Šios dienos citata: Donatas Petriošius apie tai, kaip kultūrinė beraštystė lemia rinkimus ir mūsų gyvenimo kokybę

 Sveiki,

 

Ši Donato Petrošiaus citata paimta iš teksto Dilgėlės ir Tarkovskio medis (Literatūra ir menas, Nr. 3721). Jau kuris laikas galvoju, kad esu pernelyg protingas. Rimtai. Kai imu ginčytis internete su avių banda, tampu dygus ir irzlus, bet baisiai protingas. Man tuoj prilipdoma pikto, arogantiško ir puikuotis mėgstančio etiketė. O kas man belieka? Susitapatinti su šiuo „titulu“. Tačiau tose nesantaikos properšose vis švysteli man kažkas panašaus į Donato Petrošiaus išsakytą mintį, kad geriau kultūriniam beraščiui, kuris „suformuotas“ pagal pro patria, tautininkų ir visokių Mindaugo Puidokų populistinių „tradicinių šeimos vertybių“, Jurgos Lagos traumuotų ispaniškų patirčių, kurias ji visur ir visada taiko kalbėdama apie seksualumą, manding, darosi aišku, kad jiems prikaišioti beprasmiška, kad jie tiesiog neapsišvietę kultūriniai beraščiai yra tiesiog bergždžias reikalas.

 

Esu susidūręs netgi su priešinga situacija: jie tuo didžiuojasi, kai vienintelis to žmogaus paskaitomas žinių šaltinis yra iškrypusios „Respublikos“ antraštės, paspringusi savo tamsuma Jurga Lago. Baisiausia, kad būtent tie beraščiai, nuskurdinti intelektualiai, nustekenti empatiškai, manipuliuojami ideologijomis ir dirbtinai primestomis grėsmėmis balsuos už runkelius ir nulems mūsų visų likimą. Kultūrinis skurdumas nėra šiaip sau „kiekvieno reikalas“, kai tie žmones eina balsuoti ir paskui nuseka likusios avys, tai jau tampa pareiga reaguoti, kad Jurga Lago, Mindaugas Puidokas, Kazimieras Juraitis ir kiti pusdurniai, prisidengę savo gėdas Vyčio ženklu ir kliedėdami apie patriotiškumą, nesugadintų visko iki galo.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Laura Kromalcaitė "Mūsų čia niekad nebuvo"

 Laura Kromalcaitė. „Mūsų čia niekad nebuvo“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 74.

 

jei nelėkčiau dideliu greičiu į nebūtį

papasakotum man apie savo dieną

( p. 47)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tradiciškai skaitau Pirmosios knygos nugalėtojus. Kažkaip praleidau pernykščius autorius, bet stengiuosi suskaityti šiųmetį derlių. Paskutiniuoju metu Pirmosios knygos konkursas tapo skandalingu. Konkursas ilgą laiką orientuotas į jaunus pradedančiuosius autorius. Konkurso organizatoriai buvo apkaltinti amžiaus cenzo diskriminacija ir tai yra vienas iš retesnių atvejų, kada iš didelio rašto išeinama iš krašto, todėl priėjome prie tokio absurdo, kad beveik visas teikiamas premijas teks keisti, kadangi jos turi tam tikrus kriterijus. Visgi šįkart poezijos Pirmosios knygos konkursą laimėjo ne Pageidavimų koncerto programos 88 metų poetė iš Pakruojo rajono (gink dieve, neįžeidinėju, o tik juokauju!), o jauna ir perspektyvi debiutantė Laura Kromalcaitė su rankraščiu Mūsų čia niekad nebuvo.

 

Autorė, kaip žinia, nestandartinė. Modelis. Todėl iškart paneigia seną mitą: jeigu graži, vadinasi, nelabai protinga. Kur čia turės laiko ji skaityti, o tuo labiau rašyti? Jau ko verta vien vengrų rašytojo L. Krasznahorkai citata iš tikrai nelengvai paskaitomos Priešinimosi melancholija knygos. Pirmuosius L. Kromalcaitės eilėraščius tikriausiai perskaičiau prieš kelis mėnesius 15min.lt portale – visi jie buvo publikuoti iš šios debiutinės knygos.

 

Viso eilėraščio rinkinio raktažodžiu galima laikyti pavadinimą mūsų čia niekad nebuvo. Šis motyvas atsikartoja eilėraščiuose, kartais visai kitais žodžiais. Ką reiškia nebūti ir vienu metu būti, egzistuoti, arba įsivaizduoti, kad esi, arba kaip galėtų būti? Kažkodėl nestebino autorės pasirinkta vyriško subjekto perspektyva. Retai kada vyrai poetai rašo iš moteriškosios perspektyvos, o štai moterys lyg priešgyniaudamos, lyg besislėpdamos, lyg norėdamos būti lygiavertės mėgsta „apsimesti“ vyru. Kitą vertus, vyriškąją gimine mes nusakome ir moterų, ir vyrų visumą, tąja gimine priimtina kalbėti apie visuotinus reiškinius apskritai. Žvelgiant į rinkinio visumą, kuri kalba apie ribų nebūvimą, patogi pozicija kalbėti vyriškąja gimine.

 

Subjektas nuolat yra tarp sapno ir realybės, neretai „prigautas“ kasdienėje judėjimo būsenoje, pavyzdžiui, vaikštau gatvėmis užsimerkęs / mano kūnas dalyvauja / judėjime (p. 27). Atrodo, kad judesys ir judėjimas veikia realybės tikrovėje, o subjekto būvis ir jausmai reiškiasi onirinėje, sapniškoje, metafizinėje būtyje ir yra neretai atskirti nuo savo kūno. Subjektas nuolat vaikšto gatvėmis, nuolat pakuoja daiktus, kažkur vis vyksta, eina, kruta, juda, bėga ir nuolat ką nors palieka. Subjektas, sakyčiau, netgi atsisveikina, tačiau neįvardijama su kuo, galgi net vengiama, per skaudu, todėl šią atskirtį, distanciją tarp subjekto ir numanomo kito subjekto-objekto skiria būtent judesiai, ritmas, vaikščiojimas: kitais kartais užstringu besisukančiose duryse / ką tuomet darau? / stoviu ir žiūriu į stiklą / tada ateina tikras žmogus ir aš išsilaisvinu (p 12); mano miestas yra / mano namai / mano žmonės / šoka juose / nepastebėdami // kad manęs čia / niekad / nebūta (p. 28).

Laura Kromalcaitė

 

Nebūti, bet būti, arba norėti, kad būtų buvę kitaip. Subjektas neatkleidžia savo tikrosios istorijos, jis neatsiveria, neatlieka išpažinties. Poetė randa kitą būdą nusakyti skaudžias subjekto patirtis, ji pertransformuoja praeities siužetus, suteikdama jiems (ne)būties simbolines prasmes. Daug kur minimas miestas, kuris sudega, rinkinio pradžioje minimi karo detalės, gašlumas, po sijonu lendantis vėjas koreliuoja su seksualinio priekabiavimo prasmėmis, mano mergaitė parodė ką / turi po sijonu / ne man / sakiau tau kad būtum / gerasmanieringaslipšnus (p. 35).

 

Centrinė subjekto figūra – močiutė, baba, kurios jis klausosi. (Vytauto Mačernio senolės fenomenas!) Subjektas padeda močiutei rinkti obuolius, grįžta pas ją kaip į namus, klausosi kaip išmintingos moters. Pas močiutę subjektas jaučiasi saugus. Daugelis eilėraščių visgi primena sausoką prozinį kalbėjimą, kuris suprantamas kaip „nepaklusimu“ tradicinei lietuvių poezijai. Kai kurie eilėraščiai primena pasakojimus, mažytes noveles, kurių pabaigoje bandoma suteikti netikėtos atomazgos įspūdį. Kai kada išties pavyksta nustebinti, kai kada eilėraštis/pasakojimas pasibaigia prėskai, bandau suprasti, kur čia eilėraščio mintis, „skonis“, prasmė, o galiausiai neatradęs gelmės, bandau ieškoti estetinių dekoracijų ir suprasti, už ką eilėraštis buvo įtrauktas į rinkinį.

 

Kai kurie eilėraščiai neįtikėtinai infantilūs, pavyzdžiui, Apie Murką – Jono Biliūno Brisiaus galo maniera papasakota poetizuota istorija nesukėlė nei gailesčio, nei žavesio, o štai prieš tai kitame lape esantis Mano sufijus ironiškai rytų dvasine praktikos maniera (suktis aplink save!) taikliai pertransformuoja nesąmoningame ir mechaniniame Vakarų pasaulyje esantį kitą subjektą, kur visi sukasi tik apie savo darbus ir problemas.

 

Galiausiai IV skyriaus eilėraščiuose „įvedamas“ sunkiai savo tapatumu apibrėžiamas veikėjas Timas, kuris ir klounų karalius, ir putpelės motinos jauniklis, ir žvejo aptiktas ikras... Atrodo, jis iš eilėraščio į eilėraštį keičia ne tik tapatybę, bet ir formą, pokštauja, linksmina, trina ribas tarp formos ir turinio. (Čia prisiminiau Marcelijaus Martinaičio Kukučio balades), tačiau be fantasmagoriškos detektyvinės virsmo istorijos šiuose eilėraščiuose niekas nejaudina, emocinė perspektyva neišvystyta, lieka tiesiog žaidimas dėl žaidimo, fokusas dėl fokuso, riba tam, kad ji būtu nutrinta ir atrasta nauja riba.

 

Mūsų čia niekad nebuvo knyga pasirodė truputį be prieskonių. Nors ir nustebino Timo veikimas eilėraščiuose, kai kuriuose eilėraščiuose perteiktos ribinės patirtys, novelistinė eilėraščių dikcija, ritmas, kai kada prasiveržęs netikėtas subjekto būties vaiduokliškumas, subjekto nematomumas (neįvertinimas?) po fiziniu apvalkalu, kuris liudija slaptą, neviešinamą, aplinkinių neatpažįstamą dvasinį būvį, atskirtą nuo fizinių veiksmų ir socialinio įvaizdžio, visgi visumoje kažko stinga, kad galėčiau pasakyti: mes turime hitą! Laurai Kromalcaitei, manyčiau, sektųsi rašyti dar lakoniškiau, kone haikinius eilėraščius, kurie skambėtų dar labiau išgrynintai, kaip, pavyzdžiui, guliu ant tilto užvertęs galvą / kregždė skrodžia debesies / pilvą / pamato jame mane / nurimusį / ašaros telkšo ausų kaušeliuose (p. 17).

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Donatas Petrošius apie Kinijos minkštąją galią ir naikinamą Tibetą

Sveiki,

Vienas geriausių straipsnių paskutiniame „Literatūra ir menas‘ (Nr. 3692) buvo Donato Petrošiaus pasidalijimas apie minkštąją galią, kuri veikia ir meno pasaulį. Neseniai į kinų kalbą išverstas visas pulkas lietuvių poetų, kurie džiaugėsi, jog „prabilo“ tokia egzotiška kalba, tačiau D. Petrošius iškėlė moralinę dilemą ir teigia, kad tai tam tikras moralinis žlugimas, nepabijokime ištarti to žodžio, tai ir išdavystė.

Nors straipsnyje yra išsakyta ir D. Petrošiaus pozicija, tačiau nesunkiai galima iš šios pozicijos priskaldyti daug malkų. Sutinku, kad Kinija yra didžiulė politinės arenos lošėja ir neretais atvejais didelė agresorę, invazinė valstybė, kuri „įleido nagus“ į daugelį sričių. Menas ne išimtis. Jau nuo Dalai Lamos pirmojo vizito Lietuvoje ir po to, kai atvyko Kinijos prezidentas, tapo aišku, kad mūsų politikai yra dviveidžiai palaižūnai. Kalbant apie menininkų poziciją, leisti publikuoti komunistinės Kinijos bazėse, atmetant kaip politinę priemonę „prisijaukinti“ Lietuvą kaip dalį Vakarų sraigtelį, manding, daugelis neskiria, kad jie visi tėra tos supervalstybės įkaitais.

Žinoma, galima laikytis tos visuotinai banalios pozicijos, kad menas ir politika yra du skirtingi dalykai, kaip antai „Eurovizija“ ir politika nipričiom, tačiau akivaizdu, kad viskas yra politika, nori to ar nenori, todėl, mano galva, tik nuo paties rašytojo, menininko priklauso versti jį į kinų kalbą, ar neversti, ir tai yra jo asmeninės pozicijos, įsitikinimų išraiška, palaikant Tibetą ir visus tuo milijonus žmonių kankinamų koncentracijos stovyklose.

Jūsų Maištinga Siela    

Kultūros žurnalas "Literatūra ir menas" Nr. 19 (3663), 2018 liepos 19 d.

Sveiki,

Per savaitgalį perskaityti Literatūrą ir menas darosi vis sunkiau ir sunkiau. Dėl leidinio storumo, nes, kaip žinia, jis išeina tik dukart per mėnesį. Kai anksčiau penktadienis-šeštadienis būdavo ritualas imti savaitraštį ir skaityti prie kavos, dabar kažkaip atrodo šis ritualas išadytas, nebedarnus, skylėtas. Kitą savaitgalį vietoj pratęsimo verčiau renkuosi knygą, todėl dažnai jau nebeįveikiu, nebeperskaitau, ką pradedu. Žurnalai kaupiasi stalčiuje prie lovos.

Visgi šiandien spėjau „perbristi“ per tai kas rūpi. Ir gal išmesdamas mokslinius straipsnius ir skiltis apie kiną ir dailę, nes jie mažiausiai man rūpi, kūprinsiu prie literatūros.

Verčiausias šįkart straipsnis man pasirodė „Tradicija“ ir jos prieštarai, kurį publikavo Augustas Sireikis. Aname ar dar prieš tai buvusiame numeryje jis sistemingai tęsia man socialiai įdomią temą apie nacionalizmą, tradicijos tęstinumą ir liberalizmą. Atskleisdamas susipriešinusių ideologijų pozicijas, autorius pateikia išties įdomiai intelektualią nūdienos visuomenės vaizdinį, vertą apmąstymų: o kur tu, skaitytojau, toje mėsmalėje randiesi?

O kaip Literatūra ir menas be šauniosios Benignos Kasparavičiūtės, kuri kantriai (kaip ir aš) kęsdama tvankumą ir karsčius, kalba apie lokius, Vyčio arklio kankolus, „atidengtus“ Kaune. Puikus rašymo ironiškas stilius, tiesiog neerzina savo minčių šuoliais, aprėpia paskutiniųjų savaičių kontekstą ir kambary pas mane iškart pasidarė gaiviau.

Bandžiau Gyčio Norvilo verstą Ingeborg Bachmann eilėraštį Apie saulę perkąsti. Suskaičiau iki galo, bet be saulės archetipo ir žavėjimosi minėto magnetizmo nelabai ir pajutau. Tapybiškas žavesys nukrypo iki manieringumą ir neskanų Baroką. Štai Tautvydos Marcinkevičiūtės eilėraštis Absoliutas irgi panašios pozos, maniau, neiškęsiu, tačiau likusieji eilėraščiai privertė suklusti, nes jie labiau išgryninti, keliantys emocijas, ne vien šunišką mąstymą – gal ką praleidau, gal ko nesupratau? Labiausiai patiko eilėraštis Bohemos nuotrauka, kadangi jau į kai kurias nuotraukas nebenoriu žiūrėti pats, nes nemėgstu to prabėgusio laiko pojūčio, kuris susiejęs su jaunystės praradimu. Bet visgi viską nukarūnavo liaudiškais motyvais nutvieksta netikėtame kontekste šios eilutės: „Nebesijuokiant, tartum aptvare / Su rupūže bebandant kergt leliją / Gimtajame jos tvenkinio dvare“.

Priėjęs Paul Claudel eilėraščius ir pamatęs Biblijos temas, nutariau, kad tokią tvankią vasaros dieną savęs nežaginsiu tais eilėraščiais. Interviu su ispanų rašytoju Eduardo Mendoza – lengvas ir man patinkantis, nes jis iš esmės apie kūrybos užkulisius, kuriuos taip mėgstu nagrinėti. Nors neteko skaityti jo romano Stebuklo miesto, bet jo kaip kūrėjo pozicijos įdomios. Ko nepasakyčiau Aušros Kundrotaitės publikaciją apie A. J. Greimą – perskaičiau pirmą ir paskutiniąją pastraipą. Nesusipažinusiems su Greimu, tikriausiai nė neverta lįsti į šį straipsnį.

Virginijos Cibarauskės verstas Julia Pascal straipsnis Claude Lanzmann: Privalome atsakyti už savo poelgius, kuriame biografiniais štrichais supažindinama su 1925 metais gimusiu C. Lanzmann ir jo nuopelnais kine, tyrinėjant Holokaustą. Jo devynių valandų trukmės dokumentinis tyrimas Šoa yra vienas svarbiausių liudijimų apie Holokaustą. Straipsnis panoraminis ir bent man kaip skaitytojui įdomus, kad net įsigeidžiau bent kažkiek to Šoa pamatyti savo akimis.

Eglė Kačkutė publikuoja straipsnį #Bloomsday2018 ir pasakoja apie J. Joyce Uliso ir Dubliniečių autoriaus garbei atsiradusią šventę. Išties įdomus straipsnis, nes prisiminiau, kad studijų metais esu skaitęs tik iš pirmos dalies ištraukas būtent Uliso ir toji legendinė scena, kai veikėjas neša muiluotą dubenį vėlei priminė, kad esu bent jau senatvėje nusimatęs perskaityti Ulisą nuo A iki Z. Šiaip straipsnis apie tos šventės atsiradimą, tradicijas ir tai, ką pačiai E. Kačkutei teko pamatyti. Tiesą sakant, surijau šį straipsnį.

Įdomus pasirodė ir Donatas Petrošius, publikavęs straipsnį Patys regionai. Kalbėdamas apie jau išmirusią žemaičių rašytojų kartą, jis konstruktyviai žvelgia į šiandienos prarajas tarp regionuose esančių rašytojų ir leidinių bei lygina juos su sostinės „mafija“. Daugelyje vietų iš esmės pritariu autoriui, tik visgi esu gyvenęs kaime ir galiu pasakyti, kad ir prieš 20 metų tuose regionų leidiniuose nieko naujo nebuvo rašoma nei tada, nei šiandien, turiu galvoje literatūrą, tad nustekenimo leidiniuose nelabai ir reiktų dairytis, tačiau juk ir dalis kauniečių, klaipėdiečių ir kitų regionų gyventojų vis tik leidžia savo literatūrą Vilniuje, nors gyvena ne sostinėje. Žinoma, jeigu kalbame apie literatūros regioną kaip turinį pačioje kūryboje, juk nelabai ir bėra poreikio skaityti Pakruojo kapinaičių istorijas, tarkim, kokiam Marijampolės gimnazistui. Na, belieka tik sutikti, kad kultūros leidiniams finansavimas katastrofiškas ir tikrai už valstiečius nebalsuosiu, nes brausiuosi pro Karbauskį dievinančias bobulkas ir neleisiu, kad mano ateitį nulemtų bobulencijos simpatijos.

Linos Ožeraitytės interviu su Monika Budinaite buvo pirmas dalykas, ką perskaičiau, kadangi romaną Selfų slėnis buvau neseniai perskaitęs. Tai galimybė sužinoti šiek tiek šio romano (nors man visai čia ne romanas, nors ir teminės jungtys yra) užkulisius ir apie pačią M. Budinaitę. Smagu matyti, kaip ir pačioje knygoje, kad autorė nesibodi dalytis skaitomomis knygomis, kurios tampa savotiška rekomendacija. Virginija Cibarauskė apžvelgia A. Šileikos ir K. O. Knausgard knygas. Kaip tik esu pradėjęs skaityti Mano kova. Mirtis šeimoje, tad buvo įdomu, ką pasakys Virginija. Visgi jau nuo pirmųjų romanų puslapių aišku, kad tekstas užliūliuojantis ir romanas bus geru skaitiniu šią vasarą. Kur kas kritiškiau recenzentė pateikė kanadiečių rašytojo knygos apžvalgą, tačiau A. Šileika jau turi būrį skaitytojų Lietuvoje ir šaukštelis deguto, nemanau, kad pakenks.

Na ir Antanas Sheshi šįkart gausiai apie poeziją. Kibau iškart į antrą, kuriame autorius apžvelgia Renatos Karvelis Poems After Sex* – jos dar neskaičiau, tačiau esu susidomėjęs. Recenzija banguojanti – autorius įžvelgia ir gerų, ir taisytinų dalykų. Turint galvoje, kad R. karvelis viską ruošė pati, bent jau iš ištraukėlių, manau, jos poezija labai patiktų. Labiausiai sudomino Dainius Dirgėla ir jo rinkinys Vaidmenų knyga – štai recenzija veikia kaip reklama. Jau noriu šios poezijos knygos savo knygų lentynoje. Apskritai, perskaitęs visas keturias recenzijas, supratau, kaip esu nusigręžęs nuo lietuvių šiuolaikinės poezijos ir kaip vėlei noriu prie jos sugrįžti. Manau, Vaidmenų knyga bus toji, kurią tikrai įsigysiu.

Tiek šįkart apie Literatūrą ir meną. Bene akimirką tikrai buvau užmiršęs tą nepakeliamą tvankumą. Ve, ir berašant čia dar ir lyti pradėjo. Išvis nerealu, a?

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 44 (3640), 2017 gruodžio 1 d.

Sveiki,

Šiame Literatūra ir menas numerio viršelyje – Valdas Papievis. Pripažintas lietuvių rašytojas. Manau, kad be reikalo leidinys skiria tiek mažai dėmesio rašytojų portretams viršelyje. Ne, geriau kokią nusususią krieno šaknį, nei kažką išties įdomaus, šįkart leidinio numeris neprašovė.

Šis numeris labiau orientuotas į lietuvių literatūros savivertę, tą nusako ne vienas publikuotas straipsnis. Kažkodėl pradėjau nuo Donato Petrošiaus skeltinio Kaip pradingsta knygos, kuriame išsakyta labai įdomi pozicija apie lietuvių literatūros ateitį. Įdomiausioji dalis ta, kad Rašytojų sąjungai (LRS) priklauso 370 žmonių ir 250 žmonių jau per 60 metų. Autorius išreiškia pamąstymų, vertų nuogąstavimų dėl lietuvių literatūros tęstinumo, nes dažnas jaunas autorius išleidęs vieną knygą staiga pasitraukia į kitas sferas. Galima sakyti, kad LRS nebe(pa)traukia naujų narių, kurie turėtų sąlygas savo kūrinių tęstinumui, tačiau tai ne LRS kaltė, bet galimybė jaunam žmogui save realizuoti tiesiog patrauklesnėse sferose, o ir rėmimo iš valstybės nesulaukia, nes juk geriau padidinti procentą karinei sferai, nei, neduotudie, kultūrai.

Ramūnas Čičelis Kūrybinis imperatyvas per Algimanto Mackaus atvejį brėžia įdomų imperatyvinį lietuvių literatūros suvokimą. Man, kaip simpatizuojančiam A. Mackaus poezijai, svarbu suprasti autoritetų praradimo ir gyvenimo tęstinumo tendenciją. Panašia tema tęsia Aistė Kučinskienė straipsnyje Kas ta pasaulio literatūra ir ar mes – taip pat pasaulis? Autorė remdamasi savo tarpkultūrine patirtimi gretina lietuvių rašytojų klasikus (H. Radauską,  Maironį, J. Aistį ir t. t.) su ispanakalbių šalių klasikais, atrasdama ne tik bendras temines sąsajas, bet ir jausenų bei stiliaus tapatumų, taip pabrėždama mintį, kad lietuvių literatūra seniai yra pasaulinė ir tik patys lietuviai jaučiasi literatūroje nevisaverčiai dėl nacionalinių kontekstinių niuansų savo literatūroje. Tokiu straipsniu, manau, galima remtis kokiam dvyliktokam, kuris rašys rašinį, tarkim, apie mokyklinės kūrinių programos pokyčius.

Knygų prese Lina Ožeraitytė Vyrai ir moterys apžvelgia du autorius iš Azijos – Han Kang ir Haruki Murakami. H. Kang Vegetarę jau esu seniai sudorojęs ir ryškesnio įspūdžio kaip kūrinys visgi nepaliko, tad nelabai ši recenzija mane jaudino, kur kas įdomiau atrodė H, Murakami, kurio kūryba dar vis laukia mano knygų lentynoje. Nuostabu, kaip japonai pernelyg nesidomi šiuo autoriumi, o mes, vakariečiai, tiesiog graibstome jo knygas kaip bandeles. Tiesa, kaip ir buvo galima numanyti, jo išverstos debiutinės knygelės neprilygsta didžiausiems autoriaus kūriniams ir recenzentė tą paliudijo.

Jeigu Patricijos Šmit eilėraštis Baltas triušis turėjo mane sujaudinti, tai labai apsirikote – nė kiek nepaveikė karo apsuptyje pasilikęs triušiukas, tačiau interviu su Arkadijumi Babčenka apie Čečėnijos ir Gruzijos karus su Rusija išties jaudino. Primina S. Aleksijevič dokumentiką, tie karo liudijimai iš pirmųjų lūpų tiesiog „pribaigia“ skaitytoją, kad net imi ir atsikvošėji, jog už lango lijęs šešis mėnesius lietus visai gražus ir nereikia čia kasdien burbėti dėl skėčio, kai kitose situacijose, kur tavęs šią akimirką nėra, vyksta skaudus nužmogėjimas.

Jau norėjau mesti skaitymus į šalį, bet „ant durniaus“, sakau, bent užmesiu į pirmas eilutes Mariaus Povilo Elijo Martynenko poezijos absoliučiai nykiu ir neviliojančiu pavadinimu Kontracepcija. Gerai, pavadinimas šūdinas, bet kažkaip įsiskaičiau lyg kokią literatūrinę esė apie subjekto patirtis Briuselyje su transvestitu ir nuolatiniu klausimu „o ką aš čia veikiu?“, kuris šiek tiek mane patį išjudino, nes pradėjau galvoti, o kada aš pats nustojau taip save kankinti tuo klausimu? Matyt, tai galioja iki trisdešimtmečio, o po to, kai liaujasi šie iš esmės beprasmiai klausimai, imi ir pradedi tiesiog gyventi. Martynenko, džiugu, kad atsako į šį klausimą ir man nekyla kitų klausimų, tad jo kontracepcija išties gera ir gal net norėčiau įsigyti būsimą knygą.

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 41 (3637), 2017 lapkričio 10 d.

Sveiki,

Praėjo dar viena savaitė ir „Literatūra ir menas“ neatsilikdamas nuo realijų, reaguoja į tuos pokyčius, kurie vyksta pas mus. Apie Gedimino slenkantį kalną šįkart nė kvapo, tačiau spaudos cenzūrai ir Rūtos Vanagaitės skandalui vietos šiame numeryje nemažai.

Šįkart pirmasis interviu su iš Klaipėdos kilusia debiutante prozininke Virginija Rimkaite, kurią kalbina Marijus Gailius. V. Rimkaitė neseniai pristatė savo apsakymą „21 a.“, kuris ėmė ir mane sudomino, tad jau dairausi, kur įsigyti. Vadinasi, interviu ir recenzijos gerai veikia kaip reklama! Tiesa, interviu labiau priminė šmaikštų chat‘ą, nei rimtą pokalbį rimtam leidiniui – gal tas ir gerai! Iš interviu galima nemažai spręsti ir apie autorę, kuri pademonstravo sveiką humoro jausmą ir gebėjimą reflektuoti tai, kas vyksta ne tik literatūroje, bet ir pasaulyje.

Tęsiant V. Rimkaitės temą, Saulius Vasiliauskas knygų preso skiltyje skelbia šios knygos recenziją, kurioje palankiai įvertino debiutantę. Palankiai jis įvertino ir antrąją knygą „Šimtmečių melancholija“ pristačiusį irgi klaipėdiškį Mindaugą Joną Urboną – jaunoji karta ateina į lietuvišką prozą ir S. Vasiliauskas randa tarp šių dviejų autorių bendrų teminių taškų – visuomenės susvetimėjimas ir patvarių ryšių ilgesys.

Pradžioje publikuojamas Rolando Rastausko (RoRa) eilėraštis „parsigabentas“ iš plačiosios Rusijos. Eilėraštis, papildytas fotografija, nebuvo toks įdomus, koks smulkesniu šriftu jo pa(si)aiškinimas puslapio apačioje apie tą apsmurgusį (atsiprašau, bet taip kartais ir atrodo) vidutinio amžiaus lietuvio žvilgsnį, prisimenant sovietinius laikus, kuriuos RoRa pavadina gana makabriškai taikliai – Naujoji Atlantida. Niekada nesuprasiu, kaip galima ilgėtis botago, cenzūros, sovietizacijos ir pilkos kasdienybės už padovanotą butą ir pastovią darbo vietą už 90 rublių?

Bene didžiausia (bent man) naujiena yra 2017 brolių Goncourt‘ų paskelbta literatūrinė premija, kurią pelnė menkai kam žinomas autorius Eric Vuillard (g. 1968), parašęs knygutę viso labo 160 puslapių apie Hitlerio iškilimą pavadinimu „Dienotvarkė“. Įdomiausia tai, kad autorius net 18 metų gyvena Kaune! Iš Kauno prancūzas laimi preciziškiausią Prancūzijos literatūrinę premiją? Kosmosas. Bet tai tik rodo, kad komisija dirba nešališkai ir vertina ne žmogų ir jo biografiją, bet iš esmės kūrinį ir tik kūrinį. Pats autorius absoliučiai nesitikėjo ir teigė, kad buvo mitinai pritrenktas tokios žinios.

Donatas Petrošius publikacijoje Kas užsako muziką iš pradžių gvildena literatūros pristatymuose kaip papildomą ir kartais nustelbiančią autorių ir knygą pačią muziką, o galiausiai lygina kaimo muzikos skonį tikriausiai su savuoju skoniu, tačiau rašinį užbaigia vykusia filosofiška mintimi, kad kuo garsiau skamba mums muzika fone, kad nesusikalbėtume, tuo mažiau girdime kitus ir pačią muziką, nes girdėti fone muziką tapo tiesiog „normalu“.

Tomo Kriaunevičiaus straipsnis apie R. Vanagaitę papildo ir Elžbietos Banytės Žibalas į ugnį deginant raganas – apie šių laikų spaudos cenzūrą ir susidorojimą su piktadariais ir purvo drabstytojais. Autorė (kaip ir aš) gana refleksyviai stebi, kaip greitai liepsnoja laužai, kaip pilietiškai visi skuba griebti akmenį ir užmušti niekdarį, šitaip išreikšdami pagarbą brangiai tėvynei. Autorė svarsto, kaip išlikti toje tarpinėje ir sunkiai ribas išmatuojančioje situacijoje tarp smerkiančio vaidmens ir orumo gynėjo. Toma Gudelytė išverčia panašia tema Primo Levi straipsnį Cenzūra Britanijoj, kurioje paliečiamos įdomios temos, ypač mentorystės klausimas literatūroje. Mentorius – tai „laisvo“ žodžio pirkėjas ir būtent jie formuoja pasaulėžiūrą, kas iš esmės yra ir su mūsų komercinėmis leidyklomis rakštis.

Šįkart žvilgtelėjau ir į kino skiltį, labiausiai domino Emilijos Visockaitės verstas Jess Joho straipsnis „Motina!“ pažodžiui, kuriame apžvelgiama intriguojanti juosta „Motina!“, tačiau kai susizgribau, jog noriu pamatyti, mano miesto kino teatruose jo jau neberodo! Reikėjo ankstėliau publikuoti šį straipsnį, o dabar jau teks prisijungti prie piratautojų chuliganų ir filmą kaip nors pažiūrėti nelegaliai.

Štai tiek šįkart iš mano skaitinių.

Jūsų Maištinga Siela