2024 m. liepos 10 d., trečiadienis

Filmas: "Malonės rūšys" / "Kinds of Kindness"

 

Sveiki,

 

Šios savaitės kino teatruose populiariausias ir lankomiausias filmas yra graikų režisieriaus     Yorgos Lanthimos naujausias darbas „Malonės rūšys“ (angl. Kinds of Kindness) (2024), kuris nebuvo nepastebėtas šių metų Kanų kino festivalyje. Nominuotas „Auksinei palmės šakelei“ net keliose kategorijose, visgi pergalę teko švęsti geriausiu aktoriumi pripažintam Kirsten Dunst vyrui Jeese Plemons. Atrodo, dar visai neseniai žiūrėjome „Prasti reikalai“ (2023), o nepraėjus nė visiems metams – jau naujas darbas. Pastaruoju metu režisierius išgyvena tikrą kūrybinį pakylėjimą ir jau yra pradėjęs filmuoti dar vieną savo darbą.

 

„Prasti reikalai“ buvo praėjusio sezono hitas, apkeliavęs pasaulį ir susirinkęs nemažai apdovanojimų. Man tas filmas taip pat vienas ryškiausių ir įsimintiniausių kino darbų, tad normalu, kad dar neužmiršę gluminančių ano filmo idėjų kėlėme nemažus lūkesčius šių metų „Malonės rūšims“, kuris dažnai interneto vartotojų komentaruose yra įvardijamas kaip geras, bet ne toks geras kaip „Prasti reikalai“. Dažnas kaltina, kad režisierius per greitai pradėjo kitą projektą ir reikėjo apgalvoti labiau. Žinoma, aš taip nemanau, nors lūkesčių turėjau ir jie gana neblogai buvo išpildyti.

 

Visų pirma, „Malonės rūšys“ yra triplikas – tai 3 novelės, skirtingos istorijos, papasakotos per beveik 3 valandų filmą, idėjiškai besijungiančios, tačiau neturinčios siužetinių sąsajų. Kaip visada Lanthimos provokuoja, glumina ir yra nepatogus, jis naudoja savo atrastą kino kalbą, panašiai kaip koks švedų režisierius Ruben Östlund, sukūręs „Kvadratą“ ir „Liūdesio trikampį“. Formos atžvilgiu gal Lanthimos netgi originalesnis ir rizikingesnis, nes lyginant „Malonės rūšis“ su paskutiniu darbu akivaizdžiai išsiskiria filmo stilistika.

 

Pirmojoje istorijoje pasakojama kontrolės ir psichologinės priklausomybės istorija. Pagrindinis veikėjas dirba prestižinėje įmonėje, tačiau pagrindinis jo darbas yra atsiskaityti už savo gyvenimo veiksmus mylimam bosui, kuris kontroliuoja absurdiškai kiekvieną jo žingsnį. Galiausiai atsisakęs suvaidinti avarijoje jis netenka malonės ir galiausiai suvokia, kad nemoka kurti savo gyvenimo be kito kontrolės. Visas absurdas yra veikėjo pastangos susigrąžinti malonę ir prielankumą. Iš tikrųjų šioji filmo dalis yra apie mus pačius, mūsų matomus ir nematomus priklausomybių ryšius nuo darbo, viršininkų, žmonų ir vyrų – viskas taip glaudžiai „surišta“, kad, netekę dažniausiai nors vienos priklausomybių grandies, nebemokame toliau priežasties gyventi.

 

Antrojoje dalyje vėl vaidina tie patys aktoriai, tik jų istorija ir rolė kitokia. Policininkas bando kaip nors susigyventi su Lizos netektimi, kol galiausiai vieną dieną Liza grįžta išsigelbėjusi iš negyvenamos salos, kurioje ji užsiėmė kanibalizmu. Policininkas netiki, kad tai tikroji Liza, ją įtarinėja, kol galiausiai panyra į depresiją, reikalauja Lizą save mėsinėti ir jam kepti patiekalus... Iš vienos pusės istorija žiauri, bet ji vėlgi apie malonės prieraišumą, įtikėjimą, kad žmogus yra vientisas ir jis nesikeičia, norima jį „užkonservuoti“ geriausioje jo versijoje. Socialinėje siaubo istorijoje viskas perteikiama groteskiškai makabriškai, kur psichologinis žiaurumas pasireiškia konkrečiais prievartos kitam veiksmais, bet baisiausia, ką filmas užfiksuoja, kad mes esame linkę pasiduoti tam smurtui ir save pradedame mėsinėti perkeltine arba, kaip šioje istorijoje, tiesiogine prasme.

 

Trečioji istorija pasakoja apie moterį, šis vaidmuo labiausiai aktorei Emmai Stone tiko, kuri bando surasti pranašę, šių dienų Kristų, kuris prikeltų numirėlius ir galėtų sukurti kultą. Pati veikėja priklauso seksualinio pobūdžio kultui, nuolat su kolega geria ašaromis kulto lyderių pašventintą vandenį ir yra įtikėjusi, kad pasauliui reikia labiausiai tikėti lyderiu. Veikėja, palikusi savo mažametę dukrą ir vyrą, stengiasi gyventi religinių dogmų sistemoje, nes negeba prisiimti gyvenimo savikūros. Visgi tai labiausiai išplėtota istorija. Iš vienos pusės ji pasakoja apie žmogaus malonę priklausyti kitiems, kad kiti nulemptų gyvenimą ir tapatybę, iš kitos pusės kalba apie žmonijos poreikį susikurti aukso veršį ir jį garbinti, kad būtų išpildytas gyvenimas, kad pačiam nereikėtų abejoti.

 

Taigi režisierius visose dalyse žaidžia priklausomybių spektrais. Priklausyti – tai reiškia, atsikratyti atsakomybės, streso ir bėdų, o juk tai malonė. Malonė kaip manija ir ji turi atskiras savo rūšis, aspektus, bet tai makabriškas ir sarkastiškas pavadinimas, kuris žymi iš tikrųjų destrukcijas, manijas, kurios veda į skausmą, neviltį, priklausomybes ir baimes prarasti. Labai vykusios novelės, apie kurias galima labai ilgai diskutuoti. Filme rasite ir ankstesnių režisieriaus filmo idėjinių atšvaitų, be to, nustebsite puikiai parinktais kultiniais garso takeliais nuo Eurythmics „Sweet Dreams“ iki pašėlusio E. Stone šokio pagal Cobrah „Brand New Bitch“. Gal filmas nebuvo toks sproginėjantis ir beprotiškas kaip paskutinieji režisieriaus darbai, tačiau savitai kitoks ir savitai geras.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.0



 

Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą