Knyga: Dejan Atanacković "Luzitanija"

 Dejan Atanacković. „Luzitanija“ – Vilnius: Sofoklis, 2021. – 224 p.

 

Sveiki,

 

Kiek netikėtas mano rudeniniu literatūriniu skaitiniu tapo serbų rašytojo Dejan Atanacković (g. 1969) romanas Luzitanija (serb. Luzitanija), kuris savo tėvynėje 2017 metais tapo pripažintu geriausiu serbų romanu. Pats rašytojas gerai žinomas kaip itin spalvingas menininkas, kuris intensyviai dirba ne tik už stalo, bet nuolatos sukasi tarp žmonių: parodų kuratorius, vizualiųjų menų menininkas, žymus ir populiarus dėstytojas. Autorius taip pat dirba ir su psichiatrijos pacientais, taikydamas meninius dialogus. Būtent pastarasis požiūris į psichikos sutrikimą turinčius ligonius ir jų vietą visuomenėje inspiravo vieną iš pagrindinių šio distopinio romano motyvų.

 

Knygos istorinis kontekstas įdomus jau vien iš užkabinančios anotacijos. Fiktyvūs ir realūs įvykiais vaizduojami Pirmojo pasaulinio karo kontekste. Apsupus dabartinę Serbijos sostinę Belgradą, visas miestas tapo okupuotu kraštu, išskyrus tuometinį beprotnamį. Karui bepročiai nebuvo įdomūs, todėl jiems leista tvarkytis savo teritorijoje pagal savas išgales, nesikišant į politiką. Pasinaudojęs šiuo netikėtu istoriniu kompromisu autorius kuria distopinį Luzitanijos respublikos modelį, kur karų siautulyje staiga beprotnamis tampa savita ramybės ir išminties oazė, o beprotnamio pacientai ir gydytojai, atsisakę taikyti antihumaniškus tuo metu paplitusius gydymo būdus (karštos vonios, pririšimas prie lovos ir t. t.), sukuria liberalios pagarbos vertą valstybę kaip antitezę kvailų karų kamuojamai Europai.

 

Tirštas ir intelektualus autoriaus pasakojimas iškart nugramzdina į paradoksalių situacijų, įvykių tekstūrą, kurioje skaitytojas nardo tarsi Alisa po skirtingas tikroves. Pasitelkęs beprotnamyje manifestuojantį pacientų sudainuotą himną, kurio esmė: beprotybė yra lygi protui, o kvailiai valdo pasaulį, priimdami kvailiausius sprendimus. D. Atanackovičius imasi kryžminti istorinius faktus ir kurti realiai egzistavusių veikėjų hiperbolizuotus portretus, kurie vienaip ar kitaip nukentėję nuo pasaulyje įsivyravusios kvailybės, atsiduria Luzitanijoje, kitaip sakant, ten, kur galima apsisaugoti nuo pasaulio blogio – kvailių, sumaniusių karą ir kitus šiaip normas.

 

„Juk bepročiai nuo amžių amžinųjų suiminėjami ir metami į belangę, o kvailybė visais laikais iškilniai garbinama. Šiaip jau neįmanoma lyginti mažo žmogelio kvailybės su monumentalia net pačios mažiausios valstybės kvailybe. Toli driekiasi kvailybės horizontai ir jie yra romantiškai nepasiekiami (p. 143)“ – sako psichiatrijos daktaras Stojimirovičius, popietėmis pacientams vesdamas ilgas ir sudėtingas paskaitas apie kvailybę.

 

Romane Luzitanija yra ir psichiatrijos klinika, ir toji utopinė valstybė, ir Portugalijos istorinis regionas, ir garsus XX amžiaus pradžioje nuskendęs laivas, kuriame, pasak romano, keliavo vienas serbas vardu Teofilovičius. Pastarasis tampa vienu ryškiausiu ir įdomiausiu romane vaizduojamų veikėjų. Architektas, kuris visą savo dėmesį skyrė savo būsimo kapo architektūros pompastikai, per stebuklą išsigelbsti iš nuskendusio laivo ir pėsčias per Pirmojo pasaulinio karo apkasus, urvus ir požeminius bunkerius atkeliauja kaip „žmogus legenda“ į Luzitaniją, dėvėdamas ir niekada nenusiimdamas Luzitanijos laivo gelbėjimo liemenės. Autorius, pasitelkęs magiškąjį realizmą, supina istorinius įvykius su pasakų personažais, taikydamas kaip anuomet Lewis Carroll Alisos stebuklų šalyje atvirkštinę pasaulio logiką. Šiaip ar taip juk joks sveiko proto žmogus neturėtų dalyvauti kare, nebent yra kvailys, priveiktas stačių, brutalių ir militaristinių idėjų, tampa pilkos paklusnios minios dalimi, kuri pasiryžusi mirti už tėvynę.

 

Būtent patriotinės idėjos tampa viena labiausiai pašiepiamų vertybių, kritika nacionaliniam ir pervertintam pasididžiavimui, kurią primestinai ir dirbtinai turi garbinti kiekvienas serbas ar bet kuris savo šalies atstovas. Autorius pasitelkia anų dienų politikus, juos transformuoja tiek fotografijoje, tiek distopiniame pasaulyje į gyvūnus, iš dalies teikdamas, kad esame vedini prigimtinių instinktų ir kiekvienas dirbtinai vaidindami savo nacionalinį patriotiškumą užimame tam tikro žvėries vaidmenį po savo šalies vėliava.

Dejan Atanacković 

 

Svarbų romane vaidmenį, kaip seniai skaitytame Nobelio premijos laureatės Olgos Tokarczuk romane Bėgūnai, užima preparuotų egzempliorių galerija bei parsivežtos iš už jūrų ir marių aborigenų galvos. Anuomet žmogaus žiaurybėms ir siauraprotiškumui nebūta ribų, nes tie patys išsilavinę žmonės tolimame Australijos krašte kapojo vietos gyventojams galvas, o jas sudžiovinę nešiojo kaip sėkmės talismanus. Knyga nors ironiška, tačiau vis už teksto aidi nuolat aidintis civilizuotam žmogui užduodamas moralinis klausimas: kokio riboto proto, kitaip sakant, kvailumo turi būti homo sapiens, kad šitokiais barbariškais būdais išsikeltų save virš kitų?

 

Luzitanija, manding, kaip valstybė nėra savaime knygoje distopinė, ji, sakyčiau, utopinė, nes čia žmonės jaučiasi saugūs savo beprotybės laisvėje, o aplinkui realusis mūsų pasaulis, kuris kasdien Pirmajame pasauliniame kare praranda tūkstančius gyvybių yra – ir vėl paradoksas! – tikrų tikriausia distopinė įsitvirtinusi tikrovė. Autorius, paversdamas tik iš pirmo žvilgsnio sąvokas „kvailybė“ ir „sveikas protas“, it plūgu išvagoja pirmuosius XX amžiaus dešimtmečio Europos istoriją ir kaip iš po žemių dienos švieson išverčia prieštaringą tiesą: mes kuriame romanus apie distopijas, nesuvokdami, jog gyvenome (ir galbūt net šiandien gyvename) vienoje iš juodžiausių apsivertusių vertybių, politinių ir idėjų distopinėje tikrovėje.

 

Negaliu nepaminėti vieno labai svarbaus dalyko, kuriuo knygoje iš tikrųjų mėgavausi – Laimos Masytės labai geru vertimu. Kiek nuostabių veiksmažodinių sinonimų! Tokių itin retai sutinkamų (pavyzdžiui, vibždėti), ne vien verstinėje grožinėje literatūroje, bet ir itin gerai rašančių lietuvių autorių kūryboje. Nustebčiau, jeigu šis vertimas nebūtų minimas tarp geriausiai šiais metais išverstų kūrinių.

 

Romane minimas ir arbatos imperijos savininkas Liptonas, spiritizmo seanso mada, gydytojas Ervardas Rajanas bei kitos pavardės, apie kuriuos menkai žinantiems arba visai nežinantiems galima pasipildyti istorinių bei kultūrinių žinių bagažą ir save intelektualiai praturtinti. Autoriui pavyko išlaikyti tirštą literatūrinį pasakojimo ritmą, žaismingą, kitaip sakant, investuoti į knygos literatūriškumą, neprarandant turinio turtingumo. Luzitanija, nors nedidelė knyga, tačiau ją skaityti galima mėgautis lėtai ir turiningai. Tai intelektualios grožinės literatūros pavyzdys, kaip galima tam tikrais būdais, analizuojant pasaulį, rasti būdą, nusakyti šiaip dažnai nepastebimus paradoksus ir suabejoti sveiku protu, kuris neretai gali atsisukti pačiais žiauriausiais būdais prieš žmones, kad gali sunaikinti net ištisas tautas. Ieškodamas alternatyvios literatūros į Luzitaniją, pagavau save vėlei permąstant Eric Vuillard Darbotvarkė (Žara, 2020) bei vokiečio Florian Illies 1913. Šimtmečio vasara (Sofoklis, 2014).

 

Jūsų Maištinga Siela

Paskelbtas trumpasis Tarptautinio Booker 2021 knygų sąrašas (The International Booker Prize 2021 shortlist)

 Sveiki,

Yra toks įprotis kasmet laukti Booker Prize ir International Booker Prize laureatų. Kol dar laukiu kai kurių pernykščių Tarptautinio Booker vertimų į lietuvių kalbą, 2021 metų balandžio 22 dieną pasirodė trumpasis International Booker sąrašas. Šiandien labai trumpai apie jį.

Mariana Enriquez „The Dangers of Smoking in Bed: Stories“ (Pavojinga rūkyti lovoje: istorijos). Tiesą sakant, šios argentiniečių autorės turime novelių knygą „Tai, ko netekome ugnyje“, tad pamatęs ją sąraše iškart ėmiau laikyti savotiškai „sava“. Dabartinė Bookeriui nominuota knyga pirmąkart ispanų kalba pasirodė 2009 metais ir beregint tapo bestseleriu. Laiko atotrūkis ir vertimas į anglų kalbą  ne toks jau ir mažas. Kažkaip beregint užsimaniau perskaityti „Tai, ko netekome ugnyje“.

„Pavojinga rūkyti lovoje“ – tai siaubo istorijos, kuriose autorė šiuolaikiniame Argentinos kontekste perpina skausmą, siaubą ir socialinį gyvenimą. Paties siaubo istorijose tiek, kiek jo autorė geba atrasti realiame socialiniame gyvenime. Istorijos ir apgaulingos, ir apie jas galima diskutuoti įvairiais rakursais. Autorė laikoma literatūrine Argentinos žvaigžde, savotiškai „išaugusi“ iš Borgeso magiško realizmo kartos ir atradusi savitą balsą.

Prancūzų rašytojas Eric Vuillard jau lietuviams žinomas už itin aukšto juvelyrinio kūrinio „Darbotvarkė“. Šįkart autorius 2019 metais išleido dar vieną mažą knygelę pavadinimu „The War of the Poor“, po metų išleista anglų kalba, o 2021 jau nominuota Tarptautiniam Bookeriui. Labai laukiu šios knygos, nes autorius jis preciziškai nuostabus! „Darbotvarkė“ buvo nuostabi.

Naujausiame savo kūrinyje Eric Vuillar vėl remiasi istorija ir Vokietijos pietuose vykusiu gyventojų pilietiniu karu. Įvykiai apima 1524-1525 metus, kada tose žemėse įsigalėjęs protestantizmas galiausiai pakrypo labai panašiu keliu kaip Romos katalikai: susisluoksniavo į turtinguosius ir vargšus. Per pagrindinį veikėją autorius tarsi brėžia punktyrą, kuri driekiasi per epochas ir iš dalies pasakoja ir apie nūdienos pasaulio karus, kur keliamas esminis klausimas: kodėl po perversmo idealistinės ir gražios idėjos yra linkusios tuoj pat išsigimti ir „atkartoti“ savo priešingas idėjas, su kuriomis kovota. Tiesiog neabejoju, kad knyga drebinanti, galimas daiktas, ji laimės Bookerį.

Kitas autorius – Benjamin Labatut (g. 1980) iš Nyderlandų su kūriniu „When We Cease to Understand the World“ (Kai mes nustojome suprasti pasaulį). Labai įdomi knyga iš aprašymo. Autorius iš istorinių asmenybių perspektyvos nagrinėja genialumo ir beprotybės ribas. Pasitelkęs tokias asmenybes kaip Albertą Einšteiną, kuris gauna laišką su reliatyvumo formule, staiga ima suvokti, jog jo atradimas gali sunaikinti ne tik jį patį, bet ir amžiams pakeisti pasaulį. Autorius pasitelkia ir kitus fizikus, mokslininkus ir tarsi „sugrįžta“ į tą momentą, kai mokslininkai suvokia savo atradimo mastą ir sprendžia esminį dalyką: ar aš pasiryžę sugriauti seną pasaulio modelį ir kokios gali būti žmonijai pasekmės.

Dar vienas prancūzų rašytojas David Diop (g. 1966) ir jo romanas „At Night All Blood is Black“ (Naktį visų kraujas juodas). Prancūzų kalba pirmąkart romanas pasirodė 2018 metais ir beregint tapo sensacija. Rašytojas pasakoja apie vykstančius įvykius Pirmajame pasauliniame kare. Vienas iš vadų kolekcionuoja priešų nukirstas rankas, kol vieną dieną nukirsdinto kareivio rusenanti gyvastis kitiems kareiviams prikelia etninius pasakojimus apie tai, kad galbūt suluošintas kareivis yra galingas burtininkas ir dėl to, kad jam buvo nukirsta ranka, visų laukia atpildas... Tai tamsi ir galinga istorija, kuriame brutali kariška kasdienybė persipina su etniniais pasakojimais. Istorija apie kelionę į tamsumą, į žmogaus beprotybę...

Rusų rašytoja Maria Stepanova „In Memory of Memory“ (Atmintis atmintyje) yra storiausia trumpojo sąrašo knyga. Šioje istorijoje pasakojama apie veikėją, kuris atsikrausto į svetimus namus, randa ten fotografijas, archyvus ir savo tyrinėtojo pastangomis bando rekonstruoti, iš nuotrupų sudėlioti šeimos istoriją, bet kartu dėliojasi ir visos Rusijos istorija. Knyga giriama už gražią ir poetišką kalbą, už gebėjimą plačiai atskleisti istorinius kontekstus ir asmenybes, jaučiamas smalsumas tyrinėti praeitį kaip nuotykį.

Danų rašytoja Olga Ravn (g. 1986) trumpas romanas „The Employees: A workplace novel of the 22nd century“ (Darbuotojai: 22 amžiaus darbovietės romanas). Tai tikriausiai keisčiausias kūrinys iš viso trumpojo sąrašo. Knyga pasakoja apie ateitį, kuriame žmonės suvienodėję, gyvena dėl bendro socialinio ir ekonominio našumo, pamiršę asmeninę laimę. Erdvėlaivis skrieja kosmose, žmonės ilgėsi savo prigimtinių jausmų, tačiau vieną dieną darbas erdvėlaivyje sutrinka ir tai duoda tam tikrą postūmį prisiminti, kas žmogus yra iš tikrųjų... Romanas, kaip supratau, parašytas erdvėlaivio protokolų formomis, todėl tiek forma, tiek visa istorijos idėja kelia esminius klausimus: kur yra žmogus, kodėl jis tampa tik sociumo įrankiu ir kur yra tik jo asmeninė erdvė ir prigimtiniai poreikiai? Ką apskritai hiperkapitalizmo sistema daro su žmonėmis, „paimdami“ geriausias gyvenimo valandas dienoje ir geriausius gyvenimo metus?

Štai toks trumpasis Booker Prize 2021 sąrašas. Man asmeniškai jis labai įdomus. Daug dėmesio istoriniam permąstymui ir esminiams žmogaus egzistencijos apmąstymams, netgi provokacijoms. Knygos, kaip niekad, labai trumputės, esminės, tačiau sudėtingi aprašymai byloja labiau ne apie kalbos ir raiškos grožį, novatoriškumą, kiek apie ketinimą reflektuoti ir filosofiškai bei taupiai perteikti žmonijos evoliucijos procesus. Tikiuosi, kad ne vieną knygą galėsime perskaityti lietuviškai.

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Eric Vuillard "Darbotvarkė"

Eric Vuillard. „Darbotvarkė“ – Vilnius: Žara, 2020. – 128 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Serpantinai, konfeti, vėliavėlės. Kas nutiko toms merginoms, apimtoms beprotiško entuziazmo, kas nutiko jų šypsenoms, jų nerūpestingumui, jų nuoširdiems, linksmiems veidams? Ir visam tam džiaugsmui, tvyrojusiam 1938 metų kovą? Jei kuri nors iš tų merginų šiandien ekrane staiga atpažįsta save, ką galvoja? Tikrosios mintys visada būna slaptos, taip yra nuo pasaulio pradžios. Mes mąstome apokalipsėmis, apnėjos periodais. Apačioje gyvenimas teka it lėti, požeminiai syvai. Bet dabar, kai raukšlės išvagojo burną, vaivorykštės spalvomis nusidažė vokai, prislopo balsas, kai žvilgsnis klaidžioja daiktų paviršiumi, nuo archyvų vaizdus spjaudančio televizoriaus prie jogurto, kai aplinkui tūpčioja slaugė, – ji nieko apie tai nežino, nes pasaulinis karas buvo labai seniai, o kartos keičiasi lyg sargybiniai tamsią naktį, – kaip atskirti išgyventą jaunystę, vaisių aromatą, kvapą gniaužiantį syvų antplūdį nuo siaubo? Nežinau. Ar savo pensionate, kur tvyro prėskas eterio ir jodo tinktūros kvapas, šis gležnas paukštelis, ši sena surukusi mergaitė, atpažįstanti save trumpame filmuke, šaltame televizoriaus stačiakampyje, išgyvenusi karą, griuvėsius, amerikiečių ir rusų okupaciją, avinti linoleumą skrypiančiais sandalais, slaugei atidarius duris lėtai nusvarinanti nuo pinto fotelio atramų dėmėtas rankas, kartais padūsauja, traukdama iš formalino skaudžius prisiminimus? (p. 114-115).“

Pradedu šia neįtikėtina laiką skrodžiančią citata apie nusenusias austrų merginas, kurios kažkada buvo jaunos mergaitės ir besišypsodamos mojavo gėlių puokštėmis Hitleriui, kai jis įvažiavo į sostinę Vieną. Kai šis triumfas ir kartu prasidėsiantis visų siaubas dar buvo nežinomas. Kur tos moterys dabar ir tas apgaulingas džiaugsmas, kuris vėliau transformavosi į siaubą ir beprotybę? Visada prisimenu, kad ir Lietuvoje panašiomis ovacijomis ir jaunomis merginomis, vilkinčiomis tautiniais rūbais ir laikančiomis sveikinimui skirtomis gėlėmis, buvo pasitikti vokiečių okupantai ir Hitleris.

Viena geidžiamiausių Vilniaus knygų mugės 2020 knygų buvo prancūzų rašytojo Eric Vuillard (g. 1968) mažytis romanas neįprastu pavadinimu Darbotvarkė (pranc. L‘orde du jour), kuri autoriui atnešė pačią prestižiškiausią prancūzų literatūros premiją – Goncourt. Įdomu, bet tiesa, niekur internete daugiau patvirtinimo neradau, todėl neteigiu kaip fakto, bet, kiek pamenu, kažkur užskaitytą informaciją, jog autorius yra gyvenęs Lietuvoje, pačiame Kaune net 18 metų, todėl galime numanyti, kokį poveikį jam padarė Kaunas ir kaip žmogui, ir kaip rašytojui.

Darbotvarkė – juvelyrinė knyga, kurią iš prancūzų kalbos išvertė patyrusi vertėja Stasė Banionytė ir skaitoma ji labai lengvai, tačiau tas pirminis lengvo skaitymo įspūdis gana apgaulingas. Jeigu reiktų su kuo nors palyginti, tikriausiai, į galvą pirmiausia šautų neseniai skaityta vokiečių rašytojo Florian Illies 1913. Šimtmečio vasara, kuri buvo gausiai dokumentuota, o faktų virtinė išmoningai struktūrizuota ir pritaikyta atskleisti universalioms laikmečio tendencijomis. Darbotvarkė irgi dokumentinės prozos knyga, kurioje autorius išradingai žaidžia istorinėmis asmenybėmis savotišką šešėlių teatrą, atvesdamas skaitytoją prie gana šiurpą keliančios akistatos: mes visi esame to šešėlio teatro padarinys ir dalyviai.

Knyga prasideda svarbiu vokiečių biznierių ir turtuolių susirinkimu, kai iš užkulisių pasirodo rinkimų triumfo manijos apsėstas Hitleris, pastarasis iš esmės niekuo nesiskiria nuo Donaldo Trumpo, sakančio: „Pirmiausia – Amerika!“. Hitleris savo kalbomis pribloškia snobus ir inteligentiją, pakeri juos savo charizma ir hipnotizuojančiomis akimis. Galiausiai autorius stebina aiškia įžvalga, kad po Antrojo pasaulinio karo mes vis dar savo buityje naudojame tų pačių verslo imperijas įkūrusių maklerių produkciją, pradedant buitiniais prietaisais ir baigiant metalu. Šie žmonės nusprendžia remti nacionalistinę Hitlerio pergalę ir invaziją į Europą, dėl jų prasideda Antrasis pasaulinis karas, dėl jų finansavimo miršta milijonai, kas ironiškiausia, kad dalis iš jų po to atsidūrę Niurnbergo teismo suoluose, vis tiek sugebėjo išsaugoti savo įkurtas imperijas, kurių nepergalėjo joks karas ar Berlyno siena...

Autorius tiesiog pritrenkiančiai dėlioja istorinius faktus, diskredituojančius mus kaip vartotojus, kurie nebeatseka istorinės tiesos ir iš esmės kaip vartotojus, kurie naudoja jų produkciją, popina tuos pačius fabrikus, kuriuose kadaise dirbo koncentracijos stovyklos žydai. Taip, šiandien tie fabrikai dar yra ir labai garsūs, kai kurie pakeitę pavadinimus, tačiau ne giminės paveldimą imperiją. Ant knygos viršelio panaudota maklerio Gustav Krupp archyvinę nuotrauką, pastarasis veikėjas knygos finalinėje scenoje vaizduojamas kaip susenęs beprotis, spoksąs į valgomojo kertę, iš kurios lenda jo fabrike tūkstančiais numirusių nuo išsekimo lagerio kalinių vaiduokliai, jo paikas klausimas: „Bet kas visi tie žmonės?“ skrodžia kiaurai skaitytoją ir primena, bent man, garsųjį Munko paveikslą, kuriame ir siaubas, ir nuostaba, ir beprotybė – viskas vienu kartu ir viskas sukurta to paties žmogaus.  

Iš tikrųjų autorius smaginasi didžiąją dalį teksto kurdamas tarsi karo satyrą, kartais atrodo, kad net parodiją, kuri besanti tikriausia tiesa. Kokiomis absurdiškomis aplinkybėmis Hitleris okupuoja Austriją? Didžioji dalis pasakojimo yra skirta tai absurdiškai beprotybei, kuri pilna kuriozų, pavyzdžiui, kaip Hitleris nori įžygiuoti į Vieną kaip nugalėtojas, tačiau pigūs konservų dėžes primenantys tankai smenga į purvą ir negali pajudėti. „Mat sugedo ne keli atskiri tankai, ne vienur kitur užstrigo mažas šarvuotis, ne, sustojo didžioji dauguma milžiniškos vokiečių armijos, ir dabar buvo užblokuotas visas kelias. O, tai buvo lyg komiškas filmas: fiureris virė pykčiu, ant plento zujo mechanikai, aidėjo skubūs įsakymai, šūkaliojami šiurkščia, irzlia Trečiojo reicho kalba (p. 92). Tai tragiškai juokinga, nes tokia pirmojo žingsnio apmaudi Hitlerio klaida man priminė neseniai matytą „Oskaru“ nominuotą Taikos Waititi filmą „Triušis Džodžo“, kur Hitleris kaip komediantas vaizduojamas bailaus berniuko nematomu draugu.

Eric Vuillard 

Arba koks skystablauzdis austrų kanclerio Šušnigo bendravimas su vokiečių kancleriu. „Kai dar jaunas per Pirmąjį pasaulinį karą buvo įkalintas Italijoje, Šušnigas skaitė ne meilės romanus, o Gramšio straipsnius ir galbūt rado tokias eilutes: „Ginčydamasis su priešu, pamėgink įlįsti į jo kailį.“ Bet jis niekada nebuvo įlindęs į niekieno kailį, daugių daugiausiai apsivilko Dolfuso kostiumą, keletą metų laižęs jam batus (p. 62-63).“ Neretai knygoje aiškiai ironijos būdu išsakoma pasakotojo pozicija, niekinanti austrų lyderį Šušnigą ir priešingai – palankiai vertinanti Hitlerio lyderio savybes. Akivaizdu, kad tai meninė priemonė, už tokias, pavyzdžiui, šiandien Lietuvoje „suėdama“ iškart. Prisiminkime M. Ivaškevičiaus atvejį.

Knyga pilna paradoksalių, mane, kaip skaitytoją, stebinančių niuansų, apie kurias nė nebūčiau susimąstęs. Didžiausias talentas yra autoriaus gebėjimas istorinėmis ir žmogaus sąžinės, moralinėmis vertybėmis kurti nematomą, trikdantį linijinėje žmonijos istorijoje nusidriekusį ir dažnai nebematomą kolektyvinio skausmo ir atsakomybės sutrūkinėjusią paradoksų grandinę. Vienas prancūzų rašytojas yra pasakęs: „Rašau todėl, kad jums būtų gėda“. Kaip niekada šis pasakymas tinka E. Vuillard knygai, kurioje išradingai nupasakojama, pavyzdžiui, Holivudas, kuriame buvo suvežta dalis koncentracijos stovyklos atributų kaip filmų dekoracijos, man tikras atradimas: „Kokia ironija, pažymi Giunteris Šternas, jų batus valo žydas. Juk visas tas senienas reikia prižiūrėti! Kaip ir kiekvienas Holivudo rūmų tarnautojas, Giunteris Šternas turi šveisti nacių batus taip pat stropiai, kaip valo gladiatorių koturnas arba kinų sandalus (p. 103).“ Pasirodo, net už Atlanto, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, socialinis nacių ir semitų atšvaitas labai panašus. Žydai šveičia pasiturinčių Holivude gyvenančių vokiečių batus ir istorija kiek kitokiais rakursais kartojasi iš naujo.

Žinoma, šį mažytį literatūros šedevrą būtų galima nagrinėti mažomis teksto ištraukomis ir atrasti nepaprastų paradoksų, liudijančių iš vienos pusės mūsų moralinį ir socialinio teisingumo aklumą, o iš kitos – atveriančius pačią kolektyvinio skausmo šerdį. Paskutinieji knygos skyriai pargriauna ant menčių, suskamba aukštoji žmogiškosios tragikomedijos nata, kurioje išryškėja civilizacijos tariamo teisingumo iliuzija; pasakotojas šiurkščiai „paglosto“ skaitytoją prieš plauką ir palieka neišdildomą įspūdį, kad teisingumas niekada nebuvo atstatytas, kad Niurnbergo procesas tebuvo mažytis makabriškas maskaradas numaldyti kolektyviniam skausmui, bet tai tebuvo iliuzija. Tikrasis karas – mūsų siauraprotiškumas, negebėjimas įžvelgti toliau sprindžio ir suvokti tikruosius ilgalaikius procesus, galiausiai sulipdyti iki šių dienų besitęsiančią žmonijos ne civilizacijos, bet tikrų tikriausią monstrų siaubo istoriją. Manau, tokios prasmės atodangos ir platybių atskleidimas tokioje mažoje knygelėje yra begalinio talento, skvarbaus holistinio žvilgsnio, troškimo transformuoti neteisybės nematomą kultą ir kolektyvinį skausmą, pasikartosiu, yra ne kas kita, o literatūrinis talentas.

Retai sakau, bet šįkart pasakysiu: lenkiuosi. Esu be galo sujaudintas, kad net negalėjau visą savaitę rašyti šios recenzijos, nes nežinojau, nei kaip ją pradėti, nei kaip ją dabar užbaigti. O užbaigsiu vėlgi tuo pačiu paradoksu. Kai Hitleris įžengė į Vieną, o pasauliui ši okupacija buvo pateikta kaip „draugystė ir susivienijimas“, žydai buvo velkami į gatves, izoliuojami kvartaluose ir skelbiama: „Austrų kampanija atsisakė tiekti žydams dujas todėl, kad jie dažniausiai žudydavosi dujomis ir palikdavo neapmokėtas sąskaitas. Klausiu savęs, ar tai tiesa, – nes ta epocha, skatinama neregėto pragmatizmo, prigalvojo aibes baisenybių, – ar toks juokelis, niūrus juokelis, sugalvotas graudulingų žvakių šviesoje. Bet nesvarbu, ar tai kandus juokelis, ar tikrovė; kai humoras pritvinksta tokio juodulio, jis byloja tiesą (p. 117).“

Jūsų Maištinga Siela    

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 41 (3637), 2017 lapkričio 10 d.

Sveiki,

Praėjo dar viena savaitė ir „Literatūra ir menas“ neatsilikdamas nuo realijų, reaguoja į tuos pokyčius, kurie vyksta pas mus. Apie Gedimino slenkantį kalną šįkart nė kvapo, tačiau spaudos cenzūrai ir Rūtos Vanagaitės skandalui vietos šiame numeryje nemažai.

Šįkart pirmasis interviu su iš Klaipėdos kilusia debiutante prozininke Virginija Rimkaite, kurią kalbina Marijus Gailius. V. Rimkaitė neseniai pristatė savo apsakymą „21 a.“, kuris ėmė ir mane sudomino, tad jau dairausi, kur įsigyti. Vadinasi, interviu ir recenzijos gerai veikia kaip reklama! Tiesa, interviu labiau priminė šmaikštų chat‘ą, nei rimtą pokalbį rimtam leidiniui – gal tas ir gerai! Iš interviu galima nemažai spręsti ir apie autorę, kuri pademonstravo sveiką humoro jausmą ir gebėjimą reflektuoti tai, kas vyksta ne tik literatūroje, bet ir pasaulyje.

Tęsiant V. Rimkaitės temą, Saulius Vasiliauskas knygų preso skiltyje skelbia šios knygos recenziją, kurioje palankiai įvertino debiutantę. Palankiai jis įvertino ir antrąją knygą „Šimtmečių melancholija“ pristačiusį irgi klaipėdiškį Mindaugą Joną Urboną – jaunoji karta ateina į lietuvišką prozą ir S. Vasiliauskas randa tarp šių dviejų autorių bendrų teminių taškų – visuomenės susvetimėjimas ir patvarių ryšių ilgesys.

Pradžioje publikuojamas Rolando Rastausko (RoRa) eilėraštis „parsigabentas“ iš plačiosios Rusijos. Eilėraštis, papildytas fotografija, nebuvo toks įdomus, koks smulkesniu šriftu jo pa(si)aiškinimas puslapio apačioje apie tą apsmurgusį (atsiprašau, bet taip kartais ir atrodo) vidutinio amžiaus lietuvio žvilgsnį, prisimenant sovietinius laikus, kuriuos RoRa pavadina gana makabriškai taikliai – Naujoji Atlantida. Niekada nesuprasiu, kaip galima ilgėtis botago, cenzūros, sovietizacijos ir pilkos kasdienybės už padovanotą butą ir pastovią darbo vietą už 90 rublių?

Bene didžiausia (bent man) naujiena yra 2017 brolių Goncourt‘ų paskelbta literatūrinė premija, kurią pelnė menkai kam žinomas autorius Eric Vuillard (g. 1968), parašęs knygutę viso labo 160 puslapių apie Hitlerio iškilimą pavadinimu „Dienotvarkė“. Įdomiausia tai, kad autorius net 18 metų gyvena Kaune! Iš Kauno prancūzas laimi preciziškiausią Prancūzijos literatūrinę premiją? Kosmosas. Bet tai tik rodo, kad komisija dirba nešališkai ir vertina ne žmogų ir jo biografiją, bet iš esmės kūrinį ir tik kūrinį. Pats autorius absoliučiai nesitikėjo ir teigė, kad buvo mitinai pritrenktas tokios žinios.

Donatas Petrošius publikacijoje Kas užsako muziką iš pradžių gvildena literatūros pristatymuose kaip papildomą ir kartais nustelbiančią autorių ir knygą pačią muziką, o galiausiai lygina kaimo muzikos skonį tikriausiai su savuoju skoniu, tačiau rašinį užbaigia vykusia filosofiška mintimi, kad kuo garsiau skamba mums muzika fone, kad nesusikalbėtume, tuo mažiau girdime kitus ir pačią muziką, nes girdėti fone muziką tapo tiesiog „normalu“.

Tomo Kriaunevičiaus straipsnis apie R. Vanagaitę papildo ir Elžbietos Banytės Žibalas į ugnį deginant raganas – apie šių laikų spaudos cenzūrą ir susidorojimą su piktadariais ir purvo drabstytojais. Autorė (kaip ir aš) gana refleksyviai stebi, kaip greitai liepsnoja laužai, kaip pilietiškai visi skuba griebti akmenį ir užmušti niekdarį, šitaip išreikšdami pagarbą brangiai tėvynei. Autorė svarsto, kaip išlikti toje tarpinėje ir sunkiai ribas išmatuojančioje situacijoje tarp smerkiančio vaidmens ir orumo gynėjo. Toma Gudelytė išverčia panašia tema Primo Levi straipsnį Cenzūra Britanijoj, kurioje paliečiamos įdomios temos, ypač mentorystės klausimas literatūroje. Mentorius – tai „laisvo“ žodžio pirkėjas ir būtent jie formuoja pasaulėžiūrą, kas iš esmės yra ir su mūsų komercinėmis leidyklomis rakštis.

Šįkart žvilgtelėjau ir į kino skiltį, labiausiai domino Emilijos Visockaitės verstas Jess Joho straipsnis „Motina!“ pažodžiui, kuriame apžvelgiama intriguojanti juosta „Motina!“, tačiau kai susizgribau, jog noriu pamatyti, mano miesto kino teatruose jo jau neberodo! Reikėjo ankstėliau publikuoti šį straipsnį, o dabar jau teks prisijungti prie piratautojų chuliganų ir filmą kaip nors pažiūrėti nelegaliai.

Štai tiek šįkart iš mano skaitinių.

Jūsų Maištinga Siela