Filmas: "Filomena" / "Philomena"

 

Sveiki,

 

Paskutiniuoju metu į amerikiečių ir britų draminius filmus, kurie „apipilti“ nominacijomis ir apdovanojimais žiūriu gana įtariai, nes galiu iškart nujausti aiškią receptūrą, politinį kontekstą, už ką filmas pelnė tiek garbės. Jau kuris laikas didelė dalis tokių filmų tampa tiesiog neblogi arba vidutiniai, pernelyg mąstyti nereikalaujantys, tačiau lyg ir nebanalūs, kad būtų įveikiami emociškai bet kam. Anuomet, kai pasirodė Stephen Frears režisuota biografinė drama „Filomena“ (angl. Philomena) (2013), norėjau labai pamatyti, net neabejojau, kad Judi Dench, nuostabi savo kartos aktorė, įtrauks nuo pat pirmų kadrų, tačiau žiūrėdamas šiomis dienomis šį filmą pajutau tam tikrą atmetimo reakciją. Bent jau iš pradžių.

 

Žinoma, Judi Dench yra Judi Dench ir jai sunku prilygti. Pati istorija kaip iš kokio keistai atpažįstamo chrestomatinio vadovėlio: sunkmečiu vienuolės priglaudžia jaunas šeimų dėl gėdos atstumtąsias merginas, padeda joms pagimdyti už vergišką kasdienį darbą, o ir reikalui esant su kūdikiais elgiasi kaip su savo nuosavybe. Jaunoji Filomena tą, aišku, patiria, o po 50 metų, jau senutė, kuriai netikėtai prabyla ilgai maldytas sąžinės balsas, leidžiasi ieškoti sūnaus. Jai dar talkina ambicingas žurnalistas su suteršta reputacija. Ilgą laiką galvojau, ką aš čia, po velnių, žiūriu? Istorija pasirodė bent pirmąsias 45 minutes tokia lėkšta, kad nesupratau, kaip šis filmas apskritai atsidūrė tokioje matomoje vietoje, tačiau netrukus veikėjai nuskrenda į JAV ir ten netikėtai Filomenos savastis „suskamba“ kažkaip įdomiai: netašyta, nepasiturinti moterėlė auklėja savo nuoširdžiu pavyzdžiu arogantišką žurnalistą, kuris ją visąlaik mato kaip visuomenės atsilikėlę, iš kurios galima išpešti naudos.

 

Žodžiu, beveik komikinė kontrastinga porelė (senutė ir žurnalistas) atranda sūnaus istorijos užuomazgas ir netgi išsiaiškina, kad jis buvęs dešimtame dešimtmetyje įtakingas tarp politikų ir negana to, dar ir homoseksualus. Mama besąlygiškai priima sūnaus homoseksualumą ir pamažu arogantiškam žurnalistui ima vertis kažkokia apčiuopiama Filomenos paslaptis. Ji nemoka smerkti, yra besąlygiškai atsidavusi sūnaus susikurtam portretui ir nesmerkia nei melagių vienuolių, net nesugeba pasiųsti sadistės dviveidės paralyžiuotos davatkos vienuolės, kurios vaginos nekaltybė yra pamatas viso jos krikščioniškojo tikėjimo, o visa kita – tai tų jau nuodėmingų paauglių seksualinių geidulių sugriauti gyvenimai, kurie neverti dangiškos malonės. Nepatikėčiau tokia istorija, jeigu nežinočiau, jog tai biografinis filmas apie katalikų vienuolių savavališkai išdarkytas šeimas, apie homoseksualų JAV politiką. Galiausiai Filomena apskritai tampa krikščioniškosios doktrinos ir Jėzaus mokymo apreiškimu, idėja, o teisiantis žurnalistas ir vienuolės nuodėmių verslininkės ir juodų avelių ganytojos tarsi paties Mozės perskeltos Raudonosios jūros pusės, kurioms nelemta susidraugauti. Žodžiu, Filomena tampa žiūrovams šventąja be jokių ceremonijų ar pompastikos, vien tik savo praktišku pasaulio priėmimu: niekindamas ir draskydamasis nieko nepakeisi, tik tuščiai išeikvosi laiką ir jėgas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Atsitiktinis didvyris" / "Hero"

Sveiki,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti seną komediją pavadinimu „Atsitiktinis didvyris“ (angl. Hero) (1992), kurį režisavo visiems puikiai žinomas režisierius Stephen Frears, žinomas iš tokių darbų kaip „Karalienė“ (2006), „Filomena“ (2013), „Purvini žaidimai“ (1988) ir kt. Tiesą sakant, šio filmo tikriausiai nė nebūčiau žiūrėjęs, jeigu jo nebūtų parekomendavęs vertėjas, kuris sako, „paimk šį filmą“, turėtų patikti.

„Atsitiktinis didvyris“ – jau savaime pavadinime yra nusakoma šios komedijos formulė – visiškas nevykėlis padaro žygdarbį ir turėtų pagal patį banaliausią siužetą būti apdovanotas, tačiau jo apdovanojimą nugvelbia benamis. Likusi filmo dalis skirta tai garbei susigrąžinti, kuri iš esmės yra šeimos (ypač sūnaus) susižavėjimo susigrąžinimas... Tiesą sakant, šioji komedija kartu parodo ir hiperbolizuoja grobuonišką žurnalistikos pasaulį. Pigių sensacijų besivaikanti žurnalistė tampa auka ir iš to išspaudžia reto bjaurumo istoriją, tačiau finalinėse scenose visgi pasirodo, kad ji turi širdį. Didžiausi blogiukai šiame filme tampa užslėpto humanizmo transliuotojais.

Negalima nepaminėti aktorių. Jau tapusių kino legendomis. Visų pirma Dustin Hoffman, kuriam patikėtas pagrindinis vaidmuo. Iš esmės, kad ir komedija, Dustinas vis tiek iškyla kaip su įsimenančiu vaidmeniu. Tą patį galima pasakyti apie aktorius Geena Davis bei Andry Garcia, kuriuos dabartiniame kine sutikti vis sunkiau ir sunkiau, tad kėlė nostalgiją dešimto dešimtmečio populiariajam kinui.

Visgi filmas man, kad ir neblogas, pasirodė tiesiog vidutiniškas. Praleidau neblogai laiką, tačiau kažin ko (nepaisant pramogos) iš filmo negavau – bet juk tai komedija, jos funkcija ir yra linksminti. Vaidmenys be aktorių charizmos visgi tipažiniai. Suskirstyti pagal klišes – ambicinga žurnalistė, kuri padarys bet ką, kad padarytų reportažą, valkata, kuri padarys bet ką, kad praturtėtų... Vidinių susipriešinimų nedaug, po socialinėmis karjeristinėmis klišėmis slepiasi numanomas humaniškas pamokymas žiūrovui, kad ir netikri, ir atsitiktiniai didvyriai gali likti užkulisiuose ir visuomenei nežinomi. O visuomenė, kaip pateikia šis filmas, ypač dievina didvyrius, kas išliko ir iki šių dienų. Filmas tiks neišrankiam žiūrovui.

Man asmeniškai filmas labiausiai patiko dėl to neblogo siužeto, kada pagrindinis veikėjas bando pasiekti apsišaukėlį draugužį, bet, kaip Charlie Chaplin nebyliojo kino laikais, jam visi keliai prie tikslo užkertami.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Florence" / "Florence Foster Jenkins"

Sveiki,

Ilgai laužyti galvą, pažvelgus į šios dienos repertuarą Forum Cinema, ką išsirinkti ir pasiūlyti draugams, neteko. Pirmu taikiniu visiems pasiūliau pamatyti kritikų geru žodžiu minimą britų režisieriaus Stephen Frears filmą „Florence“ (angl. Florence Foster Jenkins) (2016), kuris jau pasigavo sensacingą antraštę, jog puikioji Meryl Streep tikriausiai už šį vaidmenį bus nominuota dvidešimtajam „Oskarui“. Gal ir bus, o gal ir ne, juolab kad po filmo ir taip aišku, kad ši legendinė aktorė yra nominuota ir už prastesnius vaidmenis, pvz., „Gilyn į mišką“.

O šis filmas, pasirodo, pasakoja apie realiai gyvenusią turtingą ponią, kuri absurdiškai traukdavo operos arijas ir visi norėdami ją pamaloninti, meluodavo, kokia ji nuostabi dainininkė. Absurdiška, tačiau auksinė Don Kichotiška medžiaga kino filmui! Ir taip padaryta išties gerai, nes medžiaga patikėta puikiam ir prityrusiam režisieriui, kuris iš šios asmenybės sukalė tragišką komediją, kuri mums papasakoja taip skaniai ir proporcingai išdėliojant liūdnos ir linksmos scenos, taip analogiškai atseikėjant tragedijos ir komedijos dermė, kad tiesiog imi galvoti, kad tai net ne filmas, o desertas, kur pramoginis skonis susilieja su veteraniška aktorių ir kūrėjų komandos įdirbiu. 

Iš tikrųjų M. Streep puiki dainininkė ir jos parametrai nuostabūs, tačiau filme jai tenka parodijuoti, imituojant F. F. Jankins balsą ir tai jai sekasi kuo puikiausiai. Kažkodėl man šis jos amplua priminė kitą puikų jos vaidmenį filme „Džiulė ir Džiulija“ (2009), o finalas – „Tikri dalykai“ (1998), tad visai nenustebčiau, kad „Oskaro“ nominacija pasibelstų į jos namus dar kartą. Filme mane nustebino Hugh Grant, kuris kaip tikras britų džentelmenas įtaigiai blaškėsi tarp meilužės ir atsidavimo savo gyvenimo moteriai, tikrai vertas akies šis jo vaidmuo. 

Filme viskas puiku – kostiumai, istorija, britiškas subtilus humoras, aristokratiškai lengvabūdiška atmosfera, čia iš žmogaus tragedija virstantis į smagią parodiją, čia vėl verčianti suklusti. Manau, tai tikrai gera juosta tiek gurmanams, tiek populiaraus kino žiūrovams. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 71/1000

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karalienė" / "The Queen"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Karalienė“ (The Queen) (2006), kuris taip pat yra įtrauktas į filmų talmudą „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“. Aš esu šiek tiek priešingos nuomonės, ar šis filmas turėtų tupėti šioje „biblijoje“. Tikriausiai jei nei aktorės Helen Mirren pelnytas „Oskaras“ už geriausios aktorės vardą, filmas nebūtų sulaukęs tiek daug dėmesio, bet tikiu, kad save gerbiantys britai, kurie visais laikais buvo pamišę dėl savo karališkosios šeimos gyvenimų, tikrai matė ir regėjo šią juostą.

Filmas, mano galva turėjo pasakoti apie Elžbietos II – osios gyvenimą, tačiau filmas orientuotas visai į kitus dalykus. Ją pavadinčiau princesės Dianos įtakos atšvaitu. Žinoma, iš filmo sužinojau nemažai faktų ir britų monarchijos užkulisių, mat, anksčiau mažai domėdavausi jais, todėl buvo įdomu, kodėl monarchai šitaip nemėgo Dianos, nors ši pagimdė net du jų palikuonis. Žinoma, centrine figūra galima vadinti Elžbietą II-ąją, kuri atstovauja britų monarchijos tradicijoms ir skeptiškai vertina Tonio Bleiro modernizaciją. Visas filmas labiau remiasi į monarchijos bendradarbiavimą su visuomene per viešuosius ryšius. Toks įspūdis, kad Elžbieta II-oji užtemdyta tradicijų, nemato, kad pakitusiai visuomenei reikia atverti savo asmeninio gyvenimo detales. Princesės Dianos portretas šiame filme be galo ryškus ir beveik prilygsta Elžbietai II. Ir visgi filmas apima labai mažą šios asmenybės laikotarpį, praktiškai Britanijos politinių permainų laikotarpį ir Princesės Dianos mirtis, praktiškai 1997 –ieji metai, kurie šiai šaliai atnešė milžiniškas permainas.

Taip, aktorių vaidyba puiki, nors tai jau ne pirmas atvejis, kada statomi filmai pagal britų karalius ir politikus aktoriai nuplėšia „Oskarus“ – prisiminkime Meryl Streep „Geležinė ledi“, Colin Firth „Karalius kalba“. Filmo nepavadinčiau įspūdingu, bet jį žiūrėti buvo įdomu, nors jame užfiksuota maža Elžbietos II-osios dalis, tačiau labai svarbiu momentu. Filmą vertinu palankiai, bet ne tiek, kad žiūrėčiau įsižiojęs ir springčiau liaupsėmis.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela