Filmas: "Florence" / "Florence Foster Jenkins"

Sveiki,

Ilgai laužyti galvą, pažvelgus į šios dienos repertuarą Forum Cinema, ką išsirinkti ir pasiūlyti draugams, neteko. Pirmu taikiniu visiems pasiūliau pamatyti kritikų geru žodžiu minimą britų režisieriaus Stephen Frears filmą „Florence“ (angl. Florence Foster Jenkins) (2016), kuris jau pasigavo sensacingą antraštę, jog puikioji Meryl Streep tikriausiai už šį vaidmenį bus nominuota dvidešimtajam „Oskarui“. Gal ir bus, o gal ir ne, juolab kad po filmo ir taip aišku, kad ši legendinė aktorė yra nominuota ir už prastesnius vaidmenis, pvz., „Gilyn į mišką“.

O šis filmas, pasirodo, pasakoja apie realiai gyvenusią turtingą ponią, kuri absurdiškai traukdavo operos arijas ir visi norėdami ją pamaloninti, meluodavo, kokia ji nuostabi dainininkė. Absurdiška, tačiau auksinė Don Kichotiška medžiaga kino filmui! Ir taip padaryta išties gerai, nes medžiaga patikėta puikiam ir prityrusiam režisieriui, kuris iš šios asmenybės sukalė tragišką komediją, kuri mums papasakoja taip skaniai ir proporcingai išdėliojant liūdnos ir linksmos scenos, taip analogiškai atseikėjant tragedijos ir komedijos dermė, kad tiesiog imi galvoti, kad tai net ne filmas, o desertas, kur pramoginis skonis susilieja su veteraniška aktorių ir kūrėjų komandos įdirbiu. 

Iš tikrųjų M. Streep puiki dainininkė ir jos parametrai nuostabūs, tačiau filme jai tenka parodijuoti, imituojant F. F. Jankins balsą ir tai jai sekasi kuo puikiausiai. Kažkodėl man šis jos amplua priminė kitą puikų jos vaidmenį filme „Džiulė ir Džiulija“ (2009), o finalas – „Tikri dalykai“ (1998), tad visai nenustebčiau, kad „Oskaro“ nominacija pasibelstų į jos namus dar kartą. Filme mane nustebino Hugh Grant, kuris kaip tikras britų džentelmenas įtaigiai blaškėsi tarp meilužės ir atsidavimo savo gyvenimo moteriai, tikrai vertas akies šis jo vaidmuo. 

Filme viskas puiku – kostiumai, istorija, britiškas subtilus humoras, aristokratiškai lengvabūdiška atmosfera, čia iš žmogaus tragedija virstantis į smagią parodiją, čia vėl verčianti suklusti. Manau, tai tikrai gera juosta tiek gurmanams, tiek populiaraus kino žiūrovams. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 71/1000

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nematoma moteris" / "The Invinsible Woman"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šįkart labai trumpai apie filmą „Nematoma moteris“ (angl. The Invinsible Woman) (2013), kurį režisavo pats aktorius Ralph Fiennes, kuris, tarp kitko, atliko vieną pagrindinių vaidmenų šiame filme. Šis aktorius, o dabar jau ir režisierius, man visada dvelkė savo atsakingu požiūriu į vaidmenis – visada labai susitelkęs ir išsianalizavęs savo personažo dvasines būkles. Taip galima sakyti ir apie jo sukurtą biografinę dramą apie Charlers Dickens – vieną žymiausių anglų literatūros klasikų.

Filmas pasakoja apie Viktorijos laikų pradžią, kada jau senstelėjęs, bet vis dar ambicijų turintis rašytojas, kuris, beje, dar ir vedęs, turintis daugiau nei 5 vaikus, iš pirmo žvilgsnio pameta galvą dėl jaunos merginos, kad net ryžtasi palikti šeimą ir pradėti antrąjį gyvenimą, parašęs savo garsiausius kūrinius – Deividas Koperfildas, Didieji lūkesčiai ir t. t. 

 

Kadras iš filmo "Nematoma moteris". 

Filmas iškart patraukia unikalia kostiuminės dramos technika – priminė keletą labai gerų kostiuminių dramų, tas juodai apsirengusios moters vaikščiojimas po smėlėtą paplūdimį, garsų šiugždesys – išties subtilu, brandu. Labai patiko operatoriaus darbas, o ir šviesos – angliškos, pilkos, tamsios, apgaubtos Viktorijos laikų puritoniškumu. Aktorių darbas – vėlgi, priekaištų neturiu. Viskas su šiuo filmu gerai, tačiau manęs nesudomino pats filmas. Gal buvau netinkamai nusiteikęs, nesusitelkęs, nes filmo subtilūs kadrai, aktorystės meistriškumas tiesiog trykšte tryško, tačiau tą momentą kažkaip nebuvau nusiteikęs filmo priimti visu 100 procentų, tad belieka kaltinti save, o ne filmą. Ačiū Dievui, yra objektyvesnis žvilgsnis į filmą, todėl galiu pasakyti, kad tokių kostiuminių dramų retai pasitaiko – rimta, subalansuota, apgalvota. Čia nerasime džiugios patetikos, aktorių besislepiančių po kostiumais, dekoracijom, nerasime ir rašytojo asmeninės biografijos, režisieriui kur kas labiau rūpėjo papasakoti Dikenso meilės istoriją, nei papasakoti jo kaip rašytojo, kūrėjo kelią. Smagu, kad režisieriui kiek įmanoma pavyko išvengti sentimentalumo ir patetikos, kiekviena scena ir kadras smarkiai apgalvoti – veikėjai beveik nekalba apie esminius dalykus, bet iš jų žvilgsnių, gestų, stabtelėjimų jau aišku, kas ką jaučia – tai išties žavu, kai tai žodžiais neįvardijama.

Gaila, kad nepavyko kartu su herojais viso šito patirti, bet filmas tikrai nėra prastas. Sudedu savo subjektyvų ir objektyvų vertinimus ir vedu bendrą vidurkį.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.3 

Jūsų Maištinga Siela