Knyga: Giuseppe Tomasi di Lampedusa "Gatopardas"

 

Giuseppe Tomasi di Lampedusa. „Gatopardas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2024. – p. 352.

Sveiki, skaitytojai,

Apie garsųjį italų vienos knygos autorių Giuseppe Tomasi di Lampedusa (1896–1957) pirmąkart išgirdau viename Kristinos Sabaliauskaitės interviu, kuriame ji dalijosi savo geriausiomis gyvenimo knygomis. Pasimiršo. O pasirodo, kad šio rašytojo knyga į lietuvių kalbą išversta Algimanto Vaišnoro dar giliu sovietmečiu, 1963 metais, pakartotas to paties vertėjo leidimas 2007 metais, o abu variantai vadinosi Leopardas. Antrąkart knygos vertimu rūpinosi Lina Gaučytė, kuri pasitelkė ir papildomus knygos tekstus, įskaitant ir autoriaus įsūnio Gioacchino Lanza Tomasi nemažą įžanginį žodį apie „paklydusias“ teksto dalis ir jam žinomus knygos rašymo kontekstus, tad galima sakyti, kad Gatopardas (ital. Il Gattopardo) yra tikriausiai tiksliausias variantas, parengtas pagal jau visus viešai žinomus Lampedusos tekstinius variantus.

Internete daug diskusijų sukėlė Gatopardo pavadinimo variantas, tačiau knygos pradžioje gana išsamiai paaiškinama, kad toks gyvūnas italų kultūroje neegzistuoja, jis tėra hibridinis-mitinis-fikcinis aristokratijos ženklas (pavaizduotas ant knygos viršelio), turintis panašumų su leopardu. Autorius pristatomas kaip Sicilijos didikas, Palmos hercogas, Lampedusos kunigaikštis, kuris pasakoja apie XIX a. antrosios pusės kunigaikštį doną Fabricijų Saliną ir jo šeimą. Istorija prasideda 1860-aisiais, Italijai neramiais laikais, kai iš esmės Giuseppe Garibaldi vienydamas ir jungdamas vietines kunigaikštytes užima su raudonmarškiniais Siciliją ir Neapolį, o po metų įkuria Italijos karalystę. Tuo metu Sicilija kartu su vaizduojamais Salinomis buvo prancūzų Burbonų dinastijos įtakoje, tačiau netrukus šalies geopolitinė, politinė ir iš esmės luominė sistema pasikeis. Donas Fabricijus – paskutinis savo giminės gatopardas, tas senasis aristokratijos atstovas, kuris vertina prašmatnumą, geba įžvalgiai skirti tai, kas vertinga, madinga, tauru ir tas, kas, liaudiškai sakant, mužikiška.

Fabricijus turi meilužę, tačiau gerbia žmoną, savo neveiksniu sūnumi Paolo jis nusivylęs, o jautrioji ir santūrioji duktė Končeta laukia mylimojo pusbrolio Tankredo dėmesio, tačiau šis susižavi provincijos kylančio turtuolio dukra Andželika. Tankredas, atrodo, Fabricijui pats svarbiausias žmogus, nors sūnėnas labai kandus ir šelmiškas, jam netrūksta nuotykių dvasios, todėl kurį laiką prisideda prie Garibaldžio maištininkų, kai tuo pat metu tikrasis Fabricijaus sūnus tyli ir klusniai vykdo tėvelio paliepimus.

Iš tikrųjų knygos audinys labai neskubus. Gatopardo neperskaitysi kaip paviršutiniškai aistringo istorinio nuotykių romano apie egzotiškąją Siciliją. Toli gražu ne. Tačiau aistros ir išraiškingumo šiai knygai tikrai netrūksta, ji spinduliuoja aristokratiška pasakojimo dvasia, o neskubrūs ir mąslūs sakiniai iš esmės perteikia Salinos dinastijos aristokratijos saulėlydį, didžiules Italijos ir visos Europos permainas. Didžioji teksto dalis papasakota iš senstelėjusio dono Fabricijaus perspektyvos, kuris jautriai, ironiškai ir neslėpdamas egzistencinio liūdesio ir nerimo dėl ateities permąsto savo kaip aristokratiškosios kultūros atstovo gyvenimo pabaigą, suteikdamas svarbių akcentų italų tautiniam, išskirtinai sicilietiškojo pasaulio, dėmeniui.

Štai vienas gražiausių, mano galva, tekstinių dono Fabricijaus pamintijimų: „Miegoti, brangusis Ševalėjau, – siciliečiai trokšta miegoti ir jie visada nekęs norinčių juos pažadinti, net jeigu būtų žadinami norint įteikti pačias gražiausias dovanas; kalbant tarp mūsų, labai abejoju, kad naujosios karalystės bagaže mums būtų skirta daug dovanų. Visas siciliečių elgesys grįstas sapnais, net ir tada, kai kalbama apie žiauriausią žiaurumą: mūsų jausmingumas trokšta užmaršties, mūsų šūviai ir peilių dūriai – mirties, trokštame valingo nejudrumo, kitaip tariant, vėlgi mirties, savo tingesio, savo šerbetų su gelteklėmis arba citrinomis; iš pradžių mes susimąstę, bet tai tik tuštuma, norinti įminti nirvanos paslaptis. Iš čia mūsuose ir kyla kai kurių asmenų viršenybė, savivaliauja pusiau pabudusieji, iš čia ir garsusis siciliečių meno ir intelektualinių apraiškų vėlavimas šimtmečiu: naujienos mus traukia tik tada, kai jaučiame, kad jos jau mirusios, nebegali įpūsti gyvybingų srovių; iš čia ir neįtikėtinai šiandien – kaip mums, šiuolaikiškai – besikuriantys mitai, juos galėtume garbinti, jeigu jie  iš tiesų būtų kilę iš senovės, tačiau tai ne kas kita kaip pragaištingi bandymai sugrįžti į praeitį, taip traukiančią mus kaip tik tuo, kad yra mirusi (p. 216-217).“

Giuseppe Tomasi di Lampedusa

Kitą vertus, nors donas Fabricijus nacionalistas ir palaiko senojo pasaulio gyvavimą, tačiau kartu jis ir liūdno vaizdo riteris, tragiškas mąstytojas ir herojus, nes: „Esu senosios klasės atstovas, mane negrįžtamai paveikė Burbonų režimas, ir nors nesu prie jo prisirišęs, su juo mus sieja padorumo saitai. Priklausau tai nelemtai kartai, išgyvenančiai senųjų ir naujųjų laikų sandūrą ir abejuose besijaučiančiai nejaukiai (p. 217).“ Iš tikrųjų Lampedusai per Fabricijų pavyksta rekonstruoti prarastą aristokratiškąjį laiką ir filosofiją. Pradedant gausiomis rūmų interjero, anuometinės aristokratiškos virtuvės, maisto patiekimo, rūbų ir etikos aprašymų, kuriuos donas Farbricijus Salina nuolat vertina, tad tekstas iš esmės dokumentalus ir faktografiškas, nes Lampedusa remiasi savo aristokratiškos aplinkos patirtimi ir autentika, tad tekste nemeluojama, jis įtaigus. Akylesni skaitytojai gali mėgautis išskirtinai subtiliai perteiktomis Fabricijaus ironiškomis pasaulėžiūros formomis.

Kitas romano sluoksnis – Tankredo ir Andželikos meilės istorija, kurią donas Fabricijos projektuoja kaip kokį socialinį architektūros modelį. Stilingai perteikta Andželikos ir Tankredo „gaudynių“ po nesibaigiančias rūmų menes ir kambarius istorija byloja apie jaunatvišką erotizmą ir, žinoma, šiek tiek apie dono Fabricijaus pavydą sūnėnui, nes jis ir pats trokšta jaunučių Andželikos lūpų. Ši istorijos linija nesudėtinga, primena kostiumų melodraminį serialą, tačiau šioji istorija papasakota pagaviai ir kitoniškai iš dono Fabricijaus perspektyvos, o ne aistromis ir flirtų pulsuojančių jaunuolių.

Mane labiausiai stebino tai, kad Salinos turėjo nuosavą kunigą Pironė, pastarasis atlieka šeimos santarvės ir dievobaimingumo, dorovės palaikytojo funkciją, savitas giminės nuodėmklausys, o nuodėmes šiems didikams išsakyti periodiškai buvo nuolatos privaloma. Kunigas kaip koks nuosavas nuodėmių išpirkėjas, kišeninė bažnyčia, nuolatos važiuoja karietomis, jis taip pat kartu su didikais sukilimo metu pasitraukia į provinciją. Tačiau tikruoju metraštininku ir visų tiesų suvokėju knygoje galima laikyti don Fabricijaus šunį Bendiką, kuris itin svarbus ir mylimas šioje visoje istorijoje. Kiek apmaudu, kad iš jo donas Fabricijus vėliau pasidarys iškamšą ir dar jį laikys, kol kandžių sukapotos bus vieną dieną kaip ir visas aristokratų laikų šlamštas, kažkada buvęs nepamainoma vertybe, išmestas pro langą. Šis simboliškas intarpas su Bendiku, kuris pabaigoje išmetamas tarsi atgyja, man labai gražus, nes jis tampa viso kūrinio metafora: kas yra visa ta gatopardo istorija, jeigu ne pasibaigusio laiko iškamšos iliuzija, kad tokiais pasakojimais galima susigrąžinti prabėgusį laiką?

Knyga sodri, itališka, aristokratiška. Mąslus ir giliamintiškas pasakojimas man priminė šiek tiek Marcelio Prousto Prarasto laiko beieškant pasakojimo būdą. Manau, kad pačia bendriausia prasme knyga yra apie laiką, kaip jis keičiasi ir kas nutinka su žmonėmis, kurie bando susitaikyti su pokyčiais. Knyga apie gyvenimą ir mirtį, esminius ir kertinius egzistencinius suvokimus, netgi apie turtuolių iliuzijas, kurios iš dabarties perspektyvos atrodo, nors ir kandžios bei ironiškos, atspindinčios aristokratijos aroganciją, bet kartu ir labai melancholiškos bei liūdnos, nes visa tam lemta sužydėti ir galų gale nuvysti. Puiki ir tauri knyga, kurią delsiau perskaityti, o galiausiai patyriau nemažą malonumą skaitydamas ir pasinerdamas į gerą lietuvišką vertimą, sakinių harmoniją. Viena iš tų, kurią užvertęs pagalvoji: pabuvai išvykęs į kitą epochą ir kūnu, ir siela.

Jūsų Maištinga Siela

Hiperbolė, vinilinė plokštelė "Pamiršk mane" (1991), knygos Gatopardas, Raudonio gatvė, Prakeiktos žudikės, Jurga Šeduikytė, Žurnalas "Nemunas"

 

*

Hiperbolės vinilinė plokštelė „Pamiršk mane“, išleista 1991 m., yra reikšmingas lietuviško roko istorijos artefaktas. Tai geriausių grupės dainų rinkinys, pasirodęs svarbiu Lietuvos istorijos momentu – po nepriklausomybės atkūrimo, ir tapo vienu pirmųjų lietuviško roko įrašų, išleistų nepriklausomoje Lietuvoje. Plokštelėje skamba tokie hitai kaip „Pamiršk mane“, „Sugrįžk“ ir „Aš dar dainuosiu“, kurie yra tapę lietuviško roko klasika. Šis įrašas taip pat žymi „Zona Records“, vienos pirmųjų nepriklausomų įrašų kompanijų Lietuvoje, pradžią, ir yra svarbus dokumentas, liudijantis to meto lietuviško roko scenos raidą.

**

Roberto Bolaño rinkinys „Prakeiktos žudikės“ jo kūryboje atlieka svarbų vaidmenį, nes atskleidžia rašytojo polinkį į marginalų, atstumtųjų pasaulį, kuriame susipina smurtas, nusivylimas ir desperacija. Šios novelės, kaip ir didieji jo romanai, nagrinėja tamsiąsias žmogaus prigimties puses, atskleidžia Lotynų Amerikos visuomenės problemas ir nepaliaujamą literatūrinį eksperimentavimą. Knyga, kupina netikėtų siužeto posūkių, siurrealistinių vaizdų ir poetiškos kalbos, parodo Bolaño gebėjimą sukurti savitą ir įtaigų literatūrinį pasaulį, kuriame realybė susipina su fikcija.

***

Shuang Xuetao romanas „Raudonio gatvė“ atskleidžia šiuolaikinės Kinijos visuomenės prieštaravimus ir socialinę atskirtį per intymias ir dažnai tamsias veikėjų patirtis. Autorius meistriškai vaizduoja pramoninio Šenjango miesto nykumą ir jo gyventojų, įstrigusių tarp praeities ir dabarties, likimus. Romane gvildenamos tokios temos kaip prarasta jaunystė, nostalgija, socialinė nelygybė ir individo kova su modernizacijos keliamais iššūkiais. Xuetao subtiliai pina asmenines istorijas su platesniu visuomeniniu kontekstu, kurdamas įtaigų ir niūroką portretą Kinijos, kuri patiria greitus ekonominius pokyčius, tačiau kartu susiduria su egzistencinėmis ir moralinėmis dilemomis. „Raudonio gatvė“ yra ne tik kronika apie materialinę gerovę siekiančią visuomenę, bet ir gilus žvilgsnis į žmonių vidinį pasaulį, kuriame susiduria viltis ir nusivylimas.

****

Giuseppe Tomasi di Lampedusa romanas „Gatopardas“ (it. Il Gattopardo) yra ne tik istorinis pasakojimas, bet ir gili meditacija apie laiką, pokyčius ir aristokratijos nykimą. Romane vaizduojamas XIX a. vidurio Sicilijos visuomenės perėjimas nuo feodalinės aristokratijos prie naujos, buržuazinės tvarkos. Don Fabrizio Corbera, Salinos princas, simbolizuoja senąją tvarką, kuri negali prisitaikyti prie Garibaldžio suvienytos Italijos. Šis romanas yra istorinis pasakojimas apie Italijos suvienijimą, kuris atskleidžia, kaip keitėsi visuomenė ir kaip senosios tradicijos nyko.

„Gatopardas“ yra gilus mąstymas apie laiko tėkmę ir neišvengiamą visų dalykų nykimą. Princas Salina suvokia, kad jo pasaulis nyksta, ir jis priima šį faktą su tam tikru stoicizmu. „Gatopardas“ nagrinėja praradimo, tradicijų nykimo ir naujo pasaulio gimimą. Lampedusa sukūrė įtaigų ir niuansuotą aristokratijos portretą, atskleisdamas jos stiprybes ir silpnybes. Princas Salina yra sudėtingas personažas, kuris yra ir didingas, ir tragiškas. Ši knyga taip pat nagrinėja etiką, šeimos pasididžiavimą ir viltis dėl ateities.

„Gatopardas“ yra laikomas vienu didžiausių XX a. Italijos romanų. Jo stilius yra turtingas ir poetiškas, o jo temos yra universalios ir laikui nepavaldžios. Giuseppe Tomasi di Lampedusa meistriškai sukuria įtikinamą ir autentišką pasaulį. Apibendrinant, „Leopardas“ yra daugiau nei tik istorinis romanas. Tai gilus ir elegiškas mąstymas apie laiką, pokyčius ir žmogaus prigimtį.

*****

Žurnalas „Nemunas“ Lietuvai reikšmingas kaip ilgametis kultūros ir meno leidinys, leidžiamas nuo 1967 m. Kaune. Per savo gyvavimo laikotarpį, nepaisant politinių ir socialinių permainų, „Nemunas“ išliko svarbiu intelektualinės minties ir kūrybinės raiškos forumu, kuriame buvo publikuojami žymiausių Lietuvos rašytojų, poetų, menininkų kūriniai, literatūros kritikos straipsniai, kultūros apžvalgos. Jis atliko svarbų vaidmenį formuojant ir palaikant tautinę savimonę, skatinant kultūrinį dialogą ir pristatant lietuvių kultūrą pasauliui. „Nemunas“ yra neatsiejama Lietuvos kultūros istorijos dalis, liudijanti šalies intelektualinį ir meninį gyvybingumą.

Maištinga Siela

Laikraštis "Šiaurės Atėnai", knygos "Gatopardas", "Moneta ir labirintas", žurnalas "Nemunas"

 

Sveiki,

 

Paprastai neperku „Šiaurės Atėnų“, bet pravartau kokiame prekybos centre. Vis prisimenu vaizdus, kaip šio leidinio redaktorė Giedrė Kazlauskaitė važiuoja Vilniaus centre ant dviračio, vilkėdama sportines spalvotas tampres. Šįkart tiek daug mažų jos apžvalgų apie paauglių ir suaugusiųjų literatūrą, kad ėmiau ir nusipirkau! Suskaičiau visus vienu prisėdimu ir suabejojau, ar man beverta rašyta ilgas recenzijas ir knygų apžvalgas, kai galima šitaip paprastai ir lakoniškai keliais sakiniais nusakyti vieną knygos aspektą ir duoti užuominą – patiko ar nepatiko, verta ar neverta skaityti.

 

P. S. Suintrigavo Virginijos Kulvinskaitės pristatomos trumposios prozos knygos.

 

Maištinga Siela