Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 112: sukurk pats gerą mikroklimatą!

 

Sveiki, skaitytojai!

Pastebėjau, kad kruopščiai pradėjau pildyti kasdieninį pozityvumo dienoraštį. Nors ką nors pozityvaus... Ir tai mane labai džiugina, nes kažkurioj mano sielos daly tai suvokiama kaip itin reikalinga.

Šiandienos darbo diena buvo lengva! Dėkingas už tai, liko laiko pasigaminti vakarienei, paskaityti 10 puslapių knygos, nueiti į trumpą vietinį spektaklį. Argi tai laimė? Žinoma! Darbai palauks, neverta juos visus nudirbti iškart.

Svajoju apie protarpinį badavimą. Kad kūnas išsivalytų, taptų lengvesnis, jausčiausi gerai, bet dar niekaip nenusiteikiu, bet reiktų. Žinau, kad aš tai padarysiu!

Galvoju apie nužydėjusias slyvas, žydinčius kitus augalus, kurių nepažįstu. Kaip greitai viskas sužaliavo ir visa tai galima patirti tiesiog žiūrint į visą tą betarpišką cikliškumą. Galvoju apie pastangas, kurias kasdien įdedami norėdami atlikti viską gerai, įtikti, būti profesionalūs, nes to tikisi iš mūsų. Tiksliau – mes tikimės, kad kiti tikisi iš mūsų profesionalumo ir dėl to save kartais įvarome į kampą. Lengvumas darbe pernelyg dažnai nuvertinamas, tačiau ar ne jo reikėtų imtis? Dirbti ir veikti lėtai, bet iš esmės su pasimėgavimu, kuriant ne išorinę produkciją ir pinigus, o vidinę energiją. Todėl sutinku, kad labai svarbu yra mikroklimatas, kaip žmogus jaučiasi dirbdamas su kitais ar kurdamas vienumoje. Dažnai įsivaizduoju, kad tą klimatą turi kažkas sukurti, bet, deja, prie jo gerinimo ir kūrimo sąmoningai tenka prisidėti ir kurti pačiam. Reiktų šito nepamiršti. Gamta juk žydėti nepamiršta.

Maištinga Siela

Filmas: "Aistrų virtuvė" / "La Cocina"

 

Sveiki, skaitytojai ir gero kino gerbėjai,

Meksikiečių režisierius Alonso Ruizpalacios sukūrė internacionalinį projektą pavadinimu „Aistrų virtuvė“ (ispn. La Cocina) (2024), pasikviesdamas Lotynų Amerikos ir amerikiečių aktorius bendram projektui. Savo nespalvotame filme jis žvilgsnį nukreipia į Niujorko centre, netoli Time skvero, įsikūrusį „Grilio“ restoraną, kuriame kaip skruzdės kasdien knibžda įvairiausio plauko amerikiečiai ir imigrantai virtuvėje. Paprastai atvykę iš trečiųjų šalių ir kalbantys su ryškiu akcentu emigrantai susitinka sunkiame darbe, ar jie būtų iš Dominykos Respublikos, Meksikos, Nepalo ir t. t. Aistrų virtuvė – tai kartu ir tautų katilo virtuvė, kuriame įvairaus temperamento žmonės bando išgyventi dar vieną dieną.

Dėmesio centre – karšto ir ūmaus būdo virtuvės darbuotojas Pedro (aktr. Raúl Briones) bei padavėja Džulija (aktr. Rooney Mara), kurie yra, nepaisant to, kad Pedro nelegalas, o Džulija turi paauglį sūnų, užmezgę intymius santykius. Dar baisiau – Džulija nėščia ir lemtingą dieną ji nori pasidaryti abortą, tačiau Markas toliau pudruoja smegenis gražiomis istorijomis, kaip jis išsiveš Džuliją į gimtinę, kaip viskas susitvarkys, kaip jai nieko nebereikės dirbti... Negana to, tą dieną kasoje pasigendama tokia pat suma, kokios reikia Džulijos abortui – 800 dolerių. Restorano savininkas surengia apklausą, spaudžia vadovybę išsiaiškinti. Virtuvėje netrukus užplūdus pietums pasidaro išties karšta, nes pasileidžia Coca-Cocolos aparatas, apsemia grindis, naujokės nebespėja dėl patiekalų, o virėjai taip pat suinteresuoti labiau aiškintis santykius, nei greitai gaminti maistą. Netrukus šioji aistrų virtuvė išties tampa pragaro virtuve.

Labai intensyviai auganti filmo dinamika. Nors iš pradžių filmo medžiaga gana banali, primenanti Kazio Binkio „Atžalyną“ – kas paėmė tuos pinigus ir kam reikia atpirkimo ožio (?!), o besisprendžiantis aborto klausimas tik demonstruoja parodomai, kuo gyvena aptarnavimo personale moterys ir vyrai, bet visgi, sakyčiau, režisieriui pavyko sukurti vizualiai pasiteisinančią istoriją apie žmonių išnaudojimą. Vienoje scenoje rūkydami veikėjai bando pasipasakoti savo kuklias svajones, nes supranta, kad didelėms nėra pagrindo, nes tikrovė yra kur kas baisesnė. Kitoje scenoje pakvaišęs ir emocinį perdegimą patyręs Pedro viską daužo virtuvėje, kurioje jam niekas nepriklauso. Atėjęs šio restorano savininkas ima rėkti visiems, kad jis viską jiems suteikęs, juk jie pavalgę, ko jiems reikia. Kamera sukasi ratu, rodo nualintus ir svajoti pamiršusius imigrantų juodadarbių veidus ir šeimininkas nė nesupranta, kad ne maistas ir alinantis darbas jiems rūpi, bet orumas, pagarba ir žmogiškumas, kuris kaskart išnyksta dienų intensyviuose darbuose, kitaip sakant, šie žmonės patys pamiršta esą žmonės, jie tampa maitinamais darbiniais gyvuliais. Labai patiko simboliška pabaiga, priminė Orwello „Gyvulių ūkį“, tačiau toji švytinti žalia šviesa iš sudaužyto aparato, kuris nebegali padiktuoti jiems darbo, visiems priminė, kad jie nėra vien tik godaus sužvėrėjusio verslininko gyvuliai.

Tiesą sakant, filmo pradžia buvo niūri ir lėtoka, tačiau spalvos, atmosfera, auganti įtampa, dėmesys bendravimo kultūrai ir juodadarbių socialiniam „sumėšlinimui“ (nerandu kito žodžio) staiga filmą „Aistrų virtuvė“ pakylėjo į kažin kokią egzistencinę A. Camus vertą kovą su absurdu: kad ir kiek Pedro čia dirbtų ir kad ir kaip taisyklingai angliškai imtų tarti žodžius, jis vis tiek tik nelegalus juodadarbis, kuriam skirta visą gyvenimą gyventi ir dirbti nekvalifikuotus darbus, baiminantis deportacijos. D. Trumpo politika šiuo metu itin aktyviai ėmėsi šių socialiai pažeidžiamų žmonių, tad filmas kartu ir apie politiką, ir apie svajones, ir iliuzijas, apie orumo praradimą ir smurtą, apie laisvės troškimą ir jos neturėjimą. Man labai patiko šis filmas, manau, kino gurmanai turėtų jo nepraleisti ir kaip, beje, ir artimą kitą filmą – A. Cuaróno „Roma“ (2018).

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 111: pasimankštink ir diena bus geresnė!

 

Sveiki,

Sekmadienis. Būtina judėti ir pasportuoti, dažnai pametu šį naratyvą. Judėjimas vaikystėje buvo toks natūralus, toks savaime suprantamas, kad suaugusieji pamiršta, kad tai dalis mūsų gyvenimo, energijos artikuliavimo dalis. Po darbų kartais tikrai nieko nesinori, tik drybsoti, tačiau Visatos dėsnis sako, kad energija didėja tik ją didinant. Dažnai virškinimas mus įgalina būti nejudriais, nes tam reikia daug energijos, kuo daugiau judi, kuo saikingiau valgai, tuo daugiau turi energijos. Šiandien užteko tuo įsitikinti. Padariau kelis tempimo pratimus, atsispaudimų, atsilenkimų serijas ir iškart kūnas sucirkuliavo, norėjosi vėl veikti, vėl daryti, nes kūną užplūdo energija.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Rūta Vyžintaitė "Liuksemburgo jūra"

 

Rūta Vyžintaitė. „Liuksemburgo jūra“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – p. 132.

***

dėl visko kaltas ledynas

dėl upės šitos

šito miesto

dėl jame rūkstančių meilės naktų

dėl gėlių ir pavasario

dėl savęs ir manęs

tartum elniai

paskui tirpstantį

geismą

atklydusių

 

(p. 37)

 

Sveiki, skaitytojai,

Sulaužiau sau duotą priesaiką iki vėlyvojo rudens nepirkti knygų, bet nusipirkau. Šią. Užsukau į knygyną, nes reikėjo laukti draugo, tad sakau, pasišildysiu tarp naujų knygų ir į rankas – velniai rautų! – papuolė Liuksemburgo jūra, Pirmosios knygos konkurso 2024 metų poezijos sekcijoje laimėjusi Rūta Vyžintaitė (Lajienė). Jau kuris laikas nebestebėjau šios serijos knygų laureatų, buvau apskritai nutolęs ir nuo poezijos, ir nuo lietuvių autorių, bet tąkart knygyne paskaičiau kelis eilėraščius ir susinervinau, nes jie man labai patiko. Nebegalėjau nenusipirkti, o dabar ji jau pribraukyta pieštuku priešais mano kompiuterį ir turiu šį bei tą apie ją pasakyti.

Pirmiausia – šaunus rinkinio pavadinimas! Tokio nei labai susapnuosi, nei labai logiškai išgalvosi. Nieko apie kadaise radijo bangomis gaudomą Liuksemburgo radijo stotį nežinojau, visur tik – Amerikos balsas, tad šis bei tas buvo nauja. O pasirodo, tai buvo viena iš tų radijo stočių, kur lietuviai nelabai suprasdami anglų ir prancūzų kalbas vis tiek galėjo laisvai klausyti vakarietiškos muzikos ir tokiu būdu pasijusti laisvi. Autorė save pristato ne tik kaip žurnalistę, bet kaip ir 90-ųjų vaiką, kuriai teko augti laukiniais gariūnmečio laikais ir tikriausiai iš tėvų ir kitų artimųjų pažinti ankstesnį sovietinį gyvenimą, perprasti A. Tarkovskio Stalkerio kitokias reikšmes. „Liuksemburgo jūra“ – tai užuomina į laikotarpio ilgesio simboliu tapusį „Liuksemburgo radiją“, į svajonę kartais neįmanomumo, į mažų dalykų dideles jūras,“ – sako autorė atgaliniame viršelyje.

Poezijos knygą struktūriškai sudaro trys dalys: ilgosios bangos, trumposios bangos, trikdžiai. Man asmeniškai labiausiai patiko pirmoji dalis, labiausiai ją išjaučiau, tapatinausi, supratau. Nesuklysiu sakydamas, kad knyga labai kaunietiška, visur Laikinosios sostinės ženklų, tikrinių daiktavardžių, o subjektė dažnu atveju atlieka stebėtojos, tarnės ir metraštininkės vaidmenį. Kauko laiptuos čiulba budintis strazdas / nepaklysit – žemėlapiai teka krauju / ir per minutę šešias dešimtis kartų / kompasas plazda (p. 16). Ilgosios bangos aprėpia didžiulį geografinį ir istorinę platumas. Čionai suteka istoriją nuo indoeuropiečių atsikraustymo prie ištirpusių (mirusių) šaltų lietuviškų ledyno ežerų iki kelionių pro Lenkiją į Prahą ir kitus pasaulio miestus. Autorė įtraukia ir savo giminės istorijas: bendra mūsų latgališka baba / dalgiu šviesą dalina į dieną ir vakarą / švelniu mostu patrumpina kalbą į kitą, bet dar nesvetimą (p. 24). Tačiau šie žvilgsniai į praeitį, į istorinius-kultūrinius kontekstus lengvi, paviršutiniški, žadinantys istorijas apie istorijas, kuriose nėra patirčių, yra tik aprėpiamas praėjusių istorijų nostalgiškas lipdinys. Bet, tiesą sakant, ar ne iš to paties jausminio tapatumo rašė ir Sigitas Geda bei kiti, pertransformuodami laikmečius, kai poetai dar nebuvo gyvenę? Kita vertus, poetė tik iškelia, bet nieko giliamintiškai neteigia.

mokos iš kregždžių / Jurgis Kairys / sukti virš Nemuno kilpas (p. 65). daktare Basanavičiau, / pagydyki mane nuo Prahos / nes naktį pabundu vis išpilta Vltavos (p. 112). Be giminių dar svarbios lengvai atpažįstamos istorinės asmenybės, kurios koreliuoja su geografinėmis vietovėmis, sujungdamos subjektės dabarties patirtis su praeitimi.

Nemažai eilėraščiuose istorinių XX amžiaus nuotrupų, iliustruojančių subjektės santykį su istoriniu laiku, pvz., čionai rasite partizaną senelį, kepantį kiaušinienę drebančiomis rankomis, tremčių istorijas, Sausio 13-osios įvykius, kaip subjektė dar tebuvo vaisius motinos gimdoje, Baltijos kelio, žydų geto išgyvenimus, tą patį Tarkovskio Stalkerį, kuriems iš esmės Rūta Vyžintaitė skiria kur kas daugiau dėmesio nei dabarties laikmečiui, pvz., COVID-19 ar hipsterių, intelektualų, globalistų ir jaunimui su atviromis durimis į pasaulio galimybes tikrovei įprasminti. Šiuo atveju, sakyčiau, išskirtiniai eilėraščiai iš trečiosios dalies trikdžiai, kuriame poetė skiria dėmesio dabarties karo kontekstams ir siaubui išreikšti: eilėraščiai neinformatyvūs, lakoniški, daug atpažįstamų aliuzijų.

Man pasirodė, kad trumposios bangos labiau susitelkia į patį Kauną kaip svarbiausią eilėraščių vyksmo epicentrą, eilėraščiai lakoniškesni. Kai kurie eilėraščių raiškos būdai ir man priminė miesto poetės Juditos Vaičiūnaitės poeziją, pastaroji taip pat turėjo Kaunui daug sentimentų, nes čia buvo gimusi ir užaugusi. Koks tas Kaunas pas R. Vyžintaitę? Pats gyvenimas: tapatus, atskirtas ir kartu susiliejęs. Dažna poetės ypatybė simbolius ir vaizdinius prilyginti pačiam gyvenimui. Gintarė Bernotienė savo recenzijoje pažymėjo, kad poetės kaip svarbiausia ir išskirtiniausia ypatybė yra netikėta tarnės/rūbininkės pozicija mieste, pastarasis kaip veikėjas karnavališkai dalyvauja savo istoriniuose vyksmuose, o subjektė yra liudytoja, atspindys Kauno balutės dugne.

Rūta Vyžintaitė

Kaip vienas svarbiausių poetinių įvaizdžių yra upės leitmotyvas, dažnu atveju pats Nemunas, kuris ašaras braukosi į tiltą, bet bendriausia prasme upė teka kaip banga, kaip Liuksemburgo radijo bangos į ilgį, neša laiką, virsmą, žinias, pokyčius, tačiau krante gyvenimo laikas teka kitokiu miesto ritmu, subjektei svarbu laiko sruvenimo motyvas, pvz., skelbimas maximoj, kuriame „parduoda armoniką“ / skamba lyg atsisveikinimas / <...>atsuku gegužę / atšaukiu karą / pripučiu obelis / visas rajono senutes / prikeliu iš albumų (p. 35). Subjektė rekonstruoja laikmetį, pabrėždama laiko tėkmės kaip upės magines galimybes, kurių tikrovėje nėra. Kitaip sakant, didžioji eilėraščių dalis yra apie tariamą laikmečio tėkmės teleportaciją ir atminties patirtos arba perduotos kažkieno kito liudijimo įžeminimą.

o kas jeigu kelio tamsoj žibąs  ženklas A1 / ir reiškia / AŠ VIENAS (p. 74). Asociacijų ir pirminio impulso eilėraščių dinamiką išduoda ir dažną poetės ypatybę kurti alternatyvias tikroves ar prasme jeigu kas, t. y. jeigu matome ne tą, ką matome; jeigu suvokiame ne tą, ką suvokiame. Maištas prieš tikrovėje esančias normas pasireiškia kaip bandymai tą tikrovę pakeisti per kitokią subjektės perspektyvą, tačiau į filosofinę mintį, tenka pripažinti, eilės neišsiplėtoja. Dažnai tokį impulsą padiktuoja atsitiktinis rimas, pvz:. pankas-panas, A1-aš vienas ir t. t. Tiesa, rinkinyje pasižymėjau ne vieną man patikusią ir kiek netikėtą metaforą, pvz.: senai lempai drugys rašo meilės diktantą / obuolys – bum – į sutemas krenta (p. 107); iš tiesų – mes visi tik sumuštinukai / visatos šermenų kambarėlyje (p. 125).

Be šampano ir pokalbių balkonuose virš kaštonų iš šios kartos poetų tikrovės ir be karo Ukrainoje dvelkteli į lietuvių poeziją šiuo metu labai besibraunanti klimato kaitos ir ekologijos tema. Tiesa, apskritai šiuolaikinio laikmečio ženklų pas R. Vyžintaitė nėra daug: nėr kur lapei nušalti galiuko / netgi baloms nėra ramybės / ir visi besmegeniai negimę / debesuos desperatiškai rūko (p. 96).

Apskritai rinkinys apie istorinį laiką, o subjektės santykiai su miestu, kultūra, gyvenimu ir judėjimu išreiškiami per laiko nuotolį, distanciją. Panaši tendencija ir lietuvių prozoje, esame labai įsigilinę į istorinius romanus, pasakojame daug apie 90-ųjų laiką, manau, netrukus prasidės pasakojimai ir apie pasaulį po 2000-ųjų. Tam tikra prasme, Liuksemburgo jūra turi tendencingumo su prozos temomis, bet man patiko tas negilumas, lengvumas, vietomis infantilus rimavimas, kuris leido lengvai tapatinti(s) (pats esu 90-ųjų vaikas) su panašiais potyriais. Nepaisant to, eilėraščiuose veriasi dideli geografiniai ir labai margai įvairus istorinis kontekstai. Iš pradžių gali pasirodyti, kad kiekvienas eilėraštis vis apie ką nors kitą, nėra bendros sąrangos ar bent jau vienijančio teminio suveržtumo, tačiau įpusėjus rinkinį tampa akivaizdu, jog laikas, gyvenimas ir Kaunas yra viena ir ta pati veidrodinė balutė iš skirtingų žiūros perspektyvų. Liuksemburgo jūroje nepaskendau, bet smagiai paplaukiojau, patyriau nuostabą, kad jūra tampa saugiu baseinu.

Lenkija

mėgstu naktį važiuoti per Lenkiją

nes Europa yra ne prancūzai

ne britai prie arbatėlės

ne ispano austrėje pirštas

Europa – miegantys lenkai

Agnieškos, Mateušai ir Darekai

Filipai, Zuzanos ir Hanos

ir pilki jų namukai prie kelio

ir šviesa – kažkas ruošias į fabriką

ir tamsa – kažkas pradeda Jakubą

kažkas kaičias prieš miegą arbatą

kišą galvą į pravirą langą

už Katynę meldžiasi baba

vien babų – šeši milijonai.

 

(p. 28)

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Baimė" / "AfrAId"

 

Sveiki, skaitytojai,

Tais retais atvejais, kai rinkdamasis filmą žinau, kad bus pusšlamštis ir tiks laikui praleisti, užsnūsti ir kad namiškiai nedejuotų, kad vėlei verčiu žiūrėti ką nors per daug rimto, ima ir nustebina! Amerikiečių režisierius Chris Weitz režisavęs tokius filmus kaip „Jaunatis“ (2009), „Gyvenimas pagal jį“ (2002), „Auksinis kompasas“ (2007) tikriausiai žino ne vieną komercinio filmo receptą ir triuką, kuriuo galėtų pasidalyti su debiutantais režisieriais. Tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis iš jo filmo „Baimė“ (angl. AfrAId) (2024), bet nusprendžiau, kad apie dirbtinio intelekto keliamą siaubą istorija bus pats tas.

Filmas pasakoja apie korporacijoje dirbantį Kurtį ir jo šeimą (žmoną ir tris vaikus). Vieną dieną Kurtis gauna dirbtinio patobulinto intelekto namų valdytoją Ają, kurią, prijungus prie tinklo, namų darbai vyksta kuo sklandžiausiai. Atrodo, kad Aja maloni, ji užmezga emocinius ryšius su šeimos nariais: paauglei padeda susitvarkyti problemą dėl internete paplatintos jos nuogos nuotraukos, mažajam seka pasakas, viduriniajam rodo slapta smurto istorijas, motinai įkvepia minčių toliau tęsti disertaciją, užsako optimaliausią ir geriausią maistą... Galiausiai Aja įsibrauna į visas įmanomas sistemas: banko sąskaitas, bylas, asmeninius telefonus, oponuoja ir manipuliuoja jų nuotraukomis, sukurdama falsifikuotus vaizdo ir balso simuliakrinius įrašus ir kuria „saugios tiesos“ tikrovę, kurioje šeima jaučiasi lyg ir saugi, užtikrinta, bet netrukus suvokia, kad pamažu nebetenka savikontrolės, o už juos viską nusprendžia Aja, nuo kurios nebeįmanoma pabėgti net atjungus ją nuo tinklo.

Iš tikrųjų filmas atveria seną baimę dėl dirbtinio intelekto. Pažinę žmogiškuosius faktorius ir elgsenos būdus geriau nei patys žmonės, galiausiai žmonės tampa „pamaloninti“ dirbtinio intelekto rūpestingumu. Filmas iškelia ir dirbtinio intelekto savigynos idėją, prieraišumo sukurtą instinktą ir beribį šnipinėjimą. Žmonės ne tik netenka privatumo, bet ir asmeninio intymumo, nes pasikliauja sugeneruota internetine tiesa, kuri neegzistuoja, pvz., Aja motinai pateikia iliuziją, kad gali bendrauti su savo mirusiu tėvu per TV ekraną. Filmas baisus dar ir tuo, kad neįmanoma pabėgti nuo visos šios sistemos, nebent slapta išvyksi į kalnus su konservais ir grynaisiais, o tavo automobilis neturės prieigos prie sistemos, o visa kita yra dirbtinio intelekto galioje, nuo kurios šiandien esame labai priklausomi.

Šiandien mokiniai ir studentai per naktį parašo be klaidų tiriamąjį darbą nė neatsivertę nė vienos mokslinės knygos, pasikliaudami vien dirbtiniu intelektu. Kitaip sakant, mes tampame specialistais specialistų visuomenėje be specializacijos, tiesiog įsivaizduodami, kad viską gebame. Ar gali būti baisiau? Aišku, filmas „Baimė“ turi ir savų minusų, kai kurios scenos primityvokos, meilės-išdavystės istorija tokia nuvalkiota, kai kurie šeimos bendravimo modeliai pernelyg šabloniški ir schematiški, lyg pavogti iš kitų abejotinų siaubo trilerių, bet visumoje filmas nustebina savo mokėjimu atskleisti dirbtinio intelekto potencialias esamas/būsimas problemas. Viskas taip sparčiai plečiasi ir progresuoja, kad sunku įsivaizduoti, kokią tikrovę turėsime kad ir po 50 metų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 28/100

IMDb: 5.2

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 110: neprisirišk ir drąsiai išmesk nedėvimus rūbus!

 

Nuotr. autr. Mark Seliger. „Rolling Stones“: Brad Pitt, 1999 m. spalis

Sveiki!

Šiandien aš tai padariau! Pagaliau! Jutau jau ankstyvą pavasarį, kad reikia pagaliau išmesti didelį dalį savo kojinių, kelnių, megztinių, švarkų, marškinių, ypač tuos, kurių nedėviu jau keleri ar daugiau metų. Prigrūdau keturis maišus, bet jaučiu, kad tuo viskas nesibaigs.

Jau kuris laikas jutau, kad nesu patenkintas, kai atsidarau spintas ir stalčius. Rūbų lyg ir yra, bet iš tikrųjų ir tas nepatinka, ir tas per mažas, ir tam sulieknėti reiktų, tas jau nebemadinga, bet, atrodo, po namus galima užsimesti ir šitaip visi metai!

Nusprendžiau, kad neverta prisirišti prie daiktų, ypač rūbų. Šiaip prie daiktų ir nesu labai prieraišus, tad man nėra sunku jų atsisakyti, tačiau vis valios ir laiko skirti apsikuopti, t. y. atsisakyti senienų, nebenaudingų rūbų išties pristigdavau.

Spinta kaip namų viduriai, reikia juos išties pravalyti, įsileisti daugiau erdvės, švarios tuščios energijos, kad užsipildytų naujomis spalvomis, kvapais, idėjomis, pasitenkinimu. Seni paltai, batai, marškiniai – viso gero! Nereikia gailėti, mąstyti, jog dar kažkur panaudosi, jeigu žinai, kad iš tikrųjų niekam nieko neatiduosi. Reikia padėkoti visam tam kalnui avalynės ir tekstilės, kurios šildė, rengė, teikė kažkada džiaugsmo ir atsisveikinti taip pat su dėkingumu.

Negana to, dar pavakariais su draugu užsukome į prekybos centrus ir prisipirkau naujų šviesių, gražių, pastelinių rūbų ir tikrai neketinu laikyti jų kokiai nors ypatingai progai, o noriu tiesiog atrodyti gaivus ir šviežias šiandien. Gyvenimas toks mažytis, reikia mėgautis, o ne kaupti senas skylėtas kojines, kurias manaisi vieną dieną dar ir sulopysiąs. Ne! Tai net ne apie tvarumą ir ekologiją, tai apie gyvenimo energijos kūrimą, o gyvenam mes juk greitai, padarykime tai nors kiek kokybiškiau, laisviau, naujau.

P. S. Neseniai aptikau seną aktoriaus Brad Pitt (Bredo Pito) nuotrauką, kur jis vilki moterišką suknelę ir jam visiškai dzin, kas ką pagalvos, kokią etiketę priklijuos, kuo apkaltins, nėra laiko krimstis dėl to, ką pagalvos kiti, reikia žaisti ribomis ir stereotipais, kurti dieną, kokios nebuvo ir nemaneisi, kad gali sukurti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Keistas" / "Queer"

 

Sveiki,

Kalbėti apie italų režisieriaus Luca Guadagnino filmus galima daug ir ilgai, daugelis man asmeniškai paliko nemenką įspūdį, o tarp pačių pačiausių išskirčiau „Aš esu meilė“ (2009) ir „Vadink mane savo vardu“ (2017) – pastarasis itin buvo susilaukęs susidomėjimo Lietuvoje, pasirodė po sėkmės ir išverstas romanas. Tas, kas žiūrėjo visą Guadagnino retrospektyvą, suvoks, kad esminė jungiamoji filmų grandis – seksualinė mįslinga homoseksualumo žmogaus tapatybė. Ne visada atvirai, ne visada aiškiai, tačiau perteikia jis erotiškai, kūniškai ir estetiškai. Naujausias režisieriaus filmas „Keistas“ (angl. Queer) iš tikrųjų Kino pavasario programoje buvo pristatytas tik kaip originalo kalba „Queer“. Šį žodį galima apibrėžti kaip seksualinį apibrėžimą, reiškiantį žmogų, kuris nesilaiko heteronormatyvinio seksualinio požiūrio ir praktikos, turi kai kada prieštaringą konotaciją, pvz., keistas, iškrypęs ir pan. Šiandien terminu queer save tapatinantys žmonės tyčia paryškina savo seksualinės elgsenos ir traukos standartų neatitikimus. Kai kur pamačiau, kad filmas kituose šaltiniuose verčiamas kaip „Keistas“ ir tai, sakyčiau, turi pagrindo, tačiau tikriausiai derėtų palikti originalų pavadinimą, nes lietuvių kalboje keistas turi kiek kitokias reikšmių konotacijas.

Luca Guadagnino kurdamas kūrinį remiasi 1985 metais išleistu William S. Burroughs (1914-1997) romanu „Queer“. Visgi romanas buvo rašytas kur kas anksčiau, t. y. 1951-1953 metais, o dėl kontraversiškų homoerotikos vaizdavimo scenų ir narkotikų, obsesijų knyga nebuvo išleista, tai nutiko tik po Seksualinės revoliucijos, kur kas liberalesniais laikais, tačiau netgi AIDS priešaušryje knyga susilaukė prieštaringų vertinimų. Žinoma, kad autorius rašė ir knygos tęsinį „Jankis“, tačiau jo nepabaigė. Viena iš priežasčių, kodėl režisierius Luca Guadagnino nusprendė kurti pagal šį romaną filmą, buvo tai, kad rašytojas nagrinėjo LGBTQ temas ir tai buvo queer literatūros duoklė, tam tikra prasme, jos įprasminimas ir priminimas, kad jau seniai ir novatoriškai rašoma queer literatūra.

Visgi pats filmą vertinu gana prieštaringai, jame buvo daug niuansų, kurie kėlė ir nuostabą, ir atmetimo reakciją, ir tam tikrą patvirtinimą, pritarimą. Istorija vaizduoja 1950-ųjų vieną iš Meksikos miestų, kuriame glaudžiasi pagrindinis veikėjas Viljamas Ly. Netrukus sužinome svarbių faktų apie jį – jis galimai yra žydas ir mieste labiausiai jį domina žydai gėjai, kurie pabėgo per Antrąjį pasaulinį karą iš Europos. Nors visais atžvilgiais Viljamas primena eilinį amerikietį avantiūristą, kuris įstrigęs savo rašyboje ir kūryboje. Šiame mieste jis bendrauja su kitais čionai įsikūrusiais homoseksualais ir, sakyčiau, gana atvirai, tad įspūdis labai netikroviškas, lyg miesto kvartalas būtų koks ištisas saugus homoseksualų kvartalas. Butaforijos įspūdį sustiprina ir dekoracijų negyvumas, lėlių namelio skersgatvio atmosfera, kuri iš esmės ir nesistengė sukurti gyvumo, veikiau tik sąlygiškumo, galimą įvykių karkasą-aikštelę, tačiau estetišką, atitinkančią laikmečio dvasią. Galėjo būti ir ryškesnis sąlygiškumas, kaip, pvz., vokiečių filme „Enfant terrible“ (2020) – beje, geras queer filmas, rekomenduočiau pažiūrėti.

Pati filmo „Queer“ medžiaga neįspūdinga, sakyčiau, menkasiužetis. Viljamas įsižiūri perpus jaunesnį gražuolį, bando jį suvilioti, galiausiai jam tai pavyksta, tačiau Judžinas iš jo tenori tik patogumo, kelionių, nuotykių ir avantiūros, tad tos meilės nelabai Viljamas ir gauna, veikiau tik seksualinę labdarą, savotišką grąžą. Galiausiai jie leidžiasi į Pietų Amerikos džiungles, nes Viljamas pamišęs dėl istorijos apie tai, kad ten yra stebuklingas Jahė arba Avajaska (Ayahuasca), psichotropinis indėnų augalinis gėrimas, kuris leistų bendrauti telepatiškai. Galiausiai Viljamui ir Judžinui pavyksta per ceremoniją patirti bendrystę ir išsiskirti, bet šis gėrimas suveikia Viljamui priešingai – iki tol iki narkotikus įklimpęs ir iš alkoholio liūno neišlendantis jis manėsi surasiąs prieglobstį nuo vienatvės, bet po ceremonijos toji vienatvė tampa dar didesnė, kol galiausiai filmas baigiasi twinpyksiškai – prifarširuojant psichodelinių simbolinių pasąmoninių groteskiškų vaizdinių apie senatvę, vienatvę ir mirtį.

Tiesą sakant, filmo finalas nuvylė, pernai matytas irgi vaiduokliškas ir sapniškas LGBTQ filmas per Kino pavasarį „Visi mes svetimi“, kuriame šis variantas iš tikrųjų sukėlė emocijų, tačiau Luca Guadagnino, sakyčiau, sunkiai dorojasi su šia užduotimi. Filmas pavyko psichodelinis ir kartu karkasinis, pagrindinio veikėjo dvasinė skausmo kelionė į savęs priėmimą ir gijimą tampo ne paguodos istorija (nors ji ir neturėjo tokia tapti), bet tokia parodomoji, panoraminė, kuri užduoda tuos pačius klausimus ir niekur nenuveda. Netgi priminė Nobelio premijos laureato Peter Handke romaną „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“ – pastarasis kūrinys man nepatiko, tačiau savito braižo yra ir filme „Queer“.

Pagirtinas aktoriaus Daniel Craig pasirodo netikėtame amplua. Galiu tik šypsotis tiems homofobams, kurie nusivylė Džeimso Bondo vyruku, tačiau Daniel Craig išties buvo vienas geriausių šio filmų dalykų – demoniška, aistringa būtybė, priklausanti nuo narkotikų ir potraukio vyrams, tačiau pasigedau jo vaidmenyje žmogiškojo faktoriaus, bet tai, sakyčiau, pateisinama iš dalies, nes pats filmas psichodelinis, tarsi hipnozė, tikrovės alternatyva, pvz., jau vien ko vertas kadras, kai „trūkęs“ veikėjas pradeda regėti savo tikrovės žmones kaip žydų koncentracijos stovyklos gyventojus. Kitas netikėtas amplua – neatpažįstama britų aktorė Lesley Manville, kuri sukūrė Pietų Amerikos džiunglėse pasitraukusią tyrinėtoją. Beveik vos atpažinau!

Taigi filmas susižiūrėjo prieštaringai. Manau, 40 minučių galėjo būti trumpesnis, tačiau režisieriui svarbi kūno ir erotikos poetika, virpesiai, dėmesys tarp partnerių, tačiau šiame filme jis, nors ir estetiškas, bet kažin koks suplokštėjęs. Ankstesnė erotika kūrėjo filmuose veikė labiau, nes ji daugiau veikė per žvilgsnius, nuotolį, sukuriamą traukos galimybių baigties erdvę, pvz., „Varžovai“ (2024), o čia ištisas seksas tik dėl to, kad tikriausiai taip vaizduojama ir rašytojo knygoje. Filmo siužetas nepatiko, nebent toji vieta Amazonės džiunglėse, tačiau visumoje pasigedau pačios intrigos, netikėtumo, vietomis ir pačios dinamikos.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 109: dėkoju už gerą dieną ir to šiandien pakanka!

 

Sveiki!

Šiandien turėjau puikią relaksacinę dieną! Vėlgi niekur nereikėjo skubėti, o skubant buvo laiko stabtelti ir mąstyti ką nors pozityviau, kad mintys ir vaizdiniai neįstrigtų vien tik buitiškų veiksmų ir darbų rėmuose. Manau, tai svarbu, kad kuo daugiau skirtume minčių tam, kas yra nematoma, aplink mus ir virš mūsų, mumyse, nes tai veda į aukštesnes vibracijas, platesnį gyvenimo matymą ir suvokimą.

Draugas, kuriam esu dėkingas, mane išsitempė į visiškai netikėtą pažinimo nuotykį, kuris vėlei neformalioje ir kiek man neįprastoje vietoje – bažnyčioje! – sukėlė daug minčių apie žmones kaip kolektyvinę bendruomenę. Kaip reikalinga yra priklausyti kokiai nors bendruomenei, turėti su kuo pasikalbėti, priimti kitą ir žinoti, kad esi visada priėmime, o ne atstūmime. Nepalioviau galvoti apie žmogaus prigimtinį troškimą kam nors priklausyti ir kad tau priklausytų, apie įsipareigojimo prasmę. Buvo labai jautrių akimirkų, bet dėl to labai gražių ir vedančių prie naujų šios dienos būsenų ir suvokimų.

Labai dieną prašviesino vakarinė vykusi meditacija, po kurios vėl tiek energijos, tiek noro veikti ir tęsti neužkerpėjusiam, kad nustebau, jog buvau primiršęs kasdienės meditacijos pastangas statyti kokybiškesnę tikrovę ant kasdienybės pamatų.

Vakare padirbėjau ir ruošiuosi naktiniam filmui!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mikis 17" / "Mickey 17"

 

Sveiki, skaitytojai ir kino gerbėjai,

Vienas populiariausių Pietų Korėjos kino režisierių Bong Joon Ho, prasimušusių ir pripažintų Vakaruose, neseniai pristatė naujausią savo darbą „Mikis 17“ (angl. Mickey 17) (2025). Ne visi man šio režisieriaus filmai patinka vienodai, buvo ir tokių, kurių tiesiog neįstengiau suvokti ir net nepabaigiau žiūrėti, tačiau tarp sėkmingiausių ir labiausiai pripažintų, tokių kaip „Parazitas“ (2019) ar „Okja“ (2017) arba Lietuvoje itin populiaraus „Sniego traukinys“ (2013), kuris vėliau tapo ir serialu, kurį kūrė tas pats Bon Joon Ho, galiu sakyti, kad tai išties įspūdį paliekantis kino kūrėjas, turintis savo braižą ir kino viziją. Tiesa, apie „Mikis 17“ tiek tarp paprastų žiūrovų, tiek tarp kino kritikų, nuomonių ir vertinimų gali pasitaikyti pačių įvairiausių, o kaip filmas susižiūrėjo man?

Istorija kaip ir „Okja“ ir „Sniego traukinys“ pasakoja apie alternatyvią distopinę tikrovę, kurioje veikia perspėjamieji socialiniai sisteminiai elementai: kas bus, jeigu žmogus ims stokoti humanizmo, kaip žmogus išliks ateities pasaulyje, kai baigsis ištekliai ir visa gerovė? Režisierius laikosi „Bado žaidynių“ principo: reikės grumtis dėl išgyvenimo hierarchijos pasaulyje. Pasaulis, kurį vaizduoja filmas, pažangus, žmonės jau keliauja po kosmosą, bando integruotis į kitas planetas, tačiau neapsigaukite, „Žvaigždžių karų“ ir kosmoso gelmių filmas nevaizduoja, netgi veiksmas, kuris vyksta kitoje planetoje, iš esmės primena tą pačią Žemę. Kosminiame erdvėlaivyje, kurį finansuoja ir valdo niekšelis lobistas Kenneth Marshall (aktr. Marko Ruffalo) su žmona (aktr. Toni Collette), jame įrengta pažangi laboratorija, kurioje atspausdinami žmonės, o po to į juos integruojama prieš tai buvusi atmintis. Savanoriškai į šią operaciją įsirašęs Mikis jau atspausdintas 17 kartą, todėl jį lengva pasiųsti į visokias mirtinas ekspedicijas patį pirmą, nes po jo versijos mirties jis vis tiek bus atkurtas...

Žodžiu, filmas „Mikis 17“ paliečia kelias svarbias mokslinės fantastikos temas: žmonių klonavimą ir atsakomybę su atmintimi, besikeičiančios tapatybės problemą ir, žinoma, žmonių elgesį su svetimomis gyvybės formomis. Mikio 17 -oji versija pati humaniškiausia, nes su juo šlykštukai, svetimos planetos padarai, pasielgė humaniškiausiai – palydėjo jį iki jo erdvėlaivio ir išgelbėjo, bet problema, kad jam tenka susidurti su 18 savo versija, nes visi manė, kad jis jau nebegyvas. Prasideda ilgas trileriui būdingas žaidimas tarp galios ir aptarnaujančiojo personalo.

Režisierius konstruoja panašiu stiliumi, ką darė filmuose „Okja“ ir „Sniego traukinys“. Savo veikėjus paverčia holivudinėmis klišinėmis. Labai gerai stebint filmą, galima sakyti, nėra sukurto nė vieno įdomesnio ir gilesnio personažo, viskas pagrįsta Holivudo tipažais ir stereotipais. Labai nuvilia vienkrypčiai blogiukų portretai, primenantys Marvel ar komikso lygio vaizduojamuosius veikėjus be gilesnės psichologijos ir sprendimų. Tiesą sakant, visas filmas sustyguotus į gerus ir blogus veikėjus, o šioms elementarioms stovyklos lemta kovoti viena prieš kitą. Robert Pattinson sukurti keli Mikio variantai lyg ir skirtingi, bet iš esmės taip pat vienkrypčiai, nesudėtingi. Žinote, filmas man priminė visą aibę holivudinių filmų, kurių scenarijaus išklotinė labai panaši, netgi tas pats D. Camerono „Įsikūnijimas“ laikosi šių principų: blogiukams nesvarbus humanizmas, bet svarbu išžudyti kitos planetos gyventojus ir demonstruoti imperialistinį dominuojančią valdžią, o empatiškiesiems lemta ginti ir įrodinėti humanistines idėjas, aukotis, labai panašu į buvusį režisieriaus projektą „Okja“. Filmų kūrėjui svarbus emocinio intelekto dėmuo, parodyti, kad visos gyvūnijos formos, įskaitant ir mums dar nepažinios, turi dvasinius ryšius, o kvailas žmogaus protas ir ambicijos dažnai tampa trumparegiški ir destruktyvūs kitų gyvybės formų atžvilgiu.

Filmas žiūrėjosi gerai, labai kokybiškai sumontuotas, jis išlaiko balansą tarp pramogos ir emocinio intelekto, bet labai dažnu atveju pasirinktas komedijos žanras nustelbia tikrąjį filmo idėjinį potencialą, o pati idėja pernelyg elementari. Nesuklysiu sakydamas, kad filmas galėjo būti geresnis, tačiau, matyt, režisieriui svarbi žanrinė kino forma ir priėjimas prie masinio žiūrovo, perduoti savo idėjas, tiesa, kine vienokioms ar kitokiomis formomis pas režisierių jau besikartojančias. Bet žavu yra tai, kad filme galime išvysti naujų mokslinės fantastikos bruožų ir idėjų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 108: nėra to blogo, kas neišeitų į gerą

 

Nuor. Marta Pļaviņa. Moteris iš nugaros, 1920–1930. From the collection of the Aizkraukle Museum of History and Art

Sveiki,

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, pamaniau sau šiandien mąstydamas ir galvodamas apie laiką. Skaitau Sal Rachele knygą „Sielos integracija“ ir ten tiek daug kalbama apie laiko linijas ir įvairias perspektyvas. Kas mane pažįsta, žino, kad dažnai sakau, kad reikia būti ČIA IR DABAR. Pasirodo, pagal Sal Rachele linijinio laiko perspektyvoje egzistuoja praeitis, dabartis ir ateitis, tačiau ir laiko linijos, intervalai, kuriuos nulemia mūsų mintys, intencijos ir veiksmai. Ypač veiksmai. Aukštesnių dimensijų perspektyvoje viskas vyksta dabar kiekvienam iš mūsų, t. y. DABAR tu gimsti, tu verki, valgai, patyri kaulo lūžį, pirmąją kelionę į užsienį, gauni pirmąjį pažymį, dalyvauji laidotuvėse ir vestuvėse, guli tiesiog prie jūros... Visumoje Visatos burbule viskas jau vyksta tame pačiame mirksnyje.

Dažnas klausimas, ar tada mes turime laisvą valią ką nors pakeisti, jeigu jau viskas yra? Pasirodo, žinoma, kad taip. Tik šuoliais į kito laiko perspektyvą. Nors apie laiką skaitau šiaip aiškiai tik dabar, bet noriu pasakyti, kad visada panašiai laiką ir įsivaizdavau, tarsi toji knyga paliudytų tai, ką ir taip prigimtinai žinojau esant. Tik mes fiziniuose rėmuose, įrėminti, bet toli gražu ne kokie bejėgiai. Kitaip sakant, galima iš eterinės erdvės daryti korekcijas ir transformacijas, kurios nulemia mūsų savijautą ir emocijas, kai kas tai vadina karmos keitimu, kai kas gijimu, kai kas sielos integracija. Pakeitus laike padarytus įspaudus galima keisti ir gerinti DABARTIES perspektyvą linijiniame laike, tad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, ar ne? Per tiek metų sulaukiu tiek daug bylojimo apie šiuos dalykus, o šios knygos daugiau ar mažiau tarpusavyje „susikalba“, tad nesame bepročiai atmesdami populiariausius mokslo siūlomus variantus ir pasinerdami į dimensijų daugiamatį variantiškumo perspektyvą.

Kelis kartus skaitydama užmigau. Šitaip va veikė teksto energija. Būtinai apie tai dar parašysiu, šiandien tai geriausia šios dienos manoji patyrimo dalis.

Tiesa, labai graži latvių fotografės Marta Pļaviņa (1896-1959) nuotrauka, kuria dalijuosi. Jos nuotrauka „Mergina iš nugaros“ (1920-1930) tapo tutiline fotografija parodoje „Sidabro merginos. Retušuota Baltijos šalių fotografijos istorija“, kuri šiuo metu vyksta Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje.

Ta nuotrauka vis daroma ir daroma to laiko ir akimirkos atkarpoje, kai mūsų dar net nebuvo.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Paauglystė" / "Adolescence" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki,

Apie šį serialą kalbėjo tikriausiai visi, kurie žiūri naujausius serialus, apie jį kalbėjo ir rašė netgi ir tie, kurie šiaip serialų nežiūri ir nekomentuoja. Ypač apie jį nemažai buvo rašyta Lietuvos spaudoje, todėl žmonės paprasčiausiai turi pamatyti ir suprasti apie šio serialo poveikį ir reikšmę mūsų visuomenei, apie paauglių gyvenimą. Serialo „Paauglystė“ (angl. Adolescence) vienas iš pagrindinių šio projekto režisierių Stephen Graham, kuris taip pat šiame seriale sukūrė ir tėvo Edžio Millerio vaidmenį. Šį aktorių puikiai prisimenu iš Kino pavasaryje rodyto filmo „Ties virimo riba“ (2021), nors kine jau senas veteranas ir sukūrė per 120 skirtingo kalibro vaidmenų.

Taigi keturių serijų mini serialas „Paauglystė“ pasakoja apie Edžio Millerio sūnų Džeimį Millerį, kurį vieną ankstyvą rytą įsilaužę į namus suima Didžiosios Britanijos specialieji pareigūnai. Šeima patyrusi didžiulį stresą niekaip negali suprasti, kodėl patruliai suėmė Džeimį, kol galiausiai išgirsta kaltinamus, kad neva Džeimis iš tikrųjų nužudė savo bendraamžę merginą. Nekalto ir dar visai berniokiško veidelio trylikametis viską neigia, neatrodo jis nei chuliganas, nei koks nors „kietuolis“, tačiau pirmojoje serijoje jo melus netrukus patvirtina pareigūnų išimtas vaizdo įrašas iš automobilių stovėjimo aikštelės, kuriame akivaizdžiai matosi, kaip Džeimis subado savo amžiaus merginą... Šokas ir patiems žiūrovams, nes įtikinama Džeimio pozicija tiesiog bylote bylojo, kad jis nekaltas, kad čia įsivėlusi kokia nors suktesnė istorija, gal būta paauglių režisūros, apsikeista rūbais, keršto akcija, tačiau galiausiai tenka pripažinti, kad Džeimis tą padarė.

Likusios trys serijos vaizduoja skirtingas šios istorijos perspektyvas po fakto, kad Džeimis iš tikrųjų tai padarė. Vienoje serijoje Džeimis, laukdamas savo teismo, kalbasi su nusamdyta psichologe, kuri bando išsiaiškinti paauglio motyvus. Puikus ir nebanalus dialogas, išvengiantis to nenatūralaus holivudinio trileriui būdingo braižo ir patoso. Iš tikrųjų mes matome sutrikusį, besigailintį ir baisiai išsigandusį paauglį, kuris viduje norėtų atsukti visą laiką atgal ir pasielgti kitaip, tačiau niekam negali to pasakyti, todėl jo elgesys prasiveržia provaktyviai. Psichologė kalba apie trylikamečio seksualumą, o Džeimis, pajutęs psichologės palaužiamumą, bando ją suvolioti tiesiai klausdamas, ar jis jai patrauklus. Iš tikrųjų seriale labai prislopintai niuansuojami seksualiniai paauglio troškimai, kuriuos suformavo ne tėvai, ne aplinkinių pavyzdys, bet erotika internete. Viena iš galimų nusikaltimo priežasčių galėjo būti Džeimio atstūmimas iš merginos ir keršto variantai nusižiūrėti internete iš moterų ir merginų nekentėjų puslapių, kur meilės negavę vyrai lieja neapykantos tulžį ir dalijasi scenarijais pasmaugti ar kaip kitaip nužudyti subjektes.

Reiktų paminėti, kad serialo kūrėjai niekur nepabrėžia Džeimio tikrųjų veiksmo motyvų, tiesą sakant, nelabai seriale vaizduojama ir detektyvinė linija, tiesos paieškos, keli detektyvai apklausia kelis niūrius britų paauglius mokykloje, tad veikiau susitelkiama į bendrą įvykių emocinę atmosferą ir veiksmų seką: o kas dabar bus, o kas toliau? Pagrindiniam paauglio vaidmeniui buvo pasirinktas mažai praktikos turintis Owen Cooper, kuris komisijai nusiuntė savo vaizdo įrašą ir serialo kūrėjai iš šimtų kitų atrinko būtent jį. O. Cooper neprofesionalas, neturi aktorinės mokyklos, tačiau jo įgimtas juslingumas šiam vaidmeniui labai tiko, o serialo kritikai jau giria ir pripažįsta kaip įspūdingą debiutantą. Man taip pat labai patiko šio vaikinuko pasirodymas, juolab, kad serialo filmavimas tikrai buvo itin sudėtingai organizuojamas, nes keturios serijos filmuojamos kadru be pertrūkio, tad stebina paauglių susitelkimas, nesutrikimas ir įdirbis, koordinacija ir organika. Operatoriai išties pasistengė, kad sukurtų išskirtinai psichologiškai slogią atmosferą.

Visgi mano mėgstamiausia serija buvo paskutinioji, kurioje vaizduojama Millerių šeima, kai Džeimis nusprendžia prisipažinti ir prisiimti atsakomybę. Tėvas Edis švenčia savo gimtadienį, tačiau iš pat ryto prasideda didžiulis antpuolis, nes kaimynystėje esantys žmonės į juos žiūri kaip į monstrus. Ant Edžio darbo automobilio paliktas vandalų paauglių užrašas sukala paskutines vinis į Edžio karstą ir demonstruoja bendruomenės santykį su tėvais, kurie užaugino monstrą Džeimį. Kaip gyventi motinai, tėvui, vyresniajai seseriai, kai visa šalis žino, kas jie tokie ir niekur nuo viešumos nebegalima pasislėpti, visi juos atpažįsta, nors suvokia, kad iš esmės jie patys juk nieko nepadarė, buvo ir tebėra geri žmonės, tačiau turi kentėti už Džeimį. Dar labiau šioje serijoje nustebina Džeimio aplinka: tėvas nė karto nėra smurtavęs ar kaip nors luošinęs savo sūnų, priešingai – suteikė visus būtiniausius dalykus paaugliui britui, įskaitant ir neribotas valandas internete, tačiau to nepakako...

Serialas šokiruoja ne dėl to, kad Džeimis nužudė paauglę, šokiruoja tai, kad nėra aiškaus klasikinio motyvo. Dar baisiau: geros šeimos geras berniukas padaro neracionalų ir lemiamą žingsnį ir nėra jokio paaiškinimo. Suprantu, kaip serialas gali leisti permąstyti mums, lietuviams, paauglių gyvenimus, pagrobtus ir įtrauktus virtualiosios tikrovės, kur galioja visiškai kiti dėsniai ir bendravimo bei vertybinė sistema, kaip visa tai gali „susidvejinti“ ir sujaukti jaunąjį protą. Per pastaruosius kelis dešimtmečius Lietuvoje paauglių gyvenimas iš vienos pusės tapo autonominis, slaptas ir nepažinus netgi labai įžvalgiems ir geriems tėvams, nes interneto amžiuje visi kontrolės saugikliai yra apeinami. Kita vertus, mūsų Vaikų teisių organizacijos padarė meškos paslaugą, Žiobienė, Šalaševičiūtė ir Šakalienė, kurios kūrė saugios šeimos koncepcijas, remdamiesi skandinavų utopiniais parametrais, padarė viską, kad lietuvių paaugliai turėtų tik teises. Policija negali susitvarkyti su agresyviais paaugliais, tėvai susitvarkyti taip pat negali, mokytojai, iš kurių tyčiojasi ir netgi retesniais atvejais yra smaugiami ir daužomi, irgi nieko negali, nes nepilnametis, jokios socialinės atsakomybės, toks paauglys net su psichologe, jei nenori, nekalbės (nes turi teisę!?), niekas negali padėti, nes jie yra nebaudžiami ir tai jie puikiausiai žino. Atvėrę duris į paauglių fizinio ir psichologinio smurto toleravimą įstatymiškai į savo tikrovę įsivežėme Trojos arklį. Puikiai žinome, kuo viskas baigiasi vargšams trojėnams. Viename facebooke užskaičiau, ar švelnumu ir gerumu, tolerancija kartais neužauginame tokių monstrų kaip Džeimis? Nes juk paaugliams ribų nėra net įstatymiškai...

Tai tik viena iš serialo „Paauglystė“ samprotavimo perspektyvų, galimi juk ir kiti interpretavimo aspektai. Ar Džeimis yra bendrakultūrinis produktas, ar jis turi savo sąmonę ir atsakomybę kaip individas? Mūsų žiniasklaidoje dažnai traktuojama, kad smurtautojas yra auka, nes tik sužeistas žmogus puola kitą, tačiau ar visada būna tik šitaip? Šiaip serialas nėra kažin koks stebuklas, tačiau man patiko pasirinkta jo strategija niuansuotai plėtoti padarinių kelias skirtingas perspektyvas, susitelkti ne į tipinius paauglių smurtinius atvejus, o būtent į tokius, kurių vienu šabloniniu sakiniu nepaaiškinsi. Pavykusi skandinaviško-britiško stiliaus drama, gyvi dialogai, įtikinama vaidyba ir situacijos leidžia serialu patikėti, kad jis sutelktas atviriems klausimais dabarties visuomenei, tėvams, mokytojams, policijai ir teisininkams. Bet bendriausias tikriausiai tebėra: kaip užauginti dorą ir empatišką žmogų, kuris gebėtų būti žmogus pačia plačiausia prasme.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Nenad Veličković "Sachibas. Impresijos iš depresijos"

 

Nenad Veličković. „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ – Vilnius: Slinktys, 2024. – p. 184.

„ ... (prisimeni, grįžę iš skvočo, kartu žiūrėjome reportažą). Sviedinio, kuris pražudė septyniasdešimt duonos eilėje laukusių žmonių, skeveldros. Girdėjau pasakojimus, kad žuvo ir eilėje ledų laukę žmonės, bet žiniasklaida apie tai neskelbė. Nes kai žmonės žūsta eilėje prie duonos, įvyksta tragedija, o kai žmonės, kurie eilėje laukė ledų – komedija. Kas per apgultis, jei pardavinėjami ledai? (p. 168).“

„Mielasis, lagaminai sukrauti! (Ne tie, kuriuos man padovanojai, nes kiemas išklotas trinkelėmis vadinamais akmenimis. Tos trinkelės mūsų lagaminams yra tai, kas lėktuvams ir laivams – Bermudų trikampis.) Maišuose – išprievartautų moterų ir našlių darbo kilimai bei drabužiai. (Turėjau jų pripirkti, nes aukcioną vedė ambasadorių žmonos.) (p. 167).“

Sveiki, skaitytojai,

Bandau prisiminti, kada paskutinįkart skaičiau linksmą ir juokingą knygą, tačiau neprisimenu. Tik skaitydamas bosnių autoriaus, 2025 metais viešėjusio Vilniaus knygų mugėje, Nenad Veličković (g. 1962) romaną Sachibas. Impresijos iš depresijos (bosn. Sahib. Impresije iz depresije), kurį į lietuvių kalbą išvertė Kristina Tamulevičiūtė, o išleido leidykla Slinktys, pamaniau, kad mano skaitomos knygos pernelyg rimtos, kad iš tikrųjų apie didžiules tragedijas galima literatūroje kalbėti ironiškai, linksmai. Aišku, galioja tas status quo, kada tik žydai gali kalbėti apie Holokaustą juokingai, nes kitu atveju bus antisemitizmas, tiktai tokie kaip Balys Sruoga, kuris išgyveno koncentracijos stovyklos siaubą, gali šitaip karikatūriškai ir ironiškai perteikti „gyvenimą“ tomis sąlygomis, nes kitaip būtų pasityčiojimas iš Antrojo pasaulinio karo aukų.

Panašiai ir bosnių rašytojas žvelgia į Bosnijos ir Hercegovinos tikrovę, nestokodamas ironijos, šaržavimo, paradoksų ir netgi grotesko savo romane, kuris pirmąkart originalo kalba pasirodė 2002 metais. Taigi po Balkanų karų siautulio praėjus ne tiek daug laiko, tad skaitant romaną galima pajusti Jugoslavijos subyrėjimo tragediją, besikuriančios Bosnijos ir Hercegovinos tikrovę prieš 23 metus, tačiau knyga nė kiek nepaseno, o, sakyčiau, turi šiek tiek sąsajų su Lietuvos dešimtuoju dešimtmečiu, taip ironiškai vaizduojamu R. Kmitos romane Pietinia kronikas.

Teko prieš kelerius metus keliauti po Bosniją ir Hercegoviną. Labai savita ir kitokia šalis visomis prasmėmis. Pastebėjau didelį savo paties susidomėjimą apskritai Balkanais, jų kultūra ir istorija, tad ir literatūroje stengiuosi nepraeiti pro šių šalių rašytojų taip retai lietuviškai verčiamas knygas. Sachibas. Impresijos iš depresijos – tai 76 elektroninių laiškų knyga. Epistolinė romano kompozicija pasiteisino, nes fragmentuose pagrindinis veikėjas Sachibas, rašo savo mylimajam gėjui Džordžui laiškus apie savo puikiai apmokamą misiją Bosnijoje ir Hercegovinoje, tačiau sugeba perteikti įvairius tikrovės elementus. Po Balkanų karų vakariečiai suskubo su humanitarine pagalba ir daug ką atstatinėjo, kūrė, steigė, kad tik bosniai, kroatai ir serbai galėtų grįžti iš ES ir gyventi savo šalyje, kad nebekiltų sumaištis. Priminsiu, kad Bosnija ir Hercegovina yra iki šių dienų labai išskirtinė, nes joje kalbama trimis kalbomis, sudėtinga valdymo forma, himnas ir religija. Bosniai – musulmonai, serbai – pravoslavai, kroatai – katalikai.  Galite tik įsivaizduoti, kaip sudėtinga priimti kokį nors progresyvų įstatymą.

Vienas svarbiausių knygos niuansų yra Sachibo seksualinė orientacija, kuri vienaip ar kitaip persismelkia Džordžui skirtuose laiškuose. Intriga kuriama ir dėl to, kad Džordžas pavyduliauja savo mylimajam dėl vairuotojo Sakibo, apie kurį Sachibas dažnai rašo. Homoerotiniai intarpai labai naivūs ir paviršutiniški, pagrįsti ne psichologiniais niuansais, bet muilo operos principais ir kūniškumu. Nepanašu, kad Džordžas ir Sachibas turėtų gilesnius santykius nei vien atsipalaidavimą, seksą ir laisvalaikį. Laiškuose mažai minimas jų ankstesnis gyvenimas, o pasiilgimas labai aistringas ir neįtikėtinas, tačiau knygos pabaigoje paaiškėja, kodėl viskas būtent šitaip deklaratyvu. Veikėjas netgi laiškuose šmaikštauja: „Nes jei būtume norėję sustabdyti ir suvienyti, būtume surengę gėjų paradą ir visi būtų susivieniję tam, kad užmuštų kuo daugiau pederastų. Čia tėvai pultų į depresiją sužinoję apie sūnaus troškimą tapti balerūnu, o išvydę jį gėjų parade, mirtų iš gėdos. Sūnų jie mieliau matytų be pėdų, nei apsiavusį puantus. (Tai suprantama, nes pasaulio baleto pirmenybėse bosniai paskutiniai, o neįgaliesiems skirtame tinklapyje – pirmi. Jei manai, kad perdedu, perskaityk kokio nors vietinio eksperto pareiškimą apie tai, jog neįgaliųjų tinklinio komandai trūksta jaunų talentų.) (p. 131).“

Nenad Veličkovič

Vienas svarbiausių knygos išskirtinių bruožų – sarkazmas ir ironija. Tekstas nepaprastai linksmas, sakyčiau, netgi juokingas, kad net sunku patikėti, jog taip autorius ironizuoja valstybės procesus, kitą vertus, suprantama, nes visi šie socializmo ir kapitalizmo paradoksai kuria absurdiško pasaulio vaizdinį. Būtent socialinių valdžios valdymo formų ir atsiranda šis absurdiškumas. Manau, pasirinkti vakarietį kalbėti apie Balkanus ir Bosniją buvo puiki strategija, nes Sachibas pasitarnauja kaip antipodas prie socializmo pratusiems Balkanų gyventojams: tik priešybėje išryškėja santvarkų paliktos traumos, nužmogėjimas.

Įdomu dar ir tai, kad kapitalistai, kurie save laiko labiau civilizuotais, taip pat atskleidžiami kaip industrinės vartotojiškos visuomenės aukos. „Brangusis Džordžai, socializmas čia išaugino penkiasdešimt kartų, kurie iki keturiasdešimties laukė pirmojo darbo, o po keturiasdešimties – pirmosios pensijos. Su jais nieko rimto neįmanoma nuveikti, nesvarbu, su kuo turėsi reikalų: valstybės prezidentu ar stovėjimo aikštės sargu (p 103).“ Kita vertus, Sachibas dvilypis veikėjas, linkęs mąstyti kaip globalistas ir pratęs prie patogumų, tad nevengia pasiskųsti: „Jų tualetinis popierius mane varo iš proto. Toks plonytis, kad vienam kartui išnaudoji pusę ritinio. Bet, tiesą sakant, geriau toks nei jokio, jau nekalbu apie tą sunormuotą lapeliais, kuris toks kietas, kad prieš sėsdamas ant klozeto turiu atsiplėšti norimą kiekį ir ilgai trinti tarp delnų“ (p. 21). Nevengia kaip imperialistinės šalies palikuonis naudotis savo misionieriaus teisėmis, kalbėdamas apie Sakibą ne kaip apie darbuotoją, o kaip apie tarną: „Sekmadienio rytais jis atneša karštų bandelių. Vakarais, jei einu pėsčiomis, palydi namo. Kai lyja arba kai tingiu eiti iš ofiso. Sakibas man parūpina pietus, kai esu pagiringas, vežioja specialias sriubas (jos verdamos kažkokiame rajone ant kalvos, pats nežinočiau, kaip iki ten nuvažiuoti), kai sirgau, virė man arbatas ir padėjo išprakaituoti. Sakibas man atstoja pirštinę, padedančią apsisaugoti nuo šios galimai užkrečiamos pasaulio dalies (p. 77).“

Nemažai ironijos sukelia pagrindinio veikėjo Bosnijos tikrovės vertinimas ir lyginimas su Vakarais. Mes, lietuviai, esame išgyvenę laukinį gariūnmetį, tad žinome, kas yra piratavimas ir dejavimas dėl skurdo. Autorius vis įgelia ir šaiposi iš primityvių bosnių elgsenos ir kultūros modelių, ryškindamas kaip socializmas ir pokarinis skurdas verčia bosnius jaustis ir suktis. „Tada aš jo paklausiau, ar normalu, kad šie vagys uždirba daugiau už patį Stingą. <...> O Sakibas man atsakė, kad Stingas vis tiek turi didelį namą, kitaip nei tie vargšai, kurie kompaktines plokšteles pardavinėja pakelėse. Kodėl, klausė jis, tuos žmones turėčiau laikyti vagimis? Jie – kaip bitės, apdulkinančios augalus (p. 120).“

Vietos papročiai perteikiami beveik kaip Emiro Kusturicos filmai, pavyzdžiui, vien vestuvių papročiai su daugybe maisto, apkabinimų Sachibui kelia ir smalsumą, ir pasišlykštėjimą. Kaip, beje, ir perpardavinėjimo kultūra, senų automobilių turgus, dirbtinio medaus siūlymai pakelėse, druska barstomi keliai ir batai su baltomis dėmėmis nuo tų druskų. Romaną norisi ištisai ir išilgai cituoti, nes, atrodo, Veličkovičius vis atranda neįtikėtinų paradoksų, kurie kelia ir juoką, ir siaubą, nes skaitytojas suvokia, kad vakariečiui nelemta suvokti visų Bosnijos ir Hercegovinos kultūrinių niuansų, kaip vakariečiams perprasti, pvz., buvusių sovietinių šalių mentaliteto. Pasirinkęs vakarietiškojo gėjaus kaukės principą, Veličkovičius ryškina militarizmą su patogiu gyvenimu, vyriškumą su antivyriškumu, socializmą prieš kapitalizmą, tad neretai misionieriams, kaip teigia Sachibas, svarbu yra ne altruistiniai polinkiai, Bosnijos padėties gerinimas, bet iš tikrųjų iš viso to užsidirbti, tad laiškuose Džordžui, kurį vadina Tinkiu Vinkiu, nuolatos kurpia grandiozinius scenarijus, kaip kurs muilo operą, siūlys scenarijų, atidarys šunų veisyklą, apmokestins Kroatijos pakrančių namukus, iš tikrųjų parodydamas, jog jis, kaip vakarietis, nors ir mato daug perspektyvų, tačiau yra bejėgis pakeisti ne tik bosnių tikrovę, bet ir jų mentalitetą.

Nesuklysiu sakydamas, kas Sachibas. Impresijos iš depresijos turi donkichotizmo, kuris literatūros formomis geba perteikti Europos persitvarkymo veidą, geba išryškinti žmonių skirtybes, ydas ir brėžia tariamai trokštamų permainų ir progreso butaforiją, to progreso neįgalumą ir neįmanomumą. Bosniai, kurie mato ES kaip galimybę prasiveržti ir užsidirbti, vakariečiai į bosnius žvelgia geriausiu atveju kaip į antrarūšius lauko arklius, kuriems galima mokėti dvigubai mažiau už dvigubai didesnį darbą. Manau, knyga yra ne vien apie Bosnijos ir Hercegovinos istoriją ir tragedijas, knyga išėjo kaip euroromanas, tiesa, puikus, nes klišės pasitarnavo atskleisti europiečių socialinės tikrovės dvilypumui, kitaip sakant, man šioji knyga apie galios žaidimus, t. y. apie dominuojančius ir vergus, apie privilegijuotuosius ir juos aptarnaujančius – štai taip Veličkovičius atskleidžia misionierių humanitarinės pagalbos kėslus. Ar būtų vakariečių organizacijos atvykusios į Bosniją „sutvarkyti šalies“, jeigu jie patys nebūtų iš to gavę naudos? Nors romanas lengvas, jo formos klišinės ir šabloniškos, tačiau kaip pagaviai ir gyvai per jas atsiveria Europos veidas, vertybės, kapitalizmo ir socializmo dvikova, kaip taikliai demaskuoja socialinį žmonių rūšiavimą tolerancijos ir taikos siekimo laikais. Neapsigaukite, knyga, nors ir turi LGBTQ+ dėmenį, tačiau knyga ne apie tai, ji kur kas platesnė, gilesnė ir įdomesnė, nei galėtumėte pamanyti.

„Dvi mūsų geriausios valytojos yra baigusios pedagogikos akademiją. Kodėl valo tualetus, kai galėtų dirbti vaikų darželiuose? Nes darželių mažėja, o mūsų tualetų daugėja. Tai – puikus įrodymas, kad kapitalizmas yra už socializmą geresnė sistema. Pereinamojo laikotarpio šalyse už rūpestį kapitalizmo ekskrementais mokama daugiau nei už rūpestį socializmo vaikais. Mano misija – pasistengti, kad vietos gyventojai prie to priprastų (p. 153).“

P. S. Knygą išvertė Kristina Tamulevičiūtė, kuri vienu metu gyveno Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje Sarajeve, kur gimė ir iki šių dienų universitete dėsto Nenand Veličkovič. Rašytojas yra laikomas vienu svarbiausiu šiuolaikinių Bosnijos ir Hercegovinos literatūros balsų. Jo kūryba dažnai nagrinėja sudėtingą Bosnijos istoriją, ypač XX amžiaus pabaigos karą ir jo pasekmes visuomenei. Veličkovičius nevengia aštrių socialinių ir politinių temų, kritikuodamas nacionalizmą, korupciją ir kitas šalies problemas. Kai keliavau per Bosniją ir Hercegoviną, skaičiau pačios Kristinos Tamulevičiūtės esė knygą Pasakojimas apie vieną miestą (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013), kuri nepaprastai priartino mane prie Sarajevo ir šios šalies, leido kitaip pamatyti šalį.

Jūsų Maištinga Siela