Spektaklis "Pasaulių susidūrimai", režisierius Alvydas Vizgirda, Klaipėdos Pilies teatras

 

Sveiki!

 

Kaip gyvenime, taip ir teatre yra geriausia, kad nieko nesitiki ir neturi lūkesčių, o tave ima ir nustebina. Panašiai šįkart nutiko su Klaipėdos Pilies teatro režisieriaus Alvydo Vizgirdos režisuota vieno veiksmo drama „Pasaulių susidūrimai“ pagal vokiečių dramaturgės, teatrologės ir televizijos laidų vedėjos Theos Dorn (tikrasis vardas Christiane Scherer, g. 1970 m.) pjesę „Marleni“ (2000), kurioje vaizduojamas dviejų kino ikonų Marlene Dietrich ir Leni Riefenstahl susitikimas. Jeigu apie Dietrich šį bei tą žinojau, tai apie Leni Riefenstahl po spektaklio reikėjo labiau apsišviesti.

Tenka paminėti, kad Thea Dorn, kurdama pjesę, remiasi išmone, tad toks pokalbis ir bendravimas, koks vaizduojamas dramaturgijoje, neturi tiesioginių sąsajų. Visgi radau informaciją, kad šios dvi ikonos jaunystėje Veimaro Respublikos Berlyne sukosi tuose pačiuose menininkų sluoksniuose. Egzistuoja net garsi 1928 m. nuotrauka iš Berlyno spaudos vakarėlio, kuriame jos abi užfiksuotos kartu su aktore Anna May Wong. Tačiau jos niekada nebuvo artimos – greičiau priešingai, jos jautė profesinę konkurenciją.

Abi ikonos gyveno sudėtingus ir itin skirtingus gyvenimus. Lūžis įvyko 1930 m., kai abi pretendavo į pagrindinį vaidmenį kultiniame filme „Žydrasis angelas“. Režisierius Josefas von Sternbergas pasirinko Marlenę Dietrich, kuri po šio filmo tapo pasauline žvaigžde ir išvyko į Holivudą. Leni Riefenstahl liko Vokietijoje ir pasirinko visiškai kitą kelią – tapo pagrindine nacių režimo propagandinio kino kūrėja. Marlene Dietrich kategoriškai atsisakė bendradarbiauti su naciais, priėmė JAV pilietybę ir karo metu dainavo sąjungininkų kariams fronto linijose. Leni Riefenstahl sukūrė garsiausius nacių filmus (pvz., „Valios triumfas“) ir visą likusį gyvenimą (mirė sulaukusi 101-erių) bandė teisintis, kad buvo tik „apolitiška menininkė“. Šie skirtingi pasirinkimai labai svarbūs, kadangi pasakojime jie žymi tarp moterių esančią moralinę įtampą.

Visgi pjesė kuriama labai tikroviškai, panaudojant žinomas detales apie šias asmenybes, pavyzdžiui, Maria Riva, Marlenos dukros teigimu, vyresniame amžiuje, kai M. Dietrich tapo prikaustyta prie lovos ir kentė nuo lėtinio alkoholizmo bei inkstų nepakankamumo, šlapimo nelaikymo problema iš tikrųjų egzistavo. Dukra aprašė, kad Marlene atsisakydavo naudotis šiuolaikinėmis higienos priemonėmis ar kviestis slauges, todėl bute tvyrojo nemalonus kvapas, o ji pati naudojo rankšluosčius ar kitas improvizuotas priemones. O štai L. Riefenstahl buvo neįtikėtinai tvirto charakterio. Ji laimėjo daugiau nei 50 bylų prieš žurnalistus ir istorikus, kurie bandė ją apkaltinti tiesioginiu bendradarbiavimu su nacių nusikaltimais. Kiekvieną kartą, kai kas nors ją pavadindavo „nacių režimo dalimi“, ji paduodavo į teismą už šmeižtą ir dažniausiai laimėdavo dėl įrodymų trūkumo apie jos tiesioginį dalyvavimą priimant politinius sprendimus. Visos šios detalės pasireiškia A. Vizgirdos pjesėje.

Marlene Dietrich (kairėje) ir Leni Riefenstahl (dešinėje).

„Pasaulių susidūrimai“ – tai duetinis spektaklis. Šįkart pasirinkta, kad ikonų vaidmenis atlieka vyrai. Marlenos – po pertraukos vėl į teatrą, sakyčiau, triumfuojančiai sugrįžęs aktorius Donatas Švirėnas, o Leni – Aurimas Pintulis. Šis pasirinkimas tik dar labiau paaštrina moterų sunkią dalią kino industrijoje šalia dominuojančių vyrų. Kas gali geriau suprasti moteris, jeigu ne vyrai, kurie pabando pabūti tomis moterimis? Idėja pasiteisino! Žinoma, kad Aurimas Pintulis, paties Donato draugas dar nuo aktorinio studijų laikų, puikiai vaidino Leni vaidmenį, bet ką scenoje išdarinėjo pats Donatas Švirėnas – reikia pamatyti. Tai išskirtinis vaidmuo, leidžiantis Donatui išnaudoti savo androgeniškumą, plastiškumą ir panašumą su Marlenos įvaizdžiu. Įdomu, kad pati Marlena buvo viena pirmųjų moterų Holivude, kuri išdrįso viešai dėvėti vyrišką fraką, cilindrą ir kelnes. Jos įvaizdis buvo persunktas „vamp“ stiliaus ir vyriškos jėgos derinimo – tai buvo itin stiprus androgeniškumo pavyzdys, tapęs jos vizitine kortele.

Šokis, plastika, pozavimas ir trafaretiškumas šįkart nepaprastai tiko dramatiškam ir šiek tiek komiškam šių moterų susitikimui, kurio istorija sukasi apie tariamą Leni troškimą nufilmuoti sėkmingą filmą su Marlene, kuri jau nebenori filmuotis. Ilgas įkalbinėjimas tampa disputu ir ginču apie tai, ką reiškia būti visuomenės smerkiamai moteriai, kuri nelabai turėjo iš ko rinktis patriarchaliniame pasaulyje. Čia kaip simbolis viso to – didžiulis falas, kuris pastatomas spektaklio metu, nes iš esmės kalbama apie tai, ką reiškia būti moterimi, atsisakiusiai įprastinio moters gyvenimo. Nors iš pradžių atrodė, kad tai bus ikonų dvikova, tačiau spektaklis tampa išpažintimi apie prievartą, seksą ir politiką bei pažiūras. Labai išmoningai sukurta dramaturgija, nuostabūs dialogai, kurie paįvairinami žemosios kultūros juokeliais apie „antrą galą“, bet tik tam, kad atskleistų, jog žmonės pernelyg sureikšminę lyčių stereotipus, tampa tuo, kas tarp kojų, įkaitais. Apskritai man „Pasaulių susidūrimai“ pasakoja apie ikonas, pranokusias patriarchatą, bet neišvengusios asmeninių tragedijų, žinomumo duoklę, kurią jos sumokėjo, kad būtų garbinamos nacių arba likusio pasaulio.

Aktoriams reikėjo nemažai paanalizuoti šių moterų biografijas ir psichiką, nes iš esmės šioje šiek tiek erotinėje provokacijoje atsiveria nemažai egzistencinio absurdo, bet labiausiai – galimybė svajoti per šias ikonas. Nepaprastai man patiko spektaklio pabaiga, toji neįmanomybė, tariamos tiesos neatstatymas, kai „seserys“ Marlena ir Leni parskrenda į Berlyną ir jas keikia rudieji ir raudonieji. Pats tas faktas, kad lengviau ištverti visuomenę ir pasaulį, kai esi ne viena(s), o su likimo palydovu iš to paties lizdo, yra lengviau. Apie draugystę, kuri galėjo būti, tačiau nebuvo.

Šlapimu atliktos apeigos su žiūrovais tampa nauja tikėjimo ikonomis bažnyčia, tikėjimu, jog menu galima naiviai tverti kitus pasaulius vien iš to, kad norisi juos kurti, tačiau mes gi nesame naivūs, žinome, kad kiekvienas progresyvus kūrinys reikalauja ir tam tikros aukos, o dažniausiai ji yra visuomenės dalies pasmerkimas. Tokia pirmeivių ir progresą darančių žmonių dalia. Aišku, spektaklis paliečia nemažai kitų svarbių temų, pavyzdžiui, veikėjų istorinė atsakomybė, moralė ar laisvė kurti, galia ir konkurencija, didybė ir fizinis sunykimas, šlovės kaina ir kūrybinis nuovargis, alkoholizmas ir savivertė. Tai aistringai sukurtas spektaklis, panašus į ritminį tango, dviejų ikonų šokį, kurį sukuria Švirėnas ir Pintulis. Spektaklis nustebino, įtraukė, buvo žinias ir suvokimą plečianti medžiaga, kuri praturtino mano pavasarinį savaitgalį.

Maištinga Siela

Spektaklis "Vieno baro istorija", režisierius Marius Pažereckas, Klaipėdos pilies teatras

 

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet visai neseniai Klaipėdos pilies teatras po ištisos 40-mečio proga pristatytos spektaklių serijos Klaipėdos Žvejų rūmuose dar pristatė ir premjerinę komediją „Vieno baro istorija“, kurią režisavo Marius Pažereckas. Beje, pats režisierius kartu su Dovile Katiliūte ir sukūrė visą dramaturgiją, o pagrindinius vaidmenis sukūrė: Kęstutis Bručkus, Mikalojus Urbonas, Viktorija Miliauskaitė, Sigutė Gaudušytė, Jogaila Šimkus.

Istorija apie barų užkulisių draugystę ir kultūrą, atspindinčią, sakyčiau, nūdienos jaunų žmonių gyvenimo būdą. Spektaklio metu veikia baro savininkas, keturi barmenai ir vienas naujokas pagalbininkas. Istorija prasideda kaip eilinė baro darbo diena, visi susirenka parūkyti, susitvarkyti aplinką, bendrauja, išgėrinėja iš tų pačių pastatytų baro butelių, atveria savo slaptas aistras ir istorijas.

Spektaklis nėra įspūdingas, primena nemažai kitų teatro scenoje realizuotų istorijų, pvz. Klaipėdos dramos teatro spektaklius „Demonai“ arba „Girti“, kur alkoholiu besisvaiginantys veikėjai tampa savo pačių karikatūromis, o galiausiai ir mūsų visuomenės atspindžiai. Esu nustebęs, kad pjesė pristatoma kaip dokumentinė, matyt, nemažai dalykų dramaturgė paėmė iš realaus gyvenimo, kada piknaudžiaudami savininko gerumu barmenai patys iš po staliuko maukdavo stikliukus (esu tai matęs). Visgi spektaklis ne tiek apie išgėrinėjimą, toli gražu ne, bet apie du pasaulius, t. y. tą, ką baro darbuotojai susikūrę už prekystalio, ir tą, kuris yra už baro ribų. Baro savininkas labai įsimylėjęs vieną iš barmenių, kuri tenori laimės, kad ją kas išvežtų į kaimą, sukaltų vištidę ir ją besąlygiškai mylėtų, nors akivaizdu, kad ji skendi iliuzijose, kadangi mylėti blaivi per savo didelį ego nelabai moka ir geba, o kasnakt suvedžioti vyrai keičiasi pernelyg dažnai, kad ji galėtų ką nors turėti stabilaus. Ši veikėja, kaip ir daugelis kitų, yra kopriklausoma, t. y. priklausoma nuo destrukcijos, tos žeminančio ir atmestinai dirbančio žmogaus be perspektyvos tapatybės. Panašiai ir barmenas gėjus, kuris prisilakęs tampa kuo kitu, nusirenginėja, nori sekso, erotinių santykių, tačiau viso labo tegali užlipti ant baro ir parodyti lytinius organus.

Baras tampa nusivylusiųjų ir užstrigusių žmonių prakeiksmu ir prieglobsčiu, savotiška paguodos meka. Į barą per prisiminimų perspektyvą užsuka buvusi blondinė barmenė, kuri gyvena kuo puikiausiai ir netiesiogiai pasityčioja iš čionai užstrigusių žmonių. O juk būna tokių, kurie iš gyvenimo tikisi labai daug, susiranda panašų naktinį chaotišką darbą, laikosi jo laikinai, kol studijuoja, kol galiausiai meta studijas, niekas nevyksta, ateina trisdešimtmetis ir mato, kad nieko su gyvenimo taip ir nenutiko, liko tais pačiais užstalės senstančiais pilstytojais.

Man šioji tragikomedija priminė miniatiūrinį iliuzijų pasaulį susikurtą dideliame pasaulyje. Finalinėse scenose veikėjai tiek nusitašo, kad ramsto vienas kitą, nors atrodė, kad vienas kito dar visai neseniai nekentė. Tai spektaklis su savo intriga, įsibėgėjimu ir atsikvėpimu, o siautulingi, ryškūs bei iš pirmo žvilgsnio atrodantys charizmatiški veikėjai tampa pabaigoje išsikvėpusiais, nusitašiusiais ir apgailestavimą išgyvenančiais don kichotais. Ar spektalis ką nors parodė naujo? Nemanau. Tačiau priminė žiūrovui, kaip svarbu yra neužstrigti savigailoje, svarbu rizikuoti dėl gyvenimiškųjų pokyčių, kurti stabilius santykius ir integruotis į pasaulį.

Man regis, veikėjai bijo gyventi, bijo įsipareigoti, o plepa tas netikras istorijas tarsi juose būtų herojai, tačiau iš esmės heroizmo nėra, telieka tik pasąmoninis pokyčių poreikis. Kitą vertus, baro istorija paradoksali, nes veikėjai nėra vieni, jie turi vienas kito apgirtusius pečius, atramas, šiokią tokią paguodą, gal dėl to jie tokie kopriklausomi, o jų santykiai, nors ir disfunkciniai, tačiau kitu metu neleidžia nugarmėti įstrigusiuose individualiuose pasauliuose į Tartarą.

Iš tikrųjų komedija „Vieno baro istorija“ tampa tragikomedija apie iliuzijų žlugimą, nesuvokiant veikėjams, kad jie iš tikrųjų jau yra palūžusios sielos, nes iliuzija gyvesnė ir saugesnė už atsakomybės pilną tikrovę už baro atitvaros. Scenografijoje – butelių keturkampis, statomas ir griaunamas, aštrūs kampai kaip socialinės ir intymios bendravimo ribos laužiamos-spardomos įkaušus, nes tada daugiausia drąsos, tačiau tikrasis pokytis neįvyksta, nes veikėjai tėra kaip muselės besitrankančios į stiklą. Išeidami iš spektaklio diskutavome, ar režisierius, ar patys aktoriai rinko visą tą stiklo tarą, važinėjo po uostamiesčio barus ir prašė į maišus prikaupti butelių. O gal tai Žvejų rūmų baro likučiai, o turinio vartotojai patys žiūrovai? Jeigu taip, vadinasi, spektaklis paradoksaliai tik apie mus visus, įstrigusius savo pasauliuose.

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Lengva pažintis", Klaipėdos pilies teatras, režisierius Alvydas Vizgirda

 

Sveiki, skaitytojai ir teatro žmonės,

Tikriausiai paskutinis matytas Klaipėdos pilies teatro spektaklis iš jubiliejinio 40-mečiui skirto retrospekcijos ir šįkart – 2020 metais įvykusios premjeros, režisieriaus Alvydo Vizgirdos pastatytas dviejų dalių komiškas spektaklis „Lengva pažintis“ pagal dramaturgo Valentino Krasnogorovo pjesę.

Pastaruoju metu mačiau netgi kelis panašaus „sukirpimo“ komedijas, kurios labai panašiu aktorių duetiniu rakursu scenoje išgyvena vyro ir moters aistrą, nusivylimą ir atradimus. Istorija pasakoja apie bare po konferencijos užsilikusį vyrą, prie kurio prisigretino keistai flirtuojanti moteris, pastarąją iš pradžių vyras palaiko prostitute. Pirmoji veiksmo dalis skirta jųdviejų pirmajam pokalbiui, o antrajame veiksme jų bendravimas nusikelia į viešbučio privatų kambarį su šampanu ir žvakėmis.

Pagrindinius „Lengvos pažinties“ vaidmenis sukūrė aktorė Lina Rastokaitė ir Aurimas Pintulis. Daugiau aktorių šiame spektaklyje ir neišvysime. Duetas komiškai flirtuoja, įterpdamas ribinių pokalbių, kada moteris arba vyras gali tiesiog įsižeisti arba priešingai – kai kada jų pokalbis pavirsta į filosofinę diskusiją tik dar labiau „įsiūbuodamas“ spalvingą lengvos pažinties iliuziją. Toli gražu, kad šis pokalbis nėra vien lengvas flirtas, nes jame iš esmės dramaturgas sudėjo, sakyčiau, kone mechaniškai veikiančius XX amžiaus vyro ir moters bendravimo formos stereotipus. Moteris atsisako būti kukli, todėl ji pirma drąsiai vilioja vyrą, o vyras pamažu pasiduoda jos gundymams, tačiau ne kartą dėl socialinių standartų ir tariamų dorovinių elgsenos normų spėja susipykti. Vyras mano, kad ji prostitutė, todėl elgiasi iš esmės taip, tarsi jis ją būtų pasirinkęs, o ji tariamai jį nesuviliojusi, o tiesiog priėmusi jo pasiūlymą praleisti naktį už pinigus...

Žodžiu, pjesė laikosi „ant dorovės principo“, kurį vyras taip nori išlaikyti kaip iliuziją, tačiau tuo pačiu veikia ir instinktyviai. Galiausiai jų flirtas ir pokalbiai primena lošimą kortomis ar šachmatais, t. y. kas kurį labiau suries į ožio ragą ir privers sulaužyti principus. Aišku, dialogai dinamiškai šmaikštūs, linksmi ir iš to, kaip reagavo salėje sėdintys žmonės (o salė buvo pilnutėlė!), man regis, komiškai aktoriai pritraukė žiūrovus prie savo aistringai perteikto bendravimo tango. Žinoma, komizme atsiskleidžia ir tragiškoji veikėjų pusė: vyras prabyla apie savo nebrandą, turėtas dvi nelaimingas santuokas, mintis grindžia buitiškais ir stereotipiškai erotiškai organizuotomis frazėmis, o moteris tarsi bando įrodyti savo iniciatyva ir provokacija lygiateisiškumą ir netgi didesnes protines galimybes, kurias vyras bando nuvertinti.

Spektaklio medžiaga nesudėtinga, sakyčiau, situacijos pagrįstos amžina ideologine lyčių priešprieša dėl socialinių lyčių stereotipizacijos, kurią vieną akimirką veikėjai paneigia, o kitą vėl įprasmina ją žaisdami ir iš to, regis, ir kyla aistra, vienas kito priešybių papildymas ir, žinoma, iš to veriasi viso spektaklio komizmas. Spektaklis intarpais dainuojamas, o pagrindinius kūrinius atlieka Lina Rastokaitė savo džiazistine dainavimo maniera ir ji, sakyčiau, spektaklyje labai tinka, pvz., kaip gerai suskambėjo „It's A Man's Man's Man's World“, kad net pagalvojau, kad eičiau į Rastokaitės atskirą kokių nors panašių dainų popuri koncertą, kokius daro Rūta Ščiogolevaitė. Šiaip spektaklis visumoje nėra kažin koks labai ypatingas, tai linksmai perteikta klasiška poros aistringa istorija, kokių jau esu teatre per pastaruosius metus matęs ne vieną, kuris neapeliuoja į grandiozinius pasirodymus, tačiau, sakyčiau, verta nueiti, jeigu norite paprasto flirto, komiškų situacijų, neįmantrios ir lengvai atpažįstamos istorijos, kuri neturi kažkokių apsunkintų ar sudėtingų temų, tad leidžia žanriškai atpažįstamomis formomis lengvai mėgautis gyvu geru aktorių pasirodymu ir muzika.

Prieš spektaklį žiūrovus pasitiko aktorių parengta inscenizacija. Šįkart tai romėniškas antikinis inkliuzas.

Maištinga Siela

Spektaklis "Didžioji rauda ties degančiais vynuogienojais", Klaipėdos pilies teatras, režisierius Alvydas Vizgirda

 

Sveiki,

Esu didelis poeto Donaldo Kajoko kūrybos gerbėjas. Šitokia krištoline ir atvira kalba išgauti prasmės esenciją, atverti paprastas tiesas per vynuogių kekę („jos saldžios, nes svetimos“), apsnigtas nueinančias moteris, per tariamų veikėjų pasikalbėjimus, bites ir valtis, senėjimą gali ne kiekvienas. Manau, jis vienas mėgstamiausių lietuvių poetų, tad ir spektaklį pagal jo eilėraščius „Didžioji rauda ties degančiais vynuogienojais“, kurį režisavo Klaipėdos pilies teatro režisierius ir įkūrėjas Alvydas Vizgirda, iškart patraukė mano dėmesį. Šiemet Klaipėdos pilies teatras mini 40 savo egzistavimo jubiliejų, todėl pavasarį pasirodė ištisa serija jų sukurtų spektaklių retrospektyva, įskaitant ir šį.

Tiesą sakant, tikėjausi jaukaus ir intymaus aktorių skaitymo su galbūt kokiais nors siužetiniais intarpais. Spektaklio naratyvas absoliučiai poetinis, paremtas Donaldo Kajoko eilėmis ir ritminio ir šiek tiek dainuojančio teatro elementais. Scenoje veikia 4 bevardžiai veikėjai, 4 aktoriai: Regina Šaltenytė, Vilija Gruodytė, Ramūnas Šeputis ir Jonas Baltokas. Šiek tiek daugiau nei valandą trunkantis pasirodymas primena poetizuotą kvarteto performansą, kuriame įvairiomis nuotaikomis ir ritmais besijungiantys tekstai „išaudžia“ poetizuotą Donaldo Kajoko lyrikos pasaulį.

Scenografijoje – vienas didžiulis veidrodis, portalas į anapusinį pasaulį, tą, kurį stengiamės pažinti, o senovinės vynuogių medinės dėžės sudėliotos kaip traukinio vagonai, veidrodyje jie prasitęsia, pastarosios tampa aktoriams atramomis, o bendram pasirodymui suteikia išskirtinių simbolių. Gražiai aktoriai artikuliuoja eilėraščių prasmes, ypač aktorė Regina Šaltenytė, kuri žodžiams suteikia išskirtinio jausmingumo.

Tiesa, mano paties santykis su spektakliu nevienareikšmiškas, nes pirmoji pusė žiūrėjosi gana sudėtingai, įsijausti taip pat nebuvo labai lengva, kai kada tekstai mano ausimis skambėjo šiek tiek per tyliai, tad dalies teksto nesupratau, tačiau antroji spektaklio dalis išsigrynino ir man pradėjo patikti. Dalį D. Kajoko tekstų atpažinau, dalis buvo naujiena. Sunkiausia, manyčiau, buvo režisūrinė viso bendro spektaklio tekstūra ir atmosfera, nes koncepcija jungėsi gana eklektiškomis nuotaikomis ir visi tie perėjimai iš vienos prasmės ir nuotaikos į kitą, sakyčiau, ne visada pavykdavo, suardydavo staiga scenoje įsivyravusį intymumą, bet būta ir gražių momentų. Kam reikėjo užtraukti tą baltą skraistę ir ją atitraukti? Kokią ribą ir dinamiką ji turėjo nešti? Paslėptas veidrodis ir tiesa nuo žiūrovo, vėl jos atidengimas? Aktoriai įterpė ir dainuojamų elementų, pvz., bardiškos gitaros melodijų, smuiko elementai ar folklorinės dainavimo jungtys su D. Kajoko tekstais.

Visumoje spektaklis man pasirodė fragmentuotas, koncepcija aiški tik iš pažiūros: žmogaus pastangos, kai dega tavo vynuogienojai, prieš akis griūva visas tavo trapus gyvenimas ir prasmė, kas lieka? Tik melstis ir dainuoti, ieškoti už tragedijos tikrosios praradimo prasmės, kurios D. Kajoko eilėmis atsiskleidžia sakraliai yra pripildytos biblinių prasmių. Atskiri tam tikri skaitymo fragmentai buvo labai subtilūs ir gražūs, visumoje, suprantu, turėjo suskambėti kaip simfonija, tačiau būtent to naratyvo, besijungiančių paties spektaklio režisūrinių fragmentuotų momentų ne itin pajutau, nors pastangų įdėta nemažai. Tai nėra pramoginio braižo skaitiniai, manau, turite mėgti poeziją, nesiužetinį, bet poetinę spektaklio tekstūrą, tad „Didžioji rauda ties degančiais vynuogienojais“ bus kaip tik jums.

Maištinga Siela

Spektaklis "Dovydas ir Eduardas", Klaipėdos pilies teatras, režisierius Alvydas Vizgirda

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šių metų pavasarį Klaipėdos pilies teatrui išties reikšmingas jubiliejus. Teatrui sukanka net 40 metų, todėl Klaipėdos Žvejų rūmuose rodoma ištisa šio teatro spektaklių serija paminėti teatro jubiliejui. Prieš tai matytas šmaikštus ir įdomus jų spektaklis „Jūs užstojate man vandenyną“ paskatino pamatyti ir kitus šio man menkai žinomo teatro spektaklius, tad nusprendžiau pažiūrėti „Dovydas ir Eduardas“, pastarąjį režisavo Alvydas Vizgirda.

 

Klaipėdos pilies teatro spektaklio „Dovydas ir Eduardas“ premjera įvyko 2020 m. lapkričio 13 ir 14 dienomis. Šis spektaklis yra sukurta dramaturgo Lionelo Goldšteino komedija. Vaidmenis atliko aktoriai Vaidas Jočys ir Aurimas Pintulis. Kostiumus sukūrė Aina Zinčiukaitė, o muzikos autorius – Edvinas Vasiljevas.

 

Lionelis Goldšteinas – žinomas dramaturgas, kurio kūryba pasižymi subtiliu humoru ir giliomis įžvalgomis apie žmogaus prigimtį. Jo pjesės dažnai nagrinėja sudėtingus tarpusavio santykius, atskleidžia netikėtus charakterių posūkius ir provokuoja žiūrovus apmąstyti gyvenimo paradoksus. Goldšteinas yra sukūręs nemažai pjesių, kurios buvo sėkmingai pastatytos įvairiuose Lietuvos teatruose. Jo kūryba vertinama dėl gebėjimo sujungti komediją ir dramą, sukuriant unikalius ir įtraukiančius spektaklius.

 

Pjesė „Dovydas ir Eduardas“ yra vienas ryškiausių Goldšteino kūrinių, sulaukęs didelio žiūrovų ir kritikų susidomėjimo. Ši komedija pasakoja apie dviejų nepažįstamų vyrų susitikimą kapinėse prie moters kapo. Pasirodo, kad abu vyrai buvo artimi mirusiajai, ir jų susitikimas atskleidžia netikėtus faktus apie moters gyvenimą ir jų pačių santykius su ja. Įdomu tai, kad pjesė pirmąkart buvo ekranizuota 1983 metais, o teatre statoma dažnai įvairių šalių teatruose.

 

Manau, pjesės medžiaga itin palanki mažam teatrui, kur nereikia daug aktorių ir sudėtingų mizanscenų. Per visą spektaklį veikia viso labo tik aktorių duetas prie mylimosios Florens kapo ir bendrauja jie šmaikščiai, ryškindami santuokinio gyvenimo ir vyro socialinių kaukių, įsitikinimų klišes. Dovydas, buvęs Florens vyras, susitinka jos ilgametį meilužį Eduardą, kuriam be paliovos pavydi, tad norėdamas sukelti ir jam skaudulių, atsiveria ir išpažįsta savo paklydimus, sugriaudamas Eduardo iliuzijas apie šventosios Florens puikų santuokinį gyvenimą, nes pradeda suvokti, kad Dovydas, kaip ir daugelis vyrų, tėra šunsnukiai. Gana tipiškai niuansuoti dialogai, atskleidžiantis tipiškiausius XX amžiaus vyrų stereotipus: du vienas kitą nekenčiantys vyrai maukia alkoholį ir atveria vienas kitam širdis, iš pažiūros vienas kitą nekęsdami, bet iš esmės sugriaudami savo vidines iliuzijas.

 

Šiaip pjesę stebėjau gana abejingai, pastatyme režisierius A. Vizgirda neišvysto nieko pernelyg ypatingo, laikosi įprastinių teatro taisyklių, tad vietomis spektaklis „Dovydas ir Eduardas“ apsunksta, pagauna šiokios tokios monotonijos įspūdis, trūksta vidinės ir sceninės dinamikos, nors ir panaudoti smagūs Dž. Bizet „Carmen“ muzikos intarpai, aktoriai pasistrikinėdami stengiasi, tačiau pakalbėjus su stebėjusiais šį pastatymą, visgi iškilo kažkoks prėskumas, tuštumos jausmas. Mano kolega vietomis po sunkios darbo dienos knapsėjo ir kovojo su miegu, nors sėdėjo beveik priekyje, šalia Florens „kapo“. Nepasakyčiau, kad šis spektaklis absoliučiai nepavyko, manau, medžiaga pernelyg elementari, o dialogai primena amerikietiškų situacijų serialus, kas kurį „perkąs“ principu. Vaidas Jočys jau spektaklio viduryje buvo visiškai šlapias, aktoriai labai stengėsi, bet spektaklio chemija neįvyko ir aš kaip žiūrovas ganėtinai abejingai jaučiausi po viso spektaklio. Manau, statant tokias klasikines ir daug kartų „nudrožtas“ pjeses reiktų labiau eksperimentuoti su formomis, dabar viskas perteikta minimaliomis teatro priemonėmis (gal dėl mažo finansavimo ir galimybių?), sunku įvardyti priežastis, tačiau šis spektaklis puikiai tiks tiems, kurie mėgsta paprastas komedijas, kurių giliamintiškai apmąstyti nereikia, spektaklis elementariai pramogai, šiek tiek plokščiais, neprovokuojantis ir nestebinantis, tačiau, matyt, užpildantis Klaipėdos pilies teatro repertuarą pagal savo galimybes.

 

Jūsų Maištinga Siela

Klaipėdos pilies teatras: Klaipėdos pilies teatrui – 40 metų (skrajutė, spektakliai, aktoriai ir režisieriai)

Ketinu aplankyti kelis spektaklius iš Klaipėdos pilies teatro repertuaro spektaklius. Teatras šį ankstyvą pavasarį švenčia 40-ąjį savo gyvavimo jubiliejų. Vieno spektaklio metu prie įėjimo pasitiko venecijietiško stiliaus teatrinė inscenizacija, tad nuotraukomis dalijuosi su Jumis.

 

Klaipėdos pilies teatras, įkurtas 1985 m., yra svarbi Klaipėdos kultūros dalis. Iki 1995 m. teatras veikė kaip studija Liepų gatvėje. Jo įkūrėjas – režisierius Alvydas Vizgirda. Teatras garsėja savo profesionaliais sceninio meno spektakliais ir gatvės renginiais.

 

Per daugiau nei 30 metų kūrybinės veiklos teatras pastatė per 60 spektaklių ir surengė šimtus renginių Lietuvoje bei užsienyje. Teatre dirba dvi trupės: profesionali sceninio meno ir gatvės renginių trupė. Gatvės vaidinimuose ir renginiuose dalyvauja gausi muzikantų, šokėjų ir Klaipėdos universiteto Menų akademijos studentų grupė.

 

Nors Klaipėdos pilies teatras yra palyginti jaunas, Klaipėdos miesto teatrinė istorija siekia XVIII a. Klaipėdoje veikė įvairūs teatrai, o dabartinis Klaipėdos dramos teatras yra vienas seniausių teatrų Lietuvoje.

 

Šiuo metu Klaipėdos pilies teatras yra įsikūręs Žvejų rūmuose.

Maištinga Siela

Spektaklis "Jūs užstojate man vandenyną", režisierius Alvydas Vizgirda, Klaipėdos pilies teatras

Sveiki, skaitytojai,

 

Nežinau žmogaus, kuris pabuvęs bent viename jam patikusiame spektaklyje teigtų, jog nemėgsta teatro kaip meno rūšies. Turime daugybę įsitikinimų apie lietuvišką teatrą ir visada juos verta sugriauti. Šiandien sugrioviau įsitikinimą, kad Klaipėdos pilies teatras negali prilygti, pavyzdžiui, kokiam Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui. Gali.

 

Lapkričio pabaigoje Klaipėdoje įvyko režisieriaus Alvydo Vizgirdos pastatytos pjesės pagal garsios dramaturgės Keren Klimovsky kūrinį „Jūs užstojate man vandenyną“. Tiesa, režisierius ir šio teatro įkūrėjas yra jau dirbęs su šios dramaturgės medžiaga, todėl jam žinomas jos ilgesio ir komedijos santykis.

 

Pusantros valandos trukmės spektaklyje iš tikrųjų veikia trys sceninės poros, kurios bando išspręsti iš pirmo žvilgsnio gana lėkštus ir buitinius konfliktus, pagrįstus lyčių stereotipais santykiuose. Vyresnio amžiaus pora parke prie statulos aiškinasi savo santykius, tiksliau – žmonai poniai Dream nusibodo nuolat „tupinėti“ apie savimi negalinčio pasirūpinti profesoriaus vyro. Pastarasis su žmona žaidžia sunkiai apibrėžiamą santykių terapinį žaidimą ir žmona jį pamažu aprengia moterimi, panašia į save. Kitame scenos krašte matome Izoldos ir Tristano, dviejų jaunuolių, santykių parodiją. Infantilus ir egocentriškas Tristanas ir naivios meilės bei pripažinimo trokštanti Izolda vienas kitam išpažįsta svaiguly amžiną meilę, gėrisi vienas kito tobulumu ir bando atmesti, paslėpti išankstinius lūkesčius. Galiausiai žiūrovui tampa akivaizdu, jog jie nevykusi pora. Galiausiai trečioji pora – parko moters statulos Monos (kuri, pasirodo, jokia statula) ir vaistininkas Čarlis. Moteris iškart taiso potencialius vyro netobulumus ir verčia jo išsižadėti vaistininko profesijos, o naktimis vaizduoti esant jį jūreiviu, kuris pasirodo tik kaip graži svajonė...

 

Žodžiu, trinarė kompozicija užpildoma minimalioje žalioje parko pievelėje. Trys poros pramaišiui vis pasirodo su kokia nors nesutarimo ar tariama susitaikymo scena, erzina ir erzinasi dažnai dėl niekų, tačiau žvelgiant giliau – juk šioji komedija ne tik apie lyčių viršenybes ir nesusikalbėjimą, bet ir apie nūdienos visuomenės egocentrizmą. Pjesė, pasirodo, parašyta jaunos dramaturgės 2011 m., bet ji tendencinga ir universali, nes dabar niekas nebenori santuokoje ir apskritai santykiuose ilgalaikės atsakomybės, o vietoj nuosavų vaikų vežimėliuose vežiojasi savo išpustytus veislinius šunis, nes jais tiesiog pasirūpinti yra lengviau. Iš Tristano ir Izoldos pokalbių matome kartos baimę neatitikti lūkesčių ar pernelyg aiškiai nubrėžtų standartų, juokingų, bet iš esmės asmenybę ir gyvenimo patyrimus bei malonumą griaunančių iliuzijų, todėl individams sunku priimti kito asmens paklydimus, idilės neatitikimus. Tristano egocentiška asmenybė įkūnija apskritai riteriškumo sunykimą, sakyčiau, šis Tristanas, kurį gerai suvaidino Jonas Baranauskas, yra antipodas Viduramžių riteriui Tristanui. O moteris-skulptūra, laukianti tolumoje ateinančios progos būti laimingai, iš esmės paverčia ją iliuzijų ir aklumo verge, nes tikslas belieka vienas – naiviai laukti, kol ištiks geriausia, atmetant bet kokius kitus gyvenimo pastangomis ir manipuliacija nepatobulinamus variantus. Iš esmės juk tai Narcizo programa: veikėjai žiūri į savo nepasiekiamą vandenyną, kuris yra už įvairiausių įsitikinimų, kliūčių, svajonių ir miršta žiūrėdami į svajonę, kurios negali tiesiog patirti ir įprasminti.

 

Iš vienos pusės juk tai daug pasako apie mūsų tikslus ir siekius, troškimą gultis ant operacinio stalo ir pumpuoti chemikalus, pjaustyti savo kūną, apgauti senėjimo procesus lyg iš tikrųjų apgautume savo likimą. Neapgausime, o jei ir bandysime, taip ir leisimės kaip Izolda nužudomi Tristano vien tam, kad tariama svajonė būtų bent iš dalies įgyvendinta. Kitaip sakant, dar kartą save apgausime net mirties akto akivaizdoje. Aišku, kur kas žemiškesnė buvo vyresniųjų veikėjų, profesoriaus ir jo žmonos, pora, kurių santykiai paremti toksišku vienas kitam priekaištavimu, kurie vienas be kito negali, bet ir negali vienas kito nekankinti, nes yra priklausomi vienas nuo kito suerzinimo, todėl jie atsisako nežaisti, nusimesti kaukes ir išdidumą; jie irgi laukia, tačiau ir jiems lemta nesulaukti nieko...  Vyksme vyksta gana Čechovo pjesėms būdinga programa: likimai skyla, ardosi, vėl grubiai bandoma klijuoti lūkesčių pasotinimą gyvenimą nedarant nieko esmingo – absoliutus, sakyčiau, naivusis rusiškas romantizmas, jog ne pastangos ir kompromisai kuria gyvenimo laimę, o likimas turi atsiųsti savaime, o jei neatsiuntė, ką gi, vadinasi, verta numirti bent jau svajojant.

 

Man, nors spektaklis buvo labai komiškas ir vietomis tikrai pavykęs ir juokingas, (tiesą sakant, juo labai mėgavausi), visgi tai apie žmogaus vergovę lūkesčiams ir iliuzijoms, nes tas, kas galbūt užstoja tą vandenyną yra kur kas reikšmingesnis už patį vandenyną, tačiau veikėjai renkasi idilę, kuri galiausiai juos ir paskandina.

 

Neseniai sostinėje teko matyti Valstybiniame Vilniaus teatre „Dviese sūpuoklėse“, kur labai panašiu braižu pasakojama dviejų žmonių santykių nesuderinamumai, o priežastinės potekstės, žinokite, menkai kuo skiriasi nuo „Jūs užstojate man vandenyną“. Tik Klaipėdos pilies teatro spektaklis man patiko labiau, nes šmaikštesnis ir įvairiapusiškesnis.

 

Jūsų Maištinga Siela

 

P. S. Pridedu trumpą ir oficialų spektaklio aprašymą.

 

KLAIPĖDOS PILIES TEATRAS

Keren Klimovsky

„JŪS UŽSTOJATE MAN VANDENYNĄ“

Komedija – farsas su ilgesiu gilios amžinos meilės ir nepasitikėjimu ta meile tuomet, kai ji ateina

 

Vertė ir režisavo Alvydas Vizgirda

Kostiumų dailininkė Aina Zinčiukaitė

Kompozitorius Edvinas Vasiljevas

Pastatymų dalies vedėjas Vytas Aleknavičius

 

Vaidina Vilija Gruodytė, Viktorija Miliauskaitė, Auksė  Naujokienė, Jonas Baranauskas, Vaidas Jočys, Ramūnas Šeputis

 

Nors Keren Klimovsky pjesę „Jūs užstojate man vandenyną“ parašė  dar 2011 m., tai bus jos pirmasis pastatymas teatro scenoje.

„Nenuostabu, kad būdama 23-jų norėjau ir parašiau pjesę apie meilę, nors ir tokia aštria, groteskiška forma. Perskaičiusi ją dabar, po 15-os metų, supratau, kad pjesė visai ne apie meilę, bet priešingai – apie meilės neįmanomumą. Apie meilės baimę, apie smulkmenas, racionalų jos atsisakymą, apie savanaudišką meilę, kuri negali pakęsti laiko išbandymo, ir mirtį dėl meilės stokos.

Visi pjesės veikėjai trokšta meilės, bet nesugeba mylėti. Tikriausiai todėl, kad jie apsėsti meilės fantazijų, kurios neatsižvelgia į kitą, gyvą žmogų su savo problemomis, baimėmis, trūkumais.

Dabar matau, kad tai tekstas apie mūsų kartą, kuriai suteikta visiška laisvė. Bet tai nepadarė mus  laimingesniais, ir mes vis dar nesuprantame kaip pasinaudoti šia laisve. Tarsi trinamės vienas į kitą savo skausmu ir dar labiau skaudiname vienas kitą (nepriklausomai nuo to, ar sukūrėme šeimas

ar gyvename vienišių gyvenimus).

Pjesėje yra kažko ir apie vyresniąją kartą. Visada nerimavau dėl meilės tarp vyresnio amžiaus žmonių temos, jų santykių. Galbūt todėl, kad artėjant pabaigai viskas dar labiau paaštrėja, kai mirtis priartėja ir pradeda reikalauti savo teisių į tave. O gal todėl, kad šita patirtis yra nuo manęs toli: tarsi mėginu tai ant savęs primatuoti, ir dėl šito nuotolio kažkas gimsta.

Tačiau vyresnioji karta šioje pjesėje matuojama mūsų kartos akimis. Juk labai norėjome įrodyti, kad mes geresni už savo tėvus, kad mums pavyks tai, kas jiems nepasisekė. Bet ar pavyko? Kitaip nei jiems –  taip, bet, galbūt, tai nėra „geriau“, o paprasčiausiai „kitaip „blogai“? Pasirodo, mes, žmonės, dar nesugalvojome, kaip su ja sugyventi, su šita meile. Gavosi liūdna pjesė. Bet, tikiuosi, ne beviltiška. Todėl man buvo svarbu pabrėžti situacijų komiškumą – kad būtų galima pasijuokti. Nes kol galime juoktis iš savęs, tol turime viltį...“. (K. Klimovsky)

 

Pjesės autorė Keren Klimovsky gimė Maskvoje, o šiuo metu gyvena Švedijoje.

Klaipėdos pilies teatre režisierius Alvydas Vizgirda yra pastatęs K. Klimovsky pjeses „Lopšinė suaugusiam vyrui“ (2017 m.) ir „Našlė, neužauga, ruonis ir kiti“ (2019 m.).

 

Premjera – 2024 m. lapkričio 20 d.

Spektaklio trukmė ~ 1 val. 30 min. (be pertraukos)