Filmas: "Palydovė" / "Companion"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Amerikiečių režisierius Drew Hancock lyg ir bandė sukurti ambicingą siaubo kino projektą pavadinimu „Palydovė“ (angl. Companion) (2025), daugelis mano, kad jam pavyko tą padaryti. Apie ateities pasaulį, kuriame mus, mirtinguosius, aptarnauja ir seksualiai tenkina robotai, jau sukurta išties daug istorijų. Mes taip maniakiškai kabinamės vienos mus gąsdinančios idėjos, kad dirbtinio intelekto humanoidiniai dariniai atsigręš prieš mus, kad šioji baimė, sakyčiau, tampa pernelyg dažno pasakojimo svarbiausiuoju dėmesiu, nustekenančias kitas pasakojimo perspektyvas. Tuokart Spilbergo „Dirbtinis intelektas“, pasirodęs 1999 metais, kartais atrodo, kad ir klasikų klasika, bet originalesnis vaizdavimas už dabarties dažną robotų sukilimą prieš žmones.

 

„Palydovė“ pasakoja gana apibrėžto ir nuobodoko konteksto rėmuose tikriausiai dėl finansų: į atokų prabangų draugų namą atvyksta „draugingos“ poros pasilepinti ramiu savaitgaliu su alkoholiu, šokiais ir nuostabia gamta. Braižas lyg žiūrėtum kokį studentišką siaubo filmą, kai tuoj prasidės skerdynės, tiesą sakant, jos tikrai šioje istorijoje bus. Pagrindinių veikėjų poros – robotai, įtikėję, kad jie gyvena žmogaus normalų gyvenimą, todėl jie programuojami pagal jų įgeidžius. Airisė – pagrindinė robotė, kuri ima suvokti savo funkcionalumą ir konfliktuoti su savo įdiegta programa. Keletas šūvių, grumtynės, keletą sadistinių scenų ir viskas pasisuko link to, kad auka sukyla prieš savo budelį, nes įgyja galios savarankiai priimti sprendimus... Išties filmas šabloniškas ir man, tiesą sakant, priminė kiek linksmesnį „Stepfordo moterys“ variantą, kuriame taip pat vaizduojamos moterys, tik jų smegenys persodinamos į blondinių kūnus ir viskas užzombinama. Tiesa, kad neatrodytų filme „Palydovė“, kad visi vyrai niekšai, kurie perkasi robotines lėles savo egoistiniam gyvenimui tenkinti, tai kontekste pavaizdavo gėjaus ir jo partnerio roboto istoriją.

 

Norėtųsi pasakyti, kad filmas kažkuo nustebino, ar kad jis originalus, tačiau taip nėra. Senos idėjos perteikiamos tomis pačiomis atpažįstamomis schemomis. Gyvieji vyrukai – gryni niekšeliai, robotėliai – aukos ir jų mes turime žiūrėdami gailėti, nes, supraskite, jie irgi turi savo jausmus, kaip ir pomidoras ar dilgėlė. Bandau tą manipuliaciją perprasti, ar turėčiau kaip nors atjausti savo laptopą, kuris tiek daug man suteikia informacijos, jeigu jis staiga pradėtų verkti dirbtinėmis ašaromis? Maniakiškas noras filme sujausminti dirbtinius žmogaus tvarinius veda prie to, kad bijosiu įjungti savo dulkių siurblį, o jeigu tai irgi prievarta ir išnaudojimas? Visgi čia kvailioji ir pateikiu banalius pavyzdžius, tačiau filmo problema, sakyčiau, giliamintė, atmetus ir tą apiplėšimą, mirtis, į kurias veikėjai reaguoja kaip į savaime suprantamą dalyką, juk tikroji problema yra toji, kad žmonės „užkemša“ savo gyvenimus dirbtiniais robotais užuot kūrę tvarius tarpusavio santykius, kuriems reikia kur kas daugiau diplomatijos, nervų, kompromisų, o su robotais juk viskas paprasčiau. Japonijoje jau sudarinėjamos santuokos su guminėmis ir pripučiamomis lėlėmis, o Japonijos skrydžio bendrovė daro skrydžius pliušiniams žaislams, kai jų šeimininkai dirba, kad galėtų išlaikyti meškiukų ir zuikučių skrydžius su palydovais. Kitaip sakant, daug bambame dėl šio filmo logikos trūkumo, tačiau šiandien vyksta dar absurdiškesnių dalykų.

 

P. S. Man patiko aktorės Sophie Thatcher pasirodymas, kuri į šią iš pažiūros sintetišką ir šaltą istoriją įnešė šiek tiek gyvybės ir kibirkščių.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.0

Maištinga Siela