Viljamas Šekspyras: sonetai 18, 66, 73 (galimi analizės variantai, fragmentai)

 

18

 

Tu man graži kaip vasaros diena,

Švelnesnė tu negu akis padangių,

Kuri čia pat kaitrios ugnies pilna,

Čia savo žvilgsnį ūkanomis dengia.

 

Žiema žibintą vasaros užpūs,

Nuo vėjo nubyrės kvapnus radastas, –

Taip ir jaunystės žavesys trapus

Nuvys lyg pumpuras šalnos pakąstas.

 

Tik tavo grožio vasara švytės,

Ir neaptemdys jo nė valandėlės

Nei rūškana senatvė, nei Mirties

Kas dieną vis artėjantis šešėlis;

 

Kol žemė sukas amžinu ratu

Ir akys šviečia, – tol žydėsi tu!

 

Viljamo Šekspyro 18-asis sonetas pasižymi klasikine angliškojo soneto išorine struktūra, kurią sudaro keturi posmai: trys ketureiliai ir baigiamasis dvieilis. Eilėraščio rimavimo schema yra kryžminė pirmuosiuose posmuose, o eilutės parašytos tradiciniu jambiniu pentametru, suteikiančiu kūriniui sklandų, dainuojamą ir ritmišką skambesį. Tokia griežta išorinė forma padeda suvaldyti emocinį pasakojimą ir darniai paskirsto loginius akcentus nuo pirmųjų palyginimų iki galutinio apibendrinimo.

 

Kūrinyje lyrinis subjektas tiesiogiai kreipiasi į mylimą žmogų, lygindamas jį su vasaros diena, tačiau greitai pabrėžia, kad adresato grožis yra kur kas pranašesnis ir pastovesnis už gamtos laikinumą. Poetas gausiai naudoja metaforas, personifikacijas ir kontrastus, tokius kaip „žiema žibintą vasaros užpūs“ ar mirties „šešėlis“, kurie padeda išryškinti trapią žmogiškojo gyvenimo ir gamtos ciklų laikinumo dramą. Šios meninės priemonės nėra vien tik dekoratyvinės – jos suteikia eilėraščiui filosofinio gylio, sugretindamos trumpalaikius vasaros džiaugsmus su neišvengiama senatve bei laiko tėkme.

 

Vidinė eilėraščio struktūra plėtojama per esminį lūžį: pirmojoje pusėje kalbama apie permainingus vasaros orus ir neišvengiamą jaunystės bei grožio nuvytimą, o paskutiniuose posmuose nusivylimą laiku paneigia meilės jėga. Pagrindinė kūrinio idėja teigia, kad tikroji meilė turi galią nugalėti mirtį ir laiką. Paskutinis dvieilis įtvirtina nemirtingos meilės šlovės idėją – kol gyvuos žemė ir žmonės regės šį grožį, per poetinį žodį gyvuos ir pats mylimas žmogus.

 

73

 

Tą metų laiką tu regi many,

Kada nutildo savo giesmes paukščiai,

Kai medžiai styro tylūs, rūškani

Ir byra lapai, virpčiodami baugščiai;

 

Tu vakaro žaras many regi,

Kai vaiski saulė poilsio jau skuba

Ir kai mirties sesuo – naktis niūki

Ant žemės kloja savo tamsų rūbą;

 

Negyvą liepsną praeities manos,

Kuri tiek daug jaunų giesmių prarijo,

Regi tu manyje lyg pelenuos

Vos jaučiamą gruzdėjimą žarijų;

 

Žinau: tu viską manyje matai –

Ir myli dar labiau mane už tai...

 

Šis tekstas yra vienas garsiausių Renesanso genijaus Viljamo Šekspyro (William Shakespeare) sonetų. Kūrinys priklauso soneto žanrui – griežtos klasikinės formos lyrikai, pasižyminčiai emocine įtampa, filosofiniu apibendrinimu ir kulminacija paskutinėse eilutėse. Angliškojo tipo soneto struktūrą sudaro trys ketureiliai ir baigiamasis dvieilis, kurie šiame tekste sukuria nuosekliai besiplėtojančią, metaforomis grįstą žmogaus senatvės ir nykimo viziją. Kiekvienas ketureilis pateikia vis naują, vis gilesnį laiko tėkmės ir artėjančios mirties palyginimą, o paskutinis dvieilis netikėtai pakeičia visą emocinį kūrinio vektorių, nukreipdamas dėmesį į besąlygišką meilę.

 

Išorinė ir vidinė kūrinio struktūra remiasi tolygiai tirštėjančia metaforika bei laiko perspektyvos siaurinimu. Išorinėje formoje matome keturias strofas su rišliomis rimu ir ritmu paremtomis eilutėmis, kurios atitinka vidinę lyrinio subjekto būsenos raidą. Pirmajame ketureilyje laiko tėkmė lyginama su vėlyvu rudeniu („kada nutildo savo giesmes paukščiai“), antrajame – su trumpėjančia vakaro dienos šviesa ir artėjančia naktimi, trečiajame – su beveik užgesusiomis praeities laužo žarijomis, rusenančiomis pelenuose. Šis struktūrinis judėjimas nuo makrokosmoso (metų laikų kaitos) per paros ciklą iki mikrokosmoso (individualaus žmogaus vidaus) sukuria palaipsniui tirštėjančią egzistencinės dramos atmosferą, kurioje fizinis senėjimas tapatinamas su neišvengiamu nykimu.

 

Pagrindinės meninės priemonės – išplėtotos gamtinės ir metaforinės alegorijos – atlieka esminį vaidmenį atskleidžiant kūrinio prasmes. Rudens peizažas, nuplikę medžiai („styro tylūs, rūškani“), vakaro blėstanti žara ir mirties sesuo naktis veikia kaip vizualūs žmogaus gyvenimo saulėlydžio ekvivalentai. Ypač galingas yra trečiojo ketureilio įvaizdis, kur praeities liepsna ir jaunystės giesmės virsta „pelenuos / vos jaučiamu gruzdėjimu žarijų“, simbolizuojančiu blėstančią gyvybinę energiją. Visos šios meninės priemonės susipina į vientisą melancholijos ir neišvengiamybės audinį, kuriame gamtos dėsniai tampa žmogaus tragizmo veidrodžiu.

 

Giluminė meninė-filosofinė kūrinio idėja iškyla kaip dramatiškas žmogaus gyvenimo laikinumo ir meilės galios susidūrimas. Lyrinis subjektas atvirai pripažįsta savo senatvę, prarastą jaunystę ir artėjančią pabaigą, tačiau paskutinis dvieilis apverčia visą eleginę nuotaiką į šviesią tragizmo pergalę: mylimas žmogus mato visą šį nykimą, bet „myli dar labiau mane už tai“. Tai gilus filosofinis teiginys, kad tikroji meilė ne tik nebijo mirties ar senatvės, bet tampa dar stipresnė būtent todėl, kad ji trapi, laikina ir brangi, nes tai, kas greitai baigiasi, yra neįkainojama.

 

66

 

Mirties šaukiuosi širdžia nukamuota,-

Aš pavargau žiūrėt, kaip Menkysta

Ant karžygio lavono kelia puotą,

Kaip niekinama priesaika šventa,

 

Kaip drabstoma purvais Garbė auksinė,

Kaip jungą velka Laisvė išdidi,

Kaip mėtos Gėda dvokiančiam šiukšlyne,

Kaip kilnūs ryžtai smaugiami širdy,

 

Kaip dūsta didis talentas vergijoj,

Kaip spardo mulkis meno stebuklus,

Kaip pataikauja Gėris nebylus

Išpuikusios Niekšybės despotijai...

 

Aš mirt geidžiu, aš neturiu jėgų,-

Tiktai tave palikti man baugu.

 

Renesanso genijaus Viljamo Šekspyro sonetų (tradiciškai numeruojamas 66-uoju), atspindintis gilią egzistencinę ir moralinę krizę. Kūrinys priklauso soneto žanrui – griežtos klasikinės formos lyrikai, pasižyminčiai stipria emocine įtampa, retorine jėga ir netikėta baigiamąja laiko bei jausmų apibendrinimo kulminacija. Šiame angliškojo tipo sonete išlaikyta tradicinė sandara: trys ketureiliai, kuriuose per anaforą išvardijamos visuomenės ydos, ir glaustas dvieilis, dramatiškai pakeičiantis viso kūrinio toną į asmeninę išpažintį.

 

Išorinė ir vidinė kūrinio struktūra remiasi slegiančia kontrastų sistema ir nuosekliai augančiu nusivylimu. Išorinėje formoje matome griežtai sukonstruotas strofas, kurios atitinka vidinę lyrinio subjekto būsenos raidą. Vidinė struktūra vystosi kaip vis labiau aštrėjanti moralinio dugno panorama: nuo bendro vertybių apvertimo aukštyn kojomis ir karžygio niekinimo pirmajame ketureilyje, per paminštus idealus (Garbę, Laisvę, Gėdą) antrajame, iki visiško talento, meno ir tiesos žlugimo vergovėje trečiajame. Toks laipsniškas nuosmukio vaizdavimas veda prie neišvengiamos moralinės blėsenos ir mirties troškimo.

 

Pagrindinės meninės priemonės – galingos personifikacijos, išplėtotos alegorijos ir sintaksinė anafora – pasitelktos tam, kad sukurtų nepakeliamos neteisybės įspūdį. Pirmuosiuose trijuose ketureiliuose beveik kiekviena eilutė prasideda pasikartojančiu žodžiu „kaip“, kuris sukuria grandininę slegiančių vaizdų reakciją („Kaip drabstoma purvais Garbė auksinė, / Kaip jungą velka Laisvė išdidi“). Abstrakčios sąvokos, tokios kaip Menkysta, Garbė, Laisvė, Gėda, Gėris ir Niekšybė, yra sužmoginamos, paverčiant eilėraštį dramatiška alegorine scena, kurioje šviesos ir dorovės pradai yra brutaliai sutraiškomi.

 

Giluminė meninė-filosofinė kūrinio idėja iškyla kaip jautrios, sąžiningos asmenybės ir moraliai puvusios epochos konfliktas. Lyrinis subjektas atvirai skelbia nustumto į kampą žmogaus beviltiškumą, kuriam mirtis atrodo kaip vienintelis išsivadavimas iš „išpuikusių Niekšybės despotijos“. Tačiau paskutinis dvieilis („Aš mirt geidžiu, aš neturiu jėgų, – / Tiktai tave palikti man baugu“) apverčia visą eleginę nuotaiką ir atveria pažeidžiamumą: net didžiausioje tamsoje ir nusivylime žmogų gyvą bei saistomą su pasauliu laiko meilė ir baimė prarasti jam brangų kitą žmogų.

 

Maištinga Siela

Aidas Marčėnas (1960–2026): eilėraščiai, pareiškimas Lietuvos rašytojų sąjungos valdybai dėl išmokos

Viskas yra prasminga.
Niekas prasmės neturi.
Mato tasai, kas žiūri:
aušta virš Vilniaus, sninga.
Spengiančią įtampos tylą
girdi tasai, kas klausos.
Sninga vos vos. Ir rausvas
brėkšmas danguj įskyla.
Tai, kas ryškėja šį rytą –
tūkstančius metų nokinta.
Viskas yra užrakinta.
Niekas neuždaryta. 
 
Marčėnas. Aidas. „Tradicinis“
 
Aidas Marčėnas (1960–2026) buvo vienas ryškiausių ir reikšmingiausių šiuolaikinės lietuvių literatūros balsų. Jo kūrybinis palikimas paliko gilų pėdsaką šalies kultūroje, o pats poetas buvo vertinamas kaip talentingas klasikinės formos meistras, gebėjęs subtiliai sujungti tradiciją su šiuolaikiniu miesto gyvenimo pulsavimu.
 
Savo kūryboje autorius nuolat reflektavo patį kūrybos procesą, literatūros tradiciją bei žmogaus egzistencijos trapumą. Už savo nuopelnus literatūrai jis buvo įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija bei daugybe kitų prestižinių apdovanojimų, o jo eilėraščiai tapo neatsiejama literatūros kanono dalimi.
 
Poeto išėjimas – didžiulė netektis Lietuvos kultūriniam gyvenimui. Jis palieka po savęs gausų poezijos rinkinių kraitį, kuris ir toliau išliks svarbiu orientyru skaitytojams bei būsimoms poetų kartoms, ieškančioms atsakymų apie gyvenimo prasmę ir meno galią.
 
Maištinga Siela

Knyga: Rūta Vyžintaitė "Liuksemburgo jūra"

 

Rūta Vyžintaitė. „Liuksemburgo jūra“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – p. 132.

***

dėl visko kaltas ledynas

dėl upės šitos

šito miesto

dėl jame rūkstančių meilės naktų

dėl gėlių ir pavasario

dėl savęs ir manęs

tartum elniai

paskui tirpstantį

geismą

atklydusių

 

(p. 37)

 

Sveiki, skaitytojai,

Sulaužiau sau duotą priesaiką iki vėlyvojo rudens nepirkti knygų, bet nusipirkau. Šią. Užsukau į knygyną, nes reikėjo laukti draugo, tad sakau, pasišildysiu tarp naujų knygų ir į rankas – velniai rautų! – papuolė Liuksemburgo jūra, Pirmosios knygos konkurso 2024 metų poezijos sekcijoje laimėjusi Rūta Vyžintaitė (Lajienė). Jau kuris laikas nebestebėjau šios serijos knygų laureatų, buvau apskritai nutolęs ir nuo poezijos, ir nuo lietuvių autorių, bet tąkart knygyne paskaičiau kelis eilėraščius ir susinervinau, nes jie man labai patiko. Nebegalėjau nenusipirkti, o dabar ji jau pribraukyta pieštuku priešais mano kompiuterį ir turiu šį bei tą apie ją pasakyti.

Pirmiausia – šaunus rinkinio pavadinimas! Tokio nei labai susapnuosi, nei labai logiškai išgalvosi. Nieko apie kadaise radijo bangomis gaudomą Liuksemburgo radijo stotį nežinojau, visur tik – Amerikos balsas, tad šis bei tas buvo nauja. O pasirodo, tai buvo viena iš tų radijo stočių, kur lietuviai nelabai suprasdami anglų ir prancūzų kalbas vis tiek galėjo laisvai klausyti vakarietiškos muzikos ir tokiu būdu pasijusti laisvi. Autorė save pristato ne tik kaip žurnalistę, bet kaip ir 90-ųjų vaiką, kuriai teko augti laukiniais gariūnmečio laikais ir tikriausiai iš tėvų ir kitų artimųjų pažinti ankstesnį sovietinį gyvenimą, perprasti A. Tarkovskio Stalkerio kitokias reikšmes. „Liuksemburgo jūra“ – tai užuomina į laikotarpio ilgesio simboliu tapusį „Liuksemburgo radiją“, į svajonę kartais neįmanomumo, į mažų dalykų dideles jūras,“ – sako autorė atgaliniame viršelyje.

Poezijos knygą struktūriškai sudaro trys dalys: ilgosios bangos, trumposios bangos, trikdžiai. Man asmeniškai labiausiai patiko pirmoji dalis, labiausiai ją išjaučiau, tapatinausi, supratau. Nesuklysiu sakydamas, kad knyga labai kaunietiška, visur Laikinosios sostinės ženklų, tikrinių daiktavardžių, o subjektė dažnu atveju atlieka stebėtojos, tarnės ir metraštininkės vaidmenį. Kauko laiptuos čiulba budintis strazdas / nepaklysit – žemėlapiai teka krauju / ir per minutę šešias dešimtis kartų / kompasas plazda (p. 16). Ilgosios bangos aprėpia didžiulį geografinį ir istorinę platumas. Čionai suteka istoriją nuo indoeuropiečių atsikraustymo prie ištirpusių (mirusių) šaltų lietuviškų ledyno ežerų iki kelionių pro Lenkiją į Prahą ir kitus pasaulio miestus. Autorė įtraukia ir savo giminės istorijas: bendra mūsų latgališka baba / dalgiu šviesą dalina į dieną ir vakarą / švelniu mostu patrumpina kalbą į kitą, bet dar nesvetimą (p. 24). Tačiau šie žvilgsniai į praeitį, į istorinius-kultūrinius kontekstus lengvi, paviršutiniški, žadinantys istorijas apie istorijas, kuriose nėra patirčių, yra tik aprėpiamas praėjusių istorijų nostalgiškas lipdinys. Bet, tiesą sakant, ar ne iš to paties jausminio tapatumo rašė ir Sigitas Geda bei kiti, pertransformuodami laikmečius, kai poetai dar nebuvo gyvenę? Kita vertus, poetė tik iškelia, bet nieko giliamintiškai neteigia.

mokos iš kregždžių / Jurgis Kairys / sukti virš Nemuno kilpas (p. 65). daktare Basanavičiau, / pagydyki mane nuo Prahos / nes naktį pabundu vis išpilta Vltavos (p. 112). Be giminių dar svarbios lengvai atpažįstamos istorinės asmenybės, kurios koreliuoja su geografinėmis vietovėmis, sujungdamos subjektės dabarties patirtis su praeitimi.

Nemažai eilėraščiuose istorinių XX amžiaus nuotrupų, iliustruojančių subjektės santykį su istoriniu laiku, pvz., čionai rasite partizaną senelį, kepantį kiaušinienę drebančiomis rankomis, tremčių istorijas, Sausio 13-osios įvykius, kaip subjektė dar tebuvo vaisius motinos gimdoje, Baltijos kelio, žydų geto išgyvenimus, tą patį Tarkovskio Stalkerį, kuriems iš esmės Rūta Vyžintaitė skiria kur kas daugiau dėmesio nei dabarties laikmečiui, pvz., COVID-19 ar hipsterių, intelektualų, globalistų ir jaunimui su atviromis durimis į pasaulio galimybes tikrovei įprasminti. Šiuo atveju, sakyčiau, išskirtiniai eilėraščiai iš trečiosios dalies trikdžiai, kuriame poetė skiria dėmesio dabarties karo kontekstams ir siaubui išreikšti: eilėraščiai neinformatyvūs, lakoniški, daug atpažįstamų aliuzijų.

Man pasirodė, kad trumposios bangos labiau susitelkia į patį Kauną kaip svarbiausią eilėraščių vyksmo epicentrą, eilėraščiai lakoniškesni. Kai kurie eilėraščių raiškos būdai ir man priminė miesto poetės Juditos Vaičiūnaitės poeziją, pastaroji taip pat turėjo Kaunui daug sentimentų, nes čia buvo gimusi ir užaugusi. Koks tas Kaunas pas R. Vyžintaitę? Pats gyvenimas: tapatus, atskirtas ir kartu susiliejęs. Dažna poetės ypatybė simbolius ir vaizdinius prilyginti pačiam gyvenimui. Gintarė Bernotienė savo recenzijoje pažymėjo, kad poetės kaip svarbiausia ir išskirtiniausia ypatybė yra netikėta tarnės/rūbininkės pozicija mieste, pastarasis kaip veikėjas karnavališkai dalyvauja savo istoriniuose vyksmuose, o subjektė yra liudytoja, atspindys Kauno balutės dugne.

Rūta Vyžintaitė

Kaip vienas svarbiausių poetinių įvaizdžių yra upės leitmotyvas, dažnu atveju pats Nemunas, kuris ašaras braukosi į tiltą, bet bendriausia prasme upė teka kaip banga, kaip Liuksemburgo radijo bangos į ilgį, neša laiką, virsmą, žinias, pokyčius, tačiau krante gyvenimo laikas teka kitokiu miesto ritmu, subjektei svarbu laiko sruvenimo motyvas, pvz., skelbimas maximoj, kuriame „parduoda armoniką“ / skamba lyg atsisveikinimas / <...>atsuku gegužę / atšaukiu karą / pripučiu obelis / visas rajono senutes / prikeliu iš albumų (p. 35). Subjektė rekonstruoja laikmetį, pabrėždama laiko tėkmės kaip upės magines galimybes, kurių tikrovėje nėra. Kitaip sakant, didžioji eilėraščių dalis yra apie tariamą laikmečio tėkmės teleportaciją ir atminties patirtos arba perduotos kažkieno kito liudijimo įžeminimą.

o kas jeigu kelio tamsoj žibąs  ženklas A1 / ir reiškia / AŠ VIENAS (p. 74). Asociacijų ir pirminio impulso eilėraščių dinamiką išduoda ir dažną poetės ypatybę kurti alternatyvias tikroves ar prasme jeigu kas, t. y. jeigu matome ne tą, ką matome; jeigu suvokiame ne tą, ką suvokiame. Maištas prieš tikrovėje esančias normas pasireiškia kaip bandymai tą tikrovę pakeisti per kitokią subjektės perspektyvą, tačiau į filosofinę mintį, tenka pripažinti, eilės neišsiplėtoja. Dažnai tokį impulsą padiktuoja atsitiktinis rimas, pvz:. pankas-panas, A1-aš vienas ir t. t. Tiesa, rinkinyje pasižymėjau ne vieną man patikusią ir kiek netikėtą metaforą, pvz.: senai lempai drugys rašo meilės diktantą / obuolys – bum – į sutemas krenta (p. 107); iš tiesų – mes visi tik sumuštinukai / visatos šermenų kambarėlyje (p. 125).

Be šampano ir pokalbių balkonuose virš kaštonų iš šios kartos poetų tikrovės ir be karo Ukrainoje dvelkteli į lietuvių poeziją šiuo metu labai besibraunanti klimato kaitos ir ekologijos tema. Tiesa, apskritai šiuolaikinio laikmečio ženklų pas R. Vyžintaitė nėra daug: nėr kur lapei nušalti galiuko / netgi baloms nėra ramybės / ir visi besmegeniai negimę / debesuos desperatiškai rūko (p. 96).

Apskritai rinkinys apie istorinį laiką, o subjektės santykiai su miestu, kultūra, gyvenimu ir judėjimu išreiškiami per laiko nuotolį, distanciją. Panaši tendencija ir lietuvių prozoje, esame labai įsigilinę į istorinius romanus, pasakojame daug apie 90-ųjų laiką, manau, netrukus prasidės pasakojimai ir apie pasaulį po 2000-ųjų. Tam tikra prasme, Liuksemburgo jūra turi tendencingumo su prozos temomis, bet man patiko tas negilumas, lengvumas, vietomis infantilus rimavimas, kuris leido lengvai tapatinti(s) (pats esu 90-ųjų vaikas) su panašiais potyriais. Nepaisant to, eilėraščiuose veriasi dideli geografiniai ir labai margai įvairus istorinis kontekstai. Iš pradžių gali pasirodyti, kad kiekvienas eilėraštis vis apie ką nors kitą, nėra bendros sąrangos ar bent jau vienijančio teminio suveržtumo, tačiau įpusėjus rinkinį tampa akivaizdu, jog laikas, gyvenimas ir Kaunas yra viena ir ta pati veidrodinė balutė iš skirtingų žiūros perspektyvų. Liuksemburgo jūroje nepaskendau, bet smagiai paplaukiojau, patyriau nuostabą, kad jūra tampa saugiu baseinu.

Lenkija

mėgstu naktį važiuoti per Lenkiją

nes Europa yra ne prancūzai

ne britai prie arbatėlės

ne ispano austrėje pirštas

Europa – miegantys lenkai

Agnieškos, Mateušai ir Darekai

Filipai, Zuzanos ir Hanos

ir pilki jų namukai prie kelio

ir šviesa – kažkas ruošias į fabriką

ir tamsa – kažkas pradeda Jakubą

kažkas kaičias prieš miegą arbatą

kišą galvą į pravirą langą

už Katynę meldžiasi baba

vien babų – šeši milijonai.

 

(p. 28)

Jūsų Maištinga Siela

Poetas Antanas A Jonynas, eilėraščių knygos "Atminties laivas", "Tiltas ir kiti eilėraščiai"

 

Sveiki,

 

Pastaruoju metu kitokiems reikalams skaitau dar sovietmečių išleistą Antano A. Jonyno eilėraščius. Koks grožis! Subtilios laikmečio užuominos ir jautrumas.

 

Maištinga Siela

Antanas A Jonynas, eilėraštis "Baltų alyvų tylumoj"

Antanas A Jonynas, eilėraštis "Užupio tiltas"

Antanas A Jonynas, eilėraštis "Spalvotas kinas"

Knyga: Aistis Žekevičius "Atlaidžiai šypsosi bedugnė"

 Aistis Žekevičius. „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“ – Vilnius: Bazilisko ambasada, 2023. – p. 74.

 

„<...>

kol laiko yra

turėtume būti (p. 38).“

 

Sveiki,

 

Nedaug per metus perskaitau poezijos, tačiau paraštėje turėjau pasižymėjęs Aisčio Žekevičiaus (g. 1990) antrąją poezijos knygą Atlaidžiai šypsosi bedugnė, kurią išleido pamažu vis didesnę įtaką poezijos leidyboje daranti Bazilisko ambasada. Prieš pusmetį aptikau jo eilėraštį entropija, kurį skaičiau visiems, kurie netingėjo klausytis, nes tokios formos eilės man patinka, per jas atsiveria neįtikėtinos prasmės. Labai panašių eilėraščių galvojau, kad bus visame rinkinyje, tačiau gavau šį bei tą kito, nei tikėjausi.

 

Nedidukė poezijos knyga suskaidyta į keturis dalis, kurios turi juodas bedugnių užsklandėles, ryškinamos tam tikros temos ir potemės, svarbios poetui. Labiausiai iš jų išsiskiria pirmoji poezijos dalis, kuri skirta istorinės atminties liudijimams ir patirtims, kurių autorius negalėjo išgyventi. Vis skaitydamas galvojau, kiek svarbu yra tiesioginė rašytojo patirtis su tuo, ką rašai ir apie ką manaisi rašąs. Tarpukario Kaunas, tremtys, sugriauti miestai... Tai patyrimai atėję iš vadovėlių, dokumentikos, šeimos pasakojimų ir žmonių liudijimų. Žinoma, kad tiek prozininkai, tiek poetai turi neribotą vaizduotės galią tapatintis ir perteikti emocijas bei būsenas taip, tarsi patys tuose įvykiuose dalyvautų, kitaip sakant, sukurti magišką iliuziją.

 

Kitose poezijos rinkinio dalyse temos varijuoja labai subjektyvios ir nesunkiai atpažįstamos. Apskritai visas rinkinys labai filosofiškas, nors ir perteikiamas hipsteriško pasaulio buities, darbo ir judėjimo laike įsoūdis, kokį patiria dabartinė trisdešimtmečių karta. Būtis-Žinojimas-Patyrimas – tai trys banginiai, ant kurių laikosi subjekto egzistencija: „...nes švelniai tariant / esi visiškai / užsipisęs // nors kantriai spoksai / į ekrano bedugnę / ši nė nemirkteli (p. 21.)“ Lyg ir būtų galima eilėraščiuose tikėtis didesnio juoko, humoro, galgi net cinizmo, ką, pavyzdžiui, mėgsta Gintaras Grajauskas, tačiau Aistis Žekevičius išlaiko balansą tarp aklo pasaulio atmetimo, nebandoma pašiepti tikrovės, parodyti, kokia ji paradoksali ar menka. Ne, subjektas nesistengia kovoti su neteisybe ir absurdu, jis turi kitą egzistencializmo kryptį – išbūti neigiamą gyvenimo patirtį, priimti taip, kaip yra, ir tikėtis geresnių laikų. Tai gana stoiška, nors subjektas labiau linkęs atskleisti savo pažeidžiamumą, nei kurti apie save heroizmą.

 

Apskritai galgi heroizmas čia net netinka, Žekevičiaus poezijoje yra to, kas būdinga jo kartos poetams – terapinio atvirumo aspektas, dažnai išreiškiant subjekto menkumo ir pažeidžiamumo poziciją. Tai tam tikras terapinis triukas, kai deklaruoji savo traumines patirtis, atvirauji negatyvias emocijas, tada nebelieka paties pažeidžiamumo, bet iškyla pavojus tuo mėgautis ir tapti motyvuotu mazochistu. Kiek jūs pažįstate laimingų filosofų? Eilėraštis kaip būdas ne tik filosofuoti, išreikšti būties kvintesenciją, bet ir paviešinti sopulius, atvirauti apie kasdienybėje ištikusią depresiją, krizę, galiausiai nelaimingą meilę. „...nėra nei nuotaikos nei valios / bet žemėn gyvas nesulįsi / tiesa? drąsa – pirmyn į ugnį / atlaidžiai šypsosi bedugnė (p. 49).“

Aistis Žekevičius

 

Nelaimingų meilės eilėraščių rinkinyje yra ne vienas. Stiprus ir vienatvės bei tuštumos prasminis klodas. Subjektui rūpi egzistenciniai klausimai, tačiau jie sumišę ne tiek su aukštąja filosofija, kiek su visiems puikiai atpažįstamais buitiškais, daiktiškais elementais, pavyzdžiui, ritmiškas eilėraštis, kaip mes šokome techno – ciklinis eilėraštis, kaip pasaka be galo, tačiau iliustruoja techno muzikos pasikartojimo ritmą, pastarasis siejasi su mūsų ritualiniu ir inerciniu gyvenimu, monotonija, kurios galgi net ne visada atpažįstame. Pastarasis leitmotyvas plėtojamas ir kituose eilėraščiuose: „... kad kai nupėdinau į barą / tai ir kiti jau sėdėjo bemaž prislėgti / nes pripažinom / savaitgalis buvo ilgas ir intensyvus (p. 29).“ Gyventi arba išgyventi nuo pirmadienio iki penktadienio, nepatiriant gyvenimo džiaugsmo, o po to dar reikia išgyventi ir tuos barų ir klubų savaitgalius, išgertus bokalus. O kada džiaugtis ir gyventi? Tai kontrastingai koreliuoja su istorinės atminties eilėraščiais ir rinkinio pradžios, kai subjektui reikėdavo išgyventi nepriteklių, karą ir tremtis, o dabar – dusinantį ir ciklišką gyvenimo pasikartojančią rutiną.

 

„kas yra bedugnė? / žmogaus pavidalo tuštuma (p. 62)“ – sakoma eilėraštyje klausimas. Manau, eilėraščiai kalba apie tas bedugnes kaip apie savaime suprantamą dalyką. Kai kur minima, kad blausi ekranų šviesa yra ta šypsena, kuri dar šypsosi – pasaulis susitraukęs į ekranvaizdį, iškreiptą potyrių projekciją, iliuziją, kad turi internetą, vadinasi, turi ryšį su kitais, dar nemiręs. Iš esmės man šis rinkinys visas apie atskirtį ir vienatvę, perteiktą gana proziniais sakiniais, saikingai naudojant simbolius ir metaforas. Nesumeluosiu, bet man rinkinys savo energetika ir tam tikrais raiškos būdais siejasi su Nojaus Saulyčio rinkiniu SMS gėlytės. Subjektai auga, bręsta, sensta, jie apsišvietę ir apsiskaitę, geba reflektuoti savo skausmą, nelaimes ir vienatvę, tačiau nėra gyvastingumo, horizonte eliminuota šeimos samprata, sutrūkinėję ryšiai, ryškinamas geismas, bet nėra vaikų, namų ir vizijos į socialinį kolektyvinį tvirtumą. Ne, nors vizija yra ir ji gan romantinė, nepasiekiama, tolima kaip troškimas. Tai savaime nėra blogai, tai tik įgalina šios kartos žmonių pajautas ir tikrovę, kuri iš esmės atspindi tas poras, kurios veikiau renkasi auginti du šunis ir katę, nei turėti vaikų.

 

Gal ir tiesa, kad tada išgelbsti eilėraštis kaip žiebtuvėlis, jis uždega tamsoje liepsnelę, kuri nušviečia subjektui ir skaitytojui bendrą pasimurmėjimų erdvę (juk niekas garsiai nesikalba prie mažos švieselės), visai kaip per messengerį vidury nakties, atlaidžiai vienas kitam besišypsant. Taip, eilėse yra vilties, kaip pažymi Marius Burokas, bet ji tokia liūdna, kad maža iš to paguodos. Mano pasižymėti patikę eilėraščiai: vertimas; atkūrimas, viltis, entropija, jona, 1943. Apskritai tai nėra techniniai eilėraščiai, veikiau įspūdis kyla, kad parašyti iš pajautos su vienu ar keliais prisėdimais, primenantys išsikalbėjimus, dialogo ar bent jau išpažinties troškimą. Esama ir neblogų bei pavykusių žaidybinių teksto elementų, bet jie rodosi atsitiktiniai ir atėję iš eksperimentinio rašymo ir toli gražu neprimena techniškai ilgai dirbančio Kornelijaus Platelio, bet tai savaime irgi nėra blogai, nes Aistis Žekevičius juk savo kartos poetinis balsas ir rašo, atrodo, nemeluodamas, o taip, kaip jaučiasi jo kartos žmonės.

 

Maištinga Siela

Knyga: Giedrė Kazlauskaitė "Gintaro kambarys"

 Giedrė Kazlauskaitė. „Gintaro kambarys“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – p. 112.

 

Taip jau nutiko, kad šiemet paskutiniąja skaityta knyga tapo Giedrės Kazlauskaitės ketvirtasis eilėraščių rinkinys Gintaro kambarys, išleistas prieš porą metų. Lapkričio pabaiga ir visas gruodis man tapo poezijos skaitymais, net pats nustembu, kodėl per juoduosius penktadienius prisiperku poezijos knygų, sėdu ir skaitau, lyg kas būtų įrėmęs šautuvą į pakaušį. Kitą vertus, poezijoje visada yra tas šlakelis kitokios tiesos, kurios manausi išmelšiąs iš žodžių. Keista, juk kalba yra dirbtinis konstruktas, tačiau kiek ji gali daug reikšti ir duoti, jeigu suteiki prasmę.

 

Nesumeluosiu sakydamas, kad Gintaro kambarys tikriausiai taps mėgstamiausiu G. Kazlauskaitės rinkiniu. Į nagus įkrito pačiu laiku – prieš pat karantinu paženklintas kalėdines šventes, kai kiekvienas iš mūsų savaip gyvena savo kambariuose, tad ko neapsilankius Gintaro kambary? Pirmasis ir paskutinis rinkinio eilėraščiai, kaip teigė pati autorė, yra apie jos tėvą Gintarą. Rinkinys ne vien apie tėvą Gintarą, bet ir tą, kurį tinkleliais įsibridę graibsto užsispyrę pajūrio gyventojai, o po to pardavinėjami įvairūs suvenyriniai dirbiniai turistams. Ir tą, žinoma, Palangoje esantį muziejų, kur Saulės akmuo, kiti gintaro pavyzdžiai. Ir žinoma, tas mitologinis gintaro kambarys, kuris atseit nuskendo Baltijos jūroje, smarkiai sietinas su deivės Jūratės, Kastyčio ir Perkūno mitologija. Žodžiu, gintaras žėri visame kame ir čia jis stingdantis, išlaikantis istorinę atmintį, kartu trapus, lengvas, pažeidžiamas. Kiek gintaro interpretacijų ir reikšmių, tiek pas G. Kazlauskaitę poezijoje ir reikšmių, nebūtinai sietinų su gintaru.

 

Po dvisluoksniu viršeliu, kurį sukūrė Deimantė Rybakovienė, slepiasi perlamutrinis, vos įžiūrimas Kretingos žiemos sodo vaizdas. Būtent G. Kazlauskaitės su dukra apsilankymas žiemos sode ir domėjimasis grafų Tiškevičių moterų gyvenimais buvo pirmasis impulsas pradėti rašyti šiuos eilėraščius. Istorinių niuansų, dramatiškų likimų moterų biografijos sudėtos paskutiniojoje rinkinio atkarpoje Saturnijos (tokia populiari drugelių rūšis!), kuriame subjektė tarsi gidė pristato garsių Tiškevičių biografijas. Išties šie eilėraščiai priminė Edgar Lee Masters Spūn Riverio antologiją, kurioje iš kapo duobių prabylą ir savo biografijas papasakoja išmirusio miestelio gyventojai, tik šiame rinkinyje prabylama iš išlikusių fotografijų, subjektyviai vertinant buvusių Tiškevičių stovėseną su jų biografijų detalių nuotrupomis. Viena įspūdingiausių istorijų Kretingos žiemos sode, kur Oranžerijoje po araukarija / pašarvota penkiametė grafaitė. <...> // Fotografija ir graži, ir graudina – / mano duktė to paties amžiaus (p. 100-101). Esminis šių eilėraščių emocinis veikimo principas, sakyčiau, yra dabarties ir praeities santykio apmąstymas. Mes vaikštome po muziejus, ant kapų, ant kurių pastatėme savo naujus namus, ir jaučiamės tik savo laiko šeimininkais. Ne ką mažiau įdomios ir fotografės Paulinos Mongirdaitės, Marijos Tiškevičiūtės, mirusios 1943 metų tremtyje, istorijos. Manoma, kad šios moterys buvo homoseksualios. Paieškojus internete Marijos Tiškevičiūtės fotografijų anuomet jaunystėje ir darytų lageryje, ištinka šokas, jog tame pačiame šimtmetyje, kai „vyko visa tai“, aš gimiau ir tai nėra kokie senovės Egipto laikai. Iš esmės kalbama ir apie istorinį laikmetį, emocinę istorinę atmintį, moterų „gebėjimą pakelti“ ne tik šiuos išgyvenimus, bet ir suvaržymus, kaip antai draudimą tiesiog išsimaudyti paprastoje jūroje.

 

Kur kas įdomesnė ir paveikesnė man atrodė G. Kazlauskaitės intymioji poezija apie jos pačios gyvenimą. Subjektė eilėraščių skyriuose Depresarijos, Velnio nagas pakankamai atvirai pasakojama ne tik apie motinystę, bet ir gyvenimą su kita moterimi. LGBTQ temos G. Kazlauskaitės poezijoje nėra naujiena – tai ir Meninų, ir Singerstraum temų tąsa, subjektės tikrovė, atėjusi iš buities ir toje buityje pasireiškusio intymumo. Nepasakyčiau, kad eilėraščiuose lesbietės tapatybė yra svarbiausia sudedamoji, priešingai – tai natūrali subjektės tapatybės sudedamoji dalis, integruota į intelektualią, apsiskaičiusią, bet labai depresuojančią asmenybę. Kitaip sakant, seksualumas ar seksualumo tapatybė – ne problema, bet iš čia kyla susipriešinimas su katalikų bažnyčios veidmainiškumu ir smerkimu. Kaip žiūrėsite į akis mūsų vaikams, jeigu reiškiame jums blogį? / Paukščiams nereikia jūsų žiedų, / mes nesimeldžiame jūsų stabams, / neatliekame tos pačios jogos, / nekalbame jokių vainikėlių (p. 41).

Giedrė Kazlauskaitė

 

Subjektė „arti“ katalikų bendruomenės, ji lanko bažnyčią, meldžiasi šventam Kazimierui ir tuo pat metu jaučia atskirtį nuo bendruomenės, kuri, manau, kyla dėl seksualinės tapatybės (leisiu sau psichologizuoti). Kitą vertus, kitur negeriau – štai subjektė kerpasi pigioje kirpykloje, stebi čionai užeinančius, perfrazuoja jų pokalbių nuotrupas, ji kerpasi berniokiškai, o kai ji man pataria imti dažytis antakius: / „Juk tokia ryški dabar būsit“, – sako (p. 37), subjektė nusprendžia, kad nuo šiol kirpsis geriau pati, nei grįš pas kirpėją. Madingi moteriški standartai, primetami patarimai subjektę gąsdina, galgi net labiau erzina, ji nenori būti kaip visi, veikiau kaip V. Woolf Orlando – adrogeniškas personažas (nei moteris, nei vyras, arba vienas ir tas pats).

 

Visgi pačią svarbiausią Gintaro kambario temą nusakyčiau subjektės dvasinę kovą už šviesą ir blaivų protą. Sudėtingi subjektės santykiai su tėvais, sąmoningas apsisprendimas nebūti tokiais, kaip jie, bei sudėtinga, skurdi vaikystė: Ir slaptavietės, kuriose palikinėjome laiškus – / anksčiau rūsiai, griuvėsiai ir bunkeriai. / Bastydavausi po juos, / ištrūkus iš internato (p. 23). Savo kovą subjektė puikiai nusako eilėraštyje Daimonion: Nuo mažens jai tekdavo pasirūpinti / ne vien savo, bet ir jų dekoratyviniais demonais. / Reikėjo vedžioti, šukuoti, frizuoti, / surinkti jų kaukučius, nuraminti amsėjimą (p. 55). Žinoma, subjektė ironizuoja, kaip puoselėja savo demonus, bet po šita ironija, sakyčiau, slepiasi gėrio ir blogio kova, tamsiausios sielos naktys, nes juk būti priklausomam demonui, jam vergauti yra nepaprasta kančia. Gal todėl toks aiškus subjektės būvimas „šalia Dievo“, nepaisant kunigų luomo, davatkų, bedvasios ceremonijos, tačiau su aiškiu žinojimu, kol tikiu, tol esu, tol priešinuosi savo Daimonion, kuriam priklausau. Tai tarsi tikrasis gintaro kambarys, kalėjimas demono viduje, jo užvaldyme, jo priverstinių geležinių kurpaičių nešiojime, kol išsivaduosi.

 

Skyrius Tranai, skirtas Kėdainiams, G. Kazlauskaitės tėvonijos kraštui. Eilėraščiai tampa daugiakultūriniais kompostiniais biskvitais: čia ir Milošas su Isos slėniu, ir Radvilos, ir subjektės tėvų žemė, sovietizacijos procesai... Eilėraščiai architektoniški tarsi patys imituotų besikeičiančių miestų vaizdinį. Miestai – tai dar vienas būdas apmąstyti, kodėl esu tokia, kokia esu, kodėl mano tokie santykiai su tėvu.

Kas man artima šiame rinkinyje be to, kad tai iš dalies lyg ir LGBTQ, queer kūryba? Ogi tai, kas esti už eilėraščių, depresarijos, kurios kaip niekas kitas priartina prie Dievo, leidžia pajusti, kaip sunku vienam grumtis su užvaldžiusiu demonu, paėmusiu gražiausius ir puikiausius gyvenimo metus. Gintaro kambarys, man atrodo kaip apsivalymo rinkinys, tam tikra dvasinio išsigryninimo atkarpa, kuri leidžia išsivaduoti ne tik nuo primestų standartų, bet ir žvilgtelėti į istoriją, atrasti analogiškų patirčių, tapatintis ir atsitapatinti, leidžia tiesiog išsidraskius sugyti.

 

Jūsų Maištinga Siela