Sveiki, skaitytojai,
Ketvirtadienis praėjo
lengvai, tačiau po širdimi vis tiek kažkoks nerimas kaip koks kirminas graužia.
Tai viena iš tų dienų, kada viskas einasi kaip per sviestą, tačiau begalinio
džiaugsmo dėl to nėra. Energija tarsi užgniaužta, o medituoti nesinori, nes
greit dėl miego stygiaus paroje tiesiog užmiegu ir miegu 2-3 gražias valandas,
tad vakare nebelieka kitiems dalykams laiko, tik ruoštis kitos dienos darbams.
Kartais tas algoritmas erzina,
žinokite, o kai sėdžiu apmąstyti pozityvia perspektyva dienos, visgi belieka
džiaugtis ir fiksuoti, jog viskas, nepaisant to, kad trūko energijos ir
svaigulio, buvo gerai, nes stabilu. Norisi nuotykių, norisi linksmybių, norisi
keliauti, tačiau kaip ir dažnas iš mūsų esu priverstas tiesiog gyventi įprastą
socialinį gyvenimą ir ieškoti toje tikrovėje atsvaros. Neišvengiu tokiu dienų,
bet svarbiausia, tikriausiai, jas sąmoningai atpažinti, įvardinti,
nesipriešinti, juk galų gale yra taip, kaip yra.
Šiandien pasidalijau
knygos „Aristotelis ir Dantė atskleidžia visatos paslaptis“ apmąstymais su
Jumis. Maniau, kad nesuspėsiu, maniau, pasiliksiu savaitgaliui, dar liko šiokių
tokių darbų, vėl neapsuktas ratas aplink kvartą, bet bent prieš miegą
pažiūrėsiu gerą filmą ir artimiausiu atsiliepimu pasidalysiu su Jumis. Juk tai ir
yra kasdieninė laimė – stabilumas, ritmas, rutina, kuri pasirodo visu gražumu,
įsiėdusi iki kaulų, bet prisiminus kitų dienų perspektyvas, kada viskas
dinamiška, tada pasiilgsti tokių šaltesnių, pilkesnių ir „robotiškų“ dienų kaip
ši.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą