Filmas: "Armandas" / "Armand"

 

Sveiki,

 

Ką tik grįžau iš Kino pavasario seanso ir vis dar galvoju apie debiutinį režisierius Halfdano Ullmanno Tøndelisoo, legendinių kino kūrėjų Ingmaro Bergmano ir Liv Ullmann anūko, filmą „Armandas“ (norv. Armand) (2024), kuris Kanų kino festivalyje pelnė „Auksinės kameros“ įvertinimą. Sunku patikėti, kad tai debiutinis filmas, kaip anuomet Xavier Dolan filmai, kurie pabirę vienas už kitą man atrodė geresni. Labai gerai, kad jaunasis talentas realizuojamas ir „Armando“ filmas, kurį paprastai pamatę rekomenduoja pažiūrėti mokytojams ir tėvams, bet tai tik teminė stereotipizacija, filmas visomis prasmėmis vertas tiesiog kaip kūrinys gurmano akies.

 

Šiaip skandinavai ir germanai mėgsta statyti aštrias dramas apie psichologinį diskomfortą mokykloje, kai susikerta skirtingi interesai. Pavyzdžiui, vokiečių drama „Mokytojų kambarys“ (2023) kalba apie mokytojos slapta kamera užfiksuotą vagystę, kuri sugriauna kitos darbuotojos gyvenimą. Arba Kino pavasaryje seniau rodytas „Atsargiai – vaikai!“ (2019): mokykla ir tėvai bylinėjasi dėl nuo kamuolio į galvą gavusio ir mirusio mokinio. Yra ir daugiau pavyzdžių, kurie man nematyti, pvz., belgų „Žaidimų aikštelė“ (2021), švedų-danų bendras darbas „Karo žaidimai“ (2017), jau nekalbu apie estų „Klasė“ (2007), prancūzų „Dramblys“ – visi šie filmai persmelkti tamsios energetikos, konfliktų aštrumų ir kt. Visiškai netikėtas buvo rumunų filmas „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ (2021) anuomet „nunešęs stogą“.

 

„Armandas“, sakyčiau, priklausytų skandinaviškosios stilistikos filmui, kur svarbi pedagoginė rimta situacija. Į mokyklą iškviečiama Armando mama Elizabeta ir nukentėjusiojo sūnaus tėvai Sara ir Andersas. Klasės auklėja bando išdėstyti nemalonią žinią: 6 metų Armandas grubiai pasielgė su geriausiu draugu, t. y. tualete jį išrengė ir atliko kažką panašaus į analinį aktą. Iš pradžių filmas apgaudinėja žiūrovą, nes jis priverstas stebėti Elizabetos ekstravagantiškas reakcijas, kurios iš pradžių atrodo pagrįstos ir valdingos motinos, kuri kovoja už savo orumą ir vaiką, kol socialinei mokyklos darbuotojai nuolat nuo karščio ir įtampos kapsi kraujas iš nosies. Staiga atmosfera išties įkaista, bet ir įgauna kažin kokio nesvarumo, makabriškų ir teatralizuotų formų, kurios intensyvėja ir „išplaukia“ į tirštą emocinių įtampų ir būsenų pasakojimą. Filmas išties iš socialinės situacinės dramos virsta siurrealistine psichologinių įtampų labirintu tarp pačių veikėjų, jų praeities, o to labirinto fizinėmis atramomis tampa mokyklos koridoriai, kažkada buvę pačių tėvų mokyklos koridoriais.

 

Filmas tarsi Ariadnės siūlas veda per vaiduokliškai niūrų mokyklos pasaulį, kur portalais tampa sukabintos vaikų nuotraukos, „nunešančius“ veikėjus į praeities nuoskaudų pilną pasaulį. Čionai atsiveria neįtikėtinai sudėtingi interpretaciniai tuneliai – tas itin mane nustebino ir leido stebėtis pavykusia istorija ir jos išgautomis dar man nematytomis prasmėmis. Va, ko aš visada noriu iš gero Kino pavasario! Netikėtumo! Iš vienos pusės režisierius pasistengė iš Elezibetos, kaip nepasisekusios aktorės ir netekusios savo vyro moters, išspausti maksimaliai ekspresyvias emocijas, kurios ir baugina, ir perteikia tikriausiai visuotines Norvegijos mokyklose tvyrančias įtampas. Jau ko verti tyčia ištęsti emociniai hiperbolizuoti momentai, pvz., Elizabetos netvardomas juokas, kol ši dar nesupranta, jog mokykla gali kreiptis į vaikų teisių tarnybą (o mes gi žinome, kaip Norvegijoje su tarnybomis – jie vaikus tiesiog konfiskuoja), bet galiausiai suvokimas ateina ir juoką keičia neviltis, o neviltį baimė...

 

Įdomi ir oponentų tėvų pozicija, pastarieji, pasirodo, turi giminystės ryšių su pačia Elizabeta. Saros brolis buvo Elizabetos vyras, taigi, Armando tėvas, kuris žuvo autoavarijoje ir Sara dėl to negali atleisti, bet labiausiai ji įtaria Elizabetą santykiaujant su jos dabartiniu vyru, todėl „pasistengia“, kad vaikai taptų Elizabetos sunaikinimo įrankiu. Ar galėjo pati Sara primušti savo pačios sūnų (išankstinės mėlynės), kad vaikas priverstinai išprovokuotų Armandą susipešti tualete ir nusimauti kelnes, kad įvyktų šitoks Elizabetai surengtas kerštas? Tuo pačiu kitame ringe – mokykla, kuri vadovaudamasi vyriausybės nuleistas instrumentais sprendžia neišsprendžiamus iš esmės šeimų nesantaikos dalykus, galvodami, kad bando išspręsti tik vaikų konfliktą. Netrukus Elizabetos būsena filme supanašėja su Marijos Magdalietės, kuri regi koridoriuose valytojus ir mokytojus apaštalus, kurie vienu metu guodžia, o kitu – nori ją suryti...

 

Sunku nusakyti, ką iš tikrųjų sukūrė šis režisierius, bet, pasakysiu, kad labai galingai, netikėtai ir sudėtingai. Filmas kas akimirką verčia mąstyti ir dėlioti, kodėl priimami tokie istorijos vaizdavimo kampai. Ką tik ašaras braukiusi tualete Elizabeta netrukus su valytoju šoka beveik kaip Brodvėjuje (filmo „Emilija Perez“ tam tikri elementai) – neįgyvendintų ir dužusių svajonių siela dar kartą bando išsigelbėti iliuzijose, kai jos sūnų, vienintelę likusią atramą, kad ir netobulo elgesio, nori atimti, sutrypti, pažeminti. Filmas leidžia suprasti supermamyčių elgsenos modelius, gana egoistinius, bet stipriai psichologiškai niuansuotus per asmeninės savivertės ir atsakomybės prisiėmimo stygių, tad jų agresyvus gynimas tampa dažnu klaikių įtampų šaltiniu mokyklose. Kitą vertus, filmas perteikia ir sudėtingą pedagogų vaidmenį – po pamokų jie turi sėdėti ir spręsti viršvalandžius tokias sudėtingas situacijas, į kurias neįmanoma nereaguoti, tačiau neįmanoma apsisaugoti ir nuo kaltės jausmo, tenka sugerti visas įtampas, išlikti diplomatiškam. Manau, filmas pavyko kaip niekad daugiasluoksnis, puikus balansas tarp dramos ir makabriškos ekspresijos, o ką jau besakyti apie vėl mane labai nustebinusią aktorę Renate Reinsve. Filmas man labai patiko ir tikiu, kad bus vienas iš mano šio sezono festivalio favoritų.

 

Galiausiai, kas tas Armandas, kurio niekada viso nepamatome? Tas netobulai tobulas vaikas, Elizabetos, tikriausiai, kaip ir visų mamų didžiausias skausmas, meilė, viltis ir baimė – viskas viename, dėl ko motinos gali numirti gindamos ir laikydamosios už vaiko kaip paties gyvenimo.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela