Filmas: "Palydovė" / "Companion"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Amerikiečių režisierius Drew Hancock lyg ir bandė sukurti ambicingą siaubo kino projektą pavadinimu „Palydovė“ (angl. Companion) (2025), daugelis mano, kad jam pavyko tą padaryti. Apie ateities pasaulį, kuriame mus, mirtinguosius, aptarnauja ir seksualiai tenkina robotai, jau sukurta išties daug istorijų. Mes taip maniakiškai kabinamės vienos mus gąsdinančios idėjos, kad dirbtinio intelekto humanoidiniai dariniai atsigręš prieš mus, kad šioji baimė, sakyčiau, tampa pernelyg dažno pasakojimo svarbiausiuoju dėmesiu, nustekenančias kitas pasakojimo perspektyvas. Tuokart Spilbergo „Dirbtinis intelektas“, pasirodęs 1999 metais, kartais atrodo, kad ir klasikų klasika, bet originalesnis vaizdavimas už dabarties dažną robotų sukilimą prieš žmones.

 

„Palydovė“ pasakoja gana apibrėžto ir nuobodoko konteksto rėmuose tikriausiai dėl finansų: į atokų prabangų draugų namą atvyksta „draugingos“ poros pasilepinti ramiu savaitgaliu su alkoholiu, šokiais ir nuostabia gamta. Braižas lyg žiūrėtum kokį studentišką siaubo filmą, kai tuoj prasidės skerdynės, tiesą sakant, jos tikrai šioje istorijoje bus. Pagrindinių veikėjų poros – robotai, įtikėję, kad jie gyvena žmogaus normalų gyvenimą, todėl jie programuojami pagal jų įgeidžius. Airisė – pagrindinė robotė, kuri ima suvokti savo funkcionalumą ir konfliktuoti su savo įdiegta programa. Keletas šūvių, grumtynės, keletą sadistinių scenų ir viskas pasisuko link to, kad auka sukyla prieš savo budelį, nes įgyja galios savarankiai priimti sprendimus... Išties filmas šabloniškas ir man, tiesą sakant, priminė kiek linksmesnį „Stepfordo moterys“ variantą, kuriame taip pat vaizduojamos moterys, tik jų smegenys persodinamos į blondinių kūnus ir viskas užzombinama. Tiesa, kad neatrodytų filme „Palydovė“, kad visi vyrai niekšai, kurie perkasi robotines lėles savo egoistiniam gyvenimui tenkinti, tai kontekste pavaizdavo gėjaus ir jo partnerio roboto istoriją.

 

Norėtųsi pasakyti, kad filmas kažkuo nustebino, ar kad jis originalus, tačiau taip nėra. Senos idėjos perteikiamos tomis pačiomis atpažįstamomis schemomis. Gyvieji vyrukai – gryni niekšeliai, robotėliai – aukos ir jų mes turime žiūrėdami gailėti, nes, supraskite, jie irgi turi savo jausmus, kaip ir pomidoras ar dilgėlė. Bandau tą manipuliaciją perprasti, ar turėčiau kaip nors atjausti savo laptopą, kuris tiek daug man suteikia informacijos, jeigu jis staiga pradėtų verkti dirbtinėmis ašaromis? Maniakiškas noras filme sujausminti dirbtinius žmogaus tvarinius veda prie to, kad bijosiu įjungti savo dulkių siurblį, o jeigu tai irgi prievarta ir išnaudojimas? Visgi čia kvailioji ir pateikiu banalius pavyzdžius, tačiau filmo problema, sakyčiau, giliamintė, atmetus ir tą apiplėšimą, mirtis, į kurias veikėjai reaguoja kaip į savaime suprantamą dalyką, juk tikroji problema yra toji, kad žmonės „užkemša“ savo gyvenimus dirbtiniais robotais užuot kūrę tvarius tarpusavio santykius, kuriems reikia kur kas daugiau diplomatijos, nervų, kompromisų, o su robotais juk viskas paprasčiau. Japonijoje jau sudarinėjamos santuokos su guminėmis ir pripučiamomis lėlėmis, o Japonijos skrydžio bendrovė daro skrydžius pliušiniams žaislams, kai jų šeimininkai dirba, kad galėtų išlaikyti meškiukų ir zuikučių skrydžius su palydovais. Kitaip sakant, daug bambame dėl šio filmo logikos trūkumo, tačiau šiandien vyksta dar absurdiškesnių dalykų.

 

P. S. Man patiko aktorės Sophie Thatcher pasirodymas, kuri į šią iš pažiūros sintetišką ir šaltą istoriją įnešė šiek tiek gyvybės ir kibirkščių.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.0

Maištinga Siela

Filmas: "Eretikas" / "Heretic"

 

Sveiki, kino žiūrovai,

 

Apie siaubo filmą „Eretikas“ (angl. Heretic) (2024), kurį režisavo duetas Scott Beck ir Bryan Woods, (pastarieji praeityje sukūrę komerciškai sėkmingą „Tylos zona“ frančizę), girdėjau nemažai. Naujausias jų darbas „Eretikas“ šiaip gan plačiai išgirtas darbas tiek kino kritikų, tiek paprastų žiūrovų, siaubo mėgėjų, todėl tikėjausi nežinia ko. Gal naujo siaubo elementų? Nematytų ir negirdėtų įtampos būdų? Originalaus scenarijaus? Mindfucko?

 

Filmas pasakoja apie dvi baptistes, kurios atsidavusios ir pasišventusios nuo mažumės religijai, todėl išsiskiria iš savo amžiaus merginų ir sulaukia patyčių. Visgi sesuo Barnes ir sesuo Paxton laikosi drauge ir po mokslų kartu traukia per gyvenamuosius rajonus skleisdamos Dievo žodį dalydamos lankstinukus. Vieną dieną merginos privažiuoja prie atokaus ir prabangaus namo, kuriame gyvena vyras. Pastarasis pakviečia merginas į vidų ir jie pradeda religingą pokalbį, vyras pasirodo svetingas ir geraširdis, pavaišina gėrimais, žada žmonos kepto mėlynių pyrago, bet žiūrovui nuo pat pradžių tampa aišku, kad ten, kur maloningas ir svetingas vyras, ten galima tikėtis vilko, persirengusio avies kailiu. Galiausiai tai pasitvirtina, o besisvečiuojančios merginos netrukus suvokia, kad negali ištrūkti iš vyro namų, tad tenka susigrumti ir savaip išbandyti savo tikėjimo tikrumą ir tyrumą su eretiko paruoštomis užduotimis.

 

Kaip bežiūrėsi, filmas juk primena šiek tiek „Pjūklą“, tik jis ne toks jau žiaurus, kadangi merginoms nereikia nieko nusipjauti, kad išsigelbėtų, viskas daugiau ar mažiau vyksta teologinių karų lygmenyje. Didžiausias šio trilerio siaubo privalumas yra pokalbiai apie religiją. Psichopatas, kurį suvaidino britų aktorius Hugh Grant, primena mefistofelio, gundytojo vaidmenį, kitaip sakant, jam maniakiškai svarbu įrodyti, kad religija išnaudoja merginas, o jos pačios yra suvedžiotos kvailų įsitikinimų apie atpirkimą, stebuklų tikėjimo apie prisikėlimą ir pan. Galiausiai merginos nusileidžia į požemį, kur jų laukia psichopato paruošti vaidinimai ir išbandymai, tačiau būtent nuo šios vietos visas trilerio efektyvumas ir baigiasi, nes žiūrovas pradeda suvokti filmo struktūrinę formą (kompiuterinių žaidimų pagrindu paremtą išėjimo išgyvenimo kambarį) ir jau pamažu darosi nuobodu.

 

Visgi filmo pirmoji pusė įdomi, ji mįslinga, nenuspėjama, dar neaišku, kur viskas pakryps, ko nori eretikas-maniakas, kas nutiks merginoms, ar jos tikrai jau tokios tikinčios ir atsidavusios, o labiausiai stebina teologinis filmo plepumas, kuris masina žiūrovą įsiklausyti į veikėjų argumentus ir pajusti maniakišką psichologinį spaudimą, nepatogumą. Tačiau čia viso filmo įtampa ir pasibaigia, toliau pajungiami išgyvenimo merginų instinktai, o prisikėlimo ir pranašės, valgančios nuodingų šunvyšnių įdaro pyragą, atrodo labiau cirkas, nei tikrovė. Kada nurijus kelis kąsnius žmogus krenta veidu į pyragą negyvas? Lyg nuodai akimirksniu nužudytų nė neįsisavinę per virškinimo traktą. Tam tikra prasme filme yra skubotų ir neapgalvotų dalykų, kurie stebina savo nelogiškumu, karikatūriškumu. Suprantama, nes norėta, kad įvykis vytų įvykį ir atsirastų daugiau dinamikos, bet, man regis, būtent dinamika ir antroje filmo pusėje atsiradęs šabloniškumas sužlugdė šį filmo projektą, padarė iš jo eilinį žiūrovišką filmą, skirtą ne apmąstyti tikėjimo išbandymo klausimus, o tiesiog nueinama į psichopatines pseudointelektualinių imitacijų skerdynes. Taigi pamatinės galimos idėjos subyra ir filmas iš esmės subliūkšta kaip mėlynių pyragas, nepasiūlęs jokių įdomesnių žiūrovui interpretacinių galimybių.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Baubas" / "The Boogeyman"

 

Sveiki,

 

Turiu beveik šventą įsitikinimą, kad daugiausiai kinas duoda tada, kai nieko nesitiki ir neturi išankstinių nusistatymų. Dažniausiai šioji taisyklė negalioja amerikietiškam nedidelio biudžeto siaubo kinui, nes jis visgi būna šabloniškas, šaltas, nuspėjamas ir, tiesą sakant, panašus į daugelį kitų savo antrininkų klonų. Visgi naujausią Rob Savage filmą „Baubas“ (angl. The Boogeyman) (2023) sužiūrėjau su tokia nuostaba, kad vienu metu negarsiai klyktelėjau. Net nežinau, kada paskutinįkart esu per „siaubeką“ riktelėjęs? Nebuvau pasiruošęs...

 

Visai neseniai teko matyti kur kas labiau aptariamą ir populiaresnį filmą „Tūnąs tamsoje: raudonas kambarys“, kuris lyginant su „Baubu“ mane gerokai nuvylė, nes transliuotos tos pačios išsisėmusios idėjos. Nepasakyčiau, kad „Baubas“ yra koks nors novatoriškas, kitoks ar kad jį būtina pamatyti, bet tai vienas iš tų retų atvejų, kada tie patys gąsdinimo triukai surezonavo kiek kitaip nei įprastai. Filmas pasakojama apie tėvą ir dvi dukras, šeima gyvena tamsiame neaiškiame name. Jie išgyvena gedulą, nes mirė motina. Mažos mergaitės netrukus suvokia, jog namuose, kai sutemsta, darosi kažkokie baugūs ir nepaaiškinami dalykai. Pirmiausia atsidarinėja durys, kėsinamasi į mažąją mergaitę, vėliau su antgamtine būtybe susiduria ir vyresnėlė, išgyvenanti mokykloje sunkų adaptacinį laikotarpį.

 

Kad ir kaip bežiūrėčiau „Baubą“, jis kartu turi visas sumontuotas siaubo klišes. Visų pirmiausia, nėra išvystytas tėvo vaidmuo, didžiąją dalį, kol namuose dedasi siaubingi dalykai, tėvo net nėra šalia, baubas, kaip tyčia, tipiškai pradeda nuo mažųjų, nes jų fantazijomis niekas netiki. Pagalvojau, jeigu kas nors man naktį darinėtų duris kitą naktį manęs nė kvapo tuose namuose nebūtų, o mažoji personažė laikydama šviečiantį burbulą kasnakt pasitinka baubą ir net nesistengia cypti. Labai tipiška, prisimenant „Anabelės“ dalis.

 

Lygiai tą patį galiu pasakyti apie vyresnėlę, kuri netgi leidžiasi į baubo medžioklę ir tyrinėjimus nusižudžiusio vyro namuose ir net draugei nedrįsta pasipasakoti, kas dedasi. Kodėl visur ta tokia keista spartietiškų drąsuolių mergaičių logika siaubo filmuose? Juk tai iš esmės nelogiška kaip ir sunaikintas tėvo vaidmuo šioje istorijoje, netikroviški šeimos santykiai. Net nepatikėjau, kad tėvas psichoterapeutas, nes jis paprasčiausiai nei pats gydosi traumas, nei stengiasi kažkaip reabilituoti dukrų psichiką. Priešingai – atima iš vyresnėlės motinos daiktus ir neša į rūsį. Jokių profesinių kompetencijų asmeniniame gyvenime? Atmetus visą netikrovišką šeimos santykių vaizdavimo burbulą ir elgsenos modelius, manding, kiti siaubo dalykai patiko ir pavyko, nors jie ir nėra kažkokie netikėti ir nematyti. Režisieriui pavyko sukurti siaubo atmosferą, netikėtus išpuolius, mažinant šiaip tokiuose filmuose garsinį perteklinį efektą, dėl ko dažnai sudreba net žiūrovų salės kėdės, o ne pats žiūrovas. Visgi filmas visumoje man patiko, sukėlė šiurpuliukų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.0

 

Jūsų Maištinga Siela