Filmas: "Vairuok mano automobilį" / "Drive My Car" / "Doraibu mai kâ"

 

Sveiki,

Gana ilgai ruošiausi japonų režisieriaus Ryûsuke Hamaguchi filmui, pastatytam pagal tikriausiai vieno garsiausio pasauliniu mastu šios šalies rašytojų Haruki Murakami apsakymą tuo pačiu pavadinimu „Vairuok mano automobilį“ (angl. Drive My Car) (2021). Novelė pirmąkart publikuota 2014 metais apsakymų rinkinyje „Vyrai be moterų“, pastaroji išleista lietuvių kalba netgi su pakartotinu tiražu. „Vairuok mano automobilį“ 2021 metais tapo tikru Azijos kino fenomenu, nes patyrė šlovę Kanų kino festivalyje ir netgi pelnė „Oskarą“ kaip geriausias užsienio šalių filmas. Trijų valandų reginys (tam reikia rasti laiko ir susikaupimo!) buvo toji priežastis, dėl ko taip ilgai atidėliojau peržiūrą.

Istorija pasakoja apie vidutinio amžiaus teatro režisierių ir aktorių Jusukį, kuris po žmonos Oto mirties ryžtasi kūrybinei rezidencijai ir renka aktorių trupę Čechovo „Dėdės Vanios“ statymui. Apmąstydamas žmonos netekimo skausmą ir jos neištikimybę, pagrindinis veikėjas Jusukis stengiasi atleisti jaunam aktoriui, kurį kažkada užtiko su savo žmona... Negana to, Jusukio didžiausia aistra yra vairuoti savo seno modelio raudoną automobilį, tačiau kūrybinės rezidencijos sąlygos labai griežtos, todėl jam tenka savo automobilį patikėti jaunai 23 metų vairuotojai merginai, kuri, pasirodo, vairuoja be priekaištų. Netrukus Jusukis prasitaria, kad jo mirusiai dukrai taip pat būtų sukakę 23 metai.

Režisierius išmoningai išnaudoja Čechovo pjesės „Dėdės Vanios“ tekstą apie Anapilin (anapus karsto) laukiantį užtarnautą poilsį. Filmas tampa tarsi spektaklis spektaklyje, apjungiant įvairias Arijos kalbas. Veikėjai spektaklį stato japoniškai, korėjiečių gestų ir anglų kalba, ta daugiakalbė ir nevienalytė kalba scenoje įgauna tarptautinę universalią kalbą, turint galvoje, kad tai dar ir rusų literatūros klasika.

Visgi filmas labai lėtų apsukų, kuriame ne tiek daug staigių siužetinių vingių, bet jų ir nereikia. Čia tikriausiai paploti reikėtų patiems scenaristams, kurie kruopščiai išvystė dialogus, peraugančius neretai sėdint automobilyje į saviterapinius dialogus. Visą filmą Jusukis bando suvokti ir priimti netekties skausmą ir kaip nors jį išgydyti, tad bėga nuo Vanios vaidmens, patikėdamas jį buvusiam žmonos meilužiui. Tiesa, kaip ir Murakamio literatūroje, taip ir šioje istorijoje prasprūsta keisti mistiniai inkliuzai, pavyzdžiui, besimylėdama Oto tapdavo scenarijaus rašytoja, ji kuria erotinį pasakojimą apie labai jaunus jaunuolius, iš kurių kuriami scenarijai TV serialui, tačiau kitą dieną po pasimylėjimo Oto nieko neprisimena.

Režisierius sulipdo ne tik psichoterapinį kūrybinį ir savęs iš naujo atstatymo procesą, bet ir suveda vairuotoją su automobilio savininku dėl panašių kaltės ir netekties patirčių. Kaip žinia, dviese kęsti netektį lengviau nei vienam. Neapsiriksiu sakydamas, kad filmas labai literatūriškas, mąslus, lėtas tarsi tango pasivaikščiojimas prietemos šaligatviais. Man labai patiko tiek scenarijus, tiek šios istorijos perteikimas, azijietiška kultūra, kuri kryžminama su „Dėdės Vanios“ pjesės, statomu visame pasaulyje, tekstu. Manau, režisieriui iš tikrųjų pavyko išgauti nelengvai nusakomą gyvenimišką tiesą, perteikti gyvenimo filosofiją, tad ir pats filmas neprailgsta, jis įtraukia kaip koks ilgas subtilus serialas. Labai rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Kalėdinės dovanėlės iš leidyklos "Baltos lankos" Maištingai Sielai

Sveiki,

Iš tikrųjų net nustebau... Ėjau atsiimti siuntinio, nežinodamas, nei kas jį siuntė, nei iš kur, bet tam tikrų įtarimų turėjau. Jau antri metai, kai leidykla Baltos lankos nustebina savo kalėdinėmis dovanėlėmis – knygomis ir specialiai man skurta įsegama emblema. Nežinau, kada prisėsiu prie šių knygų, nes dabar eilėje laukia nemaža susikaupusių naujai išleistų geros literatūros knygų stirta. Bet reikia manyti, kad greitai, reikia manyti...

Ačiū leidyklai už tokį išskirtinį dėmesį.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: John Berger "Mes susitinkame čia"

John Berger. „Mes susitinkame čia“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 208 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Neturiu tinkamo recepto, kaip iš tikrųjų derėtų skaityti tokias mažas, bet įtraukiančias ir literatūrinį gomurį gaivinančias knygas kaip britų rašytojo John Berger (1926-2017) kūrinį Mes susitinkame čia (angl. Here Is Where We Meet), kurią mums į lietuvių kalbą išvertė Violeta Tauragienė ir išleido Baltų lankų leidykla. Vieniems geriausia, tikriausiai, tokią knygą skaityti vienu prisėdimu, kad istorijos gyvumas ir jos žvitrumas būtų pajaustas iki pat šaknų vienu ypu. Kitiems tokios knygos skaitosi ilgai, tarsi tausojant, dūsaujant, ilgai apmąstant pastraipoje skleidžiamas potekstes. Koks iš tikrųjų esate skaitytojas jūs, tikriausiai, galite „pasimatuoti“ šiuo kūriniu. Bet mes gi žinome, kad literatūrinius skaitymo įpročius labiau rikiuoja dienos darbai, savaitės ritmas, ne visada galime rasti jėgų ir noro prisėsti prie geros knygos, kai norime į ją įsiskverbti kaip į atskirą pasaulį, tam tikrą meditaciją.

Mes susitinkame čia yra knyga „žudikė“. Ji nesmogia tiesiai į veidą aštriais įvykiais, grandioziniais autoriaus sumanymais, veikiau palengva saldžiai ir melancholiškai nuodija savo skaitytoją. Turiu galvoje absoliučiai teigiamus šios knygos pasakojimo elementus t. y. knyga kaip muzika, todėl ypatingai knygose, kurias lengviausia apibūdinti, kaip gurmaniškas arba tokias, kuriose nieko nevyksta ir tuo pat metu vyksta absoliučiai viskas, labai svarbus ir patikimas vertėjas. V. Tauragienė viena iš tokių, kuri jau (bent man) tapo knygos pasirinkimo rodikliu, garantu, kad literatūra bus pajėgi man suteikti katarsį ir, tenka pripažinti, dažnai taip ir nutinka.

Šioje vaiduokliškoje istorijoje pagrindinis veikėjas yra pagyvenęs Džonas, kuris keliauja motociklu po Europą, aplanko įspūdingus miestus ir juose išgyvena tai, ką galima pavadinti anapusinio ir realaus pasaulio susijungimu, kada per tirštą miesto aurą susitinkama su jau mirusiais Džono artimaisiais, kurie gyvena pagal bendrą miesto energetiką, mirusiųjų dėsnius. Kartais atrodo, kad šie veikėjai veikia kaip rekonstruotos ikonos iš pasakotojo atminties pasaulio, yra susiejami pagal aliuzijas tam tikroje artimoje gyvenusio žmogaus erdvėje, o kai kada atrodo, kad veikėjas iš tikrųjų tiki sutinkąs tuos neapčiuopiamus žmones miesto aikštėse, gatvėse, kavinėse. Kelionės ir judėjimo motyvas šioje istorijoje tampa esmine artimųjų susigrąžinimo per erdves medžiokle, bent jau taip atrodo pirmuosiuose Lisabona ir Ženeva tekstuose, kurie sukurti magiškojo realizmo būdu.

Priešingai nei Lotynų Amerikos magiškasis realizmas, man knygoje pasirodė artimesnė raiška japonų rašytojui Haruki Murakami, kurio kūryboje taip pat apstu švelnių, kultūriškai nesutirštintų mirusiųjų veikimo gyvųjų pasaulyje istorijų. Magiškasis realizmas neatsitiktinis, kaip galima įspėti, J. Bergeriui didelę įtaką darė argentiniečių rašytojas Jorge Borges, kurio kapą Džonas lanko Ženevoje. Kaip aprašyta Ženeva! Personifikacijos priemone miestas perteikiamas kaip moters kūnas, kaip tam tikra veikianti matrica su savo miesto energetika, vidine logika, o įterptas J. Borgeso, gyvenusio paskutiniaisiais metais ir mirusio Ženevoje faktas, tik dar labiau intelektualiai sustiprina pasakotojo ir keliautojo po Europą kaip po atminties kapinyną žavesį.

Kūrinys neįvardytas nei apsakymu, nei romanu, nei novelėmis. Tekstų vainikas – tai, kas neįpareigoja laikytis žanrinių kanonų, leidžia kūrybiškai išsilieti per kraštus, į tas literatūrines neapibrėžiamas paraštes. Kartu tas neapibrėžtumas atrodo kiek erzinantis, nes sudaro įspūdis, kad tekstai „nesurišti“, parašyti autoriaus skirtingais laikotarpiais, neišlaikant Džono bendrųjų biografinių istorijos linijų. Jeigu Lisaboną ir Ženevą labiau vienija miesto aprašymas, erdvės perteikimo kaip tam tikra gyvenimo filosofinė mintis, kituose tekstuose labiau fokusuojamasi į kitus objektus. Ypatingai skiriasi paskutinis tekstas Šumas ir Čingas, apie dvi skirtingas upes (viena iš jų Britanijoje, kita – Lenkijoje), erdvėje jos pasakojime jungia praeitį ir dabartį, britų ir lenkų kultūros takoskyrą (skirtybę ir bendrystę). Pagrindinio veikėjo apsilankymas miestelyje, kur jo draugas neseniai vedė ir netrukus atsiveš žmoną ir sūnelį, jis ruošia rūgštynių sriubą chaotiškai jungdamas draugo istoriją su savo praeities išgyvenimais. Nors istorija nebetenka vaiduokliškumo, tačiau anaiptol neprarandama mistinio teksto polėkio. „Tas kareivis buvo nušautas 1943 metų gruodžio 31 dieną šitame name. Gal iš tikrųjų jis buvo nušautas lauke, prie obels su vyšnios didumo obuoliukais, bet sprendimas jį nužudyti buvo priimtas čia. Impulsas, privedęs prie to veiksmo, įsižiebė šitame kambaryje, gal žodis „sprendimas“ būtų per griežtas tam, kas vyko, apibūdinti. Tasai vokietis buvo vos aštuoniolikos metų (p.153-154).“ Apie tai mąsto pasakotojas, ruošdamas tame pačiame name rūgštynių sriubą atvykstantiems.

Rašytojas John Berger

Tikriausiai vienintelis šios knygos minusas būtų šių tekstų netvarka, tam tikras idėjinis raiškos palaidumas, „nesuveržtumas“, kada neišlaikomas to paties pasakotojo tembras, jo bendra kelionė per Europą po laiką ir erdvę. Vienas iš šių tekstų visrakčių būtų laiko ir erdvės unikali tvarka, tam tikra logika, dėsnis, kuris galioja tiek pasakotojo gyvenimui, tiek perteikiama ir teksto minčių ritmikoje – tas unikalus dėsnis, bandymas paaiškinti, ant ko stovi pasaulis, yra kartu literatūros tekstų tvarkymo dėsnis. Pavyzdžiui, tekste Ilingtonas susitinka du pagyvenę vyrukai, kurie netekę mylimųjų apžiūri sodą, abu smarkiai ilgėsi ir sodo chaose ieško tam tikros tvarkos, dėsnio, kuris iš esmės tiktų ir jų sujauktiems gyvenimams paaiškinti. Vienas veikėjas pataria kitam, kai šis nori surūšiuoti mirusios žmonos paliktus eskizus: „Surūšiuok juos. Sugalvok sistemą, kuri tau tiktų. Pagal metus, pagal spalvą, pagal tai, kas labiau patinka, pagal dydį, pagal nuotaiką. Ir ant kiekvieno voko užrašyk jos vardą ir savo sugalvotą kategoriją. Tai užtruks. Nė vienas jų neturi patekti į ne jam skirtą vietą. Kiekviename voke sudėsi tam tikra tvarka, ant kiekvieno kitoje pusėje nežymiai parašysi eilės numerį (p. 109).“ Iš tikrųjų Mes susitinkame čia tekstų vainikas irgi turi savo unikalią sistemą, logiką, kuri tekstais jaučiama kaip labai asmeniška ir brangi rašytojui J. Bergeriui. Tam tikri autobiografiniai niuansai leidžia įspėti, kad autorius per savo sukurtą alter ego kataloguoja prisiminimus, juos rekonstruodamas, suskirstydamas, perkurdamas.

Kas sukuria teksto jaukumą? Ogi nuolankus, neciniškas pasakotojo balsas, kuris erdvę, istoriją, objektus perteikia suasmenindamas. Vienas įsimintiniausių tekstų buvo apie Prancūzijoje aptiktus piešinius urvuose, kuriuos antropologiniais analitiniais rakursais pasakotojas suasmenina iki humanistinių vertybių skalės: „Kaip tik todėl žiūrėdamas į bet kurį iš čia pavaizduotų gyvūnų jauti žmogaus buvimą. Buvimą, atsiskleidžiantį per malonumą. Čia kiekvienai būtybei žmogus yra namai – keistas apibūdinimas, bet nenuginčijamas (p. 118).“

Šioje netvarioje, vaiduokliškai chaotiškoje istorijoje, kuri neturi aiškių ribų, vien tik tam tikras „iškąstas“ pasakojimo atkarpas, erdves, momentalius pasakotojo sukurtus gyvenimo kambarius su praviromis durimis į kitus kambarius, veriasi bendra tekstų idėja apie laikino žmogaus gyvenimo netvarumą. Ar tai būtų žmogaus gyvenimas, ar tai būtų Lisabona, Krokuva, Ženeva, ar tai būtų atmintyje ir realybėje bėgančios upės, visas tas praeities ir dabarties, įsivaizdavimo ir realaus pasaulio „pertepimas“ suponuoja, kad visi gyvename ant mirusiųjų kapų ir patys tapsime dar vienu istorijos sluoksniu – dulke buvai, dulke pavirsi! – ar tai būtų pašauto vokiečio kareivio kapas, ar istorinis Lisabonos grindinys, visa tai yra paveldėta, jau kažkieno nugyventa. Ir visame tame gniuždančio ir gąsdinančio laikinumo, žmogaus mirtingumo istorijoje staiga atsiveria viso to laikinumo ir trapumo grožis ir prasmė.

P. S. Gal kas išvers ir 1972 metais Booker premija įvertintą jo romaną „G“?

Jūsų Maištinga Siela

Rašytojai: Garsių rašytojų kūrybos ritualai ir keistenybės

Sveiki,

Jau seniai šį įrašą norėjau padaryti. Apie keistus garsių rašytojų rašymo ritualus, be kurių tikriausiai neįsivaizduotume didelės dalies klasika tapusių kūrinių, tiksliau, galbūt jie nebūtų niekada parašyti, jeigu autoriai nebūtų laikęsi šių jiems svarbių ritualų. Vis kur nors užklysdavau ir perskaitydavau apie vieno ar kito rašytojo kūrybinės dirbtuvės faktus, todėl nusprendžiau pasidomėti apie tai plačiau ir įdomesnius perliukus pasidalyti su Jumis.

1.Vladimiras Nabokovas (Vladimir Nabokov) mėgo savo kūrinius rašyti ant lipnių lapelių, kad galėtų po to lengviau keisti pasakojimo struktūrą ir eigą. Nors didelį darbo dalį atlikdavo žmona, bandydama tuos lapelius sudėti chronologine seka.

2.Agata Kristi (Agata Kristi) – tai moteris paslaptis, ji ne tik kad buvo prieš rašytojos karjerą praradusi atmintį, bet ir turėjo keistų rašymo ritualų. Mėgdavo prisileidusi vonią ilgai gulėti vandenyje ir ten valgyti vaisius, galvodama apie savo knygos veikėjus.

3.Denas Braunas (Dan Brown). „Da Vinčio kodas“ ir daugelį kitų detektyvinio ir intelektualių šaradinio pobūdžio knygų autorius sako, kad geriausiai prieš rašant jį atpalaiduoja kabėjimas aukštyn kojomis. Autorius turi specialų stalą, kurį panaudoja stovėdamas aukštyn kojomis, ir teigia, kad tai jį labai atpalaiduoja ir leidžia susikoncentruoti į kūrybą.

4.Gerdtrūda Stein (Gertrude Stein) laikoma viena garsiausių gėjų ir lesbiečių gretų rašytojų, man beveik nežinoma, tik girdėta. Jos rašymo įprotis buvo važinėjimas vingiais, kas atrodo absoliučiai susikaupimui anomalija. Jos draugė vairuodavo Fordą, o ji keleivio pusėje atkakliai bandydavo viską užrašyti. Manoma, kad tai atkaklumo pratybos, davusios kitokį kūrybinį postūmį.

5.Čarlzas Dikensas (Charles Dickens). Sakoma, kad „Didžiųjų lūkesčių“ autorius stengėsi visada miegoti galva į šiaurę ir netgi su savimi nešiojosi kompasą, kad nuolat kryptingai būtų nusigręžęs į šią pusę, nors pagal Feng Shui ši pusė nėra rašytojui palanki kūrybiškai.

6.Virdžinija Vulf (Virginia Woolf) savo geriausius kūrinius parašė stovinti prie specialaus aukšto stalo. Panašiai rašė ir Ernestas Hemingvėjus, ir dar keletas garsių rašytojų. Tai buvo laikmečio mada.

7.Haruki Murkami (Haruki Murakami) labai svarbus fizinis pasirengimas ir judėjimas, jis mėgsta bėgti ilgas distancijas, netgi yra parašęs mažą memuarų knygutę apie tai „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“.

8. Viktoras Hugo (Victor Hugo). Žvelgiant į šį rūstų veidą, atrodo, kad žmogus itin konservatyvus, tačiau, kaip tikina amžininkai, rašytojas mėgo rašyti būdamas nuogas ir dar priešai veidrodį.

9. Stivenas Kingas (Stephan King). Siaubo knygų karalius labai produktyvus, o taip yra dėl griežtos disciplinos, kurios laikosi ne vieną dešimtmetį. Kasdien rašytojas bėgioja ir turi parašyti po 2 tūkstančius žodžių, netgi per savo gimtadienį ir kitas šventes. Dažniausiai tą jis padaro iki pusės dviejų dienos, o likusią dieną skiria šeimai ir pramogoms.

10. Francas Kafka (Franz Kafka) savo literatūrine erdve negalėjo pasigirti, kadangi maždaug nuo 1900 jis pradėjo dirbti Prahoje gydytoju ir gyvento ankštuose namuose su šeima. Dažniausiai vyrukas rašydavo jau artėjant vidurnakčiui ir rašydavo, kol užsinorėdavo miego, palūždavo. Retsykiais ir iki šešių ryto.

11.Markas Tvenas (Mark Twain) turėjo įprotį rašyti gulėdamas, bet labiausiai garsėjo kaip reiklus rašytojas. Anksti ryte pavalgydavo ir dirbdavo be pertraukos iki penkių vakaro. Neleido šeimai brautis į darbo kambarį. Laisvadieniai būdavo tik sekmadieniai, kada jis leisdavo su šeima laiką ir rūkydavo cigarus.

12. Kurtas Vonegutas (Kurt Vonnegut) keldavosi pusę šešių ir dirbdavo iki 8 ryto, po to tvarkydavo savo reikalus, pusryčiaudavo, eidavo į miestą, skirdavo pusvalandį plaukimui. Dieną užbaigdavo gerdamas škotišką viskį.

13. Isabelė Aljendė (Isabel Allende) savo romanus, man asmeniškai sunku patikėti, pradeda visada rašyti sausio 8 dieną. Pirmasis romanas „Dvasių namai“ buvo pradėtas 1981 metais sausio 8 dieną, kai ji sunkiai stebėjo merdintį senelį ir tai tapo jai paguoda. Rašytoja sako, kad šią dieną pradeda rašyti ir kitus savo romanus, anksčiau dėl sentimentalumo ir debiutinės sėkmės, o dabar tiesiog dėl to, kad visi jau žino, jog jai šią dieną negalima trukdyti.

14. Literatūros Nobelio ir Pulitzerio premijos autorius Džonas Steinbekas (John Steinbeck) savo kūrinius rašė vien pieštukais. Buvo pamišęs dėl pieštukų, domėjosi jų gamyba, firmomis ir rūšimis, todėl ant jo stalo buvo bent 20 aštriai padrožtų pieštukų.

Jūsų Maištinga Siela

Haruki Murakami išleido angliškai naują romaną „Killing Commendatore“

Haruki Murakami knygos iš mano bibliotekos lentynos

Sveiki,

Tiesą sakant, nesu apsisprendęs iki galo, ar Haruki Murakami yra tas „mano rašytojas“, kurį imčiau ir skaityčiau viską aklai, tačiau kad tai fenomenalus rašytojas – tuo net neabejoju. Kaip ir jo kuriamu unikaliu magišku pasauliu.

Visai neseniai pasklido žinia, apie ją mini šiandien ir 15min.lt, kad anglų kalba pasirodė Haruki Murakami kiek daugiau nei 700 puslapių naujas romanas „Kulling Commendatore“, kurį ateityje ketina išleisti leidykla „Baltos lankos“, kuri ir šiaip reguliariai leidžia naujus ir perleidžia seniai išverstus šio rašytojo romanus.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Haruki Murakami "Kafka pakrantėje"

Haruki Murakami. „Kafka pakrantėje“ – Vilnius: Baltos lankos, 2016 – 480 p.

Sveiki, knygų ir Murakamio gerbėjai,

Nesunku tiek Lietuvoje, tiek vakariečiams įvardyti bent vieną japonų rašytoją. Tai tikriausiai būtų prieš kelerius metus Nobelį atsiėmęs K. Ishiguro ir labai didelė tikimybė, kad bus įvardytas Haruki Murkami, kuris tapo tikru fenomenu lažybų statybose dėl Nobelio literatūrinės premijos. Kai Nobelį teikianti organizacija išėjo dėl skandalų iš rikiuotės ir H. Murakami liko be apdovanojimo, pats autorius švelniai (kaip būdinga jo personažams) prasitarė, kad nenorintis jokių alternatyvių premijų ir būtų geriausia jį palikti ramybėje.

Mano paties santykis su H. Murakamio kūryba nevienodas. Prieš dešimtį metų perskaičiau pirmą jo knygą Norvegų giria ir taip man patiko tas lėtas pasakojimas, veikėjai, balansuojantys atpažįstamoje ir prieštaringoje muilo operos žanro „sriuboje“, kad griebiau tuokart visų aptarinėjamą ir „iš mados neišėjusią“ Avies medžioklę, kurios, – Dievas mato, esu sąžiningas, – niekaip negalėjau įveikti. Ir tada mano skepticizmas pasiekė lubas ir dešimtmečiui nusigręžiau nuo H. Murakamio kūrybos.

Neseniai skaitydamas Giedros Radvilavičiūtės Tekstų persekiojimą, kurioje ji ne kartą mini H. Murakamio literatūrą, ėmiau ir iš lentynos išsitraukiau Kafka pakrantėje (angl. Kafka on the Shore) – sakau, duosiu dar vieną šansą. Gal per dešimtmetį mano literatūrinis matymas bus kiek pasikeitęs ir tas svaiginančiai keistas H. Murakamio literatūrinis pasaulis nušvis naujomis spalvomis.

Kafka pakrantėje – vienas garsiausių ir labiausiai vertinamu H. Murakamio romanų, įtrauktas net į 1001 knygą, kurią reikia perskaityti per savo gyvenimą sąrašą, o tai daug ką pasako apie kūrinio prabą. Nors vėlgi, nesupaisysi visų prieštaravimų, kadangi lietuviški komentarai teigia, kad Kafka pakrantėje nėra pati geriausia autoriaus knyga, nors atsiranda ir ginančių šią knygą. Tad pasitvirtina viena auksinė taisyklė: geriau vieną kartą pačiam perskaityti nei tūkstantį kartų išgirsti.

Šis fenomenalusis romanas absoliučiai atitiktų vadinamąjį fantastinio romano apibrėžimą. Kažin, ar tai vien tik magiškasis realizmas ir kažin, ar tai vien fantastinis kūrinys. Įvairių literatūrinių srovių mišiniui unikalumą suteikia egzotiška Japonijos kultūra. Istorijos centre – iš namų pabėgęs penkiolikmetis, save vadinantis Kafka, kuris mintimis kalbasi su savo dvasiniu antrininku vardu Varna (vėliau jis iš tikrųjų pavirsta į varną). Keliaujantis penkiolikmetis save įtikinėja esant patį ištvermingiausią paauglį pasaulyje. Jis atsiduria miestelyje, kur jį priglaudžia dar keistesni veikėjai – transeksualas Ošima ir pagyvenusi panelė Saeki, kurią paauglys įsivaizduoja esant jo motiną...

Iš esmės netrumpame romane vystomos net kelios atskiros viena kitą papildančios ir simboliais išplėtojamos istorijos. Pabėgėlio paauglio, kuris ilgėsi jį palikusios mamos istorija; apie keistą ufonautų istoriją, nutikusią per Antrąjį pasaulinį karą (raporto ir interviu žanru); ir kvailelio senuko, kalbančio su katėmis ir keliaujančiu su netikėtai gyvenimo pokyčiams pasiruošusiu sunkvežimio vairuotoju. Išskaidytas skyriais ir sudėliotas koliažiniu principu, romanas netikėtai įgauna asociatyvių konjunktūrų, prisodrintų jau atpažįstama, daugelyje kultūroje prigijusia simbolika ir čia pat, paties Harukio Murakamio kuriama nauja simbolikos dermė. Pavyzdžiui, katės simbolis – išminties ir vikrumo, smalsumo ir švelnumo, atpažįstame ir kaip velnio pasiuntinį iš V. Bulgakovo Meistras ir Margarita, tačiau H. Murakami literatūroje jos iš esmės atlieka nuovokių pranašų funkciją.

Kitą vertus, romane atpažįstami ir S. Kingo siaubo romano elementai, kaip antai lėtame mistiniame pasakojime išryškėja antgamtinė neįvardyta substancija, kaip iš žmogaus gerklės besiveržianti būtybė. Tačiau visumoje kūrinys neatrodo, kad būtų kuriamas vien tam, kad būtų suplaktas mistikos koktelis, visa tai veikia tik kaip atmosferos kontekstinis peizažas, kuris leidžia pasijusti atskirame ir unikaliame H. Murakami pasaulyje.

Visgi romano šerdis susitelkusi į antikinę karaliaus Edipo tragedijos japonišką šiuolaikišką perdirbimo variantą. Penkiolikmetis miega su penkiasdešimtmete moterimi, patiria daugybę seksualinių geidulių, tačiau neatrodo, kad veikėjai vieni kitus smerktų dėl amoralumo, kartais atrodo, kad tas nekaltas, laisvas ir savaime mistifikuotas (a)moralumas yra kur kas paveikesnis lygmuo nei išties antgamtinėmis būtybėmis grįsta mistifikacija. Kadaise pasakytas vaikui tėvo prakeiksmas, kad tu permiegosi su savo motina, iš esmės, bent man, atrodo, absoliučiai neįtikinamas – tai viena silpniausių romano vietų. Vėliau, jeigu praleisime pro akis neadekvačią prakeiksmo programos sukūrimą, veikėjo veiksmus galima paaiškinti kaip pabėgusio paauglio hormonų audrų pasekmėmis.

Haruki Murakami

Visi romano veikėjai, šnekant žargonu, yra „paplaukę“ – jie besąlygiškai priima pasaulio keistenybes, lyg savaime gyventų kaip Hario Poterio burtų ir kerėjimo mokykloje. Regis, negalioja nei lytiškumo, nei amžiaus cenzūra, o veikėjų atlapaširdiškumas stulbinančiai tyras, nors jų veiksmai ir taikosi prie dualistinio pasaulio modelio ir gyvena siteminiame civilizacija grįstame pasaulyje. Pavyzdžiui, iš esmės moterimi gimęs, bet priėmęs vyriškąją tapatybę bibliotekininkas Ošima: „Jaučiu lytinę trauką vyrams. Kitaip tariant, esu moteris, bet homoseksuali. Užsiimu analiniu seksu, bet niekada nesinaudoju vagina. Mano klitorius – jautrus, o krūtys – ne. Nesergu mėnesinėmis. Tad apie kitokią diskriminaciją čia kalbama? (p. 188)“. H. Murakami romane daug dėmesio skiria seksualumo įvairumui kaip vienai iš keistenybių formų, paneigiančiai įprastinio normatyvinio pasaulio dėsnius. Kitą vertus, kartais veikėjų poelgiai, mąstymas ir išgyvenimai atrodo itin naivūs, tinkantys didelėmis ištraukomis nagrinėti paauglių literatūroje, tačiau prasiveržiantis seksualinis pasakojimo lygmuo kartais taip atvirai nusakomas, kad atrodo, jog H. Murakami artėja prie pornagrafinės anatomijos paskaitos apie seksualumo įvairovę.

Dar viena iš H. Murakami kūrybos savybių – dubliavimas kaip sluoksniavimo elementas, kuriant sumišusio ir vaiduokliškai laike persipynusio pasaulio vaizdinį. Kad ir tas išėjimas į mišką kaip į mirusiųjų karalystę, primenantis krikščioniškoj tradicijoj skaistyklos epizodą – transcendentinė konjunktūra tarp dviejų pasaulių. Arba netgi tų pačių veikėjų persipynimas laike: „Ar aš myliu penkiolikmetę panelę Saeki? Ar tikrąją, maždaug penkiasdešimtmetę panelę Saeki? Nieko nebežinau. Riba tarp jų ima nykti, ir aš negaliu susikaupti. Sutrinku. Užsimerkiu ir mėginu rasti viduje centrą, už kurio galėčiau laikytis (p. 282)“.

Antikos tragedija japoniškos kultūros terpėje tampa tarsi liūdna daina. Beje, muzikos – tai viena iš autoriaus kūrybos bruožų – yra ir knygos kūrinio pavadinimas. Kafka, žinoma, siejasi su rašytoju F. Kafka metamorfozėmis, tačiau turi atskirą marukamišką sukurtą reikšmę – ilgesio dainą, peržengiančią natūralius ir riboto proto žmogui suprantamus dėsnius. Muzikalumu pats tekstas nepasižymi, o pasakotojas ganėtinai detalus, kartais netgi įkyriai angažuoja realybės detales, smulkiai nupasakoja reklaminius užrašus, vinilines plokšteles, kurios orientuotos labiau į vakarietišką kultūrą nei į japonišką. Vargina kai kurie pasiplepėjimai vardan pasiplepėjimo, vardan tos gausos, plečiant mistifikuoto pasaulio realybę, tačiau tai galima daryti ir tausojant žodį bei scenas. Viską, ką kuria H. Murakami yra ne visai japoniška, tai dviejų kultūrų mišrumas, kaip ne visai šioje Kafkoje perteiktas Antikos tragedijos perkūrimas, bet tai tik vienas iš motyvų, veikiančių kaip daugiasluoksnis pasakojimo komponentas.

Man asmeniškai smagiausia romano dalis buvo visiškas, besąlygiškas veikėjų  atsidavimas likimui, jie negalvoja logiškai, nesivadovauja sistemos apibrėžtais terminais, nesivargina galvoti apie rytojų, jie tiesiog leidžiasi pučiami likimo vėjo – tiek beprotis Nakata, tiek penkiolikmetis Kafka Tamura gyvena čia ir dabar vien intuicijos ir laimingo atsitiktinumo dėka. Atviros širdys pasauliui. Neatrodo, kad H. Murakami kuriamam pasauliui galiotų žmogiškasis įtampos, streso ir depresijos faktorius – jis tarsi stebuklingai eliminuotas, suteikiant netikrumo ir kartu tyrumo, laisvo žmogaus nuo dalinės kančios įspūdį. Tekstas transcendentinis, išplėtotas keliais rakursais, prisodrintas simboliais, todėl suteikia turtingos literatūros įspūdį, kadangi pateikia savitai unikalią pasaulio logiką, dėl kurios dalis pasaulio skaitytojų ir mėgsta Haruki Murakami: „Aš esu Kafka pakrantėje, sakai, Jūsų mylimasis ir sūnus. Berniukas, vardu Varna. Ir abu negalime būti laisvi. Mus įtraukė sūkurys ir nunešė už laiko tėkmės. Ten, kur į mus trenkė žaibas. Bet ne toks, kurį pamatysi ar išgirsi (p. 333)“.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Giedra Radvilavičiūtė "Tekstų persekiojimas"

Giedra Radvilavičiūtė. „Tekstų persekiojimas“ – Vilnius: Apostrofa, 2018. – 233 p.

Sveiki, skaitytojai,

Viena labiausiai laukiamų knygų per Vilniaus knygų mugę buvo Nacionalinės premijos laureatės Giedros Radvilavičiūtės rinkinys Tekstų persekiojimas: esė apie rašytojus ir žmones, tačiau priėjęs prie stendo gavau špygą – sako, knygos nėra, ateikite rytoj. Nueinu rytoj – knygos tiražas išparduotas. Ką gi, nėra ir nereikia, tad knygą įsigijau tik vasaros pradžioje iš tos puikios inercijos, kurią vis dar jaučiu po rinkinio Šiąnakt miegosiu prie sienos.

Tekstų persekiojimas šiek tiek siauresnės tematikos rinkinys, todėl tas, kas neturi reikalų su literatūra, jie gali atrodyti neaktualūs, nors autorė, sistemingai kurdama teksto struktūrą, temas pateikia keliais pjūviais, tad jeigu pirmame plane skaitome vien apie nagrinėjamą autorių ir neįžvelgiame aplinkinių temų, manau, reiktų tada iš akių išsitraukti rąstus...

Grįžtant prie Tekstų persekiojimo, kad ir kaip po pirmųjų puslapių jie atrodytų literatūrinių interpretacijų pavyzdžiais, jie nėra vien tik interpretacijos, nes Giedros Radvilavičiūtės rašymas nusižengia daugeliui „mokyklinio rašymo“ taisyklių, pavyzdžiui, pamesdama istoriją ima ir ką nors savo tekste įterpia arba pradeda pasakoti kitą istoriją, rasdama vėliau sąsajų su pirmąja istorija. Toks nenuoseklus tekstų dėstymas iš esmės sukelia dinamiško ir modernaus pasakojimo įspūdį, kitaip sakant, sąmonės srautas, kuris visgi turi aiškią vidinę logiką ir struktūrą. Tas pats būdinga ir ankstesniems autorės kūriniams. Būtent žaismingumas, „tekstų pokštavimas“ yra vienas smagiausių dalykų, dėl ko verta skaityti Tekstų persekiojimą.

Rinkinyje autorė išsiduoda, kad skaito Murakami ir nepraleidžia progos dažnai įgelti Andriui Užkalniui, yra ir kitų „pasilikusių“ atributų, iš kurių nemažai galima be didesnės fantazijos susikurti pačios Giedros Radvilavičiūtės vaizdinį. Prisipažinsiu, kad tai vienas įdomiausių dalykų apskritai eseistikoje, nes žanras toks nedėkingas, jis daug ką atskleidžia apie rašantįjį, nors autorės tekstuose yra ir nemažai sugalvotų autobiografinių siužetų – įgudęs skaitytojas intuityviai gali pajusti, kada fikcija pateikiama kaip pačios autorės patirtis. Priežastis dažnai būna ne tam, kad pameluotų ar sukeltų turtingos patirties įvaizdį, bet tam, kad galėtų „pažaisti“, pateikti dar vieną apjungiančių istorijų interpretacijos versiją.

Dažnu Giedros Radvilavičiūtės tekstų kūrimo struktūros elementu yra sąmoningai pateikta klišė – tiek literatūrinė, tiek kultūrinė. Štai vienoje iš tekstų pasakodama apie žiniasklaidos įteisinamą patyčių kultūrą, ji randa kaip pavyzdį Andrių Užkalnį, pateikia jo rašomų tekstų elemento pavyzdžių ir staiga pačios Giedros Radvilavičiūtės tekstas perima aptariamo teksto „žaidimo taisykles“ ir rašomą tekstą pertransformuoja, parodydama, kad tokius taip iš esmės gali rašyti daugelis, jeigu turi tikslą paveikti tam tikrą skaitytojų auditoriją. „...man kartais norisi perkurti tekstus, suvokti juos iš vidaus, kad man patinka pamėkliškos kūrinių ir sakinių sandūros ir todėl į to paties teksto siūlą veju vilną, poliesterį ir liną, kad nesibaiminu pavogti iš gyvenimo tikrą faktą ir paversti jį – nebeatsiprašinėdama – meno faktu, kad ieškau gero santykio su tiesa ir dėl to tekstuose atsiranda žiaurumo ir bjaurasties, kad kūrinyje mano pasakotoja laido kitą pasakotoją ir tai tampa esė siužetu... (p. 69-70)“.

Giedra Radvilavičiūtė

Vienas stipriausių, mano galva, tekstų buvo pirmasis, kuriame autorė „persekioja“ kanadiečių rašytoją Alice Munro. Net man, neskaičiusiam A. Munro, įdomu, ką papasakos G. Radvilavičiūtė. Fragmentiškai pateikusi ištrauką apie berniuką, kurį partrenkė automobilis ir iš jo galvos pasirodė kraujas, primenantis verdančios braškių uogienės putas (labai įsimenantis palyginimas!), ji išradingai kuria alternatyvią istoriją, kaip galėjo būti pagal, tarkime, lietuvių rašytojų logiką, bet tuo pačių nagrinėja A. Munro asmeninio gyvenimo faktus, laikmetį ir lietuvių rašytojų moterų raidą. Esė finalas pritrenkiančiai kinematografiškas, visąlaik manydami, kad berniukas negyvas, A. Munro „prailginta“ citata esė pabaigoje parodo, kad jis kvėpuoja. Sukuriami atskiri esė klodai: grožinės literatūros kaip atskiros istorijos, A. Munro literatūros analizė ir aktualusis probleminis laukas – kur kokybiška lietuvių autorių literatūra?

Labiausiai patikęs tekstas visgi buvo Marine life, kuriame dinamiškais pasakojimo štrichais pasakojama nuo infantilios scenos, kai autorė susirašinėja su paaugle trumposiomis žinutėmis, apsvarsto ne tik lietuvaičių lolitų likimą, bet aprėpia ir literatūrinį lauką. Pats prisiminiau, kiek kartų sėdėjau stoties McDonalde ir žiūrėjau pro tuos langus, galvodamas apie Sodų gatvėje dirbančias prostitutes... Empirinis tekstų audinys leidžia gretintis, stebėtis, šiek tiek atsikvėpti ir prisiminti savo patirtį.

Štai tekstai, kuriame pasakojama apie Kedžio bylą, visgi buvo patys silpniausi poveikiu. Gal dėl to, kad tiek daug apie tai prirašyta, kalbėta ir diskutuota, kad G. Radvilavičiūtės versija nebejaudino. Dėmesys šiuolaikinei žiniasklaidai bei lietuvių kalbos pokyčiams bei požiūriui apima visą antrą knygos skyrių. Kikenau, kaip autorė prisirinkusi nemažai teksto pavyzdžių iš delfi.lt portalo smagiai rikiuoja mintis, kurdama greitosios žinių visuomenės atsilikimą ne tik raštijoje, bet ir sveikoje logikoje. Kitą vertus, apie tas problemas daug kas kalba ir daug kas pateikia iš kojų verčiančių pavyzdžių, todėl probleminis laukas, nors ir svarbus bei aktualus, atrodo visuomeniškai išakėtas, žinomas ir netgi nualintas. Tai iš esmės „kerta“ per G. Radvilavičiūtės tekstų kokybę, nes autorės kokybė ir prasmių gylis atrodo suplokštėjęs, vietomis netgi subanalėjęs. Tačiau tai gyvatės, ryjančios savo uodegą, efektas, kadangi visuomenėje jau taip priimta, kad kalbėti apie Garliavos įvykius, peikti žiniasklaidą gali kiekvienas ir todėl tai jau savaime tampa blogo tono požymiu.

Noriu pasidžiaugti išleistos knygos vizualumu – paprasta, bet neprasta. Leidykla Apostrofa neleidžia daug knygų, bet tai, ką išleidžia, turi savo „svorį“ tiek turinio prasme, tiek skoningu dizainu.

Viena labiausiai jaudinančių minčių buvo apie tai, kad žmonėms „uždrausta“ liūdėti. Mes visomis išgalėmis kabinamės į pozityvumą, dinamiškumą, kad bet kokios liūdesio apraiškos laikomos liga. Tas pats ir literatūroje: „Teksto tembras, kaip stiliaus dėmuo, dingo iš daugelio lietuvių rašytojų tekstų, nes jie, norėdami būti sveiki, ėmė rašyti pagal taisykles „pastatytu balsu“, kurio laukia išsižiojusi publika, nusipirkusi bilietus, norinti būti šokiruota, bet atpažįstamais triukais. Jei triukas pataiko į paširdžius, tampa nejauku (p. 57)“. Kol kas pas Giedrą Radvilavičiūtė viskas jauku ir nėra nepatogių temų, požiūrio ar žaismo. Nors daug kur nestokojam humoro, retsykiais ironijos, tačiau autorė ir toliau išlaiko savitą tembrą ir tekstų kokybiškumą.

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 44 (3640), 2017 gruodžio 1 d.

Sveiki,

Šiame Literatūra ir menas numerio viršelyje – Valdas Papievis. Pripažintas lietuvių rašytojas. Manau, kad be reikalo leidinys skiria tiek mažai dėmesio rašytojų portretams viršelyje. Ne, geriau kokią nusususią krieno šaknį, nei kažką išties įdomaus, šįkart leidinio numeris neprašovė.

Šis numeris labiau orientuotas į lietuvių literatūros savivertę, tą nusako ne vienas publikuotas straipsnis. Kažkodėl pradėjau nuo Donato Petrošiaus skeltinio Kaip pradingsta knygos, kuriame išsakyta labai įdomi pozicija apie lietuvių literatūros ateitį. Įdomiausioji dalis ta, kad Rašytojų sąjungai (LRS) priklauso 370 žmonių ir 250 žmonių jau per 60 metų. Autorius išreiškia pamąstymų, vertų nuogąstavimų dėl lietuvių literatūros tęstinumo, nes dažnas jaunas autorius išleidęs vieną knygą staiga pasitraukia į kitas sferas. Galima sakyti, kad LRS nebe(pa)traukia naujų narių, kurie turėtų sąlygas savo kūrinių tęstinumui, tačiau tai ne LRS kaltė, bet galimybė jaunam žmogui save realizuoti tiesiog patrauklesnėse sferose, o ir rėmimo iš valstybės nesulaukia, nes juk geriau padidinti procentą karinei sferai, nei, neduotudie, kultūrai.

Ramūnas Čičelis Kūrybinis imperatyvas per Algimanto Mackaus atvejį brėžia įdomų imperatyvinį lietuvių literatūros suvokimą. Man, kaip simpatizuojančiam A. Mackaus poezijai, svarbu suprasti autoritetų praradimo ir gyvenimo tęstinumo tendenciją. Panašia tema tęsia Aistė Kučinskienė straipsnyje Kas ta pasaulio literatūra ir ar mes – taip pat pasaulis? Autorė remdamasi savo tarpkultūrine patirtimi gretina lietuvių rašytojų klasikus (H. Radauską,  Maironį, J. Aistį ir t. t.) su ispanakalbių šalių klasikais, atrasdama ne tik bendras temines sąsajas, bet ir jausenų bei stiliaus tapatumų, taip pabrėždama mintį, kad lietuvių literatūra seniai yra pasaulinė ir tik patys lietuviai jaučiasi literatūroje nevisaverčiai dėl nacionalinių kontekstinių niuansų savo literatūroje. Tokiu straipsniu, manau, galima remtis kokiam dvyliktokam, kuris rašys rašinį, tarkim, apie mokyklinės kūrinių programos pokyčius.

Knygų prese Lina Ožeraitytė Vyrai ir moterys apžvelgia du autorius iš Azijos – Han Kang ir Haruki Murakami. H. Kang Vegetarę jau esu seniai sudorojęs ir ryškesnio įspūdžio kaip kūrinys visgi nepaliko, tad nelabai ši recenzija mane jaudino, kur kas įdomiau atrodė H, Murakami, kurio kūryba dar vis laukia mano knygų lentynoje. Nuostabu, kaip japonai pernelyg nesidomi šiuo autoriumi, o mes, vakariečiai, tiesiog graibstome jo knygas kaip bandeles. Tiesa, kaip ir buvo galima numanyti, jo išverstos debiutinės knygelės neprilygsta didžiausiems autoriaus kūriniams ir recenzentė tą paliudijo.

Jeigu Patricijos Šmit eilėraštis Baltas triušis turėjo mane sujaudinti, tai labai apsirikote – nė kiek nepaveikė karo apsuptyje pasilikęs triušiukas, tačiau interviu su Arkadijumi Babčenka apie Čečėnijos ir Gruzijos karus su Rusija išties jaudino. Primina S. Aleksijevič dokumentiką, tie karo liudijimai iš pirmųjų lūpų tiesiog „pribaigia“ skaitytoją, kad net imi ir atsikvošėji, jog už lango lijęs šešis mėnesius lietus visai gražus ir nereikia čia kasdien burbėti dėl skėčio, kai kitose situacijose, kur tavęs šią akimirką nėra, vyksta skaudus nužmogėjimas.

Jau norėjau mesti skaitymus į šalį, bet „ant durniaus“, sakau, bent užmesiu į pirmas eilutes Mariaus Povilo Elijo Martynenko poezijos absoliučiai nykiu ir neviliojančiu pavadinimu Kontracepcija. Gerai, pavadinimas šūdinas, bet kažkaip įsiskaičiau lyg kokią literatūrinę esė apie subjekto patirtis Briuselyje su transvestitu ir nuolatiniu klausimu „o ką aš čia veikiu?“, kuris šiek tiek mane patį išjudino, nes pradėjau galvoti, o kada aš pats nustojau taip save kankinti tuo klausimu? Matyt, tai galioja iki trisdešimtmečio, o po to, kai liaujasi šie iš esmės beprasmiai klausimai, imi ir pradedi tiesiog gyventi. Martynenko, džiugu, kad atsako į šį klausimą ir man nekyla kitų klausimų, tad jo kontracepcija išties gera ir gal net norėčiau įsigyti būsimą knygą.

Jūsų Maištinga Siela