Filmas: "Išvaizda" / "Pasirodo" / "Showing Up"

 Sveiki,

 

Kai kurie filmas būna tokie slogūs, kad atrodo, jog į juos atsimuši kaip į sieną. Režisierė Kelly Reichardt mums, lietuviams, labiausiai žinoma iš Kino pavasario festivalio atidarymo filmo „Pirmoji karvė“ (2019) – pastarasis man irgi padarė nemenką įspūdį, tad ir iš naujausio darbo „Išvaizda“, kai kur galima versti „Pasirodo“, o aš sakyčiau „Paroda“ (angl. Showing Up) (2022), tikėjausi nemažai.

 

Kaip ir būdinga režisierei, ji neskuba nei šokiruoti, nei pasakoti suktų ir painių siužetų, ji tiesiog vaizduoja, susitelkusi į veikėją, tėkmę, tarsi žiūri, kas iš to išeis. Pagrindinė veikėja – Lizė ir ją suvaidino Michelle Williams, neseniai įgarsinusi Britney Spears audio knygą ir dėl to sulaukusi nemažai pagyrimo. Lizė – menininkė, ji nuomojasi iš kitos menininkės būstą, kovoja su kasdienybės absurdiškumu (neturi karšto vandens, negali nusiprausti), ruošiasi savo skulptūrėlių parodą. Lizės šeima visada šalia, nors, tiesa, jų santykiai sudėtingi. Tėvai išsiskyrę, brolis turi rimtų psichinių problemų, visi menininkai, visi nelaimingi ir užsikapstę darbais ir problemomis. Vieną dieną Lizė pradeda rūpintis balandžiu, kurį apdraskė jos katinas...

 

Filme, atrodo, nieko nevyksta. Lizė ruošiasi parodai ir laksto paskui savo šeimos problemas. Filmas lėtas, mąslus, vaizduoja kasdienybės tėkmę. Dėmesio centre – Lizė, kuri iš vienos pusės pervogusi iki kaulų, sėdi per dienas savo garaže ir lipdo statulėlės. Žiūrovas stebi jos kruopštumą, jos nuovargį, jos įsipareigojimus. Visgi Lizę įdomi kaip menininkė, nes per ją gimsta menas, kuris vertinamas, kurios geidžia lankytojai, tačiau kaip tas menas atsiranda? Iš tos paslikos menininkės, kuri neturi gyvenimo džiaugsmo? Atrodo, kad Lizės niekas neįkvepia, ji beveik nesišypso. Aktorė Michelle Williams tiesiog puikiai perteikė veikėjos kasdienybės rutiną ir niūrumą su saikingais absurdo elementais, perteikė veikėjos dvilypumą, egoizmą ir bandymus rūpintis kitais, o pabaigoje iš parodos išskridęs sveikas balandis – žinoma, simbolis viso to, ką Lizė nuveikė iki parodos. Bet man tas balandis kaip koks paties žiūrovo išlaisvinimas nuo Lizės rūpesčių, kad belieka atsidūsėti: pagaliau baigėsi filmas!

 

Filmas paneigia tai, ką paprastai manome apie menininkus t. y., kad jie gyvena pašėlusiai aistringus gyvenimus, patiria nuotykius, kurių patirtis panaudoja savo kūrybai. Ne, šis filmas sako, kad menininko veikla – tai beveik tas pats kanceliarinis darbas, kurį reikia nudirbti, o menininkai susiduria su buitinėmis ir šeiminėmis problemomis, kurias sprendžia kaip ir bet kurie kiti.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fabelmanai" / "The Fabelmans"

 

Sveiki,

Per savo labai ilgą kino karjerą režisierius Steven Spielberg ne tik sukūrė kultinių ir į kino istoriją įėjusių kino juostų, bet ir tapo kitiems režisieriams vadinamojo „didžiojo kino“ ekranuose kūrėjų ikona, įkvėpimo šaltiniu. Man sunku suskaičiuoti, kiek iš tikrųjų mačiau jo filmų, bet geriausius iš geriausių, manau, pavyko nuraškyti. Naujausias Spielbego darbas „Fabelmanai“ (angl. The Fabelmans) (2022), kuris visai neseniai pelnė „Auksinė gaublį“ ir „perspjovė“ J. Camerono „Avataro“ tęsinį, taip pat daug kam patiko, įskaitant ir kino kritikus.

Istorija pasakoja apie septinto dešimtmečio amerikiečių žydų šeimą, kurioje berniukas Semis po apsilankymo kine nenustoja galvoti apie tai, jog pats gali kurti kiną. Mažais žingsneliais, maniakiškai atsidavęs kino kūrimo procesui pamažu Semis tampa tuo, kuo iš tikrųjų nori tapti. Aišku, prieš tai jam reikia įveikti daug išbandymų. Sunkiausia dalis – motinos gili depresija (galimas ir bipolinis sutrikimas). Kažkada mama troško būti garsia pianiste, tačiau jos svajonei nebuvo lemta išsipildyti, todėl jaunajam Semiui tai apmaudu, o kur dar močiutės brolis, kuris apsilanko po laidotuvių ir jam pranašiškai išdėto mintis apie kūrėjo nelengvą dalią, kuri sudrasko ir psichiškai palaužia žmogų. Galiausiai Semis befilmuodamas filmą sužino savo šeimos paslaptį, dėl kurios tampa uždaras...

Visgi didžioji filmo dalis vaizduojama lyg 90-ųjų „Forestas Gampas“, labai panašiu stiliumi. Veikėjai absoliučiai karikatūriniai, lyg iš kokio animacinio filmo. Filmas kaip koks miuziklas be dainų, režisierius lengvais Volto Disnėjaus potėpiais perteikia sudėtingus dalykus, todėl filmas, sakyčiau, tinka žiūrėti su kiek paaugusiais vaikais ir paaugliais, kuriems nereikia uždengti akių, kai kas nors kine pasibučiuoja. Kine vaizduojami augančio kino genijaus sunkumai pirmuosiuose gyvenimo etapuose, kelio atradimo ir vertybių formavimasis, o šis kelias – kartais skausmingas, kartais žaismingas. Juosta iš vienos pusės perteikia šeimos dramatizmą, o iš kitos – menininko pašaukimo problematiką. Lengvo ir pramoginio turinio istorijoje režisierius nevengia humoro, vietomis gerokai perspausdamas, pavyzdžiui, Semio religingosios panelės noras karštligiškai melstis prieš pasibučiuojant, ar berniukų sportininkų smurtas, primenantis filmą „Pusryčiautojų klubą“, bet visumoje viskas perteikta lyg sename 90-ųjų kine, sukuriant dirbtinio ir kiek brodvėjiškai spalvingo šou įspūdį. Jeigu atvirai, filmas absoliučiai man priminė italų režisieriaus Giuseppe Tornatore filmą „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (1988), kuriame labai panašus istorijos naratyvas. Tiesa, ne pats įdomiausias Spielbergo kūrinys, tačiau žiūrisi gerai, lyg vėl skaityčiau „Alisa – stebuklų šalyje“ iš naujo.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš graži" / "I Feel Pretty"

Sveiki, filmų gerbėjai,

Dar viena amerikietiška komedija su šiomis dienomis labai iškilusia ir populiaria komike aktore Amy Schumer, kuri pasirodo juostoje „Aš graži“ (angl. I Feel Pretty) (2018). Filmas pasakoja apie plius kūno dydžio moterį, kuri trokšta būti ir patraukli, atitikti modelių standartus, pritraukti vyrų dėmesį, tačiau pasaulis nuo jos nusigręžia, nes ji nepasitiki savimi... Dėl to, kad apkūni, dėl to ji apgailėtina; dėl to, kad apgailėtina, todėl visos jos pastangos nors kiek pasijausti gražia filme pateikiamos kaip nesėkmingos iki lemiamo momento, kai moteris sporto salėje susitrenkia galvą...

Pradėkime nuo to, kad kai žiūrėjau šį filmą, ėmiau nejučia lenkti pirštus, ką jis man priminė? Taip, priminė „Ir velnias dėvi Pradą“, taip, priminė ir amerikietišką serialo versiją „Gražuolė Betė“, šiek tiek „Parduotuvių maniakės išpažintį“, šiek tiek visus kitus filmus, kur šiuolaikiniame Niujorke grožio standartus neatitinkanti mergina išgyvena absurdišką kovą, kol galiausiai ateina akimirka ir ji priima save tokią, kokia ji yra...

Didelio originalumo filme tikrai neįžvelgsite, kaip ir kiek lėkštame ir skystokame scenarijuje, kur esti tipažiniai veikėjai, kurie atlieka standartinius kvailus vaidmenis, o filmo pabaigoje staiga visi kažkiek įgauna proto, todėl apsikabina ir beveik apsiverkia. Gerai, filmas vietomis išties šmaikštus ir pakeliantis nuotaiką, apie tuos paaugliškus standartus, iš kurių bent daugelis lietuvių, mano akimis, išauga gana greitai ir tampa pilnapročiais suaugusiaisiais, tik va, nežinia, kaip ten už Atlanto žmonėms su proteliu...

Visgi filme man labai patiko vienas idėjinis dalykas apie savo pasitikėjimą ir savivertę: nesvarbu, kaip tu atrodai, bet jeigu be tabu sau elgtis teisingai ir laisvai, natūraliai trauki žmones ir esi patrauklus dėl savo vidinių savybių. Atrodo, receptas labai paprastas ir seniai jau žinomas, tačiau vis save patį asmeniškai pagauna limituojant, kaip aš čia vienokiu ar kitokiu atveju atrodysiu, ar ne per kvailai... Filmas sako, kad reikia atsipūsti, reikia gyventi laisvai ir nevaržomai pagal poreikį jaustis laimingam, nepaisant mitybos, nepaisant genų ir kultūrinių subtilybių ir tik laimingi žmonės pritraukia laimingus žmonės – tai gi Visatos dėsnis. Visa toji mintis perteikta, sakyčiau, labai paaugliškai, vietomis pernelyg tiesmukai, netgi lėkštai neįtikinamai, todėl visuminis vaizdelis atrodo, kad toji mintis, kurią galėjo žiūrovas susiformuoti, atrodo, netausojant plastiko, įvilkta į pusfabrikačių maišelius. Kažin, ar toks filmas įkvėps iš tikrųjų taip gyventi, kaip pagrindinė veikėja, nors visuminis sumanymas galėjo ir būti toks, o tai juk kilstelėtų filmo kartelę gerokai aukštyn...

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 5.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visi pasaulio pinigai" / "All the Money in the World"

Sveiki,

Kam nepatinka filmai apie turtingus žmones? Nebent pas mus pačius švilpia vėjai ir kyla pyktis, kad kitiems labai sekasi. Biografinis filmas apie milijardierių J. Paul Getty, pasirodo, esanti tikra istorija, tačiau Holivudinis kinas sukelia kartais tokį įspūdį, kad viso šito galėjo ir nebūti. Visiškai nenuostabu, juk taip veikia grožinis pasakojimas, o ne dokumentika. Taigi filmas „Viso pasaulio pinigai“ (angl. All Money int the World) (2017) – tai naujausias kino veterano Rudley Scott darbas, kuris, mano akimis, smarkiai konkuravo su panašiu metu pasirodžiusiu Steven Spielberg filmu „Valstybės paslaptis“.

Filmas nukelia mus į aštuntą dešimtmetį ir pasakoja apie realiai egzistavusio turtuolio anūko pagrobimą. Senis ciniškai įsitaisęs savo sukurtame meno pasaulyje ga šykšti pinigų anūko išpirkimui, nors tuo pačiu metu tvirtina, kad jo anūkas labai ypatingas ir jį be galo myli. Christopher Plummer – ypatingo sukirpimo aktorius, labai jį mėgstu. Suvaidinti tokį skrudžą senį išties puiki dovana karjeros saulėlydyje. Būtent jis atrodo čia sudėtingiausias ir įdomiausias kaip veikėjas, kad net nupučia motinos (aktr. Michele Williams) kančią dėl sūnaus. Neatrodo senukas kažkuo piktavališkas, tik jo įsitikinimai dėl pinigų ir turtuolio statusas jį dar kitų žmonių atžvilgiu kitokiu ir jis savo turtingumą vertina kaip privilegiją, tačiau jo moralinės vertybės prieštaringos, keliančios abejonių – veną sakyti, o kitą daryti. Net aiktelėjau, kad jis nesutiko mokėti išpirkos pinigų mokesčių dalį. Aiktelėjau dar ir dėl to, kad reikia sumokėti valstybei mokesčius, kad duodi pinigų išpirkai ir dėl to, kad senukas nesutiko... Politika ir pinigai – tai vienas absurdiškiausių dalykų, ką žmogus yra sugalvojo, dėdamas civilizacijos pamatus.

Filmas iš esmės yra geras. Nežinau, kiek jis kiekvienam iš mūsų reiškia, matuojant moraliniu aspektu, tačiau puiki filmo estetika, aktoriai ir atmosfera iš tikrųjų liudija, kad režisierius R. Scoot nesensta kino kokybės prasme. Jo filmai ir prieš 40 metų buvo kokybės garantas, toks jis išlieka ir šiandien.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didysis šou meistras" / "The Greatest Showman"

Sveiki,

Filmas „Didysis šou meistras“ (angl. The Greatest Showman) (2017), kad ir kaip sunku būtų patikėti, visgi yra biografinė istorija apie realiai egzistavusį šios srities profesionalą P. T. Barnum. Žvelgiant į filmą, kyla abejonės, kad visgi iš šio žmogaus gyvenimo pačiame filme liko tik griaučiai, siužetinis fasadas, o visa kitą užpildo vien tik Holivudinis marmeladas.

Nepaisant to Holivudinio šabloniškumo, daugeliui tai viena geriausių tokio tipažo juostų praėjusiais metais. Tiesą sakant, tenka pripažinti, kad Holivudas toli gražu nemiręs, nors ir šabloninis, geba suteikti karnavalinių spalvų ir pasijausti pasakiškos atmosferos pasakojimo dalimi. Labai daug darbo įdėta į „Didysis šou meistras“ – gražus, visų pirma, vizualiai, nuostabiai plaukianti kamera, pakylėjimas, primenantis „Mulen Rouge“ ar net tą pačią paskutinę „Gražuolės ir pabaisos“ ekranizaciją. Visgi tai yra didysis kinas, kuris tinka visokio amžiaus spektrui, tad net patiems neišrankiausiems, manau, itin filmas patiks. Man kaip kino gurmanui, nors istorija ir nenustebino, tačiau žiūrėjosi tikrai ne prastai, netgi, sakyčiau, žaismingai.

Šįkart pirmaisiais smuikais griežia jau puikiai žinomi aktoriai, toli gražu ne pirmą sykį sėdintys tokio pat žanro rogėse. Daugelis iš jų išbandė miuziklus, tad belieka ištiesti kojas, nes filmas neįmantrus, o puošnus. Nepasakyčiau, kad nepamatysite to, ko nematėte, tačiau jeigu ieškoti kažko, kas teikia tiesiog pozityvumą, manau, ši istorija kaip tik Jums.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mačesteris prie jūros" / "Manchester by the Sea"

Sveiki, skaitytojai,

Negaliu nepasidalyti dar vienu filmu iš šiųmečių „Oskarų“ nominantų gretų ir šįkart apie „Mančesteris prie jūros“ (angl. Manchester by the Sea) (2016), kuris beregint susilaukė kino kritikų susižavėjimo. Išties „pilkosios“ dramos arba visi tie, kurie Lietuvos kino komerciniuose kino teatruose laukia rimtų perliukų, gali nurimti, nes praktiškai keli seansai po premjeros, kuriame aš papuoliau – salė buvo beveik tuščia. Niekas nenori tokio filmo karnavališkoje ir pramoginio kino apsuptyje, nes vis dar kinas turi popinti žiūrovą juokingais ir pompastiškais vaizdais, vis dar turi pataikauti, pateikti analogiškas istorijas į jau kažką primenantį kiną, spalvos, juokas, sintetinė ir netikra ašara... Viso to „Mančesteris prie jūros“ filmas neturi ir lietuviai kine tai suvokia, nes vidury seanso išėjo ir tos bobos kvatoklės, kurios nežinia ko tikėjosi, atėjusios į seansą kaip į kosmetikos saloną: „Ir dar tas filmas „Oskarui“ nominuotas?“ Kažkuri žemažiūrė išpyškino...

Ir gerai, nes tada žiūrėti kur kas lengviau, kai nėra nepasitenkinimo salėje, o filmas auksinės prabos. Žinoma, kad ir kaip bežiūrėsime, siužetas lyg ir kažkur matytas: sūnus atvažiuoja laidoti tėvo ir tvarkyti paveldėjimo dokumentų, o pamažu atverčiami gimtajame krašte pagrindinio veikėjo praeities klodai, kurie paaiškina, kodėl veikėjas toks paniurėlis ir pasyviai agresyvus. Tačiau kaip pateiktas šis scenarijus, vaidyba, klasikinės muzikos garso takelis, kompozicija... Visas sukrenta į gražiai liūdną kamertoną, kuriam dar prieskonių suteikia pilki žiemos Mančesterio vaizdai, sustiprinantys pagrindinio veikėjo Li sudužusios sielos stigmas. Casey Affleck, sukūręs Li vaidmenį, netrukus grumsis dėl „Oskaro“ ir tikriausiai jį gaus, bet noriu pasakyti, kad jo natūrali paniurėlio vaidyba išties įsimenama. Ir galvoju, kad kiek talentingų aktorių yra ir tame pačiame Holivude ir kiek visgi nedaug turi galimybę gauti savo gyvenimo vaidmenis. Šis aktorius jau gavo antrą progą, nes nepamiršiu jo pasirodymo ir filme „Džesio Džeimso žmogžudystė, kurią įvykdė Robertas Fordas“. 

Filme švysteli menką, bet įsimenamą vaidmenį sukūrusi Michaelle Williams, sugrįžusi po pertraukos į kino industriją. Taip, filmas geras, šaltas, kartais momentaliai nejaukus, prikaišiotas taiklių psichologinių jautrių personažų reakcijų į tam tikrus dalykus. Net nežinau, tiesiog žiūri tokį filmą ir galvoji, kad mes visumoje esame kreipiami visada meluoti, kad esame be galo laimingi, turime šypsotis, sakyti komplimentus, dėkoti, būti maloniems... O štai pagrindinis herojus lyg ir paneigia visą šitą ir sako, kad jis viso šito farso dėl etiketo atsisako, jis bus sudužęs, nes viduje jau nieko nebelikę. Tiesiog filmas geras ir rekomenduotinas kino gurmanams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 96/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Manęs čia nėra" / "I'm not There"

Sveiki,

Nobelis amerikiečių tekstų ir dainų autoriui Bob Dylanui buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. O mano rezerve filmas „Manęs čia nėra“ (angl. I‘m not There) (2007) praktiškai buvo nepajudinamai paskendęs ir beveik nebepasiekiamas, nors ir labai norėjau pamatyti tuos gausybę aktorių, kurie atliko puikius vaidmenis.

Tiesą sakant, šį filmą pamačiau tik iš trečio karto. Pirmuosius du kartus vis kas nors sutrukdydavo, niekaip nesugebėdavau net įpusėti, o sugrįžęs prie kino, jau rinkdavausi vis kitas juostas. Režisierius Todd Haynes man puikiai žinomas iš tokių filmų kaip „Auksinė praraja“, „Toli nuo rojaus“ ar „Kerol“, kad praktiškai net neabejojau, kad šis filmas bus tikrai geras. Jis ir buvo geras, tačiau palyginus su kitais režisieriaus filmais, šis be jokios abejonės pats sudėtingiausias ir sunkiausiai susivirškinęs. Žinoma, dėl kultūrinių epochų, kurios mums lietuviai sunkiai atpažįstamos, kol gyvenome sovietų konclageryje, Amerika išgyveno revoliucinius muzikos procesus, kurių istoriniai momentai, ištisos asmenybės žinomos nebent iš enciklopedijų, dokumentinių filmų ir t. t. „Manęs čia nėra“ filmas apčiuopia ištisos epochos charakteristiką, Bob Dylano kartos politinius, emocinius ir dvasinius dalykus, kurie sunkiai, bent man, buvo suvokiami kaip natūraliai atgaminami kultūros dariniai. Bet dėl to filmas nėra prastas, priešingai, jame įžvelgiau ir tokių puikių jausenų ir laikmečių rekonstrukcijų, kad tiesiog sukėlė kažin kokių mados nostalgijų – baldai, aplinkos detalės, septinto ir aštunto dešimtmečio nostalgija, muzika... Viskas padaryta preciziškai kruopščiai, tačiau tuo pačiu metu kliuvo ir dirbtinės konstrukcijos, nenatūralus montažas, kuris duoda ekspresijos ir bent man momentais priminė T. Burtono filmą „Mano gyvenimo žuvis“ bei Julie Tyamor „Aplink visatą“.

Nepaisant sunkiai suvokiamo originalaus scenarijaus, kurį palaimino pats B. Dylanas, filmas turi milžinišką žavesį iš aktorių, kurie sukūrė neeilinius vaidmenis – ištisas žvaigždynas, ypač C. Blanchett, kuri suvaidino B. Dylano prototipą. Įtariu, kad filmas ne kiekvienam, tačiau vis tiek savo žavesio jis turi nemažai.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela