Knyga: Rūta Vyžintaitė "Liuksemburgo jūra"

 

Rūta Vyžintaitė. „Liuksemburgo jūra“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – p. 132.

***

dėl visko kaltas ledynas

dėl upės šitos

šito miesto

dėl jame rūkstančių meilės naktų

dėl gėlių ir pavasario

dėl savęs ir manęs

tartum elniai

paskui tirpstantį

geismą

atklydusių

 

(p. 37)

 

Sveiki, skaitytojai,

Sulaužiau sau duotą priesaiką iki vėlyvojo rudens nepirkti knygų, bet nusipirkau. Šią. Užsukau į knygyną, nes reikėjo laukti draugo, tad sakau, pasišildysiu tarp naujų knygų ir į rankas – velniai rautų! – papuolė Liuksemburgo jūra, Pirmosios knygos konkurso 2024 metų poezijos sekcijoje laimėjusi Rūta Vyžintaitė (Lajienė). Jau kuris laikas nebestebėjau šios serijos knygų laureatų, buvau apskritai nutolęs ir nuo poezijos, ir nuo lietuvių autorių, bet tąkart knygyne paskaičiau kelis eilėraščius ir susinervinau, nes jie man labai patiko. Nebegalėjau nenusipirkti, o dabar ji jau pribraukyta pieštuku priešais mano kompiuterį ir turiu šį bei tą apie ją pasakyti.

Pirmiausia – šaunus rinkinio pavadinimas! Tokio nei labai susapnuosi, nei labai logiškai išgalvosi. Nieko apie kadaise radijo bangomis gaudomą Liuksemburgo radijo stotį nežinojau, visur tik – Amerikos balsas, tad šis bei tas buvo nauja. O pasirodo, tai buvo viena iš tų radijo stočių, kur lietuviai nelabai suprasdami anglų ir prancūzų kalbas vis tiek galėjo laisvai klausyti vakarietiškos muzikos ir tokiu būdu pasijusti laisvi. Autorė save pristato ne tik kaip žurnalistę, bet kaip ir 90-ųjų vaiką, kuriai teko augti laukiniais gariūnmečio laikais ir tikriausiai iš tėvų ir kitų artimųjų pažinti ankstesnį sovietinį gyvenimą, perprasti A. Tarkovskio Stalkerio kitokias reikšmes. „Liuksemburgo jūra“ – tai užuomina į laikotarpio ilgesio simboliu tapusį „Liuksemburgo radiją“, į svajonę kartais neįmanomumo, į mažų dalykų dideles jūras,“ – sako autorė atgaliniame viršelyje.

Poezijos knygą struktūriškai sudaro trys dalys: ilgosios bangos, trumposios bangos, trikdžiai. Man asmeniškai labiausiai patiko pirmoji dalis, labiausiai ją išjaučiau, tapatinausi, supratau. Nesuklysiu sakydamas, kad knyga labai kaunietiška, visur Laikinosios sostinės ženklų, tikrinių daiktavardžių, o subjektė dažnu atveju atlieka stebėtojos, tarnės ir metraštininkės vaidmenį. Kauko laiptuos čiulba budintis strazdas / nepaklysit – žemėlapiai teka krauju / ir per minutę šešias dešimtis kartų / kompasas plazda (p. 16). Ilgosios bangos aprėpia didžiulį geografinį ir istorinę platumas. Čionai suteka istoriją nuo indoeuropiečių atsikraustymo prie ištirpusių (mirusių) šaltų lietuviškų ledyno ežerų iki kelionių pro Lenkiją į Prahą ir kitus pasaulio miestus. Autorė įtraukia ir savo giminės istorijas: bendra mūsų latgališka baba / dalgiu šviesą dalina į dieną ir vakarą / švelniu mostu patrumpina kalbą į kitą, bet dar nesvetimą (p. 24). Tačiau šie žvilgsniai į praeitį, į istorinius-kultūrinius kontekstus lengvi, paviršutiniški, žadinantys istorijas apie istorijas, kuriose nėra patirčių, yra tik aprėpiamas praėjusių istorijų nostalgiškas lipdinys. Bet, tiesą sakant, ar ne iš to paties jausminio tapatumo rašė ir Sigitas Geda bei kiti, pertransformuodami laikmečius, kai poetai dar nebuvo gyvenę? Kita vertus, poetė tik iškelia, bet nieko giliamintiškai neteigia.

mokos iš kregždžių / Jurgis Kairys / sukti virš Nemuno kilpas (p. 65). daktare Basanavičiau, / pagydyki mane nuo Prahos / nes naktį pabundu vis išpilta Vltavos (p. 112). Be giminių dar svarbios lengvai atpažįstamos istorinės asmenybės, kurios koreliuoja su geografinėmis vietovėmis, sujungdamos subjektės dabarties patirtis su praeitimi.

Nemažai eilėraščiuose istorinių XX amžiaus nuotrupų, iliustruojančių subjektės santykį su istoriniu laiku, pvz., čionai rasite partizaną senelį, kepantį kiaušinienę drebančiomis rankomis, tremčių istorijas, Sausio 13-osios įvykius, kaip subjektė dar tebuvo vaisius motinos gimdoje, Baltijos kelio, žydų geto išgyvenimus, tą patį Tarkovskio Stalkerį, kuriems iš esmės Rūta Vyžintaitė skiria kur kas daugiau dėmesio nei dabarties laikmečiui, pvz., COVID-19 ar hipsterių, intelektualų, globalistų ir jaunimui su atviromis durimis į pasaulio galimybes tikrovei įprasminti. Šiuo atveju, sakyčiau, išskirtiniai eilėraščiai iš trečiosios dalies trikdžiai, kuriame poetė skiria dėmesio dabarties karo kontekstams ir siaubui išreikšti: eilėraščiai neinformatyvūs, lakoniški, daug atpažįstamų aliuzijų.

Man pasirodė, kad trumposios bangos labiau susitelkia į patį Kauną kaip svarbiausią eilėraščių vyksmo epicentrą, eilėraščiai lakoniškesni. Kai kurie eilėraščių raiškos būdai ir man priminė miesto poetės Juditos Vaičiūnaitės poeziją, pastaroji taip pat turėjo Kaunui daug sentimentų, nes čia buvo gimusi ir užaugusi. Koks tas Kaunas pas R. Vyžintaitę? Pats gyvenimas: tapatus, atskirtas ir kartu susiliejęs. Dažna poetės ypatybė simbolius ir vaizdinius prilyginti pačiam gyvenimui. Gintarė Bernotienė savo recenzijoje pažymėjo, kad poetės kaip svarbiausia ir išskirtiniausia ypatybė yra netikėta tarnės/rūbininkės pozicija mieste, pastarasis kaip veikėjas karnavališkai dalyvauja savo istoriniuose vyksmuose, o subjektė yra liudytoja, atspindys Kauno balutės dugne.

Rūta Vyžintaitė

Kaip vienas svarbiausių poetinių įvaizdžių yra upės leitmotyvas, dažnu atveju pats Nemunas, kuris ašaras braukosi į tiltą, bet bendriausia prasme upė teka kaip banga, kaip Liuksemburgo radijo bangos į ilgį, neša laiką, virsmą, žinias, pokyčius, tačiau krante gyvenimo laikas teka kitokiu miesto ritmu, subjektei svarbu laiko sruvenimo motyvas, pvz., skelbimas maximoj, kuriame „parduoda armoniką“ / skamba lyg atsisveikinimas / <...>atsuku gegužę / atšaukiu karą / pripučiu obelis / visas rajono senutes / prikeliu iš albumų (p. 35). Subjektė rekonstruoja laikmetį, pabrėždama laiko tėkmės kaip upės magines galimybes, kurių tikrovėje nėra. Kitaip sakant, didžioji eilėraščių dalis yra apie tariamą laikmečio tėkmės teleportaciją ir atminties patirtos arba perduotos kažkieno kito liudijimo įžeminimą.

o kas jeigu kelio tamsoj žibąs  ženklas A1 / ir reiškia / AŠ VIENAS (p. 74). Asociacijų ir pirminio impulso eilėraščių dinamiką išduoda ir dažną poetės ypatybę kurti alternatyvias tikroves ar prasme jeigu kas, t. y. jeigu matome ne tą, ką matome; jeigu suvokiame ne tą, ką suvokiame. Maištas prieš tikrovėje esančias normas pasireiškia kaip bandymai tą tikrovę pakeisti per kitokią subjektės perspektyvą, tačiau į filosofinę mintį, tenka pripažinti, eilės neišsiplėtoja. Dažnai tokį impulsą padiktuoja atsitiktinis rimas, pvz:. pankas-panas, A1-aš vienas ir t. t. Tiesa, rinkinyje pasižymėjau ne vieną man patikusią ir kiek netikėtą metaforą, pvz.: senai lempai drugys rašo meilės diktantą / obuolys – bum – į sutemas krenta (p. 107); iš tiesų – mes visi tik sumuštinukai / visatos šermenų kambarėlyje (p. 125).

Be šampano ir pokalbių balkonuose virš kaštonų iš šios kartos poetų tikrovės ir be karo Ukrainoje dvelkteli į lietuvių poeziją šiuo metu labai besibraunanti klimato kaitos ir ekologijos tema. Tiesa, apskritai šiuolaikinio laikmečio ženklų pas R. Vyžintaitė nėra daug: nėr kur lapei nušalti galiuko / netgi baloms nėra ramybės / ir visi besmegeniai negimę / debesuos desperatiškai rūko (p. 96).

Apskritai rinkinys apie istorinį laiką, o subjektės santykiai su miestu, kultūra, gyvenimu ir judėjimu išreiškiami per laiko nuotolį, distanciją. Panaši tendencija ir lietuvių prozoje, esame labai įsigilinę į istorinius romanus, pasakojame daug apie 90-ųjų laiką, manau, netrukus prasidės pasakojimai ir apie pasaulį po 2000-ųjų. Tam tikra prasme, Liuksemburgo jūra turi tendencingumo su prozos temomis, bet man patiko tas negilumas, lengvumas, vietomis infantilus rimavimas, kuris leido lengvai tapatinti(s) (pats esu 90-ųjų vaikas) su panašiais potyriais. Nepaisant to, eilėraščiuose veriasi dideli geografiniai ir labai margai įvairus istorinis kontekstai. Iš pradžių gali pasirodyti, kad kiekvienas eilėraštis vis apie ką nors kitą, nėra bendros sąrangos ar bent jau vienijančio teminio suveržtumo, tačiau įpusėjus rinkinį tampa akivaizdu, jog laikas, gyvenimas ir Kaunas yra viena ir ta pati veidrodinė balutė iš skirtingų žiūros perspektyvų. Liuksemburgo jūroje nepaskendau, bet smagiai paplaukiojau, patyriau nuostabą, kad jūra tampa saugiu baseinu.

Lenkija

mėgstu naktį važiuoti per Lenkiją

nes Europa yra ne prancūzai

ne britai prie arbatėlės

ne ispano austrėje pirštas

Europa – miegantys lenkai

Agnieškos, Mateušai ir Darekai

Filipai, Zuzanos ir Hanos

ir pilki jų namukai prie kelio

ir šviesa – kažkas ruošias į fabriką

ir tamsa – kažkas pradeda Jakubą

kažkas kaičias prieš miegą arbatą

kišą galvą į pravirą langą

už Katynę meldžiasi baba

vien babų – šeši milijonai.

 

(p. 28)

Jūsų Maištinga Siela

Poetas Antanas A Jonynas, eilėraščių knygos "Atminties laivas", "Tiltas ir kiti eilėraščiai"

 

Sveiki,

 

Pastaruoju metu kitokiems reikalams skaitau dar sovietmečių išleistą Antano A. Jonyno eilėraščius. Koks grožis! Subtilios laikmečio užuominos ir jautrumas.

 

Maištinga Siela

Antanas A Jonynas, eilėraštis "Baltų alyvų tylumoj"

Antanas A Jonynas, eilėraštis "Užupio tiltas"

Antanas A Jonynas, eilėraštis "Spalvotas kinas"

Knyga: Aistis Žekevičius "Atlaidžiai šypsosi bedugnė"

 Aistis Žekevičius. „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“ – Vilnius: Bazilisko ambasada, 2023. – p. 74.

 

„<...>

kol laiko yra

turėtume būti (p. 38).“

 

Sveiki,

 

Nedaug per metus perskaitau poezijos, tačiau paraštėje turėjau pasižymėjęs Aisčio Žekevičiaus (g. 1990) antrąją poezijos knygą Atlaidžiai šypsosi bedugnė, kurią išleido pamažu vis didesnę įtaką poezijos leidyboje daranti Bazilisko ambasada. Prieš pusmetį aptikau jo eilėraštį entropija, kurį skaičiau visiems, kurie netingėjo klausytis, nes tokios formos eilės man patinka, per jas atsiveria neįtikėtinos prasmės. Labai panašių eilėraščių galvojau, kad bus visame rinkinyje, tačiau gavau šį bei tą kito, nei tikėjausi.

 

Nedidukė poezijos knyga suskaidyta į keturis dalis, kurios turi juodas bedugnių užsklandėles, ryškinamos tam tikros temos ir potemės, svarbios poetui. Labiausiai iš jų išsiskiria pirmoji poezijos dalis, kuri skirta istorinės atminties liudijimams ir patirtims, kurių autorius negalėjo išgyventi. Vis skaitydamas galvojau, kiek svarbu yra tiesioginė rašytojo patirtis su tuo, ką rašai ir apie ką manaisi rašąs. Tarpukario Kaunas, tremtys, sugriauti miestai... Tai patyrimai atėję iš vadovėlių, dokumentikos, šeimos pasakojimų ir žmonių liudijimų. Žinoma, kad tiek prozininkai, tiek poetai turi neribotą vaizduotės galią tapatintis ir perteikti emocijas bei būsenas taip, tarsi patys tuose įvykiuose dalyvautų, kitaip sakant, sukurti magišką iliuziją.

 

Kitose poezijos rinkinio dalyse temos varijuoja labai subjektyvios ir nesunkiai atpažįstamos. Apskritai visas rinkinys labai filosofiškas, nors ir perteikiamas hipsteriško pasaulio buities, darbo ir judėjimo laike įsoūdis, kokį patiria dabartinė trisdešimtmečių karta. Būtis-Žinojimas-Patyrimas – tai trys banginiai, ant kurių laikosi subjekto egzistencija: „...nes švelniai tariant / esi visiškai / užsipisęs // nors kantriai spoksai / į ekrano bedugnę / ši nė nemirkteli (p. 21.)“ Lyg ir būtų galima eilėraščiuose tikėtis didesnio juoko, humoro, galgi net cinizmo, ką, pavyzdžiui, mėgsta Gintaras Grajauskas, tačiau Aistis Žekevičius išlaiko balansą tarp aklo pasaulio atmetimo, nebandoma pašiepti tikrovės, parodyti, kokia ji paradoksali ar menka. Ne, subjektas nesistengia kovoti su neteisybe ir absurdu, jis turi kitą egzistencializmo kryptį – išbūti neigiamą gyvenimo patirtį, priimti taip, kaip yra, ir tikėtis geresnių laikų. Tai gana stoiška, nors subjektas labiau linkęs atskleisti savo pažeidžiamumą, nei kurti apie save heroizmą.

 

Apskritai galgi heroizmas čia net netinka, Žekevičiaus poezijoje yra to, kas būdinga jo kartos poetams – terapinio atvirumo aspektas, dažnai išreiškiant subjekto menkumo ir pažeidžiamumo poziciją. Tai tam tikras terapinis triukas, kai deklaruoji savo traumines patirtis, atvirauji negatyvias emocijas, tada nebelieka paties pažeidžiamumo, bet iškyla pavojus tuo mėgautis ir tapti motyvuotu mazochistu. Kiek jūs pažįstate laimingų filosofų? Eilėraštis kaip būdas ne tik filosofuoti, išreikšti būties kvintesenciją, bet ir paviešinti sopulius, atvirauti apie kasdienybėje ištikusią depresiją, krizę, galiausiai nelaimingą meilę. „...nėra nei nuotaikos nei valios / bet žemėn gyvas nesulįsi / tiesa? drąsa – pirmyn į ugnį / atlaidžiai šypsosi bedugnė (p. 49).“

Aistis Žekevičius

 

Nelaimingų meilės eilėraščių rinkinyje yra ne vienas. Stiprus ir vienatvės bei tuštumos prasminis klodas. Subjektui rūpi egzistenciniai klausimai, tačiau jie sumišę ne tiek su aukštąja filosofija, kiek su visiems puikiai atpažįstamais buitiškais, daiktiškais elementais, pavyzdžiui, ritmiškas eilėraštis, kaip mes šokome techno – ciklinis eilėraštis, kaip pasaka be galo, tačiau iliustruoja techno muzikos pasikartojimo ritmą, pastarasis siejasi su mūsų ritualiniu ir inerciniu gyvenimu, monotonija, kurios galgi net ne visada atpažįstame. Pastarasis leitmotyvas plėtojamas ir kituose eilėraščiuose: „... kad kai nupėdinau į barą / tai ir kiti jau sėdėjo bemaž prislėgti / nes pripažinom / savaitgalis buvo ilgas ir intensyvus (p. 29).“ Gyventi arba išgyventi nuo pirmadienio iki penktadienio, nepatiriant gyvenimo džiaugsmo, o po to dar reikia išgyventi ir tuos barų ir klubų savaitgalius, išgertus bokalus. O kada džiaugtis ir gyventi? Tai kontrastingai koreliuoja su istorinės atminties eilėraščiais ir rinkinio pradžios, kai subjektui reikėdavo išgyventi nepriteklių, karą ir tremtis, o dabar – dusinantį ir ciklišką gyvenimo pasikartojančią rutiną.

 

„kas yra bedugnė? / žmogaus pavidalo tuštuma (p. 62)“ – sakoma eilėraštyje klausimas. Manau, eilėraščiai kalba apie tas bedugnes kaip apie savaime suprantamą dalyką. Kai kur minima, kad blausi ekranų šviesa yra ta šypsena, kuri dar šypsosi – pasaulis susitraukęs į ekranvaizdį, iškreiptą potyrių projekciją, iliuziją, kad turi internetą, vadinasi, turi ryšį su kitais, dar nemiręs. Iš esmės man šis rinkinys visas apie atskirtį ir vienatvę, perteiktą gana proziniais sakiniais, saikingai naudojant simbolius ir metaforas. Nesumeluosiu, bet man rinkinys savo energetika ir tam tikrais raiškos būdais siejasi su Nojaus Saulyčio rinkiniu SMS gėlytės. Subjektai auga, bręsta, sensta, jie apsišvietę ir apsiskaitę, geba reflektuoti savo skausmą, nelaimes ir vienatvę, tačiau nėra gyvastingumo, horizonte eliminuota šeimos samprata, sutrūkinėję ryšiai, ryškinamas geismas, bet nėra vaikų, namų ir vizijos į socialinį kolektyvinį tvirtumą. Ne, nors vizija yra ir ji gan romantinė, nepasiekiama, tolima kaip troškimas. Tai savaime nėra blogai, tai tik įgalina šios kartos žmonių pajautas ir tikrovę, kuri iš esmės atspindi tas poras, kurios veikiau renkasi auginti du šunis ir katę, nei turėti vaikų.

 

Gal ir tiesa, kad tada išgelbsti eilėraštis kaip žiebtuvėlis, jis uždega tamsoje liepsnelę, kuri nušviečia subjektui ir skaitytojui bendrą pasimurmėjimų erdvę (juk niekas garsiai nesikalba prie mažos švieselės), visai kaip per messengerį vidury nakties, atlaidžiai vienas kitam besišypsant. Taip, eilėse yra vilties, kaip pažymi Marius Burokas, bet ji tokia liūdna, kad maža iš to paguodos. Mano pasižymėti patikę eilėraščiai: vertimas; atkūrimas, viltis, entropija, jona, 1943. Apskritai tai nėra techniniai eilėraščiai, veikiau įspūdis kyla, kad parašyti iš pajautos su vienu ar keliais prisėdimais, primenantys išsikalbėjimus, dialogo ar bent jau išpažinties troškimą. Esama ir neblogų bei pavykusių žaidybinių teksto elementų, bet jie rodosi atsitiktiniai ir atėję iš eksperimentinio rašymo ir toli gražu neprimena techniškai ilgai dirbančio Kornelijaus Platelio, bet tai savaime irgi nėra blogai, nes Aistis Žekevičius juk savo kartos poetinis balsas ir rašo, atrodo, nemeluodamas, o taip, kaip jaučiasi jo kartos žmonės.

 

Maištinga Siela

Knyga: Giedrė Kazlauskaitė "Gintaro kambarys"

 Giedrė Kazlauskaitė. „Gintaro kambarys“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – p. 112.

 

Taip jau nutiko, kad šiemet paskutiniąja skaityta knyga tapo Giedrės Kazlauskaitės ketvirtasis eilėraščių rinkinys Gintaro kambarys, išleistas prieš porą metų. Lapkričio pabaiga ir visas gruodis man tapo poezijos skaitymais, net pats nustembu, kodėl per juoduosius penktadienius prisiperku poezijos knygų, sėdu ir skaitau, lyg kas būtų įrėmęs šautuvą į pakaušį. Kitą vertus, poezijoje visada yra tas šlakelis kitokios tiesos, kurios manausi išmelšiąs iš žodžių. Keista, juk kalba yra dirbtinis konstruktas, tačiau kiek ji gali daug reikšti ir duoti, jeigu suteiki prasmę.

 

Nesumeluosiu sakydamas, kad Gintaro kambarys tikriausiai taps mėgstamiausiu G. Kazlauskaitės rinkiniu. Į nagus įkrito pačiu laiku – prieš pat karantinu paženklintas kalėdines šventes, kai kiekvienas iš mūsų savaip gyvena savo kambariuose, tad ko neapsilankius Gintaro kambary? Pirmasis ir paskutinis rinkinio eilėraščiai, kaip teigė pati autorė, yra apie jos tėvą Gintarą. Rinkinys ne vien apie tėvą Gintarą, bet ir tą, kurį tinkleliais įsibridę graibsto užsispyrę pajūrio gyventojai, o po to pardavinėjami įvairūs suvenyriniai dirbiniai turistams. Ir tą, žinoma, Palangoje esantį muziejų, kur Saulės akmuo, kiti gintaro pavyzdžiai. Ir žinoma, tas mitologinis gintaro kambarys, kuris atseit nuskendo Baltijos jūroje, smarkiai sietinas su deivės Jūratės, Kastyčio ir Perkūno mitologija. Žodžiu, gintaras žėri visame kame ir čia jis stingdantis, išlaikantis istorinę atmintį, kartu trapus, lengvas, pažeidžiamas. Kiek gintaro interpretacijų ir reikšmių, tiek pas G. Kazlauskaitę poezijoje ir reikšmių, nebūtinai sietinų su gintaru.

 

Po dvisluoksniu viršeliu, kurį sukūrė Deimantė Rybakovienė, slepiasi perlamutrinis, vos įžiūrimas Kretingos žiemos sodo vaizdas. Būtent G. Kazlauskaitės su dukra apsilankymas žiemos sode ir domėjimasis grafų Tiškevičių moterų gyvenimais buvo pirmasis impulsas pradėti rašyti šiuos eilėraščius. Istorinių niuansų, dramatiškų likimų moterų biografijos sudėtos paskutiniojoje rinkinio atkarpoje Saturnijos (tokia populiari drugelių rūšis!), kuriame subjektė tarsi gidė pristato garsių Tiškevičių biografijas. Išties šie eilėraščiai priminė Edgar Lee Masters Spūn Riverio antologiją, kurioje iš kapo duobių prabylą ir savo biografijas papasakoja išmirusio miestelio gyventojai, tik šiame rinkinyje prabylama iš išlikusių fotografijų, subjektyviai vertinant buvusių Tiškevičių stovėseną su jų biografijų detalių nuotrupomis. Viena įspūdingiausių istorijų Kretingos žiemos sode, kur Oranžerijoje po araukarija / pašarvota penkiametė grafaitė. <...> // Fotografija ir graži, ir graudina – / mano duktė to paties amžiaus (p. 100-101). Esminis šių eilėraščių emocinis veikimo principas, sakyčiau, yra dabarties ir praeities santykio apmąstymas. Mes vaikštome po muziejus, ant kapų, ant kurių pastatėme savo naujus namus, ir jaučiamės tik savo laiko šeimininkais. Ne ką mažiau įdomios ir fotografės Paulinos Mongirdaitės, Marijos Tiškevičiūtės, mirusios 1943 metų tremtyje, istorijos. Manoma, kad šios moterys buvo homoseksualios. Paieškojus internete Marijos Tiškevičiūtės fotografijų anuomet jaunystėje ir darytų lageryje, ištinka šokas, jog tame pačiame šimtmetyje, kai „vyko visa tai“, aš gimiau ir tai nėra kokie senovės Egipto laikai. Iš esmės kalbama ir apie istorinį laikmetį, emocinę istorinę atmintį, moterų „gebėjimą pakelti“ ne tik šiuos išgyvenimus, bet ir suvaržymus, kaip antai draudimą tiesiog išsimaudyti paprastoje jūroje.

 

Kur kas įdomesnė ir paveikesnė man atrodė G. Kazlauskaitės intymioji poezija apie jos pačios gyvenimą. Subjektė eilėraščių skyriuose Depresarijos, Velnio nagas pakankamai atvirai pasakojama ne tik apie motinystę, bet ir gyvenimą su kita moterimi. LGBTQ temos G. Kazlauskaitės poezijoje nėra naujiena – tai ir Meninų, ir Singerstraum temų tąsa, subjektės tikrovė, atėjusi iš buities ir toje buityje pasireiškusio intymumo. Nepasakyčiau, kad eilėraščiuose lesbietės tapatybė yra svarbiausia sudedamoji, priešingai – tai natūrali subjektės tapatybės sudedamoji dalis, integruota į intelektualią, apsiskaičiusią, bet labai depresuojančią asmenybę. Kitaip sakant, seksualumas ar seksualumo tapatybė – ne problema, bet iš čia kyla susipriešinimas su katalikų bažnyčios veidmainiškumu ir smerkimu. Kaip žiūrėsite į akis mūsų vaikams, jeigu reiškiame jums blogį? / Paukščiams nereikia jūsų žiedų, / mes nesimeldžiame jūsų stabams, / neatliekame tos pačios jogos, / nekalbame jokių vainikėlių (p. 41).

Giedrė Kazlauskaitė

 

Subjektė „arti“ katalikų bendruomenės, ji lanko bažnyčią, meldžiasi šventam Kazimierui ir tuo pat metu jaučia atskirtį nuo bendruomenės, kuri, manau, kyla dėl seksualinės tapatybės (leisiu sau psichologizuoti). Kitą vertus, kitur negeriau – štai subjektė kerpasi pigioje kirpykloje, stebi čionai užeinančius, perfrazuoja jų pokalbių nuotrupas, ji kerpasi berniokiškai, o kai ji man pataria imti dažytis antakius: / „Juk tokia ryški dabar būsit“, – sako (p. 37), subjektė nusprendžia, kad nuo šiol kirpsis geriau pati, nei grįš pas kirpėją. Madingi moteriški standartai, primetami patarimai subjektę gąsdina, galgi net labiau erzina, ji nenori būti kaip visi, veikiau kaip V. Woolf Orlando – adrogeniškas personažas (nei moteris, nei vyras, arba vienas ir tas pats).

 

Visgi pačią svarbiausią Gintaro kambario temą nusakyčiau subjektės dvasinę kovą už šviesą ir blaivų protą. Sudėtingi subjektės santykiai su tėvais, sąmoningas apsisprendimas nebūti tokiais, kaip jie, bei sudėtinga, skurdi vaikystė: Ir slaptavietės, kuriose palikinėjome laiškus – / anksčiau rūsiai, griuvėsiai ir bunkeriai. / Bastydavausi po juos, / ištrūkus iš internato (p. 23). Savo kovą subjektė puikiai nusako eilėraštyje Daimonion: Nuo mažens jai tekdavo pasirūpinti / ne vien savo, bet ir jų dekoratyviniais demonais. / Reikėjo vedžioti, šukuoti, frizuoti, / surinkti jų kaukučius, nuraminti amsėjimą (p. 55). Žinoma, subjektė ironizuoja, kaip puoselėja savo demonus, bet po šita ironija, sakyčiau, slepiasi gėrio ir blogio kova, tamsiausios sielos naktys, nes juk būti priklausomam demonui, jam vergauti yra nepaprasta kančia. Gal todėl toks aiškus subjektės būvimas „šalia Dievo“, nepaisant kunigų luomo, davatkų, bedvasios ceremonijos, tačiau su aiškiu žinojimu, kol tikiu, tol esu, tol priešinuosi savo Daimonion, kuriam priklausau. Tai tarsi tikrasis gintaro kambarys, kalėjimas demono viduje, jo užvaldyme, jo priverstinių geležinių kurpaičių nešiojime, kol išsivaduosi.

 

Skyrius Tranai, skirtas Kėdainiams, G. Kazlauskaitės tėvonijos kraštui. Eilėraščiai tampa daugiakultūriniais kompostiniais biskvitais: čia ir Milošas su Isos slėniu, ir Radvilos, ir subjektės tėvų žemė, sovietizacijos procesai... Eilėraščiai architektoniški tarsi patys imituotų besikeičiančių miestų vaizdinį. Miestai – tai dar vienas būdas apmąstyti, kodėl esu tokia, kokia esu, kodėl mano tokie santykiai su tėvu.

Kas man artima šiame rinkinyje be to, kad tai iš dalies lyg ir LGBTQ, queer kūryba? Ogi tai, kas esti už eilėraščių, depresarijos, kurios kaip niekas kitas priartina prie Dievo, leidžia pajusti, kaip sunku vienam grumtis su užvaldžiusiu demonu, paėmusiu gražiausius ir puikiausius gyvenimo metus. Gintaro kambarys, man atrodo kaip apsivalymo rinkinys, tam tikra dvasinio išsigryninimo atkarpa, kuri leidžia išsivaduoti ne tik nuo primestų standartų, bet ir žvilgtelėti į istoriją, atrasti analogiškų patirčių, tapatintis ir atsitapatinti, leidžia tiesiog išsidraskius sugyti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Nerijus Cibulskas "Veneros"

Nerijus Cibulskas. „Veneros“ – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 80 p.

 

Kokia laimė būti užtvanka išdžiūvusiai upei,

artumu – vienatvei. Siaubu – užslinkusiai nakčiai.

(p. 36)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Trečioji Nerijaus Cibulsko poezijos knyga Veneros pirmiausia krenta į akis dėl nuostabaus viršelio. Išsiliejusių moteriškų kūno formų erotika lyg ir žadėtų, kaip ir pats pavadinimas, kad po Archeologijos (2016) naujausios eilės bus apie meilę. Juk ir Veneros – ar meilės planetos, ar meilės deivės, o gal ir pačių Apolono mūzų, bet eilėraščiai ne apie meilę. Įpusėjęs rinkinį ėmiau nervintis, kad „neperkandu“ šios knygos rakto, neatsiveria bendrų eilėraščių išgaunama prasmių prasmė, lyg subjektas vijurkiškai „užsisuktų“ puošnume ir įmantrume, trupintų dantimis kietą realybės akmenį.

 

Tikriausiai didžiausią rinkinio įspūdį padarė pirmasis postarcheologinis eilėraštis, kuris, sakyčiau, yra tobulos pusiausvyros – nei įmantru, nei prėska, nei laužyti galvos, ką čia norima pasakyti, bet kartu palieka po eilėraščio gaudesį. Galiausiai tik perskaitęs visą rinkinį ėmiau derinti šio rinkinio prasmių orkestrą. Nerijus Cibulskas yra absoliutus taurusis egzistencialistas! Bet ne tos naujosios poetų dvasios kartos, bet tos, kuri šlietųsi skaitymo ir kūrybos ratelyje prie Marcelijaus Martinaičio ar Rimvydo Stankevičiaus. Visų pirma, jautrumu, juntamu urbanistinės ir agrarinės, kaimiškos kultūros suderinimu. Subjektas dažnai yra prie šulinio, iškėlęs kirvį, skaldo malkas, yra lyg atkasamas sekretas (šiuolaikinių vaikų tikriausiai primirštas žaidimas!) – aiški kapo, naivų pri(si)kėlimą žadinanti metafora. Nes kas gi prikelia, arba kuo tiki subjektas, kad prikels? Krikščioniškų nuorodų čia nerasite, stebuklų, jeigu jų subjektui ir būna, čia irgi nėra. Tik žmogaus atmintis, kuri mena, rekonstruoja, perkuria. Kitaip sakant, žmogus gyvas tiek, kiek jį prisimena, tokia būtų rinkinio filosofija, kuri, sakyčiau, pratęsia ankstesnius Archeologijos eilėraščius. / o mūsų kūnai atsispaudžia / naujo amžiaus pompėjose // vis dar mokausi sukurti / tylą kuri nesudegintų / nepaliktų pelenų (p. 63). Subjektas nori būti atkasamas, prisimenamas, nes tik paliktas įspaudas, prisiminimas yra prasmingo gyvenimo rodmuo, gal net įsivertinimas.

 

Vienu esmingiausiu, kitų kritikų ir skaitytojų įvardytas Venerų raktiniu žodžiu būtų hermetika. Sandarumas ir uždarumas – gyvenimo celė, būtina sąlyga apmąstyti, kas esu, kodėl esu, ką reiškiu kitiems ir ką per kitus reiškiu pats sau. Ar tai būtų tėvo dovanotas laikrodis studijų baigimo proga, ar Coheno dainų frazės, pasivaikščiojimas pliažo liežuviu, sėdėjimas namuose... Daugelyje nusakytų vietų subjektas yra tarsi per karantiną izoliuotas, bet neatrodo, kad eilėraščiuose tai reikštų poreikį maištauti, nutraukti kalėjimo grandines, išsiveržti. Net neatrodo, kad subjektui hermetiškumas trukdo, veikiau tai saugi sterili būsena, apsisaugojimo plėvelė (dar norisi sakyti: kaukė nuo koronos) nuo laiko erozijos ir būdas saugia distancija komunikuoti su pasauliu. Metu tau eilėraščio plūdurą, kokie mes maži / kai skęstame (p. 29).

Nerijus Cibulskas

 

Šįkart poetas renkasi įvairesnes eilėraščių formas, konstruoja ir eksperimentuoja grafiškai. Vieni atrodo patrauklūs savo nedaugžodžiavimu, o kitu – tarškančiu prozišku ritmu, persunktu asonansiniais ir aliteraciniais junginiais, sudarantys retsykiais eklektiškumą, o kitais sykiais – atsitiktine tarp žodžių fonemų ir reikšmių išgaunama harmonija. Subjektas nuolatiniame filosofiškame pasirinkime tarp turinio, kurio norėtųsi kai kada aiškesnio, išgryninto, tačiau neretai trukdo perdėta meilė žodžių grožiui ir įmantrumui. Atsiranda tokie momentai, kai skaitai suraukęs antakius: tai čia laibai gražu, ar čia norėta dar ir kažką pasakyti? Suabejoji formos ir turinio pusiausvyra, pavyzdžiui: Suskaldytais sąnariais / bus galima išgroti / ilgosios liūties natas / iš naujo // Turgavietėse vėl iškalbūs / karolių prekeiviai / švilpynininkai / prabangios natos (p 65).

 

Spėju, kad autoriui nemažą įtaką darė antikinė poezija, arba kitų šalių poetų, kurie tarsi gestikuliuoja perdėtą pačių žodžių puošnumą, antikinę didybės graciją. Tai savaime suprantama, nėra joks teksto trūkumas, galima žiūrėti kaip į meną, veneriškai kalbėti iš po užpustytos Pompėjos, kaip į tam tikrą poeto energijos moduliaciją, minties ir frazės raišką, tačiau skaidrumui, sakyčiau, tai nepadeda.

 

Tikrai kodėl visi mane stebi / iš nematomos viršūnės priekaištų / giles mėto žemyn. Šaka / įsikanda šaknį sukasi ratu. / Laikausi kur būta sulos. / Aš gyvas ten kur įpjauta (p. 47). Egzistencinis skausmas, skausmas – kaip būtina sąlyga žinoti, kad dar jauti hermetizuotame pasaulyje. Juk kol esi laimingas, nesupranti, kad esi laimingas, tik kai skauda, krenti į tamsiausias naktis, imi įvertinti, koks buvai laimingas.

 

Kaip klasikinės poezijos temų šalininkas N. Cibulskas geba savitai išskleisti ir perteikti greitai kintančių vertybių, tapatybių, nuostatų ir įsitikinimų pasaulyje amžinąsias būties problemas, kurios pasislėpė ir kurias užmaskavome technologijomis, praradome savo aiškumą, dialogą su savimi ir pasauliu. Pasirinkdamas neretai antrąjį asmenį „tu“ arba per laikinosios buities daiktus, poetas perteikia gyvenimo erozijos skausmą, susitaikymą, kad iš po sekreto ne visada pri(si)keliama, gyvenimas gali būti vertinamas (patiriamas?) už stiklo, iš kapo duobės, iš per jautrių, traiškančių būties pozicijų. Retsykiais eilėraščiuose užčiupdavau Mačernio ir Aisčio gestikuliuojamas būties prasmių variacijas, N. Cibulsko subjektas toks pat „arti gamtos“, „arti ieškojimuose“, „arti nusivylimo, „arti mirties“. Tokiai poezijai būdinga atsisakyti cinizmo, aštrumo, perdėtos kančių hiperbolizacijos, nors švysteli lengva saviironija, savęs menkinimas. Bet kokiu atveju, visos čia esančios Veneros yra smarkiai pažeidžiamos, sąžiningos, atviros ir bandančios susitaikyti, kad yra mirtingos, priimti senėjimo, subrendimo, „susitupėjimo“ etapus. Rinkinys kaip „trisdešimtmečių poetų“ jausenomis ir būsenomis koreliuoja su Manto Balakausko Apmaudu, tačiau M. Balakausko poezijoje raiška ir pozicija labai skiriasi nuo karantininių būsenų Venerose.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Laura Kromalcaitė "Mūsų čia niekad nebuvo"

 Laura Kromalcaitė. „Mūsų čia niekad nebuvo“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 74.

 

jei nelėkčiau dideliu greičiu į nebūtį

papasakotum man apie savo dieną

( p. 47)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tradiciškai skaitau Pirmosios knygos nugalėtojus. Kažkaip praleidau pernykščius autorius, bet stengiuosi suskaityti šiųmetį derlių. Paskutiniuoju metu Pirmosios knygos konkursas tapo skandalingu. Konkursas ilgą laiką orientuotas į jaunus pradedančiuosius autorius. Konkurso organizatoriai buvo apkaltinti amžiaus cenzo diskriminacija ir tai yra vienas iš retesnių atvejų, kada iš didelio rašto išeinama iš krašto, todėl priėjome prie tokio absurdo, kad beveik visas teikiamas premijas teks keisti, kadangi jos turi tam tikrus kriterijus. Visgi šįkart poezijos Pirmosios knygos konkursą laimėjo ne Pageidavimų koncerto programos 88 metų poetė iš Pakruojo rajono (gink dieve, neįžeidinėju, o tik juokauju!), o jauna ir perspektyvi debiutantė Laura Kromalcaitė su rankraščiu Mūsų čia niekad nebuvo.

 

Autorė, kaip žinia, nestandartinė. Modelis. Todėl iškart paneigia seną mitą: jeigu graži, vadinasi, nelabai protinga. Kur čia turės laiko ji skaityti, o tuo labiau rašyti? Jau ko verta vien vengrų rašytojo L. Krasznahorkai citata iš tikrai nelengvai paskaitomos Priešinimosi melancholija knygos. Pirmuosius L. Kromalcaitės eilėraščius tikriausiai perskaičiau prieš kelis mėnesius 15min.lt portale – visi jie buvo publikuoti iš šios debiutinės knygos.

 

Viso eilėraščio rinkinio raktažodžiu galima laikyti pavadinimą mūsų čia niekad nebuvo. Šis motyvas atsikartoja eilėraščiuose, kartais visai kitais žodžiais. Ką reiškia nebūti ir vienu metu būti, egzistuoti, arba įsivaizduoti, kad esi, arba kaip galėtų būti? Kažkodėl nestebino autorės pasirinkta vyriško subjekto perspektyva. Retai kada vyrai poetai rašo iš moteriškosios perspektyvos, o štai moterys lyg priešgyniaudamos, lyg besislėpdamos, lyg norėdamos būti lygiavertės mėgsta „apsimesti“ vyru. Kitą vertus, vyriškąją gimine mes nusakome ir moterų, ir vyrų visumą, tąja gimine priimtina kalbėti apie visuotinus reiškinius apskritai. Žvelgiant į rinkinio visumą, kuri kalba apie ribų nebūvimą, patogi pozicija kalbėti vyriškąja gimine.

 

Subjektas nuolat yra tarp sapno ir realybės, neretai „prigautas“ kasdienėje judėjimo būsenoje, pavyzdžiui, vaikštau gatvėmis užsimerkęs / mano kūnas dalyvauja / judėjime (p. 27). Atrodo, kad judesys ir judėjimas veikia realybės tikrovėje, o subjekto būvis ir jausmai reiškiasi onirinėje, sapniškoje, metafizinėje būtyje ir yra neretai atskirti nuo savo kūno. Subjektas nuolat vaikšto gatvėmis, nuolat pakuoja daiktus, kažkur vis vyksta, eina, kruta, juda, bėga ir nuolat ką nors palieka. Subjektas, sakyčiau, netgi atsisveikina, tačiau neįvardijama su kuo, galgi net vengiama, per skaudu, todėl šią atskirtį, distanciją tarp subjekto ir numanomo kito subjekto-objekto skiria būtent judesiai, ritmas, vaikščiojimas: kitais kartais užstringu besisukančiose duryse / ką tuomet darau? / stoviu ir žiūriu į stiklą / tada ateina tikras žmogus ir aš išsilaisvinu (p 12); mano miestas yra / mano namai / mano žmonės / šoka juose / nepastebėdami // kad manęs čia / niekad / nebūta (p. 28).

Laura Kromalcaitė

 

Nebūti, bet būti, arba norėti, kad būtų buvę kitaip. Subjektas neatkleidžia savo tikrosios istorijos, jis neatsiveria, neatlieka išpažinties. Poetė randa kitą būdą nusakyti skaudžias subjekto patirtis, ji pertransformuoja praeities siužetus, suteikdama jiems (ne)būties simbolines prasmes. Daug kur minimas miestas, kuris sudega, rinkinio pradžioje minimi karo detalės, gašlumas, po sijonu lendantis vėjas koreliuoja su seksualinio priekabiavimo prasmėmis, mano mergaitė parodė ką / turi po sijonu / ne man / sakiau tau kad būtum / gerasmanieringaslipšnus (p. 35).

 

Centrinė subjekto figūra – močiutė, baba, kurios jis klausosi. (Vytauto Mačernio senolės fenomenas!) Subjektas padeda močiutei rinkti obuolius, grįžta pas ją kaip į namus, klausosi kaip išmintingos moters. Pas močiutę subjektas jaučiasi saugus. Daugelis eilėraščių visgi primena sausoką prozinį kalbėjimą, kuris suprantamas kaip „nepaklusimu“ tradicinei lietuvių poezijai. Kai kurie eilėraščiai primena pasakojimus, mažytes noveles, kurių pabaigoje bandoma suteikti netikėtos atomazgos įspūdį. Kai kada išties pavyksta nustebinti, kai kada eilėraštis/pasakojimas pasibaigia prėskai, bandau suprasti, kur čia eilėraščio mintis, „skonis“, prasmė, o galiausiai neatradęs gelmės, bandau ieškoti estetinių dekoracijų ir suprasti, už ką eilėraštis buvo įtrauktas į rinkinį.

 

Kai kurie eilėraščiai neįtikėtinai infantilūs, pavyzdžiui, Apie Murką – Jono Biliūno Brisiaus galo maniera papasakota poetizuota istorija nesukėlė nei gailesčio, nei žavesio, o štai prieš tai kitame lape esantis Mano sufijus ironiškai rytų dvasine praktikos maniera (suktis aplink save!) taikliai pertransformuoja nesąmoningame ir mechaniniame Vakarų pasaulyje esantį kitą subjektą, kur visi sukasi tik apie savo darbus ir problemas.

 

Galiausiai IV skyriaus eilėraščiuose „įvedamas“ sunkiai savo tapatumu apibrėžiamas veikėjas Timas, kuris ir klounų karalius, ir putpelės motinos jauniklis, ir žvejo aptiktas ikras... Atrodo, jis iš eilėraščio į eilėraštį keičia ne tik tapatybę, bet ir formą, pokštauja, linksmina, trina ribas tarp formos ir turinio. (Čia prisiminiau Marcelijaus Martinaičio Kukučio balades), tačiau be fantasmagoriškos detektyvinės virsmo istorijos šiuose eilėraščiuose niekas nejaudina, emocinė perspektyva neišvystyta, lieka tiesiog žaidimas dėl žaidimo, fokusas dėl fokuso, riba tam, kad ji būtu nutrinta ir atrasta nauja riba.

 

Mūsų čia niekad nebuvo knyga pasirodė truputį be prieskonių. Nors ir nustebino Timo veikimas eilėraščiuose, kai kuriuose eilėraščiuose perteiktos ribinės patirtys, novelistinė eilėraščių dikcija, ritmas, kai kada prasiveržęs netikėtas subjekto būties vaiduokliškumas, subjekto nematomumas (neįvertinimas?) po fiziniu apvalkalu, kuris liudija slaptą, neviešinamą, aplinkinių neatpažįstamą dvasinį būvį, atskirtą nuo fizinių veiksmų ir socialinio įvaizdžio, visgi visumoje kažko stinga, kad galėčiau pasakyti: mes turime hitą! Laurai Kromalcaitei, manyčiau, sektųsi rašyti dar lakoniškiau, kone haikinius eilėraščius, kurie skambėtų dar labiau išgrynintai, kaip, pavyzdžiui, guliu ant tilto užvertęs galvą / kregždė skrodžia debesies / pilvą / pamato jame mane / nurimusį / ašaros telkšo ausų kaušeliuose (p. 17).

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Mantas Balakauskas "Apmaudas"

Mantas Balakauskas. „Apmaudas“ – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 64.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

<...>

pergalės suknisa kruopščiai planuotą katastrofą

paversdamos jas smulkių nesusipratimų

virtine

(p. 46)

 

Antrąją Manto Balakausko (g. 1989) knygą Apmaudas tikriausiai pavadinčiau šiais metais gražiausiai išleistu eilėraščių rinkiniu. Taip jau sutapo, kad madingos turkio spalvos knygos dizainas atitiko mano prieš kelerius metus pirkto sulankstomos lovos apmušalą, ant kurios per vakarą ir perskaičiau visą rinkinį. Viršelyje panaudota, kaip supratau, originali autoriaus burnos rentgeno nuotrauka, o žaisminga puslapių numeracija, turkio spalvos skyrių užsklandėlės verčia žavėtis knyga kaip meno kūriniu; dizainas papildo eilėraščiuose skambantį subjekto apmaudą.

 

Mantą Balakauską atpažinsi iš skilčių eseistikos Literatūroje ir mene. Kai kurios ten aprašytos temos artimos ir Apmaude. Susikūręs alter ego antikinį Pyrą, jis tarsi ruošiasi pulti Romos imperiją. Tai labai įdomu, nors neskaičiau pirmosios knygos, bet Pyras, galimas daiktas, yra opozicionierius ankstesnio rinkinio subjektui. Taigi Pyras iš tikrųjų primena Don Kichoto ginklanešį Sančą Pansą, kuris yra priverstas nuolatos būti ties savo šeimininko kovoje (kartu ir savo kovoje) su iliuzijomis: miestas užkrėstas / Vyčiais / vaikštau it Sanča Pansa / ir suprantu, kad mes - / dešra / kurios galima atsipjauti / jei turi aštrų įrankį / celofanui prarėžti (p. 30).

 

Lyrinį subjektą galima apibrėžti kaip trisdešimtmetį, kuris sustojo savo gyvenimo pusiaukelėje, kad apmąstytų pasiekimus, juos deramai įvertintų. Pasiekimas kaip pergalės sinonimas dažniausiai subjektui kelia apmaudą, jog aplinkiniams geriau sekasi, jie daugiau pasiekė, turi jau vaikų, pinigų banko sąskaitose. Tuo pačiu subjektas lyg ir bando save guosti, jog turėjimas masinio vartojimo ir kapitalo kaupimo epochoje tėra tik mados reikalas, iškreiptas kokybiško gyvenimo rodmuo, kuris nieko bendro neturi su žmogaus laime: kiek daug tikėtasi / ir kiek daug gauta, bet vis ne to, ko norėjai – / tik tai, kas būtina (p. 31); tuomet nesvarbu, kad nieko neužgyvenau – / jokios apčiuopiamos materijos / tik spengiančią tylą savo namams / toli, ateities perspektyvoje. (p. 52). Subjektas galvoja apie savo germaniškas šaknis, jo kelionės driekiasi per Europą link Islandijos, kur regi plaukiojančius banginius ir tuo pačiu praplėsdamas savo akiratį jaučiasi labai vienišas: vis dažniau vienas geri kavą, vienas eini valgyti / kalbėjimas virsta nerišliu burbuliavimu. / mieste. Kuriame panašėji į tuščią šovinį / berniūkščio kišenėje (p. 31).

 

Subjektas vis dažniau ir ryškiau pajunta gyvenimo beprasmybę ar netgi savotiška išnaudojamų daiktų, socialinių sistemų, apmokamų darbų vergų auka: įtikėjau, kad pagrindinė funkcija – / patirti nušvitimą už minimalų atlyginimą. / o jei per nelaimingą atsitiktinumą netekčiau galvos / turbūt dar dvi savaites uoliai dirbčiau / ir tik po to – anapus (p 34). Dažnai savo gyvenimo būvio priežasčių subjektas ieško praeityje, mokykliniuose laikuose ir mano, jog tada jau jis pasirinko tuo, kuo jis taps ateityje – vietoj Čikagos Bulls renkasi Jutos Jazz – ir tampa amžinu pralaimėtoju. Apmaudas kyla ir dėl to, kad svajonės nesirealizuoja, o jeigu ir įvyksta subjektui koks nors geras dalykas, jis neatperka ir neatsveria pralaimėjimo jausmo. Gytis Norvilas, redagavęs šiuos eilėraščius, pažymėjo, kad pralaimėjimas subjektui yra tas pats, kas laimėjimas.

Mantas Balakauskas

 

Atrodo, kad subjektui nuolat trūksta gyvenimo spalvų, tikslų, noro pajusti gyvenimą kaip nuotykį, jo būvimas primena tik egzistavimą be skonio receptorių – priešingybė naiviajam Don Kichotui, kuris kovoja su vėjo malūnais ir jaučia, kad širdis plaka gyvenimui, o Sanča Pansa regi ir mato absurdiškumą. Būtent žinios, intelektas, suvokimas subjektą atskiria nuo banaliojo pasaulio: kad didis skausmas gyventi iškirptam iš konteksto / kad pasaulis net ir tada nesulaiko kvėpavimo / nes tai paprasčiausiai nėra taip svarbu / kaip norėtum, kad būtų – – – (p. 45). Šiuo atveju rinkinys kažkuo priminė skandinavų rašytojo Karlo Ovo Knausgårdo romano Mano kova ištarmes ir pasakotojo būsenas. Subjektas jaučiasi įkalintas savo apmaudo, todėl gyvenimas atrodo nepateisina lūkesčių ir primena pasivaikščiojimą po stringančios praeities griuvėsius.

 

Eilėraščių kompozicija sukelia dinamiškumo įspūdį. „Laiptuotos“ eilutės, atitraukimai nuo paraščių primena kovą – atsitraukimo ir priartėjimo prie tiesos momentus. Skaitydamas vis galvojau, koks Manto Balakausko esminis stiliaus išskirtinumas. Autorius akivaizdžiai vengia patetikos, retai išsprūsta koks nors dėl estetikos ir asonansų „pagražinimas“, todėl eilės atrodo kaip Pyro kalbėjimas iš tribūnos apie laimėjimus ir pralaimėjimus. Visgi esminis dalykas: to kalbėjimo sraute kaip krislas sublizga koks nors netikėtai kalbėjimo kontekste „įšokęs“ netikėtas žodis, pavyzdžiui: jau niekur neskrisim / mieloji, mus laiko / prie žemės tvirtai prisirišęs / dangaus makrofleksas (p. 35). Tai ir netikėta, ir žavu, ir kalba šių dienų aktualia buities kaip būties kalba, norint perteikti sustingdyto laiko, įkalintų lūkesčių, virstančių į apmaudą būseną.

 

Apibendrinant Apmaudą, norisi sakyti, kad tai knyga apie nusivylusius trisdešimtmečius, kurie jaučia lengvos sėkmės badą, tam tikrą kartėlį, gal net aplinkinių spaudimą, jog pats laikas pastatyti namą, vesti ir turėti sūnų. Šie dirbtiniai socialiniai įsipareigojimai naikina laisvo žmogaus pasirinkimą nebūti tokiu, kaip visi. Tačiau esminis rinkinio klausimas lieka paraštėje: o kaip tą apmaudą numalšinti, kaip išeiti iš tų sunkių gyvenimo prasmės paieškų, kaip tapti tvariu, įsižeminusiu, savo identitetą ir vertę turinčiu žmogumi? Manau, į šiuos keblius klausimus Mantas Balakauskas vis dar bandys atsakyti jau kitame eilėraščių rinkinyje.

 

Jūsų Maištinga Siela