2025 m. kovo 22 d., šeštadienis

Filmas: "Tokie smulkūs dalykai" / "Small Things Like These"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai prieš daugiau nei metus perskaičiau airių rašytojos Claire Keegan romaną „Tokie smulkūs dalykai“, buvau išties labai maloniai nustebintas, kaip autoriai tokiomis minimaliomis, regis, pastangomis pavyko atskleisti žmogaus gerumą. Žinoma, pagalvojau apie belgų režisieriaus Tim Mielants galimybes realizuoti kine išskirtinę knygos atmosferą, tad savotiškai ir gan, neslėpsiu, skeptiškai nusiteikęs laukiau jo ekranizacijos „Tokie smulkūs dalykai“ (angl. Small Things Like These) (2024), pastarąjį kuo puikiausiai įvertino kino kritikai, na, o pavieniai žiūrovai jau nuomonių išsako pačių įvairiausių.

 

Pasakojimo laikas vyksta 1985-aisiais Airijoje, mažame angliakasių miestelyje. Sunkiai galą su galu suduriantys airiai iš visų jėgų stengiasi išsilaikyti darbo rinkoje, kad galėtų išlaikyti šeimas. Dėmesio centre – bene žymiausio airių aktoriaus Cillian Murphy sukurtas veikėjas Bilas Furlongas, užaugęs ir turtingo dvaro prižiūrėtas kaip tarnaitės sūnus (nuoroda, kad jis buvo visgi turtuolio pavainikis, todėl šiek tiek prižiūrimas). Turėdamas šiokių tokių nuoskaudų dėl savo našlaičio situacijos su gailesčiu žiūri į kitų našlaičių, ne taip pasisekusių, likimus. Nuo pat 1922-ųjų iki 1998-ųjų Airijoje realiai veikė vienuolynai, kurie priimdavo puolusias jaunas ir netikėjusias, nėščias magdalietes, kurias paslėpdavo nuo pasauliečių, kol šios pagimdys nesantuokinius kūdikius ir juos atiduos įsivaikinti pasiturintiems. Apie šias jaunas kaip puolusias merginas ir jų pavertimą skalbėjomis vergėmis jau prirašyta knygų, prikurta ir kino filmų, tad iš dalies „Tokie smulkūs dalykai“ irgi apie tai, tik kur kas subtiliau. Taigi žinodamas našlaičių dalią, Bilas su atjauta (ne taip kaip daugelis) žvelgia į tas merginas, atiduotas vienuolėms sadistėms, kur Dievo gailestingumas tėra tik vieno didelio bažnyčios smurtinio akto demoniškoji imitacija, neturinti nieko bendro su tikėjimu.

 

Pats Bilas nuolat permąsto savo būsimų penkerių dukterų likimus ir kai vieną dieną jis padeda vienai magdalietei, pasislėpusiai anglių sandėlyje, gauna įspėjimą iš motinėlės, kad ji neapsikęs, jeigu jis išduosiąs tai, ką regėjęs, kad ji pasistengsianti užkirsti kelią jo paties dukterims ko nors pasiekti gyvenime. Iš tikrųjų žiūrovas yra priverstas stebėti, kaip pasielgs jautrusis Bilas: ar jis galvos apie savo asmeninį dukterų gyvenimą, ar ryšis gelbėti nepažįstamos merginos gyvenimą. Moralinė dilema paliečiama labai subtiliai, netgi motinėlės ir Bilo pokalbiai tampa manipuliatyvus, alegoriški, tačiau iš pusės žvilgsnio kuo puikiausiai suprantami.

 

Veiksmo filme išties ne tiek jau ir daug, bet per mažą istoriją papasakojama juodoji Airijos visuomenės istorija, kuri apjuosta tyla (tik nepiktinkime mūsų Bažnyčios), tad tyliuoju pritarimu buvo leista visa tam bujoti. 1985, atrodo, kad tai laikai po Seksualinės revoliucijos ir daugelis išsivadavę nuo religinių įsitikinimų, tačiau gana izoliuotai Airijai ir jos žmonėms tai vis dar įsigalėjusi pikta stigma ir religija, skurdas, moterų reputacija vis dar labai svarbi visuomenėje, o tai yra destruktyvi galia valdyti vienkryptį žmonių smerkimą. Šiaip filmas man pasirodė kiek geresnis nei paprastas vidutinis filmas, tačiau didelių emocijų visgi nesukėlė. Knygą skaitydamas tą Bilą įsivaizdavau kaip itin geros širdies, atlapaširdį ir neegoistinį žmogų, kuris drąsiai renkasi ne pačius lengviausius sprendimus, o filme Cillian Murphy sukurtas Bilas atrodo toks kaip primuštas šunelis, nedrąsus, tas, kuris net į akis kalbėdamas nežiūri. Bilo gerumą filmą iš esmės atsveria jo trapumas, pažeidžiamumas ir paliktos praeities traumos. Knyga nuteikė viltingai ir kalėdiškai, filmas visgi toks airiškai šaltokas, tamsokas ir niūresnis tonas, bet tai nereiškia, kad filmas nevykusi ekranizacija. Šiaip filme man Bilas asocijuojasi su Jono Biliūno novelės „Lazda“ pagrindiniu veikėju, kuris pasikabina lazdą, su kuria kažkada šaltyšius vos nenuvarė daužydamas jo paties į kapus. Visos istorijos prasmė labai biliūniška: žmogus patyręs skriaudą atveria pasauliui širdį, nes tik patyręs pats sunkumą gali atjausti kitus.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.8




 

Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą