Dienos citata: Darius Kuolys apie Kristijoną Donelaitį ir poemos "Metai" reikšmę lietuvių literatūrai

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Darius Kuolys neseniai savo straipsnyje tarsi atsako į Kristinos Sabaliauskaitės išreikštą mintį, kad Kristijonas Donelaitis tėra varguolių rašytojas, įdiegtas sovietmečiu, todėl jo reiktų šalintis, nes jis ne apie mus, lietuvius. Tiesą sakant, šįkart Kristinai Sabaliauskaitei nepritariu, tad cituoju D. Kuolį, kuris gina Donelaičio literatūrą.

 

„Juk iš tiesų Donelaitis „Metuose“ vaizduoja ne rezignuojančią, bet už savo išlikimą kasdieniu darbu kovojančią lietuvių bendruomenę. Studijoje „Donelaitis ir Antika“ (2005) kolegė Dalia Dilytė šią bendruomenę įtaigiai lygina su Homero tapoma Troja ir, išnagrinėjusi „Metus“, teigia, kad lietuvių poetas sukūręs tuometinėje Europos literatūroje dar nebūtą naujo tipo epą – didaktinio ir herojinio epų sintezę. Taigi tautinio epo pobūdį, sąmoningai sekdamas Vergilijumi, savo kūriniui yra suteikęs pats Donelaitis, o ne netikę vadovėlių autoriai. Patys „Metai“ yra ne tik nacionalinio, bet ir „socialinio protesto manifestas“, tai tekstas, kuriuo priešinamasi Prūsijos karaliaus ir jo dvarų valdytojų prievartai: sovietmetį ši nuostata nebuvo kūriniui primesta, tik paryškinta.“ Darius Kuolys

 

Visą straipsnį galite perskaityti čia: Darius Kuolys. Nusiginklavimas (IV)

 

Darius Kuolys, gimęs 1962 metais, yra išskirtinė asmenybė Lietuvos intelektualiniame ir kultūriniame lauke. Baigęs Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, kur įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, jis tapo ne tik puikiu literatūrologu ir kultūros istoriku, bet ir aktyviu publicistu bei politikos apžvalgininku. Per savo ilgametę karjerą Darius Kuolys nuveikė daugybę svarbių darbų: nuo akademinės veiklos Vilniaus universitete, kur dėsto iki šiol, iki esminių kultūrinių ir politinių straipsnių, kurie formuoja viešąją diskusiją. Jo kritiškas požiūris į politinius, kultūrinius ir socialinius procesus, gilios įžvalgos apie Lietuvos tapatybę ir nuolatinis raginimas mąstyti kritiškai daro jį nepakeičiama figūra viešojoje erdvėje. Per savo publikacijas, knygas ir paskaitas Darius Kuolys nuosekliai kelia klausimus apie moralę, teisingumą ir valstybės prigimtį, skatindamas brandesnę ir sąmoningesnę visuomenės diskusiją.

 

Jūsų Maištinga Siela

9 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Kristina Sabaliauskaitė, Hannah Kent, Zoe Heller, Rose Tremain, Benjamin Alire Saenz

Kristina Sabaliauskaitė yra viena žymiausių šiuolaikinių Lietuvos rašytojų ir meno istorikių, pelniusi platų pripažinimą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Jos kūryba išsiskiria istoriniu tikslumu, detaliu epochų atvaizdavimu ir giluminiu personažų psichologijos nagrinėjimu. Sabaliauskaitė meistriškai atgaivina praeitį, perkeldama skaitytojus į įvairius Europos istorinius laikotarpius, o jos romanai dažnai paliečia universalias žmogiškąsias temas: meilę, praradimą, tapatybę, moralinius pasirinkimus ir kovą už laisvę. Rašytoja išsiskiria ne tik erudicija ir dėmesiu detalėms, bet ir gebėjimu sukurti gyvus, įsimintinus personažus, kurių likimai nepalieka abejingų. Jos proza pasižymi turtinga kalba ir poetiškumu, todėl kiekvienas sakinys yra kruopščiai apgalvotas ir meniškas.

Kristinos Sabaliauskaitės romanų serija „Silva Rerum“ – tai grandiozinė keturių dalių saga, pasakojanti apie didikų Narbutų giminės likimą keturių kartų bėgyje, apimanti XVII–XVIII amžių Abiejų Tautų Respublikos istoriją. Nors serijos centre yra istorinė panorama ir aristokratų gyvenimas, LGBTQ siužetai, temos ir problemos šioje sagoje atskleidžiamos subtiliai, tačiau prasmingai, neatsiejamai nuo to meto socialinių normų ir papročių. Sabaliauskaitė nevengia nagrinėti sudėtingų ir tabu temų, o homoseksualumas ar netradicinės lytinės tapatybės užuominos pasirodo per personažų vidinius išgyvenimus, užuominas ar to meto visuomenės reakcijas. Pavyzdžiui, kai kurių personažų nekonformistinė prigimtis, pasireiškianti neįprastais santykiais ar jausmais, gali būti interpretuojama kaip LGBTQ temų atspindys, nors tiesiogiai šie terminai ir nėra vartojami, atsižvelgiant į istorinį kontekstą. Problemos dažniausiai iškyla dėl visuomenės spaudimo, konformizmo poreikio ir asmeninių pasirinkimų bei socialinių normų konflikto. Rašytoja geba perteikti šių personažų vidinę dramą, izoliaciją ir bandymus rasti savo vietą pasaulyje, kuris netoleruoja nukrypimų nuo nustatytų normų, leidžiant skaitytojui giliau pažvelgti į žmogiškosios tapatybės ir laisvės klausimus. Taigi, nors „Silva Rerum“ nėra tiesiogiai LGBTQ romanas, jis subtiliai ir įtikinamai parodo, kaip istorinis kontekstas ir socialinės normos veikė asmeninius pasirinkimus ir tapatybės išraišką, atskleisdamas universalias atskirties ir priėmimo temas.

Hannah Kent – šiuolaikinė australų rašytoja, kritikų pripažinta už savo gebėjimą atgaivinti užmirštas ar mažai žinomas istorines figūras ir pasakojimus, dažnai pasitelkiant išsamius tyrimus ir įtikinamą atmosferos kūrimą. Jos kūryba pasižymi giliu psichologizmu, dėmesiu moterų patirčiai ir socialinių normų įtakai individui. Kent geba meistriškai narplioti sudėtingas emocines būsenas, nagrinėti tikėjimo, priklausomybės ir vienatvės temas, perkeldama skaitytojus į atokias, kartais atšiaurias, praeities aplinkas. Jos proza išsiskiria sodriu, atmosferišku stiliumi, kuris prikausto dėmesį ir leidžia pasinerti į pasakojamą istoriją.

Hannah Kent romanas „Atsidavimas“ (originale „Devotion“) yra niūrus, poetiškas pasakojimas, perkeliantis skaitytojus į XIX amžiaus Prūsijos liuteronų bendruomenę, ieškančią religinės laisvės ir naujų namų Australijos dykumoje. Nors romanas pirmiausia tyrinėja tikėjimo, ištvermės ir bendruomenės temas, LGBTQ siužetai, temos ir problemos čia pasireiškia per subtilų, tačiau ryškų dviejų pagrindinių veikėjų – Hranos ir Teos – tarpusavio ryšį.

 

Jų santykis, besivystantis nuo draugystės iki gilesnio, intymesnio prisirišimo, peržengia to meto socialines ir religines normas, kurios griežtai reglamentavo lytinių santykių prigimtį ir tikslą. Šis ryšys romane vaizduojamas su dideliu jautrumu ir poetika, pabrėžiant ne tik fizinį, bet ir dvasinį artumą. Hranos ir Teos santykiai yra tarsi tylus pasipriešinimas griežtai bendruomenės moralei ir išankstiniam nusistatymui, rodantis meilės ir prisirišimo formas, kurios neatitinka visuomenės lūkesčių.

 

Pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria Hrana ir Teo, kyla iš slaptumo ir izoliacijos poreikio. Jų jausmai privalo likti paslėpti, kadangi atviro išraiškos atveju grėstų griežtas bendruomenės pasmerkimas ir atstūmimas. Tai sukuria nuolatinę įtampą ir vidinį konfliktą, nes merginos bando suderinti savo autentiškus jausmus su religiniais ir socialiniais reikalavimais. Romanas atskleidžia, kaip tų laikų religinė ir socialinė aplinka vertė žmones slėpti savo tapatybę ir jausmus, sukurdama vienatvės ir nesupratimo atmosferą.

Nors romane tiesiogiai nevartojami terminai „LGBTQ“, Hranos ir Teos istorija yra stiprus ir jaudinantis pasakojimas apie netradicinę meilę, ieškančią prieglobsčio ir pripažinimo visuomenėje, kuri tam nebuvo pasirengusi. Kent meistriškai naudoja gamtos ir metafizikos elementus, kad sustiprintų šio ryšio sakralumą ir intymumą, leidžiančius skaitytojui pajusti jų meilės gilumą, nepaisant išorinių draudimų ir sunkumų. Romanas tampa savotiška odė meilei, peržengiančiai visas ribas, ir priminimu apie žmogiškosios tapatybės įvairovę net ir pačiose konservatyviausiose aplinkose.

Benjamin Alire Sáenzas – apdovanojimus pelnęs amerikiečių poetas, rašytojas ir eseistas, žinomas dėl savo jautrių, nuoširdžių ir empatiškų pasakojimų, dažnai nagrinėjančių tapatybės, priklausomybės, meilės ir praradimo temas, ypač paauglių ir jaunų suaugusiųjų kontekste. Jo kūrybai būdinga poetiška kalba, gilus personažų psichologijos nagrinėjimas ir gebėjimas perteikti sudėtingas emocijas paprastai, bet įtaigiai. Sáenzas dažnai įpina savo chicano (meksikiečių kilmės amerikiečių) patirtį į pasakojimus, atskleisdamas kultūrinę įvairovę ir jos įtaką identitetui.

 

Benjamino Alire Sáenzo romanas „Aristotelis ir Dantė atranda visatos paslaptis“ (angl. „Aristotle and Dante Discover the Secrets of the Universe“) yra šiuolaikinė, šviesi ir nuoširdi istorija apie paauglių draugystę, tapatybės paieškas ir pirmuosius jausmus. Tai romanas, kuris ypač ryškiai ir atvirai nagrinėja LGBTQ temas, darydamas tai itin jautriai ir be stereotipų.

 

Pagrindiniai romano veikėjai – du meksikiečių kilmės amerikiečių paaugliai, Aristotelis (Ari) Mendoza ir Dantė Kvintana. Jų draugystė, užsimezgusi baseine, pamažu perauga į kur kas gilesnį ryšį. LGBTQ siužetai ir temos pasireiškia tiesiogiai per Dantes homoseksualumo atskleidimą ir jo pastangas priimti bei išreikšti savo tapatybę. Dantė yra atviresnis ir drąsesnis, jis anksčiau suvokia savo tapatybę ir nebijo apie tai kalbėti, nors ir susiduria su vidiniais iššūkiais ir baimėmis. Jo homoseksualumas tampa esmine siužeto ašimi, leidžiančia nagrinėti homofobijos, priėmimo ir meilės temas.

 

Tuo tarpu Ari kelias yra sudėtingesnis. Jis ilgai kovoja su savo jausmais Dantes atžvilgiu, nepažindamas ir nesuprasdamas jų prigimties. Romane atskleidžiama vydinė kova su savo seksualumu, baimė pripažinti netradicinius jausmus ir visuomenės lūkesčių įtaka. Sáenzas meistriškai parodo, kaip Ari palaipsniui suvokia savo jausmus Dantes atžvilgiu, narplioja savo tapatybę ir galiausiai priima save tokį, koks yra. Šis savi-atradimo procesas yra vienas iš pagrindinių romano aspektų, leidžiantis skaitytojui įsitraukti į Ari vidinį pasaulį ir suprasti jo iššūkius.

 

Pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria veikėjai, yra susijusios su visuomenės lūkesčiais, homofobija ir baimės pripažinti savo tapatybę. Nors Dantes šeima yra palaikanti, romane atskleidžiamas bendras visuomenės nepriėmimas ir galimas smurtas prieš LGBTQ asmenis, kas ypač akivaizdu Ari gyvenime. Taip pat nagrinėjama vidinė kova su giliai įsišaknijusiais stereotipais ir baimėmis, kuriuos sukelia homofobiška aplinka. Romanas parodo, kaip jauniems žmonėms sunku išmokti mylėti save ir priimti savo tapatybę, kai jie nuolat susiduria su negatyviais signalais iš aplinkos.

 

„Aristotelis ir Dantė atranda visatos paslaptis“ yra ne tik romanas apie pirmąją meilę, bet ir gilus pasakojimas apie šeimos svarbą, draugystės galią ir drąsą būti savimi. Per šių dviejų paauglių kelionę, Sáenzas įkvepiančiai parodo, kad meilė neturi lyčių ribų, ir kad atrasti save bei priimti savo tapatybę yra vienas svarbiausių ir sunkiausių gyvenimo uždavinių. Romanas tapo labai svarbiu kūriniu LGBTQ literatūroje, padėdamas jauniems skaitytojams jaustis matomiems ir suprastiems.

Zoe Heller – britų rašytoja ir žurnalistė, išgarsėjusi savo aštriais, ironiškais ir psichologiškai įžvalgiais romanais. Jos kūrybai būdingas kandus humoras, kritiškas požiūris į visuomenės moralę ir gebėjimas giliai nagrinėti sudėtingus žmogiškus santykius. Heller personažai dažnai yra ydingi, painūs ir dviprasmiški, o jų vidiniai konfliktai atskleidžia tamsesnę žmogaus prigimties pusę. Ji meistriškai atskleidžia apgaulę, manipuliaciją ir socialines normas, kurias žmonės pasitelkia siekdami savo tikslų ar slėpdami tiesą. Jos proza pasižymi gyvybingu dialogu ir ironišku pasakojimo stiliumi, kuris prikausto skaitytojo dėmesį.

Zoe Heller romanas „Skandalo užrašai“ (angl. „Notes on a Scandal“) yra tamsi, psichologinė drama, pasakojama iš pagrindinės veikėjos, senstančios ir vienišos mokytojos Barbaros Kovet, perspektyvos. Nors romano centre yra mokytojos Šebos Hart skandalas su nepilnamečiu mokiniu, LGBTQ siužetai, temos ir problemos pasireiškia per Barbaros paslėptą homoseksualumą ir jos obsesinį prisirišimą prie Šebos. Barbaros prisirišimas prie Šebos yra daugialypis ir kompleksiškas. Tai ne tik draugystė ar mentorystės siekis, bet ir giliai slypinčios, neįgyvendintos romantiškos ir erotinės fantazijos.

 

Nors Barbaros jausmai nėra atvirai įvardijami kaip homoseksualūs, jos užrašai ir vidiniai monologai aiškiai atskleidžia nepripažintą, paslėptą homoseksualų troškimą ir obsesiją. Ji nuolat stebi Šebą, analizuoja jos elgesį, manipuliuoja situacijomis, kad būtų arčiau jos, ir pavydi jos santykių su kitais, ypač su mokiniu. Ši obsesija, nors ir tiesiogiai neįvardijama kaip homoseksuali meilė, yra aiškus nepripažintos tapatybės ir vienišumo atspindys. Barbara gyvena užgniaužusi savo tikruosius jausmus ir tapatybę, o jos gyvenimas pilnas vienatvės ir kartėlio, glaudžiai susijusių su jos nesugebėjimu priimti ir išreikšti savo seksualumo. Ji yra įkalinta savo pačios baimių ir visuomenės normų, kurios griežtai ribojo homoseksualumo raišką.

 

Barbaros neįgyvendinti jausmai ir giliai slypinti aistra transformuojasi į destruktyvią obsesiją Šeba. Ji pasinaudoja Šebos skandalu, kad įgytų galią ir kontrolę, manipuliuoja ja, siekdama ją izoliuoti nuo kitų ir priversti priklausyti tik jai. Tai atskleidžia tamsiąją neįgyvendintos meilės pusę ir tai, kaip nepripažinti troškimai gali vesti prie kenksmingo elgesio. Barbaros gyvenimas yra tragiškai vienišas, o jos paslėpta tapatybė tik sustiprina šią izoliaciją. Ji neturi tikrų draugų, o jos santykiai su kitais yra paviršutiniški ir grįsti melu, kas parodo, kokią kainą sumoka asmenys, kurie negali būti savimi ir turi slėpti savo esminę prigimtį. Nors romane tiesiogiai nekalbama apie homofobiją, Barbaros elgesys ir jos baimė atskleisti savo jausmus rodo, kad to meto visuomenėje homoseksualumas buvo tabu ir galėjo sukelti atstūmimą ar pasmerkimą. Jos elgesys yra iš dalies nulemtas šios socialinės aplinkos.

 

Nors „Skandalo užrašai“ nėra tiesiogiai LGBTQ romanas, jis puikiai iliustruoja, kaip užslėptas homoseksualumas ir vienatvė gali sukelti destruktyvų elgesį ir vidinę kančią. Barbara, kaip personažas, yra tragiškas pavyzdys, kaip nepripažintos aistros ir baimės gali iškraipyti žmogaus sielą ir paversti jį manipuliatoriumi bei atstumiančiu asmeniu. Romanas provokuoja apmąstyti vienatvės, troškimų ir visuomenės moralės ribų temas.

 

Rose Tremain – viena žymiausių šiuolaikinių Didžiosios Britanijos rašytojų, pelniusi platų kritikų pripažinimą ir daugybę apdovanojimų, įskaitant Whitbread romano premiją ir Orindžo premiją. Jos kūryba pasižymi išskirtiniu gebėjimu įsiskverbti į personažų vidinį pasaulį, kurti detalius ir įtikinamus istorinius kontekstus bei nagrinėti sudėtingas žmogiškąsias temas: meilę, vienatvę, tapatybę, senėjimą ir prisitaikymą prie gyvenimo pokyčių. Tremain proza yra rafinuota, preciziška ir kupina subtilių įžvalgų, o jos pasakojimo stilius priverčia skaitytoją giliai įsitraukti į veikėjų išgyvenimus.

 

Rose Tremain romanas „Gustavo sonata“ (angl. „Gustav Sonata“) – tai jautrus ir gilus pasakojimas, apimantis Šveicarijos istoriją nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki pat XX amžiaus pabaigos, per pagrindinio veikėjo Gustavo Perlemano gyvenimą. Nors knyga nagrinėja daugybę temų, tokių kaip neutralitetas, vaikystės traumos ir muzikos svarba, LGBTQ siužetai, temos ir problemos čia pasireiškia per Gustavo paslėptą homoseksualumą ir jo gilų, sudėtingą ryšį su draugu Antonu bei visuomenės spaudimą slėpti tikrąją tapatybę. Nuo pat ankstyvos vaikystės Gustavo ir Antono draugystė yra išskirtinė. Šis ryšys pamažu perauga į gilesnius jausmus, kurie, nors ir nėra tiesiogiai įvardijami, aiškiai parodo Gustavo nepripažintą ir užgniaužtą homoseksualumą. Antonas yra tarsi Gustavo sielos atspindys, vienintelis žmogus, kuris iš tiesų supranta jį ir priima tokį, koks jis yra. Tačiau Gustavo asmenybę stipriai paveikė jo paties griežta, konservatyvi aplinka ir šaltas, atstumiantis motinos elgesys. Tai suformavo jo polinkį slėpti savo jausmus ir niekada atvirai nekalbėti apie savo troškimus.

 

Pagrindinės LGBTQ temos ir problemos romane susijusios su užgniaužtu homoseksualumu ir vidine kova. Gustavo gyvenimas yra nuolatinė kova su savimi ir savo tikrąja prigimtimi. Jis negali ir nedrįsta atvirai pripažinti savo jausmų Antonui ar net sau pačiam. Šis užslėptas homoseksualumas sukelia jam gilią vienatvę ir emocinę izoliaciją, nepaisant artimo ryšio su Antonu. Romanas puikiai parodo, kaip vidinis užgniaužimas veikia žmogaus psichiką ir asmeninius santykius. Nors Šveicarija romane vaizduojama kaip neutrali šalis, Gustavo patirtis rodo, kad to meto visuomenėje homoseksualumas buvo tabu. Baimė būti atstumtam ar pasmerktam verčia Gustavą gyventi dvigubą gyvenimą, slepiant savo tikruosius jausmus. Romane atskleidžiama subtili, bet nuolatinė visuomenės spaudimo įtaka, kuri trukdo jam būti savimi.

 

Gustavo ir Antono santykiai, nors ir kupini meilės ir atsidavimo, niekada iki galo neišsivysto į fizinį intymumą. Tai yra tragiška jų istorijos dalis, kurią lėmė Gustavo baimė ir Antono priverstinis prisitaikymas prie „normalaus“ gyvenimo. Romanas tyrinėja neįgyvendintų troškimų, neišsakytų žodžių ir prarastų galimybių temą, kurią dar labiau sustiprina muzikos, ypač sonatų, motyvas, atspindintis neišpildytas harmonijas. Nepaisant visų iššūkių, Gustavo ir Antono draugystė yra esminė Gustavo išlikimui. Antonas yra jo ramstis ir vienintelis žmogus, kuris be žodžių supranta jo skausmą ir vienatvę. Jų ryšys parodo, kaip net ir pačioje konservatyviausioje aplinkoje galima rasti prieglobstį ir palaikymą, nors ir paslėptomis formomis.

 

„Gustavo sonata“ yra nepaprastai jautrus ir paveikus romanas, kuris per asmeninę Gustavo istoriją atskleidžia universalias tapatybės paieškų ir meilės temas. Nors LGBTQ temos romane yra subtiliai įpintos, jos yra esminės Gustavo personažo plėtrai ir bendram pasakojimo jausmui, priverčiančios skaitytoją giliai susimąstyti apie visuomenės normas, asmeninę laisvę ir drąsą būti savimi.

Maištinga Siela

Knyga: Giuseppe Tomasi di Lampedusa "Gatopardas"

 

Giuseppe Tomasi di Lampedusa. „Gatopardas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2024. – p. 352.

Sveiki, skaitytojai,

Apie garsųjį italų vienos knygos autorių Giuseppe Tomasi di Lampedusa (1896–1957) pirmąkart išgirdau viename Kristinos Sabaliauskaitės interviu, kuriame ji dalijosi savo geriausiomis gyvenimo knygomis. Pasimiršo. O pasirodo, kad šio rašytojo knyga į lietuvių kalbą išversta Algimanto Vaišnoro dar giliu sovietmečiu, 1963 metais, pakartotas to paties vertėjo leidimas 2007 metais, o abu variantai vadinosi Leopardas. Antrąkart knygos vertimu rūpinosi Lina Gaučytė, kuri pasitelkė ir papildomus knygos tekstus, įskaitant ir autoriaus įsūnio Gioacchino Lanza Tomasi nemažą įžanginį žodį apie „paklydusias“ teksto dalis ir jam žinomus knygos rašymo kontekstus, tad galima sakyti, kad Gatopardas (ital. Il Gattopardo) yra tikriausiai tiksliausias variantas, parengtas pagal jau visus viešai žinomus Lampedusos tekstinius variantus.

Internete daug diskusijų sukėlė Gatopardo pavadinimo variantas, tačiau knygos pradžioje gana išsamiai paaiškinama, kad toks gyvūnas italų kultūroje neegzistuoja, jis tėra hibridinis-mitinis-fikcinis aristokratijos ženklas (pavaizduotas ant knygos viršelio), turintis panašumų su leopardu. Autorius pristatomas kaip Sicilijos didikas, Palmos hercogas, Lampedusos kunigaikštis, kuris pasakoja apie XIX a. antrosios pusės kunigaikštį doną Fabricijų Saliną ir jo šeimą. Istorija prasideda 1860-aisiais, Italijai neramiais laikais, kai iš esmės Giuseppe Garibaldi vienydamas ir jungdamas vietines kunigaikštytes užima su raudonmarškiniais Siciliją ir Neapolį, o po metų įkuria Italijos karalystę. Tuo metu Sicilija kartu su vaizduojamais Salinomis buvo prancūzų Burbonų dinastijos įtakoje, tačiau netrukus šalies geopolitinė, politinė ir iš esmės luominė sistema pasikeis. Donas Fabricijus – paskutinis savo giminės gatopardas, tas senasis aristokratijos atstovas, kuris vertina prašmatnumą, geba įžvalgiai skirti tai, kas vertinga, madinga, tauru ir tas, kas, liaudiškai sakant, mužikiška.

Fabricijus turi meilužę, tačiau gerbia žmoną, savo neveiksniu sūnumi Paolo jis nusivylęs, o jautrioji ir santūrioji duktė Končeta laukia mylimojo pusbrolio Tankredo dėmesio, tačiau šis susižavi provincijos kylančio turtuolio dukra Andželika. Tankredas, atrodo, Fabricijui pats svarbiausias žmogus, nors sūnėnas labai kandus ir šelmiškas, jam netrūksta nuotykių dvasios, todėl kurį laiką prisideda prie Garibaldžio maištininkų, kai tuo pat metu tikrasis Fabricijaus sūnus tyli ir klusniai vykdo tėvelio paliepimus.

Iš tikrųjų knygos audinys labai neskubus. Gatopardo neperskaitysi kaip paviršutiniškai aistringo istorinio nuotykių romano apie egzotiškąją Siciliją. Toli gražu ne. Tačiau aistros ir išraiškingumo šiai knygai tikrai netrūksta, ji spinduliuoja aristokratiška pasakojimo dvasia, o neskubrūs ir mąslūs sakiniai iš esmės perteikia Salinos dinastijos aristokratijos saulėlydį, didžiules Italijos ir visos Europos permainas. Didžioji teksto dalis papasakota iš senstelėjusio dono Fabricijaus perspektyvos, kuris jautriai, ironiškai ir neslėpdamas egzistencinio liūdesio ir nerimo dėl ateities permąsto savo kaip aristokratiškosios kultūros atstovo gyvenimo pabaigą, suteikdamas svarbių akcentų italų tautiniam, išskirtinai sicilietiškojo pasaulio, dėmeniui.

Štai vienas gražiausių, mano galva, tekstinių dono Fabricijaus pamintijimų: „Miegoti, brangusis Ševalėjau, – siciliečiai trokšta miegoti ir jie visada nekęs norinčių juos pažadinti, net jeigu būtų žadinami norint įteikti pačias gražiausias dovanas; kalbant tarp mūsų, labai abejoju, kad naujosios karalystės bagaže mums būtų skirta daug dovanų. Visas siciliečių elgesys grįstas sapnais, net ir tada, kai kalbama apie žiauriausią žiaurumą: mūsų jausmingumas trokšta užmaršties, mūsų šūviai ir peilių dūriai – mirties, trokštame valingo nejudrumo, kitaip tariant, vėlgi mirties, savo tingesio, savo šerbetų su gelteklėmis arba citrinomis; iš pradžių mes susimąstę, bet tai tik tuštuma, norinti įminti nirvanos paslaptis. Iš čia mūsuose ir kyla kai kurių asmenų viršenybė, savivaliauja pusiau pabudusieji, iš čia ir garsusis siciliečių meno ir intelektualinių apraiškų vėlavimas šimtmečiu: naujienos mus traukia tik tada, kai jaučiame, kad jos jau mirusios, nebegali įpūsti gyvybingų srovių; iš čia ir neįtikėtinai šiandien – kaip mums, šiuolaikiškai – besikuriantys mitai, juos galėtume garbinti, jeigu jie  iš tiesų būtų kilę iš senovės, tačiau tai ne kas kita kaip pragaištingi bandymai sugrįžti į praeitį, taip traukiančią mus kaip tik tuo, kad yra mirusi (p. 216-217).“

Giuseppe Tomasi di Lampedusa

Kitą vertus, nors donas Fabricijus nacionalistas ir palaiko senojo pasaulio gyvavimą, tačiau kartu jis ir liūdno vaizdo riteris, tragiškas mąstytojas ir herojus, nes: „Esu senosios klasės atstovas, mane negrįžtamai paveikė Burbonų režimas, ir nors nesu prie jo prisirišęs, su juo mus sieja padorumo saitai. Priklausau tai nelemtai kartai, išgyvenančiai senųjų ir naujųjų laikų sandūrą ir abejuose besijaučiančiai nejaukiai (p. 217).“ Iš tikrųjų Lampedusai per Fabricijų pavyksta rekonstruoti prarastą aristokratiškąjį laiką ir filosofiją. Pradedant gausiomis rūmų interjero, anuometinės aristokratiškos virtuvės, maisto patiekimo, rūbų ir etikos aprašymų, kuriuos donas Farbricijus Salina nuolat vertina, tad tekstas iš esmės dokumentalus ir faktografiškas, nes Lampedusa remiasi savo aristokratiškos aplinkos patirtimi ir autentika, tad tekste nemeluojama, jis įtaigus. Akylesni skaitytojai gali mėgautis išskirtinai subtiliai perteiktomis Fabricijaus ironiškomis pasaulėžiūros formomis.

Kitas romano sluoksnis – Tankredo ir Andželikos meilės istorija, kurią donas Fabricijos projektuoja kaip kokį socialinį architektūros modelį. Stilingai perteikta Andželikos ir Tankredo „gaudynių“ po nesibaigiančias rūmų menes ir kambarius istorija byloja apie jaunatvišką erotizmą ir, žinoma, šiek tiek apie dono Fabricijaus pavydą sūnėnui, nes jis ir pats trokšta jaunučių Andželikos lūpų. Ši istorijos linija nesudėtinga, primena kostiumų melodraminį serialą, tačiau šioji istorija papasakota pagaviai ir kitoniškai iš dono Fabricijaus perspektyvos, o ne aistromis ir flirtų pulsuojančių jaunuolių.

Mane labiausiai stebino tai, kad Salinos turėjo nuosavą kunigą Pironė, pastarasis atlieka šeimos santarvės ir dievobaimingumo, dorovės palaikytojo funkciją, savitas giminės nuodėmklausys, o nuodėmes šiems didikams išsakyti periodiškai buvo nuolatos privaloma. Kunigas kaip koks nuosavas nuodėmių išpirkėjas, kišeninė bažnyčia, nuolatos važiuoja karietomis, jis taip pat kartu su didikais sukilimo metu pasitraukia į provinciją. Tačiau tikruoju metraštininku ir visų tiesų suvokėju knygoje galima laikyti don Fabricijaus šunį Bendiką, kuris itin svarbus ir mylimas šioje visoje istorijoje. Kiek apmaudu, kad iš jo donas Fabricijus vėliau pasidarys iškamšą ir dar jį laikys, kol kandžių sukapotos bus vieną dieną kaip ir visas aristokratų laikų šlamštas, kažkada buvęs nepamainoma vertybe, išmestas pro langą. Šis simboliškas intarpas su Bendiku, kuris pabaigoje išmetamas tarsi atgyja, man labai gražus, nes jis tampa viso kūrinio metafora: kas yra visa ta gatopardo istorija, jeigu ne pasibaigusio laiko iškamšos iliuzija, kad tokiais pasakojimais galima susigrąžinti prabėgusį laiką?

Knyga sodri, itališka, aristokratiška. Mąslus ir giliamintiškas pasakojimas man priminė šiek tiek Marcelio Prousto Prarasto laiko beieškant pasakojimo būdą. Manau, kad pačia bendriausia prasme knyga yra apie laiką, kaip jis keičiasi ir kas nutinka su žmonėmis, kurie bando susitaikyti su pokyčiais. Knyga apie gyvenimą ir mirtį, esminius ir kertinius egzistencinius suvokimus, netgi apie turtuolių iliuzijas, kurios iš dabarties perspektyvos atrodo, nors ir kandžios bei ironiškos, atspindinčios aristokratijos aroganciją, bet kartu ir labai melancholiškos bei liūdnos, nes visa tam lemta sužydėti ir galų gale nuvysti. Puiki ir tauri knyga, kurią delsiau perskaityti, o galiausiai patyriau nemažą malonumą skaitydamas ir pasinerdamas į gerą lietuvišką vertimą, sakinių harmoniją. Viena iš tų, kurią užvertęs pagalvoji: pabuvai išvykęs į kitą epochą ir kūnu, ir siela.

Jūsų Maištinga Siela

Geriausios 2023 metų mano perskaitytos knygos: Top 10!

Sveiki,

 

Artėjant šių metų pabaigai skubu padaryti geriausių šiais metais perskaitytų knygų ataskaitą ir rekomendacijas Jums, mielieji. 2023 metai nebuvo mano literatūriniai metai, perskaičiau rekordiškai mažai knygų, nes buvau „įkritęs“ į neskaitymo blokus, domėjausi kitomis veiklomis ir ne visada rasdavau laiko knygai. Labai ilgai skaičiau lenkų nobelistės Olgos Tokarczuk „Jokūbo knygas“ (pradėjau rugpjūtį ir baigiau vėlyvą rudenį – laiko oho-ho-ho!), tačiau juk visko ir neįmanoma perskaityti, o ir, žinoma, nereikia, nes už knygos visada yra ir kitas, asmeninis gyvenimas.

 

Visgi džiaugiuosi tam tikromis savo skaitymo tendencijomis, kurios koreliuoja ir su leidyklų pasiūlymais. Šiemet kaip niekad daug LGBTQ+ grožinės ir kokybiškos literatūros, o pagrindinės leidyklos, kurios nesibodi jos leisti yra Baltos lankos ir Kitos knygos. Taip pat išpildžiau savaip anais metais duotą pažadą skaityti daugiau lietuvių autorių grožinės literatūros, tačiau apleidau dokumentiką ir mokslinę literatūrą.

 

Bet... Viena šikna visų laukų neapšiksi!

 

Iš viso perskaityta: 27 knygos.

Užsienio autorių:  18 knygų.

Lietuvių autorių: 9 knygos.

Poezijos: 1 knyga.

 

MANO VERSTINĖS GROŽINĖS LITERATŪROS TOP 10 2023 M.!

Recenzijas perskaitysite paspaudę ant mėlynų nuorodų.

1.Douglas Stuart „Šugis Beinas“. Metų pradžioje perskaityta knyga paliko visų metų geriausios knygos savotišką šleifą. Jaudinanti škotiška socialinė istorija, menanti asmenybės tapsmą ir savęs priėmimą. Booker premija!

2.Tove Ditlevsen „Kopenhagos trilogija“. Daug kas ją spėjo suskaityti dar 2022 metais, tačiau man tik šių metų pirmojoje pusėje. Taip, tai išties įtaigus ir bauginantis romanas apie klaikias pačios rašytojos priklausomybes, o kontekste aidi Danijos besikeičiantis politinis fonas. Dar ilgai galima galvoti apie šią knygą, kuri palieka nevienareikšmišką emocinį foną.

3.Olga Tokarczuk „Jokūbo knygos“. Didžiulis šių metų skaitinys prilygo kopimui į kalnus, buvo ir šunkelių, nevisai patikusių, tačiau knyga kolosali, suteikianti neįtikėtinai daug žinių apie Vidurio Europą ir jos istorijos raidą. Nepaprasta, tačiau kartu reikia grumtis su teksto platumais, visgi ji viena įsimintiniausių šiemet. 

4. Šių metų grožinę literatūrą baigiau dar vienu Bookerio laureatu – Damon Galgut „Pažadas“. Tai išties skaidrus, poetiškas ir melancholiškas romanas, atskleidžiantis žmogaus prigimties klajones po kultūrinius ir socialinius konstruktų barjerus, prarandant žmogiškumą.

5. J. M. Coetzee „Fo“. Jau sunku įsivaizduoti metų topo be šio autoriaus, nes kasmet pasirodo po naujo romano vertimą ir jis vis dar mano mylimas autorius. „Robinzono Kruzo“ savotiškai nutildytų kontekstų rekonstrukcija, įsimenanti giliomis įžvalgomis, mįslingais kontekstais ir taupia literatūrine išmintimi.

6.Édouard Louis „Edžio Belgelio pabaiga“. LGBTQ romanas apie nelengvą asmenybės tapsmą, įsimenanti savo atjauta, brutalumu ir dėmesingumu smurto antikultūros pasekmėms.

7. Antrasis skaitytas armėnės Narine Abgaryan romanas „Simonas“ nebebuvo toks paveikus kaip anuomet „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“, tačiau atpažįstama kaukazietiška atmosfera, folkloriniai magiški niuansai, viltį ir gerumą žadinantis pasakojimas apie galimybę gyvenimo pusiaukelėje atgimti nauju žmogumi. Ir, žinoma, už pamėlynavusias Simono ausis!

8. Agota Kristof „Vakar“ – miniatiūrinis melancholiškas egzistencialistinis vengrų kilmės autorės romanas. Puikiai taupiai perteikta karo imigrantų dalia, slogi ir destruktyvi būtis ir buitis, pagrindinio veikėjo depresija. Vis laikau špygas, kad kas perleistų iš naujo trilogiją „Storas sąsiuvinis“, nes ta knyga dar stipresnė ir reikalingesnė.

9.Olga Ravn „Darbuotojai“. Šiemet sunkokai man su „Raros“ knygomis, nors pernai buvo toks geras derlius, bet be „Regos nervo“, kuri, tiesą sakant, šiek tiek nuvylė, man kur kas paveikesnė buvo Tarptautiniam Bookeriui nominuota danų rašytojos „Darbuotojai“. Tai savotiška ir netikėta literatūrinė forma išgauta mistika, peržengianti epinio pasakojimo ribas.

10.Brigitte Giraud „Gyvenk greitai“. Tik pradėjęs skaityti, beveik neabejojau, kad knyga bus prasta arba šiaip sau, o pabaigęs dar ilgai galvojau apie autorę ir jos patirtis. Goncoutų premija! Jautri, sopulinga ir kartu teikianti gydomųjų galių knyga apie tai, kaip traumos ir netektys tampa likusio gyvenimo neišsemiamu savasties šaltiniu.

MANO LIETUVIŲ AUOTORIŲ GERIAUSIŲ KNYGŲ 2023 M. TOP 5!

1.Akvilina Cicėnaitė „Anglų kalbos žodynas“. Vienareikšmiškai nustebinęs atmosferinis kelionių, klajonių ir suvokimų romanas, turintis savo formą ir idėjinę mintį. Iki šiol manau, kad tai vienas stipriausių lietuvių romanų, pasirodžiusių per pastaruosius kelerius metus. Šaunuolė autorė.

2.Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorė II“. Pas mane knyga pragulėjo beveik trejus metus, tačiau tik šią vasarą perskaičiau ir vėl atgaminau puikią teksto tėkmę, pasakojimo ritmą. Šiuo metu knygą aptarinėja nemaža dalis Europos, komercinė sėkmė suprantama ir pagirtina. Autorė fenomenali ir šiaip... Iš knygos sužinojau daug netikėtų istorinių dalykų, kurie stebino ir šokiravo.

3.Jurga Tumasonytė „Naujagimiai“. Konkuravo pas mane su Kalinauskaitės istoriniu romanu, sakyčiau, savaip lygiavertės, bet Tumasonytė labiau prieinama masėms, suprantamesnė ir jos struktūra man aiškesnė ir lengvesnė. Pamenu, kai skaičiau, tiesiog nereikėjo jokių pertraukų, viskas švaru ir gerai parašyta.

4.Danutė Kalinauskaitė „Baltieji prieš juoduosius“. Juvelyrinė literatūra, kur sakinio ritmas ir pikantiški istoriniai faktai puikiai dera su autorės pasirinkta neverkšlenimo literatūrine laikysena ir politika. Tikrai geras ir vertas kūrinys, kuris išliks dar ilgai atmintyje.

5.Virginija Kulvinskaitė „Keturi“. Maniau, šią vietą duosiu visgi Kristinai Tamulevičiūtei už 2013 debiutinę ese knygą „Pasakojimai apie vieną miestą“, tačiau perkračiau galvoje, kad visgi „Keturi“ šiek tiek gal imponavo labiau. Taupiai ir beveik skūpai parašytos istorijos-sušiai susivalgo nepretenzingai greitai ir sočiai, tačiau istorijos pasilieka ilgai, tarsi savaip prasitęstų apie jas mintijant.

Štai ir viskas. Mano skaitymo metai. Daug ko neįtraukiau ir nepaminėjau, tačiau pagaunu išlepinto skaitytojo tendenciją, kad mane vis nustebinti sunkiau ir sunkiau. Gal dėl to tie skaitymo blokai ateina? Niekada nežinosi, tačiau tikiuosi, kad kiti metai bus įdomesni ir gausesni, nors ir šių metų knygų reitinge netrūksta blizgių perliukų. Tikiuosi, kad kas nors bent vieną atsirinks dėl šio įrašo.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Kristina Sabaliauskaitė apie skaitymo kultūrą, laisvę kritiškai pačiam vertinti

 

Sveiki,

 

Tiesą sakant, vos tik pasirodė rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės straipsnis „Kultūros karai ir paliaubos: Justino Marcinkevičiaus paminklas“, jį perskaičiau, pasižymėjau vertas dėmesio teksto dalis, tačiau tik šiandien darau šį įrašą, nes gal kas praleido, gal kam pravers... Nors netrumpame ir aiškią autorės poziciją užimančiame straipsnyje gali pasirodyti, kad rašytoja atsikirtinėja ją kritikavusiems dėl J. Marcinkevičiaus vertinimo rašytojams ir pavieniams, kitą vertus, galvoju, ar aš pats to nedaryčiau, norėdamas sudėti akcentus ties savo ankstesniais pasisakymais, jeigu pakliūčiau į panašią situaciją?

 

Driokstelėjo rašytoja šiame pasisakyme kaip reikiant, tad galvojau, kaip šį tekstą, pvz., priėmė Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė ir rašytoja Birutė Jonuškaitė? Ne paslaptis, kad didelė dalis iš Lietuvos rašytojų nemėgsta K. Sabaliauskaitės dėl populiarumo, dėl tam tikrų pozicijų ir įsitikinimų, dėl dar velniai žino ko – gal dėl to, kad tolima, ne jų rate, todėl nepažinta kaip žmogus, o tą lengviau ir kritikuoti, ir teisti, ir įkąsti net tada, kai kaskart pasisakoma apie ją ar jos literatūrą su prierašu: „aš prieš ją nieko blogo neturiu, bet...“

 

Bet ne apie tai. O apie straipsnį. Jis, sakyčiau, epinis, todėl labai tikiuosi, kad likę mokyklose pedagogai, kurie neišėjo iš mokyklų, neišprotėjo protestuodami ir žeminami, nesumušti agresyvių mokinių, nepaduoti supermamyčių į teismus dėl to, kad į sūnelį pažiūrėjo ne taip, pasiims šį straipsnį ir pridės šalia analizuojamos Justinos Marcinkevičiaus kūrybos. Tai labai reikalinga, brėžiant naujajai kartai kritinio mąstymo galimybes, o ne tą surūgusią ir seną „myliu aš tėvynę, tad einu už ją numirti, nes tai herojiška“. Nieko aš nematau tame herojiško, deja. Tai tik rodo, kad žmogus gyvena suinstaliuotais idealais, lūkesčiais apie pasiaukojimą ir bla bla bla...

 

Bet ir ne apie tai dabar, o apie šią citatą, kuri man pasirodė viena esmingiausių be to, kas dar pasakyta šiame straipsnyje, analizuojant net J. Marcinkevičiaus trilogiją. Apie tai, kad viešojoje erdvėje norima, kad įsivyrautų tam tikras „Gyvulių ūkio“ efektas, kad būtų kalbama, sakoma tik „teisingi“ dalykai, tik tai, kas atitinka „normalią“ poziciją, neturint savojo matymo arba ją pasiliekant tik sau, kaip gėdingą mentalinį rudimentą. Tas pats ir su literatūros perskaitymu ir vertinimu. Politikų kišimasis labai aiškiai brėžia populizmo sparną teisingai suinstaliuotai tautai, ką ir kaip reikia galvoti apie vieną ar kitą kūrinį. Ankstesnis skandalas su Mariaus Ivaškevičiaus romanu „Žali“, kai kurios partijos įsigudrinusios brėžė degtukus raganiaus laužui ir rengė projektus atimti iš rašytojo Nacionalinę literatūros premiją, nes partizanai „Žaliuose“ pavaizduoti ne kaip didvyriai, o pernelyg buitiškai, rodo, jog kūryba tampa Pelene politikai. Mūsų kinas ilgai sirgo šia pataikūniška vienkrypte „teisingų“ didvyrių vaizdavimu. Kai kada ir literatūra tampa politikų įrankiu pritraukti prie tariamo jų teisingo požiūrio, kuris, mano galva, nė neegzistuoja.

 

Tas skandalas dėl Justino Marcinkevičiaus paminklo tik rodo iš esmės „skaldyk ir valdyk“ poziciją. Polemikos viešojoje erdvėje buvo mažai, gal nebent prof. Viktorijos Daujotytės pamintijimuose, kuri bando suvokti abi pozicijas ir nė vienos nepasmerkti. Deja, pustoniai pas mus išnykę ir tuo labai naudojasi populistiniai politikai, kurie nemažai prikišo nagus kiršindami visuomenę, kurioje, deja, šis susiskaldymas atsiranda ne tiek dėl pačių politikų trigrašio, bet daugiau dėl to, kad masėje gyvena ir kritiškai mąstančių žmonių, ir dar su „teisingais“ sovietiniais matymo ir vertinimo kriterijais. Visiems gyventi vienoje troboje yra sudėtinga, bet neturime kitos išeities. Aš laikausi to krašto, kad kiekvienas turi turėti savo santykį su kūriniu, juk tai ir yra laisvo žmogaus teisė, bet net ir tariamai laisviems kartais norisi pakontroliuoti kaip inspektoriui, ką kiti „laisvieji“ turi galvoti, manyti ir daryti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kristina Sabaliauskaitė "Petro imperatorė II"

  

Kristina Sabaliauskaitė. „Petro imperatorė II“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 336 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Antrąją Kristinos Sabaliauskaitės (g. 1974) Petro imperatorė II dilogijos dalį įsigijau gal prieš kelerius metus, kai tik pasirodė (antrasis leidimas su 32 000 tiražu). Pastaroji mano lentynoje pralaukė nemažą laiko dalį, netgi buvau pamiršęs, tad vos nenusipirkau antrosios, nes keliaujant šią vasarą norėjau ko nors atpažįstančiai įtraukiančio, kad laikas skriete skrietų belaukiant pasienių punktuose. Neslėpsiu, kad buvau ir tebesu šios dilogijos gerbėjas, dažnai seku ir džiaugiuosi rašytojos sėkme užsienyje, nes Petro imperatorė jau išversta į prancūzų, lenkų, estų, latvių, slovėnų, olandų kalbas ir visur susilaukė pavydėtinos sėkmės. Manau, mes įdomūs kaip literatūros kūrėjai Europoje, o ir pati istorinė medžiaga vakarų europiečiams patraukli šių dienų karo kontekste. Autorė ne kartą aštriai ir taikliai pasisakė, jog vakariečiams reikia nuolat kalbėti apie rusų politiką ir kultūrą ne iš romantinės pusės, kokią dažnai koks prancūzas turįs apie šią šalį.

 

Antrojoje Petro imperatorė dalyje neatsitiktinai viršelyje apverstas paveikslas. Dabar viršuje Jekaterina I-oji, kurią Petras I-asis vedė 1712 metais. Carienė gyvendama paskutines savo gyvenimo valandas toliau prisimena ir apmąsto gyvenimą su Petru. Valandomis suskirstyti skyriai nėra atsitiktiniai, nes tai autorės strategija pasakoti kartu ir apie laiką (linijinį ir ciklinį). Šįkart nedetalizuosiu knygos siužetinių niuansų, o paminėsiu, kas mane labiausiai patį nustebino ir jaudino.

 

Autorė yra minėjusi, kad knygos siužetą dėliojo pagal Jekaterinos nėštumus, kurių antrojoje knygos dalyje tikrai netrūksta. Petrui, kaip ir kiekvienam monarchui, svarbu palikti vyriškosios giminės palikuonį, tačiau neatrodo, jog jis būtų patenkintas sūnumi iš pirmosios santuokos Aleksėjumi Petrovičiumi. Tiesą sakant, mane šokiravo ir labai jaudino Petro ir sūnaus tragiški santykiai. Aleksėjus įsimylėjo finlandietę, su ja pabėga į Europą, bet galiausiai tėvo pažadų priviliotas grįžta į Rusiją ir čia jam tėvas surengia teismą. Neįtikėtina, kaip Jekaterinos balsu autorė perteikia Petro tardymą ir Aleksėjaus kankinimą, praktiškai dėl savo išdidumo jis nužudo savo sūnų t. y., ir tiesioginį sosto įpėdinį. „Ne vien nubraukė, bet ir verkė. Mačiau, kad ašaros sruvo, žvakę belaikant, nors gedulo ir nevilkėjo. Manau, gailėjo savęs. Po šitiekos metų kartu galėjau atspėti, ką jis galvoja: iki paskutinės akimirkos turbūt jautėsi esąs Abraomas, aukojantis sūnų ant savo tikėjimo nauja, geresne Rusija, aukuro. Rusija jam buvo kaip Dievas: pradžia, pabaiga, priemonė, tikslas ir visa ko prasmė. Tik štai joks Viešpaties angelas neatskrido ir nesulaikė jo rankos, prieš perpjaunant gerklę nelaimėliui Izaokui (p. 222-223).“ Jau ką vien reiškia Aleksėjaus palaikų tvaikas ir jų pavaizduotas tvarkymas, krintantys vašku priklijuoti paties tėvo išlupinėti nagai ir kirčiais nuo plakimo išdraskyta pūvanti nugara...

 

Dar labiau stebino Petro, kurį Jekaterina vadina Piteriu, žiaurus elgesys su to meto politiniu elitu. Atrodo, didieji karai jau laimėti, švedai taip pat aprimo, tačiau Petras kraugeriškai elgiasi pačioje Rusijoje, tarsi bandytų visus įbauginti jį gerbti. Iš vienos pusės jis modernizavo Rusiją, įkūrė Peterburgą, į šalį atvežė nuostabiausių to meto meno šedevrų, tačiau pats atsidūręs Vakarų pasaulyje elgiasi kaip paskutinis barbaras. Įspūdingai aprašyti rusų armijos siautėjimai, keliaujant po Europą, tad Jekaterina, turėjusi vokišką auklėjimą, mokėjo kur kas labiau laviruoti tarp vakariečių politikų nei susireikšminęs Petras, kurio retorika ir elgesys grįsti galia, grasinimais ir smurtu.

 

Vienas žiauriausių Petro susidorojimų buvo su Mari Hamilton, kuriai buvo nukirsta galva, o Petras ją pakėlęs prie visų egzekuciją mačiusiųjų ir pabučiavęs, vėliau liepęs užkonservuoti spirite kaip, beje, ir vieną iš Jekaterinos meilužių galvų. Atrodo, viešosios bausmės turėjo įbauginti liaudį, o labiausiai Petro dešiniąsias rankas, kad neišduotų, įskaitant ir slaptą Jekaterinos mylimąjį Aleksandrą Menšikovą (1673-1729), dėl kurio carienė ne kartą rizikavo prieš Petrą, kad išsuktų jį nuo teismų ir kankinimų. „Ir Willemo Monso galvą – kur nors pagarbiai ir toliau nuo akių, jokio kapo juk jis, deja, neturėjo. Kadangi buvo stiklainyje, tai sekretorius, Makarovas, liepė gabenti ten, kur visi stiklainiai su spiritu – į Kunstkameros rūmus. Tad atsidūrė geroje kompanijoje, greta Mary Hamilton galvos – juk ji Viliui kažkada net patiko... Dar ten buvo mūsų prancūzų milžino iškamša, Nikolos Žiganto – tam pasimirus, Piteris liepė jį iškimšti, kaip didelį krokodilą (p. 324).“

Kristina Sabaliauskaitė

 

Štai ką sako Petras Jekaterinai, kai šioji pareikalavo prievartautojo Villebois galvos ant trinkos: „Gi vis vien nebesi skaistuolė, pamiršk... nekreipk dėmesio... Nu, nori va, štai, ateik, permylėsiu pats tave, kad viską pamirštum. Būsi ir vėl kaip nauja (p. 268).“ Turint galvoje, kad Petras Jekaterinai už neištikimybę, kurios ji nepripažino, vos nesurengė tokio paties teismo kaip ir savo nukankintam sūnui. Kitą vertus, Jekaterinos galia išaugusi, nors ir bijo savo vyro, visas politinis elitas ir net Petro armija, palaiko ją. Kristina Sabaliauskaitė perteikia Jekaterinos vidines būsenas, ypač jos slogios po nesėkmingų nėštumų ar neišgyvenusių vaikų laidotuvių. Kitą vertus, romane ne kartą akcentuojama, jog Jekaterina vienintelė, kuri gali perkalbėti Piterį nusiraminti ir elgtis teisingai, deja, ne visada. Ūmaus smurtinio būdo Petras ne kartą „užvažiuodavo“ Jekaterinai ir įtraukdavo ją besilaukiančią į pavojingas keliones ir nuotykius. Tai prieštaringa, turint galvoje, kad Petras norėjo vyriškos lyties palikuonių.

 

Paskutinieji gyvenimo metais be Piterio Jekaterinai gana slogūs. Net nežinojau, jog į ją mėginta pasikėsinti, tad gyvendama didžiulėje baimėje daug gėrė, storėjo ir dėl to, kaip ir Piteris, susirgo. Įdomi ir Piterio ligos istorija, carą pražudė besaikis alkoholizmas ir bėdos su inkstais bei šlapimu. Pati autorė yra minėjusi, jog priešingai nei Silva Rerum, šiai dilogijai apstu medžiagos, dar ir tokios įdomios, kad net stebina ne tik lietuvius, bet ir Vakarų Europos skaitytojus. Dažnai kalbant apie šį istorinį romaną, brėžiami nūdienos Rusijos žmonių kultūros ir politikos punktyrai, darant išvadą, kad ne daug kas pasikeitę, tad, manau, knyga nesunkiai surezonuos su Putino Rusija. Dažnam rusui gyvybiškai svarbu idealizuoti savo šalį, deja, dažnai niekingomis pergalėmis, karais ir smurtu, ar tai būtų šeimos institucija, ar politinė arena.

 

Kalbant apie knygos leksiką, kuri yra specifinė ir labai tinkanti Jekaterinai, kuri nemokėjo rašyti ir skaityti, išreikšti. Visi tiek rusiški keiksmažodžiai, slavizmai ir vertalai pateisinami, nes tai būdas kurti Jekaterinos savitą balsą per literatūrą, tačiau šįkart į akis krito pasitaikantys klišiniai Jekaterinos filosofiniai apibendrinimai. „Ir kruvinas troškimas išlikti. Perkąsti gerklę kitam, kol neperkando tau. Bet kartu tampi apnuodytas: tampa apnuodyta kiekviena kovai už išlikimą išeikvota minutė. Nebegyveni, tik kovoji (p. 277).“ Atrodo, jog tie apmąstymai labiau pačios autorės permąstymas apie Jekaterinos likimą ir būdą, nei pačios Jekaterinos balsas, o tokių epizodų knygoje išties nemažai, ir nežinau, ar jie pritinka pačios Jekaterinos mintijimui, ar ne. Bet kokiu atveju, romanas parašytas ritmiškai aistringai, jis kupinas stebinančių ir šokiruojančių istorinių faktų, kurie literatūrinėje formoje įgauna ir nuotykių polėkio, ir tampa istorijos pamokomis. Tiek pirmojoje, tiek antrojoje dalyje išlaikomas stilius, ritmas ir nesibaigianti smurtinė kultūra, ant kurios, galima teigti, buvo pastatyta klasikinė Rusijos didybė. Knyga veikia visapusiškai: ir jusles, ir žinias, ir kalbą. Manau, ji puiki.

 

Jūsų Maištinga Siela