Spektaklis "Taip gimė žvaigždė", režisierius Mykolas Vildžiūnas

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Nesu didelis komercinio teatro gerbėjas, retai kada būna, kai pasitaiko išties geras, originalus miuziklas ar muzikinio pobūdžio spektaklis, tačiau, kaip sakoma, kas nerizikuoja, tas negeria šampano, todėl patraukiau šį rudenį į režisieriaus Mykolo Vildžiūno pastatytą muzikinį spektaklį „Taip gimė žvaigždė“.

 

Jau pats pavadinimas sufleruoja, kad čionai nebus originalaus scenarijaus, nes prieš dešimtmetį per pasaulį populiariai buvo rodomas itin ašaringas ir jautrus Bradley Cooper filmas tuo pačiu pavadinimu. Aišku, pats B. Cooperis, kuris atliko drauge pagrindinį vaidmenį filme su Lady Gaga gana pakeitė pirminį scenarijaus variantą, sudėdamas visiškai kitus emocinius akcentus, lyginant su ankstesnėmis ekranizacijomis (Cooperio jau buvo, berods, ketvirtoji versija). Na, o 1950-ųjų filmas „Viskas apie Ievą“ pasakoja apie dramatiškus teatro užkulisius, senstančią teatro divą ir klastingą, jauną bei kuklią gerbėją Ievą, kuri manipuliacijomis bando užimti jos vietą. Lietuvių dramaturgė Marija Juzentavičiūtė kryžmina šiuos du siužetus, kurdama dar vieną hibridinį variantą, šįkart mūsų šalies žiūrovams.

 

Spektaklis išėjo, deja, labai drungnas ir sausas. Nepaisant to, kad plakatas žada tikrai ekranuose ir kartais puikiuose spektakliuose matomi dainingi ir šarmingi aktoriai, tokie kaip Jokūbas Bareikis ar Lina Rastokaitė, šis spektaklis pasirodė ir mėgėjiškas, ir pritaikytas paviršutiniškiems masinio kultūrinio renginiams. Nepatiko ir neįtiko man šįkart šio scenarijaus realizavimas, nors daug ką galima atsekti iš filmo „Taip gimė žvaigždė“ siužetinių linijų, šį bei tą iš „Viskas apie Ievą“, tačiau spektaklis duobėtas ir sunkiai įsivažiuoja.

 

Ilgas preliudas. Spektaklis trunka apie dvi valandas, tačiau per pirmąją valandą nuskamba vos keli kūriniai ir toli gražu ne pirmo įdomumo ir skambumo, neskaitant Edith Piaf garsiojo kūrinio. Žinoma, spektaklis lyg ir atsisako kabareto, fejerverkų, tačiau probleminė linija išryškinta tokia lėkšta, kad, sakyčiau, spektaklį būtų šiek tiek išgelbėję, jeigu viskas būtų ne taip patetiška, o tiesiog gerai perspausta parodija. Žiūrovas būtų pasijuokęs, dabar skaudžios draminės temos (neišsipildžiusios divos lūkesčiai, gęstantis populiarumas, aktorių alkoholizmas, nesveikos ambicijos, brolių nesantaika, socialinių tinklų spaudimas ir konkurencija) ėmė ir praėjo labai neįtaigiai, tarsi šyptelint puse lūpų, galbūt dėl to, kad buvo bandoma suderinti dramatizmą su santūriu humoru. Išėjo gan prėska.

 

Jaunoji aktorė ir dainininkė Paula Valentaitė priminė Pelenę (gal toks sumanymas?), labai vientisas, pernelyg plokščias personažas, nors tas kelias dainas išties sudainavo emocingai ir paveikiai, salė nuščiuvusi klausėsi, tačiau nebuvo jokio evoliucionuojančio personažo, visi veikėjai karkasiniai, aiškūs nuo pirmųjų ant scenos pasirodymo minučių iki pat pabaigos. Nieko tikriausiai pernelyg ir nereikia tikėtis, nes toks akivaizdus populiariojo teatro žanras, kuris su aukštuoju teatru, jeigu tokius išskirsime ir turite kokių nors lūkesčių, nelabai ką turi bendro. Ne visi iš šio plakato dalyvavo sąstate, tad nusiteikite išvysti kai kada (nes dabar, kai rašau, vyksta intensyvios gastrolės), jog galbūt išvysite nebūtinai tuos aktorius, kurių tikitės.

 

Nenoriu sakyti, kad viskas šiame spektaklyje buvo abejotino lygmens ir jame stigo tiek geresnio siužeto, įdomesnių personažų, sceninių sprendimų, scenarijaus, tačiau nemeluosiu bent sau, kad asmeniškai stigo beveik visko. Kaip žanriniam spektakliui stigo balanso tarp vaidybinių dalių ir muzikinių numerių. Dažnai išeidavęs Jokūbo Bareikio veikėjas su gitara iliustratyviai pastygindavo, bet neuždainuodavo, nes nucimpindavo tiesiog nieko neveikdamas į kampą atsigerti viskio (kas čia per mokyklinio spektaklio sprendimai?). Kaip žanriniam spektakliui su pavadinimu „Taip gimė žvaigždė“ akcentai tam tikri, sakyčiau, neaiškūs arba neišpildantys spektaklio pavadinimo. Spektaklyje proporcingai įdomesnė buvo Rastokaitės veikėja, kuri praranda savo divos statusą, o ne pernelyg kukli užgimusi naujokė, tad gal spektaklis galėjo būti „Taip užgęsta žvaigždė“? Nežinau. Ir iš to, kad aktoriams nereikėjo išeiti antrąkart nusilenkti, manau, suprato tiek jie, tiek publika, jog žvaigždė užgimė tik iš to, kaip gražiai pabaigoje padainavo atlikėja Paula Valentaitė. Spektaklis, sakyčiau, skirtas tokiai publikai, kuri nekelia jokių aukštų reikalavimų spektakliams.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Lengva pažintis", Klaipėdos pilies teatras, režisierius Alvydas Vizgirda

 

Sveiki, skaitytojai ir teatro žmonės,

Tikriausiai paskutinis matytas Klaipėdos pilies teatro spektaklis iš jubiliejinio 40-mečiui skirto retrospekcijos ir šįkart – 2020 metais įvykusios premjeros, režisieriaus Alvydo Vizgirdos pastatytas dviejų dalių komiškas spektaklis „Lengva pažintis“ pagal dramaturgo Valentino Krasnogorovo pjesę.

Pastaruoju metu mačiau netgi kelis panašaus „sukirpimo“ komedijas, kurios labai panašiu aktorių duetiniu rakursu scenoje išgyvena vyro ir moters aistrą, nusivylimą ir atradimus. Istorija pasakoja apie bare po konferencijos užsilikusį vyrą, prie kurio prisigretino keistai flirtuojanti moteris, pastarąją iš pradžių vyras palaiko prostitute. Pirmoji veiksmo dalis skirta jųdviejų pirmajam pokalbiui, o antrajame veiksme jų bendravimas nusikelia į viešbučio privatų kambarį su šampanu ir žvakėmis.

Pagrindinius „Lengvos pažinties“ vaidmenis sukūrė aktorė Lina Rastokaitė ir Aurimas Pintulis. Daugiau aktorių šiame spektaklyje ir neišvysime. Duetas komiškai flirtuoja, įterpdamas ribinių pokalbių, kada moteris arba vyras gali tiesiog įsižeisti arba priešingai – kai kada jų pokalbis pavirsta į filosofinę diskusiją tik dar labiau „įsiūbuodamas“ spalvingą lengvos pažinties iliuziją. Toli gražu, kad šis pokalbis nėra vien lengvas flirtas, nes jame iš esmės dramaturgas sudėjo, sakyčiau, kone mechaniškai veikiančius XX amžiaus vyro ir moters bendravimo formos stereotipus. Moteris atsisako būti kukli, todėl ji pirma drąsiai vilioja vyrą, o vyras pamažu pasiduoda jos gundymams, tačiau ne kartą dėl socialinių standartų ir tariamų dorovinių elgsenos normų spėja susipykti. Vyras mano, kad ji prostitutė, todėl elgiasi iš esmės taip, tarsi jis ją būtų pasirinkęs, o ji tariamai jį nesuviliojusi, o tiesiog priėmusi jo pasiūlymą praleisti naktį už pinigus...

Žodžiu, pjesė laikosi „ant dorovės principo“, kurį vyras taip nori išlaikyti kaip iliuziją, tačiau tuo pačiu veikia ir instinktyviai. Galiausiai jų flirtas ir pokalbiai primena lošimą kortomis ar šachmatais, t. y. kas kurį labiau suries į ožio ragą ir privers sulaužyti principus. Aišku, dialogai dinamiškai šmaikštūs, linksmi ir iš to, kaip reagavo salėje sėdintys žmonės (o salė buvo pilnutėlė!), man regis, komiškai aktoriai pritraukė žiūrovus prie savo aistringai perteikto bendravimo tango. Žinoma, komizme atsiskleidžia ir tragiškoji veikėjų pusė: vyras prabyla apie savo nebrandą, turėtas dvi nelaimingas santuokas, mintis grindžia buitiškais ir stereotipiškai erotiškai organizuotomis frazėmis, o moteris tarsi bando įrodyti savo iniciatyva ir provokacija lygiateisiškumą ir netgi didesnes protines galimybes, kurias vyras bando nuvertinti.

Spektaklio medžiaga nesudėtinga, sakyčiau, situacijos pagrįstos amžina ideologine lyčių priešprieša dėl socialinių lyčių stereotipizacijos, kurią vieną akimirką veikėjai paneigia, o kitą vėl įprasmina ją žaisdami ir iš to, regis, ir kyla aistra, vienas kito priešybių papildymas ir, žinoma, iš to veriasi viso spektaklio komizmas. Spektaklis intarpais dainuojamas, o pagrindinius kūrinius atlieka Lina Rastokaitė savo džiazistine dainavimo maniera ir ji, sakyčiau, spektaklyje labai tinka, pvz., kaip gerai suskambėjo „It's A Man's Man's Man's World“, kad net pagalvojau, kad eičiau į Rastokaitės atskirą kokių nors panašių dainų popuri koncertą, kokius daro Rūta Ščiogolevaitė. Šiaip spektaklis visumoje nėra kažin koks labai ypatingas, tai linksmai perteikta klasiška poros aistringa istorija, kokių jau esu teatre per pastaruosius metus matęs ne vieną, kuris neapeliuoja į grandiozinius pasirodymus, tačiau, sakyčiau, verta nueiti, jeigu norite paprasto flirto, komiškų situacijų, neįmantrios ir lengvai atpažįstamos istorijos, kuri neturi kažkokių apsunkintų ar sudėtingų temų, tad leidžia žanriškai atpažįstamomis formomis lengvai mėgautis gyvu geru aktorių pasirodymu ir muzika.

Prieš spektaklį žiūrovus pasitiko aktorių parengta inscenizacija. Šįkart tai romėniškas antikinis inkliuzas.

Maištinga Siela