Filmas: "Žmogus-voras: kelio atgal nėra" / "Spider-Man: No Way Home"

 

Sveiki,

Kai norisi nenuobodaus ir dinamiško filmo, kuris įtrauktų ir atvėsintų smegenis, galima rinktis ką nors iš „Marvel“ komikso pasaulio. Vienas geriausių, bent jau daugelio nuomone, pastatymų buvo būtent naujausias filmas „Žmogus-voras: nėra kelio atgal“ (angl. Spider-Man: No Way Home) (2021), kurį režisavo Jon Watts.

Beveik pustrečios valandos pasakojime vėl pasakojama apie Piterį Parkerį, kuris gyvena įprastą savo gyvenimą, tačiau visi aplinkui žino, jog jis yra žmogus-voras, todėl nei jo draugai, nei jis pats negali įstoti į aukštąją mokyklą. Ką daro Parkeris? Ogi nueina pas kitą superherojų iš kito filmo, pas daktarą Strendžą ir paprašo jo užkerėti pasaulį taip, kad niekas neprisimintų, jog jis žmogus-voras, tad mano, jog šitaip išspręs savo draugų likimus. Stop! Ar tikrai tai yra tai, ką aš pamačiau šiame filme? Taip! Tai yra paaugliška motyvacija dėl mokslų, kai super didvyris gali išgelbėti tūkstančius likimų, tačiau negali įstoti į aukštąją mokyklą? WTF? Kas per nesąmoninga motyvacija? Neapleido jausmas, jog žiūriu mokiniams, kurie bando stoti į koledžą, motyvacinį filmą apie karjeros ugdymosi ir pasirinkimo galimybes. Visgi toliau, aišku, darosi šiek tiek įdomiau, kai daktaras Strendžas padaro apmaudžią klaidą ir įvelia burtuose klaidą, todėl susikryžmina net kelios visatos versijos ir keletas piktadarių, su kuriais šis žmogus-voras nebuvo susidūręs, tačiau mes puikiai žinome iš ankstesniųjų dalių, patenka į šią tikrovės versiją ir prasideda kovos dėl „atvertimo“ į doros kelią.

Iš tikrųjų iš siužeto tikėjausi kur kas geresnio. Tas pats matytas anuomet „Daktaras Streinžas“ man paliko kur kas geresnį įspūdį, na, o šis filmas man su akivaizdžiu banaloku paauglio kvapeliu tarsi „Marvel“ šioji serija būtų akivaizdžiai orientuota į šios kartos žiūrovą. O gal aš senstu jau ir kažko nebesuprantu? Filmas vizualiai, kaip ir dera dažniausiai šios serijos filmams, veža tiesiogine to žodžio prasme, o idėja sulieti trijų jau ekranuose kažkada matytų „Žmogaus-voro“ aktorių kartas, man pasirodė išties geras ėjimas plėtojant mindfuck vadinamą filmo maišaties siužetinį rebusą, tačiau visumoje filmas gerokai pervertintas. Visų pirma, koks ketvirtokas iš savo vadovėlio rašė dialogus? Jie tokie primityvūs, tarsi niekuo nesiskirtų nuo tų trumpų ir primityvių komikso užrašymų debesėliuose, veikėjai perdėtai sentimentalūs, scenos, kuriose Parkeris verkia, pernelyg ištęstos, o gėrio ir blogio kovos pernelyg vienktyptės ir nuspėjamos. Nežinau, techninė dalis filmo gera, tačiau negi neįmanoma išaugti iš tų keistai primityvių dialogų, elgesio ir motyvacijos skatinimo strategijos plokštumų? Retkarčiais „pagraudenimai“, kurie turėtų suspausti širdį, primena labiau parodijos žanrą, nei iš tikrųjų keltų kokias nors emocijas žiūrovui. Aš suprantu, kodėl šis filmas tapo sėkmingu, tačiau visas jo įdaras toli gražu sėkme nekvepia, bet atsainiai pažiūrėti iš smalsumo be giliamintės analizės ar nuostabos, žinoma, galima.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano pusbrolis Vinis" / "My Cousin Vinny"

Sveiki,

Filmas „Mano pusbrolis Vinis“ (angl. My Cousin Vinny) (1992) viena senesnių ir matomai gerai tiek žiūrovų, tiek kino kritikų įvertinta komedija. Tikriausiai filmas labiausiai žinomas dėl aktorės Marisos Tomei, kuri už automobilių žinovės vaidmenį pelnė „Oskarą“ kaip geriausia antraplanė aktorė.

Filmas „kabina“ nuo pat pirmųjų scenų, kai du jauni mulkiai pavagia skardinę iš parduotuvės ir įsivelia į keistą kuriozinę apklausą dėl žmogžudystės policijos nuovadoje. Iš esmės visas pradžios filmo komizmas yra absurdiškas nesusikalbėjimas ir apgailėtinas policijos darbas, neužduodant tiesioginių ir gerai suformuluotą apklausos kausimų. Aišku, kai atvyksta pusbrolis Vinis, paskutinis liurbis su žavia mergina, kurie apsistoja prie geležinkelio, darosi viskas aišku. Apskritai visa Vinio povyza, ištarti žodžiai ir taip, kaip jis rengiasi, rėkte rėkia, kad jis yra vienas didžiulis nesusipratimas. Bet nebūtų komedija teisinga komedija, jeigu ir tokiems kaip Vinis kartais nepasisektų. Kaip jau galima numanyti, jis bylą vis tiek laimės, tik kokiais būdais jis padarys ir ką pasiūlys filmo scenaristai, belieka tik mėgautis. Priešingai nei būtų galima tikėtis, visgi filmas įtraukia į savo komizmą, netgi pavadinčiau filmą su kibirkštėle, dėl ko, žinoma, filmas nepavaldus laikui, todėl tokia komedijos klasika  iš esmės yra nesenstanti.

Dabar galiu pasakyti, jeigu reiktų kokios nors visiems prieinamos, bet neprastos amerikietiškos komedijos, tikriausiai rekomenduočiau visgi pažiūrėti „Mano pusbrolis Vinis“. Nežinau, kaip kitiems, bet jaučiu 90-ųjų pradžios dešimtmečiui šiokius tokius sentimentus, savotišką vaikystės nostalgiją, nors toji realybė ir amerikietiška, bet tai visgi neatgaminama, nors paskutiniu metu šiuolaikinis kinas ir bando rekonstruoti to dešimtmečio, prieš didįjį technologijų sprogimą, dvasią. Šis filmas dar kartą nuostabiai priminė tas gatveles, automobilius, aprangą, šukuosenas ir suprantu, kad su tokio vaizdo kinu esu užaugęs.

Ir iš tikrųjų gera komedija, rekomenduotina ne tik plačiajai rinkai, bet ir gurmanams.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Purvini žaidimai" / "The Ides of March"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiant George Clooney kaip aktoriaus ir režisieriaus repertuarą, šįkart noriu pakomentuoti jo režisuotą filmą „Purvini žaidimai“ (angl. The Indes of March) (2011). Tiesą sakant, po „Labos nakties ir sėkmės“ filmo nepavykusio seanso ir bandymo sužadinti savyje susidomėjimą, šįkart žiūrėti buvo kur kas lengviau ir įdomiau. Filmas pasakoja apie prezidento rinkimo kampanijos užkulisius. Apskritai, žiūriu, G. Clooney rūpi parodyti kažin kokius paprastiems žmonės nematomus sistemos mechanizmus, kuriuose veikia konkurencijos ir manipuliacijomis grįstos intrigos, kaip ir filme „Labos nakties ir sėkmės“.

Šįkart pagrindinį vaidmenį filme sukuria daugelio akių ir širdžių nuglamonėtas Ryan Gosling, kuriam tenka sąžiningo vyruko vaidmuo, kuris ruošia politines kalbas ir tiki savo kandidatu, jog jis yra doras ir sąžiningas žmogus, galįs pakeisti žmonių gyvenimus. Tačiau jam atsiveria akys, kai jis užmezga santykius su 10 metų jaunesne praktikante... Iš esmės tai ilgas politinis filmas, įdomus savo rinkimine kampanija ir nuolatiniu darbu, kurio mes paprastai nematome, nes esame įpratę žvelgti tik į žmones tribūnuose. Kokias paslaptis, ydas ir silpnybes slepia mūsų „dievukai“ irgi nežinome, kartais nežino ir tie, kurie dirba jų naudai ir susitinka kasdien politinėje „virtuvėje“. Gera R. Gosling vaidyba, įdomus charakteris, o ir pati istorija nebanali, tą patį galiu pasakyti apie režisūrą – keistos „elektrinės“ įtampos, pamasintos garso efektais, netrūksta.

Filmą vertą pažiūrėti ir dėl aktorių, ir dėl režisūros, ir dėl pačios istorijos. Tai tikrai nėra itin vertas dėmesio filmas, kuris pakeis jūsų gyvenimą, tačiau galima mėgautis tiesiog gero filmo privalumais. Kai visada daug G. Clooney filmuose pliurpiama, reiktų atkreipti dėmesį į dialogus, nes po pliurpalais nusakoma manipuliacijų esmė. Ne visada mėgstu filmus, kur daug tauškiama, o ypač apie politikus, kur tenka susigaudyti, kas apie ką šnekėjo ir dar įsiminti vardus, kad istorijoje galėtum sudėti visus taškus ant i, tačiau šįkart pakankamai gerai viskas susižiūrėjo.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didžioji skola" / "The Big Short"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas „oskarinis“ filmas, kuris ne vienoje kategorijoje buvo nominuotas šiam apdovanojimui, pagaliau atkeliavo ir iki manęs. Iki šiol tik kaip komedijos filmų autorius žinomas režisierius Adam McKay šįkart sutelkė išties didelius kūrybinius resursus ir sukūrė biografinę juostą „Didžioji skola“ (angl. The Big Short) (2015) apie tą nelemtą ekonominę krizę, kuri nusidriekė per pasaulį 2009 m. ir ne vienerius metus tegirdėjome visokiausiais linksniais žodį „sutaupyti“. Apie tuos visus užkulisius ir kodėl šioji krizė atsirado, apie Volt Stryto ir kitų „virtuvę“ dokumentinių filmų nuo profesionalių iki „YouTube‘nių“ sukurta begalės. Išties gerai ir įtikinamai sukaltas vaidybinis filmas kol kas mano akis pasiekė tik šis.

Kas gero šiame filme? Išties jį nelengva žiūrėti, nes visokiausi ekonominiai ir su bankais susiję terminai veikėjų lūpose vartojami tampa iššūkiu ne tos srities specialistams žiūrovams, pvz., aš. Nebūsiu tas protinguolis, kuris sakys, kad viską supratau apie šios krizės etapus, kuriuos pristatė aktoriai, kai kada net aiktelėdavau: o kas ta hipoteka? Nepaisant visko, daugmaž vis tiek galima susidaryti „išpūsto burbulo“ dėl paskolų būstui sprogimo mastą, ypač kai sumos filme (ir realiai gyvenime) buvo linksniuojamos ne milijonais, bet milijardais. Na, kur girdėta, kad striptizo šokėja turi šešis namus su baseinais ir kotedžais? Nežinant tikrosios 2009 metų ekonominės krizės priežasčių, šis filmas taps dar ir edukaciniu.

O jau kokia puiki vyrų aktorių vaidyba! Režisieriui pavyko tiesiog „nusigriebti“ geidžiamų aktorių grietinėlę. Žinoma, įdomiausias ir keisčiausias viso šito „katilo“ vaidmuo atiteko Christan Bale, kuris dar ir nominuotas „Oskarui“. Apskritai aktorių kolektyvas puikus, nuostabūs charakteriai, puikiai išanalizuotas charakterių ypatybės. Nustebino Steve Carell, kuris, beje, iš serialo „Biuras“ – šio serialo specifinių elementų galima aptikti ir „Didžiojoje skoloje“. 

Apskritai tai geras, aukštos kokybės filmas. Galbūt tema gali pasirodyti kai kam neįdomi, ypač tiems, kuriems nusispjauti į visas ekonomines krizes ir politiką, bet filmas geras ne vien dėl temos, bet ir visuminio vaizdo.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meilė yra keista" / "Love is strange"

Sveiki, skaitytojai ir filmų žiūrėtojai,

„Kino pavasaris“ mums padovanojo galimybę pamatyti „Meilė yra keista“ (angl. Love is Strange) (2014). Na, reikia paminėti, kad esu matęs režisieriaus Ira Sachs filmą „Išlaikyti šviesą“ (2012) ir galiu pasakyti, kad „Meilė yra keista“ yra stipresnis darbas, gal dėl to, kad didesnio biudžeto ir aktorių žinomumo, o gal iš dalies ir siužeto. Filme pasirodo mano mėgstamas aktorius Alfred Molina bei „Trečias luitas už saulės“ aktorius John Lithgow. Šie aktoriai filme vaidina du gėjus, kurie po 40 metų bendro gyvenimo kartu susituokia, tačiau iškart po vestuvių juos ištinka finansinės bėdos, todėl jie apsistoja pas skirtingus draugus ir išgyvena tai, ką tikriausiai išgyvena kiekvienas, kai apsistoja pas draugus – jaučiasi primiršti, nemylimi, kitokie, vieniši – žodžiu, tikra rakštimi šiknoj.

Filmas, sakyčiau, labai paprastas, bet kartu ir labai nepaprastas. Aišku, kiek neįprasta, kad režisierius sugalvojo apeiti jaunystės kultą, gražius ir jaunus kūnus ir dėmesį sutelkti į pensijinio amžiaus vyrus, jų problemas, aistras, nuosmukius, skaudulius ir... ligas. Filmas gal kiek nuspėjimas, tiek jo finalas, tiek bendras emocinis fonas, kurį papuošia Šopenio muzika, vietomis uždelstas sentimentalumas, bet nuo to filmas netampa prastesnis. Kažkaip filmo natūrali organika, gyvenimiškos situacijos ir vaidyba jaudina nuo pradžių iki pabaigos. 

Tai vienas iš tų LGBT filmų, kurie nenusivažiavo į banalybes, erotiką, nepraslydo komedijinių situacijų paviršiumi. Gyvenimiškas filmas, atspindintis realybę, o ne tai, ką galbūt norėtų regėti heteroseksualios akys. Nesakyčiau, kad filmas kažkuo provokuoja, jį tiesiog buvo lengva ir jautru žiūrėti, gėrėtis puikia vaidyba, geru scenarijumi, vietomis sentimentalokomis scenomis, o retkarčiais gyvenimiškais konfliktais. Net nežinau, ar meilė jau tokia keista, jeigu du žmonės myli ir rūpinasi vienu kitu? Gal keista tik tuo, kad ji jungia ir sukuria, suriša du nepriklausančius žmones bendram gyvenimui. Tik tiek. Meilės stebuklas, nesvarbu, ar jis LGBT bendruomenėje, ar katalikų šeimoje, ar kur kitur, ji ne tiek keista, kiek nepaprasta ir daranti stebuklus. Šis filmas tik dar kartą tai paliudija. Gražu. Paprasta. Įdomu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Miegamajame" / "In the Bedroom"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti matytą kino juosta „Miegamajame“ (In the Bedroom) (2001), puikiai įvertintas kino kritikų, gavęs net 5 „Oskaro“ nominacijas ir pripažintas žiūrovų. Na, išties tikėtis iš šio filmo pravalo neįmanoma, tačiau „Mažų vaikų“ (2006) režisierius Todd Field, kuriam jaučiu palankias simpatijas, šįkart žiūrėjosi pakankamai sunkiai...

Lėtai besivystantis keršto ir žmogiškumo praradimo istorija man priminė pernai matytą italų juostą „Sūnaus kambarys“ – daug graužaties, tylių ašarų ir kaltinimų. Tai viena iš tų subtilių „dramų-spąstų“, kur herojai kamuosi troškindamiesi savo pačių skausme, primesdami pretenzijas kitiems, kai kada jiems ten nusigraužti ranką ar koją, žinoma, netiesiogine prasme. Pats filmo pavadinimas šiek tiek gali klaidinti, tai nėra intymumo drama, prisodrinta klaikiai erotiškomis scenomis. Priešingai, istorijos herojai gretinami su omarų medžiokle, kur elgiamasi kaip gyvūnui patekus į spąstus „kambarį“, kada situacija supriešina artimus herojus. Herojų kančios buvo subtilios, tačiau, mano akimis, pernelyg „skystos“ ir, tiesą sakant, truputį ėmė miegas. Nerekomenduočiau šio filmo žiūrėti kompanijose arba dviese, sugulus lovoje. Jau geriau vienatvėje, tamsoje su trupučiu vyno, nes filmas – tai intymi akistata su savimi pačiu.

Nežinau, prisipažinsiu, kad filmas visumoje nėra prastas, turi puikius vyresnės kartos aktorius, kurie pasirodo nepakartojamai – Tom Wilkinson, Sissy Spacek. Abu brandūs ir įdomūs, užtikrinti ir veteraniški, tačiau pats filmas man „ėjosi“ nuobodokai. „Maži vaikai“ yra neabejotinai, mano akimis, geresnis režisieriaus darbas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela