Filmas: "Vėtrų kalnas" / "Wuthering Heights"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie šį filmą daug nesiplėsiu. Tikriausiai daugelis jį žiūrėjote, nes puikiai žinote britų rašytojos Emily Brontė romaną „Vėtrų kalnas“, pagal kurį garsi režisierė Emerald Fennell pastatė naujausią šio XIX amžiaus romano ekranizaciją tuo pačiu pavadinimu „Vėtrų kalnas“ (angl. Wuthering Heights) (2026). Šiaip režisierė labai vertinama ir giriama už išties įtikinamus kino projektus, pvz., „Soltbernas“ (2023) ar tas pats spalvingai intriguojantis kino projektas „Perspektyvi mergina“ (2020), tačiau už „Vėtrų kalną“ gavo šiek tiek per nagus. Reikia didelės drąsos lįsti prie britų literatūros klasikos kūrinių ir bandyti padaryti ką nors kitaip, nei tą darė kiti ekranizatoriai.

 

Gerai... Daugelis mano, kad naujoji „Vėtrų kalno“ versija prasta, nes ji neatitinka knygos turinio ir fokusuojasi ne į romantizmo dramatizmą, o į erotiką. Dar labai svarbu paminėti, kad režisierė neekranizuoja visos E. Brontė knygos, tik pasiremia pirmąją knygos istorijos puse ir gana drąsiai interpretuoja, išlaikydama Ketės ir Hitklifo meilės liniją itin hiperbolizuodama siužetinius vingius, įvesdama ne tik naujų spalvų, bet daugybę mizanscenų, kurių romane nė su žiburiu nerasite, pvz., Ketės masturbacija laukuose ar jo ir Hitklifo stebėjimas, kaip darbininkų pora arklidėse užsiima BDSM seksu...

 

Jeigu atvirai, manau, kad filmas pranoko mano lūkesčius. Gal dėl to, kad buvau nusiteikęs pačiam prasčiausiam ir banaliausiam šio romano variantui, tačiau iš „Vėtrų kalno“ padaryti įtampą ir truputį Tinto Braso primenančią erotiką – išties netikėta perspektyva, turint galvoje, kad kostiuminis (?!) erotinis žanras kino industrijoje labai nuvertinamas, nes sudėtinga padaryti ką nors labai originalaus. Manau, režisierė laikosi gotikinės pašėlusios erotikos braižo. Filmas man pasirodė itin atmosferinis, trykštantis pagrindinių veikėjų geismais ir pritrauktais estetiniais pirmo plano kadrais, kuriuose didžiumą dalį vaizdinių sukūrė pagrindiniai jau kine seniai įsitvirtinę savo kartos aktoriai Margot Robbie ir Jackob Elordi, kurie tikriausiai atrinkti dar ir dėl fizinių patrauklių parametrų.

 

Suprantu daugelio žiūrovų nusivylimą, kurie norėjo dar vienos techniškai patobulinto Peter Kosminsky 1992 metų versijos su Juliette Binoche ir Ralph Fiennes, kuri, beje, yra gana tiksli romano ekranizacija. Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad naujausioji versija nebedarė to, ką jau ir taip kine puikiai žinome iš šios klasikinės istorijos. Iš tikrųjų, kad ir kaip bepažiūrėsi, labiausiai sukrečia tai, kad Ketė buvo be galo šioje interpretacijoje įsimylėjusi Hitklifą, o tikrame romane išreiškiama tik kaip prielankumas savo vaikystės draugui. Visgi reikėjo padaryti tik viena, mano nuožiūra, koreguoti paties filmo pavadinimą su prierašu, kad filmo medžiaga tik remiasi „Vėtrų kalno“ medžiaga, o nėra ekranizacija, todėl gal ir minios žiūrovų dalis būtų kiek kitaip priėmę šį filmą. Visgi džiaugiuosi, kad asmeniškai pagaliau pamačiau ir man filmas iš tikrųjų patiko, nes jis deda visai kitokius akcentus „Vėtrų kalno“ istorijoje. Beje, techniškai filmas labai kokybiškai ir nufilmuotas, ir sukonstruotas. Puikus Charli XCX įtaigus garso takelis buvo išleistas net vinilinės plokštelės pavidalu kaip nestudijinis albumas, o tai rodo, kokio masto komercijai buvo pasiruošta.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Malonės rūšys" / "Kinds of Kindness"

 

Sveiki,

 

Šios savaitės kino teatruose populiariausias ir lankomiausias filmas yra graikų režisieriaus     Yorgos Lanthimos naujausias darbas „Malonės rūšys“ (angl. Kinds of Kindness) (2024), kuris nebuvo nepastebėtas šių metų Kanų kino festivalyje. Nominuotas „Auksinei palmės šakelei“ net keliose kategorijose, visgi pergalę teko švęsti geriausiu aktoriumi pripažintam Kirsten Dunst vyrui Jeese Plemons. Atrodo, dar visai neseniai žiūrėjome „Prasti reikalai“ (2023), o nepraėjus nė visiems metams – jau naujas darbas. Pastaruoju metu režisierius išgyvena tikrą kūrybinį pakylėjimą ir jau yra pradėjęs filmuoti dar vieną savo darbą.

 

„Prasti reikalai“ buvo praėjusio sezono hitas, apkeliavęs pasaulį ir susirinkęs nemažai apdovanojimų. Man tas filmas taip pat vienas ryškiausių ir įsimintiniausių kino darbų, tad normalu, kad dar neužmiršę gluminančių ano filmo idėjų kėlėme nemažus lūkesčius šių metų „Malonės rūšims“, kuris dažnai interneto vartotojų komentaruose yra įvardijamas kaip geras, bet ne toks geras kaip „Prasti reikalai“. Dažnas kaltina, kad režisierius per greitai pradėjo kitą projektą ir reikėjo apgalvoti labiau. Žinoma, aš taip nemanau, nors lūkesčių turėjau ir jie gana neblogai buvo išpildyti.

 

Visų pirma, „Malonės rūšys“ yra triplikas – tai 3 novelės, skirtingos istorijos, papasakotos per beveik 3 valandų filmą, idėjiškai besijungiančios, tačiau neturinčios siužetinių sąsajų. Kaip visada Lanthimos provokuoja, glumina ir yra nepatogus, jis naudoja savo atrastą kino kalbą, panašiai kaip koks švedų režisierius Ruben Östlund, sukūręs „Kvadratą“ ir „Liūdesio trikampį“. Formos atžvilgiu gal Lanthimos netgi originalesnis ir rizikingesnis, nes lyginant „Malonės rūšis“ su paskutiniu darbu akivaizdžiai išsiskiria filmo stilistika.

 

Pirmojoje istorijoje pasakojama kontrolės ir psichologinės priklausomybės istorija. Pagrindinis veikėjas dirba prestižinėje įmonėje, tačiau pagrindinis jo darbas yra atsiskaityti už savo gyvenimo veiksmus mylimam bosui, kuris kontroliuoja absurdiškai kiekvieną jo žingsnį. Galiausiai atsisakęs suvaidinti avarijoje jis netenka malonės ir galiausiai suvokia, kad nemoka kurti savo gyvenimo be kito kontrolės. Visas absurdas yra veikėjo pastangos susigrąžinti malonę ir prielankumą. Iš tikrųjų šioji filmo dalis yra apie mus pačius, mūsų matomus ir nematomus priklausomybių ryšius nuo darbo, viršininkų, žmonų ir vyrų – viskas taip glaudžiai „surišta“, kad, netekę dažniausiai nors vienos priklausomybių grandies, nebemokame toliau priežasties gyventi.

 

Antrojoje dalyje vėl vaidina tie patys aktoriai, tik jų istorija ir rolė kitokia. Policininkas bando kaip nors susigyventi su Lizos netektimi, kol galiausiai vieną dieną Liza grįžta išsigelbėjusi iš negyvenamos salos, kurioje ji užsiėmė kanibalizmu. Policininkas netiki, kad tai tikroji Liza, ją įtarinėja, kol galiausiai panyra į depresiją, reikalauja Lizą save mėsinėti ir jam kepti patiekalus... Iš vienos pusės istorija žiauri, bet ji vėlgi apie malonės prieraišumą, įtikėjimą, kad žmogus yra vientisas ir jis nesikeičia, norima jį „užkonservuoti“ geriausioje jo versijoje. Socialinėje siaubo istorijoje viskas perteikiama groteskiškai makabriškai, kur psichologinis žiaurumas pasireiškia konkrečiais prievartos kitam veiksmais, bet baisiausia, ką filmas užfiksuoja, kad mes esame linkę pasiduoti tam smurtui ir save pradedame mėsinėti perkeltine arba, kaip šioje istorijoje, tiesiogine prasme.

 

Trečioji istorija pasakoja apie moterį, šis vaidmuo labiausiai aktorei Emmai Stone tiko, kuri bando surasti pranašę, šių dienų Kristų, kuris prikeltų numirėlius ir galėtų sukurti kultą. Pati veikėja priklauso seksualinio pobūdžio kultui, nuolat su kolega geria ašaromis kulto lyderių pašventintą vandenį ir yra įtikėjusi, kad pasauliui reikia labiausiai tikėti lyderiu. Veikėja, palikusi savo mažametę dukrą ir vyrą, stengiasi gyventi religinių dogmų sistemoje, nes negeba prisiimti gyvenimo savikūros. Visgi tai labiausiai išplėtota istorija. Iš vienos pusės ji pasakoja apie žmogaus malonę priklausyti kitiems, kad kiti nulemptų gyvenimą ir tapatybę, iš kitos pusės kalba apie žmonijos poreikį susikurti aukso veršį ir jį garbinti, kad būtų išpildytas gyvenimas, kad pačiam nereikėtų abejoti.

 

Taigi režisierius visose dalyse žaidžia priklausomybių spektrais. Priklausyti – tai reiškia, atsikratyti atsakomybės, streso ir bėdų, o juk tai malonė. Malonė kaip manija ir ji turi atskiras savo rūšis, aspektus, bet tai makabriškas ir sarkastiškas pavadinimas, kuris žymi iš tikrųjų destrukcijas, manijas, kurios veda į skausmą, neviltį, priklausomybes ir baimes prarasti. Labai vykusios novelės, apie kurias galima labai ilgai diskutuoti. Filme rasite ir ankstesnių režisieriaus filmo idėjinių atšvaitų, be to, nustebsite puikiai parinktais kultiniais garso takeliais nuo Eurythmics „Sweet Dreams“ iki pašėlusio E. Stone šokio pagal Cobrah „Brand New Bitch“. Gal filmas nebuvo toks sproginėjantis ir beprotiškas kaip paskutinieji režisieriaus darbai, tačiau savitai kitoks ir savitai geras.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Išvaizda" / "Pasirodo" / "Showing Up"

 Sveiki,

 

Kai kurie filmas būna tokie slogūs, kad atrodo, jog į juos atsimuši kaip į sieną. Režisierė Kelly Reichardt mums, lietuviams, labiausiai žinoma iš Kino pavasario festivalio atidarymo filmo „Pirmoji karvė“ (2019) – pastarasis man irgi padarė nemenką įspūdį, tad ir iš naujausio darbo „Išvaizda“, kai kur galima versti „Pasirodo“, o aš sakyčiau „Paroda“ (angl. Showing Up) (2022), tikėjausi nemažai.

 

Kaip ir būdinga režisierei, ji neskuba nei šokiruoti, nei pasakoti suktų ir painių siužetų, ji tiesiog vaizduoja, susitelkusi į veikėją, tėkmę, tarsi žiūri, kas iš to išeis. Pagrindinė veikėja – Lizė ir ją suvaidino Michelle Williams, neseniai įgarsinusi Britney Spears audio knygą ir dėl to sulaukusi nemažai pagyrimo. Lizė – menininkė, ji nuomojasi iš kitos menininkės būstą, kovoja su kasdienybės absurdiškumu (neturi karšto vandens, negali nusiprausti), ruošiasi savo skulptūrėlių parodą. Lizės šeima visada šalia, nors, tiesa, jų santykiai sudėtingi. Tėvai išsiskyrę, brolis turi rimtų psichinių problemų, visi menininkai, visi nelaimingi ir užsikapstę darbais ir problemomis. Vieną dieną Lizė pradeda rūpintis balandžiu, kurį apdraskė jos katinas...

 

Filme, atrodo, nieko nevyksta. Lizė ruošiasi parodai ir laksto paskui savo šeimos problemas. Filmas lėtas, mąslus, vaizduoja kasdienybės tėkmę. Dėmesio centre – Lizė, kuri iš vienos pusės pervogusi iki kaulų, sėdi per dienas savo garaže ir lipdo statulėlės. Žiūrovas stebi jos kruopštumą, jos nuovargį, jos įsipareigojimus. Visgi Lizę įdomi kaip menininkė, nes per ją gimsta menas, kuris vertinamas, kurios geidžia lankytojai, tačiau kaip tas menas atsiranda? Iš tos paslikos menininkės, kuri neturi gyvenimo džiaugsmo? Atrodo, kad Lizės niekas neįkvepia, ji beveik nesišypso. Aktorė Michelle Williams tiesiog puikiai perteikė veikėjos kasdienybės rutiną ir niūrumą su saikingais absurdo elementais, perteikė veikėjos dvilypumą, egoizmą ir bandymus rūpintis kitais, o pabaigoje iš parodos išskridęs sveikas balandis – žinoma, simbolis viso to, ką Lizė nuveikė iki parodos. Bet man tas balandis kaip koks paties žiūrovo išlaisvinimas nuo Lizės rūpesčių, kad belieka atsidūsėti: pagaliau baigėsi filmas!

 

Filmas paneigia tai, ką paprastai manome apie menininkus t. y., kad jie gyvena pašėlusiai aistringus gyvenimus, patiria nuotykius, kurių patirtis panaudoja savo kūrybai. Ne, šis filmas sako, kad menininko veikla – tai beveik tas pats kanceliarinis darbas, kurį reikia nudirbti, o menininkai susiduria su buitinėmis ir šeiminėmis problemomis, kurias sprendžia kaip ir bet kurie kiti.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Banginis" / "The Whale"

 

Sveiki,

Daugelis režisieriaus Darren Aronofsky darbų išties įsimintini ir provokuojantys nemažas, o kartais ir aršias diskusijas: o ką režisierius iš tikrųjų norėjo savo vienokiu ar kitokiu filmu pasakyti? Pastarąsias diskusijas jis įplieskė, mano galva, viename įdomiausių savo kino projektų „Motina!“ (2017), kurio interpretacijos ir paaiškinimai nuvilnijo per kino forumus. „Versmė“ (2006), „Juodoji gulbė“ (2010), „Rekviem svajonei“ (2000) – tai filmai, po kurių anuomet iš tikrųjų likome daugiau ar mažiau paveikti, todėl ir iš naujausios dramos „Banginis“ (angl. The Whale) (2022) buvo galima tikėtis panašaus emocinio efekto.

Filmas emociškai išties paveikus. Aš kaip ir daugelis pirmiausia pagalvojau apie savo mitybos įpročius ir tai, kaip iš tikrųjų sprendžiant tam tikras emocines problemas lengva „prisirišti“ prie besaikio perteklinio valgymo. Filmo pagrindinis veikėjas Čarlis kenčia nuo itin didelio nutukimo, kurį sukėlė partnerio Alano netektis. Išgyvendamas netektį, jis tiesiog tapo priklausomas nuo itin didelio ir nevaldomo valgymo sutrikimo, pastarasis paveikė jo sveikatą negrįžtamai. Čarlį slaugo buvusio partnerio sesuo Liz, kuri suvokia, kad Čarliui liko labai nedaug, maldauja vykti į ligoninę, tačiau Čarlis, užuot sprendęs savo sveikatos problemas, pasikviečia abiturientę dukrą, kuri prašo parašyti rašinį, mat šis literatūros mokytojas-dėstytojas, o tėvas už lankymąsi pažada jai banko sąskaitą, kurioje nemaža suma dukrai...

Filmas iš esmės „laikosi“ dėl puikaus aktoriaus Brendan Fraser pasirodymo, kuris tikriausiai sukūrė savo gyvenimo vaidmenį. Taip jau nutiko, kad „Banginį“ žiūrėjau „Oskaro“ nakties išvakarėse ir kaip tik kitą rytą sužinojau, jog aktorius finišo tiesiojoje nurungė savo tikriausiai artimiausią konkurentą Coliną Farellą ir pelnė už pagrindinį vaidmenį „Oskaro“ statulėlę geriausio aktoriaus kategorijoje. Filmas taip pat pelnė apdovanojimą ir už geriausią grimą. Visgi aktoriui teko „primontuoti“ nemažai dirbtinės odos, kad sukeltų itin nutukusio vyruko išvaizdą, todėl stebėti švokščiantį, vos su vaikštyne judantį didžiulį vyruką nėra emociškai lengva, nes mintys nuolat sukasi apie to vyruko higieną, tualeto reikalus, pragulas, amžiną alkį ir nuovargį.

Visgi esmine ašimi tampa ne tiek LGBT santykiai, mat Čarlis paliko dukrą dėl savo mylimojo, kiek dėl bandymų susigrąžinti dukters prielankumą. Dukra ne iš kelmo spirta, aktorė Sadie Sink išgarsėjo seriale „Keisti dalykai“, tad pasirodymas tokio masto filme jau nebestebino, tačiau scenarijus išspaudžia ir kitokius šios istorijos veikėjos niuansus. Elė, Čarlio dukra, agresyvi, visų nekenčianti maištininkė, kuri turi talentą rašyti. Dukters žiaurus būdas pagelbėti žmonės atskleidžiamas taip literatūriškai psichologiškai, kad suteikia Čarliui kažin kokio viską reginčio pranašo ženklų. Jis permato savo dukrą kaip literatūros kūrinį, supranta jos kaukes ir agresyvumą, nepyksta dėl jos smerkimo. Režisieriui iš paprasto teatralizuoto scenarijaus, minimalistinės filmo erdvės pavyko perteikti tvarkingai surėdytą didaktinę dramą, tinkamai spekuliuojant moraliniais klausimais, maigant tinkamus emocijas dirginančius pasakojimo tono klavišus.

Galima sakyti, kad filmas pernelyg schematiškas, dialogai pernelyg konstruktyvūs ir „taisyklingi“, jog filmui stinga natūralumo probleminiame lygmenyje, tačiau, manau, režisierius atperka vizualumu, emociniu užtaisu ir tam tikrais tik jam būdingais mistiniais sprendimais, pvz., finalinis banginio pakylimas į rojų ir sąsajos su rašiniu apie banginį Mobį Diką. Filmas kaip koks performansas, spektaklis, išbaigtas ir atidirbtas pasakojimas, vizualiai jautrus, graudinantis. Tikėjausi, kad bus gerai, tą iš esmės ir gavau. Vienas retesnių atvejų, kai turi didelius lūkesčius ir juos filmas patenkina.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meniu" / "The Menu"

 Sveiki,

Režisieriaus Mark Mylod filmą „Meniu“ (angl. The Menu) (2022) man rekomendavo kaip itin gilų ir įtraukiantį trilerį apie maistą. Tiesa ta, kad filmas neturi jokios gilios minties, nesuprantu, kur čia ką galima iškapstyti ir iš vaško išspausti sulčių, tačiau sutinku, jog filmas tikrai įtraukiantis. Istorija pasakoja apie turtuolių vakarienę atokioje saloje, kur jie supažindinami su salos aplinka, jiems papasakojama, kaip ir iš kur ant jų stalo atsiras delikatesinis maistas. Į šią puotą atvyksta Taileris su Margo. Margo neatrodo itin susidomėjusi, tačiau Taileris pamišęs dėl maisto ruošimo meno ir šios vakarienės koncepto.

Iš esmės jau nuo pat pradžių, kai veikėjai tik įžengia į restoraną, aišku, jog kažkas čia ne taip. Asistentai ir čionai esantys darbuotojai elgiasi atžagariai, nors atsako mandagiai į klausimus, tačiau nevengia šiurkščių gestų ir tiesmukumo. Galiausiai per vakarą patiekiami 10 patiekalų ir su kiekvienu vis labiau auga įtampa, nes netrukus tampa aišku, jog čionai atėję žmonės ne tik kad yra žinomi viešojoje erdvėje, bet apie juos viską žino virtuvės šefas, kuris vis grubiau, vis brutaliau pateikia savas istorijas, susietas su vakarienės patiekalų konceptu. Galiausiai nusišovęs gabus virtuvės darbuotojas (paaukojęs save vakarienės performansui) sukelia tarp lankytojų paniką. O galiausiai tampa aišku, kad kai baigsis vakarienė, nė vienas iš jų neišliks gyvas. Įdomu tik tai, kad Margo šioje vakarienėje neturėjo dalyvauti, ji – mergina už pinigus, netikėtai pakeitusi tikrąją Tailerio merginą. Virtuvės šefui tai labai nepatinka, jis apie Margo beveik nieko nežino ir ji griauna subtiliai surežisuotą paskutiniąją lankytojų ir virtuvės darbuotojų vakarienės planą...

Iš esmės, nepaisant to, kad šis trileris yra susietas su gurmaniško maisto kultūra, visgi, atmetus tai, siužetas labai primena klasikinį trilerį: veikėjai paimti įkaitais, jie vienoje izoliuotoje erdvėje, išviešinamos jų paslaptys, kiekvienas stengiasi išgyventi. Filmą kiek kitokiu padaro pasakojimo maniera ir pamažu efektingai ir ekspresyviai kuriama įtampa, Margo mokėjimas išsisukti iš virtuvės šefo paruoštų spąstų. Žiūrovas yra labai lengvai ir pagaviai įtrauktas į šio trilerio žaidimo taisykles. Režisierius derina gurmanišką bei rafinuotą virtuvės skonių eleganciją, restoranų pagarbią kultūrą su žudynėmis ir psichologiniu smurtu, todėl kai kas primena Q. Tarantino filmams būdingą makabriškumą.

Pagrindinius vaidmenis sukūrė žinomi aktoriai: Ralph Fiennes, Anya Taylor-Joy, Nicholas Hoult. Pastariesiems šie charizmatiški ir kiek karikatūriniai vaidmenys labai tiko. Visgi filmas primena teatralizuotą šou, kuriame efektyviai veikia apgalvotos filmo aplinkos detalės, o ir scenarijus išplėtotas žaismingai. Filmas, siūlantis kantrybės žaidimą ir įsitraukimą, sakyčiau, labai žiūroviškai žiūrisi, nes tinka tiek masėms, tiek kino gurmanams, tačiau komiksą primenančiame pasakojime apie smurtą nerasite kažin kokios didelės gelmės. Besąlyginis virtuvės pakalikų atsidavimas blogio virtuvės genijui kelia daug didesnį siaubą (kaip jis juos privertė nusižudyti ir paklusti kaip robotams?) nei suruošta elegantiška žudynių vakarienė. Filme suskamba gera frazė: „nevalgykite, o ragaukite!“ Visgi visi tie iš jūros išgriebti ir pincetu sudėlioti patiekalai nė iš tolo neprilygsta mūsų riebiems cepelinams su spirgais, vėdarams ir rūkytiems lašiniams su svogūnu ir juoda duona. Bet kas bent kartą gyvenime nenorėtų pavalgyti to, ką patiekė šiame filme?

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela