Filmas: "Praėję gyvenimai" / "Past Lives"

 

Sveiki,

 

Paskutinį dešimtį metų Azijos kinas Europoje ir Lietuvos kino festivaliuose yra ryškiai matomas. Aišku, tai dėl tarptautinių apdovanojimų, tad ir naujausias Azijos kino derlius nebepraslysta pro šoną. Pietų Korėjos režisierės Celine Song debiutinis ilgametražis filmas „Praėję gyvenimai“ (angl. Past Lives) (2023) taip pat neliko nepastebėtas. Kino kritikai labai palankiai sutiko jos romantinę dramą apie nuo vaikystės Seule augusius ir išsiskyrusius Jungą ir Norą.

 

Kaip ir būdinga Azijos kinui, dramos vystomos lėtokai, neskubiai, susitelkiant į kasdienybės tėkmę, o ne netikėtus siužetinius vingius. Sakyčiau, „Praėję gyvenimai“ kažkuo truputį primena Murakamio apsakymo ekranizaciją „Vairuok mano automobilį“ toną. Seule gyvuoja savitos azijietiškos taisyklės ir kultūra. Noros tėvai emigruoja į JAV Niujorką, todėl išsiveža ir pačią Norą, kuri nutraukia saitus su geriausiu klasės mokiniu Jungą. Po daugel metų jau subrendę jie susiranda vienas kitą internete, tačiau Nora jau paveikta amerikietiškos kultūros ir troškimo tapti gera rašytoja, bet nelieka abejinga Jungui. Priešingai, vedama prisiminimų ir ilgesio Seulo kultūrai, ji diena iš dienos, nepaisant laiko juostų, gyvai kalbasi su Jungu, kuriuos skiria visas vandenynas. Galiausiai Nora suvokia, arba ji susitinka su Jungu, arba pamiršta jį ir gyvena savo imigrantės gyvenimą, nes kitaip ji nieko nepasieks.

 

Trečiasis laiko epizodas rodomas dar po beveik 10 metų, kai Jungas, išsiskyręs su savo žmona, atvažiuoja pas Norą į Ameriką, nors pati Nora gyvena santuokoje... Tai labai jaukus ir gražus filmas apie neišsipildžiusią meilės istoriją. Atrodo, kad tiek Nora, tiek Jungas sukuria aplinkybes, kad negalėtų būti drauge, nors žiūrovui įteigiama, jog jie vienas kitam skirti. Deja, romantinis filmas turi ir gana realistinį pamatą, nes dažniausiai tokioms poroms, kurias skiria ne tik vandenynai, bet ir kultūra, nelemta viską mesti ir gyventi ilgai ir laimingai.

 

Manau, filmui svarbiausia buvo iškelti idilę, jog veikėjai moka išsaugoti galimo gyvenimo perspektyvą stebuklo grožį, kuriam nelemta išsipildyti, bet jis plūduriuoja filmo atmosferoje kaip neįgyvendinta laimės galimybė. Ir tai yra galbūt gražiau, nei tai, jog poros susituokia, viską išbando ir po trijų metų išsiskiria žiauriausiais būdais. Puikūs dialogai. Šiaip nelabai mėgstu literatūrinius dialogus, tačiau režisierei pavyko tuos pasikalbėjimus kažin kaip padaryti intymius, personalizuotus, pavyzdžiui, Noros ir Jungo pasivaikščiojimai prie tilto, išsipasakojant savo gyvenimus. Filmas kartu apie kultūrinius skirtumus ir panašumus – paradoksai čia nesipjauna, o kuria ilgesingą harmoniją, išvengiant holivudinių banalybių. Jautrus azijietiškas pasakojimas, kuriame gražiausia yra tai, kad neįvyksta tai, kas iš esmės būtų teisingiausia.

P. S. Jeigu prisimenate Richard Linklater filmo „Prieš saulėtekį“ (1995) trilogiją ir jums patiko, tada rekomenduoju ir šį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 8.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pirmoji karvė" / "First Cow"

 

Sveiki,

Kada paskutinįkart mačiau vesterną? Jeigu „Šuns galia“ galima bent iš dalies laikyti vesternu, manau, jis tada būtų įspūdingas vesternas, nors veiksmas vyksta ir Australijos lygumose. Visgi nesu klasikinių vesternų mėgėjas, tad su šiokiu įtarumu ėjau į šių metų Kino pavasario festivalio atidarymo filmą „Pirmoji karvė“ (angl. First Cow) (2019), kurį režisavo, kaip ir „Šuns galia“, vėlgi moteris Kelly Reichardt. Filmas pasirodė, galima sakyti, pandemijos išvakarėse ir dėl to daugelio buvo praktiškai nepastebėtas, nes festivaliai ir kino teatrai buvo masiškai uždarinėjami. Nepaisant visko, Kino pavasaris šį filmą pristato kaip atidarymo, vadinasi, reikia pamatyti.

„Pirmoji karvė“ mums vaizduoja laukinę Ameriką, kurioje siaučia aukso ieškotojai, šiurkščiai elgdamiesi ne tik vienas su kitu, bet ir su vietos indėnais, kuria savitą brutalų ir galiomis grįstą hierarchinį pasaulį. Nors filmą daug kas įvardija kaip vesterną, tačiau jis iš esmės prieštarauja klasikiniams vesterno siužetams. Čia mes neturime įprastų mačo stiliaus herojų ir raitelių, kurie išsitraukia revolverius ir tarp dantų laiko krapštuką. Visgi tai kontrastas tiems paprastai filmuose vaizduojamiems aukso ieškotojams, kurie smuklėse susipeša dėl auksinio danties ar dar banalesnių dalykų. Istorija pasakoja apie medžioklės būtyje esantį vyruką, kurį visi vadina Virėju. Virėjas kelionės metu išgelbsti kinų kilmės vyruką, o šie, vėl susitikę miestelyje, tampa gerais draugais, apsigyvena kartu, dalijasi svajonėmis apie nuosavą žemę ir viešbutį San Franciske, kol galiausiai Virėjas užsimano iškepti skanių bandelių. Tuose atšiauriuose kraštuose vietos turtuolis upe atsiplukdo pieningą karvę ir vyrukai naktimis meldžia ją, kad turguje galėtų parduoti savo gaminius. Netrukus bandelės tampa vietos sensacija, tikras delikatesas, kol valgiu nesusidomi karvės savininkas...

Iš esmės filmo siužetas pastatytas pagal romaną, aiškiai juntama novelės ar romano uždara pasakojimo kompozicija; prie upės kranto filmo pradžioje moteris aptinka du skeletus ir pasakojimas mus nukelia daug metų į praeitį. Belieka stebėti, kaip du draugai atguls į tą vietą, kitaip sakant, stebint veikėjus, aiški jų lemtis. Tai ne tas filmas, kuris žaistų aštriais socialiniais klausimais, provokuotų, filmas viensiužetis, labai biliūniškos novelės tipažo, tačiau viso filmo esmė yra būtent atrastas kino kalbėjimo būdas. Filmas įsuka į siužetą labai iš lėto, tiesą sakant, net nesitiki, kiek ilgai reikėjo laukti, kol prasidėjo tikroji intriga, o kai ji prasidėjo, jau galas ir probleminė linija buvo aiški. Visgi tai lėtas antivesternas, kuris rodo laukinių vakarų, galgi veikiau, šiaurės vakarų švelnius vyrukus, kurie tetrokšta sėkmės, nelipant per kitų galvas, be mačistinės konkurencijos. Rudeniškų spalvų, rūkų, prieblandų ir drėgmės persunktoje erdvėje kuriama draugystės ir tyliai žlungančių svajonių istorija, o vyrukai neužima dominuojančių herojų pozicijų, tokiems autsaideriams lemta būti užmirštiems ir be kapo duobės. Filmas kaip ilga novelė apie JAV neherojiškus vyrukus, kurie irgi kažkada gyveno toje susisluoksniavusiame vyrų pasaulyje ir buvo savaip svarbūs.

Nors pradžia ir kėlė abejonių, trūko įtraukumo, bet visuminis filmo vaizdas geras, tai lėtas žiūrovo vedimas į mišką, į dviejų vyrukų istoriją, į šviesą ir tamsą... Visgi kikenau kaskart iš Virėjo, kai naktį ateidavo pamelžti pirmosios karvės. Seniai nemačiau taip mylinčiai ir švelniai kalbinančio vyruko (su karve!), lyg būtų Romeo po mylimosios Džuljetos balkonu. Ir gražu, ir juokinga, ir labai vykusi giedra scena tamsoje.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.1

Nuoroda į Kino pavasarį: ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kerol" / "Carol"

Sveiki, skaitytojai,

Vienas iš šių metų „Kino pavasario“ populiaresnių filmų buvo režisieriaus Todd Haynes juosta „Kerol“ (angl. Carol) (2015), kuri kuo puikiausiai pasirodė Kanų kino festivalyje ir jos sėkmė „Oskaruose“ taip pat buvo lyg ir garantuota. Nors „Oskaro“ filmas svarbiausiose pozicijose taip ir nepelnė, tačiau filmas buvo išgirstas ir apie jį buvo kalbama daug. Apskritai Todd Haynes galima apibūdinti kaip itin kruopštų ir subtilų režisierių, kuris itin daug dėmesio skiria estetinėms juslėms, nevengia stambaus pirmojo plano vaizdų, kuriam svarbus kiekvienas aktoriaus lūpų krūptelėjimas, kuris nupasakoja filmo veikėjo vidines būsenas. Tokį filmą galėjome pamatyti ir „Toli nuo rojaus“ (2002), kuris pasakoja apie idealią žmoną, kuri sužino, kad jos vyras homoseksualus. Šįkart autorių taip pat jaudina tapatybės tema – dviejų moterų meilės istorija, užgožta idilinio namų šeimininkės dešimtmečio požiūrio, kai moteris suvokiama kaip funkcionali namų tarnaitė, kuri lepina iš darbo grįžtantį vyrą.

Tiesą sakant, filmas „Kerol“ gražus. Tikrai. Vizualiai labai kruopščiai ir momentaliai fiksuojami mikro veikėjų judesiai ir ketinimai, iš ko atsiranda keistoka įtampa, kuri įtraukia žiūrovą į pasakojamą istoriją. Vietomis visgi, bent man, pasirodė, kad filmo kadrai kai kada pernelyg užtęsti, įsiterpia nemaloni nuojauta, kad režisierius šiek tiek vargina, tempdamas gumą ir kurdamas pernelyg didelį subtilumą, artėdamas prie kažin kokio sentimentalumo. Aktorės Cate Blanchett ir Rooney Mara pademonstravo aukštą pilotažą. Cate apskritai tinka tokie aristokratiško tipo vaidmenys dar nuo Elžbietos I-osios laikų, o jau kuklutė ir gležnutė Rooney atrodo kaip nendrė, kuri tuoj nulūš – kontrastinga lesbiečių porelė leidžiasi į keistą meilės nuotykį, kartu maištaudamos prieš esamą to meto konservatyvų požiūrį į tokius santykius. 

Apskritai filmas gana lėtas – jame gana aiškus ir nuspėjamas siužetas. Jau vien tai, kad prieš seansą žinote, kad tai filmas apie moterų seksualinę meilę, gali nubraukti pusę filmo taškų. Iš tikrųjų ne tiek siužetas šiame filme jaudina, kiek režisieriaus ir aktorių dermė, įgyvendinant šio filmo turinio idėjas. Gurmaniška drama tam tikrai akimirkai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 95/10

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didžioji skola" / "The Big Short"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas „oskarinis“ filmas, kuris ne vienoje kategorijoje buvo nominuotas šiam apdovanojimui, pagaliau atkeliavo ir iki manęs. Iki šiol tik kaip komedijos filmų autorius žinomas režisierius Adam McKay šįkart sutelkė išties didelius kūrybinius resursus ir sukūrė biografinę juostą „Didžioji skola“ (angl. The Big Short) (2015) apie tą nelemtą ekonominę krizę, kuri nusidriekė per pasaulį 2009 m. ir ne vienerius metus tegirdėjome visokiausiais linksniais žodį „sutaupyti“. Apie tuos visus užkulisius ir kodėl šioji krizė atsirado, apie Volt Stryto ir kitų „virtuvę“ dokumentinių filmų nuo profesionalių iki „YouTube‘nių“ sukurta begalės. Išties gerai ir įtikinamai sukaltas vaidybinis filmas kol kas mano akis pasiekė tik šis.

Kas gero šiame filme? Išties jį nelengva žiūrėti, nes visokiausi ekonominiai ir su bankais susiję terminai veikėjų lūpose vartojami tampa iššūkiu ne tos srities specialistams žiūrovams, pvz., aš. Nebūsiu tas protinguolis, kuris sakys, kad viską supratau apie šios krizės etapus, kuriuos pristatė aktoriai, kai kada net aiktelėdavau: o kas ta hipoteka? Nepaisant visko, daugmaž vis tiek galima susidaryti „išpūsto burbulo“ dėl paskolų būstui sprogimo mastą, ypač kai sumos filme (ir realiai gyvenime) buvo linksniuojamos ne milijonais, bet milijardais. Na, kur girdėta, kad striptizo šokėja turi šešis namus su baseinais ir kotedžais? Nežinant tikrosios 2009 metų ekonominės krizės priežasčių, šis filmas taps dar ir edukaciniu.

O jau kokia puiki vyrų aktorių vaidyba! Režisieriui pavyko tiesiog „nusigriebti“ geidžiamų aktorių grietinėlę. Žinoma, įdomiausias ir keisčiausias viso šito „katilo“ vaidmuo atiteko Christan Bale, kuris dar ir nominuotas „Oskarui“. Apskritai aktorių kolektyvas puikus, nuostabūs charakteriai, puikiai išanalizuotas charakterių ypatybės. Nustebino Steve Carell, kuris, beje, iš serialo „Biuras“ – šio serialo specifinių elementų galima aptikti ir „Didžiojoje skoloje“. 

Apskritai tai geras, aukštos kokybės filmas. Galbūt tema gali pasirodyti kai kam neįdomi, ypač tiems, kuriems nusispjauti į visas ekonomines krizes ir politiką, bet filmas geras ne vien dėl temos, bet ir visuminio vaizdo.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela