Rūta Vyžintaitė. „Liuksemburgo
jūra“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – p. 132.
***
dėl visko kaltas ledynas
dėl upės šitos
šito miesto
dėl jame rūkstančių meilės naktų
dėl gėlių ir pavasario
dėl savęs ir manęs
tartum elniai
paskui tirpstantį
geismą
atklydusių
(p. 37)
Sveiki, skaitytojai,
Sulaužiau sau duotą
priesaiką iki vėlyvojo rudens nepirkti knygų, bet nusipirkau. Šią. Užsukau į
knygyną, nes reikėjo laukti draugo, tad sakau, pasišildysiu tarp naujų knygų ir
į rankas – velniai rautų! – papuolė Liuksemburgo jūra, Pirmosios
knygos konkurso 2024 metų poezijos sekcijoje laimėjusi Rūta Vyžintaitė
(Lajienė). Jau kuris laikas nebestebėjau šios serijos knygų laureatų, buvau
apskritai nutolęs ir nuo poezijos, ir nuo lietuvių autorių, bet tąkart knygyne
paskaičiau kelis eilėraščius ir susinervinau, nes jie man labai patiko. Nebegalėjau
nenusipirkti, o dabar ji jau pribraukyta pieštuku priešais mano kompiuterį ir
turiu šį bei tą apie ją pasakyti.
Pirmiausia – šaunus rinkinio
pavadinimas! Tokio nei labai susapnuosi, nei labai logiškai išgalvosi. Nieko apie
kadaise radijo bangomis gaudomą Liuksemburgo radijo stotį nežinojau,
visur tik – Amerikos balsas, tad šis bei tas buvo nauja. O pasirodo, tai
buvo viena iš tų radijo stočių, kur lietuviai nelabai suprasdami anglų ir
prancūzų kalbas vis tiek galėjo laisvai klausyti vakarietiškos muzikos ir tokiu
būdu pasijusti laisvi. Autorė save pristato ne tik kaip žurnalistę, bet kaip ir
90-ųjų vaiką, kuriai teko augti laukiniais gariūnmečio laikais ir
tikriausiai iš tėvų ir kitų artimųjų pažinti ankstesnį sovietinį gyvenimą, perprasti
A. Tarkovskio Stalkerio kitokias reikšmes. „Liuksemburgo jūra“ – tai
užuomina į laikotarpio ilgesio simboliu tapusį „Liuksemburgo radiją“, į svajonę
kartais neįmanomumo, į mažų dalykų dideles jūras,“ – sako autorė
atgaliniame viršelyje.
Poezijos knygą struktūriškai
sudaro trys dalys: ilgosios bangos, trumposios bangos, trikdžiai. Man asmeniškai
labiausiai patiko pirmoji dalis, labiausiai ją išjaučiau, tapatinausi,
supratau. Nesuklysiu sakydamas, kad knyga labai kaunietiška, visur Laikinosios
sostinės ženklų, tikrinių daiktavardžių, o subjektė dažnu atveju atlieka
stebėtojos, tarnės ir metraštininkės vaidmenį. Kauko laiptuos čiulba
budintis strazdas / nepaklysit – žemėlapiai teka krauju / ir per minutę šešias
dešimtis kartų / kompasas plazda (p. 16). Ilgosios bangos aprėpia
didžiulį geografinį ir istorinę platumas. Čionai suteka istoriją nuo indoeuropiečių
atsikraustymo prie ištirpusių (mirusių) šaltų lietuviškų ledyno ežerų iki
kelionių pro Lenkiją į Prahą ir kitus pasaulio miestus. Autorė įtraukia ir savo
giminės istorijas: bendra mūsų latgališka baba / dalgiu šviesą dalina į
dieną ir vakarą / švelniu mostu patrumpina kalbą į kitą, bet dar nesvetimą (p.
24). Tačiau šie žvilgsniai į praeitį, į istorinius-kultūrinius kontekstus
lengvi, paviršutiniški, žadinantys istorijas apie istorijas, kuriose nėra
patirčių, yra tik aprėpiamas praėjusių istorijų nostalgiškas lipdinys. Bet,
tiesą sakant, ar ne iš to paties jausminio tapatumo rašė ir Sigitas Geda bei
kiti, pertransformuodami laikmečius, kai poetai dar nebuvo gyvenę? Kita vertus,
poetė tik iškelia, bet nieko giliamintiškai neteigia.
mokos iš kregždžių /
Jurgis Kairys / sukti virš Nemuno kilpas (p. 65). daktare Basanavičiau, / pagydyki
mane nuo Prahos / nes naktį pabundu vis išpilta Vltavos (p. 112).
Be giminių dar svarbios lengvai atpažįstamos istorinės asmenybės, kurios koreliuoja
su geografinėmis vietovėmis, sujungdamos subjektės dabarties patirtis su praeitimi.
Nemažai eilėraščiuose
istorinių XX amžiaus nuotrupų, iliustruojančių subjektės santykį su istoriniu
laiku, pvz., čionai rasite partizaną senelį, kepantį kiaušinienę drebančiomis
rankomis, tremčių istorijas, Sausio 13-osios įvykius, kaip subjektė dar tebuvo
vaisius motinos gimdoje, Baltijos kelio, žydų geto išgyvenimus, tą patį
Tarkovskio Stalkerį, kuriems iš esmės Rūta Vyžintaitė skiria kur kas
daugiau dėmesio nei dabarties laikmečiui, pvz., COVID-19 ar hipsterių,
intelektualų, globalistų ir jaunimui su atviromis durimis į pasaulio galimybes tikrovei
įprasminti. Šiuo atveju, sakyčiau, išskirtiniai eilėraščiai iš trečiosios dalies
trikdžiai, kuriame poetė skiria dėmesio dabarties karo kontekstams ir
siaubui išreikšti: eilėraščiai neinformatyvūs, lakoniški, daug atpažįstamų aliuzijų.
Man pasirodė, kad trumposios
bangos labiau susitelkia į patį Kauną kaip svarbiausią eilėraščių vyksmo
epicentrą, eilėraščiai lakoniškesni. Kai kurie eilėraščių raiškos būdai ir man
priminė miesto poetės Juditos Vaičiūnaitės poeziją, pastaroji taip pat turėjo
Kaunui daug sentimentų, nes čia buvo gimusi ir užaugusi. Koks tas Kaunas pas R.
Vyžintaitę? Pats gyvenimas: tapatus, atskirtas ir kartu susiliejęs. Dažna
poetės ypatybė simbolius ir vaizdinius prilyginti pačiam gyvenimui. Gintarė
Bernotienė savo recenzijoje pažymėjo, kad poetės kaip svarbiausia ir
išskirtiniausia ypatybė yra netikėta tarnės/rūbininkės pozicija mieste, pastarasis
kaip veikėjas karnavališkai dalyvauja savo istoriniuose vyksmuose, o subjektė
yra liudytoja, atspindys Kauno balutės dugne.
Kaip vienas svarbiausių
poetinių įvaizdžių yra upės leitmotyvas, dažnu atveju pats Nemunas, kuris
ašaras braukosi į tiltą, bet bendriausia prasme upė teka kaip banga, kaip
Liuksemburgo radijo bangos į ilgį, neša laiką, virsmą, žinias, pokyčius, tačiau
krante gyvenimo laikas teka kitokiu miesto ritmu, subjektei svarbu laiko sruvenimo
motyvas, pvz., skelbimas maximoj, kuriame „parduoda armoniką“ / skamba lyg
atsisveikinimas / <...>atsuku gegužę / atšaukiu karą / pripučiu obelis /
visas rajono senutes / prikeliu iš albumų (p. 35). Subjektė rekonstruoja
laikmetį, pabrėždama laiko tėkmės kaip upės magines galimybes, kurių tikrovėje nėra.
Kitaip sakant, didžioji eilėraščių dalis yra apie tariamą laikmečio tėkmės
teleportaciją ir atminties patirtos arba perduotos kažkieno kito liudijimo
įžeminimą.
o kas jeigu kelio tamsoj
žibąs ženklas A1 / ir reiškia / AŠ
VIENAS (p. 74). Asociacijų ir pirminio impulso
eilėraščių dinamiką išduoda ir dažną poetės ypatybę kurti alternatyvias
tikroves ar prasme jeigu kas, t. y. jeigu matome ne tą, ką matome; jeigu
suvokiame ne tą, ką suvokiame. Maištas prieš tikrovėje esančias normas
pasireiškia kaip bandymai tą tikrovę pakeisti per kitokią subjektės
perspektyvą, tačiau į filosofinę mintį, tenka pripažinti, eilės neišsiplėtoja. Dažnai
tokį impulsą padiktuoja atsitiktinis rimas, pvz:. pankas-panas, A1-aš vienas
ir t. t. Tiesa, rinkinyje pasižymėjau ne vieną man patikusią ir kiek netikėtą
metaforą, pvz.: senai lempai drugys rašo meilės diktantą / obuolys – bum – į
sutemas krenta (p. 107); iš tiesų – mes visi tik sumuštinukai / visatos šermenų
kambarėlyje (p. 125).
Be šampano ir pokalbių
balkonuose virš kaštonų iš šios kartos poetų tikrovės ir be karo Ukrainoje
dvelkteli į lietuvių poeziją šiuo metu labai besibraunanti klimato kaitos ir
ekologijos tema. Tiesa, apskritai šiuolaikinio laikmečio ženklų pas R.
Vyžintaitė nėra daug: nėr kur lapei nušalti galiuko / netgi baloms nėra
ramybės / ir visi besmegeniai negimę / debesuos desperatiškai rūko (p. 96).
Apskritai rinkinys apie
istorinį laiką, o subjektės santykiai su miestu, kultūra, gyvenimu ir judėjimu išreiškiami per laiko nuotolį, distanciją. Panaši tendencija ir lietuvių prozoje, esame
labai įsigilinę į istorinius romanus, pasakojame daug apie 90-ųjų laiką, manau,
netrukus prasidės pasakojimai ir apie pasaulį po 2000-ųjų. Tam tikra prasme, Liuksemburgo
jūra turi tendencingumo su prozos temomis, bet man patiko tas negilumas,
lengvumas, vietomis infantilus rimavimas, kuris leido lengvai tapatinti(s)
(pats esu 90-ųjų vaikas) su panašiais potyriais. Nepaisant to, eilėraščiuose
veriasi dideli geografiniai ir labai margai įvairus istorinis kontekstai. Iš pradžių
gali pasirodyti, kad kiekvienas eilėraštis vis apie ką nors kitą, nėra bendros
sąrangos ar bent jau vienijančio teminio suveržtumo, tačiau įpusėjus
rinkinį tampa akivaizdu, jog laikas, gyvenimas ir Kaunas yra viena ir ta pati
veidrodinė balutė iš skirtingų žiūros perspektyvų. Liuksemburgo jūroje
nepaskendau, bet smagiai paplaukiojau, patyriau nuostabą, kad jūra tampa saugiu
baseinu.
Lenkija
mėgstu naktį važiuoti per Lenkiją
nes Europa yra ne prancūzai
ne britai prie arbatėlės
ne ispano austrėje pirštas
Europa – miegantys lenkai
Agnieškos, Mateušai ir Darekai
Filipai, Zuzanos ir Hanos
ir pilki jų namukai prie kelio
ir šviesa – kažkas ruošias į fabriką
ir tamsa – kažkas pradeda Jakubą
kažkas kaičias prieš miegą arbatą
kišą galvą į pravirą langą
už Katynę meldžiasi baba
vien babų – šeši milijonai.
(p. 28)
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą