Sveiki,
Šiame Literatūra ir menas numerio viršelyje – Valdas Papievis. Pripažintas lietuvių
rašytojas. Manau, kad be reikalo leidinys skiria tiek mažai dėmesio rašytojų
portretams viršelyje. Ne, geriau kokią nusususią krieno šaknį, nei kažką išties
įdomaus, šįkart leidinio numeris neprašovė.
Šis numeris labiau
orientuotas į lietuvių literatūros savivertę, tą nusako ne vienas publikuotas
straipsnis. Kažkodėl pradėjau nuo Donato
Petrošiaus skeltinio Kaip pradingsta
knygos, kuriame išsakyta labai įdomi pozicija apie lietuvių literatūros
ateitį. Įdomiausioji dalis ta, kad Rašytojų sąjungai (LRS) priklauso 370 žmonių
ir 250 žmonių jau per 60 metų. Autorius išreiškia pamąstymų, vertų nuogąstavimų
dėl lietuvių literatūros tęstinumo, nes dažnas jaunas autorius išleidęs vieną
knygą staiga pasitraukia į kitas sferas. Galima sakyti, kad LRS nebe(pa)traukia
naujų narių, kurie turėtų sąlygas savo kūrinių tęstinumui, tačiau tai ne LRS
kaltė, bet galimybė jaunam žmogui save realizuoti tiesiog patrauklesnėse
sferose, o ir rėmimo iš valstybės nesulaukia, nes juk geriau padidinti procentą
karinei sferai, nei, neduotudie,
kultūrai.
Ramūnas
Čičelis Kūrybinis
imperatyvas per Algimanto Mackaus atvejį brėžia įdomų imperatyvinį lietuvių
literatūros suvokimą. Man, kaip simpatizuojančiam A. Mackaus poezijai, svarbu
suprasti autoritetų praradimo ir gyvenimo tęstinumo tendenciją. Panašia tema tęsia
Aistė Kučinskienė straipsnyje Kas ta pasaulio literatūra ir ar mes – taip pat
pasaulis? Autorė remdamasi savo tarpkultūrine patirtimi gretina lietuvių
rašytojų klasikus (H. Radauską, Maironį,
J. Aistį ir t. t.) su ispanakalbių šalių klasikais, atrasdama ne tik bendras
temines sąsajas, bet ir jausenų bei stiliaus tapatumų, taip pabrėždama mintį,
kad lietuvių literatūra seniai yra pasaulinė ir tik patys lietuviai jaučiasi
literatūroje nevisaverčiai dėl nacionalinių kontekstinių niuansų savo
literatūroje. Tokiu straipsniu, manau, galima remtis kokiam dvyliktokam, kuris
rašys rašinį, tarkim, apie mokyklinės kūrinių programos pokyčius.
Knygų prese Lina Ožeraitytė Vyrai ir moterys apžvelgia du autorius iš Azijos – Han Kang ir Haruki Murakami. H. Kang Vegetarę
jau esu seniai sudorojęs ir ryškesnio įspūdžio kaip kūrinys visgi nepaliko, tad
nelabai ši recenzija mane jaudino, kur kas įdomiau atrodė H, Murakami, kurio
kūryba dar vis laukia mano knygų lentynoje. Nuostabu, kaip japonai pernelyg
nesidomi šiuo autoriumi, o mes, vakariečiai, tiesiog graibstome jo knygas kaip
bandeles. Tiesa, kaip ir buvo galima numanyti, jo išverstos debiutinės knygelės
neprilygsta didžiausiems autoriaus kūriniams ir recenzentė tą paliudijo.
Jeigu Patricijos Šmit eilėraštis Baltas triušis turėjo mane sujaudinti,
tai labai apsirikote – nė kiek nepaveikė karo apsuptyje pasilikęs triušiukas,
tačiau interviu su Arkadijumi Babčenka
apie Čečėnijos ir Gruzijos karus su Rusija išties jaudino. Primina S.
Aleksijevič dokumentiką, tie karo liudijimai iš pirmųjų lūpų tiesiog „pribaigia“
skaitytoją, kad net imi ir atsikvošėji, jog už lango lijęs šešis mėnesius
lietus visai gražus ir nereikia čia kasdien burbėti dėl skėčio, kai kitose
situacijose, kur tavęs šią akimirką nėra, vyksta skaudus nužmogėjimas.
Jau norėjau mesti
skaitymus į šalį, bet „ant durniaus“, sakau, bent užmesiu į pirmas eilutes Mariaus Povilo Elijo Martynenko poezijos
absoliučiai nykiu ir neviliojančiu pavadinimu Kontracepcija. Gerai, pavadinimas šūdinas, bet kažkaip įsiskaičiau lyg kokią literatūrinę esė apie subjekto
patirtis Briuselyje su transvestitu ir nuolatiniu klausimu „o ką aš čia veikiu?“,
kuris šiek tiek mane patį išjudino, nes pradėjau galvoti, o kada aš pats
nustojau taip save kankinti tuo klausimu? Matyt, tai galioja iki
trisdešimtmečio, o po to, kai liaujasi šie iš esmės beprasmiai klausimai, imi
ir pradedi tiesiog gyventi. Martynenko, džiugu, kad atsako į šį klausimą ir man
nekyla kitų klausimų, tad jo kontracepcija išties gera ir gal net norėčiau
įsigyti būsimą knygą.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą