Filmas: "Kneecap" / "Kneecap"

 

Sveiki,

Nesu hiphopo mėgėjas, negalėčiau staiga įvardyti kokio nors šio žanro atlikėjo ar grupės, tad gan įtariai žiūrėjau į Kino pavasario repertuare siūlomą airių režisieriaus Rich Peppiatt filmą „Kneecap“ (angl. Kneecap) (2024). Pavadinimas tyčia neverčiamas, nes filmas vadinasi kaip ir skandalingos airių muzikos grupės pavadinimas, kurią sudaro Mo Chara, Móglaí Bap ir DJ Próvai. Pastarieji yra ne tik šios tikrai egzistuojančios grupės nariai, bet tampa ir pagrindiniais filmo aktoriais, vaidinančiais pačius save.

Filmo žanrą galėtume pavadinti dokumentine vaidybine drama, kuri tikriausiai tik iš dalies atitinka realiuosius įvykius. Žaismingai dinamiška istorija mus nukelia į netolimos praeities Šiaurės Airiją, Belfastą, kuriame gyvena pagrindiniai veikėjai. Šiame regione jau ilgą laiką tvyro airių ir britų nesantaika ir įtampa. Pagrindinio veikėjo Móglaí Bap tėvas ekstremistas, kovojantis už airių kultūrą, skatinantis sūnų didžiuotis airių kalba ir kovoti prieš invazinę anglų kalbą ir kultūrą. Galiausiai tėvas tampa teroristu sprogdintoju ir ieškomu saugumiečių ir policijos, kol vieną dieną suvaidina savo mirtį. Neturėdamas nuolatinio santykių su tėvu, Móglaí Bap su draugeliu stumdo narkotikus, kol vieną dieną neatsiduria areštinėje, kurioje atsisako parodymus duoti angliškai, tad iškviečiamas muzikos mokytojas vertėjas, kuris vėliau su tuo pačiu jaunuoju nusikaltėliu ir jo draugu įkuria airiškos hiphopo muzikos grupę, kuri tampa to regiono nacionaliniu airių pasididžiavimu.

Filmas lengvas, nors kultūriniai dalykai man svetimi, kaip ir pati hiphopo muzika. Galiu suprasti airių gatvių kovas su britais, pagrindinių veikėjų chuliganizmą toksiškoje smurtinėje dviejų kultūrų trintyje. Neretai vis mintimis mane nunešdavo į XIX a. Lietuvą, knygnešių erą, kada lietuviai dėl savo kalbos ir identiteto, kultūros buvo pasiruošę padėti galvas prieš carinę Rusiją. Jeigu tik tuomet koks Valančius ar Baranauskas su Maironiu būtų tapę narkotikų stumdytojais ir DJ, manau, turėtume panašią situaciją. Visgi filmas „Kneecap“ yra panašesnis į hiperbolizuotą komikso komediją, skirtą sukurti spalvingam grupės įvaizdžiui. Filme daug humoro, kadruose fiksuojami ir romantizuojami narkotikai, kuriuos šniokščiantis muzikos mokytojas su vaikėzais gaudo savo mūzą ir įrašo kabinančius gabalus. Viskas perteikta šiek tiek purvinai, bet pagražintai, tarsi visas šis gyvenimo maištas neturėtų skaudžių pasekmių ir tebūtų vienas didelis nuotykis.

Filmas man priminė seną gerą „Traukinių žymėjimą“ (1996), kurį galimai perkūrė Q. Tarantino, nes būtent tokia jaučiasi šio filmo tekstūra. Maniau, kad filmas bus labiau apie hiphopą ir klubus bei tamsius barus, bet filmo pagrindinė idėja yra ryškinti airių nacionalinį pasididžiavimą savo kalba kaip išskirtine, kurios ne tik nereikia gėdytis, bet ją reikia demonstratyviai kalbėti ir reikštis. Taigi muzika tuo tikriausiai ir novatoriška, kad ji tampa tam tikra prasme pasipriešinimu anglicizmo įsigalėjimui ir visko suvienodėjimui. O ir mes pastaruoju metu populiarius šlagerius traukiame dzūkiškai ir žemaitiškai, net per pastaruosius kelerius metus išsivertėme į šias tarmes „Mažąjį princą“ ir tuo didžiuojamės. Tai filmą, manau, geriausiai supras mažosios tautos ir specifinės subkultūros, kurios jaučiasi mažos ir pažeidžiamos, todėl galingos ir vieningos kaip niekada.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela