Filmas: "Mano pusbrolis Vinis" / "My Cousin Vinny"

Sveiki,

Filmas „Mano pusbrolis Vinis“ (angl. My Cousin Vinny) (1992) viena senesnių ir matomai gerai tiek žiūrovų, tiek kino kritikų įvertinta komedija. Tikriausiai filmas labiausiai žinomas dėl aktorės Marisos Tomei, kuri už automobilių žinovės vaidmenį pelnė „Oskarą“ kaip geriausia antraplanė aktorė.

Filmas „kabina“ nuo pat pirmųjų scenų, kai du jauni mulkiai pavagia skardinę iš parduotuvės ir įsivelia į keistą kuriozinę apklausą dėl žmogžudystės policijos nuovadoje. Iš esmės visas pradžios filmo komizmas yra absurdiškas nesusikalbėjimas ir apgailėtinas policijos darbas, neužduodant tiesioginių ir gerai suformuluotą apklausos kausimų. Aišku, kai atvyksta pusbrolis Vinis, paskutinis liurbis su žavia mergina, kurie apsistoja prie geležinkelio, darosi viskas aišku. Apskritai visa Vinio povyza, ištarti žodžiai ir taip, kaip jis rengiasi, rėkte rėkia, kad jis yra vienas didžiulis nesusipratimas. Bet nebūtų komedija teisinga komedija, jeigu ir tokiems kaip Vinis kartais nepasisektų. Kaip jau galima numanyti, jis bylą vis tiek laimės, tik kokiais būdais jis padarys ir ką pasiūlys filmo scenaristai, belieka tik mėgautis. Priešingai nei būtų galima tikėtis, visgi filmas įtraukia į savo komizmą, netgi pavadinčiau filmą su kibirkštėle, dėl ko, žinoma, filmas nepavaldus laikui, todėl tokia komedijos klasika  iš esmės yra nesenstanti.

Dabar galiu pasakyti, jeigu reiktų kokios nors visiems prieinamos, bet neprastos amerikietiškos komedijos, tikriausiai rekomenduočiau visgi pažiūrėti „Mano pusbrolis Vinis“. Nežinau, kaip kitiems, bet jaučiu 90-ųjų pradžios dešimtmečiui šiokius tokius sentimentus, savotišką vaikystės nostalgiją, nors toji realybė ir amerikietiška, bet tai visgi neatgaminama, nors paskutiniu metu šiuolaikinis kinas ir bando rekonstruoti to dešimtmečio, prieš didįjį technologijų sprogimą, dvasią. Šis filmas dar kartą nuostabiai priminė tas gatveles, automobilius, aprangą, šukuosenas ir suprantu, kad su tokio vaizdo kinu esu užaugęs.

Ir iš tikrųjų gera komedija, rekomenduotina ne tik plačiajai rinkai, bet ir gurmanams.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Moterų lyga" / "A League of Their Own"

Sveiki,

Tikėjimą senais ir laiko patikrintais filmais paskutiniuoju metu ganėtinai nusiviliu, tačiau vakar pažiūrėjau sportinę biografinę dramą „Moterų lyga“ (angl. A League of Their Own) (1992) likau kažin koks patenkintas. Sudėtinga man su sportinėm dramom, paskutinį kartą mačiau filmą „Lyčių kova“ – neseniai sukurtą filmą apie moteris tenesininkes ir vyrus, kurie teigė, kad moterys negali gerai žaisti teniso. Tuokart filmas be puikios atmosferos daugiau nieko gero nepaliko.

Panašiu principu sukurtas filmas ir „Moterų lyga“, kuri mus nukelia į XX a. vidurį, kada daugelis amerikiečių beisbolo žaidėjų išsiųsti į karą, vietiniams reikia pramogų, tad buvo nuspręsta suburti laikiną moterų komanda. Centre atsiduria dvi tarpusavyje konkuruojančios seserys, viena iš jų ištekėjusi. Iš esmės tai filmas ne vien apie sportinius (realiai kažkada buvusius) pasiekimus, bet tai gana feministinė juosta, kurioje įrodoma, kad moterys gali pajėgiai ir įdomiai konkuruoti brutalaus sporto aikštelėje. Juosta veikia vienu principu kaip istorinė juosta, liudijanti istorinę atmintį, ir kaip azartinė istorija už teisingumą. Pagrindinius vaidmenis sukuria legendinis aktorius Tom Hanks ir „Telmos ir Luizos“ žvaigždė Geena Davis. Prie jų, neįmanoma paminėti, prisijungia ir atlikėja Madonna, sukūrusi svarbų šiame filme vaidmenį ir pabaigos dainą. Nors aktoriai gerai žinomi, visgi jų kuriami charakteriai man pasirodė tipažinio braižo ir gana šabloniški, vertinant 1990-ųjų kino maniera.

Tiesą sakant, net nemėgstantiems sportinių dramų, manau, filmas turėtų patikti. Galiu pasakyti, kad jis pakankamai holivudiškos ir disnėjiškos dvasios – viskas jame pavaizduota itin teisingai, nes kiekviena sesuo gauna to, ko nusipelniusi pagal laikmečio moralines tendencijas. Filmas kelia įvairų jausmų: nuo liūdesio iki pergalingo džiaugsmo, nuo pasiaukojimo iki tyros meilės. Tiesą sakant, pagalvojau, kad neskaitant kelerių scenų apie moralę, šis filmas tiktų žiūrėti visai šeimai, nes jame yra ne tik istorija, pasakojimas, bet ir aiški pamokanti linija, tinkanti, mano galva, jaunajam besiformuojančiam kino žiūrovui. Šiaip tai nesitikėjau, kad filmas paliks tokią gerą vakaro pozityvumo galią.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Atsitiktinis didvyris" / "Hero"

Sveiki,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti seną komediją pavadinimu „Atsitiktinis didvyris“ (angl. Hero) (1992), kurį režisavo visiems puikiai žinomas režisierius Stephen Frears, žinomas iš tokių darbų kaip „Karalienė“ (2006), „Filomena“ (2013), „Purvini žaidimai“ (1988) ir kt. Tiesą sakant, šio filmo tikriausiai nė nebūčiau žiūrėjęs, jeigu jo nebūtų parekomendavęs vertėjas, kuris sako, „paimk šį filmą“, turėtų patikti.

„Atsitiktinis didvyris“ – jau savaime pavadinime yra nusakoma šios komedijos formulė – visiškas nevykėlis padaro žygdarbį ir turėtų pagal patį banaliausią siužetą būti apdovanotas, tačiau jo apdovanojimą nugvelbia benamis. Likusi filmo dalis skirta tai garbei susigrąžinti, kuri iš esmės yra šeimos (ypač sūnaus) susižavėjimo susigrąžinimas... Tiesą sakant, šioji komedija kartu parodo ir hiperbolizuoja grobuonišką žurnalistikos pasaulį. Pigių sensacijų besivaikanti žurnalistė tampa auka ir iš to išspaudžia reto bjaurumo istoriją, tačiau finalinėse scenose visgi pasirodo, kad ji turi širdį. Didžiausi blogiukai šiame filme tampa užslėpto humanizmo transliuotojais.

Negalima nepaminėti aktorių. Jau tapusių kino legendomis. Visų pirma Dustin Hoffman, kuriam patikėtas pagrindinis vaidmuo. Iš esmės, kad ir komedija, Dustinas vis tiek iškyla kaip su įsimenančiu vaidmeniu. Tą patį galima pasakyti apie aktorius Geena Davis bei Andry Garcia, kuriuos dabartiniame kine sutikti vis sunkiau ir sunkiau, tad kėlė nostalgiją dešimto dešimtmečio populiariajam kinui.

Visgi filmas man, kad ir neblogas, pasirodė tiesiog vidutiniškas. Praleidau neblogai laiką, tačiau kažin ko (nepaisant pramogos) iš filmo negavau – bet juk tai komedija, jos funkcija ir yra linksminti. Vaidmenys be aktorių charizmos visgi tipažiniai. Suskirstyti pagal klišes – ambicinga žurnalistė, kuri padarys bet ką, kad padarytų reportažą, valkata, kuri padarys bet ką, kad praturtėtų... Vidinių susipriešinimų nedaug, po socialinėmis karjeristinėmis klišėmis slepiasi numanomas humaniškas pamokymas žiūrovui, kad ir netikri, ir atsitiktiniai didvyriai gali likti užkulisiuose ir visuomenei nežinomi. O visuomenė, kaip pateikia šis filmas, ypač dievina didvyrius, kas išliko ir iki šių dienų. Filmas tiks neišrankiam žiūrovui.

Man asmeniškai filmas labiausiai patiko dėl to neblogo siužeto, kada pagrindinis veikėjas bando pasiekti apsišaukėlį draugužį, bet, kaip Charlie Chaplin nebyliojo kino laikais, jam visi keliai prie tikslo užkertami.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skustagalviai" / "Romper Stomper"

Sveiki, skaitytojai,

Rassell Crowe yra tarsi kraujas, kuris privilioja kino žiūrovus, todėl kaip galėjau praleisti vieną pirmųjų ir rimčiausių darbų, įvertintų Australijos kino apdovanojimais filmą „Skustagalviai“ (angl. Romper Stomper) (1992). Galbūt tai vienas geriausių filmų apie skustagalvius (angl. Skinheads), tapęs tikra klasika ir ryškiu R. Crowe postūmiu link Holivudo.

Tiesą sakant, nesu tikras, ar man ši juosta patiko. Viskas su šiuo filmu lyg ir gerai, o, bet, tačiau... Visų pirma siužetinė linija man pasirodė pernelyg siaura. Na, kas įvyko? Skustagalvis sutiko merginą, o pabirbinęs numetė ją savo geriausiam draugui, kuris dėl jos svaigo – ak, kokia melodramatiška akimirka. Santykiai labiau primena siautulingą paauglių gaują, nei tikruosius „skinerius“. Subkultūros ideologiją atspindintys reliktai – vėliavos, apranga, nacistinis įsitikinimas filme atrodo lyg paviršutiniškas glaistas ir neatrodo, kad veikėjai tuo gyventų. Kur kas labiau filmas orientuotas į meilės istoriją, nei į skustagalvių gyvenimą, nors filmo pradžią ir kovos su azijiečiais to lyg nežadėjo. Jeigu siužetinė linija atrodo šlubuojanti ir nuobodoka, tai finalas apskritai apgailėtinas ir primena Šekspyro tragedijų pabaigą. Filmas neatskleidžia skustagalvių subkultūrinių užuovėjų, traumų ir apskritai parodo tik vieną iš paviršių.

Apskritai kalbant, filmas man pasirodė gana skystokas, tačiau jis turi nemažai ir gerų dalykų, visgi tai apie šiais laikais nykstančią subkultūrą, todėl filmas vien dėl savo tematikos turi išliekamąją vertę. Įdomu dar ir tai, kad aktorius Daniel Pollock (1969-1992), suvaidinęs Deivį, R. Crow herojaus geriausią draugą, taip ir nesulaukė filmo premjeros, kadangi Sidnėjuje perdozavo heroinu. Vėliau R. Crowe jam parašė dainą. 

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žiaurus žaidimas" / "The Crying Game"

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien noriu pakomentuoti „Interviu su vampyru“ airių režisieriaus Neil Jordan filmą „Žiaurus žaidimas“ (angl. The Crying Game) (1992). Tiesą sakant, režisierius imasi pačių įvairiausių žanrų ir daug dalykų jam pasiseka, bet vienas iš geriausių dalykų, kas jam pavyksta dramose – „permesti“ tvarkingai ir organiškai sutvarkytą scenarijaus mintį. Sako, kažkada filmas daug ką šokiravęs, pelnęs nemažai apdovanojimų, tačiau sužiūrėjau taip ramiai, lyg žiūrėčiau kone meditacinį filmą, nors su meditaciniu kiniu, neapsirikite, filmas nieko bendro neturi.

Iš tikrųjų man labiau patiko pirmoji filmo pusė, kai sugaunamas škotų ekstremistų juodaodis jankis po trijų parų nužudomas. Tylus mirtininko ir pagrobėjo dialogas stikliniame šiltnamyje kėlė išties nostalgiją seniems ir geriems psichologiniams filmams, o kai priėjo pasakojimas apie skorpiono prigimtį, tada kažkas mano smegenyse sukunkuliavo ir pagaliau suvokiau, kad gilioje vaikystėje su dėde esu šį filmą visgi žiūrėjęs. Filmas plėtoja politinį spektrą ir seksualumo tendencijas. Tikriausiai daug ką būtent ir šokiravo LGBT tema, kai pasirodo mergina beesanti vaikinu. Tiesą sakant, nė kiek nenustebau, matyt, bus sugadinę kur kas aštresni šia tema rodomi filmai. Žinote, kur kas buvo keistesni vyruko ir kirpėjos santykiai, vis mąsčiau, ar vyruko jausmai grįsti atgailavimu, ar tame yra ir kažko tyro ir tikro? Kaip heteroseksualus vyrukas nei iš šio, nei iš to ima ir įsimyli vaikiną-merginą, net nepastebi, kad lankosi seksualinių mažumų bare – tai irgi fantastika! Naivumo ar savotiško noro apgauti žiūrovą? Irgi klausimas. Žodžiu, man šie santykiai iki pabaigos taip ir liko mįsle – kur meilės impulsai, o kur atpirkimo galimybė.

Nepasakyčiau, kad filmas sužavėjo, nors jame išties neblogas scenarijus, esama naivių niuansų, bet tas dešimto dešimtmečio pradžios dvasia, garso takelis, scenografija... Viskas kažkaip tikrai pakylėtai atrodė. Būtų išvis nuodėmė nepaminėti, kad Stephen Rea, atlikęs atgailaujančiojo vaidmenį, buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias aktorius, kaip ir jo porininkas aktorius Jaye Davidson, garsus Holivudo Queer, savo debiutu daug ką anuomet pribloškęs. Manua, filmas daug kam patiks, ypač kinomanams.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.3

Galite pasiklausyti „The Grying Game“ dainos:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vėtrų kalnas" / "Wuthering Heights"

Sveiki, filmų žiūrovai,

Šiandien noriu trumpai aptarti kino filmą „Vėtrų kalnas“ (angl. Wuthering Heights) (1992). Na, su šiuo Emilės Brontės romano ekranizacija tikriausiai nebūtų jokių problemų, jeigu jis nebūtų tiek daug kartų kine ekranizuotas vis konkurencingai vieni su kitais lyginami. Nežinau, ar ši versija yra pati geriausia, tačiau net neabejoju, kad viena populiariausių. Šį perliuką netyčia nugvelbiau žiūrėdamas per TV, iškęsdamas neiškenčiamas reklamas.

Iš tikrųjų nebuvau suplanavęs žiūrėti šio filmo, tiesiog taip išpuolė, kad nuo pirmųjų kadrų filmas įtraukė ir nebepaleido. Subtiliai sukurta atmosfera, dūžtantys stiklai, pro skyles išlendančios moters rankos netgi priminė gotikinį siaubo filmą, bet tik priminė, nes iš esmės tai viena įspūdingiausių meilės istorijų ne tik literatūroje, bet ir kine. Ir, žinoma, nelaiminga istorija...

Taigi. Paliko įspūdį to senojo gero filmo atmosfera, detalės, kurios šiomis dienomis atrodo ypač skaniai, nors kine turime daug naujovių techniniu požiūriu, bet atmosferas kurti nebemokame arba jų vengiame kurti... Kostiumai, namai, aktoriai... Viskas čia labai tiko ir patiko. Filme pagrindinius vaidmenis sukuria prancūzė Juliette Binoche, kuri, neslėpsiu, man labai patinka ir pasistengiu pažiūrėti visus filmus, kur švysteli jos pavardė. Na, ir britų aktorius Ralph Fiennes - daugeliui jau seniai pamėgtas ir ne tik už savo sugebėjimus kine išlikti organišku, bet ir skaisčias it Kristaus akeles, kurios šiame filme žaižaruoja kaip niekad.

Norite skanaus pyrago? Nusipirkite prekybos centre ar konditerinėje. Norite skanaus filmo? Pažiūrėkite seną gerą „Vėtrų kalną“. Va taip.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela