10 žymiausių ir garsiausių XX a. homoseksualų rašytojų: nuo V. Woolf iki T. Capote

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ruošdamas santrumpas apie 10 pačių didžiausių ir populiariausių XX a. homoseksualų rašytojų, kurių kūriniai priklauso iki šių dienų queer ar LGBTQ kategorijai (ir ne tik), pastebėjau, kad rašytojų asmenybės ir literatūros inovacijos padarė progresą visai LGBTQ suvokimo ir priėmimo raidai, pats ėmiau ir nustebau, kad turime visai nemažai išverstų kūrinių į lietuvių kalbą. Ir dar visai neseniai, net neišpirktų iš knygyno lentynų. Gal kas susidomės, tad pateikiu.

 

1. Virdžinija Vulf (Virginia Woolf, 1882–1941, JK)

 

Vulf, viena žymiausių modernizmo figūrų, turėjo kompleksišką ir fluidišką (besikeičiančią) seksualinę tapatybę, kuri tiesiogiai atsispindėjo jos kūryboje. Nors buvo ištekėjusi už Leonardo Vulfo, ryškiausią emocinį ir kūrybinį ryšį ji palaikė su rašytoja ir sodininke Vita Sakvil-Vest (Vita Sackville-West). Apie jų romaną išlikę gausūs, aistringi laiškai. Ši aistringa patirtis įkvėpė romaną „Orlandas“ (Orlando, 1928), kuris peržengė lyties ir laiko ribas, tapdamas vienu ankstyvųjų kūrinių apie lyties fluidiškumą ir moters bei vyro tapatybę. Vulf novatoriškas „sąmonės srauto“ technikos naudojimas ir dėmesys moters patirčiai („Ponia Dalovėj“, „Į švyturį“) padarė ją moterų ir LGBT+ literatūros ikona.

 

2. Džeimsas Boldvinas (James Baldwin, 1924–1987, JAV)

 

Boldvinas buvo afroamerikietis rašytojas, tapęs vienu svarbiausių balsų, nagrinėjančių rasizmą, seksualumą ir tapatybę. Nuo homofobijos ir rasinės diskriminacijos Niujorke jis pabėgo į Paryžių. Nors didžioji dalis jo šešėlio kritikos buvo nukreipta prieš rasizmą, jo homoseksualumas buvo centrinė jo darbo dalis. Romanas „Džovanio kambarys“ (Giovanni’s Room, 1956) drąsiai vaizduoja amerikiečio Davido meilės romaną su italų barmenu Paryžiuje, visiškai ignoruojant rasines problemas, bet susitelkiant į homoseksualumo gėdą ir baimę tuometinėje visuomenėje. Boldvino atvirumas lėmė jo, kaip vieno iš ankstyvųjų juodaodžių, gėjų, aktyvistų ir intelektualų, pripažinimą.

 

3. V. H. Odenas (W. H. Auden, 1907–1973, JK/JAV)

 

Odenas buvo atvirai homoseksualus poetas. Jo homoseksualumas nebuvo tiesioginė visos jo poezijos tema, tačiau jo gyvenimo patirtis ir santykiai su vyrais persmelkė jo darbus intymiomis ir filosofinėmis įžvalgomis. 1939 m. Niujorke jis susipažino su jaunesniu poetu Česteriu Kalmanu (Chester Kallman), kuris tapo jo ilgalaikiu partneriu ir gyvenimo palydovu iki pat Odeno mirties. Šis ryšys ir jo pasaulėžiūra padėjo jam tapti vienu įtakingiausių ir labiausiai cituojamų XX a. poetų. Jo kūryba, kaip antai „Laikas ir mirties agonija“ (The Age of Anxiety, 1947), pasižymėjo intelektualiniu aštrumu ir meistriška forma.

 

4. Gertrūda Stain (Gertrude Stein, 1874–1946, JAV)

 

Stain buvo modernizmo švyturys, geriausiai žinoma dėl savo eksperimentinės rašymo technikos ir kultūrinio centro kūrimo Paryžiuje. Jos 39 metus trukęs romanas su Alise B. Toklas buvo viešas ir tvirtas, tapdamas ryškiu atvirų lesbiečių santykių pavyzdžiu tuo metu. Ironiškas ir novatoriškas jos kūrinys „Alisos B. Toklas autobiografija“ (The Autobiography of Alice B. Toklas, 1933) iš tikrųjų yra Stain autobiografija, parašyta iš Alisos perspektyvos, kas leido jai grakščiai apeiti ir pažeisti įprastas biografijos ir tapatybės normas. Jos salonas tapo modernistinės meno ir literatūros sostine.

 

5. Kristoferis Išervudas (Christopher Isherwood, 1904–1986, JK)

 

Išervudas, kartu su Odenu, 1930-aisiais daug laiko praleido Berlyne, kur klestėjo laisvesnis homoseksualų gyvenimas prieš nacių iškilimą. Jo gyvenimas Berlyne tapo pagrindu novelių rinkiniui „Atsisveikinimas su Berlynu“ (Goodbye to Berlin, 1939). Išervudas buvo vienas iš pirmųjų rašytojų, atvirai ir be gėdos vaizdavusių homoseksualų gyvenimą. Vėliau, jau gyvendamas JAV, jis rašė tokius atvirus romanus kaip „Vienišas vyras“ (A Single Man, 1964), kuris tapo kertiniu moderniosios gėjų literatūros kūriniu, atvirai nagrinėjančiu gėdos nevaržomą gėjų tapatybę ir sielvartą. Man patiko sėkminga ir puiki šios knygos ekranizacija (2009) tuo pačiu pavadinimu.

 

6. Trumenas Kapotė (Truman Capote, 1924–1984, JAV)

 

Kapotė buvo žinomas dėl savo ekscentriškos asmenybės, aštraus intelekto ir viešo, nors ir ne visada atviro, homoseksualumo. Jis gyveno su savo partneriu Džeku Danfiu (Jack Dunphy). Kapotė garsėjo kaip talentingas stilistas. Nors jo ryškiausias kūrinys „Šaltakraujiškai“ (In Cold Blood, 1966) yra non-fiction detektyvas, jis atvirai vaizdavo gėjų kultūrą savo ankstesniame, Pietų gotikos stiliumi parašytame romane „Kiti balsai, kiti kambariai“ (Other Voices, Other Rooms, 1948), kuriame aprašoma berniuko paauglystė ir susidūrimas su seksualiniais niuansais. Abu kūriniai išversti į lietuvių kalbą.

 

7. E. M. Forsteris (E. M. Forster, 1879–1970, JK)

 

Forsterio homoseksualumas visą gyvenimą buvo slaptas dėl griežtų to meto Didžiosios Britanijos įstatymų, kriminalizuojančių gėjų santykius. Jis rašė romanus apie heteroseksualų gyvenimą, tokius kaip „Kelias į Indiją“ (A Passage to India), tačiau savo asmenine patirtimi grįstą romaną „Morisas“ (Maurice) apie homoseksualų vyrų meilę jis rašė apie 1913–1914 m. ir uždraudė jį publikuoti iki pat savo mirties, bijodamas teisinio persekiojimo ir visuomenės pasmerkimo. Išleistas 1971 m., „Morisas“ tapo džiaugsmingu, nors ir uždelstu, manifestu, parodžiusiu, kad gėjų meilė gali turėti laimingą pabaigą. Devinto dešimtmečio pabaigoje netgi ekranizuotas, o vieną pagrindinių vaidmenų sukūrė aktorius (anuomet dar jaunutis) H. Grantas.

 

8. Radcliffas Holas (Radclyffe Hall, 1880–1943, JK)

 

Hola viešai save vadino „inverte“ (terminas, naudotas to meto seksologijoje, apibūdinantis moterį, kuri jaučiasi ir rengiasi kaip vyras), rengėsi vyriškai ir naudojo vardą Džonas (John). Jos lesbiečių tapatybė buvo žinoma to meto Londono bohemos sluoksniuose. Jos romanas „Vienatvės šulinys“ (The Well of Loneliness, 1928) tapo sensacija ir istorine lesbiečių literatūros klasika. Nors jame naudojamas medicininis „inversijos“ terminas, romanas buvo uždraustas Didžiojoje Britanijoje dėl obsceniškumo, o tai tik padidino jo šlovę ir įtaką, parodant lesbiečių gyvenimą atvirai.

 

9. Žanas Ženė (Jean Genet, 1910–1986, Prancūzija)

 

Ženė gyvenimas buvo nepaprastai sunkus: jis buvo našlaitis, vagis ir kalinys, o jo kūriniai atspindi šią marginalizacijos patirtį. Jo homoseksualumas, kartu su kriminaline praeitimi, tapo jo kūrybos varomąja jėga. Jo ankstyvieji darbai, tokie kaip „Gėlių Dievo Motina“ (Notre Dame des Fleurs, 1943), sukūrė poetišką ir mitologizuotą kalėjimų, vyrų prostitucijos ir gėjų pogrindžio pasaulį. Jis tyrinėjo etikos ir estetikos ribas, paverčiant tai, kas visuomenės laikoma negražu ar nuodėminga, aukščiausiu meno ir grožio objektu. Knyga buvo leidyklos „Kitos knygos“ 2011 metais išleista.

 

10. Langstonas Hjusas (Langston Hughes, 1902–1967, JAV)

 

Hjusas buvo pagrindinė figūra Harlemo Renesanso judėjime, o jo poezija ir proza šlovino juodaodžių kultūrą. Nors Hjusas niekada viešai neaptarė savo seksualumo, apie jį plačiai kalbėta akademiniuose sluoksniuose: jis greičiausiai buvo gėjus arba biseksualus, ir vengė oficialiai apibrėžti savo seksualumą dėl tuometinės visuomenės ir aktyvizmo nuostatų. Vis dėlto, jo meilės poezijoje ir tam tikrose pjesėse randami dviprasmiški, intymūs vyriški vaizdai. Jo įtaka yra milžiniška, nes jis sugebėjo sujungti afrikiečių-amerikiečių patirtį su modernizmo srovėmis, naudojant džiazo ir bliuzo ritmus savo kūryboje.

 

Štai tiek.

 

Maištinga Siela

Knyga: Robert Schnakenberg "Slapti didžiųjų rašytojų gyvenimai"

Robert Schnakenberg. „Slapti didžiųjų rašytojų gyvenimai“ – Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. – 272 p.

Sveiki, skaitytojai,

Amerikiečių rašytojas Robert Schnakenberg (g. 1969) yra žymus kelių dokumentinių knygų autorius, o viena iš jų išversta ir į lietuvių kalbą pavadinimu Slapti didžiųjų rašytojų gyvenimai. Ją į lietuvių kalbą išvertė Emilija Ferdmanaitė, o išleido leidykla Gimtasis žodis.

Šią knygą skaičiau kiek ilgiau nei pusmetį, po mažą skyrelį, skirdamas dėmesį tai vienam, tai kitam garsiam pasaulio rašytojui. R. Schnakenbergas šioje knygoje apžvelgia 41 autorių gyvenimus ne pačiais palankiausiais rakursais, galbūt daugelis seniai mirusių rašytojų nenorėtų, kad jų pavardės ir palikti kūriniai būti linksniuojami šalia šių istorijų, bet kitą vertus, šios istorijos, legendos apie rašytojus leidžia pajusti, kokį pašėlusį ir toli gražu ne snobiškai monotonišką gyvenimą gyveno.

Kiekvienam autoriui šioje knygoje skiriama apie dešimt puslapių, juose pirmiausia pateikiama trumpa rašytojo charakteristika, kaip natai gimimo ir mirties data, zodiako ženklas, garsiausių kūrinių sąrašas, citatos, o po to pereinama prie skubaus gyvenimo faktų išdėstymo, o paskui – itin lakoniškais skyreliais išryškinamos rašytojų ydos, didžiausi skandalai, jų keistenybės, kurios šiandien atrodytų atšlijusios nuo chrestomatinių biografinių įrašų, kurie pateikiami akademiniuose leidiniuose, arba ten užsimenama labai etiškai, trumpai apie vieną ar kitą rašytojo aistrą.

Visgi Slapti didžiųjų rašytojų gyvenimai veikalas dvelkia geltonosios spaudos pateiktimi, knygos sudarytojas nevengia tyčinio negatyvių, kartais tik paskalomis grįstų informacijos šaltinių. Tai bulvarinio skaitalo tipažas, kuris perskaitomas kaip pirktinis vienadienis laikraštis iš kiosko prie stoties. Nepaisant paprastos stilistikos ir autoriaus pozicijos „sugraibyti“ rašytojų gyvenimo faktus ir paskalas į vieną aruodą, knyga pasitarnauja kaip greitas susipažinimas su rašytoju ir jo laikmečiu, todėl knyga funkcionali kaip mokymosi priemonė ir žingeidiesiems, pavyzdžiui, „Auksinio proto“ ir kitų protmūšio specialistams, kurie norėtų literatūroje praplėsti žinias. Šioje knygoje, priešingai nei gali kiti tikėtis, nieko nerasite apie rašytojų kūrinių interpretacijas, nėra jokių analizių, vien tik rašytojų pikantiški gyvenimo ir laikmečio kontekstai.

Robert Schnakenberg

Nepaisant bulvarinės geltonosios spaudos stiliaus, knyga susisteminta, ja lengva ir patogu naudotis kaip kokiu pagalbiniu kišeniniu žinynu. Asmeniškai sužinojau daugybę man negirdėtų pikantiškų dalykų, kurie šiandieninėje spaudoje neaptariami, o chrestomatijose vargiai ką rasti, todėl knyga patrauklus sensacijų rinkinukas. Tiesa, Gimtasis žodis yra išleidęs visą seriją panašių knygų ir apie režisierius, kompozitorius bei dailininkus su analogiškais knygų viršeliais ir pavadinimais.

Kokios ydos, pikantiškos smulkmenos apie rašytojus kartojasi iš biografijos į biografiją? Žinoma, priklausomybės. Ypač alkoholis, kaip antai Jack Keruac, kuris beveik visą savo gyvenimą prasibastė gerdamas nuo ryto iki vakaro, kad net sunku patikėti, jog jis parašė Kelyje ir Dharmos valkatos. Arba antai ištisas moterų rašytojų pulkas, kurios buvo lesbietės, nors laikmetis vertė jas gyventi pagal tam tikrus visuomenės standartus – Virginia Woolf, Emily Dikinson, Gertrude Stein – kitą vertus, būtent šios savybės galbūt ir leido prasiveržti kūrybos srityje ir pranokti daugelį to metų „tradicinių“ moterų kūrybą. Apie Lordo Byron sekso pramogas Venecijoje, kai šis imdavo „konservuoti“ savo meilužių gaktos plaukus vokuose arba su kokiais vyriškumo standartais grūmėsi E. Hemingway ir tuo pačiu „kariavo“ su Gertrude Stain.

Kai kurie įrašai apie rašytojus šokiruoja, pavyzdžiui, apie W. B. Yeats potencijos gerinimą: „Penkiolikos minučių trukmės operacija, per kurią į Jeitso kapšelį buvo implantuotos beždžionės liaukos, praėjo be kliūčių. Jeitsas atgavo pajėgumą. Vėliau poetas gyrėsi, kad operacija ne tik grąžino kūrybines galias, bet ir „lytinį potraukį; panašu, kad jis nebeapleis manęs iki mirties“. (p. 115).

Seksas, skolos, alkoholis, homoseksualumas, linksmybės, savižudybė – štai apie ką sukasi visos rašytojų gyvenimo istorijos. Knyga vertinga tikriausiai tuo, kad lietuviškai neturime nė vieno tokio leidinio, kuriame šia tema būtų patogiai susisteminti visi vienos profesijos skandalingi faktai, todėl šalia akademinių leidinių, kruopščių biografijų, manau, kaip pagalbinė priemonė, šioji knyga gali praversti rašant straipsnius, bakalauro ar magistro darbus. Ir žinoma, savo malonumui.

Jūsų Maištinga Siela

Rašytojai: Garsių rašytojų kūrybos ritualai ir keistenybės

Sveiki,

Jau seniai šį įrašą norėjau padaryti. Apie keistus garsių rašytojų rašymo ritualus, be kurių tikriausiai neįsivaizduotume didelės dalies klasika tapusių kūrinių, tiksliau, galbūt jie nebūtų niekada parašyti, jeigu autoriai nebūtų laikęsi šių jiems svarbių ritualų. Vis kur nors užklysdavau ir perskaitydavau apie vieno ar kito rašytojo kūrybinės dirbtuvės faktus, todėl nusprendžiau pasidomėti apie tai plačiau ir įdomesnius perliukus pasidalyti su Jumis.

1.Vladimiras Nabokovas (Vladimir Nabokov) mėgo savo kūrinius rašyti ant lipnių lapelių, kad galėtų po to lengviau keisti pasakojimo struktūrą ir eigą. Nors didelį darbo dalį atlikdavo žmona, bandydama tuos lapelius sudėti chronologine seka.

2.Agata Kristi (Agata Kristi) – tai moteris paslaptis, ji ne tik kad buvo prieš rašytojos karjerą praradusi atmintį, bet ir turėjo keistų rašymo ritualų. Mėgdavo prisileidusi vonią ilgai gulėti vandenyje ir ten valgyti vaisius, galvodama apie savo knygos veikėjus.

3.Denas Braunas (Dan Brown). „Da Vinčio kodas“ ir daugelį kitų detektyvinio ir intelektualių šaradinio pobūdžio knygų autorius sako, kad geriausiai prieš rašant jį atpalaiduoja kabėjimas aukštyn kojomis. Autorius turi specialų stalą, kurį panaudoja stovėdamas aukštyn kojomis, ir teigia, kad tai jį labai atpalaiduoja ir leidžia susikoncentruoti į kūrybą.

4.Gerdtrūda Stein (Gertrude Stein) laikoma viena garsiausių gėjų ir lesbiečių gretų rašytojų, man beveik nežinoma, tik girdėta. Jos rašymo įprotis buvo važinėjimas vingiais, kas atrodo absoliučiai susikaupimui anomalija. Jos draugė vairuodavo Fordą, o ji keleivio pusėje atkakliai bandydavo viską užrašyti. Manoma, kad tai atkaklumo pratybos, davusios kitokį kūrybinį postūmį.

5.Čarlzas Dikensas (Charles Dickens). Sakoma, kad „Didžiųjų lūkesčių“ autorius stengėsi visada miegoti galva į šiaurę ir netgi su savimi nešiojosi kompasą, kad nuolat kryptingai būtų nusigręžęs į šią pusę, nors pagal Feng Shui ši pusė nėra rašytojui palanki kūrybiškai.

6.Virdžinija Vulf (Virginia Woolf) savo geriausius kūrinius parašė stovinti prie specialaus aukšto stalo. Panašiai rašė ir Ernestas Hemingvėjus, ir dar keletas garsių rašytojų. Tai buvo laikmečio mada.

7.Haruki Murkami (Haruki Murakami) labai svarbus fizinis pasirengimas ir judėjimas, jis mėgsta bėgti ilgas distancijas, netgi yra parašęs mažą memuarų knygutę apie tai „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“.

8. Viktoras Hugo (Victor Hugo). Žvelgiant į šį rūstų veidą, atrodo, kad žmogus itin konservatyvus, tačiau, kaip tikina amžininkai, rašytojas mėgo rašyti būdamas nuogas ir dar priešai veidrodį.

9. Stivenas Kingas (Stephan King). Siaubo knygų karalius labai produktyvus, o taip yra dėl griežtos disciplinos, kurios laikosi ne vieną dešimtmetį. Kasdien rašytojas bėgioja ir turi parašyti po 2 tūkstančius žodžių, netgi per savo gimtadienį ir kitas šventes. Dažniausiai tą jis padaro iki pusės dviejų dienos, o likusią dieną skiria šeimai ir pramogoms.

10. Francas Kafka (Franz Kafka) savo literatūrine erdve negalėjo pasigirti, kadangi maždaug nuo 1900 jis pradėjo dirbti Prahoje gydytoju ir gyvento ankštuose namuose su šeima. Dažniausiai vyrukas rašydavo jau artėjant vidurnakčiui ir rašydavo, kol užsinorėdavo miego, palūždavo. Retsykiais ir iki šešių ryto.

11.Markas Tvenas (Mark Twain) turėjo įprotį rašyti gulėdamas, bet labiausiai garsėjo kaip reiklus rašytojas. Anksti ryte pavalgydavo ir dirbdavo be pertraukos iki penkių vakaro. Neleido šeimai brautis į darbo kambarį. Laisvadieniai būdavo tik sekmadieniai, kada jis leisdavo su šeima laiką ir rūkydavo cigarus.

12. Kurtas Vonegutas (Kurt Vonnegut) keldavosi pusę šešių ir dirbdavo iki 8 ryto, po to tvarkydavo savo reikalus, pusryčiaudavo, eidavo į miestą, skirdavo pusvalandį plaukimui. Dieną užbaigdavo gerdamas škotišką viskį.

13. Isabelė Aljendė (Isabel Allende) savo romanus, man asmeniškai sunku patikėti, pradeda visada rašyti sausio 8 dieną. Pirmasis romanas „Dvasių namai“ buvo pradėtas 1981 metais sausio 8 dieną, kai ji sunkiai stebėjo merdintį senelį ir tai tapo jai paguoda. Rašytoja sako, kad šią dieną pradeda rašyti ir kitus savo romanus, anksčiau dėl sentimentalumo ir debiutinės sėkmės, o dabar tiesiog dėl to, kad visi jau žino, jog jai šią dieną negalima trukdyti.

14. Literatūros Nobelio ir Pulitzerio premijos autorius Džonas Steinbekas (John Steinbeck) savo kūrinius rašė vien pieštukais. Buvo pamišęs dėl pieštukų, domėjosi jų gamyba, firmomis ir rūšimis, todėl ant jo stalo buvo bent 20 aštriai padrožtų pieštukų.

Jūsų Maištinga Siela