Knyga: Alessandro Baricco "Abelis"

 

Alessandro Baricco. „Abelis“ – Vilnius: Tyto alba, 2024. – p. 168.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jau kuris laikas pagalvodavau, kodėl niekas nebeleidžia naujų italų rašytojo Alessandro Baricco (g. 1958) knygų. Pastarasis autorius buvo itin populiarus Lietuvoje, išversta dešimtis jo knygų, bet kurį laiką skendėjo tyla. Visai neseniai leidykla Tyto alba perleido Jūra vandenynas, vieną mėgstamiausių mano autoriaus romanų, matyt, neatsitiktinai, o labiau strategiškai, paruošdama ir primindama jau iš dalies ir pristatydama naujajai skaitytojų kartai, kas toks A. Baricco bei jo literatūra. Pasirodo, pats autorius buvo pristabdęs arklius ir paskutinį romaną, kuris neseniai išėjo lietuviškai Abelis (ital. Abel), rašė itin neskubėdamas, užtruko net aštuonerius metus. Apie tą tylos pauzę ir neskubėjimą autorius davė netgi interviu lietuviškai spaudai, galite pasiskaityti Audriaus Ožalo interviu „Rašytojas Alessandro Baricco: dabarties pasaulį geriausiai padeda suprasti televizijos serialai.“ Na, o pačią knygą iš italų į lietuvių kalbą išvertė Igna Tuliševskaitė.

 

Mano paties santykis su A. Baricco ypatingas, nors ir nėra vienodas. Ankstyvieji jo kūriniai Aistrų pilys, Jūra vandenynas, City, Be kraujo buvo patys mėgstamiausi kūriniai, kurie atėjo į mano skaitytojo rankas pačiu laiku ir formavo literatūrinį skonį. Vėlyvieji kūriniai Jaunoji nuotaka, Emausas, Ponas Gvynas nebuvo tokie įstabūs ir stulbinantys kaip pirmieji. Tiesa, turiu kiek kitokį santykį ir su pasaulyje autorių išgarsinusiu romanu Šilkas. Juo taip pat nesu itin sužavėtas. Tiesą sakant, nenorėjau kelti jokių lūkesčių Abeliui, tačiau visgi tikėjausi vienaip ar kitaip susigrąžinti jau išnykusį ir atmintin nuėjusį A. Baricco knyginį pasaulį, deja, tikriausiai to padaryti nebeįmanoma, kaip ir, tarkim, su Salman Rushdie knygomis ar kitomis, kurios kadaise lengvai nustebindavo mane kaip skaitytoją.

 

Naujausias romanas Abelis turi paantraštę metafizinis vesternas. Taip jau nutiko, kad Abelį griebiau skaityti iškart po amerikiečių rašytojo Cormac McCharty romano Kraujo meridianas, o pastarasis dvelkė tikromis vesterno dulkėmis. Tiesa, pačiam Bariccui vesterno žanras, o tiksliau jo panaudota imitacija nėra naujas dalykas. Jis labai žavisi šiuo pasauliu ir žanru, tikriausiai buvo paveiktas senųjų kino filmų, todėl Abelis, Be kraujo ir man labiausiai iš trijulės patikęs City turi pretenzijų į vesterno pasaulį. Metafizinis? Savaip, kiek pats Baricco kuria savitą metafizinį pasaulį, t. y. pagrindinį veikėją Abelį Krou, kuris turi įgimtą ir žmogiškąsias ribas peržengiantį gebėjimą intuityviai šaudyti ir visada pataikyti, todėl savaip apdovanotas galiomis. Šį gebėjimą veikėjas jaučia iš virpulio, kuris padiktuoja, kada jam paspausti ginklo gaiduką, kad kulka tiksliai nuskrietų ten, kur reikia. Apskritai A. Baricco šiame romane pernelyg nesikeičia, laikosi savo programos kalbėti niuansuotai pabrėžiant kokią nors išskirtinai ryškų veikėjo gebėjimą, kuris dažniausiai tampa socialinės aplinkos pripažinimo požymiu ir drauge prakeiksmu pačiam veikėjui. Tereikia prisiminti, pavyzdžiui, stebuklingai talentingai grojantį Novečentą ar lemputes skaičiuojantį poną Gvyną iš ankstesniųjų Baricco romanų. Jo veikėjai utriruoti savo maniakiška talento dovana, o Abelis, žinoma, šaudymu.

 

Abelio gyvenimas primena Laukinių Vakarų tipinį vaikų-laukinukų likimą. Puiki raitelė ir gražuolė motina palieka vaikus, tėvas taip pat dingsta, senelis išjoja į Rytus ir vyriausiasis Abelis palydi brolius ir seserį į skirtingas pasaulio puses. Lilit, Džošua, Samuelis... Visi šeimos vaikai pavadinti Senojo Testamento vardais, turi savo veiklos sritis, likimą, programą. Visgi autorius išvengia tiesmuko Biblijos perfrazavimo, jis romane pateikia aliuzijų, tačiau atsisako plėtoti tipinę brolžuldystės istoriją, šioje istorijoje nelieka vietos Kainui ar kaip nors kitaip atpažįstamų Biblijos motyvų. Užuot kūręs intertekstualumą, autorius susitelkia į vesterno ir folklorinio bei Laukinių Vakarų kultūrines sąsajas, primenančias labiau Q. Tarantino filmo koloritą. Aklas Mokytojas mokina šaudymo meno ir gyvenimiškos filosofijos niekuo neabejojantį Abelį, tačiau tas pats Abelis yra užmezgęs romaną su Aleliuja, paslaptinga miestelio moterimi. Pastaroji turi sąsajų su dakotais, tose vietose gyvenančiais indėnais, kitaip sakant, baltųjų priešais vesterno laikais. Knygoje taip pat pasirodo atokiai gyvenanti ragana, kuri atlieka pranašės funkciją ir pasako Abeliui abstrakčią filosofinę mintį, jog šis dar nėra gimęs, o gims, kai iš tikrųjų numirs. Tiesą sakant, A. Baricco romane veikėjai nuolat kalbasi hiperbolizuotomis abstrakčiomis frazėmis, kurios atrodo labai eklektiškos, jeigu turėsime galvoje, kad vesterno pasaulio žmonės jokie filosofai, o veikiau primityvoki praktikai, trokštantys nuotykių ir stengiantys išgyventi.

Alessandro Baricco

 

Romane veikia senųjų filosofų idėjos, ypač Aristotelio. Abelis nuolat skaito filosofines knygas savo aklam Mokytojui, pats susigundo filosofų mintimis ir jo nedaloma tikrovė ima svyruoti, štai kodėl jis praranda ir pistolero, t. y. gebančio meistriškai šaudyti gebėjimą, nes jis įsileidžia abejonę, kurią dar labiau bando sustiprinti sugulovė Aleliuja, sakydama, kad Abelis mirs nuo kulkos, kadangi visi pistolerai anksčiau ar vėliau miršta nuo jos. Abelį sužavi idėja, jog viskas šioje visatoje jau nulemta iš anksto, netgi mūsų visų žaizdos, kurios dar tik prasivers, jau glūdi iš pažiūros sveikame kūne. Gelbėdamas su seserimi ir broliais motiną iš kartuvių, Abelis gauna kulką, tiesa, mes taip ir nesužinome iš ko, mirtis kaip lemtis iki galo romane išlieka neatskleista paslaptimi.

 

Mane viena labiausiai jaudinančių knygoje temų buvo tėvų ir vaikų santykiai. Po daugel metų vis tiek visi broliai ir sesuo Lilit ryžtasi gelbėti motiną, nors lyg ir turėtų jausti jai nuoskaudą, nes ji juos visus paliko likimo valioje. Tačiau vaikai dėkingi už suteiktą gyvybę ir nuoskaudomis negrindžia savo pareigos suteikti ir motinai gyvybę, t. y. išgelbėti nuo mirties bausmės. „Gal vaikystėje nedarome nieko kito, kaip tik išsižadame savęs, kad išgelbėtume savo motiną. Priprantam prie tų pražūtingų namų, kol galiausiai jie tampa mieli. Svarstau, ar dabar taip jaučiuosi. Bet neturiu laiko suprasti (p. 150).“ Vienas labiausiai žavinčių A. Baricco gebėjimų yra iš esmės užčiuopti ir keliais sakiniais apibendrinti veikėjų pasirinkimus, o sakinį nugludinti iki sentencijų, kurias galima cituoti kaip pavienes.

 

Kita vertus, romanas, lyginant su, pvz., City, atrodo neišplėtotas ir pernelyg fragmentiškas. Autorius akivaizdžiai nori tausoti žodį, sujungti istoriją maišydamas laiko sekas, tačiau daugelis dalykų lieka nelabai aiškūs, sutrūkinėję, neišspręsti. Galbūt būta pernelyg pasitikima skaitytojo sąmone ir vaizduote, kad viskas savaime susijungs į vientisą istoriją, tačiau man pasirodė, kad knygoje pernelyg palikta daug palaidų galų, pavyzdžiui, neišspręsta Aleliujos ir Abelio istorija (sužinojo, kad ji turi ryšių su indėnais, ir ką?), ragana pasako, jog Abelis turi gimti iš naujo (ir tik tokia raganos viso romano funkcija?), neatskleisti iki galo Abelio ir motinos santykiai ir pan., o vesterno pasaulis dekoratyvus ir stereotipinis. Nesakyčiau, kad Abelis mane kaip kūrinys sužavėjo, manau, autorius toliau plėtoja savo vėlyvųjų romanų vidutiniškas ištarmes ir pasakojimo techniką, kuri linkusi atsikartoti, sakyčiau, nebesukuria visuminės pasakojamosios istorijos didybės, trūksta ambicijų. Iš kitos pusės, bet juk tai A. Baricco, jis ištikimas savo unikaliam poetiniam stiliui, kuris, sakyčiau, yra bene stipriausias romano Abelis dėmuo, todėl verta skaityti vien dėl jo.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Cormac McCarthy "Kraujo meridianas"

 Cormac McCarthy. „Kraujo meridianas“ – Vilnius: Rara, 2024. – p. 376.

 

„Jis šoka šviesoje ir šešėliuose, jis – visų numylėtinis. Jis niekada nemiega, tas teisėjas. Jis šoka, šoka. Jis sako niekad nemirsiąs (p. 367).“

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Daugelis amerikiečių moderniosios literatūros klasiko Cormac McCarthy (1933-2023) knygos Kraujo meridianas (angl. Blood Meridian), kurį į lietuvių kalbą išvertė Vidas Morkūnas, laukė kelerius metus. Iš kur mes pažįstame šį rašytoją, kad sakau, jog laukėme? Iš anksčiau buvusių dviejų jo kultinių romanų Kelias (2007) ir Laukinių arklių pakerėti (2007). Tiesa, nė vieno iki tol nebuvau skaitęs, knygos jau nugrimzdusios į bibliotekas, tačiau teko matyti 2009 metų režisieriaus John Hillcoat itin niūrią ir paveikiai brutalią „Kelio“ ekranizaciją, kuri dvelkė nepaprastai tamsiais apokalipsiniais vaizdiniais, tad galėjau tik spėlioti, o kokia tikroji toji C. McCharty literatūra, nes Kraujo meridianas taip pat žadėjo nemažiau smurto, apokalipsinių vaizdinių ir maksimaliai išgyvenimo instinktą patiriančius veikėjus ribinėse situacijose. Žinokite, tą ir gausite, jeigu dar neskaitėte.

 

Kraujo meridianas pristatomas kaip literatūrinis vesternas, nes jis mus nukelia į XIX a. vidurį, kada amerikiečiai su meksikiečiais pliekiasi dėl galutinių sienų ir teritorijos. Pagal tų metų žemėlapius galima matyti, kad Meksikos teritorija buvo kur kas didesnė, ji apėmė didžiąją dalį JAV vakarinės pakrantės, įskaitant ir Kalifornijos valstiją su Los Andželu. Žodžiu, kol Lietuvoje po Pirmojo sukilimo (1830-1831) bandoma kaip nors per kunigų luomą telkti šiokį tokį kultūrinį gyvenimą, kol dar tebeturime baudžiavą, kol Motiejus Valančius dar tik galąs savo plunksną, tada kitapus Atlanto vyko laukinių Vakarų gyvenimas, įkvėpęs vėliau ne vieną kino vesterno pastatymą XX amžiuje. Nors šiandien vesternas labiau romantizuojamas ir liko labiau turistinis kaubojų eros pramoginis simuliakras, visgi iš galvos neišeina puikus serialas Vakarų pasaulis (2016-2022), kuris anuomet per vakarą man asmeniškai nunešė stogą. Žvelgiant į literatūros lauką, tikriausiai be italų rašytojo Alessandro Baricco literatūrinių vesterno štrichų nelabai esu ką skaitęs, nebent vaikystėje pas močiutę palėpėje Dž. F. Kuperio knygas apie indėnus. Visgi žvelgiant į C. McCarthy literatūrą, ji nėra vien tik žanrinė vesterno literatūra, nes neatitiktų kanonų. Knygos žanro koloritas priartėja ir prie istorinio romano interpretacijos, ir prie postapokalipsinio Pašėlusį Maksą primenančios istorijos bei, kaip bepažiūrėsi, filosofinio idėjinio romano lygmens.

 

Istorija pasakoja apie bevardį nepilnametį jaunuolį, kuris palieka tėvo namus ir leidžiasi į gyvenimo kelią, nes suvokia, kad neturi ko prarasti. Dirbdamas pavienius darbus, girtuokliaudamas ir nuolatos įsiveldamas į muštynes vaikis vos negauna galo. Galiausiai gyvenime jam susiklosto taip, kad jis prisideda prie brutalios galvažudžių grupės, kuriam iš išorės vadovauja žiaurusis Glentonas, tačiau vidinius dvasinius gaujos santykius tvarko teisėjas Holdenas. Holdenas dar įdomus tuo, kad jis didžiulis aukšto intelekto albinosas, nepanašus į jokios kitos rasės žmogų, todėl jo klausomasi, nors ir nepasitikima. Atrodo, romano siužeto vingiai turėtų sekti vaikio nuotykius, tačiau labai dažnai pasakotojas jo net nemini, o tik pasakoja siautėjančios vaikio gaujos žiaurumus. Traukdama gauja iš Rytų į Vakarų pasaulį ant mulų ir žirgų kariauja su puldinėjančiais įvairių genčių indėnais, tačiau labiau patys mėgsta puldinėti ir žudyti.

 

Smurtas yra vienas svarbiausių romano varomųjų siužetinių jėgų. Kol siautėjančioji gauja nukeliauja iš taško A į tašką B, niekas tikriausiai nesuskaičiuos, kiek jie išžudė amerikiečių, meksikiečių ir indėnų. Plėšikavimas, prievartavimas lyg ir suprantami dalykai, bet galvažudžiai mėgaujasi savo ritualinėmis žudynėmis. Kas pjauna ir veria aukų ausis, kad galėtų prie laužo pasidžiaugti, kas renka skalpus, kas monetas ir pinigus. Šioji gauja romane vaizduojama kaip mirties stichija, kuri, nors ir turi savo vidinius gaujos susitarimus, bet kaip viena mirties stichija jokių taisyklių neturi. Keliaudami į Vakarus jie brėžia ištisą kančios, smurto ir kraujo šliūžę, meridianą, ženklindami JAV kruvinosios istorijos periferiją. Kita vertus, kenčia ne tik žmonės, bet ir gyvūnai (o mes tokie jautrūs pastaruoju metu tiems gyvūnėliams), visgi istorijoje žmogaus elgesys su gyvulių šioje istorijoje retsykiais pasirodydavo humaniškesnis. Bene įsimintiniausia scena apie nuodingos gyvatės į galvą įkirsto arklio kančios. Perteikta, patikėkite, išties įtikinamai ir įspūdingai.

 

Pačioje istorijoje ne kažin kas daug ir vyksta. Gauja plėšikauja tai miestą, tai kokią gyvenvietę prarasdama savo gaujos narius, tai įgydama naujų. Didelė romano dalis lyg kartojasi algoritmiškai, nebesupaistai, kuris čia jau miestelis ir kur dingo iš pasakojimo pagrindinis veikėjas. Manau, autorius norėjo susitelkti į kolektyvinio smurto kaip blogio instrumento vaizdavimą, todėl veikėjų reikšmingumą įgyja ne vienas veikėjas, bet vienas įdomiausių, žinoma, tampa albinosas teisėjas, kurį taip akylai stebi vaikis ir kiti gaujos nariai. Teisėjas pasižymi nepaprasta egocentrine filosofija, jis primena Mefistofelį iš Gėtės Fausto. „Paukščių laisvė mane užgauna. Aš juos visus laikyčiau zoologijos soduose (p. 226).“ Jis kūrinyje iš tikrųjų veikia antgamtiškai: būdamas albinosas, sugeba kuo puikiausiai prisitaikyti, moka daug užsienio kalbų, piešia išnykusių dinozaurų kaulus, geba kontrargumentuoti Biblijos motyvais buvusiam kunigui, o reikiamą akimirką netgi iš šlapimo padeda pagaminti šautuvams parako. Iš vienos pusės jis atrodo supratingas ir labai intelektualus, tačiau reikiamą momentą gali būti dar žiauresnis nei Glentonas.

 

Iš tikrųjų teisėjo paveikslas visame kūrinyje nevienareikšmiškas. Iš vienos pusės jis įkūniją patį archajinį blogį, egzistavusį dar prieš žmogaus civilizaciją. Štai kodėl jis domisi išnykusių dinozaurų likučiais. Albinosas nėra normalus ir tipinis žmogus, jis tarsi iš atskiros rūšies, susiformavo įvykus genetinei mutacijai ar kliaudai, todėl jis spinduliuoja demonišką aurą, energiją. O juk dar ir iš Fausto žinome, jog gundytojas niekada nėra ir nebuvo kvailys, todėl buvusio kunigo kaip veikėjo antitezė teisėjui Holenui yra visiškai klasiškai pateisinama kaip priešprieša blogiui, bet liūdniausia, kad mes visoje šioje gaujoje visgi neturime didvyrių, neturime, kas savo vidine valia galėtų atsverti teisėjo demoninę svarstyklių lėkštelę. Kitą vertus, balta teisėjo oda yra simbolis tam purvui ir žiaurumui, kuris vyksta aplinkui, jo išbalinta oda reiškia išsiurbtą, nunulintą ir prarastą žmogiškumo aspektą, o kai jo nėra, šaltas protas yra pasiryžęs nugalėti pasaulį žiaurumu ir kraujo praliejimu. Juk ir pati pravardė teisėjas šiame kūrinyje Holdenui tampa paradoksali, juk teisėjas ne tiesai atstovauja, o pasilieka sau galią teisti ir priimti įstatymus.

Cormac McCarthy

 

Labai įdomi romano pabaiga, kai vaikis ir teisėjas po daugel metų susiduria laukinių Vakarų miestelio vakaronėje ir jie susitinka akis į akį išvietėje. Niekas nepasakoma, kas ten įvyksta, tačiau vėliau kraupiai karnavalinėje prostitučių ir lėbautojų vakaronėje akcentuojamas jo nemirtingumas. Blogis niekada nemiršta, jis gali ateiti kaip balčiausia šviesa, kaip albinosas, ir žaisti karą kaip esminį žmogaus egzistencijos prasmės žaidimą, niekada nepavargti, niekada nepasiduoti ir visada būti virš visų kaip stebėtojas.  „Jis šoka šviesoje ir šešėliuose, jis – visų numylėtinis. Jis niekada nemiega, tas teisėjas. Jis šoka, šoka. Jis sako niekad nemirsiąs (p. 367).“ Galiausiai teisėjas Holdenas tampa ir viso kūrinio apibendrinamąja idėja: visos tos baisios beprasmės mirtys kyla iš prigimtinio žmogiškojo prado būti viršiausiu ir galingiausiu. Galia, kuri paniekina nuolankumą; drąsa, kuri suvokiama tik tiek, kiek turi suvėręs skalpų, tampa kruvinojo blogio pasaulio matmeniu, kraujo meridianu, jungiančiu kartų kartas.

 

Romanas pasižymi ir savita sakinio struktūra. Neturime įprastos sintaksės, čia tiesioginė kalba įsilydžiusi į pasakotojo kalbą. Kalbai apie postapokalipsinį smurtą labiausiai pasitarnauja groteskiški ir hiperbolizuoti vaizdiniai, kitaip sakant, visa baroko epochos gąsdinimo programa. „Visur maišėsi beglobiai našlaičiai, turgeliuose trainiojosi pikti neūžaugos ir visokie kvėšos, ir apsiseilėję prasilakėliai, jojo belaisviai ir pro mėsinių skerdyklas, kur dvokas laužė nosį, ant kobinių kybojo tiek musių apspisti, kad net juodi viduriai ir dideli raudoni, dienai įsibėgant patamsėję skerdenos luistai, ir plikai nuluptos karvių beigi avių kaukolės išsprogusiomis drumstai mėlynomis akimis, ir pastilę elnių ir pekarių, ir ančių, ir putpelių, ir papūgų, visokiausios laukinės tų kraštų gyvasties kūnai žemyn galvomis (p. 92).“ Netgi perteikdamas batalijas ar išskerstus miestelius, autorius atidus karnavalinei dance macabre detalėms, ritmiškai audžia mirties karaliavimo baisumą, kuris – vėlgi vertinant paradoksaliai – tampa smurto estetikos tekstu apie pačios mirties ir smurto prigimtį.  

 

„...elgetos ir elgetų įgaliotiniai, ir kekšės, ir sąvadautojai, ir prekeiviai, ir suskretę vaikai, visa armija neregių ir luošių, ir įkyruolių be paliovos kaulijo por dios, kai kuriuos jų ant kupros tempė tolydžio raginami niekšai, netrūko ir šiaip smalsuolių, įvairaus amžiaus ir padėties. Balkonuose sėdėjo vadinamosios namų šeimininkės, indigo ir raudonąja ochra neskoningai dažyti jų veidai priminė beždžionių pasturgalius, moteriškės iš už vėduoklių dirsčiojo į raitelius pabrėžtinai koketiškai, sakytum transvestitai beprotnamyje (p. 227).“ Kai kurie aprašymai toje tirštoje kakofonijoje išties šmaikštūs ir juokingi. Išversti tokį margą tarsi turkišką kilimą tekstą V. Morkūnui tikriausiai nebuvo labai lengva, nes kai kurios vietos pagavios ir itin poetiškai ritmiškos, pilnos pagavių aliteracijų ir asonansų.

 

Man Kraujo meridianas puikus kūrinys, bet skaitantiems teks priprasti prie laukinių Vakarų smurto. Siautėjanti Glentono gauja iš vienos pusės atspindi vesterno niekšelių galvažudžių sąjungą, o iš kitos pusės romanas pakelia skaitytoją virš to, kas pernelyg akivaizdu, ir leidžia apmąstyti praeities (ir šių dienų) kruviniausius žmonijos civilizacijos dalykus. Romanas sako, kol nėra, nebuvo ir nebus humaniškos gėrio atsvaros žmogiškumą stokojančiam prigimtinio blogio siautėjimui, tol veiksime žiauriai, amoraliai ir sadistiškai kaip kolektyvinė bendruomenė, nesuprasdami, kad esame blogio grandinės dalis. Galų gale kas leido siautėti ir jungtis Glentono bendruomenei į bendrą darinį? Tik smurto, nuotykių ir pažeminimo kultūra, tik nuskriaustieji ir nepritapę, patys kadaise patyrę didžiausias nemeilės apraiškas tampa didžiausiais monstrais. Štai taip pasaulyje veikia didysis blogis ir jis romane perteikiamas stulbinamai daugiabriauniškai, todėl romanas daro įspūdį ir dėl literatūrinės rašymo technikos, ir dėl jame besiskleidžiančių įvairių interpretavimo galimybių.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Keistas gyvenimo būdas" / "Extraña forma de vida" / "Strange Way of Line"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pastaruoju metu ispanų režisierius Pedro Almodóvar eksperimentuoja su anglakalbiais aktoriais. Po trumpametražio filmo su Tilda Swinton revoliucionierius ir kino genijumi pripažintas režisierius pristatė pusės valandos filmą „Keistas gyvenimo būdas“ (angl. Extraña forma de vida) (2023) su garsiaisiais aktoriais Ethan Hawke ir Pedro Pascal.

 

Filmo esmė labai paprasta – remiantis vesterno aukso amžiaus klišėmis ir pertransformuoti šiaip jau mačistinį kino žanrą į LGBTQ rėmus, kitaip sakant, rekonstruoti istorinę kino neteisybę ir pasakyti, jog ir tarp tų visų šerifų, plėšikų bei kaubojų taip pat būta anuomet nutylėtų homoseksualų. Pagrindinė filmo pora – Džekas ir Silva, kurie po 25 metų susitinka atokioje mažoje laukinių Vakarų stiliaus prerijų miestelyje, permiega, prisimena senus gerus laikus ir po to kerštingai kulkomis aiškinasi santykius...

 

Iš tikrųjų filmas laikosi ant vienos siužetinės linijos, tik kad du ne pirmosios jaunystės vyrukai dar ir myli vienas kita. Ar tai glumina? Tik ne šiuolaikiniame kine, kuriame jau tiek formų ir drastiškų dalykų išbandyta ir pateikta! Iš tikrųjų filmas nuobodokas. Nors Almodovaras ir čia sugeba būti fatališkai ir melodramatiškai aistringas (jau vien ko verta toji vyno gėrimo scena!), tačiau visumoje „Keistas gyvenimo būdas“ stokoja chuliganizmo, netikėtų siužetinių vingių, didesnės perversijos vesterno rėmuose, kad po seanso galėčiau galvoti: blemba, o ką iš tikrųjų aš ką tik čia mačiau? Dabar pernelyg viskas paprasta ir tvarkinga, kad imi galvoti, jog Pedro Almodovaro išsikvėpęs ir tinkantis nebent Kanų kino festivalyje užimti komisijos kėdę, o ne filmavimo aikštelę.

 

Filmo vieną seansą Vilniuje planuoja rodyti šiųmetis „Kino pavasaris“.

 

Mano įvertinimas: 3.5/10

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pirmoji karvė" / "First Cow"

 

Sveiki,

Kada paskutinįkart mačiau vesterną? Jeigu „Šuns galia“ galima bent iš dalies laikyti vesternu, manau, jis tada būtų įspūdingas vesternas, nors veiksmas vyksta ir Australijos lygumose. Visgi nesu klasikinių vesternų mėgėjas, tad su šiokiu įtarumu ėjau į šių metų Kino pavasario festivalio atidarymo filmą „Pirmoji karvė“ (angl. First Cow) (2019), kurį režisavo, kaip ir „Šuns galia“, vėlgi moteris Kelly Reichardt. Filmas pasirodė, galima sakyti, pandemijos išvakarėse ir dėl to daugelio buvo praktiškai nepastebėtas, nes festivaliai ir kino teatrai buvo masiškai uždarinėjami. Nepaisant visko, Kino pavasaris šį filmą pristato kaip atidarymo, vadinasi, reikia pamatyti.

„Pirmoji karvė“ mums vaizduoja laukinę Ameriką, kurioje siaučia aukso ieškotojai, šiurkščiai elgdamiesi ne tik vienas su kitu, bet ir su vietos indėnais, kuria savitą brutalų ir galiomis grįstą hierarchinį pasaulį. Nors filmą daug kas įvardija kaip vesterną, tačiau jis iš esmės prieštarauja klasikiniams vesterno siužetams. Čia mes neturime įprastų mačo stiliaus herojų ir raitelių, kurie išsitraukia revolverius ir tarp dantų laiko krapštuką. Visgi tai kontrastas tiems paprastai filmuose vaizduojamiems aukso ieškotojams, kurie smuklėse susipeša dėl auksinio danties ar dar banalesnių dalykų. Istorija pasakoja apie medžioklės būtyje esantį vyruką, kurį visi vadina Virėju. Virėjas kelionės metu išgelbsti kinų kilmės vyruką, o šie, vėl susitikę miestelyje, tampa gerais draugais, apsigyvena kartu, dalijasi svajonėmis apie nuosavą žemę ir viešbutį San Franciske, kol galiausiai Virėjas užsimano iškepti skanių bandelių. Tuose atšiauriuose kraštuose vietos turtuolis upe atsiplukdo pieningą karvę ir vyrukai naktimis meldžia ją, kad turguje galėtų parduoti savo gaminius. Netrukus bandelės tampa vietos sensacija, tikras delikatesas, kol valgiu nesusidomi karvės savininkas...

Iš esmės filmo siužetas pastatytas pagal romaną, aiškiai juntama novelės ar romano uždara pasakojimo kompozicija; prie upės kranto filmo pradžioje moteris aptinka du skeletus ir pasakojimas mus nukelia daug metų į praeitį. Belieka stebėti, kaip du draugai atguls į tą vietą, kitaip sakant, stebint veikėjus, aiški jų lemtis. Tai ne tas filmas, kuris žaistų aštriais socialiniais klausimais, provokuotų, filmas viensiužetis, labai biliūniškos novelės tipažo, tačiau viso filmo esmė yra būtent atrastas kino kalbėjimo būdas. Filmas įsuka į siužetą labai iš lėto, tiesą sakant, net nesitiki, kiek ilgai reikėjo laukti, kol prasidėjo tikroji intriga, o kai ji prasidėjo, jau galas ir probleminė linija buvo aiški. Visgi tai lėtas antivesternas, kuris rodo laukinių vakarų, galgi veikiau, šiaurės vakarų švelnius vyrukus, kurie tetrokšta sėkmės, nelipant per kitų galvas, be mačistinės konkurencijos. Rudeniškų spalvų, rūkų, prieblandų ir drėgmės persunktoje erdvėje kuriama draugystės ir tyliai žlungančių svajonių istorija, o vyrukai neužima dominuojančių herojų pozicijų, tokiems autsaideriams lemta būti užmirštiems ir be kapo duobės. Filmas kaip ilga novelė apie JAV neherojiškus vyrukus, kurie irgi kažkada gyveno toje susisluoksniavusiame vyrų pasaulyje ir buvo savaip svarbūs.

Nors pradžia ir kėlė abejonių, trūko įtraukumo, bet visuminis filmo vaizdas geras, tai lėtas žiūrovo vedimas į mišką, į dviejų vyrukų istoriją, į šviesą ir tamsą... Visgi kikenau kaskart iš Virėjo, kai naktį ateidavo pamelžti pirmosios karvės. Seniai nemačiau taip mylinčiai ir švelniai kalbinančio vyruko (su karve!), lyg būtų Romeo po mylimosios Džuljetos balkonu. Ir gražu, ir juokinga, ir labai vykusi giedra scena tamsoje.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.1

Nuoroda į Kino pavasarį: ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Broliai Sistersai" / "The Sisters Brothers"

Sveiki,

Puikiai kino kritikų įvertinta vesterno stiliaus nuotykių komedija „Broliai Sistersai“ (angl. The Sisters Brothers) (2018) iš tikrųjų yra naujausias prancūzų režisieriaus Jacques Audriard, to paties, kuris už filmą „Dypanas“ pelnė Auksinę palmės šakelę, darbas. Ankstėliau matytas filmas „Rūdys ir kaulai“ taip pat paliko gana stiprų režisieriaus darbo įspūdį.

Na, pripažinkime, kad nesame vesterno ir laukinių vakarų žiūrovai – kol šis kinas buvo ant bangos, mes gyvenome sovietiniame tvarte ir nieko nematėme. Šiuo metu pastebiu, kaip ir filmus apie slaptuosius agentus, pamažu atgimstančias vesterno žanro madingas adaptacijas. Galima sakyti, kad „Broliai Sistersai“ yra vienas iš tų naujos bangos pertransformuojančių vesterno žanro filmų, kurie galimai gali įsirašyti į kino klasiką. Visgi filmas tik savo laikmečiu primena vesterną, tačiau jo nuotykių ir pramoginį turinį gožia režisieriaus jautrus „priėjimas“ prie asmeninių brolių istorijų. Kad ir kokie veikėjai kartais beatrodytų amoralūs žmogžudžiai, realiai mes nuo pat pirmųjų kadrų palaikome pagrindinius veikėjus, galiausiai suvokdami jų asmenybes formuojančias praeities traumas, pateisiname jų elgesį. Dar ir istorinis kontekstas – beveik beraščiai, be išsilavinimo, kaimietiški, brutalūs, suformuoti visiškai laukinės ir grubios kultūros, tačiau jų broliškas atsidavimas vis tiek kaip geroje krikščioniškame pamoksle, išlieka tai, kas tikriausiai labiausiai kine ir žavi.

Letai tekančiame veiksme be itin didelių susišaudymų, čia svarbiausia yra subtilus brolių bendravimas, vienas kito palaikymas ir, aišku, labai svarbus ir žiaurus akcentas – troškimas praturtėti, kuris priveda Sistersus prie žlugimo ir didelių nuostolių. Labai man patiko pati filmo pabaiga, kuri priminė man tokius filmus kaip „Rudens legendos“, kada per saulės nugairintus laukus galiausiai pragarą perėję herojai pagaliau grįžta namo. Iš tikrųjų filmas tik iš dalies palaiko vesterno dvasią, bet jis jau nebe vesternas, tai tikrų tikriausia drama su retais komiškais pabarstukais. Filme pasirodo superiniai aktoriai, puikiai žinomi ir nelabai dideliam kinomanui, tad visumoje su talentingu režisieriumi jie sukuria įvairias gyvenimiškas spalvas atskleidžiantį broliukišką filmą.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pragaras" / "Brimstone"

Sveiki,

Geri filmai šalikėlyje nesimėto, tad niekada nežinai, koks „pakeleivingas“ filmas įšoks į tavo rūtų darželį. Ir kartais tikrai norisi, kad įšoktų kažkas visiškai netikėto. Šįkart taip ir nutiko – Martin Koolhoven režisuota juosta „Pragaras“ (angl. Brimstone) (2016). Niekada nebuvau susitikęs su šio olandų režisieriaus darbų, net kiek atbaidė iš pradžių vesterno įvardytas žanras, tačiau kiek šiame filme to vesterno, tiek tikriausiai kisieliuje galima aptikti degtinės – tai absoliuti Naujojo pasaulio laikų istorija su ryškiais dramos potėpiais.

Gerbiu tuos režisierius, kuriems svarbu įtaigiai papasakoti istoriją, o šis režisierius tai daryti tikrai moka, nors filmas kino kritikų kiek ir sumenkintas. Taip, nemažą klišinių dalykų galima įžvelgti, tačiau pati istorija labai žiauri, jausminga ir kiek hiperbolizuotai netikėta, bet... Tokių istorijų ir tikiuosi! Apie liežuvio netekusią jauną ir nuo mažumės žiaurumu auklėtą moterį-motiną. Laikmečio atmosfera tik iš dalies įtikina, nes akivaizdu, kad ši istorija yra dar prieš vesternų priešistorę, bet aplinkos detalės labiau primena Salemo prietarų metus, kai didžiausią valdžią vis dar turėjo fanatikai pastoriai... Viena didžiausių fanatizmo problemų ir žiaurumų yra pastoriaus potraukis savo dukrai, kuris ir trikdo žiūrovą ir leidžia mėgautis ne vien „gilios“ dramos potekstėmis, bet ir apskritai nuotykiniu žanru, nes bėganti mergaitė nuo fanatiko tėvo dar išgyvena ir pabėgėlės dramą. Pasakojimo struktūra išsidėsčiusi ne pagal chronologiją tik sustiprina gerai pasakojamos istorijos įspūdį ir primena Q. Tarantino pamėgtą pasakojimą skyriais.

Pagrindinius vaidmenis sukūrė net du „Sostų karų“ aktoriai, prie jų prisidėjo Dakota Faning bei Guy Pearce, tad nemažai žvaigždūnų neholivudiniame amplua tik dar padaro filmą įdomesnį. Nežinau, paskutiniu metu nieko gero negalėjau rekomenduoti pažįstamiems iš naujų filmų, tačiau šį išdrįsčiau pasiūlyti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šokis su vilkais" / "Dances with Wolves"

Sveiki,

Yra filmų, kurių niekaip negaliu pažiūrėti. Kiek ruošiausi šiam trijų valandų epui? Kokius ketverius metus. Taigi „Šokis su vilkais“ (angl. Dances with Wolves) (1990), pelnęs net septynis „Oskarus“, įskaitant ir geriausią režisūrą bei metų filmą, iki šiol yra neblėstanti klasika, aktoriaus ir režisieriaus Kevin Costner karjeros viršukalnė. Kuo šiandien šis „senukas“ filmas gali dar būti įdomus?

Visų pirma, niekas nebekuria tokių panoraminių filmų su ta dešimto dešimtmečio maniera, kai svarbus kultūrinis kontekstas, ne tik skubėti „sudominti“ žiūrovą, kad jis nespėtų perjungti kanalo ar išeiti iš kino salės, bet ir pasakoti tai, kas iš esmės svarbu pačiam režisieriui. Na, taip, tokių filmų dar sukuriama, bet jie jau kitokie... O filmai apie indėnus? Dabar tikriausiai negali būti nieko nuobodžiau, tačiau yra filmų, kuriuos verta pamatyti ir „Šokis su vilkais“ yra vienas iš jų.

Trijų valandų istorija iš pradžių gali pasirodyti labai „lėta“ ir pasakojanti apie asketišką Pilietinio karo laikų herojų, kuris „įsilieja“ į indėnų gyvenimą, pamažu tampa jų draugu, įsimyli ir visgi negali pamiršti, kad jis baltasis. Dėmesys, neskubėjimas ir noras perteikti laukinių vakarų peizažą yra meistrystės požymis, leisti gyventi prerijose žiūrovui, stebėti vilką, čionykščius papročius ir jausti, kad viskas trapu ir viso to jau seniai nebėra. Epas nepretenzingas, tačiau išvystytas: rasite ir meilės istoriją, ir kultūros sangrūdos, ir vietinių indėnų nesantaikos, ir jausmų, ir peizažo, ir jausmo, kad kinas neišlupo kažką iš gyvenimo, bet sukūrė iliuziją, kad jame esti atskiras gyvenimas, panašiai kaip „Rudens legendos“ ar „Forestas Gampas“, taip ir šiame filme yra tos dvasios, dėl kurios ir verta žiūrėti šį filmą. 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela