Knyga: Goran Vojnovć "Jugoslavija, mano tėvynė"

 

Goran Vojnovič. „Jugoslavija, mano tėvynė“ – Vilnius: Kitos knygos, 2018. – p. 384.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jau tampa tradicija, kad keliaudamas į kokią nors šalį stengiuosi į kelionę pasiimti kokią nors tos šalies knygą, kad geriau suprasčiau šalies kultūrą. Šiemet keliavau į Kroatiją ir pasiėmiau Slovėnijos rašytojo Goran Vojnovič (g. 1980) romaną Jugoslavija, mano tėvynė (slovėn. Jugoslavija, moja dežela). Kadangi nieko įdomaus neradau iš kroatų literatūros lietuviškai, nutariau pasiimti slovėno kūrinį, kuris pasakoja apie subyrėjusios Jugoslavijos padarinius žmonių kartoms, ypač apie žiaurų slovėnų, kroatų, serbų ir bosnių karą 1991-1995 metais.

 

Goranas Vojnovičius yra slovėnų literatūrinė žvaigždė. Pats vaikystėje ir paauglystėje išgyveno Balkanų karus, tad dalį savo prisiminimų ir būsenų, apmąstymų jis panaudojo kurdamas pagrindinį knygos veikėją Vladaną Borojevičių, kuris tampa savotišku rašytojo alter ego. Pats Goranas Vojnovičius parašė ne vieną populiarų ir skandalų sukėlusį kūrinį, lietuviškai dar išverstas Figmedis (Kitos knygos, 2021), dirbo su teatru ir kinu, yra ekranizavęs savo romaną. Jugoslavija, mano tėvynė pasirodė 2012 metais ir sulaukė 5 tiražo parkartojimų. Savam krašte pranašu nebūsi, bet, pasirodo, tai negalioja Vojnovičiui, kurio romaną į lietuvių išvertė puiki ir mano mėgstama vertėja Laima Masytė. Asmeniškai apie žiauriuosius Balkanų karus dešimtajame dešimtmetyje žinau nedaug, veikiau iš Arsen Anton Ostojic filmo Niekieno sūnus (2008) bei apie Srebrenicos tragediją Bosnijos režisierės Jasmila Zbanic filmo Quo vadis, Aida? (2020), todėl Jugoslavija, mano tėvynė iš tikrųjų praplėtė suvokimą, kaip žmonės gyveno pastaruosius dešimtmečius nepriklausomybę paskelbusiose Balkanų valstybėlėse.

 

Istoriją pirmuoju asmeniu pasakoja pagrindinis veikėjas Vladanas, kuris iš dabarties perspektyvos vis nusikeliauja į vaikystę, kai prasidėjo serbų, kroatų ir bosnių karai. Vladano tautinė tapatybė – tik iš pažiūros buvęs jugoslavas, tačiau net gyvuojant Jugoslavijai buvo aiškiai suvokiamos skirtingos tautinės tapatybės. Tikriausiai nerasime Balkanuose neprasimaišiusios giminės, kurioje nebūtų susipriešinimo, panašiai ir Vladano šeimoje. Tėvas – serbas, o motina – slovėnė. Prasidėjus karui Vladano tėvas dalyvauja žiauriose žmonių žudymo operacijose Kroatijoje. Mažasis Vladanas kalba tik tėvo serbų kalba, tačiau palikta motina Duša iš Belgrado grįžta į Slovėniją ir nutraukia visus ryšius su sutuoktiniu, tarptautiniu mastu pripažintu kaip karo nusikaltėlį, o sūnui Vladanui pasako, kad tėvas žuvo kare.

 

Suaugęs sūnus Vladanas sužino, kad jo tėvas visgi gyvas ir slapstosi nuo karo tribunolo. Negana to, motina slėpė jo slaptus laiškus, tad prasideda ilgas tėvo prikėlimo iš numirusiųjų susigrąžinimas. Vladanas keliauja po buvusias Jugoslavijos šalis ir ieško tėvą pažinojusiųjų žmonių, kurie galbūt žino, kur šiuo metu jis slapstosi... Tiesa, laikai pasikeitę, nes Slovėnija yra Europos Sąjungos valstybė, o ir kiekviena Balkanų atsiskyrusi šalis pasuko savu keliu, tačiau pasakojime atsiveria buvusios senosios žmonių kartos Jugoslavijos ilgesys. Čia panašiai kaip su mūsų Sovietų Sąjunga, kai senyvi žmonės ilgėsi sovietinės tvarkos, dovanojamų butų ir kontroliuojamų gyvenimų. Skaitant knygą nemažai panašumų tarp buvusių jugoslavų ir Sovietų Sąjungos gyventojų, todėl nesunku suprasti tų žmonių sentimentus, vertybių sumaištį tarp politikos ir įsivaizduojamos anų laikų laisvės.

 

Man patiko knygoje Balkanų tradicijų ir kultūros aprašymai, primenančių Emiro Kostiuricos karnavalinio chaoso filmus, pavyzdžiui, puikiai aprašomos skirtingų tautų įsimylėjėlių tuoktuvės, išgėrinėjimo kultūra, tačiau knygoje labiausiai ir puikiausiai, sakyčiau, perteiktas skirtingų tautų prieštaringumas, primenantis rusų romantizmą apie vienybę, gėrį ir tiesą, kai viena ranka tas pats žmogus gali žudyti ir tuo pačiu metu žudyti. „Bent jau aš šitaip įsivaizdavau Balkanų kraugerius. Mano galva, jie niekada nebuvo bedvasiai svetimų įsakymų vykdytojai. Ne, mano košmaruose jie stojo kaip sukaitusių girtų vyrų gauja, kuri kankindama kalinius traukia tas pačias įstabias dainas, kurioms skambant kitados įsimylėdavo ir tuokdavosi jų aukos. Visa tai suvokiau kaip karo Bosnijoje metaforą – didžiulis „ilgesingos meilės naktinis košmaras“, kruvina dvasinio sopulio orgija. Nelaimingai įsimylėjusių ir amžinai nesubrendusių bepročių kerštas. „Kas dainuoja, pikta negalvoja“, matyt, šitaip samprotavo tie uniformuoti nebrendilos dainuodami apie žudymą ir lavonų mėtymą į griovius ir kartu glėbesčiuodamiesi, bučiuodamiesi ir vienas kitam atverdami savo jautrias balkaniškas sielas. Tai buvo nuolatinis perdėtai užsitrinusių neandertaliečių kentėjimas ir gedėjimas (p. 124).“

Goran Vojnovič

 

Prieštaringas ir pats Vladanas, kuris bando suklijuoti savo tėvo kaip tėvelio ir žiauraus kario portretą, kovodamas su prieštaringais jausmais. Prisimindamas teisingą tėvo auklėjimą, jo švelnumą, Vladanas nuolat rekonstruoja tėvą, prikelia jį iš prisiminimų, bet nėra nepajėgus kovoti su tėvo kario tapatybe, tuo pačiu, kuris glostęs savo sūnų galėjo žudyti kitus vaikus. Iš tikrųjų Vladano tėvas įkūnija visos Jugoslavijos žmonių tragediją. Pagrindinis veikėjas bando suvokti ir priimti nemalonius faktus, užuot kūręs paminklus ir atskyręs gėrį nuo blogio, ką mes, lietuviai, šiuo metu itin mėgstame – kiršytis ir pyktis dėl paminklų ir įprasminimų. Dažnu atveju net tie, kurie tuo laikotarpiu net negyveno ir nieko nežino apie tą laikotarpį. Gal ir teisūs kai kurie knygos veikėjai Vladanui sakydami, kad jis neturi teisės smerkti, nes pats nedalyvavo ir nesuvokė anų laikų nei politikos, nei susiskaldymo, tačiau dažnai taip jau būna, kad ne tik nugalėtojai rašo istoriją, bet ir tie, kurie net negyveno tame laikotarpyje. Dažnai šie netgi perrašo.

 

Visgi knyga iš pradžių daug žadėjo iš literatūrinės perspektyvos. Atrodė, kad bus tirštas pasakojimas, bet knygą įpusėjus tapo aišku, kad autorių riboja troškimas vystyti Vladano pasakojimo struktūrą. Kai kurie dialogai neįtikino, pristigo man natūralumo, šnekamosios kalbos, nors sakoma, kad romane gausu pustonių ir kalbėjimo kodų, kurių tesupras tik tikras Balkanų gyventojas, man, atmetus įdomiuosius kontekstus, pats naratyvas buvo nuspėjamas ir kiek lėkštokas. Labiausiai man nepatiko pagrindinio veikėjo nuolatinis savo jausmų ir situacijos analizavimas ir pažodinis reflektavimas, kuris veda prie tiesmukaus sentimentalizmo, pavyzdžiui: „Niekaip nepavyko savęs įtikinti, kad niekada jo nepamatysiu, ir sąmoningai užgniaužti viltį, kurią galbūt niekinau ir ignoravau, bet kurios negalėjau neigti. Susitaikiau su tuo, kad viena mano širdies dalis trokšta pamatyti tėvą, ir slapta džiaugiausi būsimu mudviejų susitikimu kur nors ir kada nors. Ilgainiui leidau sau tą mažą silpnybę ir ėmiau laikyti ją sava, guodžiausi, kad manyje pasireiškia vaikas, trokštantis, jog tėvelis vėl paimtų jį už rankutės ir nusivestų į Pulos turgų pas Makį (p. 206).“ Didelė dalis teksto primena psichoterapinį rašymą, t. y. pastangas išpažinties rašymo metu, aiškinant sau emocijas ir situacijas, susivokti šiame pasaulyje. Neretai perdėtai aiškinant, su nereikalingais pasikartojimais ir noru viską pažodžiui perteikti. Juk pauzė kartais būna išraiškingesnė už tuziną jausmų analizės puslapių.

 

Visgi knyga Jugoslavija, mano tėvynė daugiau pavykusi knyga, nes pagal Vladano šeimos tragediją galima susidėlioti visų Balkanų tautelių tragišką paveikslą, suvokti, kaip žmonės gyvena tame skirtybių ir sumaišties katile, priimti jų būsenas ir politinius sprendimus. Knyga iš esmės daug ką paaiškina. Nors mums, lietuviams, romane yra suprantamų dalykų, bet jaučiu, kad istorija tikriesiems kroatas, slovėnams, serbams, bosniams veikia kaip psichoterapinis balzamas, bylojantis apie sudėtingus tapatybės ir vertybių aspektus. Knyga minorinė, liūdnoka, turinti lietuviško gariūnmečio tūžmasties, tačiau kartu ji guodžianti ir gydanti. Aišku, pirmiausia pačius Balkanų gyventojus.

Dalį kūrinio perskaičiau Kroatijos (taigi Balkanuose!) Makarskos Rivjeroje, Makarskos kalnų papėdėje.

 

Maištinga Siela

Knyga: Georgi Gospodinov "Liūdesio fizika"

 

Georgi Gospodinov. „Liūdesio fizika“ – Vilnius: RARA, 2022. – p. 284.

 

Sveiki,

 

Jeigu kas nors paprašytų atpasakoti bulgarų rašytojo Georgi Gospodinov (g. 1968) romano Liūdesio fizika (bulg. Fizika na tagata) siužetą, sakyčiau, kad tai padaryti būtų sudėtinga. Ir visai ne dėl to, kad knygai stigtų įvykių, bet dėl pasakojimo daugiasluoksniškumo ir išdrikusios postmodernios pasakojimo technikos. Bulgarijoje ir pasaulyje įvairiomis literatūrinėmis premijomis įvertintas rašytojo romanas laikomas įdomiausiu ir geriausiu jo kūriniu, kurį į lietuvių kalbą išvertė mano viena mėgstamiausių iš slavų kalbų vertėja Laima Masytė, o išleido leidykla Rara.

 

Liūdesio fizika primena kaleidoskopą, kuris turi atskirą ir savitą vidinę logiką. Iš vienos pusės teigti, kad tai chaotiškas, be struktūros ir vien iš autoriaus eksperimentinio impulso parašytas pasakojimas teigti negalėčiau. Juntamas aiškus giminės sagos leitmotyvas, nes istorija prasideda XX amžiau pradžioje apie senelį, kuris vos nebuvo paliktas savo pačios motinos. Atsitiktinumų ir ribinių giminės situacijų plėtotė driekiasi per visą XX amžių ir baigiasi paties autoriaus vidutinio amžiaus brandos etape. Šalia šeimos autobiografinių įvykių plėtojama ir socialistinės, ir postsocialistinės Bulgarijos istorija, paženklinta komunizmo ir demokratijos politinių ir žmonių dvasinių, mentalinių lūžių žymėmis.

 

Kad istorija nebūtų nuobodi, autorius kuria perspektyvas ir „šokinėja“ ne tik per laiko juostas ir alternatyvias tikroves, bet ir įsikūnija į vairius veikėjus ir gyvius, byloja jų patirtimis, todėl pasakotojo tonas ir balsas nuolat kinta. Iš pradžių tai kiek erzina ir blaško, ypač tiems, kurie pripratę prie tvarkingų epinių pasakojimų. Viso šito Gospodinovas atsisako, todėl jis su pasimėgavimu žaidžia postmodernistinį teksto žaidimą, migruodamas iš istorijos į istoriją, neužbaigdamas jų, o pratęsdamas įvairiais prasmių, simbolių ir metaforų, paradoksų būdais kitose iš pažiūros lyg ir nesusietų istorijų nuotrupose, kurios pamažu skaitytojo sąmonėje brėžia intelektualų ir daugiasluoksnį prasmių žemėlapį. Tai išties ne kiekvienam iškart paskaitomas sunkiasvoris romanas, reikia priprasti prie pasakojimo polėkio ir būdo, tada atsiveria gurmaniškas skaitymo malonumas.

 

Vienas iš romano raktų – legenda apie Minotaurą, pabaisą, uždarytą Dedalo sukurtame labirinte, kurį, anot antikos mito, herojus Tesėjas nužudo, pasinaudojęs karaliaus dukters Ariadnės siūlu. Autorius nagrinėja Minotauro pasmerkimo istoriją, bando jį išteisinti, kurdamas kitą perspektyvą, jog Minotauras nekaltas, kad gimė su buliaus galva, o jo pabaisiškumą sukūrė patys žmonės, priskyrę jam baisiausias savybes ir uždarę į tamsų labirintą, kol šis buvo dar vaikas. Šalia plėtojama ir karo metu per atsitiktinumą nuo vokiečių nepažįstamosios moters į rūsį įtraukto vyriškio pasakojimas, kuris atkartoja minotauriškas būsenas. „Tamsiame požemio labirinte paslėptas ir Minotauras. Ir kadangi ten laikas neina, jis visad lieka berniukas. Rūsyje, šioje vėlesnių laikų miesto oloje, būdavome uždaromi ir mes, trumpalaikiai minotaurai, tarp konservuotų padažų ir kompotų (p. 70).“

Vienas svarbiausių ir šviesiausių Gospodinovo romano pasakojimo temų – atmintis apie vaikystę. Viename iš teksto atkarpų teismas teisia Minotaurą už tai, kad jis yra ne visai žmogus, o ir vaikai anuomet ne visai būdavo laikomi žmonėmis. Apskritai autorius iškelia mintį, jog tarp didingų epų ir mitų vaikų vaidmuo apskritai beveik neminimas, nors čia ir slypi paradoksas – kiekvienam suaugusiam visgi vaikystė yra šviesiausias atminties etapas. „Nubėk į rūsį agurkų! Na, marš į kitą kambarį pažaisti, mes kalbamės su svečiais! Bėk iš čia, dabar esu užsiėmęs! Kad netektų griebtis beržinės košės... (p. 82).“ Suaugusiųjų pasaulis ir vaikų yra atskirtas, vaikai varomi į atskirties labirintus, štai kodėl pasakotojas toliau analizuodamas savo gyvenimą taip brangins vaikystės prisiminimus. Dar viena mito plėtotė – Minotauro ir motinos santykiai, nes Minotauras buvo atimtas iš motinos, kaip ir pasakotojas, kuris neturėjo tvirto ryšio su motina versija.

 

Nors pats pasakojimas ir jo technika paremti minčių ir istorijų besiraizgančiu labirintu ir jame klajojančių Minotaurų versijomis, pačia bendriausia prasme Minotauras pasakotojui reiškia kalėjimą jo paties viduje, iš vienos pusės tai vaikas „sėdintis“ suaugusiojo viduje, kuris negali pamatyti šviesos, iš kitos – egzistencinė liūdesio ir melancholijos būsena.

Georgi Gospodinov

 

Autorius nuolat mitologiniais ir autobiografiniais bei autofikciniais rakursais nagrinėja atminties praradimo reiškinį. Antrojoje knygos dalyje, kurioje pasakojama labiau apie socialistinę bulgarišką vaikystę ir jaunas dienas, išsisakęs autorius „suserga“ praeities nostalgija, ilgėsi praeities dienų, jaučia tekantį laiką ir senėjimą, jam pristinga laiko ir prisiminimų, todėl ima migruoti „laiko kapsulėmis“ po alternatyvias istorijas, kitaip sakant, klaidžioti labirintais po svetimus prisiminimus, bandydamas rekonstruoti ištisą XX amžiaus epochų virsmą, suvokti nepastovumo prasmes.

 

Kai kurios detalės mums, lietuviams, kuriems nesvetimas okupacinis sovietinis laikotarpis, taip pat su nostalgija ryškiai atpažįstamomis detalėmis byloja apie praėjusį laiką: „Vėliau girdėjome kalbant, esą sprema nepaprastai naudinga moterų odai, o vienas iš mikrorajono gyrėsi, neva jo dažnai prašydavo pabūti tiekėju. Tai, sakydavo jis, bulgariška „Nivea“ (p. 89).“ Autorius ironiškai perteikia ir septinto-aštunto dešimtmečio kosminius karus, kada sovietų kosmonautai pasiuntė erdvėlaivį su gyva kalaite Laika, užsimena apie socialistinę svajonių pilną jaunystę ir šią epochą vadina XX amžiaus Šimtmečio popiete, nes įvairias kanalais Bulgariją pasiekdavo disco stiliaus muzika bei seksualinės revoliucijos atgarsiais iš Vakarų pasaulio.  

 

Mane nustebino, kad kaip ir Benjamin Labatut knygoje Kai liaujamės suprasti pasaulį, taip ir Georgi Gospodinovo Liūdesio  fizikoje randu kvantinės fizikos ištarmes iš Kopenhagos matematikų priimtos teorijos apie tai, kad materija tveriasi iš elementariųjų dalelių tada, kai kažkas stebi, nes tik stebėtojo sąmonėje detalės kuria materiją, o kitokiu atveju pagal teoriją jos yra kažkur kitur, gal kitoje laiko juostoje. Ši teorija romano pabaigoje paminėta neatsitiktinai, nes ji iš esmės paaiškina ir liūdesio fiziką, slenkančio ir negrįžtančio laiko su prisiminimais melancholiją, kurią išgyvena pasakotojas. Iš kitos pusės ši kvantinės fizikos teorija yra paremtas ir visas romanas, kuriame istorijos tai atsiranda, tai pranyksta, arba netgi susikuria skirtingos versijos: „Bet, kaip pastebi mano vidinis Gaustinas, turimo omenyje ne tie elektronai, kurie sveria aštuoniasdešimt kilogramų ir yra metro devyniasdešimties ūgio. (Tokiu atveju mano senelis būtų likęs dviejuose kaimuose – vengriškame ir bulgariškame, užauginęs abu sūnus, nugyvenęs du gyvenimas...) (p. 235).“ Gaustinas – autoriaus alter ego, atėjęs iš jo ankstesniųjų kūrinių, iliustruojantis žmogaus asmenybės dualumą kvantinės fizikos teorijos pagrindu.

 

Klaidžiojant po šokinėjančio pasakojimo perspektyvas, kaip minėjau, keičiasi ir pasakojimo būdas. Autorius panaudoja ištisą žanrų asorti. Vienur pasakojimas beletristinis, kitur primena memuarus ir dienoraščio nuotrupas, dar kitur jis kalba moksliniu stiliumi, o dar kai kur polemizuoja eseistiniuose žanro rėmuose. Todėl atrodo, kad autorius rašytų ne romaną, o austų ištisą pasakojimo atsiradimų matricą, kurioje veriasi kaip ir multivisatoje skirtingos versijos, paradoksai – tai labai išmoninga ir intuityvu, todėl knyga žavi išgautomis prasmių paradoksaliomis paralelėmis, aprėpiančiomis tiek pasakotojo asmeninius gyvenimo įvykius, tiek XX amžiaus Bulgarijos ir pasaulio įvykius. Skanus skaitymas, nieko nepridursi, todėl, bent jau man, šis pasakojimo būdas ir neapibrėžtumas priminė W. G. Sebaldo Austerlicą. Visgi užvertęs knygą ilgai mąsčiau apie pačią bendriausią šio sudėtingo pasakojimo simfonijos prasmių natą ir, manding, išryškėjo, jog viską aprėpus ir viską įvertinus, knyga yra ne tiek apie atmintį ir laiką, kiek apie pasakotojo bandymą susitaikyti su senėjimu ir mirtingumu. 

 

Viena geriausių knygų šiemet.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Dejan Atanacković "Luzitanija"

 Dejan Atanacković. „Luzitanija“ – Vilnius: Sofoklis, 2021. – 224 p.

 

Sveiki,

 

Kiek netikėtas mano rudeniniu literatūriniu skaitiniu tapo serbų rašytojo Dejan Atanacković (g. 1969) romanas Luzitanija (serb. Luzitanija), kuris savo tėvynėje 2017 metais tapo pripažintu geriausiu serbų romanu. Pats rašytojas gerai žinomas kaip itin spalvingas menininkas, kuris intensyviai dirba ne tik už stalo, bet nuolatos sukasi tarp žmonių: parodų kuratorius, vizualiųjų menų menininkas, žymus ir populiarus dėstytojas. Autorius taip pat dirba ir su psichiatrijos pacientais, taikydamas meninius dialogus. Būtent pastarasis požiūris į psichikos sutrikimą turinčius ligonius ir jų vietą visuomenėje inspiravo vieną iš pagrindinių šio distopinio romano motyvų.

 

Knygos istorinis kontekstas įdomus jau vien iš užkabinančios anotacijos. Fiktyvūs ir realūs įvykiais vaizduojami Pirmojo pasaulinio karo kontekste. Apsupus dabartinę Serbijos sostinę Belgradą, visas miestas tapo okupuotu kraštu, išskyrus tuometinį beprotnamį. Karui bepročiai nebuvo įdomūs, todėl jiems leista tvarkytis savo teritorijoje pagal savas išgales, nesikišant į politiką. Pasinaudojęs šiuo netikėtu istoriniu kompromisu autorius kuria distopinį Luzitanijos respublikos modelį, kur karų siautulyje staiga beprotnamis tampa savita ramybės ir išminties oazė, o beprotnamio pacientai ir gydytojai, atsisakę taikyti antihumaniškus tuo metu paplitusius gydymo būdus (karštos vonios, pririšimas prie lovos ir t. t.), sukuria liberalios pagarbos vertą valstybę kaip antitezę kvailų karų kamuojamai Europai.

 

Tirštas ir intelektualus autoriaus pasakojimas iškart nugramzdina į paradoksalių situacijų, įvykių tekstūrą, kurioje skaitytojas nardo tarsi Alisa po skirtingas tikroves. Pasitelkęs beprotnamyje manifestuojantį pacientų sudainuotą himną, kurio esmė: beprotybė yra lygi protui, o kvailiai valdo pasaulį, priimdami kvailiausius sprendimus. D. Atanackovičius imasi kryžminti istorinius faktus ir kurti realiai egzistavusių veikėjų hiperbolizuotus portretus, kurie vienaip ar kitaip nukentėję nuo pasaulyje įsivyravusios kvailybės, atsiduria Luzitanijoje, kitaip sakant, ten, kur galima apsisaugoti nuo pasaulio blogio – kvailių, sumaniusių karą ir kitus šiaip normas.

 

„Juk bepročiai nuo amžių amžinųjų suiminėjami ir metami į belangę, o kvailybė visais laikais iškilniai garbinama. Šiaip jau neįmanoma lyginti mažo žmogelio kvailybės su monumentalia net pačios mažiausios valstybės kvailybe. Toli driekiasi kvailybės horizontai ir jie yra romantiškai nepasiekiami (p. 143)“ – sako psichiatrijos daktaras Stojimirovičius, popietėmis pacientams vesdamas ilgas ir sudėtingas paskaitas apie kvailybę.

 

Romane Luzitanija yra ir psichiatrijos klinika, ir toji utopinė valstybė, ir Portugalijos istorinis regionas, ir garsus XX amžiaus pradžioje nuskendęs laivas, kuriame, pasak romano, keliavo vienas serbas vardu Teofilovičius. Pastarasis tampa vienu ryškiausiu ir įdomiausiu romane vaizduojamų veikėjų. Architektas, kuris visą savo dėmesį skyrė savo būsimo kapo architektūros pompastikai, per stebuklą išsigelbsti iš nuskendusio laivo ir pėsčias per Pirmojo pasaulinio karo apkasus, urvus ir požeminius bunkerius atkeliauja kaip „žmogus legenda“ į Luzitaniją, dėvėdamas ir niekada nenusiimdamas Luzitanijos laivo gelbėjimo liemenės. Autorius, pasitelkęs magiškąjį realizmą, supina istorinius įvykius su pasakų personažais, taikydamas kaip anuomet Lewis Carroll Alisos stebuklų šalyje atvirkštinę pasaulio logiką. Šiaip ar taip juk joks sveiko proto žmogus neturėtų dalyvauti kare, nebent yra kvailys, priveiktas stačių, brutalių ir militaristinių idėjų, tampa pilkos paklusnios minios dalimi, kuri pasiryžusi mirti už tėvynę.

 

Būtent patriotinės idėjos tampa viena labiausiai pašiepiamų vertybių, kritika nacionaliniam ir pervertintam pasididžiavimui, kurią primestinai ir dirbtinai turi garbinti kiekvienas serbas ar bet kuris savo šalies atstovas. Autorius pasitelkia anų dienų politikus, juos transformuoja tiek fotografijoje, tiek distopiniame pasaulyje į gyvūnus, iš dalies teikdamas, kad esame vedini prigimtinių instinktų ir kiekvienas dirbtinai vaidindami savo nacionalinį patriotiškumą užimame tam tikro žvėries vaidmenį po savo šalies vėliava.

Dejan Atanacković 

 

Svarbų romane vaidmenį, kaip seniai skaitytame Nobelio premijos laureatės Olgos Tokarczuk romane Bėgūnai, užima preparuotų egzempliorių galerija bei parsivežtos iš už jūrų ir marių aborigenų galvos. Anuomet žmogaus žiaurybėms ir siauraprotiškumui nebūta ribų, nes tie patys išsilavinę žmonės tolimame Australijos krašte kapojo vietos gyventojams galvas, o jas sudžiovinę nešiojo kaip sėkmės talismanus. Knyga nors ironiška, tačiau vis už teksto aidi nuolat aidintis civilizuotam žmogui užduodamas moralinis klausimas: kokio riboto proto, kitaip sakant, kvailumo turi būti homo sapiens, kad šitokiais barbariškais būdais išsikeltų save virš kitų?

 

Luzitanija, manding, kaip valstybė nėra savaime knygoje distopinė, ji, sakyčiau, utopinė, nes čia žmonės jaučiasi saugūs savo beprotybės laisvėje, o aplinkui realusis mūsų pasaulis, kuris kasdien Pirmajame pasauliniame kare praranda tūkstančius gyvybių yra – ir vėl paradoksas! – tikrų tikriausia distopinė įsitvirtinusi tikrovė. Autorius, paversdamas tik iš pirmo žvilgsnio sąvokas „kvailybė“ ir „sveikas protas“, it plūgu išvagoja pirmuosius XX amžiaus dešimtmečio Europos istoriją ir kaip iš po žemių dienos švieson išverčia prieštaringą tiesą: mes kuriame romanus apie distopijas, nesuvokdami, jog gyvenome (ir galbūt net šiandien gyvename) vienoje iš juodžiausių apsivertusių vertybių, politinių ir idėjų distopinėje tikrovėje.

 

Negaliu nepaminėti vieno labai svarbaus dalyko, kuriuo knygoje iš tikrųjų mėgavausi – Laimos Masytės labai geru vertimu. Kiek nuostabių veiksmažodinių sinonimų! Tokių itin retai sutinkamų (pavyzdžiui, vibždėti), ne vien verstinėje grožinėje literatūroje, bet ir itin gerai rašančių lietuvių autorių kūryboje. Nustebčiau, jeigu šis vertimas nebūtų minimas tarp geriausiai šiais metais išverstų kūrinių.

 

Romane minimas ir arbatos imperijos savininkas Liptonas, spiritizmo seanso mada, gydytojas Ervardas Rajanas bei kitos pavardės, apie kuriuos menkai žinantiems arba visai nežinantiems galima pasipildyti istorinių bei kultūrinių žinių bagažą ir save intelektualiai praturtinti. Autoriui pavyko išlaikyti tirštą literatūrinį pasakojimo ritmą, žaismingą, kitaip sakant, investuoti į knygos literatūriškumą, neprarandant turinio turtingumo. Luzitanija, nors nedidelė knyga, tačiau ją skaityti galima mėgautis lėtai ir turiningai. Tai intelektualios grožinės literatūros pavyzdys, kaip galima tam tikrais būdais, analizuojant pasaulį, rasti būdą, nusakyti šiaip dažnai nepastebimus paradoksus ir suabejoti sveiku protu, kuris neretai gali atsisukti pačiais žiauriausiais būdais prieš žmones, kad gali sunaikinti net ištisas tautas. Ieškodamas alternatyvios literatūros į Luzitaniją, pagavau save vėlei permąstant Eric Vuillard Darbotvarkė (Žara, 2020) bei vokiečio Florian Illies 1913. Šimtmečio vasara (Sofoklis, 2014).

 

Jūsų Maištinga Siela