Spektaklis "Romeo ir Džuljeta", Taško teatras, režisierius Žilvinas Beniušis

 

Sveiki,

 

Kai didžiosios premjeros ir visi spektakliai pamatyti Klaipėdos dramos teatre, belieka pasidairyti pavasarį į mažesnių teatro trupių repertuarą. Visai neseniai susipažinau su Taško teatru, įsikūrusiu Klaipėdos Kultūros fabrike, ir ta pažintis prasidėjo su jų premjeriniu „Romeo ir Džuljeta“ pasirodymu. Pastarąją Viljamo Šekspyro pjesę režisavo ir savaip interpretavo režisierius Žilvinas Beniušis su 10 jaunosios kartos aktorių pulku.

 

Tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis iš šio pasirodymo, nes niekada nebuvau susidūręs su Taško teatru, kurio koncepcija pristatoma maždaug šitaip:

 

Remiantis turima informacija, Taško teatrą 2017 metais įkūrė režisierius Valentinas Masalskis ir kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė, bendradarbiaudami su savo vadovaujamu aktorių kursu. Jie sukūrė kūrybinę erdvę, kurioje galėtų vystytis jaunatviška energija, kryptingas darbas ir kūrybinis veržlumas.

 

Taško teatras, įsikūręs Klaipėdoje, yra unikalus reiškinys Lietuvos kultūros žemėlapyje. Šis teatras išsiskiria ne tik savo menine veikla, bet ir aktyviu socialiniu vaidmeniu. Taško teatro misija apima ne tik aukštos kokybės spektaklių kūrimą, bet ir bendruomenės telkimą, socialinių problemų aktualizavimą bei tolerancijos skatinimą.

 

Viena iš pagrindinių teatro idėjų – menas kaip priemonė socialinei atskirčiai mažinti. Taško teatras aktyviai bendradarbiauja su įvairiomis bendruomenėmis, ypač su socialiai pažeidžiamomis grupėmis. Pavyzdžiui, bendradarbiaujant su sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Klaipėdos viltis“ ir teatru „Drugelis“ buvo sukurtas spektaklis „Dantenija“. Šis projektas ne tik suteikė galimybę neįgaliesiems išreikšti save, bet ir atkreipė visuomenės dėmesį į jų galimybes bei poreikius.

 

Taško teatras neapsiriboja vien socialiniais projektais. Jo repertuarą sudaro įvairių žanrų spektakliai – nuo komedijų iki dramų, kuriose gvildenamos aktualios visuomenės problemos, tarpusavio santykiai, egzistenciniai klausimai. Teatras taip pat kuria spektaklius vaikams ir visai šeimai, siekdamas ugdyti jaunosios kartos kultūrinį sąmoningumą. Taško teatras nuolat ieško naujų meninių išraiškos formų, eksperimentuoja su žanrais ir stiliais, siekdamas sukurti aktualų ir įtraukiantį teatrą.

 

Taigi jaunieji teatralai nėra kokie pradžiamoksliai, turi aktorinį išsilavinimą ir tas iškart vaidyboje pasimato. Didžioji dalis aktorių balsingi, traukia be mikrofonų dainas, imituoja komiškus balsus. Aistė Alksnytė, Kristupas Biržietis, Elzbieta Girkantaitė, Paulius Kavoliūnas, Laurynas Luotė, Donatas Mickūnas, Jūratė Martinaitytė, Gediminas Povilavičius, Solveiga Reklaitytė, Karolina Kuzborska Urbonė – šie aktoriai sukūrė pagrindinius ir antraplanius spektaklio vaidmenis. Akivaizdi Valentino Masalskio ritminio ir kolektyvinio teatro įtaka ir Ž. Beniušis tuo pasinaudoja kurdamas Viduramžių rūmų damų, tarnų, pažų ir kilmingųjų chorą. Tiesa, nė viena daina nesuskamba išdirbta iki galo, nes vis kas nors nutinka komiško, vis kas pertraukia ir taip demonstruojamas žioplumas kaip įprastinis „Romeo ir Džuljetos“ istorijos komizmo raiškos elementas.

 

Nesu visiškai tikras dėl scenografijos, iš vienos pusės ji pritinka šiam spektakliui, tačiau stumdydami baldakimo karkasus aktoriai apsunksta, jiems yra ką veikti. Visgi komedijai tai pritinka, nes iš esmės klasikinis Šekspyro tragedijos naratyvas išardytas ir perkeistas į visiškai kitą žanrą – komediją. Bet jau kai kurie literatūrologai sako, kad „Romeo ir Džuljeta“, nors atitinka visus Šekspyro tragedijos bruožus, tačiau analizuojant naivias situacijas, galima tikrai įžvelgti nemažai komizmo ir parodijos. Oskaras Koršunovas jau buvo išplėtojęs komizmą, kai statė savo Šekspyro pjesės versiją „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljeta“, pvz., auklės komiška persona.

 

Pats spektaklis šįkart neprailgo, nes pastatyme tikrai netrūksta dinamikos, kaitos, spalvų, žaismingumo, lėkštesnio ir labai pavykusio humoro. Mėgstu komedijas ir šiame pastatyme tikrai buvo scenų, kurias dar ilgai prisiminsiu. Šįkart man labiausiai „suskambėjo“ antraplaniai vaidmenys, kurie tiesiog kibirkščiavo savo charizma ir energetika. Visų pirma, norėčiau išskirti auklės vaidmens atlikėją, kuri labai atsidavusiai ir dinamiškai transformuojasi iš komiško vaidmens į tragišką ir priešingai, puiki artikuliaciją. Panašių liaupsių norėčiau pasakyti ir karalienės, Džuljetos motinos, atlikėjai, kuri čionai puikiai traukia pagerintu balseliu iš baltojo baliono, o kitoje scenoje išraiškingai it Kleopatra įnešama savo kačių ir tampa nepalenkiama matrona. Šie du personažai puikūs. Gerai išnaudotas ir vienuolio vaidmuo, aukų rinkimas iš žiūrovų išties pasiteisino, nes atskleidžia veikėjo komišką dvilypumą.

 

Apskritai sakant, veikėjai komiški dėl savo kontrastingo dvilypumo, vieną sako, o kita daro, konkuruoja ir imituoja spektaklio kūrimą spektaklyje. Nulėkę į užkulisius vėl tampa pauliais ir donatais, kartais pamesdami savo vaidmenis aktoriai pešasi dėl vaidmens, nes Paulius nori Romeo, o pats Romeo ne toks jau įsimylėjęs Džuljetą, kiek galbūt pats save... Išties nemažai dramaturginės transformacijos, slopinant paauglių meilės istoriją ir paverčiant ją cirku, nesusipratimu.

 

Dramaturgijos tekstas taip pat niuansuotas, kai kurios eilutės iš eiliuotos Šekspyro pjesės, kai kas smarkiai subuitinta ir paversta parodija, kurią paryškina šokio elementai, dainuojamieji intarpai. Labiausiai stebino, kad aktoriai labai stengėsi, jie nenuobodžiavo, o buvo itin pakilūs, tarsi įkvėpti premjerinės nuotaikos, tik gaila, kad bilietai.lt ir kitos populiarios nuorodos apie šį spektaklį nepateikia prie aktorių vardų ir pavardžių, kokius vaidmenis jie atlieka, nes po spektaklio norėjosi pratęsti ir jais bei jų vaidmenimis pasidomėti. Šiaip spektaklis pavyko pakilus, žaižaruojantis, komiškas, nesijautė „duobių“. Tiesa, tai nėra koks nors didingas ar unikalus reginys, visgi šis spektaklis laikosi pramoginio žanrinės istorijos tipažo, labiausiai kas galbūt man įstrigo, tai pats dramaturgijos naratyvo sudurstymas, atsisakant tam tikrų mizanscenų iš Šekspyro ir bandant atrasti savąsias jungtis. Ar tikrai pasiteisino visa toji sąranga? Nemanau, tačiau aktorių atsidavimas, žaismingumas ir pramoginio Viduramžio keliaujančios trupės linksmintojų teatro atmosfera iš tikrųjų paliko įsimintina. Spektaklį laikau pavykusiu ir rekomenduočiau bent kartą nueiti, jeigu norite charizmatiškai pateiktų komiškų situacijų ir dar pakartoti Šekspyrą, tik vėlgi kiek kitaip.

Aktoriai džiūgauja po premjeros.

 

Jūsų Maištinga Siela