Knyga: Alessandro Baricco "Abelis"

 

Alessandro Baricco. „Abelis“ – Vilnius: Tyto alba, 2024. – p. 168.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jau kuris laikas pagalvodavau, kodėl niekas nebeleidžia naujų italų rašytojo Alessandro Baricco (g. 1958) knygų. Pastarasis autorius buvo itin populiarus Lietuvoje, išversta dešimtis jo knygų, bet kurį laiką skendėjo tyla. Visai neseniai leidykla Tyto alba perleido Jūra vandenynas, vieną mėgstamiausių mano autoriaus romanų, matyt, neatsitiktinai, o labiau strategiškai, paruošdama ir primindama jau iš dalies ir pristatydama naujajai skaitytojų kartai, kas toks A. Baricco bei jo literatūra. Pasirodo, pats autorius buvo pristabdęs arklius ir paskutinį romaną, kuris neseniai išėjo lietuviškai Abelis (ital. Abel), rašė itin neskubėdamas, užtruko net aštuonerius metus. Apie tą tylos pauzę ir neskubėjimą autorius davė netgi interviu lietuviškai spaudai, galite pasiskaityti Audriaus Ožalo interviu „Rašytojas Alessandro Baricco: dabarties pasaulį geriausiai padeda suprasti televizijos serialai.“ Na, o pačią knygą iš italų į lietuvių kalbą išvertė Igna Tuliševskaitė.

 

Mano paties santykis su A. Baricco ypatingas, nors ir nėra vienodas. Ankstyvieji jo kūriniai Aistrų pilys, Jūra vandenynas, City, Be kraujo buvo patys mėgstamiausi kūriniai, kurie atėjo į mano skaitytojo rankas pačiu laiku ir formavo literatūrinį skonį. Vėlyvieji kūriniai Jaunoji nuotaka, Emausas, Ponas Gvynas nebuvo tokie įstabūs ir stulbinantys kaip pirmieji. Tiesa, turiu kiek kitokį santykį ir su pasaulyje autorių išgarsinusiu romanu Šilkas. Juo taip pat nesu itin sužavėtas. Tiesą sakant, nenorėjau kelti jokių lūkesčių Abeliui, tačiau visgi tikėjausi vienaip ar kitaip susigrąžinti jau išnykusį ir atmintin nuėjusį A. Baricco knyginį pasaulį, deja, tikriausiai to padaryti nebeįmanoma, kaip ir, tarkim, su Salman Rushdie knygomis ar kitomis, kurios kadaise lengvai nustebindavo mane kaip skaitytoją.

 

Naujausias romanas Abelis turi paantraštę metafizinis vesternas. Taip jau nutiko, kad Abelį griebiau skaityti iškart po amerikiečių rašytojo Cormac McCharty romano Kraujo meridianas, o pastarasis dvelkė tikromis vesterno dulkėmis. Tiesa, pačiam Bariccui vesterno žanras, o tiksliau jo panaudota imitacija nėra naujas dalykas. Jis labai žavisi šiuo pasauliu ir žanru, tikriausiai buvo paveiktas senųjų kino filmų, todėl Abelis, Be kraujo ir man labiausiai iš trijulės patikęs City turi pretenzijų į vesterno pasaulį. Metafizinis? Savaip, kiek pats Baricco kuria savitą metafizinį pasaulį, t. y. pagrindinį veikėją Abelį Krou, kuris turi įgimtą ir žmogiškąsias ribas peržengiantį gebėjimą intuityviai šaudyti ir visada pataikyti, todėl savaip apdovanotas galiomis. Šį gebėjimą veikėjas jaučia iš virpulio, kuris padiktuoja, kada jam paspausti ginklo gaiduką, kad kulka tiksliai nuskrietų ten, kur reikia. Apskritai A. Baricco šiame romane pernelyg nesikeičia, laikosi savo programos kalbėti niuansuotai pabrėžiant kokią nors išskirtinai ryškų veikėjo gebėjimą, kuris dažniausiai tampa socialinės aplinkos pripažinimo požymiu ir drauge prakeiksmu pačiam veikėjui. Tereikia prisiminti, pavyzdžiui, stebuklingai talentingai grojantį Novečentą ar lemputes skaičiuojantį poną Gvyną iš ankstesniųjų Baricco romanų. Jo veikėjai utriruoti savo maniakiška talento dovana, o Abelis, žinoma, šaudymu.

 

Abelio gyvenimas primena Laukinių Vakarų tipinį vaikų-laukinukų likimą. Puiki raitelė ir gražuolė motina palieka vaikus, tėvas taip pat dingsta, senelis išjoja į Rytus ir vyriausiasis Abelis palydi brolius ir seserį į skirtingas pasaulio puses. Lilit, Džošua, Samuelis... Visi šeimos vaikai pavadinti Senojo Testamento vardais, turi savo veiklos sritis, likimą, programą. Visgi autorius išvengia tiesmuko Biblijos perfrazavimo, jis romane pateikia aliuzijų, tačiau atsisako plėtoti tipinę brolžuldystės istoriją, šioje istorijoje nelieka vietos Kainui ar kaip nors kitaip atpažįstamų Biblijos motyvų. Užuot kūręs intertekstualumą, autorius susitelkia į vesterno ir folklorinio bei Laukinių Vakarų kultūrines sąsajas, primenančias labiau Q. Tarantino filmo koloritą. Aklas Mokytojas mokina šaudymo meno ir gyvenimiškos filosofijos niekuo neabejojantį Abelį, tačiau tas pats Abelis yra užmezgęs romaną su Aleliuja, paslaptinga miestelio moterimi. Pastaroji turi sąsajų su dakotais, tose vietose gyvenančiais indėnais, kitaip sakant, baltųjų priešais vesterno laikais. Knygoje taip pat pasirodo atokiai gyvenanti ragana, kuri atlieka pranašės funkciją ir pasako Abeliui abstrakčią filosofinę mintį, jog šis dar nėra gimęs, o gims, kai iš tikrųjų numirs. Tiesą sakant, A. Baricco romane veikėjai nuolat kalbasi hiperbolizuotomis abstrakčiomis frazėmis, kurios atrodo labai eklektiškos, jeigu turėsime galvoje, kad vesterno pasaulio žmonės jokie filosofai, o veikiau primityvoki praktikai, trokštantys nuotykių ir stengiantys išgyventi.

Alessandro Baricco

 

Romane veikia senųjų filosofų idėjos, ypač Aristotelio. Abelis nuolat skaito filosofines knygas savo aklam Mokytojui, pats susigundo filosofų mintimis ir jo nedaloma tikrovė ima svyruoti, štai kodėl jis praranda ir pistolero, t. y. gebančio meistriškai šaudyti gebėjimą, nes jis įsileidžia abejonę, kurią dar labiau bando sustiprinti sugulovė Aleliuja, sakydama, kad Abelis mirs nuo kulkos, kadangi visi pistolerai anksčiau ar vėliau miršta nuo jos. Abelį sužavi idėja, jog viskas šioje visatoje jau nulemta iš anksto, netgi mūsų visų žaizdos, kurios dar tik prasivers, jau glūdi iš pažiūros sveikame kūne. Gelbėdamas su seserimi ir broliais motiną iš kartuvių, Abelis gauna kulką, tiesa, mes taip ir nesužinome iš ko, mirtis kaip lemtis iki galo romane išlieka neatskleista paslaptimi.

 

Mane viena labiausiai jaudinančių knygoje temų buvo tėvų ir vaikų santykiai. Po daugel metų vis tiek visi broliai ir sesuo Lilit ryžtasi gelbėti motiną, nors lyg ir turėtų jausti jai nuoskaudą, nes ji juos visus paliko likimo valioje. Tačiau vaikai dėkingi už suteiktą gyvybę ir nuoskaudomis negrindžia savo pareigos suteikti ir motinai gyvybę, t. y. išgelbėti nuo mirties bausmės. „Gal vaikystėje nedarome nieko kito, kaip tik išsižadame savęs, kad išgelbėtume savo motiną. Priprantam prie tų pražūtingų namų, kol galiausiai jie tampa mieli. Svarstau, ar dabar taip jaučiuosi. Bet neturiu laiko suprasti (p. 150).“ Vienas labiausiai žavinčių A. Baricco gebėjimų yra iš esmės užčiuopti ir keliais sakiniais apibendrinti veikėjų pasirinkimus, o sakinį nugludinti iki sentencijų, kurias galima cituoti kaip pavienes.

 

Kita vertus, romanas, lyginant su, pvz., City, atrodo neišplėtotas ir pernelyg fragmentiškas. Autorius akivaizdžiai nori tausoti žodį, sujungti istoriją maišydamas laiko sekas, tačiau daugelis dalykų lieka nelabai aiškūs, sutrūkinėję, neišspręsti. Galbūt būta pernelyg pasitikima skaitytojo sąmone ir vaizduote, kad viskas savaime susijungs į vientisą istoriją, tačiau man pasirodė, kad knygoje pernelyg palikta daug palaidų galų, pavyzdžiui, neišspręsta Aleliujos ir Abelio istorija (sužinojo, kad ji turi ryšių su indėnais, ir ką?), ragana pasako, jog Abelis turi gimti iš naujo (ir tik tokia raganos viso romano funkcija?), neatskleisti iki galo Abelio ir motinos santykiai ir pan., o vesterno pasaulis dekoratyvus ir stereotipinis. Nesakyčiau, kad Abelis mane kaip kūrinys sužavėjo, manau, autorius toliau plėtoja savo vėlyvųjų romanų vidutiniškas ištarmes ir pasakojimo techniką, kuri linkusi atsikartoti, sakyčiau, nebesukuria visuminės pasakojamosios istorijos didybės, trūksta ambicijų. Iš kitos pusės, bet juk tai A. Baricco, jis ištikimas savo unikaliam poetiniam stiliui, kuris, sakyčiau, yra bene stipriausias romano Abelis dėmuo, todėl verta skaityti vien dėl jo.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alessandro Baricco "City"

Alessandro Baricco „City“. – Vilnius: Alma littera, 2002.

Sveiki, skaitytojai,

Jau gerokai apleidau kažkada leistą Alma littera nuostabią knygų serija Dvidešimto aukso amžiau fondas, kurią beveik surinkau, tik perskaityti niekaip nepavyksta, mat vis iššoka naujos knygos, nauji horizontai, nauji pasauliai. Su puikiuoju italų rašytojų Alessandro Baricco susipažinau pirmiausia perskaitęs jo puikų romaną Aistrų pilys, prieš keletą metų – Jūra vandenynas. Po Jūra vandenynas praktiškai neabejojau, kad sugrįšiu prie šio autoriaus, nes jį skaitant apima kažkoks keistas magiškas jausmas, kad rankoje laikai nepaprastą knygą, kuri dreskia egzistencijos siūles ir nuneša tave į paralelinę realybę, kur melancholija tampa tiršta būties sudedamoji dalis. Sunku nusakyti šį jausmą žodžiais, nes tiek, kiek esu skaitęs literatūros, nė vienas autorius nėra tokio kitoniško jausmo suteikęs.

Jo romanas City ilgokai pratūnojo mano namų bibliotekoje, tiesiog keistai laukiau, buvau paveiktas įvairių internetinių komentarų, kad šioji autoriaus knyga kur kas silpnesnė, ne tokia sodri pasakojimu ir kad ją apskritai sunku skaityti. (Štai taip mane veikia visokios internetinės rašliavos ir padrikos replikos – stabdo, paralyžiuoja, neleidžia džiaugtis maloniais atradimais. City neabejotinai yra A. Baricco knyga, parašyta tokiu pat puikiai subrandinto vyno stiliumi). 

City knyga siūlo pasinerti į kelių siužetų pasakojimą. Nors daug kas šioje knygoje akcentuoja vesterną, tačiau kur kas daugiau vietos pasakojime užima istorija apie vaiką genijų Gouldą. Tiesą sakant, kartais atrodo, kad pasakojimas kažkoks bejausmis ir Gouldas neturi jausmų arba yra antiagnostinis veikėjas, nelinkęs į pasaulio analizę, nuobodžiai vaikšto į paskaitas, tačiau nereflektuoja potyrių, kalba trumpais sakiniais ir nė kiek neprimena genijaus. Priešingai – vaikas, kuris negali panešti genijaus etiketės, tarsi pripažinimas tampa našta, priešu, atėmusiu jam vaikystę ir džiaugsmą. Jis nuolat eina prie mokyklos, retkarčiais galvoja apie Nobelį, stebi mokinius, tačiau su jais nedraugauja, pats yra izoliuotas genijaus statuso aptvare ir bendrauja tik su išgalvotais draugais – milžinu Dyzeliu ir nebyliu Pumerangu. A. Baricco sukuria personažo galybę ir gelmę kažką neapčiuopiamai eliminuodamas ir pridėdamas sveiku protu nesuvaldomą aistrą, galgi net talentą būti etikete. Boksininkas Laris trokšta tapti pasaulio čempionu, generolas bendrauja su sūnumi tik telefonu ir keistuolė „auklė“ Šatsi Šel, kuri trokšta leistis su Gouldu į pasaulį geltonų gyvenamuoju autobusiuku, bet nuolat rašo vesterną.

 Rašytojas Alessandro Baricco.

Knygos veikėjai turi begalės aistrų, kaip ir ankstesniuose autoriaus romanuose, jų biografijos išgaunamos per ypatingą jų charakterių žodinę tapybą, akcentuojant jų trūkumus, demoniškas kančias kaip privalumus, poetizuojant, todėl nuolat atrodo, kad Gouldas, Šatsi, Laris, generolas, futbolo treneris ir vesterno veikėjai balansuoja ant beprotybės slenksčio. Įdomu ir tai, kad jie beviltiškai pakantūs vienas kitų beprotybėms ir aistroms, silpnybėms, todėl jų „draugystė“ ir dialogai, kurių romane gana daug, atšlieja veikėjus kaip atskirus kosminius darinius, tarp jų nuolatos veriasi beviltiška praraja, nutrūkę žmogiškieji ryšiai, kitaip sakant, kiekvienas veikėjas kovoja su savo gyvenimu, todėl tampa uždari citadelėje, uždarame savo vidiniame mieste. Iš esmės ši veikėjų pozicija siejasi ir su knygos pavadinimu „Miestas“, veikėjai yra savo lūkesčių ir beprotybės vergai, tačiau ir pati romano struktūra, pereinantys atskiri siužetiniai pasakojimai komponuojami kaip atskiri kvartalai.

Šioje knygoje taip pat neprarandamas melancholijos natos. Apskritai melancholija A. Baricco romane tampa žodžių muzika. Tai vienas iš tų rašytojų, kuriam be galo svarbi sakinių ir minčių vibracijos dermė, kuri išsiplečia į daugiasluoksnį pasakojimą, ir kuris primena ilgą muzikinį kūrinį. Autorius turi absoliučią pasakojimo klausą ir gebėjimą pasakoti, to nesunaikina net Ingos Tuliševskaitės vertimas į lietuvių kalbą. Sunkoka palyginti pasakojimą su Jūra vandenynas, tačiau įtariu, kad būtent toji knyga mūsų skaitytojams turėtų patikti labiausiai, kadangi City visgi kiek kitoks pasakojimas, jis uždaro veikėjus, todėl mėgautis tenka ne jų sodriais charakteriais, tačiau jų beprotybe ir A. Baricco pasakojimo konstrukcija. Vesternas papasakotas magiško realizmo principu – dykumos apleistas miestelis, kuriame 34 metus neteka laikas, primena vaiduoklių miestą, tačiau toks tas vesternas, jame visada turi nuaidėti lemtingas šūvis, šūvis nuaidi ir rašantiems šį romaną. City yra kūrinys siūlantis dar ir kūrinį savyje, šios pasakojimo gijos tik iš pažiūros neturi nieko bendra, tačiau netrukus įsitikinama, kad dar ir kaip turi – analogiška vesterno ir pamišėlių mąstysenos konstrukcija leidžia išgaubti logiškus veikėjų veiksmus ir pasaulio suvokimą, todėl pats knygos smagumas yra iš nuotolio žiūrėti ir stebėti veikėjų žaidimą, kaip ne veikėjai valdo savo likimą, bet užprogramuota tam tikri teksto, šiuo atveju miesto, kaip dieviškosios matricos programa.

Šiaip ar taip City nuostabus romanas. Gal ne pats mėgstamiausias, tačiau patyriau ir vėl nuostabią A. Baricco gebėjimą pasakoti istoriją taip, lyg ji būtų vienintelė ir paskutinė šioje Žemėje. 

Jūsų Maištinga Siela