Knyga: Giuseppe Tomasi di Lampedusa "Gatopardas"

 

Giuseppe Tomasi di Lampedusa. „Gatopardas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2024. – p. 352.

Sveiki, skaitytojai,

Apie garsųjį italų vienos knygos autorių Giuseppe Tomasi di Lampedusa (1896–1957) pirmąkart išgirdau viename Kristinos Sabaliauskaitės interviu, kuriame ji dalijosi savo geriausiomis gyvenimo knygomis. Pasimiršo. O pasirodo, kad šio rašytojo knyga į lietuvių kalbą išversta Algimanto Vaišnoro dar giliu sovietmečiu, 1963 metais, pakartotas to paties vertėjo leidimas 2007 metais, o abu variantai vadinosi Leopardas. Antrąkart knygos vertimu rūpinosi Lina Gaučytė, kuri pasitelkė ir papildomus knygos tekstus, įskaitant ir autoriaus įsūnio Gioacchino Lanza Tomasi nemažą įžanginį žodį apie „paklydusias“ teksto dalis ir jam žinomus knygos rašymo kontekstus, tad galima sakyti, kad Gatopardas (ital. Il Gattopardo) yra tikriausiai tiksliausias variantas, parengtas pagal jau visus viešai žinomus Lampedusos tekstinius variantus.

Internete daug diskusijų sukėlė Gatopardo pavadinimo variantas, tačiau knygos pradžioje gana išsamiai paaiškinama, kad toks gyvūnas italų kultūroje neegzistuoja, jis tėra hibridinis-mitinis-fikcinis aristokratijos ženklas (pavaizduotas ant knygos viršelio), turintis panašumų su leopardu. Autorius pristatomas kaip Sicilijos didikas, Palmos hercogas, Lampedusos kunigaikštis, kuris pasakoja apie XIX a. antrosios pusės kunigaikštį doną Fabricijų Saliną ir jo šeimą. Istorija prasideda 1860-aisiais, Italijai neramiais laikais, kai iš esmės Giuseppe Garibaldi vienydamas ir jungdamas vietines kunigaikštytes užima su raudonmarškiniais Siciliją ir Neapolį, o po metų įkuria Italijos karalystę. Tuo metu Sicilija kartu su vaizduojamais Salinomis buvo prancūzų Burbonų dinastijos įtakoje, tačiau netrukus šalies geopolitinė, politinė ir iš esmės luominė sistema pasikeis. Donas Fabricijus – paskutinis savo giminės gatopardas, tas senasis aristokratijos atstovas, kuris vertina prašmatnumą, geba įžvalgiai skirti tai, kas vertinga, madinga, tauru ir tas, kas, liaudiškai sakant, mužikiška.

Fabricijus turi meilužę, tačiau gerbia žmoną, savo neveiksniu sūnumi Paolo jis nusivylęs, o jautrioji ir santūrioji duktė Končeta laukia mylimojo pusbrolio Tankredo dėmesio, tačiau šis susižavi provincijos kylančio turtuolio dukra Andželika. Tankredas, atrodo, Fabricijui pats svarbiausias žmogus, nors sūnėnas labai kandus ir šelmiškas, jam netrūksta nuotykių dvasios, todėl kurį laiką prisideda prie Garibaldžio maištininkų, kai tuo pat metu tikrasis Fabricijaus sūnus tyli ir klusniai vykdo tėvelio paliepimus.

Iš tikrųjų knygos audinys labai neskubus. Gatopardo neperskaitysi kaip paviršutiniškai aistringo istorinio nuotykių romano apie egzotiškąją Siciliją. Toli gražu ne. Tačiau aistros ir išraiškingumo šiai knygai tikrai netrūksta, ji spinduliuoja aristokratiška pasakojimo dvasia, o neskubrūs ir mąslūs sakiniai iš esmės perteikia Salinos dinastijos aristokratijos saulėlydį, didžiules Italijos ir visos Europos permainas. Didžioji teksto dalis papasakota iš senstelėjusio dono Fabricijaus perspektyvos, kuris jautriai, ironiškai ir neslėpdamas egzistencinio liūdesio ir nerimo dėl ateities permąsto savo kaip aristokratiškosios kultūros atstovo gyvenimo pabaigą, suteikdamas svarbių akcentų italų tautiniam, išskirtinai sicilietiškojo pasaulio, dėmeniui.

Štai vienas gražiausių, mano galva, tekstinių dono Fabricijaus pamintijimų: „Miegoti, brangusis Ševalėjau, – siciliečiai trokšta miegoti ir jie visada nekęs norinčių juos pažadinti, net jeigu būtų žadinami norint įteikti pačias gražiausias dovanas; kalbant tarp mūsų, labai abejoju, kad naujosios karalystės bagaže mums būtų skirta daug dovanų. Visas siciliečių elgesys grįstas sapnais, net ir tada, kai kalbama apie žiauriausią žiaurumą: mūsų jausmingumas trokšta užmaršties, mūsų šūviai ir peilių dūriai – mirties, trokštame valingo nejudrumo, kitaip tariant, vėlgi mirties, savo tingesio, savo šerbetų su gelteklėmis arba citrinomis; iš pradžių mes susimąstę, bet tai tik tuštuma, norinti įminti nirvanos paslaptis. Iš čia mūsuose ir kyla kai kurių asmenų viršenybė, savivaliauja pusiau pabudusieji, iš čia ir garsusis siciliečių meno ir intelektualinių apraiškų vėlavimas šimtmečiu: naujienos mus traukia tik tada, kai jaučiame, kad jos jau mirusios, nebegali įpūsti gyvybingų srovių; iš čia ir neįtikėtinai šiandien – kaip mums, šiuolaikiškai – besikuriantys mitai, juos galėtume garbinti, jeigu jie  iš tiesų būtų kilę iš senovės, tačiau tai ne kas kita kaip pragaištingi bandymai sugrįžti į praeitį, taip traukiančią mus kaip tik tuo, kad yra mirusi (p. 216-217).“

Giuseppe Tomasi di Lampedusa

Kitą vertus, nors donas Fabricijus nacionalistas ir palaiko senojo pasaulio gyvavimą, tačiau kartu jis ir liūdno vaizdo riteris, tragiškas mąstytojas ir herojus, nes: „Esu senosios klasės atstovas, mane negrįžtamai paveikė Burbonų režimas, ir nors nesu prie jo prisirišęs, su juo mus sieja padorumo saitai. Priklausau tai nelemtai kartai, išgyvenančiai senųjų ir naujųjų laikų sandūrą ir abejuose besijaučiančiai nejaukiai (p. 217).“ Iš tikrųjų Lampedusai per Fabricijų pavyksta rekonstruoti prarastą aristokratiškąjį laiką ir filosofiją. Pradedant gausiomis rūmų interjero, anuometinės aristokratiškos virtuvės, maisto patiekimo, rūbų ir etikos aprašymų, kuriuos donas Farbricijus Salina nuolat vertina, tad tekstas iš esmės dokumentalus ir faktografiškas, nes Lampedusa remiasi savo aristokratiškos aplinkos patirtimi ir autentika, tad tekste nemeluojama, jis įtaigus. Akylesni skaitytojai gali mėgautis išskirtinai subtiliai perteiktomis Fabricijaus ironiškomis pasaulėžiūros formomis.

Kitas romano sluoksnis – Tankredo ir Andželikos meilės istorija, kurią donas Fabricijos projektuoja kaip kokį socialinį architektūros modelį. Stilingai perteikta Andželikos ir Tankredo „gaudynių“ po nesibaigiančias rūmų menes ir kambarius istorija byloja apie jaunatvišką erotizmą ir, žinoma, šiek tiek apie dono Fabricijaus pavydą sūnėnui, nes jis ir pats trokšta jaunučių Andželikos lūpų. Ši istorijos linija nesudėtinga, primena kostiumų melodraminį serialą, tačiau šioji istorija papasakota pagaviai ir kitoniškai iš dono Fabricijaus perspektyvos, o ne aistromis ir flirtų pulsuojančių jaunuolių.

Mane labiausiai stebino tai, kad Salinos turėjo nuosavą kunigą Pironė, pastarasis atlieka šeimos santarvės ir dievobaimingumo, dorovės palaikytojo funkciją, savitas giminės nuodėmklausys, o nuodėmes šiems didikams išsakyti periodiškai buvo nuolatos privaloma. Kunigas kaip koks nuosavas nuodėmių išpirkėjas, kišeninė bažnyčia, nuolatos važiuoja karietomis, jis taip pat kartu su didikais sukilimo metu pasitraukia į provinciją. Tačiau tikruoju metraštininku ir visų tiesų suvokėju knygoje galima laikyti don Fabricijaus šunį Bendiką, kuris itin svarbus ir mylimas šioje visoje istorijoje. Kiek apmaudu, kad iš jo donas Fabricijus vėliau pasidarys iškamšą ir dar jį laikys, kol kandžių sukapotos bus vieną dieną kaip ir visas aristokratų laikų šlamštas, kažkada buvęs nepamainoma vertybe, išmestas pro langą. Šis simboliškas intarpas su Bendiku, kuris pabaigoje išmetamas tarsi atgyja, man labai gražus, nes jis tampa viso kūrinio metafora: kas yra visa ta gatopardo istorija, jeigu ne pasibaigusio laiko iškamšos iliuzija, kad tokiais pasakojimais galima susigrąžinti prabėgusį laiką?

Knyga sodri, itališka, aristokratiška. Mąslus ir giliamintiškas pasakojimas man priminė šiek tiek Marcelio Prousto Prarasto laiko beieškant pasakojimo būdą. Manau, kad pačia bendriausia prasme knyga yra apie laiką, kaip jis keičiasi ir kas nutinka su žmonėmis, kurie bando susitaikyti su pokyčiais. Knyga apie gyvenimą ir mirtį, esminius ir kertinius egzistencinius suvokimus, netgi apie turtuolių iliuzijas, kurios iš dabarties perspektyvos atrodo, nors ir kandžios bei ironiškos, atspindinčios aristokratijos aroganciją, bet kartu ir labai melancholiškos bei liūdnos, nes visa tam lemta sužydėti ir galų gale nuvysti. Puiki ir tauri knyga, kurią delsiau perskaityti, o galiausiai patyriau nemažą malonumą skaitydamas ir pasinerdamas į gerą lietuvišką vertimą, sakinių harmoniją. Viena iš tų, kurią užvertęs pagalvoji: pabuvai išvykęs į kitą epochą ir kūnu, ir siela.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alessandro Baricco "Jaunoji nuotaka"

Alessandro Baricco „Jaunoji nuotaka“. – Vilnius: Tyto alba, 2016.

Sveiki, brangūs skaitytojai, 

Jau tikriausiai pastebėjote, kad labai mėgstu italų rašytoją Alessandro Baricco. Kol kas skaičiau jo romanus, parašytus iki 2000 metų, ir jie išties kėlė nepaprastą žavesį. Romanas Jaunoji nuotaka (ital. La Sposa Giovane) yra vienas naujausių šio rašytojo kūrinių, neseniai išverstas į lietuvių kalbą. Apskritai Lietuvoje sklando tokios nuomonės ir gandai, kad paskutinieji A. Baricco kūriniai yra kur kas silpnesni ir palyginus su tokiais jo kūriniais kaip Aistrų pilis, City ir Jūra vandenynas, jie praradę pasakojimo skaidrumą ir gilumo įspūdį. Tiesą sakant, sunku tuo patikėti, tad nusprendžiau pats perskaityti naujausią kūrinį ir įvertinti, kaip A. Baricco kuria šiomis dienomis ir kokios temos jį domina.

Jaunoji nuotaka išties nustebina A. Baricco kūrybos kontekste. Visų pirma romaną norisi pavadinti erotine literatūra, nes knyga pulsuoja erotinėmis fantazijomis, gal net erotine fantastika. Šiek tiek netikėta iš grakštus ir subtilaus A. Baricco, tačiau, jeigu prisiminsite ankstesnius jo kūrinius, juose taip pat esama poetizuotų keistenybių – kanibalizmas, jausmų eliminavimas ir t. t. Pirmajame knygos plane, kitaip sakant, paviršiuje skaitytojas mato nenuginčijamai gaivališkus erotines keistenybes, kurie nepaiso nei amžiaus cenzo, nei lyties, nei tuo labiau giminystės ryšių. Tiesą sakant, literatūroje, kaip ir gyvenime, nieko čia naujo lyg ir nėra bei stebinti nebeturėtų – lesbietiškas seksas, seksas su Sūnumi, šiek tiek su Tėvu, šiek tiek su Dukra, šiek tiek su Motina. Atrodo, kad to seksualinio prado knygoje būtų daug, tačiau jis kažin kaip pasislepia, „susigeria“ po mistifikavimu ir labiau skaitytoją jaudina ne tiek erotinės scenos, bet tas kirbantis klausimas – o kas po viso tuo slepiasi? Ar A. Baricco kuria romaną, kuris žongliruoja kažin kokiomis moralinėmis normomis? Bando provokuoti ir sąmoningai dirginti skaitytoją? Kad ir kokios bebūtų tos seksualinės scenos, skaitytoją neapleidžia abejonės, jog autorius kažką sumanęs ir visa tai tėra sudedamoji paslapties dalies. Štai taip šį kūniškų geidulių pažinties kelionę bando paaiškinti knygos veikėjai: „...galime vargti, kiek tik norime, ieškodami rafinuočiausių ar dirbtiniausių paaiškinimų, tačiau mūsų visų kilmė ugnimi išdeginta kūnuose – ar tai būtų širdies kliauda, ar nepadoriai geidulingas grožis, ar brutalus aistros objektas“ (p. 120). Taigi, visgi žmonės iš prigimties yra geidulingi. 

 Rašytojas Alessandro Baricco.

Siužetinė linija gana paprasta. Mistifikuota istorija apie amžinai laukiančią jaunąją nuotaką. Apskritai A. Baricco mėgsta XX amžiau pradžią, tad ir šiame romane juntamai atkuriami pirmieji šio amžiaus dešimtmečiai – pirmieji automobiliai, pampų Argentinoje apgyvendinimas, ilgos kelionės po Europą, o išvis labiausiai laikmetį kuria aristokratiškas gyvenimas ir tarno Modesto pozicija. Iš esmės aplinka suręsta kaip pas snobus britus ir kiek primena serialo Dauntono abatija bei K. Ishiguro romano Dienos likučiai tarnų ir šeimininkų preciziškumą. Tai knygai suteikia prabangos ir elegancijos, o istorijai – aristokratiškumo. Autorius kruopščiai mistifikuoja kiekvieną siužetinę liniją, netgi veikėjų dialogai tampa metaforiški, pilni neatskleistos paslapties, tačiau viską gaubia keistos šeimynos ceremonijų vienodumas. Regis, svarbiausia išlaikyti besikartojančius veiksmus, kurie pasireiškia kaip gyvastingumo, klestėjimo ir saugumo garantas, todėl Nuotaka savaime savo būvimu ima griauti nusistovėjusią tvarką. Būtent pasikartojimų ritualas, o ne erotika tampa kertiniu šios istorijos akmeniu ir tuo pačiu raktu į istorijos žavesį. Kol per didžiąją kūrinio dalį autorius leidžia mums spėlioti ir stebėti snobiškus šeimos pusryčius, galiausiai kūrinio pabaigoje kartu su Nuotaka mes išmokstame pasikartojimo stebuklo, kuris tampa gyvenimo pratęsimo pamokomis.

A. Baricco kaip visada rūpi ne tik siužetinė linija, bet ir kūrinio kompozicija. Neretai jis pasirenka keletą siužetinių linijų, tačiau Jaunoji nuotaka labiau konstruojama per pasakojimo pobūdžio žaismę. Būtent pasakotojas užima reikšmingą jungtį tarp rašytojo, kuris rašo knygą apie Jaunąją nuotaką ir pačios Jaunosios nuotakos istorijos. Tai tarsi knyga knygoje, o tai sukuria kūrinio gilumo įspūdį. Knygos pirmojoje pusėje pasakotojas apskritai nesuvokiamas, jis ima staiga kalbėti pirmuoju asmeniu kitų veikėjų lūpomis, todėl atrodo, kad istoriją kuria patys veikėjai, tačiau tik vėliau paaiškėja, jog pasakotojo nesvarumas yra pakrikusio rašytojo balsas. Neretai gali pasirodyti, kad A. Baricco atvirai ironizuoja savo paties rašymo principus, nes rašytojas rašantis apie Nuotaką nemažai filosofuoja apie teksto atsiradimo procesus bei apskritai apie kūrybą. Tiesą sakant, šis manevras nėra naujas literatūroje ir kiek atrodo kaip senos idėjos perdirbimas pagal A. Baricco, kitą vertus, jeigu jo nebūtų ir liktų vien istorija apie Nuotaką, knyga atrodytų išties prėska.

Jaunoji nuotaka, sako, yra A. Baricco sugrįžimas prie jo ankstesnių „stipriųjų“ kūrinių. Galimas daiktas, kad tame yra nemažai tiesos, tačiau tenka pripažinti, kad lyginant su City, Aistrų pilys ar Jūra Vandenynas, ši knyga, kad ir kokia gera bebūtų, nepalieka kažin kokio atviro ir gaivališko praverto sielos peizažo, kur herojai susidūrę su savo prigimtimi ir sunkiai kovoję, ilsisi skaitytojo ranka užverstoje knygoje. Šis romanas nesukėlė tokios nostalgijos, kažin kokios sunkiai nusakomo egzistencinio sopulio, kad vieną dieną dar tikrai atsiversi šią knygą ir skaitysi tą nuostabų pasaulį iš naujo. Jaunoji nuotaka atrodo pirmųjų autoriaus romanų kontekste šiek tiek suplokštėjusi, tačiau vis dar siūlanti puikų A. Baricco pasakojimo stilių, kur kone magiško realizmo prieskoniais apibarstytas siužetas eina kartu su žaisminga kūrinio fabula. Tiesą sakant, knyga nenuvilianti, tačiau, mano akimis, neprilygsta pirmiesiems autoriaus romanams.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alessandro Baricco "City"

Alessandro Baricco „City“. – Vilnius: Alma littera, 2002.

Sveiki, skaitytojai,

Jau gerokai apleidau kažkada leistą Alma littera nuostabią knygų serija Dvidešimto aukso amžiau fondas, kurią beveik surinkau, tik perskaityti niekaip nepavyksta, mat vis iššoka naujos knygos, nauji horizontai, nauji pasauliai. Su puikiuoju italų rašytojų Alessandro Baricco susipažinau pirmiausia perskaitęs jo puikų romaną Aistrų pilys, prieš keletą metų – Jūra vandenynas. Po Jūra vandenynas praktiškai neabejojau, kad sugrįšiu prie šio autoriaus, nes jį skaitant apima kažkoks keistas magiškas jausmas, kad rankoje laikai nepaprastą knygą, kuri dreskia egzistencijos siūles ir nuneša tave į paralelinę realybę, kur melancholija tampa tiršta būties sudedamoji dalis. Sunku nusakyti šį jausmą žodžiais, nes tiek, kiek esu skaitęs literatūros, nė vienas autorius nėra tokio kitoniško jausmo suteikęs.

Jo romanas City ilgokai pratūnojo mano namų bibliotekoje, tiesiog keistai laukiau, buvau paveiktas įvairių internetinių komentarų, kad šioji autoriaus knyga kur kas silpnesnė, ne tokia sodri pasakojimu ir kad ją apskritai sunku skaityti. (Štai taip mane veikia visokios internetinės rašliavos ir padrikos replikos – stabdo, paralyžiuoja, neleidžia džiaugtis maloniais atradimais. City neabejotinai yra A. Baricco knyga, parašyta tokiu pat puikiai subrandinto vyno stiliumi). 

City knyga siūlo pasinerti į kelių siužetų pasakojimą. Nors daug kas šioje knygoje akcentuoja vesterną, tačiau kur kas daugiau vietos pasakojime užima istorija apie vaiką genijų Gouldą. Tiesą sakant, kartais atrodo, kad pasakojimas kažkoks bejausmis ir Gouldas neturi jausmų arba yra antiagnostinis veikėjas, nelinkęs į pasaulio analizę, nuobodžiai vaikšto į paskaitas, tačiau nereflektuoja potyrių, kalba trumpais sakiniais ir nė kiek neprimena genijaus. Priešingai – vaikas, kuris negali panešti genijaus etiketės, tarsi pripažinimas tampa našta, priešu, atėmusiu jam vaikystę ir džiaugsmą. Jis nuolat eina prie mokyklos, retkarčiais galvoja apie Nobelį, stebi mokinius, tačiau su jais nedraugauja, pats yra izoliuotas genijaus statuso aptvare ir bendrauja tik su išgalvotais draugais – milžinu Dyzeliu ir nebyliu Pumerangu. A. Baricco sukuria personažo galybę ir gelmę kažką neapčiuopiamai eliminuodamas ir pridėdamas sveiku protu nesuvaldomą aistrą, galgi net talentą būti etikete. Boksininkas Laris trokšta tapti pasaulio čempionu, generolas bendrauja su sūnumi tik telefonu ir keistuolė „auklė“ Šatsi Šel, kuri trokšta leistis su Gouldu į pasaulį geltonų gyvenamuoju autobusiuku, bet nuolat rašo vesterną.

 Rašytojas Alessandro Baricco.

Knygos veikėjai turi begalės aistrų, kaip ir ankstesniuose autoriaus romanuose, jų biografijos išgaunamos per ypatingą jų charakterių žodinę tapybą, akcentuojant jų trūkumus, demoniškas kančias kaip privalumus, poetizuojant, todėl nuolat atrodo, kad Gouldas, Šatsi, Laris, generolas, futbolo treneris ir vesterno veikėjai balansuoja ant beprotybės slenksčio. Įdomu ir tai, kad jie beviltiškai pakantūs vienas kitų beprotybėms ir aistroms, silpnybėms, todėl jų „draugystė“ ir dialogai, kurių romane gana daug, atšlieja veikėjus kaip atskirus kosminius darinius, tarp jų nuolatos veriasi beviltiška praraja, nutrūkę žmogiškieji ryšiai, kitaip sakant, kiekvienas veikėjas kovoja su savo gyvenimu, todėl tampa uždari citadelėje, uždarame savo vidiniame mieste. Iš esmės ši veikėjų pozicija siejasi ir su knygos pavadinimu „Miestas“, veikėjai yra savo lūkesčių ir beprotybės vergai, tačiau ir pati romano struktūra, pereinantys atskiri siužetiniai pasakojimai komponuojami kaip atskiri kvartalai.

Šioje knygoje taip pat neprarandamas melancholijos natos. Apskritai melancholija A. Baricco romane tampa žodžių muzika. Tai vienas iš tų rašytojų, kuriam be galo svarbi sakinių ir minčių vibracijos dermė, kuri išsiplečia į daugiasluoksnį pasakojimą, ir kuris primena ilgą muzikinį kūrinį. Autorius turi absoliučią pasakojimo klausą ir gebėjimą pasakoti, to nesunaikina net Ingos Tuliševskaitės vertimas į lietuvių kalbą. Sunkoka palyginti pasakojimą su Jūra vandenynas, tačiau įtariu, kad būtent toji knyga mūsų skaitytojams turėtų patikti labiausiai, kadangi City visgi kiek kitoks pasakojimas, jis uždaro veikėjus, todėl mėgautis tenka ne jų sodriais charakteriais, tačiau jų beprotybe ir A. Baricco pasakojimo konstrukcija. Vesternas papasakotas magiško realizmo principu – dykumos apleistas miestelis, kuriame 34 metus neteka laikas, primena vaiduoklių miestą, tačiau toks tas vesternas, jame visada turi nuaidėti lemtingas šūvis, šūvis nuaidi ir rašantiems šį romaną. City yra kūrinys siūlantis dar ir kūrinį savyje, šios pasakojimo gijos tik iš pažiūros neturi nieko bendra, tačiau netrukus įsitikinama, kad dar ir kaip turi – analogiška vesterno ir pamišėlių mąstysenos konstrukcija leidžia išgaubti logiškus veikėjų veiksmus ir pasaulio suvokimą, todėl pats knygos smagumas yra iš nuotolio žiūrėti ir stebėti veikėjų žaidimą, kaip ne veikėjai valdo savo likimą, bet užprogramuota tam tikri teksto, šiuo atveju miesto, kaip dieviškosios matricos programa.

Šiaip ar taip City nuostabus romanas. Gal ne pats mėgstamiausias, tačiau patyriau ir vėl nuostabią A. Baricco gebėjimą pasakoti istoriją taip, lyg ji būtų vienintelė ir paskutinė šioje Žemėje. 

Jūsų Maištinga Siela