Geriausios 2023 metų mano perskaitytos knygos: Top 10!

Sveiki,

 

Artėjant šių metų pabaigai skubu padaryti geriausių šiais metais perskaitytų knygų ataskaitą ir rekomendacijas Jums, mielieji. 2023 metai nebuvo mano literatūriniai metai, perskaičiau rekordiškai mažai knygų, nes buvau „įkritęs“ į neskaitymo blokus, domėjausi kitomis veiklomis ir ne visada rasdavau laiko knygai. Labai ilgai skaičiau lenkų nobelistės Olgos Tokarczuk „Jokūbo knygas“ (pradėjau rugpjūtį ir baigiau vėlyvą rudenį – laiko oho-ho-ho!), tačiau juk visko ir neįmanoma perskaityti, o ir, žinoma, nereikia, nes už knygos visada yra ir kitas, asmeninis gyvenimas.

 

Visgi džiaugiuosi tam tikromis savo skaitymo tendencijomis, kurios koreliuoja ir su leidyklų pasiūlymais. Šiemet kaip niekad daug LGBTQ+ grožinės ir kokybiškos literatūros, o pagrindinės leidyklos, kurios nesibodi jos leisti yra Baltos lankos ir Kitos knygos. Taip pat išpildžiau savaip anais metais duotą pažadą skaityti daugiau lietuvių autorių grožinės literatūros, tačiau apleidau dokumentiką ir mokslinę literatūrą.

 

Bet... Viena šikna visų laukų neapšiksi!

 

Iš viso perskaityta: 27 knygos.

Užsienio autorių:  18 knygų.

Lietuvių autorių: 9 knygos.

Poezijos: 1 knyga.

 

MANO VERSTINĖS GROŽINĖS LITERATŪROS TOP 10 2023 M.!

Recenzijas perskaitysite paspaudę ant mėlynų nuorodų.

1.Douglas Stuart „Šugis Beinas“. Metų pradžioje perskaityta knyga paliko visų metų geriausios knygos savotišką šleifą. Jaudinanti škotiška socialinė istorija, menanti asmenybės tapsmą ir savęs priėmimą. Booker premija!

2.Tove Ditlevsen „Kopenhagos trilogija“. Daug kas ją spėjo suskaityti dar 2022 metais, tačiau man tik šių metų pirmojoje pusėje. Taip, tai išties įtaigus ir bauginantis romanas apie klaikias pačios rašytojos priklausomybes, o kontekste aidi Danijos besikeičiantis politinis fonas. Dar ilgai galima galvoti apie šią knygą, kuri palieka nevienareikšmišką emocinį foną.

3.Olga Tokarczuk „Jokūbo knygos“. Didžiulis šių metų skaitinys prilygo kopimui į kalnus, buvo ir šunkelių, nevisai patikusių, tačiau knyga kolosali, suteikianti neįtikėtinai daug žinių apie Vidurio Europą ir jos istorijos raidą. Nepaprasta, tačiau kartu reikia grumtis su teksto platumais, visgi ji viena įsimintiniausių šiemet. 

4. Šių metų grožinę literatūrą baigiau dar vienu Bookerio laureatu – Damon Galgut „Pažadas“. Tai išties skaidrus, poetiškas ir melancholiškas romanas, atskleidžiantis žmogaus prigimties klajones po kultūrinius ir socialinius konstruktų barjerus, prarandant žmogiškumą.

5. J. M. Coetzee „Fo“. Jau sunku įsivaizduoti metų topo be šio autoriaus, nes kasmet pasirodo po naujo romano vertimą ir jis vis dar mano mylimas autorius. „Robinzono Kruzo“ savotiškai nutildytų kontekstų rekonstrukcija, įsimenanti giliomis įžvalgomis, mįslingais kontekstais ir taupia literatūrine išmintimi.

6.Édouard Louis „Edžio Belgelio pabaiga“. LGBTQ romanas apie nelengvą asmenybės tapsmą, įsimenanti savo atjauta, brutalumu ir dėmesingumu smurto antikultūros pasekmėms.

7. Antrasis skaitytas armėnės Narine Abgaryan romanas „Simonas“ nebebuvo toks paveikus kaip anuomet „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“, tačiau atpažįstama kaukazietiška atmosfera, folkloriniai magiški niuansai, viltį ir gerumą žadinantis pasakojimas apie galimybę gyvenimo pusiaukelėje atgimti nauju žmogumi. Ir, žinoma, už pamėlynavusias Simono ausis!

8. Agota Kristof „Vakar“ – miniatiūrinis melancholiškas egzistencialistinis vengrų kilmės autorės romanas. Puikiai taupiai perteikta karo imigrantų dalia, slogi ir destruktyvi būtis ir buitis, pagrindinio veikėjo depresija. Vis laikau špygas, kad kas perleistų iš naujo trilogiją „Storas sąsiuvinis“, nes ta knyga dar stipresnė ir reikalingesnė.

9.Olga Ravn „Darbuotojai“. Šiemet sunkokai man su „Raros“ knygomis, nors pernai buvo toks geras derlius, bet be „Regos nervo“, kuri, tiesą sakant, šiek tiek nuvylė, man kur kas paveikesnė buvo Tarptautiniam Bookeriui nominuota danų rašytojos „Darbuotojai“. Tai savotiška ir netikėta literatūrinė forma išgauta mistika, peržengianti epinio pasakojimo ribas.

10.Brigitte Giraud „Gyvenk greitai“. Tik pradėjęs skaityti, beveik neabejojau, kad knyga bus prasta arba šiaip sau, o pabaigęs dar ilgai galvojau apie autorę ir jos patirtis. Goncoutų premija! Jautri, sopulinga ir kartu teikianti gydomųjų galių knyga apie tai, kaip traumos ir netektys tampa likusio gyvenimo neišsemiamu savasties šaltiniu.

MANO LIETUVIŲ AUOTORIŲ GERIAUSIŲ KNYGŲ 2023 M. TOP 5!

1.Akvilina Cicėnaitė „Anglų kalbos žodynas“. Vienareikšmiškai nustebinęs atmosferinis kelionių, klajonių ir suvokimų romanas, turintis savo formą ir idėjinę mintį. Iki šiol manau, kad tai vienas stipriausių lietuvių romanų, pasirodžiusių per pastaruosius kelerius metus. Šaunuolė autorė.

2.Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorė II“. Pas mane knyga pragulėjo beveik trejus metus, tačiau tik šią vasarą perskaičiau ir vėl atgaminau puikią teksto tėkmę, pasakojimo ritmą. Šiuo metu knygą aptarinėja nemaža dalis Europos, komercinė sėkmė suprantama ir pagirtina. Autorė fenomenali ir šiaip... Iš knygos sužinojau daug netikėtų istorinių dalykų, kurie stebino ir šokiravo.

3.Jurga Tumasonytė „Naujagimiai“. Konkuravo pas mane su Kalinauskaitės istoriniu romanu, sakyčiau, savaip lygiavertės, bet Tumasonytė labiau prieinama masėms, suprantamesnė ir jos struktūra man aiškesnė ir lengvesnė. Pamenu, kai skaičiau, tiesiog nereikėjo jokių pertraukų, viskas švaru ir gerai parašyta.

4.Danutė Kalinauskaitė „Baltieji prieš juoduosius“. Juvelyrinė literatūra, kur sakinio ritmas ir pikantiški istoriniai faktai puikiai dera su autorės pasirinkta neverkšlenimo literatūrine laikysena ir politika. Tikrai geras ir vertas kūrinys, kuris išliks dar ilgai atmintyje.

5.Virginija Kulvinskaitė „Keturi“. Maniau, šią vietą duosiu visgi Kristinai Tamulevičiūtei už 2013 debiutinę ese knygą „Pasakojimai apie vieną miestą“, tačiau perkračiau galvoje, kad visgi „Keturi“ šiek tiek gal imponavo labiau. Taupiai ir beveik skūpai parašytos istorijos-sušiai susivalgo nepretenzingai greitai ir sočiai, tačiau istorijos pasilieka ilgai, tarsi savaip prasitęstų apie jas mintijant.

Štai ir viskas. Mano skaitymo metai. Daug ko neįtraukiau ir nepaminėjau, tačiau pagaunu išlepinto skaitytojo tendenciją, kad mane vis nustebinti sunkiau ir sunkiau. Gal dėl to tie skaitymo blokai ateina? Niekada nežinosi, tačiau tikiuosi, kad kiti metai bus įdomesni ir gausesni, nors ir šių metų knygų reitinge netrūksta blizgių perliukų. Tikiuosi, kad kas nors bent vieną atsirinks dėl šio įrašo.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Danutė Kalinauskaitė "Baltieji prieš juoduosius"

 

Danutė Kalinauskaitė. „Baltieji prieš juoduosius“ – Vilnius: Tyto alba, 2023. – p. 202.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kažkada mėgau žaisti šachmatais, buvau netgi neblogai pramokęs ne tik paprastus ėjimus, bet ir turėjau savitą strategiją, tačiau gyvenime atsitiko taip, kad žaisti nebuvo su kuo ir šį žaidimą pamiršau. Prieš kelerius metus sužiūrėjau visą „Valdovės gambitas“ serialą ir vėl buvau susidomėjęs žaidimu, tačiau prieš šachmatų nepriėjau. Tiesa, Krokuvoje nusipirkau nuostabaus grožio šachmatų rankų darbo rinkinį, taip ir guli kaip puošmena, nė karto nežaista. Visgi galima šachmatais savitai pažaisti skaitant lietuvių prozininkės Danutės Kalinauskaitės (g. 1959) romaną Baltieji prieš juoduosius, kuris, beveik neabejoju, taps viena geriausių 2023 metų lietuvių rašytojų knygų prozos kategorijoje.

 

Danutė Kalinauskaitė suvokiama kaip novelistė, kurios naujos knygos paprastai reikia laukti tiek ilgai, kad pamiršti, jog apskritai egzistuoja tokia rašytoja. Neproduktyvi. Tačiau užlaikiusi kūrybines galias, taupiai ir savitai geba rašyti ir netgi subrandinti savo tekstus kaip kokį vyną rūsiuose, kad po to belieka tik skanauti ir čepsėti: taip, buvau pamiršęs, kaip skaitosi Kalinauskaitė... Gal dėl to, Niekada nežinau, (Baltos lankos, 2008), vėliau Skersvėjų namai (Tyto alba, 2015), o dabar – gal kam kiek buvo netikėta? – romanas! Danutės Kalinauskaitės proza gyvybinga, dažnai gręžiasi į individualias artimojo rato patirtis, pastarosios perteiktos Kalinauskaitės kartai būdingu kalbėjimu, per kurį veriasi istoriniai ir kultūriniai klodai. Suvaldytas literatūrinis sakinys skaidrus, retsykiais poetiškas, ritmiškai besijungiantis su teksto tėkme. Jeigu patiko ankstesnės autorės knygos, beveik neabejoju, kad patiks ir romanas, nors jis kiek ir kitoks dėl žanro specifikos.

 

Kaip daugelis pastebėjo, Baltieji prie juoduosius parašyta visgi novelistės juvelyriniu kruopštumu, smailinant ir gludinant kalbinį toną. Pastarasis labai panašus į novelių pasakotojos. Visgi Baltieji prieš juoduosius turi romanui būdingą struktūrą, gal kiek primenanti postmodernistinę aptrūkinėjusį ir fragmentuotą pasakojimą. Pagrindinė knygos veikėja – užsienio viešbučiuose dirbanti vidutinio amžiaus moteris, kuri vieną dieną sužino, kad paveldi turtingo giminaičio iš Liuksemburgo turtą, tačiau jai reikia įrodyti giminystės ryšius. Grįžusi į Lietuvą bando iš motinos, kurios atmintis pamažu dėl ligos nyksta, išgauti giminės istorijas, o tos istorijos ir tampa pagrindine romano pasakojimo ašimi.

 

Iš pradžių pasakojama apie dvi susaistytas prie geležinkelio bėgių gyvenančias gimines. Viena – pasiturinti, kita – vargšai. Kontrastų principas labai svarbus, tai lyg šachmatų – juodieji ir baltieji – principas, kuris nulemia ir paties romano struktūrą. Motinos ir dukters pokalbiai realiuoju romano laiku „išlenda“ tik kaip užsklandėlės, romano saviti klijai, kurie sujungia padrikas istorijas iš skirtingų laikotarpių, giminės atšakų, išsibarsiančių po laiką ir kontinentus. Kitaip sakant, laikomasi lyg giminės medžio pasakojimo principo, tačiau pavienės istorijos veikia kaip atskiros istorijos, taigi kuriamos ir durstomos beveik kaip atskiros novelės.

 

Kai kas Baltuosius prieš juoduosius vadina istoriniu romanu ir tuo abejoti nėra pagrindo. Autorė rėmėsi iš tikro gyvenime girdėtais liudijimais, kai kuriems romano fragmentais suteikdama savitą kalbėjimo toną, atskleidžiant veikėjo mąstysenos, charakterio ir subkultūrinius modelius. Tai veikia, nes Danutė Kalinauskaitė turi prozinio kalbėjimo klausą ir tą klausą išnaudoja kurdama kalbėjimo pustonių orkestrą.

 

Kitą vertus, giminės medis, bent jau man, romano viduryje pasimetė. Gal dėl per didelio kiekio giminystės ryšių, o gal ir besimainančio istorinio konteksto, manojo lėto skaitymo. Siužetiškai romanas painus, netgi pabaigęs skaityti, negalėčiau nuosekliai atpasakoti, kaip šios istorijos viena kitą „pertepa“, negalėčiau suraizgyti visų galų į pagrindinės veikėjos vientisą giminės medį, todėl daug kam tai gali būti pati sunkiausia romano skaitymo dalis – pajusti visumos ryšių ir pasekmių pasaulį. Galiausiai nuo vidurio romano suvokiau, kad to ir nereikia daryti, todėl pradėjau mėgautis sakinių struktūra, laikmečio atskleidžiamomis pikantiškomis ir informatyviomis žiniomis, kurios daugel kur kėlė nuostabą.

 

Skaityti tampa skaidru ir miela, kai esi užliūliuojamas teksto pajautos ir ritmo, bet labiausiai to sveiko humoro, kuris išvaduoja romano pasakojimus iš liūdesio, melancholijos ir rūstaus istorinio tono, juk šiaip ar taip veikėjų likimai labai dramatiški ir kai kada net baisūs, tačiau pasakojimas netampa biliūniškai graudenantis. Pavyzdžiui, įspūdingai aprašytas pokarinis 1946-ųjų metų Kauno potvynis, kuriame nuskęsta šios istorijos veikėjas, nuplautas kartu su visu namu ir šunimi potvynio su ledais. Ryte vaikai, aptikę tėvo lavoną, tik gūžteli pečiais, jokio gedulo ar ašarų. „... o lytys buvo nuskraidintos taip toli, kad neišnešė vaizduotė, kokia jėga jas ten nusviedė. Kitapus Nemuno, ant Napoleono kalno, kone iki pusės, buvo užstumtas milžiniškas ledo luitas, sakytum Didžiojo Sprogimo skeveldra. Jis tirps ilgai, išsilaikys iki vasaros, ir penktokai vidurinėje mokykloje apie jį rašys rašinėlį (p. 153).“

Danutė Kalinauskaitė

 

Asmeniškai viena juokingiausių pasakojimo epizodų buvo skurdo pokarinė Lietuva ir mylimos ožkos istorija, kuri suėdė iš kišenės viso mėnesio šeimos atlyginimą ir, nepaisydami, jog ožka yra pragyvenimo šaltinis, tuoj ją paskerdžia ir iš skrandžio traukia sveikus likusius banknotus. Graudu ir juokinga vienu metu. Paradoksų veikėjų charakteriuose itin daug, autorė išmoningai jungia tragediją ir komizmą, štai tėvas vaikydamasis nori nubausti savo pasileidėlį sūnų, susirgusį sifiliu,. „Atsitiktinai demaskuotą „studentą“ papa vaikėsi po daržus, bulvienojus su nusijuostu diržu, kaimynams godžiai aplipus langus, bet Vaclovas buvo vikresnis. Atgailavo užsidaręs ant aukšto tarp varvančių lašinių, vis pagrauždamas palendricos galą, tik neilgai (p. 74).“ Matome ir sudėtingą sakinio konstrukciją ir tragiškai komišką istoriją bei Vaclovo dvilypį charakterį. Tiesa, autorė siužetus atskleidžia tarsi pasakodama iš nuotolio, skirdama daug dėmesio aplinkos charakteringoms detalėms, neretai pasakodama apie veikėjų įpročius, jų aplinką ir tai suveikia labiau, nei tiesioginis populiariosios literatūros tiesioginis siužetas, kai įvykius gena kiti įvykiai. „Vacio ir Paulės gyvenimas nesusiklostė. Po trisdešimt penkerių metų Vaclovas grįš į Lietuvą, nes Rusija jam jau bus „gerokai įgrisusi“. Iš lagamino išsitrauks duoninius šachmatus, nesuvalgęs, tik karalienė ir keli pėstininkai bus išvarpyti vabalų šulinėlių... (p.136-137).“

 

Autorė proporcingai pasakoja ir XX amžiaus lietuvių tautos situaciją. Viena giminės linija – išeivių, kita – tremtinių, dar kita – laviruojančių sovietinėje sistemoje. Tai galimybė byloti apie sudėtingai Antrojo pasaulinio karo išdarkytą tautą, atskleisti jos daugiasluoksnius ir skirtingus likimus. Panašiai fragmentuotai pasakoja ir Jurga Tumasonytė savo romane Naujagimiai, kurį iš dalies irgi galima vadinti istorinių kontekstų durtiniu, tik Tumasonytė lengviau skaitoma, jos literatūra, nors irgi vienas geresnių lietuvių prozos šių metų skaitymų, lengviau prieinama, nes pasakojimai nuosekliau sukonstruoti, nėra painiavos. Kitą vertus, D. Kalinauskaitės fragmentiškumas pagrįstas pasakojančiosios motinos trūkinėjančios atminties ritmu. Šiaip ar taip romanas yra apie laiką ir atmintį, apie tai, kas verčia mus gręžtis atgalios ir kapstytis praeityje. Ar tai būtų netikėtas palikimas, ar koks storulis šarlatanas koučeris, koks pasitaikė pagrindinės veikėjos gyvenime (beje, tą vietą taip pat skaičiau pasikikendamas, nes taikliai sukurtas perdėtai pasitikinčio koučerio hiperbolizuotas literatūrinis portretas, taigi labai aktualu mūsų šiandieninėje viešosios nuomonės formuotojų kultūroje).

 

Baltieji prieš juoduosius – gerai subrandintas daugiabriaunis lietuvių prozos romanas. Pavykęs. Skaitymas tampa lyg rebusas, tiesa, malonus ir gurmaniškas, pilnas pagavios ironijos ir sveiko bei blaivaus žvilgsnio į žmonių gyvenimo tragedijas. Labiausiai mėgavausi autorės gerai organizuotu novelistiniu pasakojimo ritmu, skvarbiomis detalėmis, išlaikant distanciją tarp veikėjų, pastarieji tampa beveik tiesiogine to žodžio prasme personažais, literatūriniais atvirukais, bet nebanaliais, o logiškai veikiantys savo laikmečio aplinkybėmis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: J. Tumasonytė "Naujagimiai", V. Kulvinskaitė "Keturi", V. Woolf "Bangos", W.Szymborska "33 eilėraščiai" Y. Herrera "Meksikos trilogija"

 

Sveiki,

Kadangi paskutiniuoju metu bijau storų knygų ir dėl intensyvių darbų bijau, kad neįveiksiu arba pabos skaityti, užmesiu visai gerą literatūrą, todėl šįkart užsisakydamas knygas padariau du sprendimus: 1) plona, efektinga, trumpa knyga turėtų sukelti ne mažesnį skaitymo malonumą; 2) bandau susigrąžinti lietuvių grožinės literatūros lauką (pastarieji keleri metai buvo apleisti).

Džiaugiuosi, jog per pastaruosius kelerius metus pasirodė net trys Virginios Woolf knygos, kurios nebuvo išverstos. Naujausioji „Bangos“ buvo bene labiausiai laukiamas pasirodymas iš Woolf repertuaro.

Net nebandysiu skųstis, kada reiks visa tai suskaityti.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Daina Opolskaitė "Dienų piramidės"

Daina Opolskaitė. „Dienų piramidės“ – Vilnius: Tyto alba, 2019. – 240.

Sveiki, skaitytojai,

Kaip teigia vienos geriausios praėjusiais metais išleistos lietuvių grožinės literatūros knygos Dainos Opolskaitės Dienų piramidės sudarytojai, šis novelių rinkinys pačios autorės brandintas net aštuoniolika metų. Iki tol autorė gana garsiai buvo įvardijama kaip vaikų literatūros atstovė. Dienų piramidės pelnė gausybę apdovanojimų, kai kurios atskiros novelės gavo savo apdovanojimus, o kiek girdėjau, po Europos Sąjungos premijos, knygą žadama versti ir į italų kalbą, todėl nusprendžiau dirstelėti, kas visgi rašoma šioje knygoje, kuo ji įdomi šiuolaikiniam skaitytojui. Tai jau paskutinė knyga iš Metų knygos rinkimų penketuko, kurios nebuvau skaitęs, pusę metų kantriai laukė savo eilės ant mano naktinio stalelio, kai pakėliau, net nustebau, kad buvo jau visai apdulkėjusi.

Knygoje publikuojama trylika novelių, kurios stilistiškai gana panašios. Dainos Opolskaitės kūrybą būtų galima apibūdinti kaip grįsta sukaupta, brandžia gyvenimiška patirtimi ir įžvalgomis. Bendraisiais bruožais tiek pasakojimai, tiek stilius primena septinto ir aštunto dešimtmečio lietuvių novelių meistrus, kaip ir Dainos Opolskaitės kūryba, pasižymėjo jautrumu, žmogiškumu, subtilumu. Danutė Kalinauskaitė, kurios kūryba taip pat iš dalies panaši į Dainos Opolskaitės, pažymėjo, kad autorės kalba švari, kad sakinys protingas ir apgalvotas. Kadangi novelės žanras įnoringas ir taupus, tenka atsakingai rinkti tekstą, išplėtoti pasakojimą taip, kad nedingtų ekspresija su netikėtai pabaigose nuaidinčia mintimi, dažnai netiesiogiai apibendrinančia visą pasakojimą. Toks pasakojimo būdas nėra patrauklus šiuolaikiniam skaitytojui, jis atrodo jau literatūroje išbandytas, atgyvenęs, „pasislėpęs“ už staigių ir aštrių siužetų turinčių knygų, todėl nebeužtenka atkartoti novelės struktūros ir jautrumo, gilios minties perteikimo, tenka į novelę eksploatuoti unikalius dalykus, kurie arba būtų tematiškai aktualūs dabarties skaitytojui, arba pasižymėtų rašytojo unikaliu gebėjimu savitai kurti tekstą.

Perskaičius knygą, man regis, kad šios iš esmės geros novelės toli nuo tradicijos neatsiplėšia, daugelis pasakojimų savo ritmika, elegancija primena senosios kartos novelistų ištarmes. Žinoma, knygos nėra rašomos vien tam, kad pranoktų ar pakeistų literatūros išraišką, sumodernintų, kaip šiuo atveju, novelės žanrą, tačiau būtent unikalumo ir savitumo pas Dainą Opolskaitę man šiek tiek pritrūko. Subtiliuose pasakojimuose, žinoma, skamba apgalvotas sakinys, žinoma, itin padirbėta su aliteracijomis ir asonansais; beveik kiekvienas daiktavardis turi prieš tai esantį būdvardį, kuris sukuria skambumą ir ryškumą, tačiau skaitant novelę po novelės susidaro įspūdis, kad autorė turi ryškų jausminio žodyno perteklių, nėra linkusi itin stilistiškai eksperimentuoti. Ne visada novelių pradžiose pasiteisina ilgos pastraipos, kuriose akcentuojama dar neįvardytų veikėjų ir jų situacijų būsenoms, kai skaitytojas aklai panardinamas į pasakojimo juslinį pasaulį, iš kurio aprašymo it fotografija galiausiai išryškėja pati situacija. Visgi kur kas įtaigiau, bet gal ne visada subtiliau, atrodo, kai novelės pradžioje pateikiama aiški situacija, arba pirmuoju asmeniu prabyla pasakotojas, kuris pasakojime dažnai yra apgaulingas, pasirodo esąs ne tai, ką matome pačioje pradžioje.

Kalbant apie novelių turinio bendrąsias sąsajas, akivaizdu, jog autorė šlietųsi prie Lauros Sintijos Černiauskaitės, Danutės Kalinauskaitės, iš dalies ir Vandos Juknaitės literatūros, kurioms kaip rašytojoms svarbus pamatinis šeiminis ryšys. Beveik visose novelėse plėtojama Bitės Vilimaitės novelių „mažojo žmogaus“ gyvenimo situacijos, kurios atitolusios arba atrodo tik kaip atskiros dėželės socialiniame, dideliame visuomenės darinyje. Dažni veikėjai yra dukros ir motinos, sūnūs ir tėvai, mylimieji, meilužiai – tai kas greta, artima, šalia, gyvenimiška, atpažįstama. Tie ryšiai veriasi subtiliais, bet skirtingais rakursais, ieško jungiančių dėsnių ir kartu skiriančių destruktyvių, bando subtiliai atskleisti vėtomo ir mėtomo paties likimo „mažojo žmogaus“ gyvenimo situacijas.

Šitiems veikėjų ryšiams nusakyti autorė pasitelkia kartais pernelyg angažuotą pomėgį ne per situacijas atskleisti ryšius, bet preciziškai gražiai ir poetiškai, – norisi sakyti, moteriškai, – aprašyti juslinį pasaulį, kas retsykiais susidaro įspūdis, kad autorė kai kuriose novelėse tampa jausmų aprašinėtoja: „Tai nebuvo paprasta tyla, atsitiktinė ir prisodrinta nejaukių pauzių, ne tokia, kuri užklumpa staiga ir niekuo neįpareigojanti, kai visi žodžiai netikėtai per greitai išspinduliuoja save ir išblėsta be pėdsako. Tai buvo graži ir svarbi tyla, kur kas reikšmingesnė ir ypatingesnė nei daugybė žodžių, apie tokią tebuvau skaičiusi knygose. O dabar jaučiu ją („Prieblandos valanda“, p. 186)“. Kai kada tie aprašymai būna itin veiksmingi, jie papildo psichologinį veikėjo pasaulį, nusako tarpusavio ryšius, tačiau kai kada atrodo tik dėl beletristinės estetikos, kuri nepateisina nei novelės meninės vertės, nei skaitytojų lūkesčių.

Novelės menine verte nelygiavertės. Kai kuriomis drioktelima įtaigiai ir kaip griaustinis iš giedro dangaus. Pavyzdžiui, viena mėgstamiausių ir įsimintiniausių, bent man, novelių yra Karūnos. Joje aprašomos beveik 24 valandų ir TV pagalbos socialinio paribio gyventojų realybės štrichai, atrodo, viskas jau girdėta, matyta, atrodo, ir toji pasileidusi, savivertės neturinti motina, skaldanti antausius dukrai, matyta ir regėta, tačiau pačioje pabaigoje, kai motina palinksta plauti dukters batų, ne savo, bet pirmiausia dukros, tada mergaitė pamato nematomą kasdienybės pasiaukojimo karūną, tokią užjuodintą banalių gyvenimiškų situacijų, kad skaitytojui net susopa, kaip tai meistriškai koreliuoja su močiutės garbinamu Marijos atvaizdu. Sakyčiau, Karūna turėjo pelnyti Antano Vaičiulaičio premiją, nes būtent tos labiausiai įvertintos novelės – Grotos, Ateik per ledą, – man pasirodė gana vidutinės.

Rašytoja Daina Opolskaitė

Viena iš labiausiai įsimenamų novelių yra Madlena ir aš, kur autorė leidžia sau šiek tiek paeksperimentuoti su pasakotojo perspektyvomis ir net apgauna skaitytoją. Tai veikia! Tos pačios „myli-nemyli“ temos atrodo įtaigiau, kai bandoma dar plėtoti ir įmantresnę pasakojimo strategiją, tada jaučiasi įdėta visapusiška pastanga sukurti ne tik turinį, sakinį, bet ir vadelioti pasakojimo žirgus. Kitą vertus, toje pačioje novelėje viskas yra banalu. Siužetinė linija absoliučiai siaubinga, ji primena muilo operą, netgi vardai (Madlena, Eduardas...) lyg iš Lotynų Amerikos serialų. Moteris susilaukia mergytės nuo savo gerokai vyresnio vyro sūnaus vienoje darbinėje išvykoje ir po 11 metų ji vėl susitinka su meilužiu, kuris atpažįsta savo dukrą. Na, banaliau negali būti! Ir finalas, kuriame mirštantis vyras prisipažįsta viską žinojęs – tritaškis į serialo baigtuves, tačiau veikia juslingumas, pasakotojo slėpynės, magiška mergaitės savistaba, kuri susilieja su pasakotoja, ir atrodo, kad tai bundančios intuityvios sąmonės suvokimas: kas aš esu? Ryšis čia veikia atpažįstamai per kraują, magišką ryšį, pralenkiant racionaliuosius, pavyzdžiui, DNR tyrimus kokioje nors „Ir turtuoliai verkia“ 102 serijoje.

Autorė nevengia pasakojimo kurti iš vyriško veikėjo perspektyvos. Nustebino novelė Tik tvanas, kurioje įnoringos moters užspęstas vyras, dirbantis statybų sektoriuje, turi daugiau žmogiškumo ir tėvystės instinktų nei tikroji motina, kuri rūpinasi tik savimi. Tai tarsi Žemaitės Petras Kurmelis, kada Marcė per dienų dienas gulėjo lovoje, o vyras Petras Kurmelis dėl jos viską darė, šiuolaikinis variantas. Šiuolaikiškai perteikti ir tėvo bei paauglės sutrūkinėję ryšiai: „Gustavas pirmą kartą savo gyvenime kalbėjosi su dukra. Ne žodžiais, o akimis. Viktorijos akys buvo kupinos skausmo, pykčio, kuris čia pat virto įniršiu, neapykanta ir dar kažin kuo, kuo – nebūtų galėjęs įvardyti. Žinoma, tai negalėjo tęstis ilgai. Staiga pašokusi nuo lovos Viktorija stumte išstūmė jį pro duris (p. 154).“ Labai gražiai pabaigoje struktūriškai išsprendžiama su tvano metafora, kuri įprasmina karmos dėsnį: kiekvienam už blogį bus atlyginta blogiu. Iš vyriškos perspektyvos pasakojama ir novelėje Iškyla, kur tėvas ir sūnus pasakojasi apie save nenoriai ir nejaukiai. Čia pas jaunuolį prabunda seksualinė trauka, sapne susikryžiuoja prisiminimai apie tėvą ir jo paties gyvenimas, o visa tai pavirsta į psichoanalizės vertą pasakojimą, kuriame išryškėja tėvo ir sūnaus veidrodiškai atspindinti gyvenimo elgsena.

Įsimintinesnė novelė Niekada, kada veikėja, pavargusi ir išsekusi emociškai ir protiškai motina novelėje pasako niekada du kartus, tačiau jie liudija skirtingus dalykus. Autorė grakščiai sužaidžia strateginį šio žodžio reikšmių pokerį ir subtiliai perteikia ne tik moters norą pabėgti nuo motiniškos naštos ir būti savimi, bet grąžina veikėjai savivoką, jog be visi to, ką moteris turi, niekas jos už saugaus šeiminio židinio nelaukia. Beje labai įtaigiai atskleista buitiška moters elgsena, nors gana tipiška (namų tvarkytoja), kuri traukia žoliapjovę, šveičia ir tvarko vien tam, kad psichofiziniais veiksmais susigrąžintų savastį. Novelėje Stebuklingas žmogus mokinė platoniškai įsimyli pas juos sodyboje pradėjusį dirbti pagalbininką, kuris ja rūpinasi, pasitinka iš po mokyklos ir mergaitė svajoja už jo ištekėti. Galiausiai novelės finalas labai pamokantis kaip Biliūno ar Savickio novelės: nevalia greitai pasitikėti svetimais ir įsileisti juos ne tik į namus, bet ir į savo širdį. Finalinis pamokymas taip siejasi subtiliai simboliškai su nupjautomis kriaušėmis ir ten aptiktomis drugelių lėliukėmis, kurios simbolizuoja senojo pasaulio sugriovimą ir atgimimą.

Sakoma, „Rafaelo“ – iškalbingiau už tūkstantį žodžių, tik kad „Rafaelo“ turi riešutą ir beskonį kremą. Štai novelė kaip žanras – iškalbingiau už romaną. Daugeliais atvejų D. Opolskaitei išties pavyko pasiekti meistrės lygį. Dėl kai kurių abstraktesnių, labiau idėjinių ir juslinių novelių suabejojau, jos atrodė labiau išskydusios, pasimetusios tarp kitų. Bet kokiu atveju, bendroji filosofinė novelių esmė yra byloti apie žmogų formuojantį laiką, kuris rinkinyje įgyja dienų piramidžių metaforą. Tai pasakojimai apie laiką ir atmintį, tai, kas trumpais momentais situacijose žmogų formuoja kaip turintį žmogiškumo požymį; kas žmogų daro žmogišką; kaip skiriasi geras žmogus nuo blogo; kokia poelgio (ne)atsakomybės kaina. (Su neįkyriais didaktiniais ir moralizavimo prieskoniais). Visose novelėse atsakymas yra apčiuopiamas tas pats – tik kito žmogaus būvimas, ryšis su kitu daro tave žmogumi, nes tik per kitus, kuriuose tu atsispindi, galima suvokti ne tik savo vertę, bet ir suvokti, esi tu geras, ar blogas žmogus.

Jūsų Maištinga Siela

Geriausios 2015 metų skaitytos knygos: top 5!

Sveiki, skaitytojai,

Šiaip per metus perskaitytų geriausių knygų sąrašo ir ataskaitos niekada nesudarinėjau, o šiemet kažkaip „panižo pirštai“ parašyti apie tai. Sau pačiam, bet gal kai kam bus įdomu ir Jums. Taigi, neaušindamas klaviatūros sumuoju, kad šiemet perskaičiau 28 knygas, parašiau, mano akimis, ganėtinai plačias apžvalgas, kurias galima jau vadinti recenzijomis, kai kada priartėjančios netgi prie kūrinio analizės. 

Neskaitau masiškai visko, kas papuola, tiesiog prastom knygom gaila laiko, todėl knygą renkuosi itin atidžiai, norisi perskaityti tiek verstinėje, tiek lietuvių literatūroje „grietinėlę“, o vidutiniškos knygos suras vidutiniškus skaitytojus, kuriems bet kokia knyga tiks ir patiks. Kai kada mano pasirinkimą nulėmė įvairios literatūrinės premijos, žinomi vardai, ankstesni skaityti rašytojų kūriniai, o kai kada, pvz. Ruta Sepetys Tarp pilkų debesų absoliučiai komerciniai dėsniai. Kai kada visgi išgirta ir puikiai įvertinta knyga, mano akimis, buvo tiesiog gera ir lyg nieko įspūdingo, todėl išrenkant geriausias tarp 2015 metais skaitytų knygų, varžosi mano sąmonėje daugelis dalykų – stilius, istorija, skaitymo sukeltos emocijos, vertimas, gal net knygos formatas, viršelis... Absoliučiai viskas.

Perskaityta: 28 knygos.

Lietuvių autorių: 11

Užsienio autorių: 17

Poezijos: 3

Prozos: 25

Geriausios grožinės verstinės knygos top 5:

1. Joel Dicker Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą

Kažkodėl nuspręsti nebuvo itin sunku. Labiausiai įsimintina knyga – prancūzų Joel Dicker puikiai kritikų įvertinta ir Prancūzijoje daugybę egzempliorių parduota Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą. Skaitydamas šią knygą patyriau neišdildomą įspūdį – detektyvas, charakteriai, kūrybos lygmenys... Tiesiog Alma littera labai pasisekė, kad būtent ji išleido šią stulbinamą knygą. Gurmaniška, sudėtinga, bet kartu neprarandanti populiariosios literatūros parako, bet ir subrandinta lyg vynas. Priekaištas tik vienas – siaubingai neįdomus ir neoriginalus knygos pavadinimas.

2. Adam Johnson Našlaičių prižiūrėtojo sūnus

Nepaprasta Pulitzerio premijos laimėtojo romanas apie Šiaurės Korėjos realijas. Knyga sukrečianti iki kaulo smegenų, užburianti ir tiesiog meniniu pasauliu neįtikėtina. Tai pasakojimas apie našlaičių prižiūrėtojo sėkmę ir kartu tragediją – gyvenimas, kuris sukuriamas per politinį mitą manipuliacijos ir propagandos dėsniais. Mano akimis tai yra šedevras, net norėtųsi dėti ją į pirmą vietą.

3. Lena Eltang Akmeniniai klevai

Absoliučiai nuostabus atradimas. Vilniuje gyvenanti rusų rašytoja, literatūros žvaigždė Rusijoje ir tik neseniai žinoma lietuvių skaitytojams. Knyga stulbinamos poetinės galios prozoje įsikūnijimas su tiesiog neįkainojamu V. Braziūno vertimu. Skaityti buvo be galo sunku, tačiau jausmas ir potyriai neišdildomi.

4. Margaret Atwood Aklasis žudikas

Šiemet kanadiečių rašytojos M. Atwood knygas perskaičiau net dvi. Visų išgirtą Tarnaitės pasakojimą ir Aklasis žudikas. Tikiu, kad daug kas būtų davęs aukštesnę poziciją Tarnaitės pasakojimui, tačiau man kur kas gilesnė, sudėtingesnė ir mįslingesnė pasirodė jos knyga Aklasis žudikas. Sudėtingos struktūros, išgaubtas haliucinacijų ir tikrovės pasaulis verčia viskuo abejoti. Daugiabriaunis Aklasis žudikas turėtų patenkinti išrankiausius literatūros gurmanus.

5. Fiodoras Dostojevskis Nusikaltimas ir bausmė

Klasika... Tausoju kiekvieną šio autoriaus knygą, nes kiekviena tarsi aukso vertės. Gal nesu patenkintas vertimu, tačiau pati knyga – psichologijos grožinėje literatūroje apraiškos šedevras. Šis rašytojas sielos chirurgas, plunksnos rentgenas. Įstabi ir tiesiog puiki knyga.

Lietuvių autorių knygų top 5:

1. Danutė Kalinauskaitė Skersvėjų namai

Po rinkinio Niekada nežinai tai antroji skaityta ir ilgai laukta D. Kalinauskaitės knyga. Tiesiog vėl atpažįstamos temos, rašymo stilius, egzistencinė namų ir kasdienybės gelmė. Tiesiog puikios rašytojos puiki subrandinta knyga.

2. Donaldas Kajokas Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys

Lengvas, įdomus, intriguojantis romanas, balansuojantis tarp fantastikos ir mūsų „rimtos“ literatūros, kur kuriamas gyvas ir sodrus mitinio pasaulio matmuo su Džeinės Eir vertu siužetu.

3. Laura Sintija Černiauskaitė Medaus mėnuo

Dar viena puiki prozos knyga, kažkaip nepastebėta internautų, skaitančių knygas. Subtili psichologija, kruopščiai išgvildenti psichologiniai niuansai, poetiniai inkliuzai... Tiesiog knygą galima suryti kaip aukštos klasės desertą su vienu prisėdimu. 

 

4. Giedrė Kazlauskaitė Meninos

Įdomi rinkinio kompozicija ir intelektualus kalbėjimas, nesibijant akademinio išprusimo. Juk tiek mažai turime vertų poečių moterų, kurios „apeitų“ savo poezija moteriškumo temas.

5. Andrius Jakučiūnas Servijaus Galo užrašai

Šiaip dvejoju dėl šios pozicijos... Tiesiog nelabai man patiko Undinės Radzevičiūtės Strekaza ir Rasos Aškinytės Lengviausias kažkaip atbaidė kurį laiką neskaityti metų knyga tapusios Žmogus, kuriam nieko nereikėjo. Nesupraskite blogai, tos knygos geros, tiesiog man nesukėlė to skaitymo stimulo ir parako. Na, o Servijaus Galo užrašai buvo išties įdomi knyga, antikinis pasaulis ir kultūra, apimanti filosofines idėjas. Nors, prisipažinsiu, po šios stačiai griebiau A. Jakučiūno Tėvynė ir tiesiog po 20 puslapių padėjau į lentyną, nes klampumas beribis, norėjosi kažko kito... Visgi Servijaus Galo užrašai buvo gera.

Tai tiek.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Danutė Kalinauskaitė "Skersvėjų namai"

Danutė Kalinauskaitė. „Skersvėjų namai“. – Vilnius: Tyto alba, 2015. 

Sveiki, skaitytojai, 

Po nepaprasto Danutės Kalinauskaitės susipažinimo per jos novelių rinkinį Niekada nežinai, ilgai svarsčiau, ar kada bepasirodys šios autorės knyga, o kai sužinojau, jog Tyto alba rengia Skersvėjų namus, neslėpsiu, tai buvo labiausiai laukiama lietuvių autorių prozos knyga šiemet, kurią nedelsiant čiupau ir įsimečiau į prekybos centro krepšį šalia 40 proc. pigesnių kojinių ir skutimosi peiliukų. Niekada nežinai buvo tikriausiai viena geriausių apskritai kada skaitytų šiuolaikinės lietuvių grožinės literatūros knygų, kurią stačiai dėjau į namų bibliotekos lentyną prie Lauros Sintijos Černiauskaitės, Kristinos Sabaliauskaitės, Vandos Juknaitės, Giedros Radvilavičiūtės ir t. t., kitaip sakant, prie visos moteriškos kompanijos. Tiesiog neištrinama iš atminties, todėl troškau vėlei pasinerti į tą trapų daiktų ir juslių pasaulį, kokį anuomet D. Kalinauskaitė suteikė skaitytojams.

Po septynerių metų pasirodžiusi trečioji rašytojos knyga, negalinti pasigirti apimtimi, ir toliau stebina savo įtaigiai tiksliais žodžių skulptorės nutašytais sakiniais. Žodžių skonis ir kvapas – juslių literatūra jau seniai buvo apraudota ir užberta žemėmis, bet tik ne D. Kalinauskaitės prozoje, kur per kvapų ir skonių stimulus, užkabinant kasdienybės elementus, atveriamos egzistencinės žmogaus paradigmos. Organiškai konstruojamas sakinys, pripildytas pačių įvairiausių spalvų ir daiktų, visai kaip knygos viršelyje, dėl to Kęstutis Navakas savo socialinio tinklapio paskyroje leptelėjo, kad tai savotiška stiliaus perkrova, tačiau, dievaži, kokia graži ir vaiski ta perkrova. Du dešimtmečius vengėm žodžių, įvardijimų, bėgome nuo tvirto epinio pasakojimo, trupinome sakinį, įterpdami elipses, nutylėjimus, mekendami, lemendami ir kitaip bėgdami nuo sklandaus ir verbaline raiška turtingo sakinio, tarsi būtų bijota sutapatinimo su sentimentalizmu, atgyvenusiais neoromantikais ar, neduok Dieve, sovietine it šaltiena sustingusia socialinio realizmo literatūra. Džiugu, kad ne tik su D. Kalinauskaite, bet jaučiama ir iš kitų autorių, kai pamažu į „nukraujavusią“ mūsų literatūrą grįžta tikroviškumas, sodrumas, elegancija, paprastumas ypatingume. 

Lyginant su Niekada nežinai, Skersvėjų namai atrodo šiek tiek kitoniški temomis. Jeigu anoje novelių rinkinyje ryškėjo tylus pasakotojos būdravimas prie mirštančiojo, savotiškas atsisveikinimas su sodybomis, daiktais ir t. t., tai šiame rinkinyje aprašoma tai, kas pasakotojai dar gyva, yra čia ir dabar, neretai šeimos ir giminių rato istorijos, žinoma, neišvengiant novelėse staigių ir netikėtų įvairiausių pasakojimo šuolių į praeitį, „apibėgant lengvą maratoną“ per šeimos narių įdomius biografijos faktus. Bebėgant per tekstą, lengvai atpažįstamos iš ankstesnių kūrinių tik D. Kalinauskaitei būdingos metaforos ir palyginimai, kad ir tos „prakaito kruopos“, todėl Skersvėjų namai, tampa, tiesiogine žodžio prasme, namais, į kuriuos sugrįžta tarsi į savas kertes.

 Rašytoja Danutė Kalinauskaitė.

Autorės proza persmelkta būties erozija, laiko sąvoka čia tampa metafiziniu skersvėju, kuris perpučia namų kambarius, nuskaito daiktuose paliktą informaciją, iš ko ir gimsta novelių istorijos. D. Kalinauskaitė minėjo, kad norėjo įsijausti į kito žmogaus kailį, todėl laikyti noveles autobiografinėmis nederėtų, tačiau autobiografiškumas sietųsi su dokumentika, juk tos pagaulios detalės, žmonių charakterių spalvingumas sunkiai, vien pasitelkus išmonę, sukuriamos taip gyvai ir įtikinamai. Rašytoja yra linkusi stebėti aplinką, rinkti apie žmones informaciją ir ją pertransformuoti, pritaikyti novelių veikėjams, kurie tiesiog „radioaktyviai“ spinduliuoja tikru ir neišgalvotu gyvenimu, skaitytojas nuginkluojamas, jis atpažįsta, tapatina ir tapatinasi, todėl tekstas priartina savo užburiančia autentika, nesvarbu, kad teksto sąranga konstruojama pagal novelės kanonus, tačiau gyvenimo nesukonstruosi ir tiesos nepaslėpsi.

Štai pirmoje novelėje, mano galva, vienoje stipriausių šiame rinkinyje Suvyniok ugnį į popierių, neatsitiktinai pavadinimas prasideda liepiamąja nuosaka, tarsi instrukcija sau pačiam, kaip stimuliuoti ir priimti ištęstoje laiko distancijoje tikruosius namus, kai pasaulis toks margas, tiek daug kultūrų, kaip pasakotoja skaudžiai ir jautriai per Ispanijos miesto gatve kone bėgdama atrenka ir identifikuoja asmeninius potyrius, susirenka iš egzotiškų juslių virtines ir susirenčia namus. Pasakotoja tarsi sraigė, kurios kiautas yra viskas, ką gyvenime surenka ir užčiuopia, ką susideda į  atmintį. Poetiškai ir metaforiškai išlenkta novelės pasakojimo parabolė dar pasižymi ir literatūriniu struktūriniu žaismingumu, saviironija, kai kažkur prieplaukoje belaukiantis Pedras staiga tampa pasakotojai tam tikru sąžinės balsu, netgi stačiokišku, kritikuojančiu ir smūgiuojančiu veidrodiniu atspindžiu: visada buvo ir bus panašiausias į ugnį: nematoma, neužuodžiama, negirdima, nejuntama, nesama, ji slenka ir pakeliui sudegina plėnimis paversdama – vėl dulkėn sugrąžindama princus ir elgetas, vyrus ir moteris, smuikininkus ir siuvėjas, mergaites ir mažus berniukus šilko garbanėlėmis, vagis, kunigus, pornožvaigždes, šachmatininkus, valkatas, kates (p. 32–33).

Iš elementariausios kasdienybės detalių ateina neįtikėtinos istorijos, pvz., novelėje Nekalčiausia archeologija prasideda iš paprasto apsilankymo prekybos centre, kai pirkinių krepšelyje atrandamas svetimas pirkinių sąrašėlis. Na, ir prasideda ištisa istorija, logiškai, dedukciniu metodu pasiremiant radiniu, kuriama ištisa šeimos istorija, visai kaip archeologai, kurie iš radinių sprendžia apie senovės civilizacijas. Novelėje Dryžuoti, sofos pirkimas, jos dryžuotas apmušalas tampa nusikaltėlio ir kriminalinio pasaulio raktu į dar vieną emocionaliai įtemptą ir kone trilerio gaires turintį pasakojimą, kuris vėlgi siejasi su bendru rinkinio namų aplinka, kai į privačią ir saugiai išgyventą teritoriją „įsisuka“ pavojus ir pasikėsinama ne tik į bendrą šeimos turtą, kiek į pačių veikėjų dvasinio būvio ir etines nusistovėjusias normas, išbalansuoja ir atveria saugaus ir nesaugaus žmogaus užkonservuotus gyvenimo įgūdžius, kurių riboms suirus, įvyksta keisti dvasiniai drebėjimai. Tokį skaudų savianalizę bando žodžiais įvardyti pasakotoja, kaktomuša susidūrusi su „savais dryžiais“: Jei dabar, šią akimirką, pagalvojau, skalpeliu braukčiau per tamsą, paprastą tamsą, kurioje nieko nėra, nebent tuštuma, nebent tik vėjas, – almėdamas pliūpteltų šiltas kraujas. Janai, kas tave visą tą laiką pjaustė ir siuvo? Kas taisė, kalė, gręžė, daigstė ir vėl siuvo?... (p. 104). 

Novelėje Pakeleivė, kuri buvo viena įdomiausių ir netikėčiausių, priminė fantasmagorišką pasivažinėjimą su senės vaiduokliu. Šeimos skauduliai ir drama atsiskleidžia per nekaltą vaikų pokštą, gyvas ir unikalus pakeleivės charakteris, kvapai, automobilyje kylanti įtampa, kur skyla kaukės ir veikėjai išsiduoda savo nekantrumą, irzlumą, nepakantumą tarsi garų katilas, kuris nustumia jį slėgusį dangtį. O štai Norėčiau būti Karenina – priešingai, šios įtampos nelieka, tik kažkoks sraunus, vėjo košiamas naivios moters gyvenimas, moters, kuri kažką pakeliui prarado, kažką įgijo, iš esmės primina Liudmilos Ulickajos apysaką Sonečka. 

Skersvėjų namuose norisi sakyti yra visai kaip tikruose namuose, savi charakteriai, sava autentika, savi posakiai, kalbėjimas, kultūra, žodynas, sakinio sodrumas... yra gyvenimas. Puiki knyga, kuri vėl lyg drebėjimas vandenyne pakelia sumigusius literatūroje juslių cunamius ir nuskalauja apžėlusias pakrantes. Belieka surinkti kriaukles ir gintarą; vėl iš naujo permąstyti, kas yra kiekvienam iš mūsų namai, ką jie reiškia, kokią svarbą turi namiškiai, šeima, giminės, kaip jie atrodo tarp namų sienų, kaip jie atrodo nutolę, išvažiavę į svečias šalis, kokią reikšmę turi laikas ir kaip jis mus skaudžiai palaužia, sunaikina ir vėlei atstato ant kojų. Nepaprasta knyga.

Jūsų Maištinga Siela