Gongshi, suiseki – akmenų menas, filosofija ir grožis apie akmenis (kas tai?)

Gongshi Kinijoje

Gongshi, arba mokslininko akmenys, yra natūraliai susiformavę akmenys, kuriuos Kinijos mokslininkai ir intelektualai šimtmečius vertino dėl jų unikalios formos, tekstūros, spalvos ir garso, kurį jie skleidžia juos palietus. Šie akmenys nėra tiesiog dekoratyviniai objektai; jie yra giliai įsišakniję Kinijos kultūroje ir filosofijoje, atspindėdami daoizmo, konfucianizmo ir budizmo principus. Idealiu gongshi laikomas akmuo, kuris yra asimetriškas, perforuotas, raukšlėtas ir plonas, tarsi būtų suformuotas pačios gamtos dvasios. Jų formos dažnai primena miniatiūrinius kalnus, urvus ar kitus gamtos peizažus, kviesdami į kontempliaciją apie didingą pasaulio tvarką ir žmogaus vietą jame.

Kinijoje gongshi turėjo ir tebeturi daugialypę prasmę. Istoriškai jie buvo neatsiejama mokslininko studijos dalis, simbolizuodami rafinuotumą, intelektualumą ir harmoniją su gamta. Akmenys buvo naudojami kaip meditacijos ir įkvėpimo šaltinis, padedant intelektualams atsiriboti nuo kasdienybės šurmulio ir susitelkti ties mokslu, poezija ar kaligrafija. Gongshi taip pat buvo vertinami kaip meno kūriniai ir dažnai tapdavo dovanojimo, kolekcionavimo ir prekybos objektais. Aukštos kokybės akmenys galėjo būti labai brangūs ir perduodami iš kartos į kartą kaip šeimos relikvijos. Be to, gongshi kartais turėdavo ir religinę reikšmę, būdami altorių ar šventyklų puošmena, simbolizuojanti amžinybę ir nemirtingumą.

Nors gongshi yra giliai įsišakniję Kinijos kultūroje, jų unikalus grožis ir simbolinė prasmė patraukė ir kitų kultūrų dėmesį. Japonijoje panašūs akmenys, vadinami suiseki, taip pat yra vertinami dėl jų estetinės ir kontempliatyvios vertės, nors japonų požiūris dažnai būna minimalistiškesnis. Vakaruose gongshi pirmiausia yra žinomi kaip meno kūriniai ir kolekcionavimo objektai. Jie vertinami dėl savo neįprastos formos ir natūralaus grožio, kartais netgi lyginami su abstrakčiuoju skulptūros menu. Vis dėlto, Vakarų kultūroje dažnai prarandamas gilus filosofinis ir kultūrinis kontekstas, kuris gongshi suteikia ypatingą reikšmę Kinijoje. Nepaisant to, susidomėjimas gongshi pasaulyje auga, o jų vertė kaip unikalių gamtos ir kultūros artefaktų yra vis labiau pripažįstama.

Gongshi Japonijoje – suiseki

Japonijoje yra žinomi kaip suiseki (水石), pažodžiui reiškiantys "vandens akmuo". Šis pavadinimas pats savaime atspindi vieną iš pagrindinių suiseki vertinimo aspektų – akmens gebėjimą sužadinti vandens ir su juo susijusių gamtos peizažų, tokių kaip salos, pakrantės ar kriokliai, įspūdį. Nors suiseki tradicija atkeliavo į Japoniją iš Kinijos, per šimtmečius ji įgavo savitą estetiką ir reikšmę, pritaikytą japonų kultūrai ir meniniam skoniui.

Japonijoje suiseki nėra tik gražūs akmenys, o veikiau miniatiūriniai gamtos peizažai, skirti kontempliacijai ir estetinio pasitenkinimo teikimui. Japonai vertina suiseki dėl jų sugebėjimo sužadinti mitate (見立て) – gebėjimo įžvelgti akmenyje gamtos esmę, net jei jo forma nėra tiesioginė realaus objekto kopija. Idealus suiseki turėtų būti natūraliai susiformavęs, pasižymėti harmoningomis proporcijomis, subtiliomis linijomis ir tekstūra, kuri sufleruoja apie ilgalaikį gamtos jėgų poveikį. Spalva taip pat svarbi, dažnai pirmenybė teikiama prislopintoms, natūralioms spalvoms. Svarbu ir akmens stabilumas bei svoris, suteikiantys jam tvirtumo ir ilgaamžiškumo pojūtį. Aukščiausios klasės suiseki dažnai turi kodawatari-kan (古渡り感) – senatvės ir laiko patirties pojūtį, tarsi akmuo būtų ilgai glūdėjęs gamtoje.

Suiseki Japonijoje yra glaudžiai susijęs su kitomis tradicinėmis meno formomis ir estetiniais principais. Jie dažnai eksponuojami kartu su bonsai, sukuriant darnią gamtos miniatiūrą, kur akmuo gali simbolizuoti žemę, o bonsai – medį. Suiseki taip pat užima svarbią vietą tokonoma – specialioje nišoje tradiciniuose japonų namuose, skirtoje meno kūriniams eksponuoti, taip pabrėžiant akmens vertę ir grožį. Be to, suiseki gali būti naudojami kaip kontempliacijos objektai ar dekoracijos arbatos ceremonijos metu, atspindintys wabi-sabi filosofiją, kuri vertina paprastumą, netobulumą ir efemeriškumą. Taigi, suiseki japonams yra ne tik kolekcionavimo objektas, bet ir būdas artimiau patirti gamtos grožį, skatinti ramybę ir harmoniją savo viduje.

Gongshi ir suiseki Europoje ir Šiaurės Amerikoje

Vakarų civilizacija, apimanti Europą ir Šiaurės Ameriką, susidomėjo unikaliais Kinijos gongshi ir Japonijos suiseki akmenimis palyginti neseniai, daugiausia XX amžiaus antroje pusėje. Nors pavieniai meno entuziastai ir kolekcionieriai galėjo atrasti šį neįprastą meną ir anksčiau, platesniam visuomenės pažinimui ir įvertinimui reikėjo laiko. Iš pradžių šie akmenys dažnai buvo pristatomi kaip egzotiški Azijos meno artefaktai, neatsiejamai susiję su Vakaruose anksčiau populiarumo sulaukusiais bonsai ir penjing menais. Europoje ir Šiaurės Amerikoje gongshi ir suiseki patraukė dėmesį pirmiausia savo išskirtiniu estetiniu patrauklumu ir natūralia, dažnai neįprasta forma. Žiūrovus žavėjo akmenų gebėjimas priminti įvairius gamtos peizažus, sužadinti vaizduotę ir sukurti subtilią ramybės bei kontempliacijos atmosferą. Vakarų kolekcionieriai ir meno mylėtojai ėmė vertinti akmenų formą, spalvą, tekstūrą ir jų retumą. Skirtingai nuo gilių kultūrinių ir filosofinių asociacijų, būdingų Rytų tradicijoms, Vakarų požiūris dažnai buvo labiau orientuotas į akmens vizualinį ir skulptūrinį aspektą.

Vis dėlto, augant bendram susidomėjimui Azijos kultūra ir menu, Vakarų kolekcionieriai ir meno mylėtojai pradėjo gilintis į gongshi ir suiseki kultūrinę bei filosofinę reikšmę. Buvo pradėtos rengti specializuotos parodos, leidžiamos informatyvios knygos ir straipsniai, siekiant pristatyti šį unikalų meną platesnei auditorijai. Formavosi vietinės suiseki asociacijos ir klubai, vienijantys entuziastus, kurie noriai mokėsi akmenų vertinimo principų, dalijosi savo sukauptomis kolekcijomis ir propagavo šį meną. Keletas žymių tyrinėtojų ir meno istorikų reikšmingai prisidėjo prie gongshi ir suiseki pristatymo bei analizės Vakarų pasaulyje. Vincent Covello ir Yuji Yoshimura savo fundamentaliu veikalu "The Japanese Art of Stone Appreciation: Suiseki and Its Use With Bonsai" padėjo pagrindus Vakarų supratimui apie suiseki ir jo ryšį su bonsai menu. Felix G. Rivera, žymus suiseki entuziastas ir tyrinėtojas, savo gausiais straipsniais ir knygomis aktyviai skleidė žinias apie šį meną Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Kinų meno žinovas ir prekiautojas Kemin Hu savo knyga "The Spirit of Gongshi: Chinese Scholar's Rocks" atvėrė Vakarų skaitytojams gongshi pasaulio subtilybes. Žymus kinų meno kolekcionierius Richard Rosenblum savo įspūdinga gongshi kolekcija, pristatyta tiek parodose, tiek knygoje "Worlds Within Worlds: The Richard Rosenblum Collection of Chinese Scholars' Rocks", taip pat prisidėjo prie šio meno populiarinimo. Galiausiai, Thomas Elias ir Hiromi Nakaoji, įkūrę Viewing Stone Association of North America (VSANA), aktyviai organizuoja renginius ir leidžia informacinius biuletenius, skirtus gongshi ir suiseki sklaidai Šiaurės Amerikoje. Šių ir kitų dedikuotų asmenų dėka gongshi ir suiseki pamažu atranda savo nišą Vakarų meno ir kultūros peizaže, praturtindami jį savo unikaliu natūraliu grožiu ir gilia filosofine potekste. Nors Vakarų požiūris dažnai skiriasi nuo tradicinio Rytų suvokimo, susidomėjimas šiuo menu nuolat auga, o jo vertė kaip savito dialogo tarp žmogaus ir gamtos yra vis labiau pripažįstama.

Lietuvoje?

Prieš keletą metų, dar 2011 metais, naujienų portalas Delfi publikavo straipsnį pavadinimu "Suiseki: akmenyje atgyjantis pasaulis", kuris rodo, kad bent jau suiseki terminas ir pagrindiniai šio meno principai buvo pristatyti Lietuvos visuomenei. Straipsnyje buvo aprašoma suiseki meno esmė, jo ryšys su gamta ir vertinimo kriterijai. Tai leidžia manyti, kad tam tikras informuotumo lygis apie šį meną Lietuvoje egzistuoja.

Tačiau, ieškant informacijos apie aktyvias gongshi ar suiseki praktikuojančių bendruomenes, klubus ar reguliarias parodas Lietuvoje, rezultatai yra riboti. Tai leidžia daryti prielaidą, kad šis menas nėra plačiai praktikuojamas. Vis dėlto, atsižvelgiant į augantį susidomėjimą Rytų kultūra ir menais visame pasaulyje, yra tikėtina, kad Lietuvoje taip pat yra pavienių entuziastų, kurie domisi ir galbūt praktikuoja šį unikalų akmenų vertinimo meną savo asmeninėse kolekcijose ar kuriant kompozicijas.

Norint tiksliau sužinoti apie dabartinę gongshi ir suiseki meno praktiką Lietuvoje, reikėtų ieškoti informacijos meno galerijose, susisiekti su Lietuvos bonsų ar sodininkystės bendruomenėmis, nes šie menai dažnai būna susiję, arba ieškoti specializuotų meno forumų ir grupių internete, kuriuose galėtų būti Lietuvos entuziastų.

Maištinga Siela