Spektaklis "Lengva pažintis", Klaipėdos pilies teatras, režisierius Alvydas Vizgirda

 

Sveiki, skaitytojai ir teatro žmonės,

Tikriausiai paskutinis matytas Klaipėdos pilies teatro spektaklis iš jubiliejinio 40-mečiui skirto retrospekcijos ir šįkart – 2020 metais įvykusios premjeros, režisieriaus Alvydo Vizgirdos pastatytas dviejų dalių komiškas spektaklis „Lengva pažintis“ pagal dramaturgo Valentino Krasnogorovo pjesę.

Pastaruoju metu mačiau netgi kelis panašaus „sukirpimo“ komedijas, kurios labai panašiu aktorių duetiniu rakursu scenoje išgyvena vyro ir moters aistrą, nusivylimą ir atradimus. Istorija pasakoja apie bare po konferencijos užsilikusį vyrą, prie kurio prisigretino keistai flirtuojanti moteris, pastarąją iš pradžių vyras palaiko prostitute. Pirmoji veiksmo dalis skirta jųdviejų pirmajam pokalbiui, o antrajame veiksme jų bendravimas nusikelia į viešbučio privatų kambarį su šampanu ir žvakėmis.

Pagrindinius „Lengvos pažinties“ vaidmenis sukūrė aktorė Lina Rastokaitė ir Aurimas Pintulis. Daugiau aktorių šiame spektaklyje ir neišvysime. Duetas komiškai flirtuoja, įterpdamas ribinių pokalbių, kada moteris arba vyras gali tiesiog įsižeisti arba priešingai – kai kada jų pokalbis pavirsta į filosofinę diskusiją tik dar labiau „įsiūbuodamas“ spalvingą lengvos pažinties iliuziją. Toli gražu, kad šis pokalbis nėra vien lengvas flirtas, nes jame iš esmės dramaturgas sudėjo, sakyčiau, kone mechaniškai veikiančius XX amžiaus vyro ir moters bendravimo formos stereotipus. Moteris atsisako būti kukli, todėl ji pirma drąsiai vilioja vyrą, o vyras pamažu pasiduoda jos gundymams, tačiau ne kartą dėl socialinių standartų ir tariamų dorovinių elgsenos normų spėja susipykti. Vyras mano, kad ji prostitutė, todėl elgiasi iš esmės taip, tarsi jis ją būtų pasirinkęs, o ji tariamai jį nesuviliojusi, o tiesiog priėmusi jo pasiūlymą praleisti naktį už pinigus...

Žodžiu, pjesė laikosi „ant dorovės principo“, kurį vyras taip nori išlaikyti kaip iliuziją, tačiau tuo pačiu veikia ir instinktyviai. Galiausiai jų flirtas ir pokalbiai primena lošimą kortomis ar šachmatais, t. y. kas kurį labiau suries į ožio ragą ir privers sulaužyti principus. Aišku, dialogai dinamiškai šmaikštūs, linksmi ir iš to, kaip reagavo salėje sėdintys žmonės (o salė buvo pilnutėlė!), man regis, komiškai aktoriai pritraukė žiūrovus prie savo aistringai perteikto bendravimo tango. Žinoma, komizme atsiskleidžia ir tragiškoji veikėjų pusė: vyras prabyla apie savo nebrandą, turėtas dvi nelaimingas santuokas, mintis grindžia buitiškais ir stereotipiškai erotiškai organizuotomis frazėmis, o moteris tarsi bando įrodyti savo iniciatyva ir provokacija lygiateisiškumą ir netgi didesnes protines galimybes, kurias vyras bando nuvertinti.

Spektaklio medžiaga nesudėtinga, sakyčiau, situacijos pagrįstos amžina ideologine lyčių priešprieša dėl socialinių lyčių stereotipizacijos, kurią vieną akimirką veikėjai paneigia, o kitą vėl įprasmina ją žaisdami ir iš to, regis, ir kyla aistra, vienas kito priešybių papildymas ir, žinoma, iš to veriasi viso spektaklio komizmas. Spektaklis intarpais dainuojamas, o pagrindinius kūrinius atlieka Lina Rastokaitė savo džiazistine dainavimo maniera ir ji, sakyčiau, spektaklyje labai tinka, pvz., kaip gerai suskambėjo „It's A Man's Man's Man's World“, kad net pagalvojau, kad eičiau į Rastokaitės atskirą kokių nors panašių dainų popuri koncertą, kokius daro Rūta Ščiogolevaitė. Šiaip spektaklis visumoje nėra kažin koks labai ypatingas, tai linksmai perteikta klasiška poros aistringa istorija, kokių jau esu teatre per pastaruosius metus matęs ne vieną, kuris neapeliuoja į grandiozinius pasirodymus, tačiau, sakyčiau, verta nueiti, jeigu norite paprasto flirto, komiškų situacijų, neįmantrios ir lengvai atpažįstamos istorijos, kuri neturi kažkokių apsunkintų ar sudėtingų temų, tad leidžia žanriškai atpažįstamomis formomis lengvai mėgautis gyvu geru aktorių pasirodymu ir muzika.

Prieš spektaklį žiūrovus pasitiko aktorių parengta inscenizacija. Šįkart tai romėniškas antikinis inkliuzas.

Maištinga Siela