrinius elementus.

Dabar Banatas neturi oficialios, visame regione pripažintos vėliavos, nes yra padalintas tarp trijų valstybių: Rumunijos, Serbijos ir Vengrijos. Tačiau regioninės grupės ir autonomijos judėjimai, siekiantys pabrėžti Banato unikalų identitetą, naudoja neoficialią vėliavą. Tai yra žalios spalvos vėliava su baltu kryžiumi, simbolizuojančiu krikščionybę bei regiono prigimtį. Ši vėliava atspindi Banato gyventojų ryšį su jų turtingu kultūriniu paveldu ir siekį puoselėti regiono išskirtinumą. Ji ypač populiari tarp Banato švabų ir kitų etninių grupių, vertinančių šio krašto įvairovę.

 

Svarbiausias lūžis Banato istorijoje įvyko po Karlovicos taikos sutarties 1699 m. ir Požarevaco taikos sutarties 1718 m., kai regionas buvo atimtas iš Osmanų imperijos ir prijungtas prie Habsburgų monarchijos. Perėjęs į Austrijos kontrolę, Banatas tapo atskiru administraciniu vienetu, tiesiogiai pavaldžiu Vienai, o ne Vengrijos Karalystei. Austrijos valdžia pradėjo didelio masto kolonizavimo ir ekonominės plėtros projektus. Siekdami atgaivinti nuniokotą regioną ir apsisaugoti nuo galimų Osmanų antpuolių, Austrijos imperatoriai į Banatą kvietė ir perkėlė kolonistus iš įvairių Europos regionų, įskaitant vokiečius, slovakus, čekus, serbus ir kitus, kurie atsikraustė kartu su jau ten gyvenusiais rumunais ir vengrais.  Ši migracija sukūrė nepaprastai etniškai įvairią visuomenę, kurioje greta gyvavo skirtingos kalbos, religijos ir tradicijos, suformuodamos unikalų mozaikinį Banato identitetą.

 

XVIII ir XIX a. Banatas tapo vienu labiausiai išvystytų ir ekonomiškai pažangiausių Austrijos-Vengrijos regionų. Austrijos valdžia modernizavo žemės ūkį, sausino pelkes, statė kelius ir kanalus, tokius kaip Bega kanalas, ir skatino pramonės plėtrą. Timišoaros miestas, dabar laikomas Rumunijos Banato sostine, tapo svarbiu kultūros, ekonomikos ir pramonės centru. Dėl savo modernumo ir technologinės pažangos, Timišoara gavo epitetą „Mažoji Viena“. Būtent čia 1884 m. buvo įdiegta pirmoji elektrinė gatvių apšvietimo sistema kontinentinėje Europoje, demonstruojanti regiono ekonominę ir technologinę lyderystę.

 

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Banatas tapo karštu ginčų objektu tarp Rumunijos ir Serbijos, nes abi šalys pretendavo į didžiąją jo dalį dėl savo etninių bendruomenių. Po sudėtingų derybų, kurios vyko ir Paryžiaus taikos konferencijoje, Banatas buvo padalintas. Didžioji rytinė dalis su Timišoaros miestu atiteko Rumunijai, pietinė dalis su Vršacu – Serbijai, o nedidelė šiaurinė dalis – Vengrijai. Šis padalijimas, nors ir išsprendė laikiną politinę situaciją, sukėlė nuoskaudų ir iššūkių regiono gyventojams, ypač toms etninėms grupėms, kurios atsidūrė naujų valstybių ribose.

 

Banato reikšmė Europai yra daugiasluoksnė. Tai ne tik geografinis regionas, bet ir istorinis modelis, demonstruojantis, kaip skirtingos etninės grupės gali gyventi kartu ir klestėti, nepaisant kalbos, kultūrinių ir religinių skirtumų. Jo istorija atspindi didžiųjų Europos imperijų (Vengrijos, Osmanų, Austrijos) kovas ir jų įtaką. Be to, Banatas turėjo didelę reikšmę Europos pramoninei ir technologinei pažangai, ypač XIX a. Būtent Timišoara tapo 1989 m. gruodžio mėnesio revoliucijos prieš Čaušesku režimą Rumunijoje centru, nuo kurios prasidėjo diktatoriaus nuvertimas, kas turėjo didelę įtaką visos Rytų Europos politinei situacijai. Taigi, Banatas, turintis gilią istoriją, išlieka svarbiu kultūriniu ir istoriniu Europos regionu, liudijančiu apie sudėtingus tautų ir valstybių likimus.

 

Kokius objektus dar galima pamatyti Banato regione?

 

Archeologiniai radiniai liudija apie ankstyvąjį regiono apgyvendinimą ir kultūras, tokias kaip Vinčos kultūra. Tarp radinių yra keramika, papuošalai ir kiti artefaktai, liudijantys apie prekybinius ryšius su kaimyniniais regionais. Iš viduramžių laikotarpio išliko fortifikacijų, ypač tvirtovių ir pilių liekanų, tokių kaip Hunedoara pilis, nors ji yra arčiau Transilvanijos, tačiau glaudžiai susijusi su Banato istorija. Kitos svarbios liekanos yra Timišoaros tvirtovės ir Segešvaro pilies griuvėsiai, kurie atspindi gynybinius ir politinius viduramžių etapus.

 

Didžiausias kultūros objektų palikimas yra susijęs su Habsburgų valdymu, kai Banatas tapo svarbiu Austrijos-Vengrijos ekonominiu ir kultūriniu centru. Regiono miestuose, ypač Timišoaroje ir Segede, dominuoja XIX a. statiniai. Tai platus baroko, secesijos ir neoklasicizmo stilių pastatų kompleksas. Pavyzdžiui, Timišoaros Uniri aikštė ir Viktorijos aikštė yra apsuptos įspūdingų rūmų ir bažnyčių, tokių kaip Šv. Jurgio katedra (serbų ortodoksų), kurie atspindi kultūrinę ir religinę regiono įvairovę. Be to, išliko pramoninio paveldo objektai, tokie kaip senoji garvežių muziejus Rešicoje ir vandens malūnai Eftimie Murgu.

Timišoaros Viktorijos aikštė (rumun. Piața Victoriei) yra pagrindinė miesto aikštė, kuri, nors ir atrodo kaip viena ilga erdvė, iš tiesų susideda iš dviejų dalių – Viktorijos ir Operos aikščių. Jos pavadinimas, reiškiantis „Pergalės aikštė“, paminėtas 1989 m. įvykiuose, kai ji tapo svarbiu revoliucijos centru. Aikštę iš abiejų pusių supa įspūdingi, XIX-XX a. pr. statyti pastatai, o jos viduryje išsidėstęs didelis parkas ir fontanai. Aikštės pietinėje dalyje stovi Ortodoksų katedra, o šiaurinėje – Nacionalinis operos ir baleto teatras, sukuriant unikalų kultūrinį ir urbanistinį ansamblį.

 

Maištinga Siela