Filmas: "Eretikas" / "Heretic"

 

Sveiki, kino žiūrovai,

 

Apie siaubo filmą „Eretikas“ (angl. Heretic) (2024), kurį režisavo duetas Scott Beck ir Bryan Woods, (pastarieji praeityje sukūrę komerciškai sėkmingą „Tylos zona“ frančizę), girdėjau nemažai. Naujausias jų darbas „Eretikas“ šiaip gan plačiai išgirtas darbas tiek kino kritikų, tiek paprastų žiūrovų, siaubo mėgėjų, todėl tikėjausi nežinia ko. Gal naujo siaubo elementų? Nematytų ir negirdėtų įtampos būdų? Originalaus scenarijaus? Mindfucko?

 

Filmas pasakoja apie dvi baptistes, kurios atsidavusios ir pasišventusios nuo mažumės religijai, todėl išsiskiria iš savo amžiaus merginų ir sulaukia patyčių. Visgi sesuo Barnes ir sesuo Paxton laikosi drauge ir po mokslų kartu traukia per gyvenamuosius rajonus skleisdamos Dievo žodį dalydamos lankstinukus. Vieną dieną merginos privažiuoja prie atokaus ir prabangaus namo, kuriame gyvena vyras. Pastarasis pakviečia merginas į vidų ir jie pradeda religingą pokalbį, vyras pasirodo svetingas ir geraširdis, pavaišina gėrimais, žada žmonos kepto mėlynių pyrago, bet žiūrovui nuo pat pradžių tampa aišku, kad ten, kur maloningas ir svetingas vyras, ten galima tikėtis vilko, persirengusio avies kailiu. Galiausiai tai pasitvirtina, o besisvečiuojančios merginos netrukus suvokia, kad negali ištrūkti iš vyro namų, tad tenka susigrumti ir savaip išbandyti savo tikėjimo tikrumą ir tyrumą su eretiko paruoštomis užduotimis.

 

Kaip bežiūrėsi, filmas juk primena šiek tiek „Pjūklą“, tik jis ne toks jau žiaurus, kadangi merginoms nereikia nieko nusipjauti, kad išsigelbėtų, viskas daugiau ar mažiau vyksta teologinių karų lygmenyje. Didžiausias šio trilerio siaubo privalumas yra pokalbiai apie religiją. Psichopatas, kurį suvaidino britų aktorius Hugh Grant, primena mefistofelio, gundytojo vaidmenį, kitaip sakant, jam maniakiškai svarbu įrodyti, kad religija išnaudoja merginas, o jos pačios yra suvedžiotos kvailų įsitikinimų apie atpirkimą, stebuklų tikėjimo apie prisikėlimą ir pan. Galiausiai merginos nusileidžia į požemį, kur jų laukia psichopato paruošti vaidinimai ir išbandymai, tačiau būtent nuo šios vietos visas trilerio efektyvumas ir baigiasi, nes žiūrovas pradeda suvokti filmo struktūrinę formą (kompiuterinių žaidimų pagrindu paremtą išėjimo išgyvenimo kambarį) ir jau pamažu darosi nuobodu.

 

Visgi filmo pirmoji pusė įdomi, ji mįslinga, nenuspėjama, dar neaišku, kur viskas pakryps, ko nori eretikas-maniakas, kas nutiks merginoms, ar jos tikrai jau tokios tikinčios ir atsidavusios, o labiausiai stebina teologinis filmo plepumas, kuris masina žiūrovą įsiklausyti į veikėjų argumentus ir pajusti maniakišką psichologinį spaudimą, nepatogumą. Tačiau čia viso filmo įtampa ir pasibaigia, toliau pajungiami išgyvenimo merginų instinktai, o prisikėlimo ir pranašės, valgančios nuodingų šunvyšnių įdaro pyragą, atrodo labiau cirkas, nei tikrovė. Kada nurijus kelis kąsnius žmogus krenta veidu į pyragą negyvas? Lyg nuodai akimirksniu nužudytų nė neįsisavinę per virškinimo traktą. Tam tikra prasme filme yra skubotų ir neapgalvotų dalykų, kurie stebina savo nelogiškumu, karikatūriškumu. Suprantama, nes norėta, kad įvykis vytų įvykį ir atsirastų daugiau dinamikos, bet, man regis, būtent dinamika ir antroje filmo pusėje atsiradęs šabloniškumas sužlugdė šį filmo projektą, padarė iš jo eilinį žiūrovišką filmą, skirtą ne apmąstyti tikėjimo išbandymo klausimus, o tiesiog nueinama į psichopatines pseudointelektualinių imitacijų skerdynes. Taigi pamatinės galimos idėjos subyra ir filmas iš esmės subliūkšta kaip mėlynių pyragas, nepasiūlęs jokių įdomesnių žiūrovui interpretacinių galimybių.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Snou Holou vilkolakis" / "The Wolf of Snow Hollow"

 

Sveiki,

 

Nepamenu nė vieno gero ir įsimintino filmo apie vilkolakius. Apie vampyrus taip, o apie vilkolakius ne, nors jie irgi kino industrijoje populiarūs ir galgi net visai gerų buvo, bet esmė, kad nepamenu. Nesitikiu, kad artimiausiu metu, nuslūgus visokios „Saulėlydžių“ sagoms ir pan., atsiras kas nors originalaus ir netikėto, gal dėl to su tokiu savitu skepticizmu peržiūrėjau režisieriaus, scenaristo ir pagrindinio vaidmens atlikėjo Jim Cummings filmą „Snou Holou vilkolakis“ (angl. The Wolf of Snow Hollow) (2024). Kai kino projektą vienas žmogus pastato nuo scenarijaus iki paskutinio kadro, atrodo, darbas turėtų būti ypatingas, tačiau taip, deja, ir vėl taip nenutiko.

 

Istorija pasakoja apie žiemišką miestelį, kuriame prasideda keistos ir žiaurios mirtys, susijusios su sudraskymais. Iš pradžių šerifas ir vietos policija mano, kad tai koks nors laukinis žvėris, nes vilkolakiai, kaip žinia, neegzistuoja, tačiau netrukus vilkolakį kažkas pamato, galiausiai ir pats šerifas medžiokliniu šautuvu bando jį nugalabyti, bet, kaip supratote, nesėkmingai. Šalia trilerio kriminalinės linijos pasakojama ir pagrindinio šerifo Džono Maršalo gyvenimo istorija. Jis neurotikas, cholerikas ir absoliučiai darbe gali pratrūkti lygioje vietoje ir visus aprėkti, kai ką apkulti ir visi, atrodo, susitaikę su jo tokiu nenormaliu elgesiu, nes jis šefas, jis šerifas. Kaip vėliau paaiškėja, Džonas turi priklausomybių ir jų padariniai nulemia jo nestabilią psichiką, tačiau jam tai nesutrukdo išsiaiškinti santykius su dukra ir atskleisti vilkolakio paslaptį...

 

Filmas išties keistas. Tikrai. Jeigu ir jausti visame filme vieno autoriaus autentiškumą, tai jį tikrai pajusite, nes filmo tonas ir koloritas balansuoja tarp juodosios komedijos iki siaubo trilerio. Jeigu panašaus žanro komedijose ir serialuose šis žanras būna daugmaž aiškus ir sustyguotas pagal kanonus, šiame filme, atrodo, viskas nesaugu, atrodo, kad filmas tuoj patirs nesėkmę, nes žanrinis kinas „šlitinėja“ tarp žanrų. Iš kojų verčia ne vilkolakio žmogžudystės, bet Džono neurotiškas charakteris ir aplinkinių reakcija. Nors vėliau viskas paaiškinama ir suvokiama, tačiau visumoje tam tikrų logikos dėmenų trūksta. Pavyzdžiui, Džekas mato žiemos metu iš automobilio pusnuogę ir nubrozdintą savo dukrą, kuri ką tik mylėjosi su neaiškiu tipeliu ir vos nebuvo perplėšta pabaisos, užuot ja pasirūpinęs, jis ją aprėkia ir siunčia namo nė nepaklausęs, kaip ji, nes svarbiau yra ne auka, o vilkolakis. Pamaniau, kad labai taiklu ir lietuviška, jog normaliai sustyguotam filme mes pamatytume melą ir tėvukas pasirūpintų dukrele, galų gale gultųsi kryžiumi ir aukotųsi, o nebandytų iš inercijos gaudyti užpuoliką. Šita scena, atrodo, nemeluoja, bet kartu ir trikdo, nes mes žanriniam kine nepratę prie tiesos, kuri jau atrodo kaip absurdas. Esu matęs, kaip geriau lietuvis agresoriui akis pirmiausia iškabins, nei susės išsiaiškinti kas, kaip ir kodėl ir ar aukai reikia pagalbos...

 

Visumoje filmas, nors ir turi savito kolorito, visgi istorija nuobodi. Chroniška režisūra, iškarpyti laikmečio nesinchroniniai kadrai jaukia Džeko gyvenimą ir jį iliustruoja, tačiau viskas pernelyg paprasta ir daugiau ar mažiau matyta. Nėra įdomios trilerio detektyvinės istorijos, trūko kaip žanriniam kinui įtampos, kurios labiausiai ir norėjosi. Manau, tai nutiko dėl žanrų sumaišties, vietomis scenos projektuojamos atsainiai, dar truputį paryškinus žanro niuansus ir būtų kaip parodijų filme „Pats baisiausias filmas“ – 2000-ųjų kultiniai prasti siaubo filmų klišių parodijavimai. Vietomis esama ir šio braižo. Labai nuvylė pabaiga. Padurtas Džekas nukrenta kaip nugalėtojas, tačiau „Gladiatorius“ neįvyksta, žiūrovai atseit netikėtai „apdurninami“, bet Džekas jau kitame kadre sveikutėlis lydi dukrą į gyvenimą ir palieka koledže. Per gerai, kad būtų netikėta.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fabelmanai" / "The Fabelmans"

 

Sveiki,

Per savo labai ilgą kino karjerą režisierius Steven Spielberg ne tik sukūrė kultinių ir į kino istoriją įėjusių kino juostų, bet ir tapo kitiems režisieriams vadinamojo „didžiojo kino“ ekranuose kūrėjų ikona, įkvėpimo šaltiniu. Man sunku suskaičiuoti, kiek iš tikrųjų mačiau jo filmų, bet geriausius iš geriausių, manau, pavyko nuraškyti. Naujausias Spielbego darbas „Fabelmanai“ (angl. The Fabelmans) (2022), kuris visai neseniai pelnė „Auksinė gaublį“ ir „perspjovė“ J. Camerono „Avataro“ tęsinį, taip pat daug kam patiko, įskaitant ir kino kritikus.

Istorija pasakoja apie septinto dešimtmečio amerikiečių žydų šeimą, kurioje berniukas Semis po apsilankymo kine nenustoja galvoti apie tai, jog pats gali kurti kiną. Mažais žingsneliais, maniakiškai atsidavęs kino kūrimo procesui pamažu Semis tampa tuo, kuo iš tikrųjų nori tapti. Aišku, prieš tai jam reikia įveikti daug išbandymų. Sunkiausia dalis – motinos gili depresija (galimas ir bipolinis sutrikimas). Kažkada mama troško būti garsia pianiste, tačiau jos svajonei nebuvo lemta išsipildyti, todėl jaunajam Semiui tai apmaudu, o kur dar močiutės brolis, kuris apsilanko po laidotuvių ir jam pranašiškai išdėto mintis apie kūrėjo nelengvą dalią, kuri sudrasko ir psichiškai palaužia žmogų. Galiausiai Semis befilmuodamas filmą sužino savo šeimos paslaptį, dėl kurios tampa uždaras...

Visgi didžioji filmo dalis vaizduojama lyg 90-ųjų „Forestas Gampas“, labai panašiu stiliumi. Veikėjai absoliučiai karikatūriniai, lyg iš kokio animacinio filmo. Filmas kaip koks miuziklas be dainų, režisierius lengvais Volto Disnėjaus potėpiais perteikia sudėtingus dalykus, todėl filmas, sakyčiau, tinka žiūrėti su kiek paaugusiais vaikais ir paaugliais, kuriems nereikia uždengti akių, kai kas nors kine pasibučiuoja. Kine vaizduojami augančio kino genijaus sunkumai pirmuosiuose gyvenimo etapuose, kelio atradimo ir vertybių formavimasis, o šis kelias – kartais skausmingas, kartais žaismingas. Juosta iš vienos pusės perteikia šeimos dramatizmą, o iš kitos – menininko pašaukimo problematiką. Lengvo ir pramoginio turinio istorijoje režisierius nevengia humoro, vietomis gerokai perspausdamas, pavyzdžiui, Semio religingosios panelės noras karštligiškai melstis prieš pasibučiuojant, ar berniukų sportininkų smurtas, primenantis filmą „Pusryčiautojų klubą“, bet visumoje viskas perteikta lyg sename 90-ųjų kine, sukuriant dirbtinio ir kiek brodvėjiškai spalvingo šou įspūdį. Jeigu atvirai, filmas absoliučiai man priminė italų režisieriaus Giuseppe Tornatore filmą „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (1988), kuriame labai panašus istorijos naratyvas. Tiesa, ne pats įdomiausias Spielbergo kūrinys, tačiau žiūrisi gerai, lyg vėl skaityčiau „Alisa – stebuklų šalyje“ iš naujo.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.7

 

Jūsų Maištinga Siela