Donaldas Kajokas, poezija, eilėraštis

 

Šiame trumpame, tačiau itin talpiame Donaldo Kajoko eilėraštyje atsiskleidžia itin jautri, meditatyvi akimirka, kurioje žmogaus sukurta tvarka ir sakralumas susiduria su spontaniška, dieviška gamtos išraiška. Kreipimasis į varpininką ir kvietimas sėstis šalia tarsi sustabdo įprastą laiką, atidedant oficialias pamaldas ir suteikiant erdvę kažkam tikresniam bei gilesniam. Varpinė, tradiciškai siejama su bažnytinėmis apeigomis ir tvarkingu, žmogaus nustatytu laiku, čia tampa netikėta scena gamtos muzikai – lakštingalos suokimui. Šis kontrastas tarp žmogaus ritualo ir paukščio giesmės išryškina poeto norą atsigręžti į natūralų, tyrą būties pajautimą, kur susimąstymas ir ramybė tampa aukštesne forma nei formalios religinės apeigos. Eilėraštis kviečia įsiklausyti į tylą ir aplinkos grožį, kurie dažnai lieka nepastebėti triukšmingame ar dogmatiškame kasdieniame gyvenime. Tai tylus, beveik sakralus kvietimas patirti akimirkos autentiškumą, kuriame lakštingalos giesmė varpinėje tampa tikrosios dvasinės patirties metafora.

Maištinga Siela

Šeštadienis: Donaldas Kajokas "Nemunas", "Literatūra ir menas" (Katalonija), dainininkas Robbie Williams "Britpop", laikraštis "370", knyga "Apie gyvulius ir žmones"

 

Sveiki,

 

Dar vienas šeštadienis. Dar vienas malonumas su savaitgalio muzika ir naujaisiais skaitiniais.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Didžioji rauda ties degančiais vynuogienojais", Klaipėdos pilies teatras, režisierius Alvydas Vizgirda

 

Sveiki,

Esu didelis poeto Donaldo Kajoko kūrybos gerbėjas. Šitokia krištoline ir atvira kalba išgauti prasmės esenciją, atverti paprastas tiesas per vynuogių kekę („jos saldžios, nes svetimos“), apsnigtas nueinančias moteris, per tariamų veikėjų pasikalbėjimus, bites ir valtis, senėjimą gali ne kiekvienas. Manau, jis vienas mėgstamiausių lietuvių poetų, tad ir spektaklį pagal jo eilėraščius „Didžioji rauda ties degančiais vynuogienojais“, kurį režisavo Klaipėdos pilies teatro režisierius ir įkūrėjas Alvydas Vizgirda, iškart patraukė mano dėmesį. Šiemet Klaipėdos pilies teatras mini 40 savo egzistavimo jubiliejų, todėl pavasarį pasirodė ištisa serija jų sukurtų spektaklių retrospektyva, įskaitant ir šį.

Tiesą sakant, tikėjausi jaukaus ir intymaus aktorių skaitymo su galbūt kokiais nors siužetiniais intarpais. Spektaklio naratyvas absoliučiai poetinis, paremtas Donaldo Kajoko eilėmis ir ritminio ir šiek tiek dainuojančio teatro elementais. Scenoje veikia 4 bevardžiai veikėjai, 4 aktoriai: Regina Šaltenytė, Vilija Gruodytė, Ramūnas Šeputis ir Jonas Baltokas. Šiek tiek daugiau nei valandą trunkantis pasirodymas primena poetizuotą kvarteto performansą, kuriame įvairiomis nuotaikomis ir ritmais besijungiantys tekstai „išaudžia“ poetizuotą Donaldo Kajoko lyrikos pasaulį.

Scenografijoje – vienas didžiulis veidrodis, portalas į anapusinį pasaulį, tą, kurį stengiamės pažinti, o senovinės vynuogių medinės dėžės sudėliotos kaip traukinio vagonai, veidrodyje jie prasitęsia, pastarosios tampa aktoriams atramomis, o bendram pasirodymui suteikia išskirtinių simbolių. Gražiai aktoriai artikuliuoja eilėraščių prasmes, ypač aktorė Regina Šaltenytė, kuri žodžiams suteikia išskirtinio jausmingumo.

Tiesa, mano paties santykis su spektakliu nevienareikšmiškas, nes pirmoji pusė žiūrėjosi gana sudėtingai, įsijausti taip pat nebuvo labai lengva, kai kada tekstai mano ausimis skambėjo šiek tiek per tyliai, tad dalies teksto nesupratau, tačiau antroji spektaklio dalis išsigrynino ir man pradėjo patikti. Dalį D. Kajoko tekstų atpažinau, dalis buvo naujiena. Sunkiausia, manyčiau, buvo režisūrinė viso bendro spektaklio tekstūra ir atmosfera, nes koncepcija jungėsi gana eklektiškomis nuotaikomis ir visi tie perėjimai iš vienos prasmės ir nuotaikos į kitą, sakyčiau, ne visada pavykdavo, suardydavo staiga scenoje įsivyravusį intymumą, bet būta ir gražių momentų. Kam reikėjo užtraukti tą baltą skraistę ir ją atitraukti? Kokią ribą ir dinamiką ji turėjo nešti? Paslėptas veidrodis ir tiesa nuo žiūrovo, vėl jos atidengimas? Aktoriai įterpė ir dainuojamų elementų, pvz., bardiškos gitaros melodijų, smuiko elementai ar folklorinės dainavimo jungtys su D. Kajoko tekstais.

Visumoje spektaklis man pasirodė fragmentuotas, koncepcija aiški tik iš pažiūros: žmogaus pastangos, kai dega tavo vynuogienojai, prieš akis griūva visas tavo trapus gyvenimas ir prasmė, kas lieka? Tik melstis ir dainuoti, ieškoti už tragedijos tikrosios praradimo prasmės, kurios D. Kajoko eilėmis atsiskleidžia sakraliai yra pripildytos biblinių prasmių. Atskiri tam tikri skaitymo fragmentai buvo labai subtilūs ir gražūs, visumoje, suprantu, turėjo suskambėti kaip simfonija, tačiau būtent to naratyvo, besijungiančių paties spektaklio režisūrinių fragmentuotų momentų ne itin pajutau, nors pastangų įdėta nemažai. Tai nėra pramoginio braižo skaitiniai, manau, turite mėgti poeziją, nesiužetinį, bet poetinę spektaklio tekstūrą, tad „Didžioji rauda ties degančiais vynuogienojais“ bus kaip tik jums.

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Donaldas Kajokas apie meditaciją, apsivalymą, santykį su Dievu

 

Sveiki,

 

Poetas ir rašytojas Donaldas Kajokas, kurį taip mėgstu ir tiek, man regis, mažai skaitau, yra lengvai artimas, jaukus kaip ėriukas. Jo skaidrus liūdesys, nepaprasta romuma prozoje ir eseistikoje yra tarsi paglostymas. Naujausia jo knyga „Leistinas privatumas“ bus dienoraščių įrašai nuo 1976 iki 1999 metų. Daugiau nei 700 puslapių!

 

„Pameditavau. Normaliai. Tarsi susitaikiau su pasauliu, jo įvykiais, nutikimais, bėdomis. Smigtelėjo: „Krauk, Dieve, krauk, pasauli, ant mano pečių kuo daugiau svorio, nešiu jį ir dėkosiu, ir tai bus teisinga ir tikra. Vadinasi, susitaikiau, nusižeminau, nusišypsojau širdyje. Jau šis tas. Gal net visai nemažai. Geras daiktas meditacija. Ypač kai ji laiku ir vietoje. Šįvakar tokia ir buvo – dėkui.“ Donaldas Kajokas

P. S. Štai, ką jis sako apie savo knygą.

 

„Kodėl leidybai pasirinkau būtent šį (1979–1999) dvidešimties metų periodą? Tiesiog turėjau rinktis, mat tų sąsiuvinių prirašyta visa galybė – per 200. Tad ir pasirinkau periodą nuo pirmojo savo eilėraščių rinkinio iki naujojo tūkstantmečio pradžios, nuo jaunojo rašytojo lūkesčių iki vidutinį amžių pasiekusio vyro pagalvojimų.

 

Tai toli gražu ne visi to meto sąsiuvinių puslapiai, tik tie, kurie atspindi dvasinį, intelektinį, pasaulėžiūrinį rašančio žmogaus kelią, jo vingius, aklavietes, profesinius šunkelius, sykiais netgi emocines viršukalnes ir smegduobes. Dienoraščiuose nedaug socialinių aspektų, politinių temų, tiesa, Atgimimo laikais jų akivaizdžiai pagausėja.

 

Kodėl „Leistinas privatumas“? Teko rinktis, ką galima spausdinti, ko – dar ne. Gal išvis ne. Mat leistinumo, itin asmeninių faktų ribos yra ganėtinai slidžios. Kas vienam leistina, kitam gali pasirodyti jau draudžiama zona, įžeidžios ribos peržengimas. Kai kurias ribas vietom gal ir peržengiau arba pavojingai prie jų priartėjau, nors stengiausi šito išvengti. Jei išvengti nepavyko, ką gi – tai mano pasirinkimas, apsisprendimas, mano rizika. Podraug ir atsiprašymas.“ Donaldas Kajokas

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Donaldas Kajokas apie iliuzijas ir viltis eilėraštyje "Hiperrealybė"

Sveiki,

Šįkart apie šią citatą – visą Donaldo Kajoko eilėraštį „Hiperrealybė“ iš jo rinktinės „Poezija, o gal ne ji“ išsireikšiu netikėtai paties „susicukravusiom“ eilėm.

Gal Kajokas, o gal ne jis

Kajokas, o gal ne jis,

Tapė ant kranto

Baltą kamanę, o motina

Melžė praustuvėn karvę žalmargę.

Donaldas, o gal ne jis,

Citavo anapus vaivoro vaiduoklio

Prieš naktį, nuslūgus aistroms ir gaisrams,

Prie vandens vis citavo...

Vis citavo,

Kai saulė kaip nutrūkęs serbentas, arba

Durnelės melžtuvėj įkritęs žiedelis

Vis skendo už horizonto

Vandens ir vaivoro vaiduoklio –

Ne Kajokas ir tikrai ne Donaldas, bet...

Pacituokim!

Iš lėto, kaip peizažas

Nuvažiuoja kreivuotom karietom,

Pavargus diena už eilėraščio ritmo

Važiuoja... –

Ir dar kartelį cituokim –

Nuvažiuoja diena už cukruoto Versalio,

O gal ir ne Donaldo

Ir gal tikrai ne už jo, bet...

Geriau pacituokim

Cukruotą Versalį.

Jūsų Maištinga Siela

Eilėraštis: Donaldas Kajokas - "Žalias kovo ledas"

Sveiki, tiesiog negalėjau nepasidalyti kažin kokiu paprastu ir kartu stebuklingu eilėraščiu.

Donaldas Kajokas

Žalas kovo ledas

Ką tik buvo spalis, o dabar jau kovas...

Net beveik ne kovas - kovo pabaiga.

Gal net vėl stebuklą būsiu pramiegojęs –

sniegeną ir speigą, auskarą sniege?

Tarp žolių pernykščių apipuvęs lapas,

purvas, perlo šukė, bet gal nebe ta –

ieškai kas pradingo, atminty kas slepias,

ką minkštai sugėrė miego tuštuma.

Tik staiga pro šaką – žalias kovo ledas...

Tarsi nujautimas, kad kažką tenai,

kur buvai nebuvęs, kur tu žinai nematęs,

tik seniai užmiršęs tai atmintinai.

Jūsų Maištinga Siela

Geriausios 2015 metų skaitytos knygos: top 5!

Sveiki, skaitytojai,

Šiaip per metus perskaitytų geriausių knygų sąrašo ir ataskaitos niekada nesudarinėjau, o šiemet kažkaip „panižo pirštai“ parašyti apie tai. Sau pačiam, bet gal kai kam bus įdomu ir Jums. Taigi, neaušindamas klaviatūros sumuoju, kad šiemet perskaičiau 28 knygas, parašiau, mano akimis, ganėtinai plačias apžvalgas, kurias galima jau vadinti recenzijomis, kai kada priartėjančios netgi prie kūrinio analizės. 

Neskaitau masiškai visko, kas papuola, tiesiog prastom knygom gaila laiko, todėl knygą renkuosi itin atidžiai, norisi perskaityti tiek verstinėje, tiek lietuvių literatūroje „grietinėlę“, o vidutiniškos knygos suras vidutiniškus skaitytojus, kuriems bet kokia knyga tiks ir patiks. Kai kada mano pasirinkimą nulėmė įvairios literatūrinės premijos, žinomi vardai, ankstesni skaityti rašytojų kūriniai, o kai kada, pvz. Ruta Sepetys Tarp pilkų debesų absoliučiai komerciniai dėsniai. Kai kada visgi išgirta ir puikiai įvertinta knyga, mano akimis, buvo tiesiog gera ir lyg nieko įspūdingo, todėl išrenkant geriausias tarp 2015 metais skaitytų knygų, varžosi mano sąmonėje daugelis dalykų – stilius, istorija, skaitymo sukeltos emocijos, vertimas, gal net knygos formatas, viršelis... Absoliučiai viskas.

Perskaityta: 28 knygos.

Lietuvių autorių: 11

Užsienio autorių: 17

Poezijos: 3

Prozos: 25

Geriausios grožinės verstinės knygos top 5:

1. Joel Dicker Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą

Kažkodėl nuspręsti nebuvo itin sunku. Labiausiai įsimintina knyga – prancūzų Joel Dicker puikiai kritikų įvertinta ir Prancūzijoje daugybę egzempliorių parduota Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą. Skaitydamas šią knygą patyriau neišdildomą įspūdį – detektyvas, charakteriai, kūrybos lygmenys... Tiesiog Alma littera labai pasisekė, kad būtent ji išleido šią stulbinamą knygą. Gurmaniška, sudėtinga, bet kartu neprarandanti populiariosios literatūros parako, bet ir subrandinta lyg vynas. Priekaištas tik vienas – siaubingai neįdomus ir neoriginalus knygos pavadinimas.

2. Adam Johnson Našlaičių prižiūrėtojo sūnus

Nepaprasta Pulitzerio premijos laimėtojo romanas apie Šiaurės Korėjos realijas. Knyga sukrečianti iki kaulo smegenų, užburianti ir tiesiog meniniu pasauliu neįtikėtina. Tai pasakojimas apie našlaičių prižiūrėtojo sėkmę ir kartu tragediją – gyvenimas, kuris sukuriamas per politinį mitą manipuliacijos ir propagandos dėsniais. Mano akimis tai yra šedevras, net norėtųsi dėti ją į pirmą vietą.

3. Lena Eltang Akmeniniai klevai

Absoliučiai nuostabus atradimas. Vilniuje gyvenanti rusų rašytoja, literatūros žvaigždė Rusijoje ir tik neseniai žinoma lietuvių skaitytojams. Knyga stulbinamos poetinės galios prozoje įsikūnijimas su tiesiog neįkainojamu V. Braziūno vertimu. Skaityti buvo be galo sunku, tačiau jausmas ir potyriai neišdildomi.

4. Margaret Atwood Aklasis žudikas

Šiemet kanadiečių rašytojos M. Atwood knygas perskaičiau net dvi. Visų išgirtą Tarnaitės pasakojimą ir Aklasis žudikas. Tikiu, kad daug kas būtų davęs aukštesnę poziciją Tarnaitės pasakojimui, tačiau man kur kas gilesnė, sudėtingesnė ir mįslingesnė pasirodė jos knyga Aklasis žudikas. Sudėtingos struktūros, išgaubtas haliucinacijų ir tikrovės pasaulis verčia viskuo abejoti. Daugiabriaunis Aklasis žudikas turėtų patenkinti išrankiausius literatūros gurmanus.

5. Fiodoras Dostojevskis Nusikaltimas ir bausmė

Klasika... Tausoju kiekvieną šio autoriaus knygą, nes kiekviena tarsi aukso vertės. Gal nesu patenkintas vertimu, tačiau pati knyga – psichologijos grožinėje literatūroje apraiškos šedevras. Šis rašytojas sielos chirurgas, plunksnos rentgenas. Įstabi ir tiesiog puiki knyga.

Lietuvių autorių knygų top 5:

1. Danutė Kalinauskaitė Skersvėjų namai

Po rinkinio Niekada nežinai tai antroji skaityta ir ilgai laukta D. Kalinauskaitės knyga. Tiesiog vėl atpažįstamos temos, rašymo stilius, egzistencinė namų ir kasdienybės gelmė. Tiesiog puikios rašytojos puiki subrandinta knyga.

2. Donaldas Kajokas Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys

Lengvas, įdomus, intriguojantis romanas, balansuojantis tarp fantastikos ir mūsų „rimtos“ literatūros, kur kuriamas gyvas ir sodrus mitinio pasaulio matmuo su Džeinės Eir vertu siužetu.

3. Laura Sintija Černiauskaitė Medaus mėnuo

Dar viena puiki prozos knyga, kažkaip nepastebėta internautų, skaitančių knygas. Subtili psichologija, kruopščiai išgvildenti psichologiniai niuansai, poetiniai inkliuzai... Tiesiog knygą galima suryti kaip aukštos klasės desertą su vienu prisėdimu. 

 

4. Giedrė Kazlauskaitė Meninos

Įdomi rinkinio kompozicija ir intelektualus kalbėjimas, nesibijant akademinio išprusimo. Juk tiek mažai turime vertų poečių moterų, kurios „apeitų“ savo poezija moteriškumo temas.

5. Andrius Jakučiūnas Servijaus Galo užrašai

Šiaip dvejoju dėl šios pozicijos... Tiesiog nelabai man patiko Undinės Radzevičiūtės Strekaza ir Rasos Aškinytės Lengviausias kažkaip atbaidė kurį laiką neskaityti metų knyga tapusios Žmogus, kuriam nieko nereikėjo. Nesupraskite blogai, tos knygos geros, tiesiog man nesukėlė to skaitymo stimulo ir parako. Na, o Servijaus Galo užrašai buvo išties įdomi knyga, antikinis pasaulis ir kultūra, apimanti filosofines idėjas. Nors, prisipažinsiu, po šios stačiai griebiau A. Jakučiūno Tėvynė ir tiesiog po 20 puslapių padėjau į lentyną, nes klampumas beribis, norėjosi kažko kito... Visgi Servijaus Galo užrašai buvo gera.

Tai tiek.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Donaldas Kajokas "Apie vandenis, medžius ir vėjus"

Donaldas Kajokas. „Apie vandenis, medžius ir vėjus“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

Sveiki, skaitytojai, 

Visada naują eilėraščio rinkinio pirkimą esu linkęs lyginti su retos vinilinės plokštelės pirkimu. Skirtumas tik tas, kad vinilinė plokštelė išgros ne tik žodžius, bet ir melodiją, o geram poezijos rinkiniui, jo surašytiems žodžiams, melodiją turės susikurti pats skaitytojas. Kaip ir jo prasmes, žinoma. Paskutiniu metu vis dažniau susiduriu su Donaldo Kajoko kūryba: esė rinkinys Lapės gaudymas, romanas Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys iš esmės ir pavieniai eilėraščiai iš rinkinio Kurčiam asiliukui. Štai Kajokas ir vėl sugrįžo į mano skaitomos literatūros aktyvųjį lauką su naujausiu eilėraščių rinkiniu, sakytume, taip paprastai, melodingai ir agrariškai skambančiu Apie vandenis, medžius ir vėjus.

Knyga iškart tapo skaitoma ir pastebėta, tai liudija ir patekimas į Metų knygos rinkimų sąrašą poezijos penketuke. Nieko nuostabaus, nes D. Kajoko poezija savita ir kaskart, anot Viktorijos Daujotytės, tęsianti ankstesniojo rinkinio temas ir „prisiauginanti“ kažko naujo. Pats poetas, sako, kad poetu tapo pradėjęs skaityti verstinę rytų poeziją ir pats pradėjęs užsiiminėti vertimais, netrukus šalia vertimų ėmė kauptis parašyti autentiški jo paties eilėraščiai. Tiesą sakant, nemažai mūsų poetų perima rytų poezijos elementus, bet kartu nesistengia atkartoti tų prasmių ir kultūros aidų, kuriuos jaučia rytų poetai. Priešingai, dažniausiai paimama tik eilėraščio forma, o dar dažniau – net ne formą, o minimalistiniu būdu dzenbudizmo persunktą eilėraščio prasmės vibraciją, kuri nuskamba eilėraščiui pasibaigus, lyg iki tol girdėtume vieną didelį smūgį į gongą, o po to tik jo pasklidusią vibraciją. Tokių lietuvių poetų, kurių kai kuriuos eilėraščius galėtume įvardyti kaip artimus rytų poezijai, yra ne vienas: Sigitas Parulskis, Justinas Marcinkevičius, Aidas Marčėnas, Sigitas Geda, Jurga Ivanauskaitė, Vidmantė Jasukaitytė, o prie jų priskirti galime be jokios abejonės ir Donaldą Kajoką.

Apie vandenis, medžius ir vėjus rinkinys persisunkęs rytų poezijos vibracijomis, tačiau žodžiai, vaizdiniai, prasmės absoliučiai absorbuoja lietuvišką, netgi paantrindamas V. Daujotytės recenzijai, pažemę, agrarinę lietuvišką kultūrą. Šiuose eilėraščiuose daug šviesios nostalgijos poeto praeičiai, sovietmečio patirtiems jaunystės nuotykiams, meilės ir grožio išgyvenimams, tiek poetui svarbioms geografinėms vietoms, neretai eilėraščio lyrinis subjektas leidžia kalbėtis su numatomu palydovu (mylimąja, draugu...), toks prozinis kalbėjimas sutrupa, išvirsta į nujaučiamo pokalbio fragmentus ir įgyja neužpildyto prozinio kalbėjimo įspūdį.

Paskaičius rinkinį iki vidurio, jau tampa aiškus D. Kajoko eilėraščio receptas, jo struktūra vienaip ar kitaip pasikartoja: miniatiūrinis peizažo ir laiko nusakymas (naktis, rūkas, spalis, lapkritis, sniegas...) ir toliau konstruojamas per veiksmažodžius esminis eilėraščio įvykis. Ir išties, eilėraščiai sukelia įspūdį, jog jie pasakoja kažin kokias jaukias istorijas, gal net ne istorijas, o istorijas apie kitas istorijas. Deminutyvų gausa taip pat sušvelnina lyrinio subjekto toną, suteikia eilėraščiams šviesumos, giedrumos, atsargumo, lyg bijota žodžiais įvardinti tamsiąsias subjekto pajautos puses.

Galite rasti puikų profesorės Viktorijos Daujotytės straipsnį "Pasakyta apie pasakyta" savaitraštyje "Literatūra ir menas" Nr. 41 (3542), kur kalbama apie šią D. Kajoko knygą.

Žodžių žaismas itin svarbus D. Kajoko bruožas, kuris dažniausiai išryškėja eilėraščių pabaigose ir yra vienas iš pagrindinių rytų  poezijai būdingos vibracijos sustiprinimo elementų. Žodžių žaismas dažniausiai pasireiškia dviem būdais t. y. aliteracijos ir asonanso sąskambiais, o žodžių prasmes sudaro kartais antonimų poros, todėl paradoksas, priešpriešų, prasmių „apsivertimas“ tarsi sukuria trūkį eilėraščio prasmių sferoje, lyg lyrinis subjektas lėtai ir mąsliai ėjęs keliu ir galvojęs ilgą laiką apie kelią kaip apie vienintelę tiesą, staiga ima ir išsuka iš kelio. Gera žinia, kad D. Kajokas tai daro nehiperbolizuodamas, nedaugžodžiaudamas, o suteikdamas grakštų judesį eilėraštyje, kartais užtenka vieno žodžio, pakeisti eilėraščio turinį – tai tikra dzenbudistinė tyla, minimalizmo grakštumo galia sustiprinti prasmei esančiai už ištarto žodžio tylos.

Kalbant apie rinkinį, neįmanoma paminėti ir kultūrinio konteksto, aliuzijų per dedikacijas, eilėraščių pavadinimus ar net tiksliai tikriniais daiktavardžiais įvardytus asmenis, miestus, pvz., prienai-pirėnai,  aliuzijos į tokius asmenis kaip Marcelijus Martinaitis, Algimantas Mackus ir t. t. Šis kultūrinis kontekstas gana lengvai atpažįstamas, bet svarbiausia, kad jis natūraliai įsilieja kaip prieskonis, o ne sukapotas gabalais į rinkinio visumą. Kur kas daugiau dėmesio poetas skiria gamtos detalėms, iš pirmo žvilgsnio, gana nuvalkiotoms, bet lyrinio subjekto potyriai absorbuoja medžius, vandenis, žemę, smilgas, bites, sodus ir t. t. autentiškai, savitai, juos apglobdamas mažybinėmis formomis kaip savus. Kaip ir daugeliui užsigrūdinusių poetų, eilėraščiuose prasprūsta ir tie eilėraščiai, kurie kalba apie paties poeto santykį su poezija, su darbu. Nevengia D. Kajokas filosofiškai ir ironiškai pažvelgti į jį supančius žmones, kaip jie vertina poeziją, jo paties darbą prie tekstų – toks eilėraštis rinkinyje ne vienas ir jis suprantamas.

Poetas mėgsta kasdienybėje ir akimirkoje „įstatyti“ amžinybės ir mirties priešpriešas. Tai jam akimirka yra amžinybė, tai amžinybė tėra akimirka, o viskas žmogaus atmintyje. Kas mes be savo atminties, nė neatsimintume, kur gyvename, neprisimintume dangaus, 1980-ųjų, dumblėtų Neries krantų. Visgi eilėraščio šviesoje, kuri gaubia rinkinį, aiškėja tarp tų vandenų, medžių ir kitų gamtos objektų, sukauptos informacijos apie gyvenimą, tai daiktai reliktai, kaip ir lyrinis subjektas, sugėręs atmintin nugyventas dienas, kurios sugrįžusios tampa amžinos, apie jas kuriamos istorijos ir... eilėraščiai. Apie vandenis, medžius ir vėjus kaip ir apie meilę, kuri, rodos, keitėsi, bet kartu ir liko tokia pati, o mus pakeitė tik mūsų nauji patyrimai, laikas. Jauki filosofijos aura dengia šį vėjuotą ir vandeningą rinkinį, kuriame properšomis atsidengia ta tiesa, kad žmogus lieka vienišas ir, kaip bebūtų paradoksalu, prisirišęs prie gyvenimo, prie tų pačių medžių ir vandenų, vakarų, su kuriais kalbama, bet kartu yra ir slenkstis, kuris skiria vakarą nuo žmogaus ir tas slenkstis, rodos, yra vienatvė, bet ji tokia šviesi ir atsargi, kad D. Kajoko rinkinyje ji jau tampa beveik prijaukinta. Beveik.

P. S. Puikus Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos parengtas knygos dizainas. Tiesiog poligrafija verta retos vinilinės plokštelės.

Jūsų Maištinga Siela