Aistis Žekevičius. „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“ – Vilnius: Bazilisko ambasada, 2023. – p. 74.
„<...>
kol laiko yra
turėtume būti (p. 38).“
Sveiki,
Nedaug per metus perskaitau poezijos, tačiau paraštėje
turėjau pasižymėjęs Aisčio Žekevičiaus (g. 1990) antrąją poezijos knygą Atlaidžiai
šypsosi bedugnė, kurią išleido pamažu vis didesnę įtaką poezijos leidyboje
daranti Bazilisko ambasada. Prieš pusmetį aptikau jo eilėraštį entropija,
kurį skaičiau visiems, kurie netingėjo klausytis, nes tokios formos eilės man
patinka, per jas atsiveria neįtikėtinos prasmės. Labai panašių eilėraščių galvojau,
kad bus visame rinkinyje, tačiau gavau šį bei tą kito, nei tikėjausi.
Nedidukė poezijos knyga suskaidyta į keturis dalis,
kurios turi juodas bedugnių užsklandėles, ryškinamos tam tikros temos ir
potemės, svarbios poetui. Labiausiai iš jų išsiskiria pirmoji poezijos dalis,
kuri skirta istorinės atminties liudijimams ir patirtims, kurių autorius
negalėjo išgyventi. Vis skaitydamas galvojau, kiek svarbu yra tiesioginė
rašytojo patirtis su tuo, ką rašai ir apie ką manaisi rašąs. Tarpukario Kaunas,
tremtys, sugriauti miestai... Tai patyrimai atėję iš vadovėlių, dokumentikos,
šeimos pasakojimų ir žmonių liudijimų. Žinoma, kad tiek prozininkai, tiek
poetai turi neribotą vaizduotės galią tapatintis ir perteikti emocijas bei
būsenas taip, tarsi patys tuose įvykiuose dalyvautų, kitaip sakant, sukurti
magišką iliuziją.
Kitose poezijos rinkinio dalyse temos varijuoja labai
subjektyvios ir nesunkiai atpažįstamos. Apskritai visas rinkinys labai
filosofiškas, nors ir perteikiamas hipsteriško pasaulio buities, darbo
ir judėjimo laike įsoūdis, kokį patiria dabartinė trisdešimtmečių karta. Būtis-Žinojimas-Patyrimas
– tai trys banginiai, ant kurių laikosi subjekto egzistencija: „...nes
švelniai tariant / esi visiškai / užsipisęs // nors kantriai spoksai / į ekrano
bedugnę / ši nė nemirkteli (p. 21.)“ Lyg ir būtų galima eilėraščiuose
tikėtis didesnio juoko, humoro, galgi net cinizmo, ką, pavyzdžiui, mėgsta Gintaras
Grajauskas, tačiau Aistis Žekevičius išlaiko balansą tarp aklo pasaulio
atmetimo, nebandoma pašiepti tikrovės, parodyti, kokia ji paradoksali ar menka.
Ne, subjektas nesistengia kovoti su neteisybe ir absurdu, jis turi kitą egzistencializmo
kryptį – išbūti neigiamą gyvenimo patirtį, priimti taip, kaip yra, ir tikėtis
geresnių laikų. Tai gana stoiška, nors subjektas labiau linkęs atskleisti savo
pažeidžiamumą, nei kurti apie save heroizmą.
Apskritai galgi heroizmas čia net netinka, Žekevičiaus
poezijoje yra to, kas būdinga jo kartos poetams – terapinio atvirumo aspektas,
dažnai išreiškiant subjekto menkumo ir pažeidžiamumo poziciją. Tai tam tikras
terapinis triukas, kai deklaruoji savo traumines patirtis, atvirauji negatyvias
emocijas, tada nebelieka paties pažeidžiamumo, bet iškyla pavojus tuo mėgautis
ir tapti motyvuotu mazochistu. Kiek jūs pažįstate laimingų filosofų? Eilėraštis
kaip būdas ne tik filosofuoti, išreikšti būties kvintesenciją, bet ir paviešinti
sopulius, atvirauti apie kasdienybėje ištikusią depresiją, krizę, galiausiai
nelaimingą meilę. „...nėra nei nuotaikos nei valios / bet žemėn gyvas
nesulįsi / tiesa? drąsa – pirmyn į ugnį / atlaidžiai šypsosi bedugnė (p. 49).“
Nelaimingų meilės eilėraščių rinkinyje yra ne vienas. Stiprus
ir vienatvės bei tuštumos prasminis klodas. Subjektui rūpi egzistenciniai
klausimai, tačiau jie sumišę ne tiek su aukštąja filosofija, kiek su visiems
puikiai atpažįstamais buitiškais, daiktiškais elementais, pavyzdžiui, ritmiškas
eilėraštis, kaip mes šokome techno – ciklinis eilėraštis, kaip pasaka be galo,
tačiau iliustruoja techno muzikos pasikartojimo ritmą, pastarasis siejasi su
mūsų ritualiniu ir inerciniu gyvenimu, monotonija, kurios galgi net ne visada
atpažįstame. Pastarasis leitmotyvas plėtojamas ir kituose eilėraščiuose: „...
kad kai nupėdinau į barą / tai ir kiti jau sėdėjo bemaž prislėgti / nes
pripažinom / savaitgalis buvo ilgas ir intensyvus (p. 29).“ Gyventi arba išgyventi
nuo pirmadienio iki penktadienio, nepatiriant gyvenimo džiaugsmo, o po to dar
reikia išgyventi ir tuos barų ir klubų savaitgalius, išgertus bokalus. O kada
džiaugtis ir gyventi? Tai kontrastingai koreliuoja su istorinės atminties
eilėraščiais ir rinkinio pradžios, kai subjektui reikėdavo išgyventi
nepriteklių, karą ir tremtis, o dabar – dusinantį ir ciklišką gyvenimo
pasikartojančią rutiną.
„kas yra bedugnė? / žmogaus pavidalo
tuštuma (p. 62)“ – sakoma eilėraštyje klausimas. Manau,
eilėraščiai kalba apie tas bedugnes kaip apie savaime suprantamą dalyką. Kai kur
minima, kad blausi ekranų šviesa yra ta šypsena, kuri dar šypsosi – pasaulis susitraukęs
į ekranvaizdį, iškreiptą potyrių projekciją, iliuziją, kad turi internetą,
vadinasi, turi ryšį su kitais, dar nemiręs. Iš esmės man šis rinkinys visas
apie atskirtį ir vienatvę, perteiktą gana proziniais sakiniais, saikingai
naudojant simbolius ir metaforas. Nesumeluosiu, bet man rinkinys savo
energetika ir tam tikrais raiškos būdais siejasi su Nojaus Saulyčio rinkiniu SMS
gėlytės. Subjektai auga, bręsta, sensta, jie apsišvietę ir apsiskaitę, geba
reflektuoti savo skausmą, nelaimes ir vienatvę, tačiau nėra gyvastingumo,
horizonte eliminuota šeimos samprata, sutrūkinėję ryšiai, ryškinamas geismas,
bet nėra vaikų, namų ir vizijos į socialinį kolektyvinį tvirtumą. Ne, nors
vizija yra ir ji gan romantinė, nepasiekiama, tolima kaip troškimas. Tai savaime
nėra blogai, tai tik įgalina šios kartos žmonių pajautas ir tikrovę, kuri iš
esmės atspindi tas poras, kurios veikiau renkasi auginti du šunis ir katę, nei
turėti vaikų.
Gal ir tiesa, kad tada išgelbsti eilėraštis kaip
žiebtuvėlis, jis uždega tamsoje liepsnelę, kuri nušviečia subjektui ir
skaitytojui bendrą pasimurmėjimų erdvę (juk niekas garsiai nesikalba prie mažos
švieselės), visai kaip per messengerį vidury nakties, atlaidžiai vienas
kitam besišypsant. Taip, eilėse yra vilties, kaip pažymi Marius Burokas, bet ji
tokia liūdna, kad maža iš to paguodos. Mano pasižymėti patikę eilėraščiai: vertimas;
atkūrimas, viltis, entropija, jona, 1943. Apskritai tai nėra techniniai eilėraščiai,
veikiau įspūdis kyla, kad parašyti iš pajautos su vienu ar keliais prisėdimais,
primenantys išsikalbėjimus, dialogo ar bent jau išpažinties troškimą. Esama ir
neblogų bei pavykusių žaidybinių teksto elementų, bet jie rodosi atsitiktiniai
ir atėję iš eksperimentinio rašymo ir toli gražu neprimena techniškai ilgai
dirbančio Kornelijaus Platelio, bet tai savaime irgi nėra blogai, nes Aistis
Žekevičius juk savo kartos poetinis balsas ir rašo, atrodo, nemeluodamas, o
taip, kaip jaučiasi jo kartos žmonės.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą