Senovės graikų Olimpo dievai ir deivės: Dzeusas, Hera, Afroditė, Apolonas, Atėnė, Poseidonas ir kt.

 

Sveiki, skaitytojai,

Ši informacija pateikiama visiems besimokantiems ar besidomintiems senovės graikų antikine kultūra ir politeistine religija. Tai pirmoji dalis, skirta tik olimpiečiams dievams. Čia rasite jų vaizdavimą, charakteristiką, valdymo ypatumus, istorijas ir ypatybes, kilmę.

OLIMPIEČIAI (OLIMPO) DIEVAI

Dzeusas (romėniškai Jupiteris)

Dzeusas, griausmavaldys ir dievų bei žmonių tėvas, yra viena ryškiausių ir galingiausių figūrų ne tik graikų mitologijoje, bet ir visoje Vakarų civilizacijos kultūroje. Jo kilmė siejama su titanais Kronu ir Rėja, kurie buvo pirmosios dievų kartos atstovai. Kronas, bijodamas pranašystės, kad vienas iš jo vaikų jį nuvers, prarydavo kiekvieną gimusį kūdikį. Tačiau Rėja, norėdama išgelbėti jauniausią atžalą, apgavo Kroną įduodama jam suvystytą akmenį vietoj kūdikio. Taip Dzeusas slaptai užaugo Kretoje, o vėliau, subrendęs ir suvienijęs savo brolius ir seseris (Poseidoną, Hadą, Herą, Demetrą ir Hestiją), sukilo prieš tėvą ir titanus dešimt metų trukusiame Titanomachijos kare. Dzeuso sumanumas ir jo brolių bei seserų galia galiausiai lėmė pergalę, o Kronas ir kiti nugalėti titanai buvo įkalinti Tartare. Po pergalės trys broliai – Dzeusas, Poseidonas ir Hadas – burtų keliu pasidalijo pasaulio valdymą: Dzeusui atiteko dangus ir oras, Poseidonui – jūros ir vandenys, o Hadui – požemio karalystė. Nors Hadas tapo požemio valdovu, Dzeusas išliko aukščiausiuoju dievu, prižiūrinčiu visą dievų ir žmonių pasaulį.

„Dzeusas ir Hera ant Idos kalno“ (angl. Jupiter and Juno on Mount Ida) (apie 1528-1530 m.) – autorius Giulio Romano (angl. Giulio Romano). Šis renesanso meistro paveikslas vaizduoja romantišką Dzeuso ir jo žmonos Heros susitikimą mitologinėje Idos kalnoje. Romano meistriškai perteikia dieviškąjį grožį ir intymumą.

Dzeuso valdymas nebuvo vien tik galios demonstravimas; jis pasižymėjo tam tikromis subtilybėmis. Nors jis turėjo didžiausią galią ir autoritetą Olimpe, jis turėjo atsižvelgti į kitų galingų dievų nuomonę ir interesus. Homero „Iliadoje“ ir kituose mituose dažnai vaizduojamos dievų tarybos, kuriose Dzeusas pirmininkauja, bet kartais susiduria su Heros prieštaravimais ar kitų dievų savarankiškais veiksmais. Vis dėlto, galutinis sprendimas dažniausiai priklausydavo jam, o jo valia buvo aukščiausias įstatymas. Dzeusas buvo laikomas teisingumo, tvarkos ir hospitalumo sergėtoju. Jis baudė tuos, kurie pažeisdavo priesaikas, nepaisydavo svečių teisių ar elgdavosi neteisingai. Jo simboliai – žaibas, erelis ir ąžuolas – atspindėjo jo galią, valdžią ir ryšį su dangumi.

Dzeuso charakteristika buvo sudėtinga ir daugialypė. Jis buvo galingas, autoritetingas ir kartais impulsyvus. Jo pyktis buvo baisus, o žaibai – jo ginklas prieš tuos, kurie jam nepakluso. Tačiau jis taip pat buvo laikomas išmintingu valdovu, gebančiu priimti strateginius sprendimus ir palaikyti kosminę tvarką. Kita svarbi jo charakteristikos dalis buvo jo polinkis į meilės nuotykius. Dzeusas buvo vedęs savo seserį Herą, santuoka, kuri dažnai buvo audringa ir kupina konfliktų dėl jo nuolatinių neištikimybių. Jis turėjo daugybę meilužių – tiek deivių, tiek mirtingųjų nimfų ir moterų – su kuriomis susilaukė daugybės vaikų, tarp kurių yra tokie garsūs herojai ir dievai kaip Heraklis, Apolonas, Artemidė, Atėnė, Dionisas ir daugelis kitų. Šie meilės ryšiai dažnai sukeldavo Heros pavydą ir kerštą jo meilužėms ir nesantuokiniams vaikams.

Graikai Dzeusą garbino kaip aukščiausią dievą, visų dievų ir žmonių valdovą. Jam buvo skirtos daugybė šventyklų ir altorių visoje Graikijoje. Vienas garsiausių ir svarbiausių Dzeuso garbinimo centrų buvo Olimpija, kur vyko senovės olimpinės žaidynės, skirtos pagerbti Dzeusą. Ten stovėjo monumentali Dzeuso statula, sukurta garsaus skulptoriaus Fidijo, kuri buvo laikoma vienu iš septynių pasaulio stebuklų. Deja, ši statula neišliko iki mūsų dienų. Tačiau išliko kitų Dzeuso šventyklų griuvėsiai, pavyzdžiui, šventyklos Atėnuose ir kitose senovės graikų gyvenvietėse, liudijančios jo svarbą religiniame gyvenime. Dzeusui buvo aukojami gyvūnai, rengiamos šventės ir procesijos. Jo vardas buvo dažnai minimas maldose ir priesaikose.

Dzeuso išvaizda mene ir mituose dažnai vaizduojama kaip tvirto sudėjimo, brandaus amžiaus vyras su vešlia barzda ir garbanotais plaukais, spinduliuojantis karališka didybe ir galia. Jo rankose dažnai vaizduojamas žaibas – jo galingiausias ginklas – arba skeptras, simbolizuojantis jo valdžią. Šalia jo neretai vaizduojamas erelis, kaip jo šventasis paukštis, arba ąžuolo šakelė.

Dzeuso gebėjimai buvo beribiai. Jis galėjo valdyti orus, sukelti audras, perkūniją ir žaibus. Jo balsas buvo griausmingas, o vienas jo žvilgsnis galėjo priversti drebėti žemę. Jis turėjo galią keisti savo pavidalą, ką dažnai darydavo, norėdamas prisivilioti savo meilužes ar įsikišti į žmonių gyvenimus. Jis buvo nemirtingas ir nepaprastai stiprus, o jo autoritetas Olimpe buvo neginčijamas.

Be minėtų meilužių ir žmonos Heros, Dzeusas turėjo daugybę palikuonių, tiek dievų, tiek herojų, kurie vaidino svarbius vaidmenis graikų mituose. Jo ryšiai su mirtingosiomis moterimis dažnai būdavo kupini dramatiškų istorijų, kuriose jis įgaudavo įvairius pavidalus, kad pasiektų savo tikslą. Pavyzdžiui, Danaję jis aplankė aukso lietaus pavidalu, o Europą pagrobė virsdamas baltu buliumi. Šios istorijos ne tik atspindi Dzeuso galią ir įtakingumą, bet ir sudėtingą dievų ir žmonių santykių dinamiką senovės graikų pasaulėžiūroje. Dzeuso palikimas yra neįkainojamas – jis įkūnija valdžios, teisingumo ir dieviškosios tvarkos idėjas, kurios per mitologiją ir meną persikėlė į visą Vakarų kultūrą.

Hera (romėniškai Junona)

Hera, galingoji dangaus karalienė, santuokos ir šeimos globėja, užima itin svarbią vietą graikų panteone. Jos kilmė glaudžiai susijusi su pačia dievų pradžia – ji yra titano Krono ir titanidės Rėjos duktė, o taip pat ir vyriausiojo dievo Dzeuso sesuo bei žmona. Kaip ir jos broliai bei seserys, Hera išvengė savo tėvo Krono, kuris prarydavo savo vaikus bijodamas pranašystės apie nuvertimą, likimo. Ją, kaip ir Dzeusą, Rėja paslėpė, o vėliau, po Titanomachijos karo, kuriame Dzeusas su savo sąjungininkais nugalėjo titanus, Hera tapo Olimpo dievų karaliene. Jos santuoka su Dzeusu buvo ne tik dieviškoji sąjunga, bet ir svarbus mitologinis motyvas, dažnai vaizduojamas audringas ir kupinas konfliktų dėl Dzeuso nuolatinių neištikimybių. Nepaisant to, Hera išliko teisėta Dzeuso žmona ir aukščiausia deivė, turinti didelę įtaką dievų ir žmonių gyvenimui.

Heros valdymas Olimpe pasižymėjo ypatingu statusu ir tam tikromis subtilybėmis. Nors aukščiausia valdžia priklausė Dzeusui, Hera turėjo didelį autoritetą ir įtaką. Ji buvo laikoma santuokos ir šeimos institucijų globėja, todėl jos palaiminimo siekdavo besituokiančios poros, o moterys melsdavosi jai prašydamos pagalbos gimdymo metu ir rūpinantis vaikais. Hera dažnai dalyvaudavo dievų tarybose, reikšdama savo nuomonę ir kartais netgi oponuodama Dzeusui. Jos galia slypėjo ne tik jos dieviškoje prigimtyje, bet ir jos karališkame statuse bei ryšiais su kitais galingais dievais. Vis dėlto, Dzeuso fizinė galia ir aukščiausias autoritetas dažnai nulemdavo galutinį sprendimą, o Heros bandymai jam prieštarauti kartais baigdavosi nemalonumais.

Heros charakteristika buvo sudėtinga ir dažnai vaizduojama kaip pavydi, kerštinga ir valdinga. Jos pavydas kildavo iš nuolatinių Dzeuso neištikimybių ir jo nesantuokinių vaikų, kuriuos ji persekiodavo su ypatingu žiaurumu. Žymiausi jos keršto aukos buvo Heraklis, Dzeuso ir mirtingosios Alkmėnės sūnus, kuriam ji siuntė įvairias negandas ir pavojus, bei Dzeuso meilužės ir jų vaikai. Tačiau Hera taip pat buvo vaizduojama kaip didinga ir oriai besielgianti karalienė, pasiryžusi ginti savo garbę ir autoritetą. Ji buvo ištikima santuokos institucijai ir baudė tuos, kurie ją pažeisdavo. Jos ryžtas ir atkaklumas buvo ne mažiau stiprūs nei jos pavydas.

„Hera ir Argas“ (angl. Juno and Argus) (1636-1638 m.) – autorius Peter Paul Rubens (Peter Paul Rubens). Šiame baroko meistro paveiksle vaizduojama Hera, liepianti šimtaakiui milžinui Argui saugoti jos pavydo objektą – karvę paverstą Io.

Graikai Herą garbino kaip vieną iš dvylikos pagrindinių Olimpo dievų. Jai buvo skirtos svarbios šventyklos ir kulto vietos visoje Graikijoje. Vienas žymiausių Heros garbinimo centrų buvo Argolis, kur stovėjo senovinė Herajono šventykla, laikoma viena seniausių ir svarbiausių šventyklų Graikijoje. Kitos svarbios Heros šventyklos buvo Samoso saloje ir Olimpijoje, netoli Dzeuso šventyklos. Šiose šventyklose buvo statomos Heros statulos, aukojami gyvūnai (ypač karvės ir povai, kurie buvo laikomi jos šventaisiais gyvūnais), rengiamos šventės ir procesijos. Heros garbei vykdavo Heraia žaidynės, skirtos ne vedusioms moterims. Nors daugelis šių šventyklų yra išlikusios tik fragmentais, jų liekanos liudija apie Heros svarbą senovės graikų religiniame gyvenime.

Heros išvaizda mene dažnai vaizduojama kaip aukšta, graži ir oriai atrodanti moteris, dažnai vilkinti ilgais, puošniais drabužiais ir dėvinti diademą arba vainiką, simbolizuojantį jos karališkąjį statusą. Jos veidas būdavo rimtas ir išraiškingas, o akys spinduliuodavo karališka didybe ir kartais – pavydo kibirkštimis. Šalia jos dažnai vaizduojami jos šventieji gyvūnai – karvė ir povas.

Heros gebėjimai atspindėjo jos karališkąjį statusą ir sferas, kurioms ji patronavo. Ji turėjo galią valdyti santuoką ir šeimos ryšius, galėjo padėti gimdant ir rūpintis vaikais. Būdama viena iš galingiausių deivių, ji taip pat galėjo daryti įtaką orams ir netgi įsikišti į karinius konfliktus, ypač jei jie susiję su jos proteguojamaisiais ar priešais. Jos dieviška galia buvo didžiulė, tačiau ji dažnai veikdavo per savo įtaką kitiems dievams arba per savo kerštingus veiksmus prieš tuos, kurie ją įžeisdavo ar nepaisydavo jos autoriteto.

Pasakojimai apie Herą dažnai sukasi apie jos pavydą ir kerštą Dzeuso meilužėms ir jų vaikams. Vienas žymiausių pavyzdžių yra istorija apie Heraklį, kurį Hera persekiojo nuo pat jo gimimo, siųsdama jam du gyvates lopšyje, sukeldama jam beprotybės priepuolius, per kuriuos jis nužudė savo šeimą, ir paskirdama jam dvylika sunkių darbų. Kitas pavyzdys yra istorija apie Io, Dzeuso meilužę, kurią Hera pavertė karve ir persekiojo siųsdama gylį. Taip pat žinoma istorija apie Pario teismą, kuriame Hera, būdama viena iš trijų gražiausių deivių (kartu su Atėne ir Afrodite), pasiūlė jam valdžią ir turtus, jei jis ją pripažins gražiausia. Paris pasirinko Afroditę, o Heros pyktis ant Trojos tapo vienu iš Trojos karo priežasčių. Šie ir kiti mitai atskleidžia sudėtingą Heros charakterį – galingos karalienės, ištikimos žmonos (savo supratimu), bet kartu ir pavydžios bei kerštingos deivės, kurios veiksmai dažnai turėdavo dramatiškų pasekmių dievams ir žmonėms.

Atėnė (romėniškai Minerva)

Atėnė, išminties, strateginio karo, amatų ir teisingumo deivė, yra viena iš gerbiamiausių ir įtakingiausių figūrų graikų mitologijoje. Jos kilmė yra unikali ir stebuklinga – ji gimė ne iš motinos įsčių, o iš paties Dzeuso galvos. Pasak legendos, Dzeusas prarijo savo nėščią žmoną Metidę, nes buvo pranašauta, kad jų sūnus nuvers jį. Tačiau Metidė vis dar buvo Dzeuso viduje ir ten kalė šarvus savo būsimai dukrai. Galiausiai, Dzeusą pradėjo kamuoti stiprus galvos skausmas, todėl jis paprašė Hefaisto arba Prometėjo (priklausomai nuo mito versijos) prakirsti jam galvą kirviu. Iš ten visu savo spindesiu ir ginkluota šarvais iššoko Atėnė – pilnai subrendusi ir karinga deivė. Šis neįprastas gimimas simbolizuoja Atėnės intelektualumą ir nepriklausomybę nuo motinos įtakos, pabrėždamas jos ryšį su tėvo išmintimi ir galia.

Atėnės valdymo sfera buvo plati ir apėmė ne tik karą, bet ir intelektualinę veiklą bei amatus. Skirtingai nuo savo brolio Arėjo, kuris personifikavo žiaurų ir chaotišką karą, Atėnė buvo strateginio ir teisingo karo deivė. Ji globojo karius, kurie kovojo už teisingą reikalą ir pasižymėjo drąsa bei išmintimi. Taip pat ji buvo laikoma įvairių amatų, ypač audimo ir keramikos, globėja, mokiusi žmones įgūdžių ir inovacijų. Atėnė buvo Atėnų miesto globėja, o legenda pasakoja, kad ji varžėsi su Poseidonu dėl miesto patronavimo. Dievai nusprendė, kad miestui atiteks tas, kuris padovanos naudingiausią dovaną. Poseidonas smogė savo trišakiu į žemę ir ištryško sūrus vandens šaltinis, o Atėnė įsmeigė ietį į žemę ir išaugino alyvmedį, simbolizuojantį taiką ir gerovę. Dievai ir miestiečiai pasirinko Atėnės dovaną, ir miestas buvo pavadintas jos garbei. Tai rodo, kad Atėnės valdymo subtilybės apėmė ne tik galią, bet ir išmintį bei praktinę naudą žmonėms.

Atėnės charakteristika pasižymėjo racionalumu, intelektualumu ir strateginiu mąstymu. Ji buvo laikoma išmintingiausia iš visų dievų, pasižymėjo aiškiu protu ir gebėjimu priimti apgalvotus sprendimus. Nors ji buvo karo deivė, ji vengė beprasmio kraujo praliejimo ir pirmenybę teikė strategijai bei diplomatijai. Atėnė buvo nepriklausoma ir neturėjo vyro ar vaikų, visiškai atsidavusi savo pareigoms ir globojamiesiems. Ji buvo teisingumo ir įstatymų sergėtoja, dažnai įsikišdavo į ginčus tarp dievų ir žmonių, siekdama taikos ir harmonijos. Jos simboliai – pelėda, simbolizuojanti išmintį, ir alyvmedis, simbolizuojantis taiką ir pergalę.

„Atėnė ir Kentauras“ (angl. Athena and the Centaur) (apie 1482 m.) – autorius Sandro Botičelis (Sandro Botticelli). Šiame paveiksle vaizduojama Atėnė, suvaldanti kentaurą, simbolizuojanti proto ir civilizacijos pergalę prieš laukines instinktus.

Graikai Atėnę be galo gerbė ir garbino. Ji buvo laikoma Atėnų miesto globėja ir gynėja, o jai skirtos šventės ir ritualai buvo svarbi miesto gyvenimo dalis. Didžiosios Panatėnajos šventės metu vykdavo iškilmingos procesijos, aukojimai ir sporto varžybos, skirtos pagerbti deivę. Atėnės garbei buvo statomos įspūdingos šventyklos visoje Graikijoje. Pati garsiausia ir geriausiai išlikusi šventykla yra Partenonas, stovintis ant Atėnų Akropolio. Šis šedevras, pastatytas valdant Perikliui, buvo skirtas Atėnei Partenai (mergelei Atėnei) ir puoštas nuostabiomis skulptūromis, vaizduojančiomis deivės gimimą, varžybas su Poseidonu ir kitus mitologinius įvykius. Kitos svarbios Atėnės šventyklos buvo rastos Spartoje, Trojoje ir kitose senovės graikų gyvenvietėse. Šių šventyklų liekanos ir išlikusios skulptūros liudija apie didžiulę pagarbą, kurią graikai jautė šiai išmintingai ir galingai deivei.

Atėnės išvaizda mene dažnai vaizduojama kaip aukšta ir galinga moteris, vilkinti šarvus, nešanti ietį ir skydą (egidą), kurį puošia Medūzos Gorgonės galva. Jos veidas būdavo rimtas ir išmintingas, o akys – bylojantys apie strateginį mąstymą ir intelektą. Kartais ant jos galvos būdavo vaizduojamas šalmas, o šalia – jos šventasis paukštis pelėda. Jos išvaizda simbolizavo jos karinę galią ir intelektualinę pranašumą.

Atėnės gebėjimai buvo įvairūs ir atspindėjo jos valdymo sferas. Ji buvo nepaprastai sumani ir turėjo strateginį mąstymą, kuris leido jai sėkmingai vadovauti mūšiuose ir patarti herojams. Ji buvo puiki kovotoja, tačiau savo jėgą naudojo tik teisingais tikslais. Atėnė taip pat turėjo didelių amatų žinių ir mokėjo įvairius amatus, ypač audimą. Ji padėjo herojams savo išmintimi ir patarimais, pavyzdžiui, Patrokliui Homero „Iliadoje“ ir Odisėjui Homero „Odisėjoje“. Ji galėjo keisti savo pavidalą ir tapyti nematomu, o jos dieviška galia leido jai daryti įtaką įvykiams tiek dievų, tiek žmonių pasaulyje.

Svarbiausi pasakojimai apie Atėnę atskleidžia įvairius jos vaidmenis mituose. Jos gimimas iš Dzeuso galvos yra vienas iš labiausiai žinomų. Kitas svarbus pasakojimas yra jos varžybos su Poseidonu dėl Atėnų patronavimo. Ji taip pat aktyviai dalyvavo Trojos kare, palaikydama graikus ir padėdama tokiems herojams kaip Achilas ir Odisėjas. Atėnė padėjo Belerofontui įveikti Chimera, davusi jam auksinį žąslą Pegasui. Ji taip pat mokė žmones įvairių amatų ir įgūdžių. Pavyzdžiui, ji mokė moteris audimo ir siuvimo meno. Pasakojimas apie Arachnę, kuri išdrįso varžytis su Atėne audimo meistriškumu ir už tai buvo paversta voru, pabrėžia deivės pyktį ir jos aukštą amatų vertinimą. Atėnės vaidmuo mituose yra esminis – ji yra išminties, strategijos ir teisingumo įsikūnijimas, nuolat padedanti herojams ir globojanti savo mylimąjį Atėnų miestą.

Afroditė (romėniškai Venera)

Afroditė, meilės, grožio, geismo ir vaisingumo deivė, yra viena žaviausių ir prieštaringiausių figūrų graikų mitologijoje. Jos kilmė yra dvilypė, priklausomai nuo mito versijos. Pagal vieną, senesnę versiją, kurią pateikia Hesiodas savo „Teogonijoje“, Afroditė gimė iš jūros putų, susidariusių aplink nukirstus Urano genitalijas, kurias į jūrą įmetė jo sūnus Kronas. Ši neįprasta kilmė pabrėžia jos ryšį su jūra ir jos stebuklingą, dieviškąjį grožį. Vėlesnė tradicija, ypač Homero epuose, teigia, kad Afroditė yra Dzeuso ir deivės Dionės duktė. Nepaisant skirtingų kilmės istorijų, abi versijos pabrėžia Afroditės išskirtinį grožį ir jos galingą įtaką tiek dievams, tiek žmonėms.

„Veneros gimimas“ (angl. The Birth of Venus) (apie 1484–1486 m.) – autorius Sandro Botičelis (Sandro Botticelli). Tai vienas žymiausių renesanso paveikslų, vaizduojantis Afroditę (Venerą), gimusį iš jūros putų ir nešamą į krantą.

Afroditės valdymo sfera apėmė visas meilės ir geismo formas, tiek fizines, tiek emocines. Ji turėjo galią sukelti troškimą ir aistrą, įkvėpti meilę ir harmoniją, bet taip pat galėjo sukelti pavydą ir nesantaiką dėl meilės. Jos įtaka neapsiribojo vien tik romantiškais santykiais; ji taip pat buvo susijusi su vaisingumu ir gamtos atsinaujinimu. Afroditė turėjo palydovų, tokių kaip Charitės (Gracijos) ir Horos (Sezonai), kurie pabrėžė jos ryšį su grožiu, malonėmis ir gamtos ciklais. Nors ji neturėjo tokios politinės ar karinės galios kaip Hera ar Atėnė, jos įtaka žmonių ir dievų gyvenimui buvo ne mažesnė, nes meilė ir geismas yra galingos jėgos, lemiančios daugelį veiksmų ir sprendimų.

Afroditės charakteristika buvo sudėtinga ir dažnai prieštaringa. Ji buvo personifikuotas grožis ir žavesys, gebanti pavergti tiek dievų, tiek mirtingųjų širdis. Tačiau ji taip pat galėjo būti kaprizinga, pavydi ir netgi žiauri, ypač kai buvo įžeidžiama ar jos meilės reikalai klostėsi ne taip, kaip ji norėjo. Ji buvo žinoma dėl savo daugybės meilės ryšių – tiek su dievais, tiek su mirtingaisiais. Jos vyras buvo Hefaistas, kalvystės dievas, tačiau ji turėjo daug meilužių, įskaitant Arėją, karo dievą, su kuriuo susilaukė Hermiono, Deimo ir Fobo. Jos ryšys su mirtinguoju piemeniu Ankhisu lėmė Enejo, Trojos herojaus ir Romos įkūrėjo, gimimą. Afroditės simboliai buvo balandis, gulbė, žvirblis, mirta ir rožė, atspindintys jos grožį, meilę ir ryšį su gamta.

Graikai Afroditę garbino kaip vieną iš dvylikos Olimpo dievų, o jai buvo skirtos daugybė šventyklų ir kulto vietų visoje Graikijoje. Vienas svarbiausių jos garbinimo centrų buvo Pafas Kipre, kuris buvo laikomas jos gimimo vieta. Kitos svarbios šventyklos buvo Korinte, kur ji buvo garbinama kaip Afroditė Hetaira (heterų globėja), ir Atėnuose, kur jai buvo skirta šventykla Akropolyje. Afroditės garbei buvo aukojami gyvūnai, deginami smilkalai ir rengiamos šventės. Jos kultas dažnai buvo susijęs su vaisingumo ritualais ir šventėmis, skirtomis pavasario atgimimui. Nors daugelis jos šventyklų yra išlikusios tik griuvėsiais, jų buvimas liudija apie didelę pagarbą, kurią graikai jautė meilės ir grožio deivei.

Afroditės išvaizda mene beveik visada vaizduojama kaip nepaprastai graži ir jauna moteris, dažnai nuoga arba pusnuogė, pabrėžiant jos dieviškąjį grožį ir žavesį. Ji dažnai vaizduojama su savo simboliais – balandžiais ar gulbėmis, kartais kylanti iš jūros putų (kaip garsiajame Sandro Botičelio paveiksle „Veneros gimimas“, nors tai yra romėniška Afroditės interpretacija). Kituose vaizduose ji gali būti apsupta savo palydovių – Charitų ir Horų – arba su savo sūnumi Erotu (romėnų Kupidonu), meilės dievu. Jos veidas būdavo švelnus ir viliojantis, o visa jos būtybė spinduliuodavo grožiu ir geismu.

Afroditės gebėjimai buvo susiję su jos valdymo sferomis. Ji turėjo galią užburti bet kurį dievą ar žmogų savo grožiu ir sukelti meilės jausmus. Ji galėjo įkvėpti aistrą ir troškimą, bet taip pat galėjo sukelti nesantaiką ir pavydą dėl meilės. Ji turėjo įtakos vaisingumui ir gamtos klestėjimui. Nors ji nebuvo stipri kovotoja, ji galėjo daryti įtaką karui per meilės ryšius ir intrigas, kaip matyti iš Trojos karo istorijos. Afroditė taip pat turėjo tam tikrų magiškų galių ir galėjo suteikti grožį bei žavesį savo proteguojamiesiems.

Svarbiausi pasakojimai apie Afroditę atskleidžia įvairius jos vaidmenis mituose. Vienas žymiausių yra Pario teismas, kuriame ji varžėsi su Hera ir Atėne dėl gražiausios deivės titulo. Paris pasirinko Afroditę, nes ji pažadėjo jam gražiausią pasaulio moterį – Heleną. Šis sprendimas tapo vienu iš Trojos karo priežasčių. Afroditė aktyviai dalyvavo Trojos kare, palaikydama trojėnus, ypač savo sūnų Enejų. Ji taip pat buvo įsivėlusi į daugybę meilės istorijų, tiek su dievais, tiek su mirtingaisiais, kurių pasekmės dažnai būdavo dramatiškos. Pavyzdžiui, jos ryšys su Arėju buvo atskleistas ir apjuoktas kitų dievų. Jos pyktis galėjo būti baisus, kaip matyti iš istorijos apie Psichę, kurią Afroditė persekiojo iš pavydo dėl jos grožio. Afroditės mitai atspindi galingą ir dažnai nenuspėjamą meilės ir grožio prigimtį, taip pat deivės įtaką dievų ir žmonių gyvenimui.

Artemidė (romėniškai Diana)

Artemidė, laukinių gyvūnų, medžioklės, dykumos, gimdymo, mergystės ir visų jaunų būtybių globėja, yra viena iš įtakingiausių ir labiausiai gerbiamų deivių graikų panteone. Jos kilmė siejama su Dzeusu, griausmavaldžiu dievu, ir Leto, titanide. Pasak legendos, Hera, pavydi Leto dėl jos ryšio su Dzeusu, persekiojo ją ir neleido pagimdyti niekur, kur šviestų saulė ar būtų tvirta žemė. Galiausiai Poseidonas Leto perkėlė į plaukiojančią Delo salą, kur ji pagimdė dvynius – Apoloną, šviesos, muzikos ir pranašystės dievą, ir Artemidę. Artemidės gimimas buvo neįprastas – ji padėjo savo motinai pagimdyti savo brolį Apoloną, todėl vėliau tapo ir gimdymo deive, ypač besirūpinančia jaunomis moterimis.

Artemidės valdymo sfera buvo plati ir apėmė laukinę gamtą bei jos gyventojus. Ji buvo laikoma visų laukinių gyvūnų, ypač elnių, lokių ir liūtų, valdovė ir gynėja. Ji buvo puiki medžiotoja, ginkluota sidabriniu lanku ir strėlėmis, kurias nukaldino Hefaistas. Skirtingai nuo kitų deivių, Artemidė pirmenybę teikė gyvenimui laukinėje gamtoje, tarp nimfų ir savo medžioklės šunų, vengdama Olimpo dievų draugijos. Ji taip pat buvo mergystės deivė, pasižadėjusi amžinai išlikti nekalta ir saugojusi jaunų merginų nekaltybę. Jos globa apėmė ir jaunus gyvūnus bei augalus, pabrėždama jos ryšį su gamtos ciklais ir gyvybės augimu.

„Diana medžioklėje“ (angl. Diana Hunting) – daugelis menininkų vaizdavo Dianą (Artemidę) kaip medžiotoją, dažnai su lanku ir strėlėmis, apsuptą nimfų ir šunų. Peter Paul Rubens (Peter Paul Rubens).

Artemidės charakteristika buvo nepriklausoma, laukinė ir kartais kerštinga. Ji buvo arši savo ir savo globojamųjų gynėja, baudusi tuos, kurie įžeisdavo jos šventuosius gyvūnus ar pažeisdavo gamtos pusiausvyrą. Ji buvo žinoma dėl savo greito pykčio ir tikslių strėlių, kurios galėjo atnešti tiek greitą mirtį, tiek palengvėjimą gimdymo metu. Nors ji buvo mergelė deivė, ji rūpinosi gimdyvėmis ir jaunikliais, paradoksaliai sujungdama nekaltybę su gyvybės tęstinumu. Artemidė buvo lojali savo broliui Apolonui, ir jie dažnai buvo vaizduojami kartu. Jos simboliai buvo lankas ir strėlės, elnias, kiparisas ir mėnulis, atspindintys jos ryšį su medžiokle, laukine gamta ir naktimi.

Graikai Artemidę labai gerbė ir garbino, ypač vietovėse, kurios buvo glaudžiai susijusios su laukine gamta ir medžiokle. Jai buvo skirtos daugybė šventyklų ir altorių visoje Graikijoje. Vienas garsiausių ir svarbiausių Artemidės garbinimo centrų buvo Efese stovėjusi Artemidės šventykla, laikoma vienu iš septynių pasaulio stebuklų. Ši monumentali šventykla buvo dedikuota deivei kaip vaisingumo ir gamtos globėjai. Kitos svarbios Artemidės šventyklos buvo rastos Braurone, kur vyko šventės, skirtos mergaitėms prieš santuoką, ir Delo saloje, jos gimtinėje. Jai buvo aukojami gyvūnai, ypač elniai ir ožkos, rengiamos šventės ir procesijos. Artemidės kultas buvo glaudžiai susijęs su gamtos ritmais ir moteriškais gyvenimo ciklais.

Artemidės išvaizda mene dažnai vaizduojama kaip jauna, graži ir atletiškos sudėjimo mergelė, vilkinti trumpą tuniką, patogią medžioklei. Ji dažnai vaizduojama su lanku ir strėlėmis ant pečių, o šalia jos būna elnias arba medžioklės šunys. Kartais ant jos galvos būdavo vaizduojamas mėnulio vainikas, simbolizuojantis jos ryšį su naktimi. Jos veidas būdavo rimtas ir susikaupęs, o akys – budrios ir stebinčios. Jos išvaizda atspindėjo jos nepriklausomybę, jėgą ir ryšį su laukine gamta.

Artemidės gebėjimai buvo susiję su jos valdymo sferomis. Ji buvo nepaprastai sumani medžiotoja, galinti sumedžioti bet kokį laukinį gyvūną. Jos strėlės buvo tikslios ir galėjo atnešti tiek greitą mirtį, tiek palengvėjimą. Ji turėjo galią apsaugoti laukinius gyvūnus ir bausti tuos, kurie jiems kenkė. Būdama gimdymo deive, ji galėjo padėti moterims gimdymo metu ir apsaugoti jaunas būtybes. Ji taip pat turėjo galią sukelti staigią mirtį ir ligas, ypač moterims, kurios nepaisė jos valios. Artemidė buvo nemirtinga ir turėjo didelę fizinę jėgą bei ištvermę, leidusią jai ilgai klajoti po laukinę gamtą.

Svarbiausi pasakojimai apie Artemidę atskleidžia įvairius jos vaidmenis mituose. Vienas žymiausių yra istorija apie Akteoną, medžiotoją, kuris netyčia pamatė Artemidę besimaudančią nuogą. Už šį įžeidimą deivė jį pavertė elniu ir pasiuntė jo paties šunis jį sudraskyti. Kitas pasakojimas yra apie Niobę, karalienę, kuri gyrėsi savo pranašumu prieš Leto, turėdama daugiau vaikų. Artemidė ir Apolonas atkeršijo Leto, nužudydami visus Niobės vaikus savo strėlėmis. Taip pat žinoma istorija apie Ifigeniją, Agamemnono dukterį, kuri turėjo būti paaukota Artemidei, kad graikų laivai galėtų išplaukti į Troją. Vietoj jos deivė atsiuntė elnę ir Ifigeniją perkėlė į Tauridę, kur ji tapo Artemidės šventove. Šie ir kiti mitai atskleidžia Artemidės galią, nepriklausomybę ir griežtą požiūrį į tuos, kurie pažeidžia jos valią ar gamtos tvarką. Ji yra laukinės gamtos ir mergystės įsikūnijimas, galinga deivė, kurią reikėjo gerbti ir kurios pykčio reikėjo vengti.

Hestija (romėniškai Vesta)

Hestija, namų židinio, šeimos ir valstybės simbolio deivė, yra viena iš vyriausiųjų Olimpo dievų, nors jos vaidmuo mituose nėra toks ryškus kaip jos brolių ir seserų. Jos kilmė siejama su titanais Kronu ir Rėja – ji yra pirmoji jų duktė, o taip pat Dzeuso, Poseidono, Hado, Heros ir Demetros sesuo. Kaip ir jos broliai bei seserys, Hestija buvo praryta savo tėvo Krono, kuris bijojo pranašystės apie savo nuvertimą, ir vėliau išvimdyta Dzeuso. Po Titanomachijos karo, kuriame Dzeusas nugalėjo titanus, Hestija tapo viena iš dvylikos pagrindinių Olimpo dievų. Tačiau skirtingai nuo kitų dievų, ji niekada neįsitraukė į dievų intrigas ir konfliktus, pirmenybę teikdama ramybei ir savo pareigoms prižiūrėti šventąją ugnį.

Hestijos valdymo sfera buvo unikali ir esminė senovės graikų gyvenime. Ji nebuvo susijusi su konkrečiais gamtos reiškiniais ar tam tikrais žmonių užsiėmimais, bet veikiau su pačiu namų esme – židiniu, kuris buvo ne tik šilumos ir maisto šaltinis, bet ir šeimos vienybės bei bendruomenės centro simbolis. Kiekvieni namai turėjo savo židinį, skirtą Hestijai, o kiekvienas miestas turėjo viešąjį židinį, kuriame nuolat liepsnojo šventa ugnis, simbolizuojanti miesto gerovę ir tęstinumą. Hestija buvo laikoma visų namų ir šeimų globėja, o jos šventa ugnis buvo ryšys tarp šeimos narių ir dievų. Jos valdymo subtilybės slypėjo jos buvime kiekvienuose namuose ir kiekvienoje bendruomenėje, užtikrinant šilumą, saugumą ir harmoniją.

Hestijos charakteristika pasižymėjo ramybe, švelnumu ir nesavanaudiškumu. Ji buvo laikoma švelniausia ir taikiausia iš visų Olimpo dievų, vengusi bet kokių ginčų ir konfliktų. Ji pasižadėjo amžinai išlikti mergele, atmesdama Poseidono ir Apolono piršlybas, taip dar kartą pabrėždama savo atsidavimą savo pareigoms ir nenorą įsitraukti į dieviškuosius santykius. Hestija buvo laikoma kuklumo ir tyrumo įsikūnijimu, o jos buvimas židinyje simbolizavo stabilumą ir pastovumą. Ji nebuvo linkusi į kerštą ar pavydą, o jos pagrindinis rūpestis buvo šventosios ugnies priežiūra ir šeimų gerovė.

Apie skulptūrą „Giustiniani Hestia“ žinoma, kad tai yra puikiai išlikusi marmurinė skulptūra, kuri galimai yra Hadriano laikų romėniška graikiško bronzos originalo, sukurto apie 470 m. pr. Kr., kopija. Šiuo metu ji yra Torlonia kolekcijoje Romoje, tačiau pavadinimas kilo nuo vieno iš ankstyvųjų jos savininkų, markizo Vincenzo Giustiniani.

Graikų garbinimas Hestijai buvo ypatingas ir kasdienis. Kiekviena šeima pagerbdavo ją savo namų židinyje, prieš pradėdama valgyti aukodama dalį maisto į ugnį. Viešuosiuose pastatuose, pavyzdžiui, pritanėjuose (kur posėdžiaudavo miesto taryba), taip pat buvo nuolat kūrenamas Hestijai skirtas šventasis židinys, kurį prižiūrėdavo specialūs tarnautojai. Naujakuriai, palikdami savo gimtąjį miestą ir kurdami naujas kolonijas, nešdavosi su savimi ugnį iš miesto viešojo židinio, simbolizuodami savo ryšį su gimtine ir Hestijos globą naujoje vietoje. Nors Hestijai nebuvo statomos didingos šventyklos taip dažnai kaip kitiems dievams, kiekvieni namai ir kiekviena bendruomenė turėjo jai skirtą šventą vietą – židinį. Kai kuriuose miestuose vis dėlto buvo jai skirti altoriai ir šventyklos, pavyzdžiui, Romoje buvo Vestos šventykla su židinį saugančiomis vestalėmis, kurios atitiko graikų Hestiją.

Hestijos išvaizda mene dažnai būdavo vaizduojama kaip kukli ir oriai atrodanti moteris, dažnai apsigobusi ir sėdinti prie židinio. Ji nebuvo siejama su ryškiais atributais ar ginklais kaip kiti dievai. Jos simbolis buvo liepsnojantis židinys, kuris dažnai būdavo vaizduojamas šalia jos arba kaip pagrindinis jos atvaizdas. Jos išvaizda pabrėžė jos ramų ir pastovų charakterį, jos buvimą namų centre.

Hestijos gebėjimai buvo susiję su jos valdymo sfera. Ji turėjo galią saugoti namus ir šeimas, užtikrinti šilumą ir gerovę. Jos šventa ugnis simbolizavo stabilumą ir tęstinumą. Ji galėjo suteikti palaiminimą naujoms šeimoms ir naujiems miestams. Nors ji neturėjo galios valdyti gamtos stichijų ar kariauti, jos buvimas buvo esminis socialinei ir šeimos harmonijai palaikyti. Jos galia slypėjo jos subtiliame, bet visur esančiame buvime kiekvieno žmogaus gyvenime.

Pasakojimai apie Hestiją mituose nėra tokie gausūs ir dramatiški kaip apie kitus dievus. Vienas žymiausių pasakojimų yra jos pasižadėjimas amžinai išlikti mergele, atmetus Poseidono ir Apolono piršlybas. Tai rodo jos nepriklausomybę ir atsidavimą savo pareigoms. Kitas svarbus momentas yra jos vaidmuo dievų taryboje, kur ji dažnai būdavo ramybės ir sutarimo šaltinis. Kai kuriose istorijose pasakojama, kad Hestija atsisakė vienos iš dvylikos Olimpo dievų vietos, kad atlaisvintų vietą naujam dievui Dionisui, taip dar kartą parodydama savo kuklumą ir norą išvengti konfliktų. Nors ji nebuvo pagrindinė veikėja didžiuosiuose mitologiniuose pasakojimuose, Hestijos svarba senovės graikų religiniame ir socialiniame gyvenime buvo neįkainojama – ji buvo namų širdis ir bendruomenės vienybės simbolis.

Demetra (romėniškai Cerera)

Ji taip yra olimpiečių kartos, bet neįeina į Olimpo 12 dievų sąrašą.

Demetra, žemės ūkio, derliaus, grūdų ir motinystės deivė, užima gyvybiškai svarbią vietą graikų panteone, būdama viena iš dvylikos pagrindinių Olimpo dievų. Jos kilmė siejama su titanais Kronu ir Rėja – ji yra jų antroji duktė, o taip pat Dzeuso, Poseidono, Hado, Heros ir Hestijos sesuo. Kaip ir jos broliai bei seserys, Demetra buvo praryta savo tėvo Krono ir vėliau išvemta Dzeuso. Po Titanomachijos karo, kuriame Dzeusas nugalėjo titanus, Demetra tapo atsakinga už žemės derlingumą ir maisto tiekimą žmonėms, todėl jos reikšmė senovės žemdirbių visuomenėje buvo nepaprastai didelė.

Demetros valdymo sfera apėmė visus žemės ūkio aspektus, nuo sėjos ir auginimo iki derliaus nuėmimo. Ji buvo laikoma grūdų, ypač kviečių, deive, o jos palaiminimas buvo būtinas norint užtikrinti gausų derlių ir išvengti bado. Jos įtaka taip pat apėmė žemės derlingumą ir gamtos ciklus, susijusius su augalų augimu ir brendimu. Be to, Demetra buvo motinystės deivė, glaudžiai susijusi su motiniška meile ir rūpesčiu, ypač po jos dukters Persefonės pagrobimo Hado. Šis įvykis tapo mitologiniu paaiškinimu, kodėl keičiasi metų laikai, o Demetros sielvartas dėl dukters simbolizavo žiemos laikotarpį, kai žemė tampa negyva.

Demetros charakteristika pasižymėjo motiniška šiluma, rūpestingumu ir giliu ryšiu su žeme. Ji buvo vaizduojama kaip rimta ir oriai atrodanti deivė, tačiau jos veide dažnai atsispindėjo liūdesys dėl dukters likimo. Kai Persefonė buvo su ja, Demetra skleidė džiaugsmą ir derlingumą, tačiau dukters nebuvimas sukeldavo jos pyktį ir liūdesį, paveikdami visą gamtą. Demetra buvo žinoma dėl savo dosnumo, mokydama žmones žemdirbystės meno ir dovanojusi jiems grūdus. Tačiau ji taip pat galėjo būti kerštinga, kai buvo įžeidžiama ar jai skaudėdavo. Jos simboliai buvo kviečių varpos, aguonos, narcizai ir kiaulės, atspindintys jos ryšį su derliumi, gedulu ir vaisingumu.

Paveikslą „Ceres and Pan“ (arba lietuviškai „Cerera ir Panas“) nutapė garsus baroko epochos flamandų dailininkas Peter Paul Rubens. Šis paveikslas sukurtas apie 1615-1620 metus. Paveiksle vaizduojama Cerera, žemės ūkio ir derliaus deivė, sėdinti šalia Pano, gamtos, piemenų ir bandų dievo. Jie dažnai vaizduojami kartu, simbolizuodami žemės vaisingumą ir gamtos gausą. Paveiksle paprastai būna daug vaisių, daržovių ir kitų derliaus elementų. Vienas žymiausių šio paveikslo variantų saugomas Madrido Prado muziejuje.

Graikai Demetrą garbino su dideliu atsidavimu, o jos kultas buvo vienas iš svarbiausių ir labiausiai paplitusių visoje Graikijoje. Jai buvo skirtos daugybė šventyklų ir šventviečių, ypač derlingose žemės ūkio vietovėse. Vienas svarbiausių Demetros garbinimo centrų buvo Eleusis netoli Atėnų, kur vyko garsiosios Eleusino misterijos – slapti religiniai ritualai, žadėję iniciantams palaimą po mirties ir tikėjimą gyvenimo tęstinumu. Kitos svarbios Demetros šventyklos buvo rastos Sicilijoje, kur ji buvo ypač gerbiama dėl salos derlingumo, ir kituose žemės ūkio regionuose. Jai buvo aukojami derliaus vaisiai, gyvūnai ir rengiamos šventės, tokios kaip Tesmoforijos, skirtos moterims ir susijusios su vaisingumu ir motinyste. Nors daugelis šių šventyklų yra išlikusios tik griuvėsiais, jų buvimas liudija apie didelę pagarbą, kurią graikai jautė žemės ir derliaus deivei.

Demetros išvaizda mene dažnai vaizduojama kaip brandaus amžiaus, oriai atrodanti moteris, dažnai vilkinti ilgus drabužius ir turinti kviečių varpas ar vainiką iš grūdų. Jos veidas būdavo rimtas ir švelnus, o akys – pilnos motiniško rūpesčio ir kartais – liūdesio. Kartais šalia jos būdavo vaizduojama jos duktė Persefonė arba simboliniai gyvūnai, tokie kaip gyvatės ar kiaulės, susiję su žemės gelmėmis ir vaisingumu. Jos išvaizda pabrėžė jos ryšį su žeme ir jos motinišką prigimtį.

Demetros gebėjimai buvo susiję su jos valdymo sfera. Ji turėjo galią suteikti žemei derlingumą ir užtikrinti gausų derlių. Jos palaiminimas buvo būtinas maisto gamybai ir žmonių išgyvenimui. Kai ji buvo liūdna dėl Persefonės, ji galėjo sustabdyti augalų augimą ir sukelti badą, kaip matyti iš mito apie Demetros sielvartą. Ji taip pat turėjo galią mokyti žmones žemdirbystės meno ir pasidalinti su jais grūdais. Būdama motinystės deive, ji galėjo padėti moterims ir globoti vaikus. Jos galia buvo glaudžiai susijusi su gamtos ciklais ir gyvybės palaikymu.

Svarbiausias pasakojimas apie Demetrą yra susijęs su jos dukters Persefonės pagrobimu Hado, požemio karaliumi. Demetra, apimta sielvarto ir pykčio, apleido savo pareigas, todėl žemė tapo negyva ir prasidėjo badas. Dzeusas, norėdamas išvengti visuotinio badavimo, įsakė Hadui grąžinti Persefonę motinai. Tačiau Persefonė, būdama požemyje, suvalgė keletą granato sėklų, o tai reiškė, kad ji turėjo grįžti į požemį tam tikram metų laikui. Galiausiai buvo susitarta, kad Persefonė trečdalį metų praleis Hado karalystėje (žiemos laikotarpis), o likusį laiką – su savo motina (pavasaris ir vasara). Šis mitas paaiškina metų laikų kaitą ir atspindi Demetros motinišką meilę ir jos ryšį su žemės derlingumu. Kiti pasakojimai apie Demetrą apima jos mokymą žmonėms žemdirbystės paslapčių ir jos kerštą tiems, kurie ją įžeidė. Pavyzdžiui, istorija apie Erisichtoną, kuris nepaisė deivės švento giraitės ir buvo nubaustas amžinu badu, parodo Demetros galią ir jos rūpestį šventomis vietomis. Demetra yra galinga ir gerbiama deivė, kurios ryšys su žeme ir motinyste buvo esminis senovės graikų pasaulėžiūroje.

Dionisas (romėniškai Bachas)

Dionisas, vyno, ekstazės, ritualinio beprotybės, vaisingumo, teatro ir religinio transo dievas, yra viena iš sudėtingiausių ir įdomiausių figūrų graikų panteone. Jo kilmė yra neįprasta ir stebuklinga. Jis yra Dzeuso, griausmavaldžio dievo, ir mirtingosios princesės Semelės, Kadmo dukters, sūnus. Hera, pavydi Dzeuso ryšio su mirtingąja, įkalbėjo Semelę paprašyti Dzeuso pasirodyti visu savo dieviškuoju spindesiu. Dzeusas, prisiekęs Stikso upe, negalėjo atsisakyti ir pasirodė su žaibais, kurie sudegino Semelę. Tačiau Dzeusas išgelbėjo negimusį kūdikį įsiūdamas jį į savo šlaunį, kur Dionisas subrendo ir gimė antrą kartą. Šis dvigubas gimimas pabrėžia Dioniso dieviškąją ir žemiškąją prigimtį.

Dioniso valdymo sfera buvo plati ir apėmė ne tik vyną ir jo gamybą, bet ir ekstazę, ritualinį beprotybę, kurią sukeldavo vynas ir tam tikri religiniai ritualai, vaisingumą, tiek žmonių, tiek gamtos, teatrą, kuris išsivystė iš jo garbei skirtų švenčių, ir religinį transą, per kurį tikintieji galėjo patirti dieviškąjį buvimą. Dionisas buvo laikomas dievu, kuris išlaisvina žmones nuo kasdienybės rūpesčių, suteikdamas jiems ekstazės ir vienybės su dievu jausmą. Jo palydovai dažnai būdavo menadės (bakchantės), ekstazėje šokančios moterys, satyrai ir silenai, vaizduojami kaip pusiau žmonės, pusiau gyvūnai, simbolizuojantys laukinę gamtos jėgą. Dioniso kultas dažnai būdavo susijęs su misterijomis ir orgijomis, kurių metu buvo vartojamas vynas, šokama ir patiriami ekstatiniai išgyvenimai.

„Girtas Bakchas“ (angl. Bacchus) (apie 1596-1597 m.) – autorius Michelangelo Merisi da Caravaggio (Michelangelo Merisi da Caravaggio). Šiame ankstyvojo baroko paveiksle vaizduojamas jaunas Bakchas, laikantis taurę vyno, su vynuogių vainiku ant galvos, perteikiantis tiek dieviškąjį, tiek žemiškąjį jo aspektą.

Dioniso charakteristika buvo sudėtinga ir prieštaringa. Jis galėjo būti linksmas ir šventiškas, dosniai dovanojantis vyną ir džiaugsmą, tačiau taip pat galėjo būti žiaurus ir kerštingas, ypač kai jo dieviškumas buvo negerbiamas ar jo kultas atmetamas. Jis buvo laikomas dievu, kuris peržengia ribas tarp civilizacijos ir laukinės gamtos, tarp proto ir beprotybės. Jo buvimas sukeldavo tiek džiaugsmą, tiek baimę. Dionisas buvo žinomas dėl savo gebėjimo keisti pavidalus ir dėl savo ryšio su augalijos pasauliu, ypač su vynuogynais ir gebenėmis. Jo simboliai buvo vynmedis, gebenė, taurė, pantera ir bulius, atspindintys jo ryšį su vynu, ekstaze ir laukine jėga.

Graikų garbinimas Dionisui buvo vienas iš labiausiai paplitusių ir įvairių. Jam buvo skirtos daugybė švenčių ir ritualų, kurie dažnai būdavo ekstatiški ir teatrališki. Vienos garsiausių buvo Dionisijos Atėnuose, kur vykdavo dramos konkursai ir procesijos, iš kurių vėliau išsivystė graikų teatras. Kitos svarbios šventės buvo Lėnajos ir Antesterijos, taip pat susijusios su vynu ir teatru. Dioniso kultas buvo ypač populiarus kaimo vietovėse, kur vykdavo bakchanalijos – ekstatinės šventės, skirtos deivės garbei. Jam buvo statomos šventyklos ir altoriai visoje Graikijoje, nors ne taip monumentaliai kaip kai kuriems kitiems dievams. Jo garbinimas pabrėžė emocijų išlaisvinimą, bendruomeniškumą ir ryšį su gamtos jėgomis.

Dioniso išvaizda mene dažnai būdavo vaizduojama kaip jaunas, gražus vyras su ilgais, garbanotais plaukais, dažnai vainikuotas gebenėmis ar vynuogių lapais. Jis dažnai vaizduojamas su taure vyno rankoje arba apsuptas savo palydovų – menadžių ir satyrų. Kartais jis būdavo vaizduojamas važiuojantis vežimu, traukiamu panterų ar liūtų. Jo išvaizda spinduliavo tiek dieviškąjį grožį, tiek ekstazės ir laukinės energijos aurą.

Dioniso gebėjimai buvo susiję su jo valdymo sfera. Jis turėjo galią sukelti ekstazę ir beprotybę savo pasekėjams, išlaisvindamas juos nuo įprasto mąstymo ir socialinių normų. Jis galėjo stebuklingai gaminti vyną ir turėjo ryšį su vaisingumu bei augalijos augimu. Dionisas galėjo keisti savo pavidalus ir turėjo didelę įtaką emocijoms. Jo buvimas galėjo sukelti tiek džiaugsmą ir euforiją, tiek siaubą ir smurtą, priklausomai nuo situacijos ir jo pasekėjų būsenos.

Svarbiausi pasakojimai apie Dionisą atskleidžia jo sudėtingą prigimtį ir jo įtaką dievams ir žmonėms. Jo gimimas ir auklėjimas, kurį kurį laiką vykdė nimfos, pabrėžia jo ypatingą statusą. Vienas žymiausių mitų yra apie karalių Pentėją, kuris atmetė Dioniso dieviškumą ir už tai buvo žiauriai nužudytas savo paties motinos ir kitų menadžių, apimtų dionisiškojo įniršio. Šis mitas iliustruoja Dioniso kerštingumą tiems, kurie nepripažįsta jo galios. Kitas svarbus pasakojimas yra apie Dioniso kelionę į Hadą, norint susigrąžinti savo mirusią motiną Semelę, kurią jis vėliau pavertė deive Timelė. Dionisas taip pat buvo glaudžiai susijęs su teatru, o legendos pasakoja apie jo mokymą aktoriams ir jo buvimą pirmuosiuose dramos spektakliuose. Jo kultas ir mitai atspindi galingą ir dažnai nenuspėjamą ekstazės, kūrybiškumo ir gyvybės jėgos prigimtį.

Hadas (romėniškai Plutonas)

Hadas, tamsos ir požemio karalystės dievas, yra vienas iš trijų galingiausių Olimpo dievų, nors dažnai vaizduojamas atskirai nuo savo brolių Dzeuso ir Poseidono, nes jo valdos yra anapus gyvųjų pasaulio. Jo kilmė siejama su titanais Kronu ir Rėja – jis yra vienas iš jų vaikų, prarytų Krono ir vėliau išvėmtų Dzeuso. Po Titanomachijos karo, kuriame Dzeusas nugalėjo titanus, trys broliai burtų keliu pasidalijo pasaulio valdymą: Dzeusui atiteko dangus, Poseidonui – jūros, o Hadui – požemio karalystė, dažnai vadinama tiesiog Hado vardu. Jis tapo mirusiųjų valdovu, prižiūrėdamas sielas, atvykstančias į jo tamsias valdas, ir užtikrindamas, kad jos niekada negrįžtų į gyvųjų pasaulį.

Hado valdymo sfera apėmė visą požemio karalystę, įskaitant Tartarą – giliausią ir tamsiausią prarajo, skirtą nubausti didžiausiems nusikaltėliams, ir Eliziumo laukus – palaimintą vietą herojų ir dorybingų sielų poilsiui. Jis valdė su griežtumu ir nepermaldaujamu teisingumu, būdamas nepralenkiamas savo karalystėje. Hadas turėjo pagalbininkų, tokių kaip Charonas, kuris kėlė sielas per Stikso upę, Cerberis, triagalvis šuo, saugojęs įėjimą į požemį, ir trys teisėjai – Minas, Radamantis ir Eakas – kurie sprendė mirusiųjų likimą. Nors jis buvo požemio valdovas, Hadas retai palikdavo savo karalystę ir nesikišdavo į gyvųjų pasaulio reikalus ar Olimpo dievų intrigas, išskyrus vieną reikšmingą įvykį – Persefonės pagrobimą.

Hado charakteristika pasižymėjo rimtumu, griežtumu ir nepermaldaujamu teisingumu. Jis buvo laikomas tamsiu ir niūriu dievu, tačiau ne būtinai blogu. Jis buvo tiesiog mirusiųjų valdovas, vykdantis savo pareigas ir užtikrinantis požemio karalystės tvarką. Hadas buvo nepralenkiamas savo sprendimuose ir neleido niekam grįžti iš jo valdomų tamsiųjų gelmių. Jis buvo vedęs Persefonę, Demetros dukterį, kurią pagrobė ir pavertė savo karaliene. Šis ryšys buvo sudėtingas ir lėmė metų laikų kaitą gyvųjų pasaulyje. Hado simboliai buvo nematymo šalmas, trišakis (kartais painiojamas su Poseidono), kiparisas ir narcišas, atspindintys jo ryšį su tamsa, požemiu ir mirtimi.

Rubenso paveikslas „Plutonas ir Proserpina“ (angl. Pluto and Proserpina), sukurtas apie 1636-1638 m., dramatiškai perteikia pagrobimo sceną iš romėnų mitologijos. Raumenų jėga spinduliuojantis Plutonas, požemio dievas, jėga griebia besipriešinančią Proserpiną (Persefonės atitikmenį), kurios kūnas išsilenkia pasipriešinime, o veidas išreiškia sielvartą. Peter Paul Rubens (Peter Paul Rubens) meistriškai naudoja dinamišką kompoziciją, sodrias spalvas ir dramatišką apšvietimą, kad perteiktų akimirkos intensyvumą. Tamsi, grėsminga Plutono figūra kontrastuoja su šviesesniu Proserpinos kūno tonu, pabrėždama konfliktą tarp tamsos ir šviesos karalysčių. Tamsi, sparnuota figūra, dažnai identifikuojama kaip Furija ar požemio simbolis, dar labiau pabrėžia piktavališką Plutono veiksmą ir Proserpinos nenorimą nusileidimą į šešėlį.

Graikų garbinimas Hadui buvo sudėtingas ir dažnai susijęs su baimės ir pagarbos jausmais. Jis nebuvo dievas, kuriam būtų statomos didingos šventyklos taip dažnai kaip kitiems Olimpo dievams, nes jo karalystė buvo laikoma tolima ir bauginanti. Vis dėlto, jam buvo skirti altoriai ir šventvietės, dažnai požeminėse vietose, o aukos jam būdavo juodi gyvūnai, tokie kaip juodi avinai ir jaučiai, aukojami naktį. Tikėta, kad maldos ir aukos Hadui turėtų būti nukreiptos į žemę, tarsi siekiant jo požeminės karalystės. Jo kultas buvo glaudžiai susijęs su laidotuvių ritualais ir mirusiųjų pagerbimu. Kai kuriuose mituose minimos šventyklos, skirtos Hadui ir Persefonei kartu, pavyzdžiui, Eleusine, kur vyko Eleusino misterijos, turėjusios ryšių su požemio pasauliu ir pomirtiniu gyvenimu.

Hado išvaizda mene dažnai vaizduojama kaip tamsus, barzdotas vyras, dažnai su rimtu ir niūriu veidu. Kartais jis būdavo vaizduojamas sėdintis soste savo požemio karalystėje, šalia jo – Cerberis arba Persefonė. Jo atributai dažnai būdavo nematymo šalmas, kuris suteikdavo jam nematomumą, ir trišakis arba dvigalė lazda. Jo išvaizda simbolizavo jo valdžią mirusiųjų pasaulyje ir jo ryšį su tamsa.

Hado gebėjimai buvo susiję su jo valdoma karalyste. Jis buvo mirusiųjų valdovas ir turėjo absoliučią valdžią visoms sieloms, atvykstančioms į jo karalystę. Jo nematymo šalmas suteikdavo jam nematomumą tiek dievų, tiek žmonių akyse. Jis buvo nepralenkiamas savo sprendimuose ir niekam neleido grįžti iš požemio pasaulio be jo leidimo. Hadas taip pat turėjo galią sukelti žemės drebėjimus (nors ši sritis dažniau siejama su Poseidonu) ir valdyti požeminius.

Svarbiausi pasakojimai apie Hadą dažnai susiję su Persefonės pagrobimu. Hadas, sužavėtas Demetros dukters grožio, su Dzeuso leidimu pagrobė ją ir nusitempė į savo požemio karalystę, paversdamas savo karaliene. Demetros sielvartas dėl dukters pagrobimo sukėlė badą žemėje, todėl Dzeusas įsakė Hadui grąžinti Persefonę. Tačiau Persefonė, būdama požemyje, suvalgė keletą granato sėklų, o tai reiškė, kad ji turėjo grįžti į požemį tam tikram metų laikui, taip paaiškindama metų laikų kaitą. Kitas žymus pasakojimas yra apie Orfėją, kuris nusileido į Hado karalystę, bandydamas susigrąžinti savo mirusią žmoną Euridikę, tačiau dėl savo neatsargumo jos neteko. Heraklis taip pat buvo vienas iš nedaugelio gyvųjų, kurie įžengė į Hado karalystę savo dvylikos darbų metu, kai jam reikėjo atvesti Cerberį. Šie pasakojimai atskleidžia Hado valdžios neperžengiamumą ir jo vaidmenį kaip mirusiųjų pasaulio valdovo. Nors jis dažnai buvo vaizduojamas kaip bauginanti figūra, Hadas buvo būtina kosminės tvarkos dalis, užtikrinanti natūralų gyvenimo ir mirties ciklą.

Apolonas (romėniškai Apolonas)

Apolonas, šviesos, muzikos, poezijos, pranašystės, medicinos, lanko šaudymo ir jaunų vyrų bei atletų globėjas, yra vienas iš ryškiausių ir labiausiai gerbiamų dievų graikų panteone. Jo kilmė siejama su Dzeusu, griausmavaldžiu dievu, ir Leto, titanide. Hera, pavydi Leto dėl jos ryšio su Dzeusu, persekiojo ją ir neleido pagimdyti niekur, kur šviestų saulė ar būtų tvirta žemė. Galiausiai Poseidonas Leto perkėlė į plaukiojančią Delo salą, kur ji pagimdė dvynius – Apoloną ir Artemidę. Apolono gimimas buvo stebuklingas, o vos gimęs jis pareikalavo lanko ir strėlių, tapdamas galingu šauliu ir šviesos simboliu.

Apolono valdymo sfera buvo itin plati ir apėmė daugybę svarbių žmogaus gyvenimo sričių. Jis buvo laikomas šviesos ir saulės dievu (nors vėliau jo ryšys su saule buvo glaudžiau perleistas Helijui), įkūnijo harmoniją, tvarką ir idealų grožį. Būdamas muzikos dievu, jis vadovavo mūzų chorui ir pats puikiai grojo lyra. Jis įkvėpdavo poetus ir muzikantus, o jo muzika gydė sielas ir kūnus. Apolonas taip pat buvo pranašystės dievas, o jo orakulas Delfuose buvo vienas svarbiausių pranašysčių centrų senovės pasaulyje. Žmonės iš tolimiausių kraštų keliaudavo į Delfus klausti Apolono patarimo svarbiais gyvenimo klausimais. Be to, Apolonas buvo medicinos dievas (nors vėliau ši sritis buvo labiau siejama su jo sūnumi Asklepiju), galintis atnešti tiek ligas, tiek išgydymą savo strėlėmis. Jis taip pat globojo jaunus vyrus ir atletus, būdamas fizinio tobulumo idealu.

Andrea Mantegnos paveikslas „Parnasas“, sukurtas apie 1497 metus, vaizduoja mitologinį Parnaso kalną, kuris buvo laikomas Apolono ir mūzų buveine. Paveiksle dominuoja Apolonas, grojantis lyra, apsuptas devynių mūzų, kurios įkvepia įvairias meno ir mokslo sritis. Venera ir Marsas taip pat yra paveiksle, o tai netipiška Parnaso scenai. Kūrinys pasižymi renesanso stiliumi, su klasikinėmis figūromis ir detaliu peizažu. Paveiksle gausu simbolikos, susijusios su menu, poezija, meile ir harmonija. Parnaso kalnas simbolizuoja įkvėpimo šaltinį, o Apolonas ir mūzos įkūnija meno ir intelektualinės veiklos idealus.

Apolono charakteristika pasižymėjo grožiu, jaunatviškumu, intelektualumu ir harmonija. Jis buvo laikomas vienu gražiausių dievų, spinduliuojančiu šviesa ir jaunatviška energija. Jis buvo protingas ir iškalbingas, o jo pranašystės Delfuose buvo garsios dėl savo dviprasmiškumo ir gilumo. Nors jis buvo šviesos ir harmonijos dievas, jis taip pat galėjo būti kerštingas ir baudžiantis, ypač kai buvo įžeidžiamas ar nepaisoma jo valios. Jo strėlės galėjo nešti staigią mirtį ir ligas. Apolonas turėjo daugybę meilės ryšių tiek su deivėmis, tiek su mirtingosiomis nimfomis ir moterimis, tačiau daugelis jų baigėsi tragiškai. Jo simboliai buvo lyra, lauro vainikas, lankas ir strėlės, gulbė ir vilkas, atspindintys jo ryšį su muzika, poezija, šviesa ir laukine gamta.

Graikų garbinimas Apolonui buvo labai paplitęs ir reikšmingas visoje Graikijoje. Jam buvo skirtos daugybė šventyklų ir šventviečių, o jo kultas apėmė įvairius ritualus ir šventes. Svarbiausias Apolono garbinimo centras buvo Delfuose, kur stovėjo jo didinga šventykla ir garsusis orakulas. Kiti svarbūs Apolono kulto centrai buvo Delo sala, jo gimtinė, kur jam buvo statytos įspūdingos šventyklos, ir Didimas Mažojoje Azijoje, kur taip pat veikė garsus orakulas. Apolono garbei buvo rengiamos įvairios šventės, tokios kaip Pitijos žaidynės Delfuose, muzikos ir poezijos konkursai, taip pat religinės procesijos ir aukojimai. Jo kultas pabrėžė harmonijos, grožio ir intelekto svarbą. Daugelyje graikų miestų Apolonas buvo laikomas vienu iš globėjų dievų.

Apolono išvaizda mene dažnai vaizduojama kaip jaunas, bebarzdis vyras, pasižymintis atletišku kūno sudėjimu ir idealiais bruožais. Jis dažnai vaizduojamas su lyra rankose arba su lanku ir strėlėmis ant pečių. Kartais ant jo galvos būdavo lauro vainikas, simbolizuojantis jo ryšį su poezija ir pergale. Jo veidas būdavo gražus ir išraiškingas, spinduliuojantis šviesa ir jaunatviška energija. Jo išvaizda atspindėjo jo idealų grožį ir harmoniją.

Apolono gebėjimai buvo įvairūs ir atspindėjo jo valdymo sferas. Jis turėjo galią skleisti šviesą ir tamsą, valdyti muziką ir įkvėpti poetus. Jo pranašystės buvo laikomos tiesa, perduodama per Delfų orakulą. Jis buvo puikus šaulys, o jo strėlės galėjo atnešti tiek ligas, tiek išgydymą. Jis taip pat turėjo galią apsaugoti jaunus vyrus ir atletus, suteikdamas jiems jėgų ir sėkmės. Apolonas buvo nemirtingas ir turėjo didelę dieviškąją galią.

Svarbiausi pasakojimai apie Apoloną atskleidžia įvairius jo vaidmenis mituose. Vienas žymiausių yra jo kova su Pitonu, milžinišku drakonu, saugojusiu Delfų orakulą. Apolonas nugalėjo pabaisą savo strėlėmis ir užėmė orakulą, tapdamas pranašystės dievu. Kitas pasakojimas yra apie jo meilę nimfai Dafnei, kuri, norėdama išvengti jo persekiojimo, buvo paversta lauro medžiu, kuris vėliau tapo Apolono šventuoju augalu. Taip pat žinoma istorija apie jo varžybas su satyru Marsiju muzikos srityje, kurį Apolonas nugalėjo ir žiauriai nubaudė. Apolonas taip pat dalyvavo Trojos kare, palaikydamas trojėnus ir padėdamas Hektorui. Jis taip pat buvo Asklepijo, medicinos dievo, tėvas. Šie ir kiti mitai atskleidžia Apolono galią, jo ryšius su muzika, poezija, pranašystėmis ir jo sudėtingus santykius su dievais ir mirtingaisiais. Jis yra vienas iš svarbiausių dievų, turėjusių didelę įtaką graikų kultūrai ir religijai.

Arėjas (romėniškai Marsas)

Arėjas, žiauraus ir chaotiško karo dievas, Olimpo dievų panteone užima ypatingą ir dažnai prieštaringai vertinamą vietą. Jo kilmė siejama su pačiu galingiausiu dievu Dzeusu ir jo teisėta žmona Hera. Nors jis yra vienas iš dvylikos pagrindinių Olimpo dievų, Arėjas dažnai vaizduojamas kaip nepopuliari figūra tiek tarp dievų, tiek tarp žmonių, nes jo esmė – tai aklas įniršis, kraujo troškimas ir negailestingas mūšio siautulys, o ne strateginis mąstymas ar teisingumo siekimas kare, kaip buvo būdinga Atėnei.

Arėjo valdymo sfera apėmė fizinį karą, mūšio lauką ir bet kokį smurtą bei žiaurumą. Jis personifikavo instinktyvią ir destruktyvią karo pusę, priešingai nei Atėnė, kuri globojo strateginį karą ir teisingą kovą. Arėjas mėgavosi kardu susidūrimu, šarvų žvangesiu ir krentančių karių klyksmais. Jo palydovai dažnai būdavo Deimas (baimė) ir Fobas (siaubas), taip pat Eridė (nesantaika) ir Enijo (karo šėlsmas), kurie pabrėždavo jo ryšį su negatyviausiais karo aspektais. Nors jis buvo galingas karys, Arėjas dažnai veikdavo impulsyviai ir neapgalvotai, todėl netgi mūšio lauke kartais patirdavo pralaimėjimų nuo sumanesnių priešininkų, įskaitant Atėnę.

Arėjo charakteristika pasižymėjo agresyvumu, impulsyvumu ir nesuvaldomu pykčiu. Jis buvo laikomas aršiu, žiauriu ir neturėjusiu jokio gailesčio. Jo aistra karui buvo tokia didelė, kad jis dažnai įsiveldavo į konfliktus be jokios aiškios priežasties, tiesiog dėl paties kovos veiksmo. Dėl savo karštakošiškumo ir polinkio į smurtą Arėjas nebuvo mėgstamas kitų dievų, įskaitant jo patį tėvą Dzeusą, kuris ne kartą išreiškė savo nepasitenkinimą sūnaus elgesiu. Nepaisant savo karingumo, Arėjas nebuvo nepažeidžiamas ir netgi buvo sužeistas herojų, tokių kaip Diomedas, padedamas Atėnės. Jo simboliai buvo ietis, šalmas, šarvai ir šuo, taip pat grifai, pabrėžiantys jo ryšį su mūšio lauku ir kraujo praliejimu.

Diego Velázquez'o paveikslas „Marsas ilsisi“, sukurtas apie 1639-1641 m., pateikia netradicinį karo dievo atvaizdą. Užuot vaizdavęs dinamišką mūšio sceną, Velázquez'as nutapo pavargusį ir kiek apskurusį Marsą poilsio būsenoje. Dievas, apsivilkęs prigesintais, beveik kasdieniškais šarvais, sėdi ant paprastos lovos ar debesies, o jo veido išraiška labiau primena nuovargį nei aršų agresyvumą. Šalmas padėtas šalia, o ietis numesta, dar labiau pabrėžiant jo laikiną atsisakymą nuo karinių užsiėmimų. Pritildytos spalvos ir realistiškas Marso kūno vaizdavimas sukuria stebėtinai žmogišką ir pažeidžiamą tradiciškai galingos ir baisios dievybės interpretaciją. Velázquez'o traktuotė kviečia susimąstyti apie karo prigimtį ir jo poveikį, net ir dievams.

Graikų garbinimas Arėjui nebuvo toks paplitęs ir entuziastingas kaip kitų Olimpo dievų. Jis nebuvo laikomas miesto globėju ar svarbiu kultūros herojumi. Vis dėlto, jam buvo skirtos tam tikros šventyklos ir altoriai, ypač regionuose, kuriuose karas ir kova vaidino svarbų vaidmenį, pavyzdžiui, Spartoje. Spartiečiai, garsėję savo karine galia, ypač gerbė Arėją ir aukojo jam prieš mūšius, tikėdamiesi jo pagalbos ir pergalės. Kitose vietovėse Arėjo kultas buvo mažiau reikšmingas, o jo garbinimo ritualai dažnai būdavo susiję su kariniais pasirengimais ir pergalės siekimu. Išlikę archeologiniai radiniai rodo, kad Arėjui skirtos šventyklos nebuvo tokios didingos ir puošnios kaip kitų dievų, atspindėdamos jo nepopuliarumą.

Arėjo išvaizda mene dažnai vaizduojama kaip stiprus, raumeningas vyras, apsirengęs kariniais šarvais, su šalmu ant galvos ir ietimi rankoje. Jo veidas būdavo griežtas ir grėsmingas, o akys spinduliuodavo įniršiu ir kraujo troškimu. Kartais jis būdavo vaizduojamas važiuojantis kovos vežimu, traukiamu žirgų, arba lydimas savo palydovų Deimo ir Fobo. Jo išvaizda simbolizavo jo karinę galią ir žiaurumą.

Arėjo gebėjimai buvo susiję su karu ir kova. Jis buvo nepaprastai stiprus ir vikrus karys, mėgavęsis artima kova ir kraujo praliejimu. Jo įniršis mūšio lauke buvo nevaldomas, o jo smūgiai – mirtini. Nors jis buvo galingas, jo impulsyvumas ir strateginio mąstymo trūkumas kartais jam pakišdavo koją. Jis galėjo įkvėpti kariams drąsą ir kovingumą, tačiau jo įtaka dažnai būdavo chaotiška ir destruktyvi. Arėjas taip pat turėjo dievišką nemirtingumą ir nepaprastą fizinę ištvermę.

Svarbiausi pasakojimai apie Arėją dažnai vaizduoja jį konfliktuojantį su kitais dievais ir herojais. Vienas žymiausių epizodų yra jo romanas su Afrodite, meilės ir grožio deive, kuri buvo ištekėjusi už Hefaisto. Jų slaptą ryšį atskleidė saulės dievas Helijas, o Hefaistas, supykęs, sukūrė nematomą tinklą ir sugavo juos kartu, o po to pakvietė kitus dievus pasijuokti iš jų. Šis mitas atskleidžia Arėjo impulsyvumą ir polinkį į aistras. Kitas svarbus pasakojimas yra jo konfliktai su Herakliu, kuris ne kartą nugalėjo Arėją mūšyje, parodydamas fizinę ir moralinę herojaus pranašumą prieš karo dievo žiaurumą. Trojos kare Arėjas palaikė trojėnus, o Atėnė – graikus, ir jų nuolatiniai susirėmimai mūšio lauke buvo vienas iš karo dramatiškiausių aspektų. Homero „Iliadoje“ Dzeusas netgi grasina Arėjui, reikšdamas savo nepasitenkinimą jo kraujo troškimu. Šie pasakojimai pabrėžia Arėjo kaip žiauraus, impulsyvaus ir dažnai pralaiminčio karo dievo vaidmenį graikų mitologijoje.

Hefaistas (romėniškai Vulkanas)

Hefaistas, ugnies, kalvystės, amatininkų, skulptorių, metalurgijos ir vulkanų dievas, yra vienas iš unikaliausių ir labiausiai gerbiamų dievų graikų panteone, nepaisant savo fizinių trūkumų. Jo kilmė yra dvilypė. Pagal vieną versiją, jis yra vienintelis Heros sūnus, pagimdytas iš pavydo Dzeusui, kuris vienas susilaukė Atėnės. Hera norėjo įrodyti, kad gali susilaukti palikuonio be vyro pagalbos. Tačiau Hefaistas gimė silpnas ir šlubas, todėl Hera, gėdydamasi savo negražaus vaiko, išmetė jį iš Olimpo. Pagal kitą, labiau paplitusią versiją, Hefaistas yra Dzeuso ir Heros sūnus, o jo šlubumas atsirado dėl to, kad Dzeusas, įsiutęs dėl Heros ginčo, numetė jį nuo Olimpo kalno. Nukritęs Hefaistas susižeidė kojas ir liko šlubas visam gyvenimui. Nepaisant savo nelaimingos pradžios, Hefaistas tapo vienu iš svarbiausių dievų, atsakingu už ugnį ir metalo apdirbimą.

Hefaisto valdymo sfera apėmė ne tik ugnį, bet ir visus amatus, susijusius su metalo apdirbimu, akmens kalimu ir medžio drožyba. Jis buvo dieviškasis kalvis, gaminęs neįtikėtinai gražius ir galingus daiktus dievams ir herojams. Jo kalvė dažnai buvo vaizduojama po vulkanais, kur jis naudojo ugnies galią savo darbui. Hefaistas sukūrė Dzeuso žaibus, Poseidono trišakį, Hadui – nematymo šalmą, Heros sostą, kuris ją prirakino, ir daugybę kitų stebuklingų įrankių ir ginklų. Jo meistriškumas buvo neprilygstamas, o jo kūriniai turėjo dieviškų savybių. Nors jis pats buvo fiziškai silpnas, jo intelektas ir įgūdžiai suteikė jam didelę galią ir įtaką Olimpe.

Hefaisto charakteristika pasižymėjo darbštumu, kūrybingumu, sąžiningumu ir taikumu. Nepaisant patirto atstūmimo ir fizinio trūkumo, jis neprarado savo geranoriškumo ir atsidavimo savo amatui. Jis buvo laikomas taikiu ir ramu dievu, vengusiu konfliktų ir pirmenybę teikusiu savo darbui. Hefaistas buvo žinomas dėl savo humoro jausmo ir gebėjimo kurti ne tik praktiškus, bet ir gražius daiktus. Jis buvo vedęs Afroditę, meilės ir grožio deivę, tačiau ši santuoka nebuvo laiminga dėl Afroditės neištikimybių. Hefaisto simboliai buvo plaktukas, žnyplės ir asilas, atspindintys jo kalvio darbą ir ištvermę.

Graikų garbinimas Hefaistui buvo glaudžiai susijęs su amatininkų ir kalvių bendruomenėmis. Jis buvo laikomas jų globėju ir įkvėpėju. Jam buvo skirtos šventyklos ir altoriai, ypač pramoniniuose centruose ir miestuose, garsėjusiuose savo amatais, pavyzdžiui, Atėnuose. Atėnuose stovėjo Hefaisto šventykla, esanti netoli Agoros, kuri yra vienas geriausiai išlikusių senovės graikų šventyklų. Ši šventykla, pastatyta V a. pr. Kr., puošta reljefais, vaizduojančiais Hefaisto ir Atėnės (kuri taip pat buvo amatų deivė) darbus. Hefaisto garbei buvo rengiamos šventės, kurių metu amatininkai demonstruodavo savo įgūdžius ir aukodavo dievui savo kūrinius. Jo kultas pabrėžė darbo vertę ir žmogaus kūrybinį potencialą.

Paveikslas „Vulkanas ir Venera“, nutapytas Paolo Veronese maždaug 1560-1561 metais, yra manierizmo (vėlyvojo renesanso) stiliaus kūrinys. Šis paveikslas vaizduoja mitologinę sceną, kurioje Hefaistas (romėnų Vulkanas), kalvystės ir ugnies dievas, netikėtai sugauna savo žmoną Afroditę (romėnų Venerą) su jos meilužiu Arijumi (romėnų Marsu).Veronezė meistriškai perteikia dramatišką akimirką: Vulkanas, dažnai vaizduojamas nustebęs ir įsiutęs, užklumpa meilės deivę su karo dievu. Paveikslui būdingas Veronezės spalvų sodrumas, figūrų elegancija ir teatrališkumas. Kompozicija paprastai būna dinamiška, išryškinanti dievų emocijas ir tarpusavio ryšį. Šis siužetas buvo populiarus renesanso ir baroko mene kaip moralizuojanti istorija apie neištikimybę ir jos pasekmes.

Hefaisto išvaizda mene dažnai vaizduojama kaip stiprus, raumeningas vyras su barzda, tačiau su akivaizdžiu fiziniu trūkumu – šlubumu. Jis dažnai vaizduojamas dirbantis savo kalvėje, prie priekalo su plaktuku ir žnyplėmis rankose. Kartais jis būdavo vaizduojamas dėvintis kalvio prijuostę. Nepaisant savo fizinio defekto, jo veidas būdavo išraiškingas ir protingas, atspindintis jo kūrybinį genijų.

Hefaisto gebėjimai buvo susiję su ugnies valdymu ir neprilygstamu metalo apdirbimo meistriškumu. Jis galėjo kurti bet kokius daiktus iš metalo, akmens ar medžio, suteikdamas jiems dieviškų savybių. Jo kūriniai buvo ne tik gražūs, bet ir nepaprastai patvarūs bei galingi. Jis sukūrė nemirtingųjų dievų ginklus ir įrankius, taip pat stebuklingus mechanizmus ir automatus. Pavyzdžiui, jis sukūrė auksines tarnaites, kurios galėjo judėti ir tarnauti dievams. Jo kalvė buvo stebuklinga vieta, kurioje jis naudojo ugnies galią savo kūrybai.

Svarbiausi pasakojimai apie Hefaistą atskleidžia jo unikalų vaidmenį dievų pasaulyje. Vienas žymiausių yra jo kerštas Herai, kai ji jį išmetė iš Olimpo. Keršydamas, jis sukūrė nuostabų auksinį sostą ir padovanojo jį Herai. Kai Hera atsisėdo ant sosto, jis ją prirakino nematomais pančiais ir niekas negalėjo jos atlaisvinti, išskyrus patį Hefaistą. Galiausiai Dionisas įkalbėjo Hefaistą grįžti į Olimpą ir atlaisvinti Herą. Kitas svarbus pasakojimas yra jo vaidmuo gimdant Atėnę iš Dzeuso galvos. Dzeusui kenčiant nuo stipraus galvos skausmo, Hefaistas prakirto jam galvą kirviu, ir iš ten iššoko pilnai subrendusi ir ginkluota Atėnė. Taip pat žinoma istorija apie jo santuoką su Afrodite ir jos neištikimybę su Arėju, kurią Hefaistas atskleidė sukūręs magišką tinklą. Hefaistas taip pat padėjo daugeliui herojų savo kūriniais, pavyzdžiui, Achilui jis nukaldino naujus šarvus. Šie pasakojimai pabrėžia Hefaisto meistriškumą, jo sudėtingus santykius su kitais dievais ir jo svarbų vaidmenį dieviškajame pasaulyje.

Hermis (romėniškai Merkurijus)

Hermis, dievų pasiuntinys, keliautojų, prekybos, vagių, išradimų, gudrumo ir tarpininkavimo globėjas, yra viena iš dinamiškiausių ir universaliausių figūrų graikų mitologijoje. Jo kilmė siejama su Dzeusu, griausmavaldžiu dievu, ir nimfa Maja, Plejadžių dukterimi. Hermis gimė oloje Kilėnės kalne Arkadijoje ir jau būdamas kūdikiu pasižymėjo išskirtiniu intelektu ir gudrumu. Vos gimęs, jis išrado lyrą iš vėžlio kiauto ir pavogė Apolono galvijus, tačiau vėliau juos sutaikė, padovanodamas Apolonui lyrą. Šis ankstyvas epizodas atskleidžia pagrindines Hermio savybes – išradingumą, gudrumą ir gebėjimą tarpininkauti.

Hermio valdymo sfera buvo itin plati ir apėmė daugybę skirtingų sričių. Būdamas dievų pasiuntiniu, jis greitai ir efektyviai perduodavo žinias tarp Olimpo dievų ir tarp dievų bei žmonių. Jo sparnuoti sandalai ir pasiuntinio lazda (kerykeionas) simbolizavo jo greitį ir autoritetą. Jis globojo keliautojus ir prekybininkus, užtikrindamas sėkmingas keliones ir pelningus sandorius. Hermis taip pat buvo vagių ir sukčių globėjas, tačiau šis aspektas dažnai buvo siejamas su jo gudrumu ir gebėjimu išsisukti iš keblių situacijų, o ne su skatinimu daryti nusikaltimus. Jis buvo išradimų ir gudrių planų dievas, padėjęs herojams savo patarimais ir įrankiais. Be to, Hermis buvo laikomas mirusiųjų sielų palydovu į Hado karalystę (psichopompu). Jo tarpininkavimo vaidmuo apėmė ne tik žinių perdavimą, bet ir ginčų sprendimą bei ryšių tarp skirtingų grupių palaikymą.

Rubenso (Peter Paul Rubens) „Merkurijus ir Argosas“, sukurtas apie 1636 metus, vaizduoja kulminacinę akimirką iš graikų mitologijos. Sparnuotas dievų pasiuntinys Hermis (romėnų Merkurijus) užburiančia fleitos melodija užmigdo šimtaakį milžiną Argosą, kuris buvo paskirtas Heros saugoti Io, Dzeuso mylimąją, paverstą karve. Rubens meistriškai perteikia ramią, tačiau įtemptą atmosferą: Argosas, su visomis savo budriomis akimis, pamažu panirsta į miegą, o Hermis ruošiasi įvykdyti Dzeuso pavedimą – jį nužudyti ir išlaisvinti Io. Paveikslui būdingas dinamiškas kompozicijos išdėstymas, ryškios spalvos ir dramatiškas šviesos ir šešėlių žaismas, būdingas baroko stiliui.

Hermio charakteristika pasižymėjo intelektualumu, gudrumu, iškalba, greitumu ir verslumu. Jis buvo vaizduojamas kaip sumanus ir išradingas dievas, gebantis rasti išeitį iš bet kokios situacijos. Jo iškalba buvo įtikinama, o jo žavesys padėdavo jam įgyti pasitikėjimą. Hermis buvo žinomas dėl savo humoro jausmo ir gebėjimo apgauti net pačius dievus. Jis buvo dinamiška ir nuolat judanti figūra, atspindinti jo vaidmenį kaip pasiuntinio ir keliautojo. Jo simboliai buvo sparnuoti sandalai ir kepurė (petasas), pasiuntinio lazda (kerykeionas), vėžlys (iš kurio jis pasigamino pirmąją lyrą) ir gaidys (simbolizuojantis naują dieną ir pranešimus).

Graikų garbinimas Hermiui buvo plačiai paplitęs ir įvairus, atspindintis jo daugybę funkcijų. Jam buvo skirtos šventyklos ir altoriai visoje Graikijoje, ypač prekybos centruose, keliuose ir sporto aikštelėse (gimnazijose), nes jis taip pat globojo atletus. Vienas žymiausių Hermio garbinimo centrų buvo Arkadija, jo gimtinė. Jam buvo aukojami gyvūnai, ypač ožkos ir ėriukai, rengiamos šventės ir žaidynės. Hermio statulos dažnai būdavo statomos kelių sankryžose ir prie įėjimų, simbolizuodamos jo vaidmenį kaip keliautojų globėjo ir tarpininko tarp skirtingų erdvių. Jo kultas pabrėžė bendravimo, prekybos ir intelektualinės veiklos svarbą.

Hermio išvaizda mene dažnai vaizduojama kaip jaunas, bebarzdis vyras, pasižymintis atletiškumu ir gyvu žvilgsniu. Jis dažnai vaizduojamas su savo atributais – sparnuotais sandalais ir kepure, bei kerykeionu rankoje. Kartais jis būdavo vaizduojamas lydintis mirusiųjų sielas į požemio pasaulį. Jo išvaizda simbolizavo jo greitį, jaunatvišką energiją ir tarpininko vaidmenį.

Hermio gebėjimai buvo susiję su jo valdymo sferomis. Jo sparnuoti sandalai leido jam greitai keliauti tarp dievų ir žmonių pasaulių. Jo iškalba ir žavesys buvo neprilygstami, leidę jam įtikinti net pačius dievus. Jis buvo sumanus ir gudrus, gebantis rasti išeitį iš bet kokios situacijos ir netgi apgauti kitus dievus. Hermis turėjo galią vesti mirusiųjų sielas į Hado karalystę. Jis taip pat buvo puikus vagis ir sukčius, tačiau savo įgūdžius dažnai naudojo išradingai ir netikėtai.

Svarbiausi pasakojimai apie Hermį atskleidžia jo įvairius vaidmenis mituose. Jo ankstyvieji nuotykiai, tokie kaip lyros išradimas ir Apolono galvijų vagystė, parodo jo gudrumą ir išradingumą. Hermis dažnai veikė kaip dievų pasiuntinys, perduodamas svarbias žinias ir vykdydamas Dzeuso pavedimus. Jis pranešė Kalipsoi Dzeuso įsakymą paleisti Odisėją ir padėjo Odisėjui įvairiose situacijose savo patarimais ir magiškais įrankiais. Hermis taip pat padėjo Persejui nugalėti Medūzą Gorgonę, davęs jam sparnuotus sandalus, šalmą-nematomąjį ir lenktą kardą. Jo ryšiai su mirtingaisiais taip pat buvo svarbūs – jis buvo herojų, tokių kaip Heraklis ir Odisėjas, pagalbininkas ir patarėjas. Hermio universalumas ir gebėjimas veikti tarp skirtingų sferų padarė jį viena iš svarbiausių ir įdomiausių figūrų graikų mitologijoje.

Poseidonas (romėniškai Neptūnas)

Poseidonas, galingasis jūros, žemės drebėjimų, audrų ir arklių dievas, yra vienas iš trijų galingiausių Olimpo dievų, kartu su savo broliais Dzeusu ir Hadu. Jo kilmė siejama su titanais Kronu ir Rėja – jis yra vienas iš jų vaikų, prarytų Krono ir vėliau išvėmtų Dzeuso. Po Titanomachijos karo, kuriame Dzeusas nugalėjo titanus, trys broliai burtų keliu pasidalijo pasaulio valdymą: Dzeusui atiteko dangus, Hadui – požemio karalystė, o Poseidonui – jūros ir vandenys. Jo valdžia apėmė ne tik jūras ir vandenynus, bet ir ežerus, upes bei požeminius šaltinius. Būdamas žemės drebėjimų dievu, jis galėjo sukelti galingus drebėjimus savo trišakiu, o jo ryšys su arkliais siejamas su jūros bangų galia ir greičiu.

Jokobo Jordaenso paveikslas „Neptūnas ir Amfitritė audroje“, sukurtas 1644 m., vaizduoja jūros dievo Neptūno ir jo žmonos Amfitritės kelionę audros metu. Paveiksle pabrėžiama dievų galia ir didybė, nepaisant siautėjančios stichijos. Neptūnas, tvirtai laikydamas trišakį, valdo jūros žirgus traukiamą vežimą, o Amfitritė sėdi šalia, spinduliuojanti ramybę. Jordaens naudoja dinamišką kompoziciją, sodrias spalvas ir baroko stiliui būdingą judesio pojūtį, kad perteiktų audros jėgą ir dieviškų figūrų didingumą. Paveikslas yra dramatiškas jūros dievo ir deivės atvaizdas, pabrėžiantis jų valdžią jūros stichijai. Ar yra dar kažkas, kuo galėčiau padėti?

Poseidono valdymo sfera buvo didžiulė ir galinga, tačiau kartais nerami ir nenuspėjama, kaip ir pats jūra. Jis buvo laikomas visų vandens stichijų valdovu, galinčiu sukelti audras ir štormus savo pykčiu arba nuraminti bangas savo valia. Jo trišakis buvo ne tik galingas ginklas, galintis sudrebinti žemę ir sukelti cunamius, bet ir simbolizavo jo valdžią vandenynų gelmėse. Poseidonas turėjo didelę įtaką jūrininkams ir žvejams, kurių sėkmė ir saugumas priklausė nuo jo malonės. Jo ryšys su arkliais mituose dažnai pasireiškia kaip jų kūrėjas arba globėjas, o legendos pasakoja apie jo varžybas su kitais dievais dėl tam tikrų vietovių patronavimo, kuriose jis dažnai dovanodavo šaltinius ar arklius.

Poseidono charakteristika pasižymėjo stipriu temperamentu, valdingumu ir kartais – kerštingumu. Jis buvo linkęs į pyktį, ypač kai buvo įžeidžiamas ar nepaisoma jo valios. Jo ginčai su kitais dievais, ypač su Atėne dėl Atėnų miesto patronavimo, yra gerai žinomi mituose. Jis buvo laikomas galingu ir neprognozuojamu dievu, kurio malonę reikėjo pelnyti, o pykčio – vengti. Nepaisant savo šiurkštumo, Poseidonas turėjo ir savo švelnesnę pusę, ypač savo ryšiuose su savo žmona Amfitrite ir jų sūnumi Tritonu. Jo simboliai buvo trišakis, delfinas, arklys ir jautis, atspindintys jo valdžią jūrai, žemės drebėjimams ir jo ryšį su arkliais.

Graikų garbinimas Poseidonui buvo ypač svarbus pakrantės miestuose ir tarp jūrininkų. Jam buvo skirtos daugybė šventyklų ir altorių prie jūros, kur jam buvo aukojami gyvūnai, tokie kaip buliai ir avinai, bei į vandenį pilami vynas ir kitos aukos, siekiant užtikrinti saugias keliones ir sėkmingą žvejybą. Vienas garsiausių Poseidono garbinimo centrų buvo Istmijos sąsmauka netoli Korinto, kur vyko Istmijos žaidynės, skirtos jo garbei. Kitos svarbios Poseidono šventyklos buvo rastos Poseidonijoje (Paestume Italijoje) ir kitose pakrantės gyvenvietėse. Nors daugelis šių šventyklų yra išlikusios tik griuvėsiais, jų didybė liudija apie didelę pagarbą, kurią graikai jautė jūros dievui.

Poseidono išvaizda mene dažnai vaizduojama kaip tvirtas, raumeningas vyras su vešlia barzda ir ilgais plaukais, primenančiais jūros bangas. Jis dažnai vaizduojamas stovintis savo kovos vežime, traukiamame jūros žirgų (hipokampų), arba laikantis savo galingąjį trišakį. Kartais šalia jo būdavo vaizduojami delfinai ar kiti jūros gyvūnai. Jo išvaizda spinduliavo jėga ir valdžia, atspindėdama jo dominavimą vandenynų gelmėse.

Poseidono gebėjimai buvo susiję su jo valdymo sfera. Jis turėjo galią valdyti visas vandens stichijas, sukelti audras ir štormus arba nuraminti jūrą savo valia. Jo trišakis buvo galingas ginklas, galintis sukelti žemės drebėjimus, cunamius ir atverti šaltinius žemėje. Jis taip pat turėjo galią kurti arklius ir buvo laikomas jų globėju. Poseidonas buvo nemirtingas ir turėjo didžiulę fizinę jėgą bei dieviškąją galią.

Svarbiausi pasakojimai apie Poseidoną atskleidžia jo galingą ir dažnai konfliktišką vaidmenį mituose. Vienas žymiausių yra jo varžybos su Atėne dėl Atėnų miesto patronavimo. Poseidonas smogė savo trišakiu į Akropolį ir sukūrė sūrų šaltinį, tačiau Atėnė padovanojo miestui alyvmedį, kuris buvo pripažintas naudingesniu, todėl miestas buvo pavadintas jos garbei. Poseidonas dėl to labai įpyko ir siuntė miestui potvynius. Kitas svarbus pasakojimas yra jo pyktis ant Odisėjo, kuris apakino jo sūnų, ciklopa Polifemą. Dėl to Poseidonas dešimt metų persekiojo Odisėją jo kelionėje namo, sukeldamas jam įvairias negandas ir audras. Jis taip pat buvo įsivėlęs į mitus apie Kretos karalių Minosą, kuris nepaaukojo jam pažadėto balto buliaus, už ką Poseidonas nubaudė Minoso žmoną Pasifaję, priversdamas ją įsimylėti bulių ir susilaukti Minotauro. Šie ir kiti mitai atskleidžia Poseidono galią, jo impulsyvumą ir jo svarbų vaidmenį graikų mitologijoje, ypač susijusį su jūra ir žemės drebėjimais.

Jūsų Maištinga Siela